Iš meilės ir pagarbos
„Dar niekada savo gimtadienio nešvenčiau su tiek daug žmonių“, – prisipažino N. Narmontaitė, kreipdamasi į savo ypatingojo kūrybos vakaro svečius. Tuos, kurie susirinko sostinės Vaidilos teatre, suskaičiuoti nesunku. Garsaus dekoratoriaus, floristo Manto Petruškevičiaus išpuoštoje salėje, prie apskritų stalų, jų susėdo per šimtą. Sunkiau suskaičiuoti televizijos žiūrovus, balandžio 12-ąją, N. Narmonaitės gimimo dieną, LRT PLIUS eteryje neakivaizdžiai paviešėjusius jubiliejaus iškilmėse.
Anot šį vakarą surengusios Vidos Ramaškienės, jų – gausybė. „Pernai rugsėjį per Lietuvos nacionalinę televiziją parodžius jubiliejinį Vaivos Mainelytės kūrybos vakarą „Su Meile – Vaiva M.“ paaiškėjo, kad reitingais ši transliacija nurungė net krepšinio rungtynes. Žmonėms labai reikia tokių renginių ir reginių“, – įsitikinusi festivalio „Kino pavasaris“ įkūrėja V. Ramaškienė, įsteigusi savo paramos fondą.
Šio fondo misija – ne tik remti jaunuosius kūrėjus, bet ir priminti Lietuvos kinui nusipelniusius vardus. V. Mainelytės 75 metų jubiliejaus ir 60 metų sukakties teatro scenoje paminėjimas Vaidilos teatre ir buvo renginių ciklo „pirmoji kregždė“.
Šįkart knyga bus ne apie teatrą, bet apie mudu su Pauliumi. Jau esu pradėjusi rašyti, ir tai, ką turiu, – tikrai įdomu.
„Norime pagerbti tuos vyresniosios kartos kino kūrėjus – aktorius, režisierius, operatorius, kurie savo darbais mums suteikė daug džiaugsmo. Man teko lankytis daugelyje pasaulio kino festivalių – kaip ten gražiai mokama nusilenkti vyresniems kūrėjams! O mes turime tiek daug talentingų kūrėjų ir tiek mažai noro deramai jiems padėkoti. Tikiuosi, šiais vakarais pavyks parodyti dėmesį tiems, kurie yra nusipelnę Lietuvos kultūrai“, – viliasi V. Ramaškienė, jau planuojanti kitą – aktoriaus Vido Petkevičiaus – kūrybinį vakarą.
Tokių vakarų idėją palaiko ir iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras, LRT, privatūs rėmėjai.
Puošniai: jubiliejaus vakarą Nijolė priminė savo spektaklių herojes – M. Callas ir M. Dietrich. M. Savičiūtės nuotr.
V. Ramaškienės paramos fondo vadovė pastebi, kad kai kurie Lietuvos kino grandai ir dabar aktyviai tebekuria, o kai kurie – primiršti. Jiems toks neįprastas paminėjimo formatas – kūrybinis vakaras, transliuojamas per televiziją, – tam tikras iššūkis. Moterims dar ir dėl aprangos tenka pasukti galvą. „Bet aktorės moka nustebinti“, – šypsosi V. Ramaškienė.
Išties pribloškiančiai savo šventėse atrodė ir V. Mainelytė su specialiai jubiliejiniam vakarui dizainerio Juozo Statkevičiaus siūtu baltu kostiumu, ir N. Narmontaitė, kurios įvaizdžiu pasirūpino dizaineris Egidijus Rainys, sukūręs aktorei tviskančią juodą suknelę, prisidėjęs ir prie gėlėtos suknelės, kurią vilkėdama ji pasitiko svečius, kūrimo.
Stebuklingas gyduolis
„Kadangi vakaras buvo nufilmuotas likus dešimčiai dienų iki gimtadienio ir informacija apie tai iš karto pasklido socialiniuose tinkluose, dar ir televizija nuolat anonsavo transliaciją, – buvo suklaidinti tie, kurie nežinojo tikrosios mano gimimo dienos. Tai aš visą tą laiką iki balandžio 12-osios priiminėjau sveikinimus – išėjo toks išplėstinis sveikinimų koncertas, – juokiasi aktorė, neturėjusi baimių dėl vyraujančio įsitikinimo, kad negerai švęsti gimtadienį iš anksto. – Aš neprietaringa, galiu švęsti ir prieš, ir po. Tik džiaugtis turiu ir dėkoti už parodytą dėmesį.“
„Dėkoju Jums“, – taip ir buvo pavadintas jubiliejinis aktorės kūrybos vakaras, kurį vesti N. Narmontaitė patikėjo geram savo bičiuliui operos solistui Liudui Mikalauskui.
Prasminga: N. Narmontaitės jubiliejinis vakaras – antrasis iš V. Ramaškienės paramos fondo rengiamų vakarų, skirtų vyresnės kartos kino kūrėjams. M. Savičiūtės nuotr.
„Kai pati vedu renginius, trupučiuką jaudinuosi, o šį kartą buvau visiškai rami, – dalijasi išgyvenimais N. Narmontaitė, „pagauta“ jau po šventinio vakaro, jau įsisukus darbų smagračiui. – Žinojau, kad Liudas suprato mano kodą: jokios pompastikos! Norėjau, kad vakaras būtų šiltas, jaukus, linksmas.“
Scenos virtuozui puikiai pavyko susidoroti su užduotimi: iškilmių svečiai ir gerumo, ir juoko ašaras braukė. O jubiliatė braukė... prakaitą. Ne todėl, kad būtų vargusi – scena, filmavimo kameros ir prožektoriai aktorei yra įprasti.
Aš vis traukdavau Nijolę per dantį: „Na, nusiimk tu tą kaukę!“. Kol galiausiai supratau – ji išties tokia. Toks jos gyvenimo būdas.
„Turėjau kitą rūpestį. Šiaip aš labai retai sergu, bet šįkart užkibau. Prieš pat renginį Paulius parnešė namo kažkokį virusą – slogavo, skundėsi gerklės skausmu. Ir aš – iš paskos. Temperatūra nebuvo aukšta, bet tris dienas be perstojo gėriau aviečių, liepžiedžių arbatas. Ir stipriai prakaitavau. Kiek turėjau patalynės, visą sunaudojau, kas porą valandų vis naują pervilkdama. Pasakiau sau: trūks plyš, turiu prisikelti! Turiu stovėti scenoje ir kad niekas nieko nesuprastų! Taip ir buvo. O prakaitas nuo sprando per nugarą upeliais tekėjo – iki triusikų, – dabar jau kvatojasi aktorė, puikiai žinanti, kad tokie eksperimentai su sveikata ne visada gerai baigiasi. – Žinoma, rizikos yra, bet būna ir stebuklų. Kitą rytą po renginio buvau absoliučiai sveika!“
„Jos moto – nusišypsok, ir organizme mirs vienas mikrobas!“ – taikliai pastebėjo jubiliejinio vakaro vedėjas L. Mikalauskas. Ir negali suabejoti tokio recepto veiksmingumu – šypsenai, nedingusiai nuo jubiliatės veido nė akimirkai, mikrobai pasidavė.
Drauge: šventėje buvo daug teatro ir kino kūrėjų, tarp jų – aktorius D. Svobonas, dėstytoja J. Ušinskaitė, režisierius G. Padegimas. M. Savičiūtės nuotr.
Išsaugoti vidinį vaiką
Gerų emocijų ir nuoširdaus juoko dozė geriau nei vaistai padėjo ir vienai iš itin brangių N. Narmontaitei viešnių. „Atėjau į renginį su aukštu spaudimu, grįžusi pasimatavau – kuo puikiausias!“ – telefonu pasakojo ilgametė Muzikos ir teatro akademijos dėstytoja Judita Ušinskaitė, Nijolę mokiusi teatrinio meno.
„Didžioji mano profesijos mokytoja – šviesaus atminimo Konservatorijos (dabar – Muzikos ir teatro akademija) dėstytoja profesorė Irena Vaišytė. Ji tikėjo manimi, augino, atvėrė. Ir antroji mano aktoriaus meistriškumo dėstytoja, J. Ušinskaitė, man be galo daug davė. Iki šiol bendraujame kaip geriausios draugės. Esu dėkinga likimui, kad suvedė“, – ne kartą pagarbą ir meilę dėstytojai yra išpažinusi aktorė.
Ir dėstytoja negaili jai pačių gražiausių žodžių. „Koks čia jubiliejus! Man ji mergaitė, ir viskas, – šypsosi 85-erių pedagogė, atmintyje ir širdyje sauganti išskirtinę studentę. – Jaunystėje išryškėję jos bruožai – darbštumas, valia, širdies gerumas – išliko ir dar labiau sustiprėjo. Nesvietiškas buvo jos uolumas! Važiuojame į kolūkį bulvių kasti – Nijolė pirmoji. Reikia vainiko, mirus dėstytojo mamai, – Nijolė, žiūrėk, po valandos iš Valakampių grįžta pati nupynusi, negali atsigrožėti.“
Artimiausi: pasveikinti jubiliatės iš Tenerifės atvyko aktorės sūnus Simonas su šeima. Anūkė Kamilė iki ašarų prajuokino močiutę Nijolę, prabilusi žemaitiškai. M. Savičiūtės nuotr.
J. Ušinskaitė taip pat vardija savybes, itin vertingas aktorystės kelyje. „Nijolė labai kūrybinga, veržli, deganti, atkakliai siekianti savo tikslo. Neabejojau, kad ji daug pasieks! – sako dėstytoja, nesuabejojusi savo auklėtinės sėkme ir tada, kai N. Narmotaitė išėjo iš teatro. – Kiti išėję pakeitė profesiją, dingo iš aktorinio lauko, bet ne Nijolė! Žinodama jos kūrybingumą ir valingą charakterį, nelabai jaudinausi.“
Pedagogės nenustebino ir Nijolės knygų „serialas“: jų, netradiciškai pasakojančių apie teatrą ir jo žmones, N. Narmontaitė išleido septynias.
„Knygos – dar viena jos kūrybinės raiškos forma. Ji surado gražų būdą pagerbti kolegas. Mane be galo žavi Nijolės ištikimybė savo draugams. Ji labai gražiai bendrauja su aktoriais, moka pasidžiaugti jų sėkme, o prireikus – ir padėti. Būdama labai užimta, ji rasdavo laiko nuolat aplankyti Gražiną Balandytę“, – J. Ušinskaitė prisimena abiejų aktorių draugystę, prasidėjusią Kauno teatre ir siejusią iki pat G. Balandytės mirties.
Kaip ir dera pedagogei, pašnekovė apibendrina: „Nijolėje gražiai susijungia profesionalumas, žmogiškumas ir vaikiškumas gerąja prasme. O aktoriui labai svarbu išsaugoti savyje vidinį vaiką. Nijolė tai sugebėjo.“
Geležinės valios džiugena
Vaikystėje karams ant stogų vadovavusiai Nijolei pavyko išsaugoti ne tik vaiką savyje, bet ir nutrūktgalviškumą. Jai patiko Astridos Lindgren herojė Pepė, nuolat ieškojusi džiugenos. To visada siekė ir pati aktorė: atrasti gyvenimo džiaugsmo ir dalytis juo su kitais.
Todėl N. Narmontaitės Kauno etape, kuris nebuvo dosnus vaidmenų, atsirado padūkėliška „užklasinė“ veikla: ne tik vaikų, bet ir tėvelių mėgti teatro „Džiugena“ spektakliai, iš humoro grupės „Šlipsas“ išaugusios pavargusių inteligentų grupės „Salionas Briliantinas“ anšlaginiai pasirodymai.
„Tai buvo tokia kūrybinė mankšta! Antra konservatorija, – šypsosi tuomet komandoje buvęs aktorius Dainius Svobonas. – Mus siejo gražus kūrybinis bendradarbiavimas. Ne veltui aktoriai sako, kad geras scenos partneris yra Dievo dovana. Per pasitikėjimą vienas kitu, per juoką gimė gražių dalykų.“
Daug įsimintinų personažų sukūręs aktorius, tapęs vienu ryškiausiu Nacionalinio Kauno dramos teatro žvaigždyne, nesistebėjo, kai kolegė Nijolė nusprendė išeiti iš teatro.
„Supratau, kad Nijolė norėjo daugiau. Deja, daugelis režisierių nemėgsta stiprių asmenybių. Ji išėjo daryti tai, ką nori ir gali“, – mano D. Svobonas, visą laiką stebėjęsis Nijolės hiperaktyvumu.
„Aš vis traukdavau Nijolę per dantį: „Na, nusiimk tu tą kaukę!“. Kol galiausiai supratau – ji išties tokia. Toks jos gyvenimo būdas“, – pripažįsta kolega, kuriam vaikiškame spektaklyje teko vaidinti ir N. Narmontaitės personažės brolį dvynį.
D. Svobonas prisipažįsta, kad gražiausia jam Nijolė buvo tuomet, kai pamatė ją kitokią. „Grįžo kartą ji iš filmavimo. Traukiniu, naktį. Mes su Egidijum (Egidijus Stancikas, dabartinis Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovas, anuomet drauge vaidinęs „Džiugenoje“ – aut. past.) gyvenome gretimuose bendrabučio kambariuose. Durų niekada nerakindavome. Ateina Nijolė kokią trečią nakties, klest ant lovos ir sako: „Einam repetuoti!“. O pati tokia išsunkta, kokios niekada nebuvau matęs. Regis, paliestum – subyrėtų. Tokia pažeidžiama ir... tokia graži! – dalijasi prisiminimais D. Svobonas. – Ir, žinoma, tą naktį mes repetavome. Buvimas greta tokio valingo žmogaus kaip Nijolė užkuria.“
Diapazonas: nuo dramatiško M. Callas vaidmens iki koncertinių pasirodymų – toks įvairiapusis N. Narmontaitės talentas. N. Narmontaitės asmeninio archyvo nuotr.
Žemaitiškas užtaisas
N. Narmontaitės valia susideda iš kelių dėmenų. Nemenka ir prigimties porcija – žemaitiškas atkaklumas ir Avino pagal horoskopą užsispyrimas. Tai jai padeda įveikti gyvenimo kalnus, priimti svarbius sprendimus.
„Jei reikia priimti sprendimą, ilgai galvoju, bet kai nusprendžiu – tvirtai!“ – sakė taip buvus ir tuomet, kai apsisprendė atsisveikinti su 24 metus žiūrovų dėmesio nepristigusiu spektakliu „Meistriškumo pamoka“.
„Manau, šį spektaklį pamatė visi teatro ir mano gerbėjai, – sako Marios Callas vaidmens kūrėja. – O vienas jų – daugiau nei 20 kartų!“
Mes turime tiek daug talentingų kūrėjų ir tiek mažai noro deramai jiems padėkoti. Tikiuosi, šiais vakarais pavyks parodyti dėmesį tiems, kurie yra nusipelnę Lietuvos kultūrai.
Aktorė įvardija savo talento gerbėją Artūrą Čižiūną, dažnai į spektaklį atsivedantį ir gausią draugų kompaniją. „Artūras man yra prisipažinęs, kad šis spektaklis jį įkrauna, po jo kaskart atsiranda impulsas veikti, kurti“, – pasakoja apie interjero dizainerį, studijos „Artis Design“ vadovą.
Jį N. Narmontaitė pakvies ir į atsisveikinimo spektaklį balandžio 24-ąją, kuriame laukia daug staigmenų.
„Pakviečiau absoliučiai visus, kurie kada nors yra vaidinę spektaklyje. Finale jie visi pakils į sceną. Spektaklyje aš vaidinu apsigobusi skara – tos skaros atkirptą juostą simboliškai išsidalysime visi. Laukia ir Pauliaus dovana – jo paties gamintas vynas su specialiomis spektakliui skirtomis etiketėmis. O paskui – balius mūsų namuose!“ – šypsosi svetingoji aktorė, garsėjanti ir savo kulinariniais talentais.
Vizitinė kortelė
Ar neliūdna atsisveikinti su, kaip pati aktorė sako, dūšios vaidmeniu? Juk žymaus režisieriaus Gyčio Padegimo pastatymas – dviejų dalių drama su operiniu dainavimu – apie legendinę praėjusio šimtmečio operos primadoną buvo vienas žiūrimiausių spektaklių Lietuvoje, o M. Callas vaidmuo tapo N. Narmontaitės vizitine kortele.
„Pirmiausia amerikiečių dramaturgo Terrence‘o McNally pjesę „Meistriškumo pamoka“ perskaičiau angliškai. Mano anglų kalbos žinios nėra tokios, kad pagaučiau visus niuansus, tačiau jau tada suvokiau – tai yra mano!“ – dalijasi lemtingo apsisprendimo prisiminimais.
O vėliau sekė darbas ir atsakomybė. „Reikėjo daug drąsos imtis šio vaidmens, žinant asmenybės mastelį“, – pripažįsta aktorė. Kad suprastų M. Callas, praėjusio šimtmečio operos primadonos, stiprybę ir pažeidžiamumą, dvasinį maksimalizmą ir beprotišką meilę graikų milijardieriui, aktorė išvažinėjo visais savo herojės keliais.
Personažas: N. Narmontaitė prisipažįsta, kad yra panaši į Pepę Ilgakojinę – kaip ir vaikiškos knygos herojė, nuolat ieško džiugenos. N. Narmontaitės asmeninio archyvo nuotr.
„Aš stovėjau prie jos namo, kur kažkokio paparacio padaryta paskutinė jos nuotrauka, išvaikščiojau jos mėgtą kaštonų alėją, buvau kapinėse, kur prie paminklinės lentos niekada nevysta gėlės – jos pelenai išbarstyti Egėjo jūroje. O kai važiavau į Milano „La Scala“ – teatrą, kurio primadona buvo M. Callas, režisierius G. Padegimas prisakė aplankyti ir teatro muziejų: „Pažiūrėk į jos portretą, į jos akis!“. Tai išties padėjo „įeiti“ į savo heroję. Grįžusi namo jau žinojau, kaip kurti vaidmenį. Manau, ji neturėtų pykti manęs už tą vaidmenį. Tikiu, kad kada nors mes susitiksime kažkur Ten ir apsikabinsime“, – šypteli aktorė, ir savo pačios namus pavertusi mylimos herojės muziejumi – yra surinkusi viską, ką pavyko rasti apie šios iškilios asmenybės gyvenimą ir kūrybą.
Todėl Nijolę itin nudžiugino sutuoktinio P. Kovo dovana – kelionė į pernai Atėnuose atidarytą muziejų, skirtą vienai žymiausių XX a. operos dainininkių M. Callas. Labai simboliškas skaičių sutapimas: muziejaus eksponatai kaupti 24 metus. Centrinės Sintagmos aikštės keturių aukštų pastate jų eksponuojama per 1 300.
Kitokia knyga
Tiesa, į Atėnus Nijolė su Pauliumi leisis vėliau. Šįsyk nepavyko laikytis jųdviejų tradicijos – gimtadienius paminėti kelionėje. Planus pakoregavo N. Narmontaitės kūrybinis vakaras, besibaigiantis spektaklio „Meistriškumo pamoka“ turas.
„Spektakliai – kone kasdien. Balandžio 24-ąją suvaidiname paskutinį ir iškart išskrendam į Ameriką. Pakvietė lietuvių bendruomenė, laukia susitikimai keliose valstijoje. Tuo pačiu ir pakeliausime“, – dalijasi mėnesį truksiančios kelionės planais.
Tada – ir Graikija, ir tradicinė žvejyba Norvegijoje. Ir – didžiulis naujas sumanymas, kurio paslapties N. Narmontaitė nesaugo po devyniais užraktais. „Nesu prietaringa“, – pakartoja pašnekovė, jau ir jubiliejiniame vakare atskleidusi planus. Gimtadienio svečiai buvo paraginti nenešti dovanų, o pagal galimybes prisidėti prie būsimos knygos leidybos.
„Ji bus kitokia ne vien todėl, kad šįkart ją leisime patys, – sako autorė, ankstesnes savo knygas patikėdavusi leidyklai „Alma Littera“, didžioji jų dalis – serijos „Ko nematė žiūrovai“. – Šįkart knyga bus ne apie teatrą, o apie mudu su Pauliumi. Jau esu pradėjusi rašyti, ir tai, ką turiu, – tikrai įdomu.“
Šiai knygai įkvėpė N. Narmontaitės įprotis užsirašinėti jųdviejų su Pauliumi pokalbiuose išsakytas mintis. O kalbėtis su juo labai įdomu. Žymus buriuotojas, „Tūkstantmečio odisėja. Vienas vardas – Lietuva“ idėjos bendraautorius ir projekto vykdytojas, „Tūkstantmečio odisėjos“ XI etapo jachtos „Ambersail“ kapitonas, knygos „Gyvenimas audroje“ autorius, verslo konsultantas, lektorius – tai vis P. Kovas. „Kad ir ką Paulius darytų, man viskas – menas“, – sako Nijolė apie savo sutuoktinį, su kuriuo sieja ir išskirtinė sielų giminystė, ir bendri pomėgiai.
Prie gero humoro savo skaitytojus pripratinusi autorė patikina, kad ir šįsyk laukia daug juoko. Gal bus ir tvirto santuokinio ryšio receptų? „Patarimų nedalysime, tik pasidalysime savo gyvenimu – santykiais, darbais, laisvalaikiu, kelionėmis“, – prasitaria N. Narmontaitė, planuojanti knygą baigti per metus.
Apie tolesnius planus negalvojame. „Mano mintys visada – į priekį. Galvoju ne apie tai, kas buvo, o kas bus toliau“, – nusijuokia talentinga kūrėja, neabejotinai pateiksianti dar begalę netikėtumų.
