Visų šių skirtingų profesijų atstovų tikslas – padėti rinkėjams susigaudyti, kas yra kas rinkimų maratone ar sprinte (šiemet pagrindinė rinkimų kampanija, regis, gana trumpa, tad ji veikiau yra sprinteriška), ką vieni ar kiti kandidatai žada, ir ką jie galėtų realiai padaryti, galiausiai, kas laukia rinkimų dieną ir po jų.
Pagal nutylėjimą iš minėtų profesionalų laukiama objektyvių ir argumentuotų komentarų. Bet būna visaip. Ne vieną kartą galima lengvai nuspėti, iš kurio politikos vertintojo viena ar kita partija gaus daugiau palankumo balų, o kuri ar kurios mažiau. Tos asmeninės politinės preferencijos matomos ir neblogai atpažįstamos, bet jei vertintojų argumentai logiški, nuoseklūs ir pagrįsti faktais, tai net tam tikras šališkumas nėra ypatinga problema. Ypač, jei vertintojų grupėje(se) yra skirtingiems politikams ir partijoms prijaučiančiųjų. Apskritai, rinkimų kampanijų ir pačių rinkimų analizė pastaraisiais metais yra objektyvesnė, gilesnė ir labiau argumentuota, nei būdavo prieš 15 ar daugiau metų. Trumpai tariant, ji yra profesionalesnė nei anksčiau. Tad eilinis rinkėjas ja gali (galėtų) pasitikėti labiau. Bet yra bet...
Tas šaukštas deguto vis tai ten, tai šen atsiranda. Ypač, kai rimtai analizei trūksta kompetencijos, o ir dar kokią nors „sensaciją“ norisi rasti.
Prieš kurį laiką per Lietuvos žiniasklaidą nukeliavo nuvilnijo žinia, kad Lietuvos jaunuomenė yra beveik totaliai apolitiška, politiškai pasyviausia mažiausiai bent Europos mastu ir dar kažkokia parapijinė. Tuos vieno Lietuvos universitetų politologų nepolitologų, ar sociologų nesociologų tekstus/ kalbas platino ne viena žiniasklaidos priemonė. Ir taip jau gavosi, kad ne savo noru kvailino visuomenę.
Kaip taip atsitinka? Atskaitos taškas yra savo nuomonę politikos „komentatoriui“ paremti garsiu tarptautiniu tyrimu. Beveik garantuota, kad bet kurį mažiau informuotą ir ne specialistą užburs vien tokio tyrimo autoritetas. Antras žingsnis, kad išgirstų, reikia paskelbti kokią nors beveik sensacingą naujieną. Toji plačiai tiražuota „sensacija“ buvo, kad „Europos socialinio tyrimo duomenys rodo, kad daugiau nei 90 proc. Lietuvos jaunuolių (14–20 metų) visiškai nesidomi politika“. Bet apie viską iš eilės.
Nuo 2002 metų kas dvejus metus vykdomas Europos socialinio tyrimas iš tiesų yra geriausias socialinis tyrimas Europoje, ir šį faktą patvirtino jam Europos Komisijos suteiktas Dekarto prizas. Lietuva jame yra nuo 2008 metų ir mūsų mokslininkai gali laisvai naudotis jo duomenis savo analizėje. Bet laisvai čia nereiškia neprofesionaliai ir neatsakingai.
Tame trumpame cituotame sakinyje yra kelios esminės klaidos. Pirmiausia visuose socialiniuose tyrimuose nurodomas jų laikas, nes tyrimo kontekstas laike yra svarbus jų rezultatų veiksnys. To „komentatoriai“ nepasakė, tad reikia pasakyti dabar. Ši Europos socialinio tyrimo banga daugiau nei 20-yje Europos šalių vykdyta 2014-2015 metais, o Lietuvoje jis atliktas 2015 metais. Dar įdomesnis atradimas, kad šiame tyrime respondentai apklausiami nuo 14 metų. Bet taip nėra. Jame respondentai yra tik nuo 15 metų. Bet vėl neinformuotam skaitytojui tie metai nieko nesako, bet mokslininkui tokia žioplystė reiškia, kad klastojami duomenys apie respondentus.
Korektiškas tyrėjas turėtų nurodyti ir klausimą, kuris buvo užduodamas respondentams. Jis, beje, buvo toks: kiek jūs domitės politika?
O dabar apie tuos 90 proc. Kad jaunimo politinis pasyvumas yra rimta problema, matyt, niekas neneigtų, bet jos mastas teiginyje su 90 proc. yra gerokai perdėtas. Trys Europos socialinio tyrimo bangos, kuriose Lietuvos duomenys gali būti lyginami su kitų Europos šalių, vykdytos 2010-2015 metais, rodo, kad atitinkamai 2010-2011 m. Lietuvoje visiškai nesidominčių politika jaunuolių amžiaus grupėje tarp 15 ir 20 metų buvo 31,4 proc., tačiau 2012-2013 m. jų padaugėjo daugiau nei dvigubai – iki 73,3 proc., o 2014-2015 m. labai nežymiai sumažėjo – iki 70,7 proc. Tokiems svyravimams atsakymuose paaiškinti, be abejo, reikia papildomos detalios analizės ir krizėmis ar kitais nusivylimais pagrįsti būtų gerokai banalu. Bet, visgi, tų apolitiškųjų nėra 90 proc. Dar daugiau, jei, kaip rodo 2015 m. apklausos duomenys, tuos arti 30 proc. jaunuolių nuo mažai, pakankamai arba labai besidominčius politika palygintume su maždaug 50 proc. visų Lietuvos piliečių, ateinančių į Seimo rinkimus, tai atotrūkis (apie 20 proc.) nebūtų koks nors neįtikėtinas ar išskirtinis tarp dviejų grupių.
Gilesnė Europos socialinio tyrimo duomenų analizė parodytų, kad 2010-2011 m. bangos apklausoje Lietuva (31,4 proc.) buvo arti vidurkio – daugiau visiškai nesidominčių politika jaunuolių nei Lietuvoje buvo net 16-je šalių iš tyrime dalyvavusių 27. Panaši situacija kaip Lietuvoje tuo metu buvo Belgijoje, Slovakijoje, Lenkijoje. Daugiausiai visiškai nesidominčių politika jaunuolių buvo Čekijoje (74,7 proc.) ir Kipre (72,7 proc.), mažiausiai – Švedijoje (8,6 proc.) ir Šveicarijoje (13,8 proc.). 2014- 2015 m. Europos socialinio tyrimo apklausoje Lietuva pagal visiškai nesidominčių politika jaunuolių dalį (70,7 proc.) yra antroje vietoje po Čekijos (75 proc.). Tai buvo dvigubai daugiau nei tyrime dalyvavusių šalių vidurkis. Mažiausiai visiškai nesidominčių politika jaunuolių buvo Danijoje (7,4 proc.) ir Šveicarijoje (8,7 proc.).
Jaunimo parapijine kultūra ar „parapijinio“ piliečio bruožais irgi nereikėtų kaltinti, nes ji vienu klausimu apie domėjimąsi politika nėra pamatuojama. Jai suprasti būtina turėti daug daugiau kintamųjų. Antai, politinės kultūros koncepcijos autoriai amerikiečių politologai G. Almond ir S. Verba naudojo daugiau nei 160 kintamųjų atlikdami jos tyrimą 1959- 1960 metais Italijoje, JAV, Jungtinėje Karalystėje, Meksikoje ir Vokietijoje.
Kad minėto komentaro autorė „balsuoja kiekvienuose rinkimuose nuo 16-kos metų“, nors lyg ir visi žino, kad Lietuvoje rinkimų teisės įgyjamos sulaukus 18-os, jau visai nestebina.
Kaip visa tai pavadinti? Matyt, geriausiai tinka iš lotynų kalbos kilęs apibūdinimas profanacija (lot. profanatio) arba iškraipymas, sudarkymas nemokšiškais aiškinimais.
Beje, neilgai laukus sulaukėme tokios abejotinos analizės tęsinio. Vėl tame pačiame universitete ir vėl manipuliuojant Europos socialinio tyrimo duomenis. Kiekvienas kiek prakutęs politikos mokslų studentas žino, kad jei norime analizuoti buvusį/istorinį rinkėjų aktyvumą, tai ne apklausų rezultatus skaičiuojame. Tam yra rinkėjų aktyvumo statistika. Ji skirtingai nei apklausose grindžiama ne nuomone, o faktais, t.y. dalyvavimo balsavime skaičiais.
Kadangi Europos socialinis tyrimas nėra tiesiogiai susietas su rinkimais konkrečiose šalyse, tai respondentų, deklaravusių dalyvavimą savo šalių parlamento rinkimuose, skaičiai yra su paklaidomis. Tad ir gaunasi taip, kad pagal Europos socialinį tyrimą Danijoje esą balsavo paskutiniuose nacionaliniuose rinkimuose 91,5 proc., kai faktiškai 87,7 proc. Tad skirtumas beveik 4 proc. ir čia turi būti palyginimas su 2011 metų rinkimais, o ne kaip sakoma, kad analizuojamose šalyse rinkimai vyko 2014- 2016 metais. Danijoje Europos socialinio tyrimo duomenys rinkti 2014 m. rugsėjo- 2015 m. vasario mėnesiais, o paskutiniai rinkimai čia vyko po šio tyrimo 2015 m. birželį. Tad jau po jų. Arba dar keli pavyzdžiai. Norvegijoje faktinis rinkėjų aktyvumas buvo 78,2 proc. (2013 metais), o komentatorių duomenimis nurodomas net 87 proc. (beveik 9 proc. paklaida!), atitinkamai Prancūzijoje 57,2 ir 63,3 proc. (čia irgi paskutiniai rinkimai vyko 2012 m., bet ne 2014- 2016 m. laikotarpyje). Būtų galima šiuos palyginimus tęsti ir dar bent kelis „atradimus“ kritikuoti, bet jau to, kas pasakyta, užtenka. Kad velnias slypi detalėse, yra akivaizdu. Bet rinkimų analizė turi būti profesionali arba geriau nebūtų jokios. Net jei kartais vieši rinkimų komentarai tarsi paremiami žinomais tarptautiniais tyrimais ar/ir moksliniais vardais, nebūtinai ta analizė yra tinkama ir pagrįsta.