Draugai nuo vaikystės

Lina nuo mažens mylėjo šunis, dėl jų daug ašarų praliejo. "Vaikystėje esu praradusi daug į namus parsineštų šuniukų. Jie paprasčiausiai neišgyvendavo dėl virusinių ir kitų ligų, kadangi jų anksčiau niekas neskiepydavo", – sako tik dabar supratusi priežastį.

Ir šiandien kiekvieno šunelio netektis – skausminga, tačiau darbas prieglaudoje sustiprino. "Kažkiek atperku žmonių kaltę prieš gyvūnus", – atskleidžia savo motyvaciją dirbti šį darbą Lina.

Žinoma, keturkojai reikalauja daug kantrybės, bet jos užtenka ir prieglaudos gyventojams, ir jos pačios augintiniams. Jau turėdama du šunis, priglaudė dar vieną – emigruoti susiruošusios pažįstamos.

"Dar du šunis pasiėmiau iš prieglaudos, kiti du atsirado pas mane, kad į ją nepapultų. Taip pat pas mane nuolat būna koks nors laikinai globojamas šuo, kurį pratinu prie gyvenimo namuose, kad būtų lengviau prisitaikyti prie naujos šeimos, jai atsiradus", – vardija savo įnamius.

Laukia talkininkų

Lina visada norėjo prisijungti prie gyvūnų globos. "Prieglaudos veiklą socialinėje erdvėje sekiau nuo pat jos atsiradimo ir visada svajojau prie jų prisidėti. Pati pasisiūliau dirbti "Penktoje kojoje" – ne iš karto, bet priėmė", – džiaugiasi L.Pauliukevičiūtė.

Šis darbas – ne iš lengvųjų. Čia visada stinga papildomų rankų. "Esame keturios darbuotojos, kiekviena prižiūrime maždaug po penkiasdešimt šunų, – paaiškina Lina, kodėl taip laukiami savanoriai. – Be vedžiojimo, maitinimo ir valymo, yra daug kitų darbų – guosti liūdinčius gyvūnus, bandyti prisijaukinti bailiukus, raminti išsigandusius, o ligonius nuvesti į veterinaro kabinetą."

Linai darbas gyvūnų prieglaudoje teikia malonumą ir nedidelį uždarbį, prie kurio tenka prisidurti dirbant papildomai. "Kartais sunku suderinti, bet tenka", – sako Lina, neketinanti atsisakyti šios veiklos. "Darbas prieglaudoje man labai patinka, dirbsiu čia tol, kol tai teiks man malonumą. Gal per tą laiką benamių šunų pradės mažėti", – šypsosi Lina.

Ypač gaila senukų

Dirbant prieglaudoje lengviau įvertinti, koks žmonių požiūris į gyvūnus. "Gaila, kad benamių Lietuvoje kol kas nemažėja, nes dauguma žmonių rūpinasi tik savo gyvūnais, o kitų stengiasi nematyti. Žinoma, pasitaiko ir labai rūpestingų, kurie ir gelbėja juos, ir padeda", – teigia Lina.

Paklausus, kas šiame darbe sunkiausia, Lina nedvejoja: priimti atvežtus paklydėlius, kurie šeimininkams nebereikalingi. L.Pauliukevičiūtė pasakoja, kad skambučių į prieglaudą – daugybė. Visus gyvūnus, dėl kurių žmonės skambina, jie priima į prieglaudą, nors dėl vietos ir lėšų stokos kartais tai atrodo neįmanoma. Nepriimti neleidžia darbuotojų širdys.

Kalbant apie emocijas, Lina sako, kad, priimant naujoką į prieglaudą, jos būna dvejopos: "Jei pagautas valkataujantis šuo, išgelbėtas susiklosčius pavojingoms aplinkybėms, būna smagu, nes žinau, kad dabar jam bus geriau, tačiau jei šuo atiduodamas iš namų – liūdna. Pradedi pykti, nes matyti palikto šuns nerimą, jį guosti ir bandyti dar kartą įrodyti, kad žmonės yra geri, tenka mums", – pasakoja Lina.

Jai ypač gaila senukų, kurie savo paskutines gyvenimo dienas turi praleisti prieglaudoje.

Norėčiau, kad kiekvienas prieglaudos šuo sulauktų savo žmogaus, o tie žmonės, kurie neverti gyvūno, niekada neturėtų galimybės jo gauti.

Smagioji dalis – šeima

Lina neslepia, kad prieglaudoje turi simpatijų: "Vienus šunis mylime labiau, kiti mus myli labiau. Kol jie prieglaudoje, mes – jų šeimininkai. Turintys problemų šunys iš manęs dėmesio sulaukia daugiau. Įsimenu šunų charakterius, išvaizdą, kartais – net žmones, kuriems padovanotas vienas ar kitas šuo."

Lina sako, kad dažnai darbuotojos susibičiuliauja su naujaisiais šunų šeimininkais: "Susirašome – gauname nuotraukų su linkėjimais ir sveikinimų."

Smagiausia šiame darbe – kai į prieglaudą atvyksta žmonės, ieškantys augintinių. "Susiradau daug draugų, kurie pasiėmė šunį globoti šunį mano padedami", – šypsosi gyvūnų globėja. Taip pat ji pabrėžia, kad, prieš atiduodant gyvūną į naujus namus, su būsimaisiais šeimininkais visada pasikalba, bando įvertinti, ar šuo bus mylimas, ar juo gerai bus rūpinamasi.

"Kartais tenka pasakyti, kad šuns neduosime, nes manome, kad nesugebės juo pasirūpinti. Tuomet sulaukiame piktų komentarų, įžeidinėjimų, bet mums svarbiausia – gyvūnų teisės ir jų gerovė", – teigia L.Pauliukevičiūtė.

Lina prisipažįsta, kad darbas prieglaudoje teikia naudos ir jai: "Dirbdama prieglaudoje pradėjau labiau tikėti stebuklais ir, žinoma, prie jų prisidėti. Pamačiau, kiek daug žmonių tyliai daro gerus darbus."

Lina turi didžiulę svajonę: "Norėčiau, kad kiekvienas prieglaudos šuo sulauktų savo žmogaus, o tie žmonės, kurie neverti gyvūno, niekada neturėtų galimybės jo gauti."

– Kada susidomėjote žvejyba?

– Žvejoju nuo vaikystės, tėvukas man įskiepijo šį hobį, jis buvo žvejas ir medžiotojas. Žvejodavom kartu, pamokydavo, kaip ką daryti, buvo man pavyzdys.

– Ar greitai išmokote žvejybos subtilybių?

– Mokausi iki šiol. Kiek žvejoju, tiek ir mokausi.

– Kokiose vietose smagiausia žvejoti?

– Labai mėgstu žvejoti Nemune, Neryje, o vasarą – ežeruose. Rugpjūtį žadu dešimt dienų praleisti prie ežero Molėtų rajone. Visur gera žvejoti, nes būni gamtoje, tyloje.

– Gal yra svajonių šalį, į kurią norėtumėte nuvykti pažvejoti?

– Teko žvejoti Suomijoje ir Kaukaze. Daug ir didelių žuvų pagavau. Suomijoje gaudėme starkius, ešerius, lydekas. Buvo labai smagu buvo, nes kimba daugiau nei Lietuvoje. Užmeti, nespėji apsisukti, o jau užkibo – labai didelis malonumas. Svajonės neturiu. Ir mūsų Baltija irgi nebloga žvejoti.

– Koks didžiausias jūsų laimikis?

– Didžiausia mano ištraukta vienuolikos kilogramų lydeka, kurią pagavau Nemune. Labai smagu traukti, įdomi kova, adrenalino daug.

Žvejyba yra ne kiekvienam ir ne nuo lyties priklauso. Tai – ne tik pomėgis, tai kartu ir neapsakomas pojūtis, kai jauti žuvį ją traukdamas ir kai žinai, kad tikrai pagausi.

– Ar dalyvaujate varžybose? Kaip joms pasiruošiate?

– Taip, žinoma, ir prizinių vietų esu laimėjusi. Kartais smagu ir prieš vyrus laimėti, nes jų daug daugiau. Pas mus klube tik trys moterys, dvi iš kitų miestų, aš iš Kauno, tai kadangi čia vietoj, tai stengiuosi dažniau dalyvauti. Prieš ketverius metus „Kauno dienų“ šventėje žvejojome Neryje, tai aš buvau pirma. Malonu buvo, laikraštyje rašė. O dėl pasiruošimo... Žūklę lemia ne tik technika ir žuvies kibimas, bet ir vieta, tad ne visada gali pasiruošti varžyboms.

– Ar ši veikla neatrodo vyriška?

– Ne, ši veikla nėra skirta tik vyrams. Vyrai džiaugiasi, kad kompanijoje yra moterų, gerai sutariam. Iš laimikių ir žuvienę verdame – vyrai paruošia, moterys gražiai paserviruoja.

– Kaip manote, vyrai ar moterys geresni žvejai?

– Na, žvejyba yra ne kiekvienam ir ne nuo lyties priklauso. Tai – ne tik pomėgis, tai kartu ir neapsakomas pojūtis, kai jauti žuvį ją traukdamas ir kai žinai, kad tikrai pagausi. Intuicija ir moterų nebloga. Prieš 10-15 metų Lietuvoje buvo daugiau moterų, kurios gaudydavo žuvį, tai mes įkrėsdavom vyrams.

– Kodėl dabar mažai žvejojančių moterų?

– Neatsiranda entuziasčių, jaunimo trūksta. Gal mes nesugebėjome išugdyti jaunimui tą norą gamtoje laiką leisti. O dabar ir tas kompiuterių amžius labai trukdo mūsų veikla susidomėti.

– Kokių savybių reikia žvejui? Ar visi gali juo būti?

– Mano nuomone, tai kraujyje – genetiškai paveldėti reikia. O iš savybių svarbiausia – kantrybė. Aš ir pati visada sakau, kad žvejį apdovanoja kantrybė. Dar reikia žingeidumo, kad atrastum kaip kur ką geriausia daryti. Aišku, užima daug laiko šie dalykai. Aš dabar jau močiutė, tai ir laiko sumažėjo, bet kai tik laisva diena – lekiu visur viską išbandyti.

– Gal yra buvę linksmų nutikimų?

– Linksmų istorijų pas žvejus daug. Tai į vandenį kas nors netyčia įkrenta, tai žuvis ką nors įtraukia. Ypač per varžybas, kai stovime ant betoninio pagrindo ir lyja – jis slidus pasidaro, tai pasitaiko ir nuslydimų siekiant žuvies. Būna, atsisuki, o kolega jau plaukia. Nieko baisaus, kai vasara, ir išsimaudyti.

– Kokios artimiausios varžybos jūsų laukia?

– Mūsų klubas šį savaitgalį organizuoja varžybas Vaitiekūnų tvenkinyje. Čia dar neteko žvejoti, bus pirmas kartas.

– Kada galima sakyti, kad gerai kimba?

– Sportinėje žūklėje gerai kimba, kai tavo jaukas geresnis, nei tavo kaimynų iš abiejų pusių. Na, o jei gaudai savo malonumui, kad gerai kibtų, reikia pasiruošti. Labai mėgstu gaudyti karšius naktį, tad kai važiuoju pažvejoti, visų pirma, susirandu gerą vietą. Būna, net jauti, kurioje vietoje geriau kibs, tuomet porą dienų reikia jaukinti žuvį maistu. Po poros dienų išplauki toje vietoje žvejoti, ir jeigu bent 5-6 karšiai užkimba, galima sakyti, kad visai gerai kimba.

Sunki pradžia

Lojolos universitete Čikagoje trečiakursė Miglė studijuoja sporto vadybą, rinkodarą ir ekonomiką. Ji labai aktyvi mergina – mokosi, dirba, dalyvauja įvairių organizacijų veikloje ir atlieka praktiką pagal specialybę.

"Stengiuosi visur dalyvauti, susipažinti su įvairiais žmonėmis, kadangi Amerikoje – kaip ir visur, be pažinčių gauti gerą darbą mažai galimybių", – sako M.Rupšaitė. Miglė labai dėkinga savo tėvams, kurie, atvykus į Ameriką, stengėsi Miglei ir jos broliui Mantvydui suteikti kuo geresnes galimybes mokytis. "Pirmiausia tėvai Amerikoje mums su broliu surado gerą gimnaziją, tik tada ieškojo gyvenamosios vietos netoliese", – sako Miglė.

Miglė buvo septynerių, kai persikėlė gyventi į kitą žemyną. Sunkiausia jai buvo išmokti kalbą. "Kai pradėjau lankyti gimnaziją, man viską turėjo rodyti pirštu, nes aš nei mokytojos, nei bendraklasių nesuprasdavau. Labai pasisekė, kad turėjau pagalbinę mokytoją, kurios draugė buvo lietuvė – padėjo man išmokti anglų kalbą", – prisimena mergina.

Pritapti naujoje aplinkoje buvo paprasčiau: "Nauja aplinka, naujos pažintys – viskas atrodė smagu. Dar nebuvau suaugusi su savo aplinka Lietuvoje. Sunkiau mano broliui, kuris tuomet buvo dvylikos. Lietuvoje jis paliko gerus draugus."

Na, o sunkiausia buvo Miglės tėvams, nors jie ir stengėsi vaikams to neparodyti. "Su broliu to nepajutome, bet dabar pati suprantu. Jie dirbo darbus, kokius tik galėjo rasti – mama dažnai naktimis važiuodavo prižiūrėti senų žmonių, tvarkė amerikiečių namus, o tėtis dirbo prie statybų net ir per karštas, drėgnas Čikagos vasaras. Pradžia buvo sunki", – pasakoja Miglė.

Ne kaukai turtus neša

Šiuo metu Miglei ir jos šeimai Amerikoje sekasi gerai: tėtis rūpinasi nuosava kompanija, mama dirba biure, o brolis stengiasi savo jėgomis įkurti verslą. Nepaisydama sėkmės istorijos, Miglė Amerikos svajonių šalimi nevadina.

"Kaukai turtų mums neneša. Visa mano šeima dirba labai daug, apie 60 valandų per savaitę. Taip, Amerikoje už darbą gerai sumoka, bet už tuos pinigus reikia daug dirbti. Tai labai didelis krūvis, todėl visi labai pavargę – tai vienas didžiausių trūkumų šioje šalyje", – mano Miglė.

Mergina ne itin žavisi ir amerikiečiais. Pasak Miglės, jie labai siauro mąstymo – nesupranta kitų kultūrų: "Turiu kelis draugus amerikiečius, kelis – lenkų kilmės, bet geriausia draugė – lietuvė."

Taip, Amerikoje už darbą gerai sumoka, bet už tuos pinigus reikia daug dirbti. Tai labai didelis krūvis, todėl visi labai pavargę – tai vienas didžiausių trūkumų šioje šalyje.

Miglei nepatinka Amerikoje gaminamas maistas. "Jame labai daug hormonų, kukurūzų ir sojos pupelių sirupų. Reikia žiūrėti, ką valgai, ne tik dėl nutukimo, bet ir dėl sveikatos, – pasakoja mūsų tautietė, itin kritiškai atsiliepianti apie Amerikos sveikatos apsaugos sistemą. – Amerikos daktarai kiša vaistus ir antibiotikus visais atvejais. Jei yra galimybė, mes su šeima stengiamės kreiptis į rusų klimės daktarus arba į einame į tas gydymo įstaigas, kur seselėmis dirba lietuvės. Šioje šalyje viskas sukasi apie pinigus, todėl gydymas čia – kosminėmis kainomis."

Vertinami už darbštumą

Nors ir išvardijusi daugybę trūkumų. Miglė pripažįsta, kad nevengiantiems darbo Amerikoje atsiveria daug galimybių. "Tik reikia daug dirbti ir stengtis save stumti į priekį. Lietuviai Amerikoje labai vertinami už darbštumą. Daugelis tautiečių gauna neblogus darbus ir be kvalifikacijos, nes amerikiečiai darbdaviai žino, kad jie yra darbštesni ir lankstesni", – teigia Miglė.

"Daugeliui lietuvių koją pakiša santūrumas – bijo save pagirti, eiti pirmyn, todėl stovi vietoje", – atskleidžia dar vieną už Atlanto įsikūrusių lietuvių ypatumą. – sako Miglė. Sunkus darbas ir sugebėjimas įrodyti, ko esi vertas, padėjo Miglei ir jos šeimai dabar gyventi patogiai.

Mergina labai žavisi Amerikos kraštovaizdžiais. Didžiulėje šalyje yra ką pamatyti, todėl Miglė stengiasi kuo daugiau keliauti. "Su šeima dažnai važiuojame slidinėti į Kolorado valstijos kalnus, Floridoje ilsimės prie Atlanto, esu buvusi prie Niagaros krioklių. Buvau ir Kanadoje, dalyvavau lietuvių dainų šventėje Toronte. Tąkart susipažinau su Marijonu Mikutavičiumi, kai pametusi lifte kojinę grįžau jos pasiimti, – juokiasi, prisiminusi linksmas aplinkybes. – Savaitgalius dažnai praleidžiame gamtoje, prie upės su palapinėmis, – labai primena Lietuvą. Visada pasikepame šašlykų su draugais."

Lietuvos patriotai

Ir po trylikos Amerikoje praleistų metų Miglė vadina save lietuve. "Gal anglų kalbą ir geriau moku, tačiau lietuviškai taip pat gerai kalbu. Visi stebisi, kad be jokio akcento", – šypsosi Miglė.

Nuo 2005 iki 2014 m. Miglė kiekvieną šeštadienį lankė Čikagos lituanistinę mokyklą, kurią baigė su aukščiausiais balais, dabar dirba šios mokyklos raštinėje.

"Įsitraukiau į lietuvišką veiklą Čikagoje – einame su šeima į lietuviškas operas, teatrus, konsulato renginius. Esu pristačiusi ir lietuvių dizainerių sukurtus drabužius, ir tautinius drabužius, atvežtus iš Lietuvos dailės muziejaus", – vardija bendruomeniškus darbus.

Mergina tikina, kad visa jos šeima yra Lietuvos patriotai. "Linksmiausia šventė mūsų namuose būna Mindauginės, nes mano tėtis Mindaugas. Susikviečiame draugus, apsirengiame tautiniais drabužiais ir smagiai leidžiame laiką. Ir Nepriklausomybės dieną paminime, švenčiame Kūčias, Šv.Velykas, – vardija šeimą suburiančias šventes. – Prisidėjo ir amerikiečių šventė – Padėkos diena. Kepame kalakutą ir džiaugiamės keliomis laisvomis dienomis nuo darbų ar mokslų. Yra daug kitų amerikietiškų švenčių, bet mes jų nešvenčiame, tiesiog smagu tomis dienomis pailsėti namuose."

Ilgisi maisto ir giminaičių

"Gal juokingai nuskambės, bet pasiilgstu kebabų, picos ir česnakinio padažo iš Lietuvos", – juokiasi Miglė.

Nors Amerikoje tokio maisto taip pat galima gauti, ji tikina, kad skanesnių kebabų, nei Lietuvoje, dar niekur neragavo. Taip pat Miglė pamini, kad Amerikoje greitas maistas yra skanus amerikiečiams, o europiečių skoniui nelabai pritaikytas, todėl jo beveik nevalgo. "Visada iš Lietuvos parsivežu kelis buteliukus česnakinio padažo, kad po vasaros grįžusi į Ameriką galėčiau pasidžiaugti", – sako Miglė.

Ji labai pasiilgsta savo artimųjų Lietuvoje, gamtos ir palikto Panemunėje namo. "Technologijos leidžia su seneliais ir draugais pabendrauti per feisbuką ir skaipą. O vasaromis, kol galiu, stengiuosi į Lietuvą atvykti paatostogauti. Tėvams sunkiau ištrūkti. Per tuos trylika metų jie tik tris kartus buvo sugrįžę, brolis – keturis, – sako Miglė, pati mielai gimtinėje leidžianti vasaras. – Noriu aplankyti giminaičius ir draugus, bet ir šiaip man čia vasaros smagesnės, noriu pasibūti ir viską prisiminti, nieko nepamiršti."

Svarbiausia – neužsisklęsti

Deja, daugelis suaugusiųjų nesugeba adekvačiai suvokti vaikų problemų: arba jos atrodo nereikšmingos, arba neranda laiko įsigilinti, arba pradeda moralizuoti. "Vaikų linijos" konsultantai neteisia – jie priima vaikus tokius, kokie jie yra, skatina išsipasakoti, stengiasi palaikyti ir kartu ieškoti išeičių.

"Sunkiausia patirti vaikų vienišumą, kai jie pasakoja apie skriaudas, patyčias, nelaimes, o tėvai per daug užsiėmę, nekreipia į tai dėmesio, draugų nėra. Tokiais atvejais stengiuosi drąsinti sakydama, kad dabar aš esu drauge ir noriu padėti. Sudėtingi pokalbiai su tais vaikais, kurie yra praradę viltį išspręsti savo sunkumą ir nemato jokių prošvaisčių. Tuomet ir pačiam konsultantui sunku nenuleisti rankų, surasti, kas vaiką palaikytų ir galėtų padėti", – dalijasi darbo subtilumais Julija.

Dažniausiai į "Vaikų liniją" kreipiamasi dėl sunkumų bendraujant su bendraamžiais, išgyvenamų patyčių, nesutarimų su tėvais, vienišumo, nepasitikėjimo savimi. Dažnai pasakojama apie patiriamą fizinę ir emocinę prievartą, depresiją, netgi kylančias mintis pakelti prieš save ranką. Tačiau greta šių išgyvenimų paaugliams daug jausmų sukelia ir, suaugusiųjų vertinimu, nerimti sunkumai: atsiradę spuogai ar baimė užkalbinti patinkančią merginą.

Tai rodo, kad į jiems rūpimus klausimus apie brendimą ir lytiškumą vaikai ir paaugliai negauna atsakymų savoje aplinkoje. Paaugliai prisipažįsta, kad artimiems suaugusiesiems jie negali ar nenori pasakoti savo išgyvenimų dėl įvairiausių priežasčių: yra sulaukę netinkamos reakcijos, jų jausmų ar išgyvenimų sumenkinimo, nežino, kaip pradėti kalbėti, bijo ir pan. Tokia suaugusiųjų reakcija juos tarsi įspeičia į kampą: vaikai jaučiasi vieniši, nežino, kaip elgtis ir kaip su tais jausmais gyventi. Skambutis ar laiškas "Vaikų linijai" dažnai sugrąžina viltį ir leidžia suprasti, kad yra žmonių, kuriems jis rūpi ir kurie nori padėti.

Vaikui – pagalba, savanoriui – patirtis

"Pokalbis padeda vaikui tą akimirką išlieti viską, ką jis išgyvena, ir nebijoti būti pasmerktam. Tada konsultantas jam padeda pažvelgti į situaciją iš šono, ir vaikas gali susidaryti kitokį vaizdą. Mes neduodame patarimų, o kartu su vaiku galvojame, ką galima pakeisti. Pokalbio metu jis pats ieško išeičių ir nusprendžia, kaip norėtų elgtis. Kartais neužtenka vieno pokalbio, todėl skatiname vaiką paskambinti dar kartą, kai tik norės pasikalbėti. Be abejonės, esant tam tikroms situacijoms, gali neužtekti tik pasikalbėti, tačiau skambutis "Vaikų linijai" jau yra pirmas žingsnelis", – paaiškina savanorė.

Pokalbis padeda vaikui tą akimirką išlieti viską, ką jis išgyvena, ir nebijoti būti pasmerktam.

Julija rekomenduotų kiekvienam norinčiajam išdrįsti ir pamėginti savanoriauti: įgyta patirtis yra neįkainojama. "Išmokau sustabdyti save, kai norisi moralizuoti ar teisti. Svarbu ne tik sužinoti faktus, situaciją, bet ir suprasti vaiko jausmus. Mes bijome paklausti, kaip jis jaučiasi, nes galvojame, kad tik dar labiau pagilinsime žaizdą. O čia išmokau, kad reikia klausti ir, užuot tradiciškai raminus, kad viskas bus gerai, reaguoti empatiškai. Visų pirma – išklausyti", – pasakoja Julija.

"Pokalbiai yra anonimiški, konfidencialūs. Jų metu sukuriama saugi erdvė dalytis savo jausmais ir išgyvenimais, – patikina Kauno savanorių koordinatorė Eglė Rojienė. – Tačiau būna situacijų, kai vien pokalbio nepakanka. "Vaikų linija" bendradarbiauja su Pagalbos vaikams linija, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, kurios specialistai gali inicijuoti tolesnę pagalbą vaikui ar paaugliui su jo sutikimu arba gauti socialines, teisines konsultacijas."

Širdį veriančios istorijos

Kasdien kalbėdamiesi su vaikais ir jaunuoliais, kurie turi problemų ar jaučiasi vieniši, savanoriai išgirsta graudžių istorijų, kurios paliečia ir juos pačius.

"Ypač jautriai reaguojame, kai vaikas paskambinęs verkia ir sunkiai pasakoja skaudžius išgyvenimus. Esu kalbėjusi su mergaite, kurios istorija mane taip sujaudino, kad tik po kurio laiko pastebėjau, jog ašaros rieda ir man. Įsimintiniausias pokalbis, kai berniukas verkdamas pasakojo, kad jį muša tėvai, o jie mums kalbantis grįžo namo. Tada jis tyliai pašnibždėjo, kad turi eiti ir perskambins, kai galės. Visą likusį budėjimą laukiau jo skambučio ir dar ilgai negalėjau pamiršti mūsų pokalbio", – prisimena skaudžiai palietusius pašnekesius.

Tokiais atvejais, kai pokalbiai būna sunkūs ir patiems konsultantams, jie gali kreiptis į koordinatorius. "Mes mokome savanorius, kaip elgtis tokiais atvejais, kaip padėti sau, kaip nepriimti pokalbio asmeniškai. Savanoriai kviečiami pasidalyti po pokalbių ar laiškų kylančiais jausmais su savanorių mokytojais, organizuojami atvejų analizės užsiėmimai", – pasakoja koordinatorė Eglė.

Norintieji prisijungti prie komandos labai laukiami. "Į naujų savanorių atrankas ir mokymus kviečiame kelis kartus per metus. Norime ne tik palaikyti, bet ir plėsti savo veiklą, didinti mūsų teikiamos pagalbos prieinamumą vaikams. Tad mums nuolatos reikia naujų savanorių. Artimiausios atrankos vyks rugsėjį. Į jas galima registruotis mūsų internetinėje svetainėje www.vaikulinija.lt.", – ragina prisijungti prie prasmingos veiklos savanorių koordinatorė E.Rojienė.

Naudinga žinoti

"Vaikų linija" veikia nuo 1997 m. Parama suteikiama anonimiškai ir nemokamai tam, kad vaikai ir paaugliai visada nebijodami galėtų susisiekti ir pasipasakoti, paprašyti patarimo ar pasiguosti.

Tarnyboje dirba apie 250 konsultantų, iš jų – daugiau nei 200 savanorių. Tapti savanoriu gali suaugę asmenys nuo aštuoniolikos metų. Įveikusieji atranką dalyvauja mokymuose, kurie trunka keturis mėnesius – kartą per savaitę.

Vaikai ir paaugliai į "Vaikų liniją" gali skambinti kasdien nuo 11 iki 21 val. visoje Europoje bendru vaikų linijų numeriu 116 111, gali parašyti laišką internetu, užsiregistravę "Vaikų linijos" interneto svetainėje www.vaikulinija.lt.

2017 m. "Vaikų linijos" konsultantai atsiliepė į 165 849 vaikų ir paauglių skambučius, atsakė į 1 149 laiškus internetu.

Išgirsti – padėti

Man nėra nei daug, nei mažai tų metelių – visi šešiolika. Tėvai jau susipykę apie savaitę, mama miega mano kambary, tėvas – savo, vakar pareiškė, kad nori skyrybų. Dar niekada iki to nebuvo nuėję, tiesiog man baisu, mano tėvas – alkoholikas, čia jo butas, taigi žinau, kad teks kraustytis. Bijau būti namie. Mano tėvas kelia ranką prieš mamą. Aš nebežinau, ką daryti,  labai užsisklendžiau, vis dažniau verkiu, beveik nebemiegu. Prašau… Ką man daryti, aš nebeįsivaizduoju, pas senelius ar sesę negaliu vykti – bent šiuo metu.

Kai buvau penkerių, netekau tėčio. Skaudžiausia tai, kad jis mirė per savo gimtadienį. Kai jis gulėjo karste, aš netgi neverkiau, tada nesupratau, kad daugiau jo nematysiu. Dabar dažnai verkiu. Mama nesupranta, kodėl aš verkiu, ji sako, kad jis buvo man blogas tėvas, bet netikiu, tiesiog negaliu savęs priversti to daryti. Labai norėčiau, kad jis būtų čia, norėčiau, kad niekada manęs nepaliktų. Aš jo net neprisimenu, jis gyvena tik nuotraukose ir tetos pasakojimuose. Aš jo labai pasiilgau.

Vakar vakare buvau su draugais. Man pasidarė truputį negera, todėl prisėdau ant suolelio. Kol mano abu draugai nepradėjo man trankyti per galvą. Aš atsistojau ir vienam vožiau atgal. Jis įsiuto ir užsipuolė mane. Mes pradėjome muštynes. Antras mano draugas bandė mane nuraminti. Pradėjo laikyti, bet aš trenkiau jam ir grįžau muštis pas aną. Mes susimušėme iki kraujo. Aš netgi plaktuku mušiausi, kol jo neatėme. Vienam nosį labai skauda. O man lūžo krumplio kaulas. Dabar jaučiuosi šūdinai… Nežinau, ar su jais kalbėtis ar ką daryti... Ar jie su manim nori kalbėtis?

Man patinka viena mergina penktokė, aš šeštokas. Aš ją kabinau, šypsojausi, visada spausdavau "like" feisbuke ant jos nuotraukų. Bet aš ją matau su kitais vaikinais, ji man parašė, kad manęs nemyli. Net nežinau, ką man daryti, taip liūdna pasidarė, nieko dabar nesinori. Aš jai parašiau, kad ji man patinka, bet tai nieko nepakeitė. Ir jau antrą kartą tokia nelaiminga meilė.

Man penkiolika metų. Vieną dieną, artėjant vakarui, kai jau šiek tiek pradėjo temti, aš ėjau link savo namų iš gimtadienio. Buvau su puošniais marškinėliais, sijonuku. Kadangi esu liekna, tai atrodžiau, mano draugės nuomone, išties seksualiai. Taigi ėjau namo ir prasilenkiau su tokiu vaikinu, turbūt truputį vyresniu. Pastebėjau, kad jis apžiūrinėja mano kūną, ir tada jis manęs paklausė, ar gali mane palydėti iki namų. Nors visai to nenorėjau, aš sutikau. Mes ėjome dviese. Ten namų nebuvo, žmonių irgi. Mes tada ėjome miško takeliu, nes tik juo galiu nusigauti namo. Ir jis sustojo. Pradėjo bučiuoti į lūpas, aš sutikau, tada atsegė marškinėlius, sugriebė už krūtų… Ir nors aš tikrai to nenorėjau, jis man atsegė liemenėlę. Jis bučiavo kaklą, mano visą kūną… Bet aš jam leidau. Po to man visai gal patiko. Ir priėjome iki to, kad stovėjome beveik nuogi tame miškelyje. Jis buvo visiškai nuogas, o aš tik su triusikėliais. Ir tada, kai jau… tas dalykas baigėsi, jis apsirengė, pagriebė mano drabužius ir pabėgo. Likau stovėti nuoga. Aš verkiau. Nežinojau, kaip man reiks nuogai grįžti namo. Bet jis tuoj pat grįžo ir pasakė, kad nenori, jog aš verkčiau. Apsirengiau, tada mes išsiskyrėme – jis nuėjo į vieną pusę, aš – į kitą. Tėvams apie tai nieko nesakiau. Po kelių ar daugiau mėnesių man labai skaudėjo pilvą, dingo mėnesinės ilgam laikui, nujaučiau, kad galiu būti nėščia. Nusipirkau nėštumo testą, jį pasidariau, ir pasirodė, kad aš nėščia. Ką man daryti – aš nenoriu vaiko! Man tik penkiolika – aš negaliu juk turėti vaiko. Kiekvieną dieną verkiu ir noriu nusižudyti. Kartą nepavyko, bet bandysiu dar kartą. Prašau padėkite… Greičiau… Tėvams nepasakiau.

Iš "Vaikų linijos" diskusijų forumo

Renkasi ligoninę

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje Kauno klinikose savanorystės programa sėkmingai veikia jau trečius metus. "Pas mus dažniausiai savanoriauja 16–17 metų merginos, kurios ateityje nori studijuoti mediciną. Tai puiki galimybė pamatyti ligoninės darbo specifiką, susipažinti su sveikatos priežiūros sritimi iš arčiau", – teigė Kauno klinikų Slaugos koordinavimo tarnybos socialinė darbuotoja Alma Bargelytė.

Savanoriauti į Kauno klinikas kviečiami tie, kuriems yra bent 14 metų – tokio amžiaus jaunimas gali tapti vienkartinės veiklos savanoriu. 16-mečiai ir vyresni gali tapti tiek trumpalaikės, tiek ilgalaikės veiklos savanoriais. Pasak A.Bargelytės, vyriausia savanorė buvo 50-ies metų.

Ką savanoriai veikia vienoje didžiausių šalies ligoninių? Jie gali atlikti administracinius darbus, taip pat padėti medicinos personalui ir pacientui bei jo artimiesiems – dažniausiai tai lydinčio asmens funkcijos, atokvėpio paslauga ir bendravimas. Tiesa, norintieji tai daryti privalo išklausyti įvadinius kursus. "Kursuose daug dėmesio skiriama psichologiniam pasirengimui, darbo etikai, pretendentai supažindinami su įstaigos vidaus taisyklėmis, informacijos konfidencialumo įsipareigojimais, darbų saugos pagrindais, higienos normomis", – paaiškino A.Bargelytė.

"Geriausia, kas nutinka savanoriaujant kūdikių namų skyriuje – tai, kai mažas vaikutis, vos pamatęs, bėga pas tave, kad kartu eitų pasivaikščioti, pažaisti ar tiesiog pabūti kartu, arba viduryje žaidimo tiesiog apkabina tave, ir tai yra geriau nei bet kokia padėka", – pasakojo Kauno klinikų kūdikių namų skyriuje "Lopšelis" savanoriaujaunti Gintarė Zakarienė. Jos manymu, norint savanoriauti tokioje įstaigoje, reikėtų būti kantriam, užjaučiančiam, norinčiam padėti ir mylinčiam visus be išankstinių nusistatymų. "Taip pat būti pasirengus prisitaikyti prie skirtingų situacijų ir siekti išmokti naujų dalykų", – pridūrė Gintarė.

"Maisto bankas" laukia vyrų

Savanoriams visada atviros "Maisto banko", renkančio paramą maistu ir dalijančio maisto produktus nepasiturintiesiems, durys.

Savanorių programos vadovės Dovilės Kovalskytės teigimu, šiuo metu "Maisto bangui" savanoriškai padeda 500 žmonių. Atrodo – daug, bet "Maisto bankas" dirba penkiuose didžiuosiuose šalies miestuose, tad savanorių rankų kartais ir pritrūksta, ypač žiemai baigiantis ir vasarą.

"Daugiausia pas mus yra moterų, ir tai gana nemažas iššūkis. Vyrų ateina gerokai per mažai, o darbas mūsų sandėliuose reikalauja vyriškos jėgos – produktų krova yra per sunkus darbas moterims. Labai norėčiau paskatinti vyrus prisijungti prie mūsų darbų", – paragino D.Kovalskytė.

Kokio amžiaus savanorių reikia labiausiai? Pasak Dovilės, tai priklauso nuo veiklos pobūdžio. "Autobusiukus daugiausia vairuoja 20–60 metų amžiaus savanoriai, dalijant produktus mėgsta dalyvauti pensinio amžiaus savanoriai, o sandėlyje sukasi jaunimas, moksleiviai. Vyriausiam mūsų savanoriui – 71-eri", – vardijo pašnekovė.

Laiko tikrai rasite, o draugystė suteikia augimo ne tik mažajam, bet ir jums patiems.

Susirado žmoną

"Maisto bankui" savanoriškai padedantis Deimantas Ramanauskas tikino, kad dirbti šioje komandoje yra labai smagu – su visais savanoriais lengva sutarti, net jei amžius skiriasi dvigubai, o geriausias atlygis – įgyta patirtis ir žmonių padėkos.

"Praėjusiais metais vyko akcija prekybos centre, kur perkant tam tikrus produktus pinigai buvo skiriami "Maisto bankui" paremti. Jų reikėjo šaldytuvams nupirkti, kad kuo ilgiau maistas nesugestų. Pamenu, dalijome skrajutes, kvietėme pirkėjus prisidėti ir atėjo moteris su vaiku. Padaviau jai skrajutę, pakviečiau prisidėti, o ji man sako "Ačiū jums, būtinai prisidėsiu. Pati kartais gaunu maisto iš "Maisto banko" ir suprantu, kaip tai svarbu." Tada jos vaikas man padavė saldainį ir padėkojo. Tai buvo labai jautru ir parodė, kad mūsų atliekamas darbas tikrai yra svarbus", – savo istorija dalijosi įvairia savanoriška veikla užsiimantis D.Ramanauskas.

Jis įsitikinęs, kad savanorystė yra puiki galimybė susipažinti su žmonėmis. "Mano žmona – irgi "Maisto banko" savanorė – mes taip ir susipažinome", – juokdamasis prisipažino Deimantas.

Amerikietiška programa

Savanoriauti Kaune galima ir pagal Jungtinėse Amerikos valstijose gimusią programą "Big Brothers Big Sisters". Tiesa, šiuo metu Kauno miesto poliklinikos Dainavos padalinio jaunimo centre programa vadinama "Didysis draugas".

Programos padeda vaikams ir jaunuoliams labiau pasitikėti savimi, bendrauti ir išmokti savimi pasirūpinti – jiems reikia vyresnio draugo, todėl ne kiekvienas čia gali tapti savanoriu. "Atrankinis interviu trunka apie 1,5–2 valandas, ir ne visiems pasiseka. Programos koordinatoriai atrenka suaugusius savanorius, kurie yra jau psichologiškai brandūs, patikimi, galintys užtikrinti saugų ir reguliarų ryšį su vaiku," – kas gali tapti Didžiuoju draugu pasakojo programos vadovė, Dainavos Jaunimo centro psichologė Monika Matonytė.

Po interviu dar rengiami mokymai, kurių metu nustatomi saugaus bendravimo kriterijai, gilinamasi į vaikų psichologiją, santykio kūrimą. Nors programa gan populiari Amerikoje, Lietuvoje užtektinai dėmesio nesulaukia, todėl savanorių čia trūksta. "Visus norinčius skatiname išdrįsti ir ateiti. Laiko tikrai rasite, o draugystė suteikia augimo ne tik mažajam, bet ir jums patiems", – neabejoja M.Matonytė. Anot jos, labiausiai trūksta vaikinų, o savanoriauti kviečiami nuo 18-os metų.

"Ypatingas įvykis buvo mano Mažosios draugės apkabinimas. Tai nutiko po kelių mūsų draugystės mėnesių, ji nuolat stengdavosi laikytis atstumo, tad tas apkabinimas man buvo didelio pasitikėjimo, priėmimo ženklas, kuris atlygino už viską", – jautrią akimirką prisiminė savanorė Emilija Muralytė. Savanorystė jai padėjo apsispręsti, ką norėtų veikti ateityje.

"Mano mažasis draugas laukė manęs 5 metus, nes berniukui reikia Didžiojo draugo vaikino, o mergaitėms – merginos", – pasakojo D.Ramanauskas, kuris savanoriauja ne tik "Maisto banke", bet ir "Didžiojo draugo" programoje. Jo manymu, svarbiausia – suprasti, kad vaiko problemos nėra kvailos, nes tuo metu jos jam yra pačios didžiausios.

Rūpinimasis gyvūnais

Tiems, kurie neįsivaizduoja gyvenimo be gyvūnų arba neturi galimybės jų laikyti namuose, gyvūnų prieglauda "Penkta koja" kviečia prisijungti prie jų savanorių būrio.

Savanoriai čia priimami nuo 16 metų amžiaus, o jaunesni gali atvykti su tėvais, kadangi darbas nėra sudėtingas. "Galima prisidėti prie kasdienių darbų – gyvūnų narvų valymo, šunų vedžiojimo, galima padėti koordinuoti informacijos sklaidą socialiniuose tinkluose, laikinai globoti gyvūnus", – pasakojo prieglaudos darbuotoja Laura Jefimovaitė. Pasak jos, savanorių visada trūksta, o beglobių gyvūnų tik daugėja.

"Tai yra viena geriausių patirčių gyvenime. Išmoksti skaityti gyvūno kūno kalbą, pradedi labiau pasitikėti savimi, prisidedi prie kovos su neatsakingais žmonių poelgiais. Būna ir labai liūdnų ir labai džiaugsmingų akimirkų. Bet visą negatyvą, kurio pasitaiko, atperka gyvūno akys, kurios žvelgia į tave su pasitikėjimu, ir tas suvokimas, kad dabar tavo rankose yra gyvūno likimas ir tu gali jam suteikti daug geresnį gyvenimą, nei buvo iki tol", – savo savanorystės patirtimi gyvūnų prieglaudoje dalijosi Laura.

Istorinis įvykis savanoriams

Rugsėjo 22–23 d. į Lietuvą atvyksta popiežius Pranciškus. Šventasis Tėvas lankysis Vilniuje ir Kaune. Šiam vizitui taip pat renkama savanorių komanda. Tikimasi, kad tokių žmonių bus apie 1 tūkst.

Asmenys, norintys savanoriauti popiežiaus vizito metu, turi būti ne jaunesni nei 16-os metų ir užpildyti specialią savanorio anketą internete. "Jau yra užpildyta daugiau kaip tūkstantis anketų ir tikrai nemažai savanorių jau yra užsiregistravę", – sakė savanorių koordinatorius Kaune Mantas Kuraitis. Savanoriai turės padėti pasiruošti vizitui, reikės įrengti vietas, renginio metu – teikti informaciją, nukreipti žmones, o po renginio, žinoma, padėti susitvarkyti.

Nors savanorių jau lyg ir pakanka, tačiau M.Kuraitis skatina būtent kauniečius, kurie dar nori prisijungti prie savanorių komandos, paskubėti užpildyti anketą. "Galima ir į savo namus priimti piligrimų arba savanorių iš kitų miestų, nes žmonės atvyks iš vakaro, o savanoriai iš kitų miestų atvyks dviem dienomis anksčiau" – paaiškino M.Kuraitis.

Kiekvienas rado tai, kas artima širdžiai

Saulėtu oru prasidėjęs renginys sukvietė gausų būrį žmonių ne tik pasigrožėti žydinčiais augalais, bet ir pasimėgauti jų kvapais. Nors renginys ir vyko didelėje erdvėje, tačiau organizatoriai buvo suformavę atskiras zonas kiekvienai veiklai: kiekvienas galėjo pamatyti tai, kas yra arčiausia jo širdies.

Renginio pradžioje buvo pasiūlytos įvairios paskaitos ir ekskursijos. Dauguma rinkosi ekskursijas po Botanikos sodą: vedėja parodydavo kvapnius medžius, krūmus ir augalus, prie kurių verta sustoti ne tik apsižiūrėti, bet pasimėgauti kvapu. „Čia praeikime lėčiau, kad suspėtumėte pajusti kvapą,“ – ne kartą kartojo „Kvepiantys medžiai ir krūmai“ ekskursijos vedėja Jolanta.

Tie, kurie ekskursijose nedalyvavo, galėjo pasiklausyti dvaro paviljone vedamų paskaitų. Jų buvo net keturios: susirinkusieji galėjo ne tik išgirsti, kaip išsaugoti sveikatą, sužinoti, kodėl kvepia augalai, bet ir pasigėrėti daugelio pasaulio šalių gėlynų vaizdais ir įspūdžiais, kuriuos parsivežė vienas iš renginio vedėjų. 

Tie, kurie renginyje liko ilgiau, galėjo sudalyvauti „Kvapo pažinimo valandoje“. Čia buvo galima patyrinėti, kaip konkretūs kvapai skirtingai veikia kiekvieną dalyvį.

Iš kvapo spėjo gyvūną

Šeimoms su vaikais taip pat buvo paruošta zona, kad mažiesiems nebūtų nuobodu. Renginio metu vaikai ir jų tėveliai galėjo išbandyti tapybą ant vandens, pasidaryti laikinų chna tatuiruočių ir net paglostyti Nemuno alpakas – Ramzį ir Taigerį.  Lietuvos Zoologijos sodas suintrigavo pramoga, kurioje iš gyvūno kailio plaukų kvapo reikėjo atspėti, koks tai gyvūnas.

Atradau šią techniką, norėdama fotografijos būdu kolekcionuoti savo turimus augalus.

Būrys vaikų su tėveliais susidomėję grojo lauko instrumentais, apžiūrinėjo mugėje parduodamus papuošalus ir žaislus. Netoli taip pat buvo galima pamatyti ir parodomąją arboristų programą, o visai šalia vaikai buvo kviečiami pajodinėti ant arkliukų. „Aišku, gera, kai vaikams yra, ką paveikti, tuomet ne tik tėvams smagu, bet ir vaikai džiaugiasi“ – sakė viena iš lankytojų, kuri renginiu džiaugėsi su šeima.

Norėjo atkurti stebuklingą vaikystės sodą

Šiame renginyje taip pat buvo pristatyta Emilijos Petrauskienės fotografijų paroda „Sidabrinis sodas“, kuri susilaukė nemažo lankytojų dėmesio. Šiais darbais menininkė norėjo atkurti stebuklingą vaikystės sodą, todėl visą jos parodą sudaro gėlių ir augalų fotografijos. „Atradau šią techniką, norėdama  fotografijos būdu kolekcionuoti savo turimus augalus,“ – sakė E. Petrauskienė. 

Nors gerą orą pakeitė lietus, renginio dalyviai neišsiskirtė – dauguma buvo pasiruošę skėčius ar lietpalčius, todėl lietingo oro neišsigando. Tie, kurie skėčių neturėjo, palapinėje įsikūręs „Mokslo kiemelis“ kvietė lankytojus į konsultaciją apie išskirtinius uoginius augalus ir jų degustaciją. Mėgstantiems iššūkius organizatoriai surengė konkursą „Aromatinių augalų ir jų kvapų atpažinimas“, kurio metu atpažinusiems šešis ir daugiau kvapų buvo įteikiami Botanikos sodo prizai. Šiame kiemelyje taip pat vyko tradicinė arbatų degustacija „Sveikatai ir grožiui“.

VDU Botanikos sodo rožyne buvo paruošta programa, kurioje susirinkusieji ne tik mėgavosi rožių kvapais, bet ir dainuojamosios poezijos programa „Rožių šlamesy...“. Daugelis lankytojų, o ypač vaikai, uostė visų rūšių gėles, o prie skaniausiai kvepėjusios palikdavo mažą spalvotą smeigtuką, gautą prie įėjimo. Tokiu būdu lankytojai išrinko kvapniausią gėlę. Tiems, kam kvapų nepakako, galėjo pasilikti Botanikos sodo rožyne ilgiau ir pasidžiaugti nakties programa „Kvapų naktis“, kurioje buvo galima išgirsti įvairiais instrumentais grojančių atlikėjų.

Šį vakarą savo programa džiugino muzikanto, dainininko Olego Ditkovskio ir fleitininkės, vokalo atlikėjos Nedos Malūnavičiūtės duetas.

Ne pirmą programą šį sezoną pristatantys „Pažaislio liepų alėjos vakarai“ vėl sėkmingai lauke subūrė kauniečius gerai praleisti laiką. Šis koncertų ciklas leidžia žiūrovams mėgautis geru oru ir gražiais pasirodymas, todėl susilaukia nemažai dėmesio. „Šiemet ypatingai gerai, nes labai didelis susidomėjimas yra. Galbūt kauniečiai neturi daugiau gerų, kokybiškų renginių lauko erdvėse. Per penkerius metus tai yra pirmi metai, kai tiek daug žmonių renkasi. Patys stebimės“,  – į klausimą, kaip sekasi festivaliui šiais metais ir ar atostogų metas nesumažina žmonių srauto atsakė organizatorių VšĮ „Bardai.lt“ direktorius Benas Jakštas.

Per penkerius metus tai yra pirmi metai, kai tiek daug žmonių renkasi.

Šį saulėtą vakarą kauniečiai susirinko mėgautis O.Ditkovskio ir N.Malūnavičiūtės atliekamomis dainomis. Kol scena dar buvo tuščia, susirinkusieji būriavosi prie „Monte Pacis“ lauko baro nusipirkti gėrimų, o tie, kurie sėdėjo šonuose įrengtose kiemelio terasose prie staliukų taip pat mėgavosi ir restorano maistu. Būrys žmonių apžiūrinėjo dainuojamosios poezijos atlikėjų plokšteles ir knygas, kurias galėjo įsigyti viso renginio metu. „Taip, čia pirmas koncertas, atėjome dėl muzikantų, kurie šiandien pasirodys",  – paklausus, ar pirmą kartą dalyvauja „Pažaislio liepų alėjos vakare“, atsakė viena žiūrovė.

Netrukus ant scenos užlipo vedėjas, kuris pristatė muzikantus. Publika tuoj pat ėmė ploti ir nesustojo tol, kol O.Ditkovskio ir N.Malūnavičiūtės duetas užlipo į sceną. Vokalistė N. Malūnavičiūtė padėkojo visiems susirinkusiems ir palinkėjo gerai praleisti vakarą. Žiūrovams plojant, pradėjo groti gitara. „Vakaras... Nereikia nieko, tik sėdėti ir žiūrėti...“, – pradėjo dainuoti O.Ditkovskis pirmąjį vakaro kūrinį. Visi žiūrovai nutilo, o dauguma tų, kurie dar stovėjo ar laukė eilėje prie baro išsiskirstė ir susėdo į vietas džiaugtis pasirodymu.

Duetui grojant žiūrovai šypsojosi, daugelis fotografavo ir filmavo pasirodymą. Šių muzikantų buvo ne tik malonu klausytis, bet ir smagu juos stebėti, kadangi scenoje jie labai artistiški, nebijantys pajudėti ar improvizuoti. Visi susirinkusieji plojo po kiekvieno muzikantų kūrinio, kartais aplodismentai užsitęsdavo ilgiau nei įprastai.

„O dabar linksmiausia mūsų repertuaro daina – „Mirtis“, – juokdamasi kūrinį pristatė N. Malūnavičiūtė ir pradėjo groti linksmą melodiją. Žiūrovai taip pat nusijuokė ir pradėjo ploti. „Aišku smagu, įdomu ir žiūrėti, ir klausytis", – paklausus, ar džiaugiasi koncertu, atsakė vienas žiūrovas.

Viso renginio metu „Monte Pacis“ aptarnaujantysis personalas priiminėjo terasoje sėdinčiųjų užsakymus, kurių dauguma atėję su šeimomis ar draugais. „Labai patinka! Ir patogiai sėdim, ir maisto užsisakom, o ir koncertas puikus, ne kiekvieną dieną taip iš namų išeiname", – taip apie koncertą atsiliepė su šeima koncertu besidžiaugiantis žiūrovas.

Ne pirmą programą šiais metais pristatantis rašytojas vėl sėkmingai surinko pilną kiemelį žmonių, kurie atvyko pasidžiaugti poeto kūryba. Tuščių vietų renginyje liko vos viena kita, o Juozui Erlickui dar neatėjus, žiūrovų akys jau buvo nukreiptos į sceną - nekantriai laukė pasirodymo pradžios. Vos pamačius link scenos einantį Juozą Erlicką žiūrovai pradėjo ploti. Tiesa, jis buvo ne vienas - su pianistu Daumantu Slipkumi ir smuikininku Vytautu Mikeliūnu. Plojimai aidėjo iki kol autorius su muzikantais užlipo ant scenos ir pradėjo groti muzika. „O aš kasdiena su savim kariauju...“, - iškart su daina pradėjo vakarą publicistas Juozas Erlickas.

Jau po pirmų rašytojo žodžių, kurie sekė iškart po dainos, publika juokėsi – pamatyti nesišypsantį buvo neįmanoma. „Mano namuose draudžiama dainuoti, todėl aš čia“, - pajuokavo rašytojas ir vėl pralinksmino visą publiką. Nors dauguma susirinkusiųjų - brandaus amžiaus žiūrovai, tačiau buvo galima pastebėti ir jaunų veidų, kurie lygiai taip pat juokėsi iš J.Erlicko pasakojimų ir įsijautę klausėsi jo kūrybos dainų. Po kiekvienos dainos nuskambėdavo aplodismentai, o po aplodismentų Juozas Erlickas pasakodavo bent vieną humoreską, kurioje ironiškai pašiepdavo šiuo metu aktualiausias temas – politika, verslininkus, ligonines, o kartais ir save ar vidutinio amžiaus krizę. Po kiekvieno autoriaus pašiepimo publika ne tik plojo, bet ir leipo juokais – kuo aštresnis juokelis, tuo lengviau buvo pamatyti žiūrovus kikenant galvą nuleidus žemyn.

„Kartą man žmona parodė sugedusia „rozetę“... Kodėl žmona man rodo tik sugedusius daiktus?“ – juokavo publicistas nė kiek nesišypsodamas, kai tuo tarpu visų stebinčiųjų juokas skabėjo kiemelyje. Nors susirinkusiųjų juoką buvo galima girdėti po bene kiekvieno Juozo Erlicko sakinio, pats autorius išlaikė rimtą mina, kuri tik dar labiau kėlė juoką klausantis jo pasakojimų. „Labai patinka, ir dainos gražios. Aš jau ne pirmą kartą jo renginy dalyvauju“ – paklausus ar džiaugiasi renginiu, teigė viena iš žiūrovių.

Renginio metu šalia žiurovų buvo staliukas prie kurio buvo galima įsigyti Juozo Erlicko autorinių knygų. Viena iš pardavinėjamų knygų buvo „Išeinu iš krašto“, kurioje vyrauja būties, žmonių santykių ir tarpusavio supratimo temos. Knygos kaina – 12 eurų, vienas kitas žiurovas prieš renginį ir renginio metu pribėgdavo prie staliuko knygą nusipirkti. Toje pačioje vietoje buvo galima įsigyti ir plokštelę už 5 eurus.

Renginiui įpusėjus rašytojas pranešė, kad bus pertrauka, skirta jo knygų įsigyjimui. „Kas pirks tris, tas mokės kaip už tris.“ – rėžė Juozas Erlickas. Tuomet sudainavo paskutinę pirmosios dalies daina ir dar skambant muzikai padėjo mikrofoną ir išėjo pailsėti. Pertraukos metu dauguma pakilo nuo kėdės pasivaikščioti po kiemelį, atsipūtė nuo juoko ir grįžo į savo vietas. Kai kurie, žinoma, pasinaudojo proga nusipirkti knygą ar autoriaus plokštelę. „Kaip gaila, kad pinigų nepasiemiau, nežinojau, kad bus galima čia knygą nusipirkti“- nuogastavo viena iš žiūrovių, stovėjusi šalia staliuko su autoriaus knygomis.

Pertraukai baigiantis eilės prie knygų staliuko sumažėjo, visi po truputį grįžinėjo į savo vietas. Netrukus vėl pasirodė J. Erlickas su muzikantais. Renginį tęsė su nauja humoristinę istoriją. „Nežinau ar Jūs supratote, kad aš nuėjau nu scenos 1998-aisiais ir štai grįžtu į dabartį. Dvidešimt metų praėjo, o atrodo kaip dvidešimt minučių“ – savo renginio tematika juokavo rašytojas. Pabaigęs istoriją, toliau tęsė pasirodyma su daina, kurios metu žiūrovų juokas taip pat netilo.

Renginys baiginėjosi J.Erlicko juokais, kad paliks žiūrovus su muzikantais, o pats eis skaičiuoti kiek užsidirbo.  Tiesa, po šių žodžių papasakojo dar ne vieną istoriją ir kelias dainas sudainavo. Paskutiniąją dainą skyrė tiems, kurie į renginį atlydėjo savo antrąsias dainas. Skambant paskutinei dainai visi lėtai plojo, o po jos net atsistoję tęsė aplodismentus. „Baikime gražiu palinkėjimu... Būkite atsargūs kelyje“ – juokavo J.Erlickas po visų plojimų ir dar kartą uždainavo trumpą posmelį kviesdamas susirinkusiuosius atsinešti savo knygas pasirašyti.

Prie scenos susirinko nemaža eilė rašytojo autografui gauti, žiūrovai liaupsino kūrėją įvairiais komplimentais ir dėkojo jam už puikų vakarą. „Jei žmonėms patinka – aš jaučiuosi gerai“ – po koncerto pakomentavo J.Erlickas. „Jaučiu... Kiekvieną kartą ateina nauji žmonės, jei ateitų tie patys – tada jausčiaus labai gerai“ – paklaustas ar jaučia jaudulį prieš išeidamas į sceną atsakė autorius.