-
Verslą Anglijoje kūrusi emigrantų pora susidūrė su tautiečio reketu 9
Vis dėlto jų odontologijos ir grožio klinika pagaliau veikia. Tačiau tiek vargo, kiek reikėjo jai įkurti, jie baisiausiame sapne neregėjo. Tikrai nesitikėjo ir tokio tautiečių lietuvaičių elgesio – būta net bandymo reketuoti. Savo patirtais išgyvenimais pora pasidalijo su LRT televizijos laida „Emigrantai“.
„Įsivaizdavau, kad bus daug lengviau. Jeigu būčiau žinojusi, kiek turėsiu ištverti per tuos dvejus metus, turbūt nebūčiau išvažiavusi iš Lietuvos. Negalvojau, kad susidursim su tokiais dalykais, su kuriais iš tikrųjų galėjome nesusidurti. Aš tikiu, kad mums tiesiog nepasisekė“, – sako Oksana.
Lietuvoje Miroslavui priklausė net kelios odontologijos klinikos, grožio salonai, kosmetikos platinimo verslas.
„Grožio salonų ar odontologijos versle sukasi labai dideli pinigai – ne uždarbio pinigai, o investicijų. Kartais į salonus tekdavo investuoti, tarkime, 1,2–1,3 mln. litų, nors atrodydavo, kad ten nieko ypatingo: pastatei pora kėdžių, pakabinai po veidrodį ir viskas – dirba. Tai normalus, rimtas verslas su savo strategija, su savo darbuotojais, jame daug visokių niuansų“, – aiškina Miroslavas.
Visi manė, kad kam jau kam, bet šios istorijos herojams tikrai puikiai sekasi. Juk tiek verslų, tiek pinigų. Tačiau patys jie taip negalvojo. Ir skaičiai sąskaitose kasdien vis mažiau džiugino.
„Lietuvoje buvo 7 grožio salonai su kosmetikos kabinetais, su soliariumais, su daug darbuotojų. Kiekvienas salonas – apie 100 kv. m. Penkios odontologijos klinikos, atskira distribucijos įmonė, kuri prekiaudavo kosmetikos priemonėmis, aprūpindavo salonus. Mes buvome kelių prekės ženklų atstovai Lietuvoje. Mokymų centras – mokindavome visoje Lietuvoje, bet paskutiniu metu daugiausiai Vilniuje. Dantų protezų gamybos laboratorija, mažmeninė prekyba kosmetikos priemonėmis. Savo laiku turėjome daugiau kaip 100 darbuotojų, bet paskui jų mažinome, nes nebuvo nei apyvartų, nei klientų, nei pirkėjų“, – pasakoja „Emigrantų“ pašnekovas.
Savo laiku turėjome daugiau kaip 100 darbuotojų, bet paskui jų mažinome, nes nebuvo nei apyvartų, nei klientų, nei pirkėjų.
Miroslavas mano, kad verslai pradėjo griūti dėl to, kad sumažėjo žmonių. Tie, kas anksčiau mokėjo pinigus už jo teikiamas paslaugas, dabar gyvena toje pačioje Anglijoje, Airijoje ar Norvegijoje.
„Na, iki šiol veikia keli salonai, kelios odontologijos klinikos, bet aš jau nusprendžiau juos parduoti – faktiškai viskas parduodama“, – teigia „Emigrantų“ pašnekovas.
Šokiravo darbo sąlygos
Oksana su Miroslavu pora tapo tada, kai vyras visus verslus jau turėjo. Oksana – kosmetologė, dar rengianti ir grožio mokymus. Dabar moteris sako, kad tuo metu jie gyveno ne taip ir blogai. Tačiau būdama šalia, ji matė, kaip vyro verslo reikalai vis prastėja, kol galiausiai abiem kilo emigracijos idėja.
„Gal žmonės pradėjo išvažinėti ir mes pradėjome galvoti – gal verta [...] bandyti kitur, nes [...] čia reikėjo daug daugiau dirbti, kad išlaikytume tą patį gyvenimo lygį“, – sako Oksana.
Ir štai vieną dieną visiškai atsitiktinai Oksana susipažino su mergina, kuri pasiūlė pabandyti dirbti kosmetologe Anglijoje, Mančesterio mieste. Toji mergina metė Oksanai iššūkį, kurio ji tiesiog negalėjo nepriimti.
„Iki šiol prisimenu jos žodžius: tu čia sėdi kaip karalienė, o tu nuvažiuok ten ir pažiūrėsiu, ar ten sugebėsi. Na, ir po truputį pradėjau važinėti, ji suteikė labai daug informacijos, labai daug padėdavo.
Iš pradžių buvo kultūrinis šokas, nes žmonės labai skirtingi, nors iš pradžių neturėjau daug skirtingų tautybių klientų, daugiausia buvo lietuviai, lenkai, latviai. Darbo sąlygos, – kaip jie nekreipia dėmesio į tokius dalykus kaip higiena, švara, interjeras, – irgi buvo šokas. Bet žmonės vis tiek eina ir daro procedūras. Ir tu galėjai uždirbti per savaitę tiek pat, kiek [Lietuvoje] per mėnesį, pusantro, ir tas, aišku, turėjo įtakos [apsispręsti emigruoti]“, – neslepia moteris.
Vis dėlto paslaugos Lietuvoje, anot Oksanos, dažniausiai yra daug kokybiškesnės nei Anglijoje. Atvykusi į Mančesterį, ji tiesiog negalėjo patikėti, kad šitaip išvis galima dirbti: „Lietuvoje higienos centrai labai vaikšto, žiūri, kad viską gerai darytume, kad įrankiai būtų sterilizuoti. O jie grožio salone, kur daro daugiausia manikiūrus, nagų priauginimus, karpo odeles, nežinojo, ką reiškia sterilizatorius ir niekada jo nenaudojo. Tas labai blogai, nes taip galima pernešti labai daug ligų“, – sako Oksana.
Norėdavosi grįžti į Lietuvą
Kad ir kaip Oksaną šokiravo salonas, kuriame dirbo, ji vis tiek neatsigynė minties, kad su vyru reikėtų pabandyti Anglijoje pradėti verslus. Atrodė, kad čia, Britanijoje, daugiau galimybių ir, savaime aišku, daugiau pinigų.
„Pažiūrėjome, kad žmonių daug, kad perspektyvos čia geresnės. Galbūt labai didelę įtaką man darė vyro verslas, nes aš mačiau, su kokiais sunkumais susiduria darbdaviai, kaip juos spaudžia ir kiek reikalauja. Tiek dirbti, kiek reikėjo jam, – man tai buvo šokas, aš tikrai nenorėjau tokio gyvenimo“, – pasakoja „Emigrantų“ pašnekovė.
Tas laikotarpis sunkus buvo visomis prasmėmis, sako Oksana. Jiedu su Miroslavu yra gimę Lietuvoje ir save laiko rusų kilmės lietuvaičiais. Tačiau, kai Rusija užpuolė Ukrainą, Lietuvoje sako pasijutę svetimi. Ir tai tik dar labiau pastūmėjo išvykti: „Prasidėjo visokie nacionaliniai dalykai ir man buvo labai skaudu išgirsti iš kai kurių žmonių, [...], kad visus rusus reikia išžudyti ir išsiųsti į Sibirą.“
Ar verta vykti svetur, Miroslavas su Oksana mąstė ne vienerius metus. Ir štai atėjo diena, kai jie jau sėdėjo lėktuve, skraidinančiame į Angliją.
„Labai sunku atsisakyti to, ką kūrei visą gyvenimą, ir atvažiuoti čia, kur neturi nei namų, nei klientų, nei draugų. Nors galvojom, kad turim, bet pasirodė, kad nelabai. Dėl ateities mes pasiryžome ir čia iškentėjome labai daug negerų ir sunkių momentų, nes norėjosi grįžti į Lietuvą ir mes grįžinėjome, dirbom tenai. Ir kai sėdi savo jaukiame bute, važinėji su gera mašina, turi draugus, tėvus pašonėje ir tau reikia važiuoti čia dėl pinigų ir kažkokios ateities, sėdėti nuomotame šaltame, purviname bute, kur labai drėgna, valgyti spurgas, nes dėl streso reikia užvalgyti, ir kovoti su vietiniais mūsiškiais, tai tikrai labai sudėtinga. Nesinorėjo čia važiuoti“, – neslepia Oksana.
Miroslavas tikina, kad į Angliją bėgo taip pat ir nuo biurokratijos, o labiausiai – nuo korupcijos. Pasak verslininko, Lietuvoje be kyšių nieko nepasieksi.
„Negirdėjau, kad čia būtų kažkokių korupcijų apraiškų. Galbūt čia pati valdžia skatina, kad būtų daugiau susirašinėjimo visokiais laiškais ar panašiai. Lietuvoje korupcija kiekviename žingsnyje, pradedant nuo visokiausių mažiausių tikrintojų ir baigiant teismais, prokurorais, advokatais ir viskuo kitu“, – tikina Miroslavas.
Patalpų savininkė parodė kitą veidą
Deja, atvykę į Angliją, verslininkai irgi susidūrė su ne pačiais maloniausiais dalykais. Oksana ir Miroslavas pasakoja, kad pradžia svetur buvo be galo sunki ir tikrai ne sykį norėjosi krautis daiktus ir traukti Vilniaus link. Oksana sako, kad toji moteris, kuri įsiviliojo juos į Angliją, paskui pradėjo taip kenkti, kad jiedu nebežinojo, ką daryti.
„Nuomojome iš jos kabinetus, mokėdavome jai nuomą. Ir kaip tu gali pasakoti apie žmones, kurie tau neša pinigus, kad jie yra niekšai? Tai ar yra tikslas sėdėti ir mokėti tam žmogui pinigus, kai apie tave pasakoja taip blogai? Ir nuotaikos žmogus [ji buvo] – rėkdavo, isterijos visokios. Toks įspūdis, kad nenori, jog bent žingsnį be jos leidimo padarytume“, – „Emigrantams“ pasakoja Oksana.
Priežasties, kodėl lietuvė šitaip elgėsi, Miroslavas su Oksana nesupranta iki šiol – gal pavydėjo, o gal tiesiog buvo tokio kenkėjiško charakterio. O po vieno įvykio teko tiesiog krautis daiktus ir bėgti kuo toliau. Tik įsikūrė, tik pradėjo teikti paslaugas, ir štai bloga žinia: pasirodo, dokumentų nepakanka ir turėti stomatologijos kabineto lietuviai negali. Privalo užsidaryti, o tada, kai susitvarkys popierius, galės dirbti toliau. Kai susikirto valdininkų, verslininkų, minėtos patalpų savininkės ir dargi nepatenkinto paciento interesai, įsisuko tikras intrigų verpetas.
„Buvo pradėtas gydymas, tarkim, vyrui N ir tas gydymas dar nebuvo baigtas, kai užsidarėme. Jam pradėjo kažką skaudėti. Tų kabinetų, kuriuos nuomojom, savininkė, matyt, papasakojo, kad buvo patikrinimas, nustatė, kad mes nelegaliai dirbam ar kažką panašaus. Vyras N tada pasiūlė mums sumokėti jam pinigus kaip kompensaciją, kadangi jis turės eiti tęsti gydymo į kitą vietą. Aš faktiškai buvau sutikęs tai padaryti, nes bet kuriuo atveju, kaip sakant, mūsų kaltė, nes nepabaigėme gydymo, o jį reikia tęsti – ten procesas, su kuriuo negalima delsti. Taigi sutikom sumokėti, jis suprato, kad čia galima pasipelnyti, apetitas labai stipriai išaugo – iki 7 tūkst. svarų. Aš nesutikau, tada pasipylė grasinimai“, – prisimena Miroslavas.
Liūdniausia Oksanai ir Miroslavui tai, kad nukentėjo jie ne nuo ko kito, o nuo tų pačių lietuvių, kurie, pasak pašnekovų, dėl savo gero būvio svetur esą padarytų bet ką.
„Jie [minėtas pacientas su bendrininkais] įsilaužė pas mus į kabinetus, pavogė kompiuterius, dėžę su [stomatologiniais] įrankiais. Nežinau, ką jie su jais darys. Ir pradėjo grasinti, pradėjo reikalauti labai daug pinigų – iš pradžių 2000, paskui ir 4000 svarų. Jis pradėjo grasinti, kad išžudys mano šeimą ir kad mes pasigailėsime, kad čia atvažiavome“, – pasakoja Oksana.
„Aš dar buvau vieną kartą su jais susitikęs pačioje klinikoje, atvažiavo tokie trys vyrukai su treningais [...]. Buvo parašytas pareiškimas policijai, pasirodo, jis toks jau gana žinomas veikėjas. Bandė jį ten galbūt gaudyti kažkas, netgi nežinau, kaip konkrečiai pasibaigė. Svarbu, kaip sakant, kad nuo mūsų atstojo, ir viskas“, – teigia Miroslavas.
Kosmetologijos kabinetą teko atidaryti namie
Galiausiai Oksana su Miroslavu suprato: nieko čia gero nebebus. Pirmasis bandymas verslauti Anglijoje jiems kaip reikiant pakirpo sparnus, tačiau jie nusprendė nepasiduoti – padaryti viską, kad savo tikslą pasiektų.
„Pabėgimas atrodė taip, kad trūko kantrybė, aš taip pat pakėliau balsą ir pasakiau, kad žinau, kad ji [patalpų savininkė] daro už mano nugaros. Susikroviau daiktus ir išėjau. Iš jos sugyventinio nuomojomės butą, už kurį mokėdavome labai daug, nes už tiek dabar namą nuomojamės, bet mes apie tai nežinojom. Buvo sunku surasti namą. Bet mums padėjo kiti draugai, mes ir labai gerų žmonių sutikom, kurie ir savo verslus turi, ir nepavydūs, ir daug žino. Tai su jų pagalba mes išsinuomojome namą ir aš dirbau metus namuose“, – sako Oksana, vienam iš kambarių įrengusi kosmetologinį kabinetą.
„Vyras irgi turėjo iš ten pabėgti, nes ten buvo neįmanoma dirbti. [...] Jis turėjo išsinuomoti [patalpas] įrangai laikyti, tai mes nuomojomės sandėlį ir viską ten laikėme metus laiko. Mes niekur negalėjome toliau eiti, tvarkėme dokumentus“, – pasakojimą tęsia emigrantė.
Dabar dokumentai jau sutvarkyti ir ramiame Mančesterio rajone stovinčiame name jau kurį laiką veikia ir kosmetologijos, ir odontologijos kabinetai.
Planuoja plėstis
Tai, kad kažkur duona skalsesnė, anot „Emigrantų“ pašnekovų, yra visiškas mitas. Jeigu Lietuvoje jie dirbo daug, tai Anglijoje, bent iš pradžių, dar daugiau.
„Dabar viskas labai gerai. Aišku, ne taip greitai juda, kaip norėtųsi, nes anglai apskritai labai stiprūs konservatoriai, viską daro labai lėtai, neskubėdami, atsipalaidavę. Iš kitos pusės, jie dešimt kartų viską pertikrina, jie nelabai mėgsta rizikuoti, todėl sudėtinga ir tinkamas patalpas išsinuomoti. Apskritai pradžia visada būna sunki, paskui, kai jau turi istoriją, viskas pradeda judėti daug greičiau.
Atidarėme kliniką, dabar planuojame atidaryti laboratoriją. Manau, kitais metais atidarysime, nes suradome patalpas, aš turiu įrangą, kuri likusi nuo darbo Lietuvoje laikų, kurią galiu čia pervežti. Tad viskas juda į priekį“, – optimizmo nestokoja Miroslavas.
Ar grįš Oksana ir Miroslavas į Lietuvą? Deja, ne. Dabar, kai jau tiek įdėjo darbo ir pagaliau įsitvirtino, visko griauti jie nebesiryžtų. Tačiau tiems, kas nori kurti verslus užsienyje, pirmiausia patartų labai gerai pasidomėti ir pasverti visus „už“ ir visus „prieš“.
-
Lietuvis apie gyvenimą Barselonoje: net vynas čia pigesnis nei vanduo 7
Emigracijos mastai gąsdina. O kalbėdami apie lietuvių pasirinkimą gyventi svetur, dažniausiai manome, kad tai – dėl pinigų. Į užsienį uždarbiauti išvykę žmonės vis kartoja: duokite Lietuvoje tokias algas, kaip Anglijoje ar Norvegijoje, ir grįšime kad ir rytoj. Tačiau toli gražu ne visi į lėktuvus sėda dėl turtų ar sotesnės kasdienybės. Tam, kad apsigyventų svetur, nuotykių ir pokyčių ištroškę žmonės atsisako to, ką turėjo Lietuvoje, ir viską pradeda nuo nulio.
„Gyvename laikais, kai sienos tarp valstybių jau nebeegzistuoja“, – sako Tomas Dinsmonas. Jis išvyko ne todėl, kad Lietuvoje kažko trūko. Atvirkščiai. Jis turėjo prestižinį darbą aviacijos versle, be to, dažnai sukiojosi viešumoje, įžymybių pamėgtuose vakarėliuose. Aktyvus gyvenimo būdas vyrą išvargino. Sako gyvenęs nuolatiniame lėkime ir įtampoje, norėjosi atsipalaiduoti, labiau rūpintis sveikata ir ramybe.
Dėl šių priežasčių Tomas dabar nebe Vilniuje, o Barselonoje – viename gražiausių pasaulio miestų, kur kūrė vienas garsiausių architektų Antoni Gaudi, kur ošia Viduržemio jūra, o gatvės pilnos smagiai nusiteikusių vietinių ir miesto svečių.
„Barselonoje buvau prieš išvykdamas čia gyventi gal aštuonis kartus, aš net neskaičiavau, nemažai. Na, patiko keliauti, ir viena iš darboviečių buvo susijusi su kelionėmis, keliavimu, aviacija, lėktuvais. Tas miestas patiko, traukė todėl, kad jame yra visko – saulė, jūra, šypsenos, teisingas gyvenimo tempas, skanus maistas, besišypsantys žmonės. Tai yra tai, ko, matyt trūko, ir dėl to priėmiau šitą sprendimą“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „Emigrantai“ pasakoja lietuvis.
Per 1992 čia vykusias Olimpines žaidynes Barselonos miestas išgyveno tikrą renesansą. Mes vis juokiamės iš nebepritaikomų, todėl apleistų olimpinių miestelių Pekine ar Rio de Žaneire, tačiau Barselonos gyventojai pokyčiais po olimpiados tik džiaugiasi. Sunku įsivaizduoti, bet gražiųjų Barselonos paplūdimių čia lig tol nebuvo – tik industriniai pastatai. Mieste buvo sutvarkyta arba naujai pastatyta dešimtys kelių, sutvarkytos pagrindinės miesto aikštės.
Be to, žaidynės įkvėpė ispanus sportuoti, dauguma prieš 1992-uosius pastatytų maniežų ir stadionų naudojami ir dabar. Na, o prie šių įdomybių – dar vienas keistas faktas: dauguma himnų olimpiadoms rašoma specialiai, o šis Fredžio Merkurio ir Monserat Kabaljė atliktas kūrinys parašytas iki olimpiados likus penkeriems metams. Deja, Merkuris atidarymo iškilmėse nepasirodė – vienas geriausių visų laikų dainininkų mirė iki šventės likus pusmečiui.
„Aš beveik dvejus metus dirbau aviacijos industrijoje su privačiais užsakomaisiais skrydžiais. Tai labai patiko, buvo žavu“, – prisimena „Emigrantų“ pašnekovas.
Tomo sprendimas pribloškė ir darbdavius, ir draugus. Labiausiai stebino tai, kad laimingai tėvynėje gyvenęs, gerą darbą turėjęs vyras staiga nusprendė viską pradėti nuo nulio. Ir tik dėl to, kad kažkur yra šilčiau nei Vilniuje. Tokį sprendimą lietuvis priėmė būdamas 34-erių, kai dauguma retai ryžtasi tokiems kardinaliems pokyčiams.
Kankino abejonės
Išgirdęs apie sėkmingo vyro sprendimą, ne vienas tik prie smilkinio pasukiodavo pirštą. Ir patį Tomą kankino abejonės: o jeigu nepasiseks?
„Gyvenimas svetur šiais laikais neturėtų būti laikomas nuodėme“, – apie sprendimą palikti viską, ką Lietuvoje buvo susikūręs, ir išvažiuoti į Barseloną pasakoja Tomas. Jis neabejoja: su reiškiniu, kad žmonės palieka Lietuvą, reikia kovoti. Tačiau jis nesutiktų su tuo, kad dėl to dabar nereikėtų išbandyti naujų kelių ir likti namuose vien iš patriotiškumo. Juk jeigu anksčiau žmones, išdrįsusius iš esmės pakeisti savo gyvenimą, vadindavome drąsiais, tai dabar dažnai sakoma atvirkščiai: kad jie bailiai, nesugebantys susikurti laimės ten, kur gimė. „Aš sugebėjau, bet supratau, kad noriu kažko kito“, – pasakoja Tomas ir prisipažįsta: baimės, abejonių tikrai netrūko.
Gyvenimui svetur Tomas ruošėsi. Nuo sprendimo išvykti iki pirmosios nakties nuomojamame bute Barselonoje praėjo maždaug pusmetis. Ispaniškai tada dar nekalbėjęs lietuvis pradėjo nuo darbo paieškų.
„Aš žiūrinėjausi to, ką moku daryti geriausiai, o tai yra darbas su žmonėmis, kompanijomis. Idealiausiai tai būtų buvusi tarptautinė kompanija, ne vietinis kažkoks verslas ar vadinamasis startuolis. Tai maždaug tokia buvo mano tikslinė grupė, kur aš žiūrėjau, išsigryninęs darbo rinką Barselonoje. Tai užtruko apie 4–5 mėnesius“, – prisimena lietuvis.
Tomas sako buvęs pasiruošęs Barselonoje dirbti prastesnį darbą nei turėjo Lietuvoje. Tačiau to nereikėjo. Lietuvio CV pasirodė svari vienai tarptautinei telekomunikacijų kompanijai, kurioje emigrantas dabar dirba klientų aptarnavimo vadovu.
Lietuvos kainos gasdina
Pokalbiai vyko internetu, ir į darbą lietuvis buvo priimtas net gyvai nesusitikus. Tačiau Tomas elgėsi atsargiai: prieš nuspręsdamas, jis specialiai atskrido į Barseloną, kad susipažintų su savo kolegomis. „O jeigu nepatiks? Nebe tie metai, kad taip rizikuočiau“, – sako jis.
Pirmas kelias savaites Tomas svečiavosi pas draugus, paskui išsinuomojo savo būstą. Būtent butas Barselonoje yra didžiausias galvos skausmas – paklausa dabar tiesiog milžiniška, kainos tik auga, todėl pasiūlymus tenka medžioti.
Ispanija – Europos šalis, kuri skaudžiau nei kitos išgyveno prieš dešimt metų staiga smogusią krizę. Išaugo nedarbas ir nepasitenkinimas valdžia. O štai Barseloną šios problemos tarytum aplenkė. Ekonomika čia tik auga, turistų daugėja ir viskas brangsta. Ypač – nekilnojamasis turtas. Pasaulio miestų kainas lyginantis portalas numbeo.com skelbia, kad Barselonoje būsto nuomos kainos yra net septyniasdešimt procentų didesnės nei Vilniuje: vieno kambario butas miesto centre mėnesiui kainuoja apie 800 eurų. Tomas neslepia: prieš išvykdamas, jis taupė pinigus, norėjo jaustis saugus.
Dėl didžiulių nuomos kainų čia daug kas gyvena komunomis. Jeigu Lietuvoje butą įprasta dalintis tik studentams, tai Barselonoje taip daro net solidžias pajamas gaunantys žmonės. O jeigu būstą čia sugalvotumėte įsigyti, tai žinokite: gražieji butai miesto centre paprastiems mirtingiesiems jau praktiškai nebeįperkami.
„Drabužių kainos [Barselonoje] yra mažesnės vienareikšmiškai. Lietuvoje labai brangu rengtis, kiek palyginu. Turbūt importas, eksportas, visa kita. Čia mažesnės išlaidos šildymui, o Lietuvoje visi su baime laukia šildymo sezono. Čia to nėra, nereikia šiltų žieminių drabužių, tas turbūt kaupiasi, tauposi. Čia susidaro įspūdis, kad žmonės mažiau serga, nežinau, galbūt dėl saulės“, – gyvenimą Lietuvoje ir Ispanijoje lygina Tomas.
Daugiau saulės
Įdienojus, Barselonos rambloje žmonių net knibžda. Skaičiuojama, kad per dieną šiomis gatvėmis praeina vidutiniškai pusantro šimto tūkstančių žmonių. Aplenkę žinomų prekės ženklų parduotuves, garsųjį turgų ir Barselonos simboliu tapusias gyvąsias skulptūras, jie prieina uostą su baltuojančiomis jachtų burėmis. Bet pakeliui, aišku, būtina užkąsti, o vynas pietums, kaip ir visoje Ispanijoje, čia – ne nuodėmė.
„Žinoma, yra brangių restoranų, pigesnių, bet visumoje, jeigu vestume kažkokį vidurkį, balansą, tai išlaidos maistui čia yra mažesnės, – skaičiuoja Tomas. – Žinoma, gali sėdėti restoranuose, gerti vyną, kuris čia yra pigesnis nei vanduo. Jei kalbėsime apie restoranus, barus, vynas ir ypač alus yra pigesnis nei vanduo ir tikrai pigiau nei Lietuvoje.“
Nors ir juokauja apie už vandenį pigesnį vyną, pats Tomas jau kelis metus visiškai nevartoja alkoholio. Vyras sako pavargęs nuo vakarėlių, ryte skaudančios galvos, be to, gaila laiko: kokia laimė, kai vakare linksma, o kitą dieną negali pakilti iš lovos?
Kalbėdamas apie esminius skirtumus tarp gyvenimo Lietuvoje ir Ispanijoje, Tomas pabrėžia skirtingus darbdavio ir darbuotojo santykius. „Pasikeitė pirmiausia emocinis lygmuo, čia kitoks nei Lietuvoje darbdavio ir darbuotojo santykių supratimas ir palaikymas. Daugiau laisvės veikti ir kurti savo rezultatus, ne taip, kaip įprasta Lietuvoje. Čia pirmiausiai esi atsakingas prieš save ir savo darbdavį, turi ketvirtinius ir pusmetinius tikslus, bet tai nereiškia, kad turi darbe būti lygiai 8 ar 9 valandą, o o išeiti 18 valandą, atsėdėti tas valandas. Darbo diena yra kitokia, žmonės šypsosi daugiau, saulė šviečia daugiau, ir tai turbūt turi įtakos. Tai sueina ir į bendra emocinį, psichologinį pasitenkinimo ir komforto lygį“, – svarsto „Emigrantų“ pašnekovas.
Kad ir koks laimingas Tomas jaustųsi Barselonoje, emigrantu jis savęs nevadina. Jis dažnai grįžta į Lietuvą aplankyti draugų ir artimųjų. Juk skrydis iš Barselonos trunka tiek, kiek automobiliu iš sostinės nuvykti į pajūrį. O ir kaina ne ką tesiskiria: paieškojus pigių skrydžių, kelionę į abi puses galima įsigyti kad ir už penkiasdešimt eurų. „Be to, mažą Lietuvą susikūriau ir čia“, – šypsosi Tomas. Kartu su kitais tautiečiais jis įkūrė Katalonijos lietuvių bendruomenę, organizuoja šventes, susitikimus, skatina žmones nepamiršti savo šaknų.
Kiekvieno savo pašnekovo paklausiame, ar kada nors jis grįš į Lietuvą. Tomas sako, kad pirmiausia nesijaučia išvažiavęs, nes jokių ryšių su Lietuva nenutraukė. Jis prašo tėvynėje likusių tautiečių neatstumti tų, kas išvažiavo, ir laikyti juos neatsiejama savo tautos dalimi.
-
Lietuvis kūrė vizualiuosius efektus, laimėjusius „Oskarą“ 1
Justas prisilietė ne tik prie „Džiunglių knygos“. Specialiuosius efektus 42 metų vyras kūrė ir kitoms jūsų tikriausiai jau matytoms kino juostoms: „Didysis Getsbis“, „Veidrodėli, Veidrodėli“, „Kapitonas Amerika“ ir daugybei kitų.
„Oskaras“ daug reiškia – tiek pat, kaip ir aktoriams, kurie jį gauna. Finansine prasme lygiai tas pats, kompanija atpažįstama kaip savo srities gigantas. Tai ir pinigai, ir užsakymai, viskas“, – sako Justas.
Tiesa, namuose statulėlės lietuvis neturi. Prestižiškiausias kino apdovanojimas priklauso ne tik jam, bet ir visai kartu dirbusiai komandai.
„Oskaras“ už „Džiunglių knygą“ šiai įmonei – ne pirmas. Lentynėlėje puikuojasi tikrų tikriausios statulėlės, gautos už kitų Holivudo filmų efektus.
Nors Holivudas vis dar yra kino industrijos lyderis, tačiau labai daug postprodukcijos darbų atliekama Europoje ar net Kinijoje ir Indijoje, kur pigesnė darbo jėga, o gerų specialistų – pilna.
„Londonas – turbūt viena iš kokių penkių vietų pasaulyje, kur yra didžiausia koncentracija kompanijų, kuriančių vizualiuosius efektus. Čia, Londone, didelės turbūt yra trys kompanijos, kurių darbuotojų skaičius svyruoja nuo 500 iki 1000, didesnių projektų atveju gali ir per tūkstantį perlipti. Mes esame viena iš tų trijų kompanijų“, – „Emigrantams“ pasakoja lietuvis.
Atsakingas už šviesos efektus
Pasak Justo, kadangi technologijos labai tobulėja ir vis labiau pinga, tai vis daugiau vizualiųjų efektų kuriama su kompiuteriais: „Jeigu anksčiau, kai reikėdavo kažką sprogdinti, paprasčiau būdavo susprogdinti, tai dabar tuos sprogimus jau su kompiuteriais kuria, nes taip pigiau ir taip valdyti lengviau. Jeigu [realiai] sprogdinai, tai susprogo, kaip susprogo, ir turi tokį [vaizdą], kokį turi, o su kompiuteriais jį galima daryti tiek kartų, kiek nori, kol gauni tuos dūmus būtent tokius, kokių reikia.“
Lietuvis dažniausiai yra atsakingas už šviesos efektų sukūrimą, o jo kolegos kompiuterio programomis stato miestus, kuria sprogimus ar neapsakomo grožio gamtos vaizdus. Jeigu vaikščiojote Londono miesto centre, visai netoli žymiosios Oxford Circus aikštės, galbūt matėte pastatą su „Oskaro“ statulėle ant durų. Čia įsikūrusi kompanija, kurioje savo svajonių darbą ir dirba lietuvis.
„Yra, tarkime, „supervaizeriai“ [prižiūrėtojai], kuriems bandai įtikti, o jie bando įtikti kažkokiam „CG supervaizeriui“, o tas dar kažkam ir taip nueina iki režisieriaus, kuris pasako, kad visa tai visiška nesąmonė, viskas blogai ir viską reikia perdaryti. Tai labai dažnas atvejis, nes paprastai būna taip, kad, tarkime, antroje arba trečioje grandinėje kažkas pasako, kad reikia suktis 180 laipsnių į kitą pusę, nes tai nepatiks režisieriui, o paskui išaiškėja, kad būtent tai jam ir patiko. [...] Žinoma, režisierius yra Dievas, jis gali absoliučiai viską apversti aukštyn kojomis paskutinę dieną ir niekas jam neprieštaraus“, – darbo užkulisius atskleidžia Justas.
Tokie kaip Justas vieni pirmųjų pamato filmus, kurių laukia visas pasaulis. Todėl viskas, kas vyksta už įmonės durų, visiškai slapta. Įmonės darbuotojai niekam negali pasakoti filmų siužeto ar vizualinių detalių bei teikti jokios kitos informacijos – kad ja nepasinaudotų konkurentai.
„Scenarijai vagiami, dėl to užsakovai, tos didžiosios Holivudo kompanijos, labai griežtai žiūri į šiuos dalykus, nes labai bijo bet kokios informacijos nutekėjimo. Be to, jie puikiai žino, kad iš tos paslapties irgi galima išspausti pinigų. Jei 8 mėnesius pumpuoji, kad tuoj tuoj [pasirodys] – štai parodėme jums paveiksliuką, o po mėnesio dar du paveiksliukus parodysim, tai irgi augina tą susidomėjimą. Taigi informacijos nutekėjimas jiems finansiškai labai atsiliepia“, – kalbėdamasis su „Emigrantais“ aiškina Justas.
Plepiams vietos nebelieka
Jeigu Justas „Emigrantams“ smulkiau papasakotų, kokius efektus konkrečiai kuria, ir papasakotų filmo scenarijų, turbūt jau rytoj būtų atleistas iš darbo. Konkurencija čia didelė, norinčiųjų dirbti „Oskarus“ skinančioje kompanijoje netrūksta, todėl niekas jo nepasigailėtų.
„Yra buvę atvejų, kai žmonės kažkur internete parašė, prie kokio dalyko dirba, ir kompanija gavo kelių milijonų baudą. Tai jie labai bijo tų dalykų. Na, finansiškai iš tavęs vis tiek nieko [negali išsireikalauti], nes tu esi paprastas darbuotojas, bet iš esmės po tokio dalyko gali keisti profesiją – visi vienas kitą žino ir, jei būsi įtrauktas į juodąjį sąrašą, absoliučiai jokio darbo šitoje industrijoje daugiau nebegausi. Yra buvę tokių atvejų“, – pasakoja lietuvis.
Iki tol, kol režisierius pamato rezultatą, praeina labai daug darbo valandų. Vizualieji efektai reikalauja didelio kruopštumo ir susikaupimo. Vėluoti negalima. Juk filmų premjeros Holivude būna sutartos vos pradėjus filmuoti. Laiku neparodytas filmas – blogiausia, kas gali nutikti jį gaminančiai kompanijai.
„Paskutinius kokius tris mėnesius, jei projektas ilgas, tikrai visus šeštadienius reikia dirbti. Paprastai gali būti ir 12 valandų per dieną, gali būti ir daugiau.
Jeigu filmas pavėluoja, tai tragedija, tai baisiausia, kas gali atsitikti visiems investuotojams, prodiuseriams, kompanijai, kuri kūrė. Tokiu atveju tas projektas sudegęs ir dingę pinigai. Dėl to vėlavimų negali būti, dirbama paromis“, – sako Justas.
Nepateisinama jokia kliūtis
Kompanija, kurioje dirba Justas, pasirūpina, kad, kas benutiktų, darbas nenutrūktų. Viską privaloma pristatyti laiku ir jokia kliūtis negali tapti problema, nes šioje industrijoje nėra pasiteisinimų. Vieną kartą neatlikai darbo laiku, kitąsyk jo tiesiog nebegausi.
„Yra buvę atvejų, kai, tarkime, darbininkai gatvėje kasa, nukerta pagrindinį elektros kabelį ir elektra dingsta. Po kokių trijų valandų atvažiuoja vilkikas su generatoriais, pajungia juos ir visi dirba toliau. Kabelį sutvarko po kokių trijų dienų ir tas tris paras dieną naktį tas sunkvežimis su visais generatoriais gamina elektrą, nes kompanija negali sau leisti trijų dienų pertraukos, nes pavėluos“, – „Emigrantams“ pasakoja lietuvis.
Prie kiekvieno filmo dirba šimtai žmonių, kurie dažnai vieni kitų net nepažįsta. Pati sudėtingiausia proceso dalis būna sukoordinuoti visų jų darbą. Vizualiuosius efektus Holivudui parduodančioje įmonėje dirba specialistai iš viso pasaulio. Visiškai nesvarbu, kokia tavo tautybė. Svarbiausia mokėti angliškai ir būti pačiu geriausiu specialistu.
„Tai fiziškai nesunkus, bet pakankamai alinantis darbas, nes kartais atrodo, kad kariauji su kažkokiais vėjo malūnais, kurių niekaip negali įveikti. Tai sudėtingas procesas, kurio dažnai pakeisti negali. Tas galbūt daugiausiai energijos atima. Bet šiaip tai nėra nuobodus darbas, nes nėra vienodų filmų, vieną kartą darai kažkokį miestą, kitą – kažkokias džiungles Indijoje. Žodžiu, kiekvienas filmas visiškai kitoks, tikrai nėra nuobodu“, – patikina Justas.
Kinas – palaima žmonių akims, tačiau milžiniškas darbas jo gamintojams. Filmus, kuriuos žiūrovai vertina tiesiog – patinka arba ne, kūrėjai galvoja, filmuoja, analizuoja ir montuoja kartais net kelerius metus. Pasibaigus filmo kūrimui ir belaukiant premjeros pagaliau galima pailsėti: „Kadangi dirbi tenka tuos šeštadienius ir sekmadienius, prisirenki laisvų dienų, kurias gali pasiimti po projekto, – kas išmauna į kokią Indoneziją mėnesiui, kas dar kažkur.“
Alga – kaip Kembridžo profesoriaus
Jau septynerius metus tarp Londono ir gimtojo Vilniaus gyvenantis vyras sako, kad jų algos, kaip kažkas yra pasakęs, – kaip gero Kembridžo profesoriaus: „Bet tai nereiškia, kad mūsų algos didelės, tai reiškia, kad Kembridžo profesorių algos mažos. Nėra pačios blogiausios algos, tai yra, sakykime, normali gero biuro tarnautojo alga. Be to, ji, aišku, priklauso nuo patirties. [...] Iš tikrųjų, jeigu žmonės turi tikslą kažkam susitaupyti – povandeniniam laivui arba šunų prieglaudos statyboms – jie tikrai tą gali padaryti ir paskui laimingai gyventi su tais šuniukais.“
Sunku patikėti, bet savo įmonei „Oskarą“ uždirbęs vilnietis anksčiau užsiėmė baldų projektavimu. Tačiau nesijautė, kad tas darbas būtų jam skirtas. Vizualiųjų efektų kūrimą jis atrado palyginti vėlai – jau 26-erių, kai pirmąsyk pamatė „Harį Poterį“. Filmą, kuris pasirodė toks stebuklingas, kad lietuvis pats panoro sukurti kažką panašaus.
„Be žado žiūrėjau į ekraną ir galvojau: štai čia tai reikalai. Po truputį pradėjau daryti tuos dalykus sau. Paskui kažkiek prie reklamų dirbau, kažkokiuose paprastesniuose filmuose. Rimti filmai atsirado, kai išvažiavau dirbti į Londoną“, – prisimena emigrantas.
Iš pradžių mokėsi savarankiškai
Daug vizualiųjų efektų kūrėjų šiandien norėtų būti Justo, efektus „Oskarą“ laimėjusiam filmui kūrusio lietuvio, vietoje. Tuo metu, kai jis susidomėjo šiuo amatu, Lietuvoje net nerado žmogaus, kuris šia tema galėtų suteikti kokių nors žinių.
„Iš pradžių skaičiau daug literatūros, turbūt kokius dvejus metus mokiausi šito dalyko – mokiausi pats. Paskui atsirado kažkokie universitetai, dar kažkas, kur gali nueiti mokytis ir per dvejus metus gauti šitą profesiją. Tai yra pakankamai greitas kelias ateiti į šią industriją“, – „Emigrantams“ sako Justas.
Jeigu esi geras specialistas, darbą šioje augančioje rinkoje gausi visada, tvirtina lietuvis. Sunkiausia pati pradžia – įrodyti, kad tikrai sugebėsi. Nors darbas pusiau kūrybinis, pusiau techninis, darbinimosi šioje industrijoje istorijos išties primena Holivudą.
„Anglijoje ar bet kur kitur šitoje industrijoje darbo praktiškai neįmanoma gauti, jeigu realiai nesi dirbęs to dalyko. Jei esi naujokas, tai gali ateiti... Didelėse kontorose yra tokia kvaila tradicija: ateina žmonės dirbti taip vadinamais „runeriais“ – nurenka kavą nuo stalų, plauna indus ir t.t. Tada juos pasodina kažkur prie kompiuterių ir duoda ką nors pasižaisti. Po to dar kokius tris mėnesius jie dirba kažką bandydami padaryti, na, ir tada tampa kokiais nors „juniorais“, kurie už labai mažus pinigus daro kokį nors patį juodžiausią darbą, ir tada per kokius dvejus ar trejus metus jau pradeda nuo kokio nors pirmo laiptelio – tampa įdarbintais žmonėmis. Tai pakankamai ilgas laiko tarpas“, – atskleidžia Justas.
Pramokęs kurti vizualiuosius efektus, Justas metė baldų projektavimą ir Vilniuje prisidėjo prie reklaminių klipų kūrimo. Bet labai greitai pasidarė ankšta, atvirai sako dabar Londone dirbantis vyras.
„Kad pasiryžtum kažkur išvažiuoti, turi pasiekti tam tikrą kertinį lūžio momentą, nepasitenkinimo momentą, kai tikrai supranti, kad daugiau taip nebegalima“, – teigia Justas.
Vieną dieną jis suprato, kad jeigu netobulės, jeigu nesieks karjeros, visas jo gyvenimas praeis tobulinant pakuotes reklamoms: „Dieve mano, visi žino, kokios tos reklamos ir kas ten kaip yra. Kokį nors margarino pakelį ore sukinėti nėra labai įdomu. Kai tai darai vienerius metus, antrus, trečius, pradedi galvoti, kad velniai griebtų, na, nesu toks visiškai beviltiškas, kad tą margariną sukinėčiau. Tada supranti, kad reikia imti ir laužti tą lazdyno krūmą.“
Dėl vaikų dažnai grįžta į Lietuvą
Pašnekovas sako niekada nesistengęs išvykti iš Lietuvos. Jis ir dabar, vos baigęs darbus, skraido į Vilnių, kur jo laukia draugė ir vaikai. Justas užtikrina nesijaučiąs londonietis ir dar pasiskundžia, kad milžiniškame mieste trūksta tikrumo, o žmonės bendraudami retai žiūri į akis.
„Gyvenimas Londone truputėlį kitoks, negu buvau pripratęs. Ir iki šiol prie jo nepripratau. Man ten yra tik darbas. [...] Aš stengiuosi vaikus kuo dažniau matyti, tai bent jau kartą ar du per mėnesį skrendu į Lietuvą“, – sako Justas.
Taigi išvykti Justas pasiryžo tik dėl karjeros, kuri prasidėjo mokantis namuose, o visai neseniai buvo įvertinta „Oskaru“.
Pirmąjį darbą Londone Justas gavo greitai – nusiuntė CV, jam tuojau pat paskambino ir lietuvis jau už poros dienų pasirašė ilgalaikę darbo sutartį. Vėliau dar teko pakeisti porą įmonių, kol galų gale atsirado čia – vietoje, kuri kiekvienais metais tikisi „Oskaro“ už vizualiuosius efektus: „Iš tikrųjų į šitą kompaniją bandžiau pakliūti kokius šešerius metus, nes tai viena iš tų kelių geresnių kompanijų, jie labai atsirinkinėja žmones.“
Iš pradžių dirbti į Londoną išvykęs vyras ir pats negalėjo patikėti, kad jam taip pasisekė. Kad štai kone pirmas pamato visų laukiamo filmo medžiagą, kad savo rankomis prisideda prie produkcijos, kuri veikiausiai bus labai populiari.
„Euforija pirmus dvejus metus tikrai buvo tokia, kad aš keldavausi anksčiau, varydavau į darbą kuo greičiau. Dvejus metus tikrai buvau kaip ant sparnų, paskui, aišku, rutina ėmė daryti savo, bet darbas man vis tiek labai patinka, tai yra geriausia, ką gyvenime esu daręs darbo prasme, tai yra labai įdomus reikalas. Tikrai rekomenduoju, kas domisi tais dalykais, žinokite, tai tikrai nuostabi profesija“, – sako Justas.
Beje, šį interviu Justas sutiko duoti ne dėl to, kad norėjo pasigirti dirbantis beveik Holivude. Vyras sako norėjęs pradžiuginti mamą, kurios gyvendamas Londone labai pasiilgsta: „Mama, viskas dėl tavęs. [...] Mamai visą laiką skaudu, nes aš taip ir nepabaigiau jokio aukštojo mokslo [...]. Iš tikrųjų, mama, blogai, kad aukštojo nebaigiau, bet ir be jo galima kažkur kažkaip tą savo vietą rasti.“
„Emigrantai“ – kiekvieną antradienį 19:30 val. per LRT TELEVIZIJĄ. Laidą bet kada galite peržiūrėti LRT mediatekoje.
-
Po neištikimybės dramos lietuvis ir kenietė toliau kuria laimę Londone 11
Tačiau ši „Emigrantų“ istorija – daugiau ne apie muziką, o apie meilę. Apie tai, kaip Tomas, lig tol niekuo neišsiskiriantis emigrantas, susipažino su Monica – mergina iš Kenijos. Ir nors jiems teko išgyventi tikrą santykių dramą, jie sugebėjo išlikti kartu ir dabar planuoja ateitį, pasakojama LRT TELEVIZIJOS laidoje „Emigrantai“.
Iniciatyvos ėmėsi kenietė
„Traukinių stotyje gal 6 val. ryto einu ir žiūriu – eina Monica su ofisiniu sijonėliu. Pažiūrėjau, galvojau, graži mergelka, bet taip ir nuėjau. Paskui įlipu į tą traukinį, tas traukinys toks apytuštis, ir žiūriu – Monica sėdi priešais mane“, – pasakoja lietuvis.
Visgi egzotiškos išvaizdos merginos Tomas užkalbinti nedrįso, nežinojo, kaip reikėtų elgtis. Tačiau iniciatyvos ėmėsi pati Monica – ji parašė nepažįstamajam raštelį su savo telefono numeriu.
Ji iki dabar prisimena tokį savo žingsnį kaip labai drąsų, bet pabrėžia esanti ne iš tų merginų, kurios laukia būti pasirinktos. „Aš pasirenku, su kuo noriu būti“, – pabrėžia kenietė. Tiesa, Monica tada nežinojo, kad stotyje sutiktas lietuvis angliškai moka tik pasisveikinti.
„Kaip paskambinti, kai aš angliškai net nekalbu, žinau tik porą pagrindinių žodžių?“ – klausia lietuvis, prisimindamas, kad iš pradžių, naudodamasis žodynu, rašė patikusiai merginai žinutes.
Pirmieji pasimatymai – su žodynu
Negana to, kad Tomui ir taip buvo sunku suregzti žodžius, Monika dar sugalvojo kurį laiką pavaidinti nepasiekiamą merginą – ignoruodavo skambučius, ilgai neatsakydavo į kvietimus į pasimatymus ir pan.
Kai pagaliau susitiko, pora kalbėtis sugebėjo tik naudodamiesi automatinio vertimo programa. Tačiau abu tikina, kad meilei tai nesutrukdė, o atvirkščiai – padėjo suartėti. Po kurio laiko pora jau po truputį pradėjo bendrauti be žodyno, „Emigrantams“ pasakoja pora.
Monicos gimtinė – Kenija. Ji augo netoli sostinės Nairobio. Kadangi Kenija – buvusi Britanijos kolonija, angliškai ten susikalbėti galima be jokių problemų. Monica, atvykusi studijuoti į Londoną, angliškai kalbėjo puikiai. Ji negailėjo laiko, kad kalbą išmoktų ir naujasis jos draugas.
„Kai pirmą kartą susitikome, buvo kalbos barjeras, bet po truputį pradėjau jį mokyti anglų kalbos. Mes suartėjome, nes jaučiausi padedanti jam“, – prisimena Monica.
Santykiai darėsi vis stipresni ir stipresni. Monika net nepajuto, kaip bemokydama Tomą angliškai, ji sužinojo vis daugiau lietuviškų žodžių. Dabar ji su lietuviais sveikinasi sakydama „kaip sekasi“, „labas rytas“ ar „labas vakaras“. Taip pat sako suprantanti, apie ką lietuviškai kalba aplinkiniai. Monica pamėgo ir lietuvišką muziką.
Skirtingos kultūros po vienu stogu
Kai atvyko į Londoną, Tomas čia jautėsi nesavas. Dirbo daugiausia su lietuviais ir lenkais, todėl niekaip nesisekė išmokti kalbos. Laisvalaikio vyras turėjo mažai, o ir muziką buvo apleidęs. O štai atsiradus naujai draugei, viskas pajudėjo į priekį – ir meilė, ir karjera.
Monicą Tomas vadina pirmąja moterimi, su kuria planavo ateitį. Ligi tol Tomas manė, kad visoms moterims iš vyro pirmiausia reikia pinigų, kad niekas nenorėtų artimai bendrauti su juodadarbiu emigrantu. Monicai, kuri prieš penkerius metus dar buvo studentė, dabar – ligoninės vadybininkė, bet pinigų iš vyrų ji nesiekė.
Maždaug po pusmečio pora nusprendė, kad pasimatymų jiems neužteks, apsigyveno kartu. Nors abu kilę iš absoliučiai skirtingų kultūrų, sutarė.
„Man reikėjo namuose bendrauti angliškai, bet tai po metų–dviejų išsisprendė visiškai.[...] O dėl santykių – mes gal nebuvom ir susipykę per tuos visus penkerius metus, kai gyvenam kartu“, – „Emigrantams“ pasakoja lietuvis. Pasak jo, santykiuose jie linkę į kompromisus – nusileidžia arba vienas, arba kitas.
Darbo dienomis – ekskavatorius, savaitgaliais – muzika
Lig tol grodavęs vestuvėse, jubiliejuose ar tiesiog restoranuose, į Londoną atvykęs Tomas gyvenimą pakeitė iš esmės. Jokios muzikos, tik sunkus darbas ir bandymai užsidirbti daugiau pinigų. Manė, kad susitaupys muzikos aparatūrai, automobiliui ir grįš namo. Deja, nors tokį emigracijos scenarijų prieš išvykdami kuria dauguma lietuvių, jį įgyvendinti pasiseka ne visiems.
Man tikrai patinka Lietuva. Ir Kaunas, ir Vilnius yra fantastiškos vietos. Žmonės geri, nepaisant oro, kuris yra baisus.
Tomo rankos, daugiausia pratusios prie sintezatoriaus klavišų, darbų Londone matė kuo įvairiausių – nuo fabrikų iki statybų. Teko kloti plyteles ar būti paprasčiausiu pagalbiniu darbuotoju statybų aikštelėje. Dabar Tomas neišsilaiko vien iš muzikos. Nuo pirmadienio iki penktadienio jis vairuoja ekskavatorių, o savaitgaliais muzikuoja. Daugiausia – Londone ar kituose Britanijos miestuose gyvenančių lietuvių šventėse.
Tomas dažniausiai atlieka seniai visiems žinomas lietuviškas dainas. Taip pat repertuare turi ir rusiškų melodijų. Jis pabrėžia, kad koncertuose nuvargsta tikrai labiau nei vairuodamas ekskavatorių.
Kai lietuvis pradėjo dainuoti svečioje šalyje su žymiosios Vitalijos Katunskytės dukra Monika, su pastarąja ėmė praleisti daugiau laiko nei su žmona. Ilgos gastrolės, nakvynės viešbučiuose privedė vyrą prie neištikimybės. Tačiau dabar jis dievagojasi, kad savo klaidą suprato ir niekada gyvenime daugiau nieko panašaus nebebus.
Kartu pabūna, kai Tomas koncertuoja
Į koncertus žmona Monica dažnai važiuoja kartu, nes kitaip labai sunku surasti laiko pabūti kartu.
„Važiuojame dainuoti. Koncertas prasideda 20 val., bet reikia nuvažiuoti susikrauti aparatūrą, todėl reikia išvažiuoti jau kokią ketvirtą–penktą: dvi valandos kelio, valanda pasiruošti. Neskubant, norint, kad nebūtų streso – tai ir visa diena. [...] Dar savo dainas kuriu, tai daug laiko užima“, – apie įtemptą darbotvarkę kalba Tomas.
Monica sako, kad jos vyras kartais gali būti nenuspėjamas ir lengviau jį suprasti, kai koncertuose pora būna kartu.
„Viena vertus, Tomas yra tikrai mylintis ir besirūpinantis vyras, bet, kita vertus, kartais sudėtinga nuspėti, ką jis nori nuveikti. Toks jau muzikanto gyvenimas“, – pasakoja kenietė, papildydama, kad vyrą stengiasi skatinti eiti į priekį.
Monica susižavėjo Kaunu
Po maždaug dvejų pažinties metų savo egzotišką mylimąją Tomas pirmąkart atsivežė į Lietuvą. Artimieji prieš vizitą nerimavo, klausė Tomo ir ką ji valgo, ir kaip su ja bendrauti.
„Bet kai pirmą kartą pamatė, kad su ja lengva bendrauti, pamilo, ir dabar jokių problemų – Monica kalba lietuviškai, jos [Tomo seserys] – angliškai – ir žodis po žodžio susikalba puikiai. Ko jau nesupranta, aš išverčiu, kažkaip nesijaučia to didelio skirtumo“, – pasakoja lietuvis.
O po to laukė dar vienas žygis, šįkart – tolimesnis. Į Keniją pas Monicos artimuosius.
„Jos tėvai gan išsilavinę, tėvas visą laiką valdžioje dirbo, mama – savo versle.[...] Jokių problemų nėra, šnekiesi kaip su saviškiais, kai grįžti“, – aiškina emigrantas.
Susipažinę su vienas kito artimaisiais, Tomas ir Monica Anglijoje iškėlė vestuves. Lietuvių restorane Londone susirinko daugybė draugų ir artimųjų.
Į Lietuvą Monica su Tomu skraido dažnai – tai dėl koncertų, tai duoti interviu, tai aplankyti artimųjų. Tačiau grįžti gyventi ten kol kas neketina.
„Man tikrai patinka Lietuva. Ir Kaunas, ir Vilnius yra fantastiškos vietos. Žmonės geri, nepaisant oro, kuris yra baisus. [...] Kiekvienas miestas turi pasiūlyti kažką vis skirtingo. Gyvenau daugybėje mažesnių ir didesnių miestų, ir Kaunas yra vienas geriausių miestų, kuriuose esu buvusi“, – pasakoja kenietė.
-
Ž. Tratas: Londone išmokau nuolat girdėti „ne“ 5
Tačiau to jam neužteko. Todėl dabar aktorius – jau ne Vilniuje, o Londone. Mieste, kur jis – niekam nežinomas vyras. Vienas iš tūkstančių jaunų aktorių, bandančių gauti vaidmenis kine. Be to – nebe Žilvinas, o Jamesas.
Lietuvoje svajonių neišpildė
„Aš ne tas žmogus, kuris sėdės ir lauks, kažko prašys ir t.t. Tiesiog susikroviau daiktus ir pradėjau ieškoti laimės kitur. Manau, kad padariau teisingą sprendimą“, – pasakojimą LRT TELEVIZIJOS laidai „Emigrantai“ pradeda Ž. Tratas.
Aktorius dėkingas žmonėms, Lietuvoje suteikusiems galimybę jam vaidinti teatre, serialuose ar reklamos fotosesijose, tačiau to, ko jam labiausiai norėjosi, Lietuvoje jis negavo. Tai – galimybė pasirodyti kino ekranuose.
Pirmas dalykas, ką turi išmokti, tai būti atmestas.
„Turėjau daug pažadų ir realiai visus ketverius metus laukiau, kol kas nors išpildys tuos pažadus. [...] Bet tai taip ir neatsitiko“, – pasakoja Ž. Tratas.
Jaunas vyras niekaip nesupranta, kodėl atitikęs visus reikalavimus, stengęsis ir nuolat tobulėjęs, savo svajonių Lietuvoje, bent kol kas, neišpildė. Juk į muzikos ir teatro akademiją jis stojo, nes norėjo vaidinti kine. Tačiau kad ir kaip stengėsi, vaidmenų nesulaukė, pasakojama laidoje „Emigrantai“.
„Kai pasirinkau šitą profesiją, man sakė kad trūksta žinomumo, o šiais laikais, norint vaidinti kine, reikia, kad būtum žinomas, kad galėtum pritraukti žiūrovus, reitingus ir t.t. Ir tada aš pasidaviau šitai idėjai – pradėjau daugiau rodytis, daugiau interviu, daugiau visokių projektų. Tokių, kokių turbūt save gerbiantis aktorius netgi nesiimtų“, – pasakoja aktorius.
Galvojo apie Maskvą
Kad ir kas būtų nutikę anksčiau, Ž. Tratas dėl nieko nesigaili. Atvirkščiai – mano, kad visos sukauptos patirtys naujame karjeros etape jam tik padeda.
Apie tai, kad bandys laimę svetur, Žilvinas galvojo jau paskutiniame aktorystės kurse. Iš pradžių jo taikinys buvo Maskva, bet vėliau lietuvis apsigalvojo.
„Tada, 2014 metais, prasidėjo visa ta klampynė su Ukraina ir t.t. Supratau kad galbūt ne pats tinkamiausias laikas dabar važiuoti į Maskvą. Ir šiaip esu tas žmogus, kuris stengiasi klausytis ženklų iš aplinkos“, – pasakoja lietuvis.
Ilgas kelias
Tada visai netikėtai Žilvinas gavo vaidmenį reklamoje Čekijoje. Praha aktoriui patiko, iš pradžių tikėjosi ten įsitvirtinti, bet vėliau pastebėjo, kad rinka vis dėlto per maža. Be to, jis nemoka čekiškai, kas karjeros galimybes dar labiau susiaurina.
Žilvino kelias į Londoną buvo ilgas. Vėliau Maskvoje jis nusifilmavo Emilio Vėlyvio režisuotame filme „Nakties sergėtojai“ ir gavo vieną pagrindinių vaidmenų juostoje, kurią prodiusuoja pats rusų kino grandas Nikita Michalkovas. Tačiau dėl keistų priežasčių filmavimai buvo vis atidėliojami, todėl aktorius ir vėl susikrovė lagaminus. Tąsyk – į Paryžių.
Tačiau ir čia iškilo problemų. Ž. Tratas nemokėjo prancūziškai, o kalbos mokėjimas Prancūzijoje yra labai svarbus kriterijus aktoriui.
Taip per keletą metų aktorius spėjo pagyventi įvairiuose Europos miestuose. Kiekviename mieste sako spėjęs susipažinti su prodiuseriais ir kitais kino industrijoje įtakingais žmonėmis. Aktorius „Emigrantams“ atvirauja – tam prireikė didelių pastangų ir nusivylimai jau spėjo tapti jo kasdienybe.
Londonas – vieta, kur reikia būti
Net keliose užsienio valstybėse prasimušti bandęs Žilvinas neneigia, kad susipažinus su tinkamais žmonėmis, kelias į šlovę gali ir sutrumpėti. Vargu, ar šiais laikais gausi pagrindinį vaidmenį tik todėl, kad prodiuseris tavo draugas, bet labai svarbu, jog kuo daugiau prodiuserių ir režisierių Londone sužinotų, kad toks Žilvinas Tratas apskritai egzistuoja.
„Stengiuosi susitikinėti su kuo daugiau įvairių žmonių, plėsti pažintis, akiratį. Teatrai, kino teatrai – viskas kaip ir sukasi aplink profesiją, nori tu to ar ne. Bet aš be galo dėkingas, kad mano profesija ir gyvenimas kažkaip susilieja ir išeina taip, kad tu realiai nedirbi, tu tiesiog gyveni ir kartais už tai dar gauni pakankamai gerus pinigus.
Yra posakis – paversk savo hobį į profesiją ir tau niekada gyvenime nebereiks dirbti. Tai čia yra kažkas panašaus. Realiai aš nesijaučiu, kad dirbu – aš tiesiog gyvenu“, – atvirauja lietuvis.
Per visus ieškojimus Ž. Tratas sako supratęs, kad jam, kaip aktoriui, didžiausios galimybės yra visgi Londone.
„Supratau kad šitas miestas turi pačias pačiausias galimybes. Tu gauni galimybę sudalyvauti kastinge tokiuose projektuose kaip „Sostų karai“, „Transformeriai“ ir t. t. Kai eini į kastingo kambarį, supranti kad eilėje stovi su žinomais aktoriais, kurie pasauliniu mastu jau žinomi, ir eini bandytis tam pačiam vaidmeniui. Tada supranti, kad iš tikrųjų esi labai arti, ir čia yra vieta, kur reikia būti. Tada supratau, kad Londonas – vieta, kur aš būsiu“, – prisimena aktorius.
Galvoja apie papildomą darbą
Londone jis nuomojasi kambarį didžiuliame bute netoli miesto centro. Lietuvis nutarė neišlaidauti, nes juk niekada negali žinoti, kada vėl gausi vaidmenį. Finansinis nestabilumas – neatsiejama kino industrijos dalis.
„Reikia per daug neišlaidauti ir visą laiką turėti „juodai dienai“. [...] Tenka pripažinti, kad būti aktoriumi yra pakankamai gerai apmokamas darbas, nors jo kartais būna retokai. Kai gauni kažkokią sumą pinigų, iš karto turi pagalvoti, kad ilgą laiką gali daugiau ir negauti nieko, todėl nereikia iš karto pirkti automobilio.
Aš atsifilmuoju kažkur ir paskui ramiai galiu per daug nieko neatsisakydamas žinoti, kad porą metų galiu nieko neveikti ir negauti – nepražūsiu“, – pabrėžia emigrantas.
Londonas – labai brangus miestas. Tačiau papildomai uždarbiauti Žilvinui kol kas neprireikė. Vyras išsilaiko iš to, ką uždirba filmuodamasis ar dirbdamas modeliu. Tačiau apie papildomą darbą „Brexit“ fone jis pagalvoja dėl stabilumo šalyje ir anglų kalbos tobulinimo.
Tobulina kūną ir tartį
Kai pajunti tam tikrą progresą, atsiranda dar didesnė motyvacija.
Laimę Žilvinas bandė ir aktorių svajonių Mekoje – Holivude. Ten, kur susirenka gražiausi ir talentingiausi pasaulio žmonės. Lankydamasis JAV Žilvinas iki galo suprato, kad aktorystė – ne malonumai, o sunkus darbas.
Žilvinas mano, kad lietuviai aktoriai užsienyje nesužiba todėl, kad vos tik išgarsėję tėvynėje pamiršta, kad norint gauti geriausius vaidmenis bet kur pasaulyje, tobulėti reikia visą gyvenimą.
Kūnas ir kalba – tai pagrindiniai dalykai, kurių reikia aktoriui. Be to, kad nuolatos palaiko savo sportinę formą, Žilvinas daug laiko praleidžia tobulindamas anglišką tartį. Jeigu kalbėti rusiškai jam nėra jokių problemų, tai su anglų kalba jų vis iškyla. Net britai aktoriai dažnai yra atmetami dėl netinkamos tarties. O užsieniečiui gauti anglų vaidmenis labai sunku. Kartais net neįmanoma.
Tačiau Žilvinas sako, kad jam nieko neįmanomo nėra. Įvairūs pratimai, skaitymas, klausymas – jis „Emigrantams“ sako darantis viską, kad tik pasiektų, ko nori. Juk jeigu nepatobulės, jam liks tik rusų ir rytų europiečių vaidmenys, kurie Anglijoje dažniausiai pasitaiko tik epizodiniai.
„Kai atvažiavau į Londoną, buvau užverstas kastingais bet didžioji dalis, 95 procentai, buvo vaidinti arba rusą, arba rytų europietį, arba, kadangi aš pakankamai tamsaus gymio, kartais ir kokį teroristą arabą pasiūlydavo. Visą laiką tas pats per tą patį“, – prisimena lietuvis.
Pasak aktoriaus, tokie vaidmenys dažniausiai būna negatyvūs ir ne pagrindiniai, todėl jam kilo ambicija panaikinti savo užsienietišką akcentą.
Labai norint viskas įmanoma
„Didžioji aktoriaus darbo dalis vyksta namuose“, – sako Žilvinas. Jis jau seniai atsikratė žalingų įpročių, pradėjo sportuoti. Vakarėliai, kuriuose nuolat matome užsienio įžymybes, lietuvio gyvenime irgi pasitaiko retai. Jis beveik nevartoja alkoholio, be to, tam, kad kitą rytą gerai atrodytų ir jaustųsi, stengiasi gerai išsimiegoti bei sveikai maitintis.
Nors ypatingų karjeros aukštumų Los Andžele nepasiekė, Žilvinas sako būtent ten supratęs, kad labai norint viskas yra įmanoma, ir nors Londone jis tik vienas iš tūkstančių išvaizdžių jaunų vyrų, bandančių tapti pripažintais aktoriais, niekada nepraranda vilties.
„Kai pajunti tam tikrą progresą, atsiranda dar didesnė motyvacija. Tada tam skiri dar daugiau laiko ir matai, kad realiai ta šviesa tunelio gale vis artėja, ir kad visa tai įmanoma“, – pasakoja aktorius
Nuolat girdėti „ne“
Negauti vaidmens – ne išskirtinis įvykis, o Žilvino kasdienybė. Interviu „Emigrantams“ vyras nusprendė būti visiškai atviras ir pripažinti, kad Londone jo gyvenimas neblizga, kad reikia daug dirbti, stengtis, o svarbiausia – išmokti nuolatos girdėti „ne“.
„Pirmas dalykas, ką turi išmokti, tai būti atmestas, ir realiai jeigu tu iš 15–20 kastingų gauni vieną „taip“, esi labai talentingas ir laimingas. [...] Išmokti būti atmestam yra natūralus procesas ir dauguma aktorių pro tai praėjo. Aišku, yra keli laimingi atvejai, kai pirmu šūviu iškart nuskynė [vaidmenį – red.] ir paskui įvyniojo į tam tikrą grandinę – vienas vaidmuo pritraukia kitą vaidmenį ir t.t. Bet tokių atvejų – vienetai, ir geriau apie tai net negalvoti“, – patirtimi dalijasi lietuvis aktorius.
Kitas labai svarbus dalykas, kurį suprato po pasaulį klaidžiojantis aktorius – kad tarptautinė šlovė nėra taip toli, kaip atrodo gyvenant Lietuvoje. Ir net tada, kai negauna vaidmens, Žilvinas vis tiek jaučiasi artėjantis prie savojo tikslo.
„Kol kas Londone esu nusifilmavęs pilno metro filme. Vaidinau rusą, aišku, bet geras vaidmuo, geras filmas, geri, pakankamai žinomi kiti aktoriai. Man buvo didelė garbė ir didelis džiaugsmas, laukiu to filmo premjeros. Kol kas dar nepaskelbta data, kada premjera“, – pasakoja Ž. Tratas.
Rašo scenarijus
Žilvinas prisipažįsta: kol kas jo nelaukia nė vienas projektas. Daugybė atrankų praėjo nesėkmingai. O ilgesnį laiką nesulaukus jokio pasiūlymo, labai sunku į šoną nustumti nerimą ir stengtis toliau. Juk niekada nežinai, kur tavęs laukia sėkmė.
„Dar turiu tokį hobį ir ambiciją kaip scenarijaus rašymą. Esu parašęs vieną scenarijų Lietuvai, kurį padėjau į stalčių, ir kuris kažkada bus iš ten tikrai ištrauktas, bet dabar išsikėliau sau tikslą parašyti scenarijų Didžiajai Britanijai. Noriu iki naujų metų jį pabaigti ir noriu jį rašyti būdamas čionai, nelabai norėčiau blaškytis. Aišku, aktorinis yra prioritetas ir jeigu bus kažkoks projektas, tai tada teks scenarijaus rašymą atidėti į šalį“, – sako aktorius.
Kai spaudžia rankas žmonėms iš Britanijos kino industrijos, Žilvinas prisistato vardu Jamesas. Bet tai nereiškia, kad išsižadu savo lietuviškų šaknų, laidoje „Emigrantai“ tikina Londone įsitvirtinti bandantis aktorius.
„Pase, savo mamai, Lietuvoje visada būsiu Žilvinas. Ir tai niekada nesikeis“, – akcentuoja aktorius.
-
Telšiškės istorija: suklastoti dokumentai, nuosavas salonas ir pasirodymai šventėse 5
Lietuvė Nijolė Giedraitienė, apie kurią pasakoja „Emigrantai“, kiekvieną rytą išlipa London Bridge stotyje. Čia ji turi nedidelį siuvimo saloną, virš kurio nuolat dunda traukiniai.
„Pripratau, jau nebegirdžiu, tik kartais trūkinėja internetas“, – apie traukinių keliamą triukšmą sako emigrantė.
Londone Nijolė gyvena jau seniai – nuo 2000-ųjų. Iš pradžių čia uždarbiauti atvyko vyras, o tada – ir ji su vaikais.
„Susisodinau vaikus į savo seną BMW ir viena pati atvažiavau. Iki Doverio atvažiavau, pagalvojau, kad viskas – toliau nebevažiuosiu, nes nebežinau, kur važiuoti. Paskambinau vyrui ir sakau: toliau nebevažiuoju, atvažiuok parsivežti. [...] Visi draugai sakė – kur tu važiuoji viena taip toli, bet mes su vyru buvome važiavę per Vokietiją, per Lenkiją, tai galvojau – na, ką čia man reiškia. Neskubėdama ir atvažiavau“, – prisimena Nijolė.
Dokumentus padirbo pačios
Moters tikslas buvo vienas – pinigai. Manė, kad 3–4 metus padirbės, o tada grįš atgal į Telšius. Pasak „Emigrantų“ pašnekovės, tai buvo sunkūs laikai: reikėjo mokėti už dukros mokslą, išlaikyti sūnų ir dar patiems kažką pavalgyti. O kaip tik tuo metu Lietuvoje turėtas prekybos verslas ėmė nebenešti tiek pinigų, kiek Giedraičių šeimai tuo metu reikėjo.
„Išvažiavome grynai dėl šeimos, nes kitaip nebegalėjome. Aišku, nebūtume iš bado mirę. Žmonės ir dabar Lietuvoje sunkiai verčiasi, bet dar negirdėjau, kad kas numirė iš bado. Tai ir mes būtume kažką sugalvoję ir prasivertę. Čia tiesiog buvo pats greičiausias ir lengviausias kelias“, – pripažįsta Nijolė.
Taigi Londone Nijolės vyras gavo darbų statybose, o ji pati pradėjo nuo viešbučių. Tais laikais kambarinėmis dažniausiai ir dirbdavo nelegalės moterys iš Europos Sąjungai nepriklausančių šalių.
„Mes su dukra pačios pasidirbome dokumentus, nukopijavome nuo giminaičių. [...] Mes ant jų dokumentų užklijavome savo nuotrauką, su tušinuku pribadėme antrą pusę antspaudo, atšvietėme kokius keturis kartus, kad kuo mažiau matytųsi ir nunešėme į viešbutį. Penktadienį atvažiavome, o sekmadienį su dukra jau išėjome į darbą“, – nieko neslėpdama pasakoja Nijolė.
Kai leidimas dirbti sufalsifikuotas, ramiai gatvėmis vaikščioti negali. Iki Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą tada dar buvo likę ketveri metai, o pinigų prasimanyti reikėjo čia ir dabar.
„Eidavome mieste ir bijodavome sutikti kokį policininką, nes vis tiek iš veido matyti, kad nesame vietiniai. Stengdavomės kuo greičiau kur nors prasmukti, kad tik niekas neklausinėtų, kas tu toks, ir dokumentų neprašytų“, – prisimena moteris.
Beveik visi lietuviai, į Angliją atvykę iki 2004-ųjų, dirbo nelegaliai, su padirbtais arba išvis be dokumentų.
„Būdavo, kad atvažiuodavo pas lietuvius tie policininkai į butus ir pradėdavo krėsti. Vyras yra pasakojęs, kad net tekdavo šokti per balkoną ir bėgti slėptis, kadangi jau pasibaigęs vizos galiojimas. [...]Vyras buvo uždarytas ir į kalėjimą dėl to, bet paleido, nes jis įstojo į koledžą mokytis anglų kalbos, o studentai galėjo dirbti per savaitę 16 valandų, tai vien dėl to jį paleido“, – pasakoja emigrantė.
Atidarė nuosavą saloną
Kažkada net neturėję leidimų dirbti, dabar ir Nijolė, ir jos vyras Londone turi nuosavus verslus bei didelį namą miesto rytuose. Ir sūnus, ir dukra sėkmingai dirba. Taigi nors Anglijoje planavo praleisti daugiausiai ketverius metus, net nepajuto, kaip prabėgo ištisi septyniolika.
„Savo saloną turiu 12 metų, tai penkerius metus iš pradžių dirbau kažkam kitam. Viešbuty aš dirbau tik vieną mėnesį. Paskui, padedant vienai lietuvaitei, įsidarbinau siuvėja sauso valymo parduotuvėlėje, kuri priklausė indams. Jie mane vertino, matė, kad aš moku gerai ir greitai dirbti, tai man ten nebuvo blogai. O paskui, pasitaikius progai, irgi padedant lietuviui, man pavyko išsinuomoti tą savo parduotuvę“, – kalba „Emigrantų“ pašnekovė.
Nedidelį savo saloną Nijolė nusprendė atsidaryti stotyje. Manė, kad svarbiausia – dideli žmonių srautai ir greitai atliktas darbas. Juk londoniečiai – labai užimti žmonės, didelę dalį dienos praleidžiantys keliaudami į darbą ir atgal. Ir nieko nėra patogiau, nei prieš sėdant į traukinį atiduoti drabužį taisyti, o grįžtant atgal jį jau atsiimti.
„Esu užsitarnavusi pagarbą, nes stengiuosi labai greitai įvykdyti užsakymus ir žmonės tuo labai patenkinti. Be to, siuvu drabužius. Galiu ir modeliuoti. Žmonės ateina su savo pageidavimais, aš jiems pasiūlau, patariu, paaiškinu pagal figūrą, kas labiau tinka, kokią medžiagą pirkti. Norėčiau padaryti savo gaminių parodą, bet kol kas nespėju, neturiu laiko, tačiau planuose toks dalykas yra“, – atskleidžia Nijolė.
Pasitaikius galimybei pradėti verslą, Nijolė sako kurį laiką dvejojusi. Juk negalėjo žinoti, ar anglai norės savo drabužius patikėti emigrantei iš nedidelės, tuomet labai mažai žinomos šalies.
„Iš pradžių laukdavome tų klientų. Susikabinau sukneles, kurias dukrai buvau pasiuvusi, kad nebūtų tuščios lentynos, ir laukdavau. Pirmus porą mėnesių mažiau jų buvo, o paskui viskas normaliai – iš tikrųjų daug metų turiu tuos pačius klientus, kurie nuolat ateina.
Dar vienas dalykas, dėl ko labai norėjau savo saloną atsidaryti, – norėjau siūti rūbus nuo pradžios iki pabaigos. O pas indus tik taisydavau – jie turi tokias labai mažas parduotuvėles, kur nėra vietos net medžiagai ištiesti, tai ten nebuvo tokios galimybės. O čia jau galiu po truputį įgyvendinti savo planus“, – pasakoja lietuvė.
Dainuoja emigrantų šventėse
Anksčiau Nijolė samdė kelias darbuotojas, o dabar siuva viena. Nuomos kainos ir mokesčiai Londone dideli, tačiau emigrantė tikina, kad viskam užtenka: „Viską sumokėjus, aš tikrai uždirbu žymiai daugiau nei geras atlyginimas, kurį šiaip gauna žmonės. Tikrai lieka daugiau, bet čia, aišku, yra savas verslas. Čia nėra taip, kad nuolat gausi tokią pačią sumą kaip atlyginimo atveju – čia kartais būna daugiau, kartais mažiau.“
Smulkioji verslininkė prisipažįsta: jau daugybę metų ji gyvena tuo pačiu ritmu, kurį lietuviai mėgsta pavadinti „darbas – namai“. Kas rytą į darbą išeina pusę aštuntos ryto, o namo grįžta tik po dvylikos valandų, pavargusi nuo stoties triukšmo ir perpildytų traukinių bei autobusų: „Pavargstu ne nuo darbo, man darbas teikia malonumą, aš įsijautusi siuvu ar taisau, net nejaučiu, kaip diena praeina. Bet [vargina], kai reikia eiti stumdytis traukiniuose.“
Darbo dienomis Nijolė nieko daugiau nebespėja – tik į siuvyklą ir atgal. O štai kai ateina savaitgalis, ji laiką leidžia taip, kaip tik norisi. Juk vaikai jau užauginti, namai suremontuoti – galima skirti laiko hobiams. Moteris neseniai vėl pradėjo tapyti, bet labiau už viską jai patinka dainuoti. Nijolė kartais net pasirodo lietuvių emigrantų šventėse ar renginiuose.
„Dainuoju dėl savo sielos, man dainuoti malonu, o kai kas nors klauso, dar maloniau. Labai vertinu [Whitney] Houston – daug jos dainų dainuoju, šiaip visokias lyriškas dainas. Dainavau kelis kartus čia per lietuvių organizuojamas Jonines, dainavau Vasario 16-osios minėjime. Pakvietė į SPA salono atidarymą tokia rusų kompanija – irgi dainavau. Paskui važiavau į konkursą Maskvoje, į Moldaviją“, – pasakoja Nijolė.
Dėl „Brexit“ turi griežtą nuomonę
Londoniečių pasitenkinimas gyvenimu savo mieste jau kurį laiką po truputį mažėja. Pagal paskutinę apklausą tarp laimingiausių Europos sostinių gyventojų londoniečiai užėmė tik 27 vietą. Tame pačiame tyrime Vilnius atsidūrė pirmoje vietoje. Dėl didžiulių nekilnojamojo turto kainų daugybė gyventojų priversti trauktis į miesto pakraščius, vadinasi, daug laiko praleidžia keliaudami į darbą ir atgal, be to, juos slegia nepasitenkinimas valdžia, o kur dar ginčai dėl „Brexit“.
Dėl pastarojo Nijolė turi griežtą nuomonę. Nepaisant to, kad pati yra emigrantė, mano, kad bet ko į savo šalį britai įsileisti neturėtų: „Šiaip manau, kad britų ir taip didelė kantrybė. Žiūrėkite, į Lietuvą tie keli pabėgėliai atvažiavo ir tai jau žmonės nepatenkinti, nenori priimti, o čia baisu kas darosi.“
Gyvename kaip Lietuvoje – taip savo kasdienybę Londone apibūdina Nijolė. Septyniolika metų Anglijoje praleidusi moteris neturi nė vieno draugo brito – tik keletą pažįstamų ir savo klientus. Iš pradžių, kai manė, kad greitai išvyks, apie draugystes net negalvojo. O vėliau atsirado lietuvių draugų ratas. Moteris sako, kad gyvenant Londone tikrai nebūtina tapti anglu ir, kad ir kaip stengsiesi pritapti, vis tiek visą gyvenimą būsi atvykėlis.
„Mes nebandome ir nenorime, mes gyvename savo pasaulyje. Aš suprantu, kad yra žmonių, kurie padaro didžiulius verslus ir kurie stengiasi įeiti į tą anglų visuomenę, nes jiems tai svarbu dėl verslo. O man nereikia – pas mane klientai ateina patys, man nereikia jų ieškoti“, – „Emigrantams“ sako Nijolė.
Pasigenda džentelmenų
Be to, ir britai telšiškės nežavi. Džentelmenas – tik vienas kitas, o ir kultūra labai skiriasi nuo lietuviškos. Tai, kas lietuviui atrodo garbės reikalas, anglui – visai nereikalingas dalykas.
„Filmų prisižiūrėjusi galvojau, kad čia visi džentelmenai turi būti. Bet, kai įlipi į vagoną ir vien vyrai sėdi, o visos moterys stovi, man labai keista“, – teigia Nijolė.
Siuvėją taip pat stebina, kad anglai vyrai jai neša lopyti išdilusias kelnes ar taisyti keliasdešimties metų senumo švarkus.
„Nuo rajono priklauso. Mes gyvename Rytų Londone, tai ten iš tikrųjų tokių daug labai nekultūringų žmonių. Ir šiaip britams, manau, iš gero gyvenimo nieko nebereikia – net tvarkytis. Mums, lietuviams, labai svarbu, kad mūsų namai būtų gražūs, švarūs, tvarkingi. Aš pareinu namo ir aš pailsiu, o pas juos įeitum – tai ten chaosas, viskas išmėtyta“, – sako Nijolė.
Po pusantrų metų – atgal į Lietuvą
Nijolė su vyru apsisprendė – jiedu grįžta gyventi į Telšius. Bilietų namo dar neturi, bet jau ruošiasi. Telšiuose stato namus, o namą Londone planuoja parduoti, išbraukti iš gyvenimo septyniolika čia praleistų metų ir tiesiog ramiai pasenti.
„Laukiu nesulaukiu. Jau ruošiamės ir per savo šešiasdešimtmetį jau tikrai norėčiau būti Lietuvoje, liko nedaug – pusantrų metų. Kaip bebūtų, čia ne savas kraštas, man labai mielas mano Telšių miestelis ir be galo gražus dabar. Aš sau sėdu į mašiną, penkios minutės ir esu prie vieno ežero, prie kito ežero – kur noriu. O čia, jei nori nuvažiuoti pailsėti, važiuoji kelias valandas, paskui grįžti, stovi spūstyse po kelias valandas ir nieko nebesinori“, – pasakoja Nijolė.
Už namą Londone jiedu su vyru vis dar moka paskolą, bet tikisi būstą parduoti ir pusę namo kainos atgauti. Namo vertė – apie pusę milijono svarų sterlingų. Namas Telšiuose jau dygsta, o pragyvenimui prasimanys. Kažkada Telšiuose jie turėjo butą, bet kadangi nuomoti neapsimokėjo, jį pardavė.
„Duonai užsidirbsiu siūdama. Ir planuoju savo verslo išvažiuodama neuždaryti – paliksiu kažkam, kad galėčiau kažkiek pajamų dar iš čia gauti. [...] Atvažiavimas į Londoną buvo kaip naujas gyvenimas – aną užbaigėme ir pradėjome naują. O dabar grįžimas atgal vėl bus visiškai naujas gyvenimas – nuo šaukštelio, nuo lėkščių, nuo baldų. Viską reikės pradėti iš naujo“, – teigia Nijolė.
Laidą „Emigrantai“ žiūrėkite antradieniais 19.30 val. – per LRT TELEVIZIJĄ. Įrašus galite peržiūrėti LRT mediatekoje.