„Lenkija – baltai raudona“ skambėjo iš įvairiausių Lenkijos kampelių į stadioną atvykusių 58 tūkst. žmonių užpildytose tribūnose, o beribio džiaugsmo bangos nuvilnijo po kiekvieno iš 4 taiklių lenkų smūgių į mūsiškių vartus.

Prieš tai Lenkija sužaidė lygiosiomis 2:2 su Čilės rinktine, tad rinktinės sirgalių lūkesčiai augo lyg ant mielių. Dalis jų savo komandą matė tik kitame, jau nebe grupės etape, dar kiti – jau pusfinalyje, tačiau visi supranta, kad rinktinė gali pasiekti daug, o šie metai Lenkijos futbolui jau yra ypatingi.

Lenkai pozityviai žvelgia į pasaulio futbolo čempionatą: savo komandą mato tarp stipriausiųjų – ar tai aštuntuke, ar tai net pusfinalyje, o gal ir finale, bet visi sutaria, kad grupės etapo barjeras keblumų sukelti neturėtų.

Ypač kai ir jų grupė nebus tokia jau sunki: lenkai H grupėje jėgas pirmiausiai jau birželio 19 dieną išmėgins su Senegalo, o vėliau – su Kolumbijos ir Japonijos ekipomis. Beje, tai vienintelė šio pasaulio futbolo čempionato grupė, kurioje nežaidžia nei viena anksčiau čempionate nugalėjusi ekipa.

Apie sirgalių viltis paklausėme prieš dar prieš rungtynes su Lietuva:

Toks pozityvumas turi ne vieną priežastį. Pirma, lenkai atrankoje į pasaulio čempionatą E grupėje užėmė pirmą vietą ir gavo tiesioginį bilietą į čempionatą. Antra, komandos lyderis Robertas Lewandowskis šioje atrankoje buvo rezultatyviausias – į varžovų vartus įsūdė net 16 įvarčių.

Trečia, lenkai, panašu, jau žino, kaip žaisti finaliniuose turnyruose. 2016 m. Europos futbolo čempionate komanda nužengė iki ketvirtfinalio. Toks Lenkijos komandos pasiekimas šiame turnyre – po dviejų itin nesėkmingų čempionatų: tiek 2008, tiek 2012 metais lenkai savo grupėse liko paskutiniai.

O dalyvavimas pasaulio čempionatuose vertas atskiros istorijos – 1974 m. iš Vakarų Vokietijos ir 1982 m. iš Ispanijos lenkai grįžo su bronzos medaliais.

Daug ką šis čempionatas reiškia ir Varšuvos „Legia“ klubui. Šiemet klubo spalvas ginanti komanda ne tik apgynė šalies čempionų titulą, bet ir nugalėjo Lenkijos taurės turnyre. Į didžiausią pasaulyje futbolo spektaklį jis išlydi du savo futbolininkus – gynėjus Michalą Pazdaną ir Arturą Jedrzejczyką.

Tačiau šio klubo įtaka Lenkijos rinktinės sudėčiai yra kur kas didesnė – beveik 32 tūkst. klubo stadiono veją yra mindę ir rinktinės kertiniai žaidėjai Kamilas Grosickis (priklausė 2007–2009 m. m.), Wojciechas Szczesny (2005–2006 m. m. žaidė jaunimo komandoje), Robertas Lewandowskis (2005–2006 m. m. žaidė dublerių komandoje) ir Maciejus Rybus (žaidė 2007–2012 m. m.).

„Manau, kad tai – ypatingi metai Lenkijos futbolui. (...) Atmosfera, kalbant apie pasaulio čempionatą, yra fantastiška. Nes futbolas tiek pasaulyje, tiek Lenkijoje yra mėgstamiausias sportas. (...) Visi jaudinasi, ant kiekvieno kampo gali rasti parduodamos čempionato atributikos“, – apie nuotaikas Lenkijoje kalbėjo „Legia“ atstovė spaudai Izabela Kruk.

Mėgins priminti šlovingus laikus

Sėkmė pasaulio čempionate ir yra didžiausias Lenkijos futbolo pasididžiavimas. Pirmąkart pasaulio pirmenybėse jie dalyvavo dar 1938 m. Po to tęsėsi sausra, kuri baigėsi itin galingai 1974 m., kai Vakarų Vokietijoje vykusiame čempionate lenkai užėmė trečią vietą.

Tiesa, tuomet turnyre dalyvavo tik 16 rinktinių. Ketvirtoje grupėje rungtyniavę lenkai užėmė pirmą vietą – 3:2 įveikta Argentina, net 7:0 sutriuškintas Haitis ir 2:1 nugalėta Italija. Antrame etape, skirtingai nei dabar, komandos buvo suskirstytos į dar kitas grupes. Lenkai ir čia žaidė lyg iš natų – 1:0 įveikta Švedija, 2:1 – Jugoslavija, tačiau viltis sugriovė vėlyvas vokiečio Gerdo Mullerio įvartis. Pralaimėjusi Vakarų Vokietijai Lenkija grupėje liko antra ir turėjo kovoti mažajame finale, kur jos laukė Brazilija. Čia Miuncheno Olimpiniame stadione stebint 77 tūkst. žmonių net 7 įvarčiais šiame čempionate pasižymėjęs Grzegorzas Lato 76 minutę, beje, kaip ir G. Mulleris, smeigė bronzos medalius nulėmusį įvartį. Rezultatyviausių to turnyro žaidėjų sąraše galima rasti ir penkis įvarčius pelniusį Andrzejų Szarmachą.

Kiek prasčiau lenkams sekėsi 1978 m., kai čempionatas persikėlė į Argentiną. Antroje grupėje žaidę mūsų kaimynai nulinėmis lygiosiomis sužaidė su savo skriaudike Vakarų Vokietijos rinktine, vėliau minimaliu rezultatu 1:0 įveikė Tunisą ir 3:1 nugalėjo Meksiką. Vokiečių lygiosios su Tunisu paskutiniame ture leido lenkams džiaugtis pirmąja vieta grupėje. Antrajame ture B grupėje Lenkijos ekipai atėjo atpildo valanda – pirma ją 2:0 įveikė Argentina, o vėliau 3:1 ir Brazilija. Vienintelė pergalė 1:0 prieš Peru padėjo lenkams nenusiristi iki paskutinės vietos grupėje. Bendroje įskaitoje lenkai liko penkti, o rezultatyviausias praėjusio čempionato lenkų puolėjas G. Lato liko vos su dvejais įvarčiais savo sąskaitoje.

Turėtą šlovę lenkai susigrąžino 1982 m., kai Ispanijoje vykusiose pirmenybėse vėl nugvelbė bronzos medalius. Tačiau viskas iš pradžių. Pirmoje grupėje užėmė lenkai užėmė pirmą vietą – nulinėmis lygiosiomis sužaidė su italais ir Kamerūnu bei 5:1 įveikė Peru futbolininkus. Antrame etape A grupėje lenkai vėl užėmė pirmą vietą – 3:0 įveikė Belgiją ir sužaidė nulinėmis lygiosiomis su Sovietų Sąjungos rinktine. Tačiau viltys žlugo pusfinalyje, kuriame po dviejų Paolo Rossi įvarčių turėjo pripažinti Italijos rinktinė pranašumą – 0:2.

Kaip ir prieš aštuonerius metus, lenkai ruošėsi mažajam finalui, kuriame šįkart jų laukė Prancūzijos vienuolikė. Po 13-ą minutę pelnyto Rene Girardo įvarčio lenkai atsilikinėjo, tačiau per paskutines 5 pirmojo kėlinio minutes persvėrė rezultatą, o savo pranašumą užtvirtino antrojo kėlinio pirmą minutę. Prancūzai į tai atsakė vienu įvarčiu, kurio buvo maža – rezultatu 3:2 lenkai pakartojo savo istorinį pasiekimą, prie kurio itin prisidėjo turnyre 4 įvarčius pelnęs Zbigniewas Boniekas.

Daug vilčių ir prieš šį čempionatą, kuriame lenkai žais H grupėje su Senegalu, Kolumbija ir Japonija. Pirmosios rungtynės – birželio 19 d. Maskvoje su Senegalu.

Pirmas Lenkijos rinktinės ir visas kitas čempionato rungtynes transliuos LRT – oficialus čempionato transliuotojas.

Pastarajam šis Rusijoje vykstantis turnyras – jau antrasis. Prieš ketverius metus jis palaikė savo rinktinę Brazilijoje vykusiame turnyre, kai Kolumbija C grupėje užėmė pirmąją vietą, šešioliktfinalyje 2:0 nugalėjo Urugvajų ir tik ketvirtfinalyje 1:2 nusileido brazilams.

Šiemet jo palaikoma rinktinė žais H grupėje kartu su Lenkijos, Senegalo ir Japonijos ekipomis.

O ir kelionė dabar – kur kas ilgesnė: išvykęs iš Kolumbijos, jis jau apkeliavo 4 valstybes – JAV, Vokietiją, Nyderlandus ir Lenkiją, o dar 8 dar laukia eilėje – Latvija, Estija, Suomija, Rusija, Turkija, Kroatija, Belgija, Bosnija ir Hercegovina.

Rankose jis spaudžia net penkis bilietus – 3 į Kolumbijos, vienerias į Lenkijos ir vienerias į Portugalijos rungtynes, kuriose lankysis su jau Rusijoje laukiančiais 14 savo draugų. Tuo metu dviejų meksikiečių, su kuriais pietų amerikietis susipažino kelionėje, tikslas – trejos rungtynės, kurių vienerios – Lioneliu Messi vedamos Argentinos nacionalinės ekipos.

Kai praėjusiame pasaulio futbolo čempionate jų palaikoma rinktinė tik šešioliktfinalyje 1:2 pralaimėjo Nyderlandams, tai šiemet šiai Centrinės Amerikos šaliai teks pavargti jau grupės etape – meksikiečiai žais F grupėje kartu su Vokietija, Švedija ir Pietų Korėja.

„Labai ilga ir varginanti kelionė, tačiau mes džiaugiamės būdami pasaulio čempionate. (...) Tai pirmas, bet ne paskutinis kartas pasaulio čempionate“, – teigia meksikietis.

Ir, suprantama, jis nei kiek nemeluoja – 2026 metų pasaulio čempionatas vyks jo gimtojoje šalyje. O šis pasaulio čempionatas jam reiškia ir kur kas daugiau – dėl jo jis metė darbą, kuriame užsibuvo trejus metus, ir nusprendė apkeliauti visą pasaulį.

„Vieną dieną pasakiau sau, kad užtenka, kad man reikia pertraukos. Ir dabar galiu daryti kvailus dalykus bei keliauti. Tad nusprendėme keliauti. (...) Mes keliaujame jau du mėnesius – pradėjome Romoje ir jau beveik esame Rusijoje. (...) Tikslas – pasaulio čempionatas ir savo komandos palaikymas, – atvirauja pašnekovas.

Jis savo kelionę pradėjo Kuboje, paskui keliavo į Niujorką, Islandiją, Prancūziją, Angliją, Ispaniją, Italiją, Čekiją, Vengriją, Austriją, Slovakiją ir Lenkiją. Praleidę vos dieną Lietuvoje, jie per Latviją pasieks Rusiją, tačiau ne ką prastesnė kelionė namo – po svarbiausių čempionato batalijų jis porai mėnesių keliaus į Prancūzijos miestą Marselį, po to – Izraelis, Egiptas, Tailandas, Havajai, Los Andželas ir gimtinė Čihuahua.

Tačiau kai vieniems šis futbolo mėnuo – pramoga, kitiems – darbas. Vienas pastarųjų – jau 24 metus pasaulio futbolo čempionatus komentuojantis Tautvydas Meškonis. Šiemet jo balsą ir įžvalgas vėl išgirs LRT žiūrovai bei naujienų portalo LRT.lt skaitytojai. O kaip jis pats sako, tai darbas, kurį drąsiai galima vadinti malonumu.

Žiūrovams dėkingas čempionatas

Pirmąkart 1994 metais JAV vykusias svarbiausio futbolo turnyro pasaulyje batalijas komentavęs T. Meškonis pasakoja, kad būta visko – rungtynes teko komentuoti ir labai anksti ryte, ir vėlai vakare, tad šiemet vykstantis čempionatas dėl rungtynių laikų žiūrovams yra itin palankus.

„Žiūrint į tai, kurioje šalyje vyksta rungtynės, tai šis čempionatas tiek komentatoriams, tiek žiūrovams, manau, yra dėkingas – laikai patogūs laikai. Ne tokie kaip buvo Brazilijoje, ar kai čempionatai buvo Pietų Korėjoje ir Japonijoje, JAV“, – prisiminimais dalijasi pašnekovas.

Tiesa, ne viskas ten rožėmis klota. Rusija itin kritikuojama dėl ekspansinės užsienio politikos ir žmogaus teisių pažeidimų šalies viduje. Daug klausimų kelia ir Rusijoje esantys komunikacijos tinklai, kurie nežinia, ar atlaikys jiems tenkantį krūvį.

„Rusija – ne visada nuspėjama šalis. Nežinia, kaip ten viskas vyks... Komentatorių darbas tuo ir sudėtingas, kad negali nuspėti, kokie iššūkiai tavęs laukia. (...) Manau, kad gali būti visko. Įdomu, kaip ten viskas bus kalbant apie techninę pusę – gali iškilti kokių nesklandumų. Nors rusai, kaip parodė ir Sočio olimpinės žaidynės, stengiasi pasauliui parodyti, kad viskas ten gerai. Jie stengiasi tai padaryti, tačiau ne visada viskas pavyksta taip, kaip norėtųsi“, – mano T. Meškonis.

Tiesa, pernai vykusiame Konfederacijų taurės turnyre šie tinklai savo funkcijas atliko – pasaulio čempionato įžanga dažnai vadinamas turnyras praėjo be nesklandumų.

Iššūkiai teisėjams

Deguto šaukštu medaus statinėje gali tapti ir kartais ne savo noru pagrindiniais rungtynių personažais tampantys teisėjai. O šiemet jiems dar problemų gali sukelti ir technologijos. Nors vartų linijos technologija nekelia klausimų ir puikiai veikia, aistras kelia vaizdo teisėjas (VAR, Video assistant referee – angl.). Ši technologija, kai pagrindinis rungtynių arbitras gali kreiptis į prie ekranų sėdinčius kolegas ar pats peržiūrėti epizodą, dėl kurio jis nėra įsitikinęs. Kai europiečiai prie šios sistemos jau, kartais ir sukandę dantis, pamažu prisitaiko, kituose žemynuose ši technologija dar yra naujiena.

„Komentatoriams, tikiuosi, keblumų nebus. Tuo labiau, kad buvo galimybė susipažinti su ta VAR sistema – kalbėjomės su teisėjais, kurie paaiškino, kaip ji veikia. Tačiau jie sako, kad iššūkiai greičiausiai vis dėlto laukia ne žaidėjų, ne komentatorių, o pačių teisėjų. Jei europiečiai teisėjai jau daugmaž su ta VAR sistema yra kažkiek susipažinę, tai problema turbūt bus su teisėjais iš Afrikos, Azijos, Pietų Amerikos žemynų, kurie niekada nėra susidūrę su ta sistema. Žinoma, buvo apmokymai, kursai, tačiau klausimas, kaip jie reaguos, kaip elgsis tose situacijose, kuriose gali ir patyrę arbitrai pasimesti“, – klausimą dėl teisėjų kompetencijos kelia T. Meškonis.

Alyvos į amžiną diskusiją apie teisėjus įpylė ir faktai apie korupciją. Praėjusią savaitę buvo nufilmuotas Ganos futbolo federacijos prezidentas, imantis 65 tūkstančių dolerių kyšį. Adenas Range`as Marwa FIFA organizuojamose varžybose dalyvauja jau dešimtmetį, o šiųmetiniame turnyre turėjo dalyvauti kaip šoninis arbitras.

Didžiausias pasaulyje futbolo organas FIFA, kuris suteikia teisę rengti ir pasaulio čempionatus, jau senai kenčia nuo korupcijos – dėl įtarimų ja palikti postą buvo priverstas net 17 metų šiai organizacijai vadovavęs šveicaras Seppas Blatteris. Jo kėdės minkštumą išbandantis Gianni Infantino taip pat neišvengė kaltinimų naudojantis tarnybine padėtimi. Šešėlis krito ir ant Rusijoje rengiamo turnyro – yra manančių, kad čia čempionatas rengiamas irgi nebe papildomo šeimininkų dosnumo.

Turnyro nelaimėliai

Tačiau čempionatas tikrai prasidės jau ketvirtadienį, o tokie įtarimai galiausiai nuguls į istorijos paraštes – visas dėmesys neabejotinai kryps į turnyro dalyves. Šioje kompanijoje trūks ir nemažai žinomų vardų. Štai Europos atrankoje į čempionatą suklupo futbolo milžinės Italija ir Nyderlandai.

Tikrai rastume ką jomis pakeisti – nenoriu nieko įžeisti, bet turbūt būtų ką galima išimti ir į jų vietą įdėti tuos pačius italus arba olandus. Bet tokia yra atranka ir visada kai kurios stiprios Europos ar Pietų Amerikos komandos nepatenka.

„Žinoma, gaila, kad šių komandų nebus, labai gaila. Tikrai rastume ką jomis pakeisti – nenoriu nieko įžeisti, bet turbūt būtų ką galima išimti ir į jų vietą įdėti tuos pačius italus arba olandus. Bet tokia yra atranka ir visada kai kurios stiprios Europos ar Pietų Amerikos komandos nepatenka. Reikėtų paminėti ir gana pajėgią JAV komandą, kuri nepateko į pasaulio čempionatą, nors pastaruoju metu demonstruoja neblogo lygio futbolą. Tai yra atranka. Gaila, bet nieko nepadarysi“, – konstatuoja T. Meškonis.

JAV nepatekimas į čempionatą nustebino daugelį. Prieš paskutines atrankos rungtynes ši komanda buvo įsitaisiusi bilietą į Rusiją garantuojančioje trečioje atrankos vietoje, tačiau pralaimėjimas atrankos autsaiderei Trinidado ir Tobago rinktinei amerikiečius nustūmė į svajas daužančią penktąją vietą. Pietų Amerikoje atrankos barjero neįveikė praėjusią vasarą Rusijoje surengtame Konfederacijų taurės turnyro finale žaidusi Čilė, kurios dabartinę rinktinę daug kas vadina auksine karta – komandoje yra tokios skambios pavardės kaip Alexis Sanchezas bei Arturo Vidalis.

Kas laimės?

Šių rinktinių nebuvimas pasaulio čempionate atims daug džiaugsmo futbolo sirgaliams, tačiau visgi į ką pagainioti akis, tikrai bus – į Rusiją atvyksta 32 stipriausios futbolo rinktinės pasaulyje.

„Jei kalbėsime apie favoritus, manau, kad nieko nenustebinsiu. Jei užduosite šį klausimą 10–12 metų berniukui, kuris lanko treniruotes, domisi futbolu, jis panašiai atsakytų kaip futbolo komentatorius. Didysis ketvertas – favoritų titulą ginantys vokiečiai, fiasko praėjusiame čempionate patyrę brazilai, prie jų pridėčiau Ispanijos komandą ir Prancūzijos rinktinę“, – įsitikinęs pašnekovas.

Itin pasikeitusi, lyginant su praėjusiu pasaulio čempionatu, Vokietija, sieks apginti nugalėtojų titulą, AFP/Scanpix nuotr.

Kur kas įdomiau ir daugiau nežinomųjų kalbant apie turnyro „juoduosiu arkliukus“ – prie favoritų nepriskirtas, tačiau jiems kortas galinčias gerokai sumaišyti rinktines.

„Kroatijos komanda, tie patys belgai. Apie juos jau ne pirmą čempionatą kalbama, kad auga nauja karta, nors ta nauja karta jau užaugo, tačiau pasiekimai pastaruoju metu nėra jau tokie dideli. Galbūt iššaus šįkart. Kalbant apie Anglijos rinktinę, tai jos sirgaliai piktai juokauja, kad pavargo kažko tikėtis iš šios komandos. Tačiau tai gana pajėgi rinktinė ir visko gali būti. Mūsų kaimynai lenkai turi Robertą Lewandowskį, dar kelis žaidėjus, rungtyniaujančius pajėgiuose klubuose. Man jų žaidimas patinka – pavyzdžiui, kaip jie žaidė Europos čempionate. Tačiau lenkus statyčiau žemiau. Portugalai abejoju, ar pakartos savo triumfą praėjusiame Europos čempionate“, – prognozavo T. Meškonis.

Įgyvendinta komentatoriaus svajonė

Nors prognozių, emocijų ir laukimo daug, tačiau jos visos ir nuguls Simono Konarskio gatvėje. T. Meškonis, kaip ir kiti rungtynes komentuojantys futbolo žinovai ir žinovės, emocijas žiūrovams bandys perteikti iš LRT studijos. Tačiau, kaip teigia pats, šis darbas vis tiek teikia malonumą, o prieš 20 metų pavyko įgyvendinti ir komentatoriaus svajonę.

„Teko komentuoti futbolą būnant pačiame pasaulio čempionate – tas rungtynes, kurios vyko Paryžiaus „Stade de France“, kadangi „Parc des Princes“ stadione mes neturėjome komentatoriaus pozicijos. Teko komentuoti 10 rungtynių gyvai, kitas teko komentuoti iš tų vadinamųjų „Off Tube“ (komentuojama studijoje priešais ekraną – LRT.lt). Tai čia – didžiausia komentatoriaus svajonė. Džiaugiuosi, kad kažkada pavyko ją įgyvendinti ir komentuoti tą patį pasaulio futbolo čempionato finalą būnant stadione.

Tai visai kitas jausmas nei kai sėdi studijoje Vilniuje ar tame pačiame Paryžiuje. Žaidžia nepažįstamos komandos – nei kurias tu palaikai, nei už kurias sergi, tačiau klausaisi himnų, klausaisi žiūrovų reakcijų ir virpuliukai per kūną eina. Tai visai kitas darbas. Tai yra svajonė“, – apie 80 tūkst. vietų stadione komentuotas 1998 metų pasaulio futbolo čempionate finalo rungtynes, kuriose turnyro šeimininkai prancūzai net 3:0 įveikė brazilus, pasakoja komentatorius.

„Aš nesijaučiu gerai. Tai visiškai priešingas jausmas žodžiui „gerai“. Aš stengiuosi būti profesionalu, bet tai gana sunku šiuo momentu. (... ) Mes mėginome viską, kad laimėtume ir dėl to aš nekeisčiau pasiruošimo rungtynėms. Aš padariau viską, ką galėjau, tačiau to buvo maža. Turiu tai priimti. Atsiprašau“, – po finalo surengtoje spaudos konferencijoje kalbėjo šeštą finalą iš eilės savo karjeroje pralaimėjęs „Liverpool“ strategas.

Tobulai veikusį mechanizmą nuo 2015 metų rudens Liverpulyje kūręs specialistas iš Vokietijos svarbiausiose šio sezono rungtynėse galėjo nebent skėsčioti rankomis. Puikiai veikęs jo planas subyrėjo į šipulius prabėgus vos pusvalandžiui. Kai nuostabų sezoną sužaidęs ir „Real“ gynybą draskęs Mohamedas Salah antrąkart nukrito ant žaliosios Kijevo Olimpinio stadiono vejos, tapo aišku, kad reikės ieškoti naujo gelbėtojo. Tačiau jis taip ir neatsirado.

„Žinoma, tai buvo svarbus finalo epizodas. Jis patyrė itin sunkią traumą. Manau, kad tai raktikaulio arba peties sužeidimas. Tai neatrodo gerai. (...) Tai labai blogos žinios Mohamedui, mums, Egiptui. (...) Tai sporto dalis, kurios aš nemėgstu“, – sunkiai rinkdamas žodžius dėstė J. Kloppas.

Nors pirmasis, emocijomis persunktas kėlinys „Liverpool“ ir baigėsi laimingai, tačiau košmaras laukė antrajame. 51-ą minutę pirmąją savo košmarą dalį išgyveno „raudonųjų“ vartininkas. 24-erių Loris Karius tuomet pamėgino paridenti kamuolį komandos draugui, tačiau koją laiku pakišo prancūzas Karima Benzema, o kamuoliui beliko įriedėti į tuščius „Liverpool“ vartus.

„Niekas nenori, kad tokios klaidos įvyktų. Klaidos buvo akivaizdžios. (...) Mes turime su tuo susitaikyti. Ir mes tai padarysime kartu su L. Kariusu. (...) Mes neturime šiandien kalbėti apie tas klaidas. Tai tiesiog ne jo naktis“, – teigė J. Kloppas.

Nors vos po 4 minučių „Liverpool“ viltis atgijo, Anglijos ekipos laukė dar vienos Zinadine`o Zidane`o paspęstos pinklės, kurių vardas Garethas Bale`as. Sužaidus valandą aikštėje pasirodęs valas vos po keleto minučių ant vejos į priešininkų varžovų vartus įsūdė nuostabų įvartį per save, vėl „Real“ naudai persvėrė žaidimo svarstykles bei nutildė daugiatūkstantinę itin triukšmingą minią.

„Aš galėčiau pasakyti, kad tai geriausias mano pelnytas įvartis. Tokiose rungtynėse taip pasižymėti yra svajonės išsipildymas. Beje, aš niekada nepelniau tokio įvarčio, nors visada to norėjau“, – neslėpė emocijų geriausiu rungtynių žaidėju išrinktas 28 metų puolėjas.

Tačiau, nepaisant įstabaus pasirodymo, valas nesijaučia esantis pakankamai įvertintas. Nuo atsarginių suolelio pakilęs žaidėjas neatsakė, ar kitąmet išvysime jį vilkint karališkojo klubo marškinėlius.

„Žinoma, aš noriu žaisti kiekvieną savaitę. Aš jaučiuosi galintis tai daryti ir man tai reikia itin rimtai apsvarstyti. (...) Galbūt aš liksiu, galbūt – ne. Šią vasarą mes apie tai kalbėsime ir bandysime išspręsti šį klausimą“, – apie ateities planus miglotai kalbėjo G. Bale`as.

Tai, kad nuo Z. Zidane`o treniravimo pradžios 2016 metais beveik nesikeitusi komanda pradėjo braškėti iškart po rungtynių, kiek aptemdė pergalės kvaitulį. Apie pasitraukimą prasitarė ir finale tik savo šešėlį priminęs, tačiau keliaujant iki jo savo 15 įvarčių svariai prisidėjęs 33-ejų Cristiano Ronaldo. Aikštingasis portugalas prasitarė, kad „buvo nuostabu būti „Real“ dalimi“.

„Aš visada sakiau, kad Ronaldo turi likti. (...) Jei tai priklausytų nuo manęs, jis tikrai liktų, tačiau dabar mes dar turėsime pamatyti kas kaip“, – teigė trečiąjį iš eilės Čempionų lygos trofėjų nuskynęs strategas.

Anot jo, nuo 2009 metų komandai atstovaujantis portugalas niekada neužsiminė apie norą išvykti. Galbūt toks jo pareiškimas buvo noras būti išgirstam po itin blankaus pasirodymo, tačiau į viską galiausiai atsakys laikas.

O dabar aišku tik tai, kad karališkasis klubas apgynė čempionų laurus, L. Karis po to, kai pakišo kamuolį po K. Benzemos koja bei nesugavo iš itin toli G. Bale`o smūgiuoto kamuolio, bus maišomas su žemėmis, o kitąmet vėl visi Čempionų lygos klubai mėgins nukarūnuoti šią puikią ekipą.

Kad „Real“ dominavimas baigsis, įsitikinęs ir savų sirgalių iškart po finalo nepamiršęs J. Kloppas. Jis į klausimą, ar „Los Blancos“ yra neįveikiama, atsakė paprastai: „ne.“ Įsitikinę tuo ir „Liverpool“ sirgaliai, kurie po finalinio teisėjo švilpuko neskubėjo skirstytis iš stadiono, o dalyvavimą finale šventė iki paryčių. Nes, prisimenant vieno žinomo dainininko žodžius, geriau negyventi, nei visai netikėti.

Futbolo gerbėjų akys šeštadienį vakare nukrypo į Kijevą, kur pagaliau, skambant fanfaroms ant žaliosios Olimpinio stadiono vejos išsirikiavo dviejų stipriausių Europos futbolo klubų vienuolikės – po 11 metų pertraukos į Čempionų lygos viršūnę užkopęs „Liverpool“ ir jau trečiojo čempionų titulo iš eilės siekęs Madrido „Real“ klubas.

Juos pasitiko ir milžiniškos minios futbolo sirgalių – paprastai mėlyna ir geltona spalvomis išmargintas 63 tūkst. vietų stadionas nusidažė balta ir raudona spalvomis. Šiais marškinėliais vilkintys bei užmiršę visas negandas sirgaliai jau nuo vidurdienio kėlė triukšmą specialiai dėl renginio automobiliams užtvertose centrinėse beveik 3 mln. gyventojų turinčio miesto gatvėse, ten kabino vėliavas, pildė barų bei kavinių kasas ir traukė dainas. Kijevas šeštadienį praleido kaip niekada skambiai.

Nors, kaip rungtynių išvakarėse tvirtino „Los Blancos“ treneris Zinadine`as Zidane`as, favoritų finale nėra, tokiais bukmekeriai ir daugybė futbolo ekspertų laikė būtent daugkartinius Ispanijos ir Čempionų lygos laimėtojus. Tiesa, aktyviausių futbolo sirgalių nuomonės čia gerokai išsiskyrė. Išsiskyrė jos ir žvelgiant į stadiono perimetrą, kur savo dievukų laukė dvi didžiulės stovyklos. Tiesa, šįkart – sudarytos tik iš turinčių bilietus. Skirtingai nei, pavyzdžiui, pernai Stokholme vykusiame Europos lygos finale, šįkart bilietų neturintys sirgaliai nebuvo prileisti prie stadiono – čia, likus keliems šimtams metrų iki vakarinio pasirodymo arenos, pasitiko uniformuoti pareigūnai, kurių mieste galima sutikti kas keliasdešimt metrų.

Tačiau už užtvarų vis tiek vyko tikras vakarėlis – su dainomis, skanduotėmis, fajeriais, neapibūdinamomis emocijomis.

Tačiau tikrasis reginys – stadione. Dar gera valanda prieš finalo pradžią stadionas tiesiog kunkuliavo ir išsprogo likus vos pusvalandžiui iki rungtynių. Atidarymo renginys ir visą aikštę užklojęs kilimas su Čempionų lygos atributika bei uždegantis atlikėjų pasirodymas dar labiau pakurstė emocijas.

Galiausiai rungtynėms teisėjavęs serbas Miloradas Mažičius paskelbė rungtynių pradžią ir ilgai laukta dvikova prasidėjo.

Kad „Liverpool“ žaidėjų neišgąsdino „Real“ kabinama favoritų etiketė, buvo matyti jau nuo pirmųjų minučių – aktyvus varžovų spaudimas, kibi gynyba, kokybiškas puolimas iš abiejų aikštės pusių privertė „Los Blancos“ mobilizuotis savo aikštės pusėje.

Neturėdami daug progų grasinti Loriso Kariuso ginamiems vartams, „Real“ turėjo nemažai darbo gynyboje. 19-metis „raudonasis“ Trentas Alexanderis-Arnoldas 23 minutę buvo visa netoli tikslo, kai po sumaišties varžovų baudos aikštelėje galėjo pasiųsti kamuolį į vartus.

Kibi „Real“ gynyba neapsiėjo be finalo grožį gadinančių pasekmių. Sergio Ramoso persekiotas Mohamedas Salah 26 minutę krito ir, nors po medikų priežiūros egiptietis aikštelę paliko ristele, tačiau po trijų minučių tapo aišku, kad susidūrimas neapsiėjo be skaudžių pasekmių. 10 įvarčių turnyre pelnęs M. Salah po dar vienos Anglijos ekipos atakos vėl atsidūrė ant žaliosios vejos. Viskas aišku – trauma. Fenomenalų sezoną sužaidęs bei iš viso 48 įvarčius komandai pelnęs M. Salah kol kas svarbiausią savo karjeros mačą paliko sužaidęs vos pusvalandį. Vietoje jo aikštėje pasirodė anglas Adamas Lallana.

Vienas kito negailėdami varžovai retino vieni kitų gretas. 37 minutę tęsti žaidimo jau nebegalėjo Dani Carvajalis. Aikštę ispanas, nors ir šlubčiodamas paliko pats, jį pakeitė Nacho, o tuo metu „Liverpool“ strategas Jurgenas Kloppas turėjo ką pasakyti savo auklėtiniams. Emocingi rankų mostai ir netramdomos vokiečio emocijos nors ir turėjo įpūsti aplink strategą susispietusiems „raudoniesiems“, idėjų kaip pralaužti varžovų gynybą, tačiau po dviejų nelemtų epizodų iniciatyvą perėmė Ispanijos klubas.

O kamuolio vartuose jau nebereikėjo ilgai laukti. C. Ronaldo ir Karimas Benzema sudarė kokybinę persvarą Anglijos klubo aikštelėje ir nors pirma portugalo smūgį L. Karius atrėmė, tačiau K. Benzema visgi įrideno kamuolį į vartus. Tačiau iš savo vietų pakilusius baltai vilkinčius sirgalius tuoj pat nuramino teisėjas – nuošalė.

Per tris pridėtas teisėjo minutes „Real“ dar turėjo ne vieną šansą, o „Liverpool“ komandos kapitonas Jordanas Hendersonas jau pradėjo nemenkai nervintis. Galiausiai komandos į rūbinę patraukė esant lygiam rezultatui 0:0.

Pirmajame kėlinyje pagal kamuolio kontrolę dominavę, tačiau smūgių į vartus neatlikę „Los Blancos“ visgi savo pasiekė – 51-ą minutę po itin šiurkščios L. Kariuso klaidos kamuolį į vartus pasiuntė K. Benzema bei taip nutildė milžinišką raudoną sieną.

Tačiau ji po 4 minučių atgijo – Sadio Mane laiku pakišta koja ir 1:1.

Atsigavus „Liverpool“ puolimui, Z. Zidane`as nusprendė į aikštę mesti Garethą Bale`ą. 61-ą minutę aikštėje vietoj Isco pasirodęs valas buvo puikus manevras – jis vos trijų minučių „žirklėmis“ per save įspūdingu smūgiu pasiuntė kamuolį vartus ir išvedė savo komandą į priekį.

Per likusį pusvalandį viena proga vijo kitą, tačiau pralaužti gynybos nepavyko, kol galiausiai visas „raudonųjų“ pastangas vėl nubraukė tragiškai sužaidęs L. Karius. Iš jo rankų išsprūdo G. Bale`o smūgiuotas kamuolys ir „Los Blancos“ sirgaliai jau pajuto pergalės dvelksmą – 3:1.

Į aikštę jau per teisėjo pridėtą laiką išbėgęs aistruolis sugadino finale nežibėjusio C. Ronaldo ataką, tačiau tai jau nebeturėjo jokios reikšmės – „Real“ iškovojo trečią iš eilės Čempionų lygos trofėjų ir net 13-ą šio turnyro trofėjų karališkojo klubo istorijoje. O J. Kloppui dar teks palaukti – tai buvo šeštasis iš eilės pralaimėtas vokiečio finalas.

Po metų į didžiausią Vilniaus areną sugrįžusios grupės koncertas nuo pat bilietų pardavimo pradžios masino šių scenos chuliganų gerbėjus. Anot koncerto organizatorių, šios savaitės viduryje buvo likę vos 1000 stovimų ir apie 100 sėdimų vietų bilietų. Tiesa, ir jie, panašu, buvo išgraibstyti – arena buvo visiškai užpildyta.

„Turime savaitę laiko jėgoms sukaupti, nes Vilniuje turėsime dar labiau „išsprogdinti“ areną (...) Bus šiek tiek kitaip, bet bus labai gerai. Atiduosime visą dūšią“, – dar Kaune žadėjo „G&G Sindikato“ vyrai.

Kad šie hiphopo atlikėjai laikosi žodžio, tapo aišku jau nuo pirmųjų renginio minučių. Po to, kai gausiai susirinkusią publiką apšildė kolektyvas „Jama&W”, vėl prigeso šviesos ir scenoje pasirodė ilgai laukti muzikantai. Užgrojus dainai „Linksi galvą“, pilnutėlė salė vieningai, it kumštis taip pat pradėjo linguoti į ritmą.

Ši daina yra iš naujojo grupės albumo „99“. Tai 10 dainų talpinantis, šiemet išleistas albumas, kurio kūrybinis procesas truko dvejus metus. Viena iš albumo dainų „365 O.D.M.“ dienos šviesą išvydo dar 2016 metų vasarį.

Tačiau tai, kad koncertas nebus skirtas vien tik naujajam albumui, paaiškėjo jau užgrojus antrosios dainos melodijai. Ant didžiulės Gediminaičių stulpus primenančios scenos Svaras su kompanionais pradėjo repuoti „Pasaką apie 2 brolius“ – tai daina iš jau prieš 10 metų išleisto grupės albumo „Išvien“. Beje, šią dainą kartu su grupe traukė ir šou verslo žvaigždė Justinas Jankevičius.

Įvairovės į pasirodymą įnešė ir pučiamieji – saksofonas, trimitas ir trombonas – bei fortepijonas, kuriuo atliekama melodija buvo įžanga į vieną iš grupės hitų „Laikas keistis“. Į tai sureaguoti suskubo ir gerbėjai – „G&G Sindikatui” pradėjus repuoti žodžius „Sunku uždegti tamsą, lengviau gesinti šviesą“, „Siemens“ arena sušvito daugybė mobiliųjų telefonų šviesų.

Šviesos ir karščio netruko ir kitų dainų metu – į viršų kilo didžiuliai ugnies kamuoliai, o virš scenos pakibusiuose ekranuose keitėsi spalvingos vizualizacijos. Daina keitė dainą, o staigmenos vis nesibaigė – tai į publiką paleisti didžiuliai pripučiami kamuoliai, tai jai mėtomi marškinėliai su grupės simbolika, tai dainos „Tu ne karalius“ metu ant scenos atsiradęs sostas ir jame įsitaisęs juokdarį primenantis karalius. Jis publikos džiaugsmui dainos pabaigoje nuo scenos buvo pašalintas apsauginių.

Koncertui įpusėjus, „G&G Sindikato“ vyrai persikėlė į kitą „Siemens“ arenos pusę – į ten įrengtą mažą sceną. Ten atlikę porą dainų vėl persikėlė į didžiąją sceną bei buvo palydėti didžiulėmis ovacijomis. Užgrojus vieniems populiariausių grupės hitų „Tomas“ ir „Vokiečių gatvė“, abejingų arenoje jau nebebuvo – iš savo vietų pakilo ir sėdimus bilietus įsigiję grupės gerbėjai. Miškas rankų į viršų kilo ir dainos „Muzika, kuri saugo“ metu – čia Svarui ir Kastetui akomponavo ir styginiai instrumentai.

Teisėtas lūkestis

Siūloma idėja norima pasiekti, kad Seimo nariai geriau spręstų iškylančias problemas, o tam, anot idėjos autoriaus, reikia gerų ekonomikos, teisės, gamtos mokslų žinių, gero loginio mąstymo. Kaip teigiama idėjos aprašyme, didelė dalis parlamentarų tokių savybių neturi, todėl jiems būtina surengti egzaminą, kurio prasti rezultatai ir tuo pačiu anksčiau išvardintų savybių neturėjimas neleistų kandidatuoti į parlamentą. Be to, su visais rezultatais rinkėjai galėtų susipažinti prieš balsavimą.

Toks pasiūlymas susilaukė daug visuomenės palaikymo. Tarp jam pritariančiųjų – ir rašytojas, signataras Kazys Saja, kuris interviu LRT.lt teigė, kad jį pykdo žmonių negebėjimas išrinkti protingų Seimo narių, ir siūlė patikrinti kandidatus – jie turėtų atsakyti į klausimus apie lietuvių kalbą, istoriją, ekonomiką bei politiką.

„Labai elementaru: atsakyk prieš visus arba pasiduok ir eik šalin. Vis dėlto reikia šį tą žinoti. Jei preliminaraus egzamino neišlaikei – ir nekelk savęs“, – kalbėjo K. Saja.

Idėjos populiarumas neturėtų stebinti. Anot Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkės Lauros Matjošaitytės, tokia idėja ir ją palaikančiųjų būrys neatsirado iš niekur.

„Reikalavimas egzaminuoti kandidatus yra pagrįstas ir teisėtas lūkestis. Suprantama, kad rinkėjai, prieš priimdami sprendimą, kurį kandidatą pasirinkti, turi būti susipažinę su jais ir jų rinkimų programomis, vertybėmis, požiūriu. Dabar tuo tikslu VRK skelbia kandidatų biografijas, turto deklaracijas, organizuoja debatus. Kandidatai nustatyta tvarka gali skelbti politinę reklamą socialiniuose tinkluose, internete, spaudoje, televizijoje bei radijuje. Taip rinkėjas gali lengviau apsispręsti“, – mano L. Matjotaišytė.

Būtų nedemokratiška

Tiesa, tai tik viena medalio pusė. Nors vienoje iniciatyvos „Idėja Lietuvai“ konferencijoje ekonomistė Rūta Vainienė ir pripažino, kad ši idėja užkabino itin svarbią temą, tačiau akcentavo, kad egzaminuojant kandidatus jos spręsti negalima.

Tai būtų kolizija su demokratija.

„Seimas yra pajuokos objektas dėl jo produkcijos, dėl darbo kokybės, dėl diskutavimo kultūros, ir tai labai liūdna. Tačiau tai (kandidatų egzaminavimas – LRT.lt) yra utopinė idėja, nes egzistuoja teisė rinkti ir būti išrinktam. Tai būtų kolizija su demokratija“, – įsitikinusi R. Vainienė.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos instituto dėstytojas dr. Mažvydas Jastramskis idėjos populiarumą aiškina visuomenės noru valdžioje matyti profesionalus, tačiau antrina R. Vainienei, kad tokia idėja visų pirma pamintų demokratinius principus.

„Tokia nuostata rinkimų įstatyme būtų nedemokratiška. Pagal tai, kaip mes suvokiame demokratiją, viena svarbiausių žmogaus politinių teisių yra balsuoti, prisidėti prie šalies sprendimų. Tai taip pat reiškia, kad jis turi teisę kandidatuoti. (...) Demokratijos principas yra toks – kas tu bebūtum, ką tu bebūtum baigęs, bet jei atitinki reikalavimus dėl šalies pilietybės, amžiaus ir t.t., tu gali kandidatuoti. Bet [tikrinti] dėl viso kito? Negali būti tokių dalykų. (...) Reikia akcentuoti, kad tokia idėja yra ydinga – ji formuoja įsivaizdavimą, kad demokratinis procesas būtų galimas apribojant kažkieno teises“, – teigia politologas.

Jo paminėtos nuostatos įtvirtintos Seimo rinkimų įstatyme. Anot šio dokumento, norintiems kandidatuoti į Seimo narius kelią užkirsti gali tik tokie atvejai: jei jie neturi Lietuvos pilietybės; nėra sulaukę 25-erių; nuolat negyvena Lietuvoje; nėra veiksnūs; likus porai mėnesių iki rinkimų dar nėra atlikę teismo nustatytos bausmės ar jau yra buvę pašalinti iš Seimo apkaltos būdu. Visa kiti ribojimai, taip pat – dėl išsilavinimo, yra draudžiami.

Kad ši idėja gali neatitikti ne tik įstatymo nuostatų, bet ir demokratinių vertybių, mano ir L. Matjošaitytė. Anot jos, lemiamą žodį turėtų tarti Konstitucinis Teismas, nustatydamas, ar įstatymą turėtų būti leidžiama keisti.

„Jei būtų įrašyta, kad Seimo nariu gali būti tik specialiųjų žinių turintys kandidatai, kai kurie asmenys negalėtų pretenduoti ir taip būtų pažeistos jų teisės. (...) Kodėl tam tikro išsilavinimo kandidatai gali būti Seimo nariais, o kiti negali? Jei būtų nustatytas reikalavimas, kad tik teisininkai gali būti parlamento nariais, tai kuo blogesni yra ekonomistai, baigę politikos mokslus ir t.t. Natūralu, kad kiekvienas žmogus negali turėti žinių apie viską ir puikai viską išmanyti“, – mano VRK pirmininkė.

Blogiau ir rinkėjams, ir valstybei

Anot pašnekovų, tokios idėjos pritaikomos tik nedemokratinėse valstybėse. Viena tokių – vienu iš Azijos „tigrų“ vadinamas Singapūras, kuris dėl spartaus ekonomikos augimo ir susikurtos gerovės linksniuojamas kaip vienas geriausių sėkmės istorijų pavyzdžių. Taip pat ši mažytė Pietryčių Azijos valstybė išsiskiria ir tuo, kad taiko aukštus reikalavimus politikams.

Tačiau, kaip primena M. Jastramskis, Singapūras – nedemokratinė valstybė, kurioje „rinkimų rezultatais stipriai manipuliuojama“, o sekant šios valstybės pėdomis demokratinius procesus stebinčios organizacijos bei demokratiniais principais paremta Europos Sąjunga greičiausiai pasiųstų ne vieną pavojaus signalą.

Jam pritaria ir L. Matjošaitytė, kuri mano, kad norimų tikslų galima pasiekti ir kitais būdais.

Kuo daugiau reikalavimų kandidatams, tuo kandidatų mažiau ir tuo mažiau rinkėjams pasirinkimo.

„Žiūrėdama į Vakarų demokratinių valstybių patirtį, nerandu nei vienos valstybės, kuri taikytų tokius reikalavimus. Tokių tikslų būtų galima pasiekti ir kitomis dabar esančiomis priemonėmis – informacijos apie kandidatus skelbimu, debatais. Jei rinkėjas nori patikrinti kandidato intelektą, mes tam turime priemonių“, – mano pašnekovė.

Be to, internautų siūloma idėja gerokai apribotų rinkėjų pasirinkimo teisę, mat paskutinio, 2011 metais įvykusio, visuotinio surašymo duomenimis, aukštąjį išsilavinimą turi vos 21,2 proc. gyventojų.

„Kuo daugiau reikalavimų kandidatams, tuo kandidatų mažiau ir tuo mažiau rinkėjams pasirinkimo“, – mano L. Matjošaitytė.

M. Jastramskio teigimu, svarbiausia yra ne tai, kad parlamentaras būtų įgijęs gerą išsilavinimą, o tai, kad jis atitiktų žmonių lūkesčius.

„Politinei valdžiai nėra taikomi tie patys kriterijai kaip egzaminuojant dėl darbo, pavyzdžiui, įmonės vadovui. Politinis atstovavimas reiškia žmonių politinį pasitikėjimą. Tad jei žmonės pasitiki žmogumi, kuris neturi aukštojo mokslo diplomo, tai yra gerai, nes tai yra žmogaus teisė“, – mano politologas.

Europarlamentaro Antano Guogos idėja mokyti programavimo pradinukus dar prieš metus kalėsi Švietimo ir mokslo ministerijoje (ŠMM) ir šiais mokslo metais tokia programa jau pradėta vykdyti 10-yje Lietuvos mokyklų. Nuo kito rugsėjo ji išsiplės dešimteriopai, o nuo 2019-ųjų rudens jau bus įgyvendinama visoje Lietuvoje. Pavymui jos kelią sėkmingai skinasi ir privačios iniciatyvos.

Programavimas – tik įrankis

A. Guoga mano, kad dėl technologijų skverbimosi į kasdienį gyvenimą žmonėms būtina įgauti įgūdžių, kaip jomis teisingai naudotis. O LRT.lt kalbinti specialistai pabrėžia –programavimas padeda įgyti kur kas daugiau naudingų savybių.

„Programavimas įlįs į mūsų gyvenimą bet kuriuo atveju. Logika, kritinis mąstymas, kūrybiškumas, komandinis darbas – įgūdžiai, kuriuos ugdo programavimas, bus būtini ateityje. Jei dabar nesimokysime šių dalykų, laukia labai liūdna ateitis“, – programavimo ir informatikos svarbą akcentuoja Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, vienas iš iniciatyvos „Kompiuteriukai vaikams“ autorių Povilas Poderskis.

Nereikia jų visų paversti programuotojais, tačiau reikia suprantamai paaiškinti, kaip veikia technologijos, kurios tampa vis didesne mūsų gyvenimo dalimi.

Tiesa, pasigirsta ir nuogąstavimų, kad pradinukai gali neįsisąmoninti bei dėl to likti abejingi ir dažnam suaugusiam nesuprantamoms programavimo subtilybėms. Tačiau, anot ekspertų, taip nėra – būgštavimai laužti iš piršto. Kaip teigia 7–18 metų moksleivius ugdančios programavimo akademijos „CodeAcademy Kids“ koordinatorė Aurelija Makselytė, tinkamai pateikiant medžiagą, su problemomis neturėtų susidurti ir patys mažiausieji – anot jos, tai tik požiūrio problema.

„Jiems reikia parodyti, kaip sugyventi su technologijomis, kad jos būtų draugu, o ne priešu. (...) Nereikia jų visų paversti programuotojais, tačiau reikia suprantamai paaiškinti, kaip veikia technologijos, kurios tampa vis didesne mūsų gyvenimo dalimi. (...) Programavimas – tik įrankis, kurį pasitelkiant mokoma kūrybiškumo, darbo komandoje, atidumo detalėms“, – teigia A. Makselytė.

Jau skverbiasi į šalies mokyklas

Į ekspertų vis linksniuojamas problemas jau daugiau nei prieš metus atsižvelgė Švietimo ir mokslo ministerija, užsimojusi iš pagrindų pakeisti informatikos mokymą šalies mokyklose. Siūloma, kad informatika privalomai būtų dėstoma 5–10 klasėse, o 11–12 klasėse – kaip pasirenkamasis dalykas.

Į pertvarkos planus taip pat patenka ir priešmokyklinukai bei pradinukai. Tiesa, jiems šie dalykai bus pateikiami labiau priimtina žaidimo forma, akcentuojant kūrybiškumą: mažiausieji reformos dalyviai ne tik mokysis, kaip naudotis programomis, bet ir patys kurs skaitmeninį turinį, bus skatinami bendradarbiauti.

Planai tokius pakeitimus įgyvendinti per artimiausius porą metų, panašu, yra gana realūs. Šiais mokslo metais prasidėjęs projektas „Informatika pradiniame ugdyme“ vyksta dešimtyje šalies mokyklų, nuo kito rugsėjo išsiplės dešimteriopai, o nuo 2019-ųjų rudens jau bus įgyvendinamas visoje Lietuvoje.

„Šis projektas padės pagrindus visiškai naujam dalykui pradinėse klasėse, dėl to jo svarba labai didelė. (...) Taip pat diegiant atnaujintą informatikos turinį mokslininkai siūlo išbandyti naujus ugdymo organizavimo būdus: palaipsniui atsisakyti griežto pamokų tvarkaraščio, pažymių rašymo, formalaus mokinių skirstymo klasėmis. Manoma, kad geriausias informatikos ugdymo būdas – derinti formalųjį ir neformalųjį ugdymą“, – LRT.lt teigia Švietimo ir mokslo ministro patarėjas Arminas Varanauskas.

Anot projektą įgyvendinančio ŠMM pavaldaus Ugdymo plėtotės centro atstovės – Informacinių technologijų skyriaus metodininkės Marijos Načaitės, praėjo mažiau nei pusmetis, o jau matomi darbo rezultatai, vaikai noriai priima naujoves bei užduotis.

Pagal projekto gaires vaikai mokomi vertinti, analizuoti situaciją bei spręsti problemas pasitelkiant tam tinkamiausią šiuolaikinę technologiją, o visa tai remiasi algoritmais – tam tikra veiksmų seka, kurią reikia atlikti norint pasiekti tam tikrą rezultatą.

„Kad ir kokia didelė problema, žinai, kad ji – tik daugybė mažų problemų, kurias bandai spręsti. Jei nepavyksta, mėgini kitą būdą. Toks gebėjimas spręsti dideles problemas, nepasiduoti stresui ir toliau atlikti savo darbą labiausiai ir gelbėja“, – teigia 2012 metais Elektronikos ir telekomunikacijų studijas Kauno technologijos universitete baigęs ir programavimo savarankiškai išmokęs P. Poderskis.

Mokytojų nepritrūks

Nors užsimota labai plačiai ir reformai reikia daugiau resursų, manoma, kad nebus susidurta su mokytojų trūkumu.

„Specialaus išsilavinimo nereikia, nes pradinių klasių mokytojai jau turi pedagoginį išsilavinimą, o informacinio mąstymo ugdymas jau yra integruojamas į įvairius dalykus“, – teigia M. Načaitė, bet pabrėžia, kad visgi kvalifikaciją reikės tobulinti.

Į pagalbą pedagogams turėtų atskubėti ir informacinių technologijų dalyko mokytojai. Tačiau pašnekovai įžvelgia kitokių problemų. Viena jų – nevienodas švietimo lygis šalyje.

„Susiduriame su labai radikaliais skirtumais – kai vienoje mokykloje penktokai jau laisvai šneka angliškai, kitoje šia kalba nesurezga nei dviejų sakinių. Tas netolygumas yra labai didelė problema. Reikėtų sutvarkyti taip, kad visoje Lietuvoje būtų gaunamas aukšto lygio išsilavinimas. Tada jau galima įvesti ir naujas disciplinas“, – mano P. Poderskis.

Minikompiuteris – vos už 12 eurų

Paskui ministerijos reformą į mokyklas skverbiasi ir privačios iniciatyvos, skirtos mokinių informaciniam raštingumui gerinti. Viena tokių – nuo rugsėjo veikianti iniciatyva „Kompiuteriukai vaikams“, kuri Lietuvos mokykloms dalina vos 12 eurų kainuojančius „BBC micro:bit“ minikompiuterius.

„Ši mintis kilo vienam studentui, kuris, reaguodamas į Ramūno Karbauskio idėją visiems Lietuvos vaikams išdalinti po tautinį kostiumą, sumanė, kad gal geriau būtų duoti programuojamus kompiuterius. (...) Tai plokštelė su baterijomis – turi įvairių jutiklių, „Bluetooth“ jungtį, tad galima programuoti ir telefonu. Tai yra inovatyvus ir nebrangus įrankis, kurį galima išmėginti labai įvairiai“, – teigia prie idėjos sklaidos šalyje prisidėjęs P. Poderskis ir priduria, kad jau išdalinta 10 tūkst. minikompiuterių, o eilės atsidurti vaikų rankose laukia dar 7 tūkst. įrenginių.

Jis pritaria ŠMM reformai kaip vienam iš galimų kelių, tačiau kaip pavyzdį pateikia Didžiojoje Britanijoje atliktą apklausą, kai iniciatyvą, analogišką iniciatyvai „Kompiuteriuikai vaikams“, labiau teigiamai nei „sausą“, teorinį mokymąsi įvertino net 95 proc. mokinių. Tiesa, Lietuvoje kelią besiskinanti iniciatyva, skirtingai nuo ŠMM planų, neaprėpia pačių mažiausiųjų ugdymo.

„Pasirinkome būtent penktokus, nes matome labai daug privalumų – jie jau pakankamai gerai moka anglų kalbą, jiems pradedama dėstyti informatika. Atsiranda tarpdisciplininis mokymas, kai galime pamokas integruoti. Pavyzdžiui, integruoti matematikos ar lietuvių pamokas su programavimu, kas parodo, kad programavimas, techninė kūryba nėra atskiras dalykas, o integruota mūsų gyvenimo dalis“, – teigia P. Poderskis.

Mažinama ir socialinė atskirtis

Dar vieną iniciatyvą nuo šių mokslo metų pradžios siūlo su partneriais dirbanti programavimo akademija „CodeAcademy Kids“. Trijuose Lietuvos miestuose – Švenčionėliuose, Kuršėnuose ir Šakiuose – buvo atrinkta 150 mokyklinio amžiaus vaikų, kurie buvo suskirstyti į 7–11 metų bei 12 metų ir vyresnių amžiaus grupes. Nemokamos nuotolinės pamokos vyksta 1–2 kartus per savaitę ir, pasak A. Makselytės, buvo sugalvotos ir kaip būdas socialinei atskirčiai šalyje mažinti.

„Manome, jog nesąžininga, kad tik didieji miestai gautų tokį išsilavinimą, todėl projektui atsitiktinai buvo pasirinkti trys mažesni šalies miestai“, – teigia specialistė.

Šiuo atveju pasirinktas kiek kitoks kelias paskatinti vaikus susidomėti programavimo teikiamomis gėrybėmis.

„Mūsų programos orientuotos į kažko sukūrimą, o ne kažkokios programavimo kalbos išmokimą. Kai prie mūsų prisijungia naujokas, mes paklausiame, ką jis nori sukurti, bei leidžiame jam rinktis iš kompiuterinio žaidimo, prekinių ženklų, svetainės kūrimo ar mobilių aplikacijų kūrimo. Tuomet jis nusprendžia, ko nori, ir pagal amžių mes jį priskiriame tam tikrai grupei“, – pasakoja šios akademijos koordinatorė A. Makselytė.

Pasak jos, tik po penkių mėnesių darbo, sužinojęs daugiau apie programavimo subtilybes, vaikas gali nuspręsti, kaip atrodys jo galutinis projektas.

Pašnekovų teigimu, šie projektai susilaukia didžiulio dėmesio, tad panašu, kad ir ŠMM inicijuotos reformos Lietuvoje gali nesunkiai prigyti. Tiesa, jei tam bus pasirinktas tinkamas kelias.

Socialiniame tinkle „Facebook“ išplatinta nuotrauka, kurioje Signatarų namuose eksponuojamą 1918 metų Nepriklausomybės Aktą saugantis vilnietis atrodo milžiniško dydžio, palyginti su nuotraukoje matoma prezidente Dalia Grybauskaite, prof. Vytautu Landsbergiu ir prof. Liudu Mažyliu, sukėlė nemenką ažiotažą. Tačiau pats šio šurmulio kaltininkas padidėjusio dėmesio nesureikšmina.

„Tai yra internautų išreikšta nuomonė. Labai to nesureikšminu, mat gyvenime yra buvę ir daugiau kuriozų. (...) Tiesiog su draugais pasijuokėme iš to. Visgi ne pirmas kartas, nes dirbu jėgos struktūroje, darbe esu viešas žmogus. (...) Nesu įsižeidęs“, – teigia nuo savanorio statuso karjerą jėgos struktūrose pradėjęs 27-erių E. Ruškys.

Vienas iš nepraleidusių progos pastebėti išskirtinį vilniečio ūgį – parlamentaras Gabrielius Landsbergis. Jis socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalino nuotraukos montažu, kuriame E. Ruškys atseit saugo dėl nuošliaužų kenčiantį Gedimino kalną. Tiesa, Vidaus tarnybos jaunesnysis puskarininkis ten pavaizduotas kur kas didesnis, nei yra iš tiesų, – jis ten siekia ir Gedimino bokštą.

Tiesa, realybė yra kiek kitokia. Tikrasis jo ūgis siekia 1,98 m, tad ir Signatarų namuose užfiksuota nuotrauka, anot pašnekovo, yra viso labo iliuzija.

„Dar iš tokio kampo nufotografavo. Realybėje vėl kitaip atrodo. Nuotraukos yra nuotraukos“, – mano E. Ruškys.

Didelė atsakomybė

Sekmadienį Signatarų namuose pradėtas eksponuoti iš Vokietijos į Lietuvą atvežtas 1918 metų Nepriklausomybės Aktas čia lankytojus užsukti kvies iki šių metų lapkričio mėnesio. Anot pašnekovo, šio labai ilgai ieškoto ir pernai kovą Vokietijos Užsienio reikalų ministerijos archyve Vytauto Didžiojo universiteto prof. Liudo Mažylio rasto dokumento saugojimas, nors ir yra didelė atsakomybė, tačiau visų pirma – pareiga.

„Atsakomybė – didelė, didelis dėmesys. Negalvojau, kad bus lengva, tačiau tiesiog ėjau, nes reikėjo atlikti savo pareigą“, – teigia E. Ruškys.

Pasak jo, tai, ką mato visuomenė, yra maža dalis to, ką jam tenka patirti darbe.

„Darbas yra ne tik saugoti. Vykdome ir ekstradicijas, daug keliaujame ir t.t. Darbas tikrai įdomus, nėra monotonijos“, – atviravo pašnekovas, tačiau nenorėjo gilintis į ateities planus.

Dirbo ir su V. Aleknos treneriu

E. Ruškys nėra įsitikinęs ir dėl sportinės karjeros. 2006 metais pradėjęs lankyti tuomet dar „Ozo“ vidurinę mokyklą, jis, sekdamas olimpinių čempionų disko metikų Romo Ubarto ir Virginijaus Aleknos pavyzdžiu, susidomėjo šia sporto šaka.

Atsakomybė – didelė, didelis dėmesys. Negalvojau, kad bus lengva, tačiau tiesiog ėjau, nes reikėjo atlikti savo pareigą.

„Tuo metu mane pastebėjo V. Aleknos treneris Rimantas Kalibatas. Kiek vėliau su treneriu Jurdanu Radžiumi pradėjome stovyklauti, ruoštis varžyboms“, – apie sportininko kelią pasakoja tarptautinio sporto meistro vardą gavęs E. Ruškys.

Tiesa, dabar dėl patirtų traumų karjerą turėjo pristabdyti. Tačiau prieš traumą sportininkas demonstravo gerus rezultatus. 2015 metų pabaigoje Kaune vykusiose varžybose jo mestas diskas pasiekė 63,21 metrų ribą.

Tas laikotarpis jam itin sėkmingas, mat tuomet Pietų Korėjoje vykusiose šeštosiose pasaulio kariškių sporto žaidynėse diską 58,14 m numetęs E. Ruškys užėmė septintą vietą. Ten jam teko susigrumti su tokiomis disko metimo pasaulio pažibomis kaip 2004 metų Atėnų olimpinių žaidynių vicečempionas vengras Zoltanas Kovagas (66,01 m), pasaulio čempionas lenkas Piotras Malachowskis (62,12 m), Azijos pirmenybių bronzos medalininkas iranietis Mahmoudas Samimi (60,97 m).

Nors ir buvo pasiekta gerų rezultatų, tačiau E. Ruškys nemano, kad jis kada išbandys jėgas ir aukštesniame lygyje: „Dabar kaip ir oficialiai baigiau sportininko karjerą, nes patyriau traumų. Bet nuo to toli nenutolau. (...) Turime pratybų, tad su fiziniu aktyvumu viskas gerai. Tačiau nuo profesionalaus sporto teks atsiriboti, nes, kur profesionalus sportas, ten ir didžiulės traumos.“