Į tai bandė atsakyti, o gal ir atsakė "Kokteiliui" laiškelį atsiuntusi Dovilė.
Mes visi ieškome atsakymo į šiuos klausimus, blaškomės visą gyvenimą, bet ar randame atsakymus?
Būna akimirkų, kai, regis, tuoj pagausime ją, paimsime į savo delnus ir jau niekada nepaleisime...
Taip manome dažnai, gal net per dažnai...
Darbe ir sode, būdami vieni ir bendraudami su draugais...
Mes pasąmonėje tetrokštame vieno – laimės.
Jos ieškodami, įsiveliame į neįtikėtinas avantiūras, įveikiame kalnus, nugalime net save. Paklauskite bet kurį – kiekvienas pasakys, kad dėl laimės jis pasiryžęs viską padaryti!
Tik gal pirmiausia reikia suprasti, kas yra ta laimė ir ką mes apie ją žinome.
Kartais mums atrodo, kad laimė gyvena visuose namuose. Tik ne kiekvienas ją pastebi.
Tik yra namų, kuriuose ji išsigandusi slepiasi. Tada jos nerasite net aukštai užkeltoje saldumynų dėžutėje.
Laimė įvairi. Jos nesuvaidinsi, ji nepakenčia melo ir veidmainystės, išdavystės ir nesąžiningumo. Neišvysite laimės, jei kitiems nešite skausmą ir nusivylimą.
Neregėsite laimės, jei laikysite nuoskaudas širdy.
Ji nusisuks nuo jūsų, jei būsite prastai nusiteikęs ar laikysite akmenį užantyje...
Todėl negąsdinkime laimės, nevykime jos nuo savęs...
Atverkime jai savo širdis, taip ji lengviau mus pasieks...
Tiesiog nusišypsokime jai, kaip šypsomės tiems, kurie mums patys brangiausi...
Tada viskas aplink jus pasikeis, sužibės nematytomis spalvomis...
Gal tada suprasite tą stebuklą, kuris mus visus supa. Tada ateis ir laimės pajauta – rami, šilta ir viltinga...
Ji užpildys visą jūsų esybę, visas mintis...
Jūsų širdis ims plakti džiaugsmingu ritmu, o mintys bus lengvos ir gražios.
