Ryšių reguliavimo tarnybos Saugesnio interneto skyriaus vedėjas Vilius Nakutis teigia, kad šie pokyčiai aktualūs ne tik verslo atstovams, bet ir kitiems, besinaudojantiems mobiliuoju parašu. Naujos SIM kortelės užtikrins didesnį elektroninių operacijų patikimumą.

„Šiose naujose SIM kortelėse naudojama aukštesnį saugumo lygį užtikrinanti kriptografija. Daugiau vartotojui niekas nesikeis, jam tik reikės naujos SIM kortelės, kurią turės aktyvuoti, tada mobilųjį parašą bus galima naudoti kaip ir anksčiau“, – LRT RADIJUI sako V. Nakutis.

Naujosios SIM kortelės galios 5 metus, iki šiol jomis būdavo galima naudotis šiek tiek mažiau – 2 metus.

Naujos kortelės suteiks stabilumo

Bendrovės „Telia Lietuva“ atstovas Audrius Stasiulaitis pasakoja, kad maždaug trečdalis jų mobiliojo parašo naudotojų dar nėra aktyvavę jiems suteiktų naujų SIM kortelių. Anot jo, tai rekomenduojama padaryti iki liepos 1 d., tačiau, jei žmonės neturės galimybės to padaryti, parašą aktyvuoti bus galima ir vėliau. 

„Nieko neatsitiks, jei žmonės savo parašą aktyvuos ir po liepos 1 d., tačiau tada reikės atvykti į mobiliojo ryšio operatoriaus saloną. Nauja kortelė bus aktyvuojama greitai, tada klientas ir vėl galės būti visavertis mobiliojo parašo vartotojas“, – kalba A. Stasiulaitis.

Tiems, kurie naują SIM kortelę aktyvuos iki liepos mėnesio, bus paprasčiau. Anot A. Stasiulaičio, tai galima padaryti internetu arba SMS žinute. Vis dėlto, jei kyla klausimų, jis rekomenduoja kreiptis į salone dirbančius specialistus.

V. Nakutis aiškina, kad mobilusis parašas yra skaičių ir raidžių derinys, jis sukuriamas pasirašymo metu naudojant tam tikrą kriptografiją. Toks parašas yra prijungiamas prie duomenų ir įrodo, kad pateikti dokumentai tikri, nepakeisti bei identifikuoja pasirašiusįjį.

„Kvalifikuotas mobilusis parašas yra prilyginamas rašytam ranka, jis naudojamas kaip teisinė priemonė. Naudotis tokiu parašu yra labai patogu, tereikia žinoti SIM kortelės PIN kodą. Ši paslauga suteikia galimybę pasirašyti įvairius pavedimus bankinėse sistemose, pateikti prašymus gauti išmokas, užregistruoti vaiką į darželį ir panašiai. Visa tai galima padaryti neišeinant iš namų“, – pasakoja V. Nakutis.

Anot jo, socialiniuose tinkluose nusikaltėliai aukoms ne tik fiktyviai renka paramą, bet jų paskyras naudoja bandydami įtikinti kitas potencialias aukas, kad siūlomas darbas yra visiškai saugus.

– Europolo duomenimis, Europoje daugiau nei 70 proc. prekybos žmonėmis atvejų – seksualinis išnaudojimas. Maždaug penktadalis susektų nusikaltimų, susiję su darbu vergiškomis sąlygomis. Likę procentai – kitų žmonių išnaudojimas nusikaltimams, fiktyvios santuokos. Kokios tendencijos tarp lietuvių, kurie atsiduria kitose šalyse?

– Iš tikrųjų tendencijos pastaraisiais metais išlieka tos pačios. Dominuoja (kaip teisingai pastebėjote, remdamiesi Europolo duomenimis) seksualinis išnaudojimas. Taip pat dominuojanti rūšis yra išnaudojimas nelegaliam darbui, fiktyvioms santuokoms, taip pat – žmonių išnaudojimas vagystėms. Ypač tam išnaudojami nepilnamečiai. [...] Taip pat įdomus Lietuvoje išaiškintas atvejis – prekyba žmonėmis elgetavimui.

– 2017 m. Lietuvoje užregistruotas 61 ikiteisminis tyrimas dėl prekybos žmonėmis. Ar tokių bylų ir nuteisiamų žmonių daugėja?

– Iš tikrųjų galima pasakyti, kad teisėsauga šioje srityje pažengusi į priekį. Nemažai tų ikiteisminių tyrimų nutraukiama, tačiau, kai jie pasibaigia sėkmingai, asmenys neišvengia baudžiamosios atsakomybės. Pastaruoju metu asmenys tikrai nuteisiami realiomis laisvės atėmimo bausmėmis už prekybą žmonėmis vienokia ar kitokia forma.

– Jūs seniau esate pateikęs pavyzdį, kai į prekiautojų žmonėmis rankas pakliuvo neįgalus 79 metų bulgaras. Žmogus, neturintis galūnių, buvo verčiamas rinkti išmaldą ir tuo pat metu jam buvo renkama parama per socialinius tinklus – daugiau nei tūkstantis eurų kasdien. Aukojantys apie visa tai nežinojo. Panašu, kad socialiniai tinklai, internetas aktyviai panaudojami panašioms apgaulėms?

– Visiškai teisingai. Šis atvejis byloja apie tai, kad nusikaltėliai yra išmanūs, naudojasi išmaniomis technologijomis ir pasitelkia socialinius tinklus, kad vis dėlto suviliotų tuos žmones, apgautų juos, kad galėtų pasinaudodami aukos pažeidžiamumu išvilioti iš žmonių pinigus.

Lietuvoje taip pat turime atvejų, kai potencialios aukos viliojamos per socialinius tinklus. Netgi merginos, pakliuvusios į tuos tinklus, palieka įrašus socialiniuose tinkluose. Tie, kurie skaito tuos tekstus, galvoja, kad jokio pavojaus vykti dirbti į užsienyje esančius masažo salonus ar įvairias kitas vietas nėra, kad tos merginos bus apsaugotos.

Tai toks, sakykime, užslėptas būdas, kaip suvilioti potencialias aukas, kurios po to išnaudojamos.

– Kaip minėjote, į prekybos žmonėmis tinklus dažnai pakliūva pažeidžiami žmonės. Tačiau pastebima dar viena ypatybė – daugybė nukentėjusių savęs aukomis tiesiog nelaiko. Būna, kad tie patys žmonės vėliau tampa kitų žmonių verbuotojais. Ką rodo jūsų tyrimai? Ar tai patvirtina?

– Visiškai teisingai. Teisėsaugos institucijų pareigūnai specializuojasi šioje srityje – tiek ikiteisminio tyrimo tyrėjai, tiek prokurorai, tiek teisėjai. Jie moka tirti tokias bylas ir įvertinti tuos atvejus, tačiau ne visada pripažįstama, kad tai potenciali auka. Pačios aukos taip pat ne visada žino, kad jos yra tapusios aukomis.

Iš tikrųjų yra tekę susidurti su atvejais, kai nukentėjusiosios buvo aukos, o po to tapo bendrininkėmis. Joms daug patogiau vilioti potencialias aukas naujai nusikalstamai veiklai.

– Tačiau kaip tokiu atveju dirbti tiriant bylą? Tenka skaityti, kad net būdami liudytojais tokie žmonės nuolat keičia parodymus.

– Iš tikrųjų teisėsaugos institucijų pareigūnai susiduria su iššūkiu, kad jos keičia parodymus, jos yra įbauginamos.

Būtent šioje vietoje mes tobuliname savo darbo specifiką, vertindami, kad vis dėlto kraštutinis argumentas ir įrodymas byloje yra būtent aukos pažeidžiamumas. Dėl to ieškome požymių, kurie patvirtintų, kad auka tiesiog neturėjo kito pasirinkimo, kaip būti įtraukta į tą veiklą, kuri susijusi su prekyba žmonėmis.

– Kiek keičiasi situacija? Ar aukos ima daugiau pasitikėti teisėsauga?

– Paskutiniu metu galima drąsiai sakyti, kad taip. Ypač pagirtina, kad didžiulį indėlį į šią veiklą įnešė nevyriausybinės organizacijos, ypač „Caritas“, Bažnyčios atstovai, kurie ypač daug prisideda prie to, kad auka pirmiausia būtų apsaugota, kad jai nekiltų pavojus. Vėliau ji duodama parodymus pasako tiesą, į ką buvo pakliuvusi. Tai palengvina teisėsaugos institucijų darbą.

Anot jo, Sąjūdžio laikais lemiamą vaidmenį turėjo filosofija, nes būtent ji subrandino už savo laisvę kovojančios tautos idėją.

– Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje buvo ir filosofų, ar ne?

– Nemenkindamas kitų profesijų atstovų indėlio pasakysiu, kad kai kuriais atžvilgiais būtent filosofų vaidmuo buvo lemiamas. Ir tai nėra dirbtinis susireikšminimas. Esmė tokia, kad nepasitenkinimas esama santvarka niekada nevirsta politiniu veiksmu, jei nėra išverčiamas į aiškią politinių idėjų kalbą. Įrankis, leidžiantis tai padaryti yra filosofija, o ypač – politinė filosofija. Neatsitiktinai kone revoliucinį pranešimą paskelbė Arvydas Juozaitis. Milžinišką vaidmenį suvaidino filosofų diskusijų klubas, kurio įkvepėjai – Romualdas Ozolas, Bronislovas Genzelis.

Kai Lietuvoje prasidėjo vadinamoji perestroika, vieni kovojo už gamtos saugojimą, kiti – už paminklų griovimą. Iki tam tikro laiko tai buvo pilietinės visuomenės apraiškos. Šių veiksmų refleksija leido viską pakelti į naują lygį – padėti suprasti, kad mes esame tauta.

Filosofija subrandino už savo laisvę kovojančios tautos idėją. Reikia suprasti, kad ginti griaunamą kultūros paminklą ar saugoti kokią nors Kuršių neriją dar nėra kova už tikrąją laisvę, nes tikroji laisvė viena – tautos ir valstybės laisvė.

– Esate sakęs, kad politinės tautos susikūrimas – svarbiau už nepriklausomybės paskelbimą.

– Be abejonės. Nepriklausomybės paskelbimas – tik virsmo politine tauta praktinis rezultatas. Virsmas politine tauta reiškia, kad tapome sutelkta kolektyvine politine valia, kuri sugebėjo išsireikalauti tautos teisių, tarp jų ir aukščiausios – tapti valstybe. Jei nebūtų buvę pirminio virsmo, galėjome dešimtmetį ginti paminklus, savo gamtą, bet likti imperijos provincijos gyventojų savimone. Jokių svajonių apie nepriklausomybę net nebūtų buvę.

– Kodėl jaunoji karta apie Sąjūdį atsiliepia geriau nei ta, kuri viską matė?

– Natūralu. Nėra atotrūkio tarp idealo ir fakto, arba – su nepriklausomybe sietu lūkesčiu ir realybe. Kitaip tariant tie, kurie matė Sąjūdį, tikėjosi idealizuotos Lietuvos. Ne paslaptis, kad daug kas balsavo už Sąjūdžio kandidatus, sakančius – štai atkovosime nepriklausomybę ir kone rytoj gyvensime kaip Švedijoje.

Pats tokių kalbų griežtai vengdavau, bet to buvo. Todėl natūralu, kad vyresnieji žmonės nusivylė, o jaunimas mato tokią valstybę, kokią mato. Kritiškas gali būti tik tada, kai turi su kuo palyginti.

– Sakoma, kad geriausi Sąjūdžio tyrėjai tie, kurie jame net nedalyvavo. Ką apie tai manote?

– Visgi tai netiesa. Dar kartą pabrėžiu mintį – tautinė ir valstybinė sąmonė. Reikia aiškiai suprasti, kad per 50 okupacijos metų buvo dieną naktį kalama viena mintis – kad J. Basanavičiaus Lietuvos projektas yra istorinė klaida, nes remiasi siauru etniniu nacionalizmu, o 1918 m. Lietuvos respublika yra nesusipratimas. Aš manau, kad politinė tauta gali išaugti tik iš etninio pagrindo. Kas neturi etninio jausmo, į Sąjūdį žiūri kaip šiandienos istorikas, tyrinėjantis senovės Egiptą.

„Taip sutapo, kad „Antis“ koncertavo Vilniaus Sporto ir koncertų rūmuose. Alvydas Medalinskas ir dar kažkas su juo tiesiog įsibrovė ant scenos ir pranešė džiugią žinią, kad susikūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Ir sako: „Tu išrinktas į tą iniciatyvinę grupę, ar sutinki?“ Neliko nieko kito, tik sutikti, nors neturėjau jokio supratimo, kas čia vyksta, kas tai per grupė. Kodėl iškart sakyti ne? Žinoma, jau netrukus įsijungiau į tą darbą, buvo labai įdomu, buvau labai pagerbtas, atsidūręs tarp tokių garbingų žmonių“, – teigia A. Kaušpėdas.

Tuomet jis užėmė Kauno architektų sąjungos atsakingojo sekretoriaus pareigas, o 1987 m. ir 1988 m. organizavo „Roko maršą“, kuriame buvo atvirai palaikomas Lietuvos nepriklausomybės siekis. Beje, A. Kaušpėdas buvo vienintelis Kaune gyvenęs iniciatyvinės grupės narys, o tai itin prisidėjo prie Sąjūdžio stiprėjimo antrajame pagal dydį Lietuvos mieste.

„Taip sutapo, kad kažkodėl nebuvo išrinktų į tą iniciatyvinę grupę kauniečių, tad teko man organizuoti ir Kauno iniciatyvinę grupę. Kadangi Architektų sąjungoje dirbau organizacinį darbą, tai ir suorganizavau Kauno šviesuomenę. Mes išsirinkome savo grupę, kuri vėliau buvo labai sėkminga, labai išmintinga, radikali. Šių žmonių dėka tarp Vilniaus ir Kauno atsirado stiprybė ir buvo pasiektas tikslas – iškovota nepriklausomybė“, – prisiminimais dalinosi žinomas dainininkas.

Nors A. Kaušpėdas ir buvo vienintelis Kaune gyvenantis grupės narys, tačiau grupėje nebuvo vienintelis architektas – į Sąjūdžio veiklą buvo įsitraukęs ir Algimantas Nasvytis.

„Architektai buvo tarpinėje būsenoje – nei menininkai, nei tarnautojai, nes dirbo didžiuosiuose institutuose, jiems reikėjo laikytis disciplinos, ateiti į darbą 8 valandą ryto. Labai aktyviai kūrėsi architektų bendruomenės ir užsiiminėjo savišvieta, rengė parodas“, – teigia A. Kaušpėdas.

Anot pašnekovo, Sąjūdžio 30-metis jam – visų pirma asmeninė šventė. Ir perspėja, kad svarbiausia išvengti pompastikos.

„Turi būti nebanaliai išsakytos tiesos. Galiu pasakyti, kad Lietuvos šimtmečio minėjimo renginiai buvo gražiai suorganizuoti, nebuvo matyti pompastiškos rankos“, – atvirauja A. Kaušpėdas.

Anot jo, dėl šios priežastis mokyklos tam jau turėjo pasiruošti: „Atostogos yra atostogomis, bet darbas turi būti padarytas. Manau, bus pasirengta ir rugsėjo 1 d. šis modelis turėtų pradėti veikti.“

– Seimas pradeda svarstyti vyriausybės teikiamą įstatymą, kuriuo įteisinamas mokytojų etatinis darbo apmokėjimas. Dalis pedagogų sako, kad etatinio darbo apmokėjimo sistema jų padėtį gali pabloginti. Baiminamasi, kad nauja tvarka lems ilgesnes darbo valandas už tą patį atlygį. Ką jūs manote?

– Tikrai nuogąstavimai nėra pagrįsti. Pasirengimas etatinio apmokėjimo modeliui užtruko tikrai gana ilgą laiką. Tame procese su pirminiu projektu darbavosi ir Švietimo ir mokslo ministerija, ir Seimo švietimo ir mokslo komitetas, ir, kas labai svarbu, visos (išskyrus vieną) profesinės sąjungos, veikiančios švietimo srityje.

Pasiektas bendras sprendimas. Šis projektas iš esmės yra kolektyvinis projektas, parengtas su socialiniais partneriais. Jis, mano manymu, tikrai įtvirtins geresnes socialines garantijas patiems mokytojams. Bus garantuota stabili darbo vieta. Į etatinį apmokėjimą įtraukiamos visos veiklos, kurios anksčiau buvo neapmokamos – tai, ką mokytojams reikėjo daryti lyg ir būnant mokykloje, bet tai nebuvo apmokama.

Bus garantuota stabili darbo vieta. Į etatinį apmokėjimą įtraukiamos visos veiklos, kurios anksčiau buvo neapmokamos – tai, ką mokytojams reikėjo daryti lyg ir būnant mokykloje, bet tai nebuvo apmokama.

Žinoma, labai daug priklausys nuo pačių mokyklų administracijų, nuo vadovų, bet mes turime pasitikėti vadovais, kurie privalės sugebėti paskirstyti, nustatyti optimalų krūvį kiekvienam mokytojui. Tas įrankis tikrai leis tai padaryti.

Manau, tikrai bus galimybės ir mokytojams ruoštis pamokoms, ir kelti kvalifikaciją, ir gauti didesnį atlyginimą, nes su etatiniu apmokėjimu yra skiriamas papildomas finansavimas – 22 mln. eurų šiam paskutiniam ketvirčiui nuo rugsėjo 1 d. su lūkesčiais didinti atlyginimus toliau per etatinį apmokėjimą nuo sausio 1 d.

– Mokyklos sako, kad nespės pasirengti. Jau gegužės pabaiga, vasarą daugybė žmonių atostogauja, o nuo rugsėjo turi viskas veikti.

– Tikrai diskusijų, pasirengimo laikotarpis buvo gana ilgas. Per tą laiką lygiagrečiai buvo galima viską daryti. Tai ir buvo daroma. [...] Mokyklos vadovų asociacija dalyvavo šiame procese. Juo labiau kad, kaip ir minėjau, procesas yra Seime.

– Ar jis neužtruks Seime?

– Neužtruks. Galima prognozuoti, kad jis bus patvirtintas. Tai jau gana senas įsipareigojimas pedagogams. Pasirengimų laikotarpis tikrai pakankamas.

Vasarą mokytojai atostogauja tikrai ilgesnį laiką, tačiau mokyklų administracija dirba. Atostogos yra atostogomis, bet darbas turi būti padarytas. Manau, bus pasirengta ir rugsėjo 1 d. šis modelis turėtų pradėti veikti.

– Dar vienas labai svarbus dalykas – vyriausybė imasi pensijų ir mokesčių reformos svarstymo. Jau trečiadienį ketinama nagrinėti visą reformos paketą?

– Taip, jau pirmadienį buvo vyriausybės pasitarimas, kuriame buvo pristatyti konkretūs įstatymo projektai, vyko, taip galima pasakyti, priešpaskutinės diskusijos, nes dar buvo keletas nesuderintų pozicijų, pastabų iš institucijų. Trečiadienį vyriausybės posėdyje bet kokiu atveju bus priimti arba dar koreguojami įstatymų straipsniai. Tada reformą atiduosime į Seimą tolimesniam teisėkūros procesui.

– Pats esate sakęs, kad ši reforma yra viena daugiausia diskusijų keliančių reformų, todėl jos priėmimas Seime gali būti sudėtingas. Kokie momentai jums pačiam kelia daugiausia klausimų?

– Iš esmės tai yra vyriausybės apsisprendimas. Tai yra kolektyvinis sprendimas, nes priimant galutinius sprendimus dalyvavo visi ministrai. Tikrai buvo diskusijos net iki šių teisės aktų paskelbimo. Vyko formalios ir neformalios diskusijos su įvairiomis asociacijomis, interesų grupėmis, kurios dalyvavo šiame procese. Visa tai nebuvo daroma po stalu. Manau, kad priimtas subalansuotas sprendimas.

Daugiausia diskusijų turbūt kelia mokestinės naštos dirbantiesiems mažinimas ir vadinamosios antros pensijų pakopos pertvarka. Yra manančių, kad nereikia mažinti mokesčių, susijusių su darbo apmokėjimu, kad pas mus mokesčiai darbo jėgai nėra ypač dideli, kad reikia tai palikti, surinkti daugiau į biudžetą ir galbūt skirti kitoms reikmėms.

Manau, kad vis dėlto turime mažinti darbo apmokėjimą. Turi tą pliusą pajausti ir pajaustų gana daug žmonių. Vidurinėje klasėje tai būtų 39–55 eurai kas mėnesį. Tai susiję su jaunomis šeimomis, dirbančiomis šeimomis.

Kita vertus, tie žmonės, kurie nori apie savo ateitį galvoti atsakingai, turės galimybę pasirinkti – valstybė tris kartus pakvies juos dalyvauti papildomame pensijų kaupime. Jeigu jie nuspręs nedalyvauti, tiesiog galės turėti 2 proc. mažesnį vadinamąjį „Sodros“ tarifą ir gauti didesnį atlyginimą. Tie, kas toliau dalyvaus arba iš naujo jungsis į savo pensijos kaupimą, negaus mažesnio atlyginimo, nei gauna dabar.

– LRT RADIJO klausytoja domisi, kada prie didesnių gydytojų, mokslininkų, kultūros darbuotojų atlyginimų ar pensijų prisidės patentininkai ir visi kiti, vykdantys individualią veiklą? Ji teiraujasi, kodėl jiems nereikia rodyti tikrųjų pajamų ir pelno, prisidėti prie valstybės gerovės tiek pat, kiek dirbantiems pagal darbo sutartis?

– Jau šiemet atliekant mokestinį pertvarkymą buvo padaryti pirmi žingsniai, kalbant apie individualią veiklą. Pirmiausia buvo panaikinti įvairūs mokestinai režimai pagal veiklos rūšį. Visų, kurie dirba pagal individualią veiklą, mokesčiai priklauso nuo to, kiek jie gauna pelno. Jie susimoka nuo 5 iki 15 proc. Tie žingsniai padaryti.

Kita vertus, visiškai sulyginti žmones, kurie patys susikuria sau darbo vietas, patys dirba su samdomais darbuotojais, tikrai būtų neteisinga. Mes iš esmės sužlugdytume žmones, kurie šiandien dirba, galbūt gauna mažesnes pajamas ir susikuria sau darbo vietas, bet sumoka mokesčius.

Žinoma, yra ir ta dalis žmonių, kurie iš tiesų turi prievolę naudoti kasos aparatą, bet to nedaro, t. y. turi aparatą, bet neapskaito pinigų per kasos aparatą. Tai yra kitos priemonės. Manau, kad tos priemonės, kurias įgyvendina Valstybinė mokesčių inspekcija, teisėsaugos institucijos, galiausiai, ir mūsų žmonės, taip pat duoda rezultatus.

Pavyzdžiui, pradėta čekių loterija. Ja pasinaudojo daugiau kaip milijonas gyventojų. Tai taip pat žingsniai, kurie visuomenę daro brandesnę. Jeigu tikrai gauni kasos čekį, vadinasi, tie pinigai apskaityti. Jie patenka į biudžetą, tokiu būdu, žinoma, yra perskirstomi ir grįžta tiems patiems žmonėms per kitas socialines programas.

– „MG Baltic“ byloje atsiranda ir pareigūnų vardai. Pirmadienį buvo paskelbta, kad su koncerno „MG Baltic“ vadovais glaudžiai bendradarbiavo ir buvęs ilgametis Vilniaus apygardos prokuratūros vadovas, šiuo metu dirbantis koncerne. Kaip jūs žvelgiate į situaciją, kad byloje atsiranda jau ir teisėtvarkininkų vardų?

– Kalbat apskritai (nenorėčiau minėti konkrečios įmonės) apie parlamente vykstantį tyrimą, tyrimo tikslas ir yra atskleisti tas sąsajas.  Tai gali būti neteisėtos sąsajos arba tokios, kurios nerodo nusikalstamos veiklos, bet demokratinėje valstybėje nėra priimtinos.

Yra tokios žinios, kad teisėsaugos ar specialiųjų tarnybų pareigūnai galėjo būti susiję, jiems galėjo būti daroma įtaka. Manau, kad parlamentinis tyrimas ir atsakys į tą klausimą. Kol kas, kol nėra išvadų, tikrai atskirų dalių viešinimas ir aptarinėjimas nėra labai geras būdas. Reikia sulaukti parlamento, komiteto išvadų.

– Apžvalgininkai sako, kad politikams labai patogu, kai nėra aiškios tvarkos, kaip atsiriboti nuo verslo. Buvęs Valstybinio saugumo departamento (VSD) vadovas Mečys Laurinkus siūlo leisti verslui finansuoti partijas. Ką jūs manote apie tokią galimybę?

– Iš esmės po parlamentinio tyrimo išvadų paskelbimo tikrai turėsime grįžti prie parlamentinių partijų finansavimo klausimo. Dabar turime naują reiškinį – visuomeniniai komitetai. Čia taip pat turėtų būti labai aiškiai apsispręsta – kas gali finansuoti, kaip gali finansuoti, kiek gali finansuoti.

Diskusija vyksta. Kažkada juridiniams asmenims buvo galima finansuoti juridines partijas. Tai buvo panaikinta kaip neskaidri priemonė, bet yra ir M. Laurinkaus pozicijos šalininkų, nes tuo metu bent jau oficialiai matėsi, koks juridinis asmuo kokią politinę jėgą remia.

Manau, kad šios diskusijos grįš ir mes turėsime ieškoti geresnio, optimalesnio politinių partijų ir komitetų finansavimo modelio, negu yra dabar.

– Kaip apibūdintumėte pastarųjų mėnesių gaisrų padarinių statistiką?

– Kas liečia statistiką, tai ji (kaip ir daugelyje kitų sričių) šiek tiek kintanti, bet gana stabili. Per 2018 m. gaisruose žuvo 50 asmenų. Praeitais metais [tuo pačiu laikotarpiu – LRT.lt] jų buvo 52.

Jeigu žiūrime į ilgesnį laikotarpį, tai matome žūčių mažėjimo tendenciją. Jeigu kalbėtume apie laikotarpį, pavyzdžiui, prieš 10 metų, žmonių gaisruose žūdavo daugiau kaip 300.

Jeigu kalbėtume apie ateitį, esame išsikėlę gana ambicingus tikslus – per dešimt metų mūsų siekiamybė, kad gaisruose žūtų ne daugiau kaip 30 žmonių.

– Sakote, kad prieš dešimt metų pamečiui žūdavo po 300 žmonių, ar tai buvo rekordinis skaičius?

– Rekordiniais metais buvo daugiau kaip 300 žuvusiųjų gaisruose. Tas skaičius nuosekliai mažėjo ir mažėjo. Šiandien turime situaciją, kai per metus žūsta daugiau kaip 100 žmonių.

– Tai kas pasikeitė per tuos metus?

– Ko gero, pasikeitė pačių gyventojų požiūris į savisaugą. Gal pasikeitė ir mūsų veikla, daugiau dėmesio skiriame gaisro priežasčių analizėms, pačiai prevencinei veiklai. Mūsų prioritetas – kovoti su priežastimi, bet ne su pasekmėmis.

– Esate nustatę, kad 95 proc. ugnies aukų žuvo gaisro židinio vietoje, t. y. patalpoje, kur gaisras ir kilo. Žinoma, po kiekvienos nelaimės kyla klausimas – kodėl taip atsitiko. Koks atsakymas?

Daugiausia [...] žuvusieji gaisruose yra vienaip ar kitaip susiję su alkoholio vartojimu – jų būklė gaisro kilimo metu buvo tokia, kad jie galbūt net ir nesugebėjo savimi pasirūpinti.

– Labai sudėtingas klausimas, bet būtent tokius klausimus bandome atsakyti, išnagrinėdami kiekvieną gaisro atvejį, kai žūsta žmogus, bandydami atkurti smulkiausias įvykio detales ir tokiu būdu numatyti tolimesnius veiksmus.

Daugiausia [...] žuvusieji gaisruose yra vienaip ar kitaip susiję su alkoholio vartojimu – jų būklė gaisro kilimo metu buvo tokia, kad jie galbūt net ir nesugebėjo savimi pasirūpinti. Žinoma, tos pačios priežastys lėmė ir patį gaisro kilimo faktą.

Ko gero, ne naujiena ir visuomenei, kad būtent nuo gegužės 1-osios nustatytas reikalavimas gyvenamosiose patalpose turėti autonominį dūmų detektorių.

– Sakote, kad vykdote prevenciją, mokote žmones. Jie lyg ir kažką žino, lyg labiau saugosi, bet vis tiek ta statistika rodo, kad dažniausiai neblaivūs asmenys žūsta savo namuose. Jeigu prieš dešimtmetį žūdavo 300 žmonių, o dabar – 100, ar negalime daryti prielaidos, kad Lietuvoje vis dėlto alkoholio suvartojama mažiau?

– Sunku daryti išvadas. [...] Žinoma, tai yra socialiniai klausimai, kurie liečia alkoholio vartojimą, žmonių atsakingumą, socialinius įgūdžius, vaikų auklėjimą ir pan. Mes neturime galimybių ir kompetencijų nagrinėti socialinius klausimus ir priimti vienokius ar kitokius sprendimus.

Orientuojamės į savo veiklos specifiką ir bandome pakelti žmonių savisaugos kultūros lygį. Žinoma, mūsų tikslinės grupės yra gyventojai, kurie negali savimi pasirūpinti – seni, turintys vienokią ar kitokią fizinę negalią. Būtent jie yra mūsų tikslinės grupės. Siekiant ilgalaikių rezultatų būtent su tais žmonėmis reikėtų dirbti. Tokiu būdu turėsime rezultatą, kurio ir siekiame.

– Mažiau darbuotojų, kabinetuose vartančių dokumentus, daugiau pasiruošusių vykti į gaisrus – to siekiate nuo vasario 1-osios, pradėję antrą reformos etapą. Kaip vyksta reforma? Ar iš tiesų mažiau kabinetinių ugniagesių pas jus?

– Jeigu galima, šiek tiek daugiau istorijos – reformos prasidėjo nuo praėjusių metų lapkričio 1 d., kai buvo peržiūrėtos priešgaisrinių gelbėjimo tarnybų struktūros ir priimti tam tikri sprendimai. Tai lėmė, kad 76 vadovaujančios pareigybės buvo panaikintos visoje Lietuvoje.

Logiškas klausimas – kas dėl to? Kas iš to ir kam dėl to nauda atsirado? Mes matome naudą tame, kad vadovaujančių pareigybių, kurios nebuvo susijusios su gaisrų gesinimu, naikinimas leido mums sutaupyti lėšų, kurias galima numatyti didinant algas.

Nuo vasario 1 d. vyko kitų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos įstaigų struktūrų peržiūra. Priimti tam tikri sprendimai. Principai, kuriais buvo vadovaujamasi, buvo analogiški tam, ką minėjau, – pačių struktūrų peržiūra, mažinant pareigybių skaičių.

Noriu pabrėžti – kokios reformos vyko ir kokios šiuo metu vyksta, jos neturi jokio tiesioginio poveikio ugniagesiams gelbėtojams. Būtent tiems žmonėms, kurie dirba 24 val. per parą režimu. [...]

– Spauda rašė, kad ugniagesiai nepatenkinti tuo, kad vietoje viršvalandžių jie turi imti laisvas dienas. Tada į gaisrus vyksta mažesnės komandos. Be to, automobiliai genda, kartais technika nekokybiška, prastai veikia navigacinės sistemos, nepakanka apsauginių drabužių. Jūs tada sakėte, kad tai nėra didelė problema, o ugniagesiai tiesiog turėtų apie tai informuoti savo vadus. Ar situacija pasikeitė?

– Natūralu, kad pačioje Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos veikloje yra begalė sričių, labai platus veiklos spektras, didelis žmonių skaičius, etatų kaita ir pan. Šie klausimai sprendžiami centralizuotai. Taip pat sprendžiami lokalių įstaigų vadovams priimant sprendimus.

Kas liečia budėjimus ir viršvalandžius, tai viskas priklauso nuo pačios komandos žmonių skaičiaus. Jeigu žmonių skaičius pakankamas, tuomet ta problema sprendžiama labai paprastai. Jeigu žmonių skaičius nepakankamas, mes vis tiek turime užtikrinti parengtį, kad garantuotume gyventojams pagalbą ekstremalios situacijos ar gaisro gelbėjimo darbų atvejais. Tokiu būdu atsiranda tam tikri niuansai.

– Buvo kalbėta, kad tik pradėjęs dirbti ugniagesys uždirba 442 eurus, vėliau jo alga priklauso nuo ištarnauto laiko, kategorijos, vidutiniškai ugniagesiai uždirba 660 eurų per mėnesį. Turintys didelį stažą gali gauti 878 eurus. Taip buvo metų pabaigoje. Šiandien situacija ir uždarbis toks pats? Iš čia pat kyla ir kitas klausimas – esant tokiems nedideliems atlyginimams, kaip yra su kadrų kaita?

– Tai labai svarbi tema mūsų sistemoje. Šiek tiek tie skaičiai, kuriuos paminėjote, jau pasikeitę. Mes organizuojame veiklą taip, kad siekiame užtikrinti nuoseklų pareigūnų atlyginimų didėjimą. Šiandien vidutiniškai ugniagesys gelbėtojas gauna atlyginimą, atskaičius visus mokesčius, mūsų duomenimis, 707 eurus.

Tik naujai į tarnybą priimtas ugniagesys gelbėtojas, atskaičius mokesčius, gauna 520 eurų. Kas liečia kadrų kaitą ir bendrai kadrų politiką, tai šiandien pirminėje grandyje 8 proc. neužpildytų darbo vietų.

– Tai trūksta ugniagesių?

– Šiek tiek trūksta, 8 proc. yra neužimtų pareigybių. Bet visoje Valstybinėje priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje yra 14 proc. neužimtų darbo vietų. Atsižvelgdami į šiuos skaičius galime sakyti, kad didesnę problemą turime su vidurine grandimi, t. y. su tais pareigūnais, kurie vykdo prevencinę veiklą, kurie dirba kiekvieną dieną, spręsdami tam tikrus klausimus.

– LRT RADIJO klausytojas domisi, ar nelaikote tiksinčia bomba renovuotų namų, kurių renovacijai panaudota labai degi medžiaga – putų poliesteris?

– Atsakymas būtų toks – negalima daryti konkrečių išvadų, koncentruodami dėmesį vien tik į pačią šiltinimo medžiagą. Yra nustatyti griežti gaisrinės saugos reikalavimai statomiems pastatams. Ten vertinamas priemonių kompleksas – konstrukcijų degumas, atsparumas, aktyvios gaisrinės saugos priemonės (pavyzdžiui, gaisro gesinimo sistemos), įspėjimo sistemos ir pan.

Matome didelę nelaimę tada, kai žmogus, eksploatuodamas pastatą, pamina visus tuos nustatytus saugos reikalavimus ir elgiasi taip, kaip išmano: pakeičia naudojimo paskirtį, užgriozdina evakuacijos išėjimus, neprižiūri aktyviųjų gaisrinės saugos sistemų ir pan. Tokiu būdu pastatas tampa pavojingas.

– Jūs turite aukščiausius reitingus kaip institucija. Ar jaučiatės atsakingi dėl tokio pasitikėjimą?

– Be abejo, mes tuo labai džiaugiamės, o dar daugiau – mes jaučiame didesnę atsakomybę ir įsipareigojimą visuomenei. Jeigu visuomenė mumis pasitiki, mes jiems turime atsakyti tuo pačiu ir visose situacijose jiems pagelbėti.

Jo teigimu, nors gamtoje gyvenančios blakės žalos beveik nepadaro, naminės blakės siurbia žmogaus ir jo augintinių kraują, o apsisaugoti nuo jų galima paprastai – laikantis švaros.

– Kodėl blakės nemėgstamos?

– Advokatauti blakėms sunku, nes jos tikrai turi įvairių savybių, kurios, žmonių supratimu, yra negeidžiamos. Nors gamtoje tai įprasti dalykai.

Pirmiausia reikėtų pasakyti, kuo gi blakės išsiskiria. Žmonės, ypač vartydami senesnę literatūrą, rastų skirtingus duomenis. Dabar cikados, blakės sujungtos į vieną būrį, pavadintą straubliuočiais, nes turi straubliuką. O dar kai kuriose knygose blakės vadinamos pusiau kietasparniais – jų sparnai tikrai unikalūs: pusė sparno yra kieta, odiška, kita pusė – plėviška. Be to, tai dalinės metamorfozės vabzdžiai – nebūna nei vikšro, nei lėliukės, todėl mokslininkams sunku jas tyrinėti.

– Kokia blakių įvairovė?

– Lietuvoje tikrai užfiksuota apie 350 rūšių, bet vis atrandama naujų, nes mažai kas jas tyrinėjo. Bet manoma, kad Lietuvoje galėtų būti 400–500 rūšių. O pasaulio įvairovė – apie 40 tūkst. rūšių.

Lietuvoje tikrai užfiksuota apie 350 rūšių, bet vis atrandama naujų, nes mažai kas jas tyrinėjo.

– Viena iš rūšių yra vandens blakės. Jos gali plaukti vandens paviršiumi. Kokios tai blakės?

– Visi jas yra matę. Pavyzdžiui, vandens čiuožikai taip pat yra blakės. Kokia išradinga gamta! Ji sukūrė gyvūną, kuris čiuožia vandens paviršiumi ir yra plėšrūnas. Keturios vandens čiuožiko kojos turi plaukelius, kurie lyg ir patepti riebalais, ir mažus vandens burbuliukus. O dvi priekinės kojytės skirtos grobiui pagauti.

Vandens čiuožikai žiemą slepiasi ne vandens telkinio dugne (ten paskęstų), bet išropoja į krantą. O atsibudę vėl vandeniu čiuožia. Vandens blakės nugarplaukos čiuožia kita puse – apatine vandens plėvele. Įdomiausia vandens blakė, ko gero, –  skorpionblakė. Ji panaši į mažą skorpioną, gali įkąsti, pagauti mažą žuvytę, varlytę ir turi kvėptuką. T. y. ji virš vandens iškiša ploną vamzdelį. Per kurį kvėpuoja.

– Dar yra blakės kareivėliai. Kodėl kareivėliai?

– Galbūt kažkas įžiūrėjo kareivėlio veidą ant išorinio piešinio. Tai raudonos spalvos, ryškios blakės. Jos ir dabar jau nubudo. Bet kai atšils dar labiau, jos pradės ropinėti masiškai, burtis į didelius būrius. Ypač jos mėgsta burtis prie liepų kamienų, prie tvorų. Kartais didžiuliai būriai susiburia medinių namų verandose, terasose ir išgąsdina žmones. Bet taip jos dauginasi – apie 30 val. vyksta dauginimosi procesas, o paskui jos tiesiog išsivaikšto.

Jeigu imsime jas į rankas, traiškysime, jos besigindamos paskleis kvapą. O ryškia spalva blakės ginasi, tarsi įspėja paukščius „nelieskite manęs“.

– Blakės – ir miško bei daržo kenkėjos. Kokia jų žala?

– Kiekvienoje knygoje apie daržo kenkėjus bus paminėta bent keletas blakių. Iš tikrųjų taip, jos kenkia – siurbia augalų sultis (gali ir svogūno laišką, ir morkos, burokėlio lapą užpulti). Bet jos gali pakenkti lokaliai, nes nėra tokie kenkėjai, kurie užplūsta masiškai. Blakės puola ne tik daržoves, bet ir piktžoles, todėl jei nepaliksite daug piktžolių, ir blakių bus mažiau.

– Ar blakės giminingos su erkėmis?

– Ne. Erkė yra voragyvis – voragyviai net nėra vabzdžiai. O blakės – šešiakojai vabzdžiai.

– Kokia yra patalinė blakė?

– Ją rasti dabar vis sunkiau, nors ji dar nėra retas vabzdys. Teko skaityti, kad jos buvo užpuolusios JAV viešbučius. Atsimenu, labai seniai, prieš daugelį metų, jos buvo studentų bendrabučių gyventojos.

Blakės pavojingos, nes jos – kraują geriantys parazitai. Ne tik žmogaus, bet šiltakraujų gyvūnų. Jos gali pakenkti ir šunims, ir kitiems augintiniams. Vis dėlto nėra įrodyta, kad blakės platina ligas – jos gali būti ligų nešiotojos.

Beje, blakės – labai įdomus  naktinis gyvūnas. Dieną slepiasi po apmušalais, netgi baldų kamšaluose, gali sofose gyventi. Auką susiranda pagal šilumą, kvapą ir išskiriamą anglies dvideginį. Tai tobulas mechanizmas. Pripampusios kraujo gali padidėti netgi du kartus ir sočios daugintis ir kenkti toliau. Svarbiausiai priemonė, apsauganti nuo blakių, – švara.

Be to, pabrėžia ji, ne mažiau svarbus ir būsimas vizitas į Paryžių, nes per dvišalį susitikimą su Prancūzijos prezidentu bus aptartas ir karinis, ir europinis bendradarbiavimas.

– Susitikimas Vašingtone įvardijamas kaip aukščiausio lygio. Ko iš jo tikitės, kokios temos bus aptariamos?

– Taip, tai toks diplomatinis statusas – viršūnių susitikimas. Trijų Baltijos valstybių prezidentai susitiks su JAV prezidentu. Tokio lygio susitikimas įvyks pirmą kartą, tad tikimės labai daug. Pirmiausia bus priimta bendra politinė deklaracija, kurioje dar kartą visi patvirtinsime nepalaužiamą kolektyvinės gynybos principą (5-ąjį straipsnį) – įsipareigojimą esant bėdai padėti vieni kitiems.

Taip pat tikiu, kad deklaracijoje atsispindės, jog JAV kaip atgrasymo priemonę tęs savo karinių pajėgų dislokavimą Baltijos šalyse. Be to, kartu ieškosime galimybių, kaip mūsų regione užtikrinti oro gynybą. Be šių pagrindinių dviejų dalykų, kalbėsime ir apie kibernetinį, energetinį saugumą bei visus kitus svarbius mums dalykus.

Taigi ši deklaracija rodys, kad strateginė partnerystė ir šių keturių valstybių, NATO partnerių, bendradarbiavimas išlieka svarbus, kad būtų užtikrintas tarptautinis saugumas. Mums tai yra ir atgrasymo priemonė, ir garantija, kad, esant sudėtingai situacijai, galėsime tikėtis ir dvišalės tiesioginės paramos ne tik per NATO struktūras.

Ši deklaracija rodys, kad strateginė partnerystė ir šių keturių valstybių, NATO partnerių, bendradarbiavimas išlieka svarbus, kad būtų užtikrintas tarptautinis saugumas.

– Vašingtone atidarysite ir keturšalį Baltijos valstybių bei JAV forumą. Ten irgi numatyta svarbių Lietuvai susitarimų?

– Taip, vežamės atstovus iš daugiau nei 20 lietuviškų įmonių. Pagrindiniai akcentai, kurie įdomūs ir mums, ir JAV, – bendradarbiavimas energetikos srityje, todėl pasirašysime du susitarimus tarp „Klaipėdos naftos“ ir „Lietuvos dujų“ dėl bendradarbiavimo suskystintųjų dujų terminalų srityje, kas Lietuvai užtikrins ir konkurencingesnes kainas, ir dujų tiekimo saugumą, ir skaidrumą, taip pat sudarys tam tikrą konkurencinį spaudimą europietiškoms dujoms. Tai svarbu siekiant parodyti, kad mūsų suskystintųjų dujų terminalas duoda mums pridėtinę naudą ir galimybę įsijungti į viso pasaulio dujų tiekimo tinklą.

Taip pat mes turime daug galimybių bendradarbiauti karinės pramonės srityje, nes mūsų įmonės sugeba gaminti inovatyvius produktus. Pavyzdžiui, beveik 10 proc. viso Lietuvos inovatyvių produktų eksporto yra būtent į JAV. Labai tikimės, kad kai kurios mūsų įmonės JAV ras tikrai gerų prekybos partnerių. Kalbu ne tik apie karinę pramonę, bet ir apie maisto pramonę, lazerių, finansinių technologijų, IT ir gyvybės mokslo sritis. Šios sritys yra perspektyvios kalbant apie dvišalį bendradarbiavimą su JAV.

– Kas dar numatyta darbotvarkėje?

– Lankysiuosi Kongrese, susitiksiu su Baltijos šalių draugų grupės atstovais, pavyzdžiui, su grupės vadovu Kongreso nariu ponu Šimkumi. Kongrese dalyvausiu ir lietuviško filmo ,,Pelenai sniege“, pastatyto pagal Rūtos Šepetys knygą, peržiūroje ir susitiksiu su filmo kūrėjais bei pačia rašytoja. Tai akcentas, kaip Amerikos žmonės susipažįsta su skaudžia Lietuvos istorija, su mūsų identitetu, su mūsų kovomis už laisvę.

R. Šepetys knyga yra išversta į anglų kalbą ir įtraukta į Amerikos mokyklų mokymo programas, todėl padeda JAV žmonėms ir politikams suprasti Baltijos šalis, suvokti, kaip ir kodėl mums tokia svarbi laisvė, nepriklausomybė. JAV niekada nepripažino mūsų okupacijos, o ateityje tokie filmai ir tokios knygos užtikrins, kad Amerikos žmonės žinos, kas mes tokie, kodėl mums laisvė svarbi, ir visada mus palaikys.

– O dar po savaitės, balandžio 9 d., bus svarbus vizitas į Prancūziją. Kokie susitikimai laukia ten?

– Vizitą į Paryžių planavome seniai. Be to, į Lietuvą jau sutiko atvykti ir pats Prancūzijos prezidentas. Bet dabar vykstame mes – trys Baltijos šalys, nes turime bendrų svarbių projektų. Vienas – mūsų susitikimas su Prancūzijos prezidentu.

Tačiau įvyks ir dvišalis susitikimas, nes Prancūzijos prezidentas – naujas Europos lyderis, labai aktyvus, proeuropietiškas, jis suteikia naują impulsą ir pačiai Europai, ir mūsų strateginei partnerystei su Prancūzija. Taigi dar kartą įtvirtinsime mūsų karinį bendradarbiavimą, nes mes dalyvaujame antiteroristiniuose projektuose įvairiose šalyse, o Prancūzijos kariuomenė dalyvauja mūsų tarptautiniame batalione. Taigi svarbus ir karinis, ir europinis bendradarbiavimas.

Be to, yra ir gražus kultūrinis akcentas. Orsė muziejuje 100-mečio proga vyksta trijų šalių simbolizmo paroda – viena didžiausių pasaulyje, skirta baltų simbolizmui paminėti. Tokio lygio paroda vyko tik 1937 m. Tai rodo, kad Baltijos šalių kultūra – Prancūzijoje pripažįstama Europos identiteto dalis.

– Paryžiuje laukia ir pokalbis su Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos, kurios narystės siekia ir Lietuva, atstovais. Ar bus konstatuota derybų pabaiga?

– Taip, labai tikiuosi, praktiškai dėl to ir važiuoju. Suplanuotas rimtas susitikimas su šios organizacijos vadovu Jose Angeliu Gurria, taip pat su šios organizacijos taryba. Lygiai prieš penkerius metus, 2013 m. balandį, lankiausi šioje organizacijoje, pristačiau Lietuvos ekonominę situaciją, mūsų gebėjimus ir tai, kaip susitvarkėme su ekonomine krize 2009–2011 m. Tuomet formaliai aplikavome į šios organizacijos narių gretas.

Dabar, po penkerių metų, kelių vyriausybių, daugelio institucijų darbo pastangų, prezidentūros darbuotojų pastangų, esame pateikę keletą įstatymų. Lietuvoje priėmėme beveik 50 įstatymų, daugiau nei 30 įvairių teisės aktų, padarėme neblogų reformų tiek kovos su korupcija srityje, tiek valstybės įmonių valdyme, sąlygų verslui gerinime.

Tie penkeri metai nepraėjo veltui. Paryžiuje tarybai pristatysiu ekonominę situaciją mūsų šalyje, planus, perspektyvas. Labai tikiuosi, kad tai formaliai užbaigs derybų procesą ir jau gegužės 3 dieną išgirsime sprendimą dėl mūsų narystės.

Kita problema, apie kurią bus kalbama Briuselyje, pabrėžia šalies vadovė, – galimi tarptautinės prekybos muitai tarp ES ir JAV, dėl ko nukentėtų ir Lietuva.

– Prieš Europos Vadovų Tarybos (EVT) posėdžius kartu su Latvijos, Estijos ir Lenkijos premjerais susitiksite su Europos Komisijos pirmininku. Aptarsite Baltijos šalių elektros tinklų sinchronizacijos su kontinentine Europa planus. Kuo tai svarbu Lietuvai?

– Pirmiausia svarbu todėl, kad reikia užsitikrinti elektros saugumą, nes patys jos nepasigaminame pakankamai – mums būtina pirkti elektros energiją. Todėl nuo to, kaip tai darysime, su kuo bendradarbiausime, priklauso ir mūsų ekonomikos bei mūsų žmonių ateitis.

Labai svarbu, kad iš esmės sinchronizacijos projektas pajudėjo po to, kai susitikau su ponu Jeanu-Claude`u Junckeriu Taline dar pernai pavasarį. Tada EK pirmininkas sutiko, kad šis projektas tampa prioritetinis visai Europai ir kad kai priimsime bendrą sprendimą, bus netgi galima gauti dalinį finansavimą. Tai mums labai svarbu, nes dar nežinome, kiek tiksliai gausime ir kaip seksis derybos po 2021 m. finansinio periodo.

Taigi susitarimas šiandien ir susitikimas su ponu J.-C. Junckeriu reiškia, kad politiškai jau esame pasirengę ir visi penki šio projekto partneriai supranta sinchronizavimo svarbą.

Kartu priėmėme deklaraciją, kurioje ir įvardijame, kad užsitikriname finansavimą iš šio daugiamečio biudžeto, kad būtinybė sinchronizuoti Baltijos šalių elektros tinklus su kontinentine Europa yra ne tik regiono, bet visos Europos energetinio saugumo klausimas.

Taip pat patvirtiname, kad optimalus sinchronizavimas yra per Lenkiją, kad įsipareigojame laikytis labai griežto darbų tvarkaraščio ir kad 2018 m. – lemiami projekto įgyvendinimui. Tai turbūt didžiausias tarpinis (negalutinis) pasiekimas – 2018 m. dar turėsime ir formalų politinį pasirašymą. Bet sprendimai jau priimti, diskusijos baigtos ir dabar reikia tiesiog vykdyti darbus.

– Apie susitikimus EVT pranešama, kad daug dėmesio bus skiriama ekonomikos ir tarptautinės prekybos klausimams. Kokias šių sričių aktualijas aptarsite?

– Visus užgriuvo netikėta ir nemaloni žinia apie galimas sankcijas, tiksliau muitus, tarptautinėje prekyboje tarp ES ir JAV, kas galėtų išsirutulioti iki prekybos karo. Iš istorijos žinome, kad laimėtojų nebūna, nukenčia tų šalių žmonės, nes prekių kainos vis auga ir vartotojas moka daugiau.

Prekybos karai kartais privesdavo net prie didesnių konfliktų. Todėl pagrindinis tikslas – išvengti tokių procesų, nes, pavyzdžiui, muitai plienui ir aliuminiui reikštų, kad Lenkija, Vokietija, Italija ir kitos kaimyninės šalys nukentėtų tiesiogiai. Lietuva nukentėtų netiesiogiai – per atskirų produktų, prekių, kurioms naudojamos šios žaliavos, pabrangimą.

Todėl sieksime rasti bendrą kalbą. Ne be reikalo po tokių prekybos karų buvo apsispręsta sukurti Pasaulio prekybos organizaciją. Procesai parodė, kad atviros sienos ir atvira prekyba atveda prie gerovės ir bendradarbiavimo, o ne užsidarymas.

Reikia, kad tarpatlantiniai partneriai kalbėtų atvirai, nes tokias sankcijas galima taikyti tik priešams, o tarp draugų reikia susitarti racionaliai ir protingai.

– Bus aptarta ir EK ataskaita apie tai, kaip ES narės įgyvendina EK ekonomines ir socialines rekomendacijas. Bus apie ką padiskutuoti?

– Jau matėme Lietuvai skirtas pastabas. Iki galo įgyvendinome tik apie 17 proc. rekomendacijų, iš dalies – 18 proc., daugiau nei pusės nesame įgyvendinę. Tos pastabos tęsiasi metų metus. Galiu paminėti, kad tai skurdas, socialinė atskirtis, pajamų nelygybė. Kita pastabų grupė susijusi su sveikatos priežiūros problemomis, reformų trūkumu, demografine situacija, kvalifikuotos darbo jėgos trūkumu.

Tos pastabos, kurias turime, sakyčiau, labai struktūrinės, strateginės. Greitų priemonių, kaip jas spręsti, nėra, bet yra rekomendacijos, kurios atkreipia dėmesį, į ką reikėtų koncentruoti mūsų vyriausybės, mūsų politikų, mūsų Seimo pastangas. Tai turėtų pagelbėti Lietuvai išlaikyti stabilų augimą, užtikrinti gerovę savo žmonėms ir susigrąžinti bent jau dalį žmonių atgal.

– „Brexit“ kontekstas turbūt irgi neliks nuošalyje?

– Išties „Brexit“ išlieka didele aktualija. Bus pristatyti susitarimai, kurie buvo pasiekti pirmadienį dėl pereinamojo laikotarpio, dėl socialinių garantijų, dėl situacijos ir prekybos su Airija. Net Gibraltaro klausimas iškilo. Išties apsikeisime nuomonėmis, kaip toliau judėti, bet kažkokių rimtesnių sprendimų nesitikime.

– Pasaulis labai įdėmiai seka įtampą tarp Rusijos ir Jungtinės Karalystės. Ar šia tema bus kalbama EVT?

– Taip. Pirmiausia būtent todėl, kad tai konfliktas, problema ne tik tarp Rusijos ir Jungtinės Karalystės. Tai bendra pasaulinė problema, nes karinis cheminis ginklas po Antrojo pasaulinio karo prieš žmones panaudotas pirmą kartą. Jis panaudotas ne tik prieš savo, Rusijos, piliečius, bet buvo padaryta žala ir kitiems žmonėms.

Matome ir galime sakyti, kad riba tarp hibridinių ir karinių grėsmių praktiškai išnyko. Kai žmogaus gyvybė taikos metu atakuojama, nevertinama Kremliaus, tai išties yra bendra europinė, tarpatlantinė problema, nes tai – pasikėsinimas į mūsų visų ir tarptautinį saugumą.

Todėl čia ne tik tarpusavyje kalbėsis Europos Sąjungos šalys narės, bet kalbėsime ir su NATO, kaip sustiprinti bendradarbiavimą, saugant Europos žmones nuo cheminių ginklų, biologinių, radioaktyvių ir branduolinių grėsmių, kaip gerinti kibernetinę gynybą (čia Lietuvos iniciatyvos, formuojant kibernetinio greitojo reagavimo pajėgas, yra svarbios), kaip užkirsti kelią kitoms hibridinėms grėsmėms, nes jos jau susilieja.

Praktiškai tai tampa grėsmėmis, kurios atneša didžiulę žalą ir didžiulį nepasitikėjimą valstybe, kuri yra Europoje ir kuri galėtų būti partnere tikrai visam pasauliui. Bet, deja, atneša grėsmę, nepasitikėjimą ir neužtikrina saugumo nei vienam Europos ir pasaulio žmogui.

Taip LRT RADIJUI sako politologas Lauras Bielinis. Jo nuomone, rinkimų nenorės nei socialdemokratai, nei „valstiečiai“, nei liberalai, tad „išankstinių rinkimų klausimas bus išspręstas labai paprastai – jų nebus“.

– Nepavykusi apkalta Mindaugui Basčiui ne tik patyrė fiasko, bet ir išprovokavo protestus, idėją rengti pirmalaikius Seimo rinkimus.

– Kalbant apie pirmalaikius rinkimus, reikėtų įvertinti jų naudą visoms Seime esančioms frakcijoms. Matome, kad surengti pirmalaikius rinkimus naudingiausia konservatoriams. Visos kitos frakcijos gali suabejoti jų nauda, nes gresia praradimai.

Socialdemokratai dabar yra susiskaldę ir negalėtų susigrupuoti taip, kad rinkimus organizuotų sėkmingai. „Valstiečiams“ šiandieninė situacija yra naudinga – jie yra dauguma, jie valdantieji, taigi jiems rinkimų tikrai nereikia.

Netgi liberalai, kuriems dar nėra aišku dėl jų pačių partijos likimo, ko gero, būtų linkę pasilikti šiame Seime, o ne bandyti rizikuoti naujuose rinkimuose. Taigi, manau, išankstinių rinkimų klausimas bus išspręstas labai paprastai – jų nebus.

– Kokių minčių politologui kelia rietenos Seime?

– Tiesą sakant, akivaizdu, kad politinės partijos įsivėlė į taktinių ginčų chaosą, kai pagrindiniais klausimais tampa tie klausimai (skandalai ir pan.), kurie netikėtai iškyla tą dieną arba kuriuos iškelia žiniasklaida, visuomenė. Strateginių sprendimų mes nematome.

Seime nėra aiškios strategijos metams, penkeriems metams, iki kadencijos pabaigos. Taigi apie tolimesnę ateitį nemąstoma. Netgi tie klausimai, kuriuos „valstiečiai“ iškėlė kaip savo rinkimų programos klausimus, yra epizodiniai ir jų negalima vertinti kaip strategiškai ryšių klausimų.

Taigi šiandien Seimas yra įsivėlęs į vienos dienos klausimų sprendimų rutiną.

– Per posėdį šiandien ketinama spręsti, ar sudaryti komisiją, kuri tirtų apkaltos Artūrui Skardžiui pagrįstumą. Koks dabar bus Seimo sprendimas?

– Reikia pripažinti, kad Konstitucinio Teismo išvados sukuria tokią situaciją, kad iškelti A. Skardžiui kaltinimus bus gana sudėtinga, nes, kaip aš suprantu, veikla, dėl kurios jį bus bandoma kaltinti, buvo vykdoma (arba įtariama, kad buvo vykdoma) iki jo išrinkimo į Seimo narius.

Jeigu bus atrasta tam tikrų faktų arba klausimas suformuotas kažkaip kitaip, tada galbūt apkaltos klausimas bus aiškesnis ir galbūt netgi bus išspręstas kažkokia pozityvia kryptimi.