Šešios motociklininkės, iš kurių dvi startavo sunkiausioje vadinamojoje „vienišių“ klasėje (joms per visą ralį niekas negalės padėti, nebent tik kolegos lenktynininkai). Viena moteris Peru kopas šturmuos su keturračiu. devynias randame automobilių ir bagių klasėse. Šiais metais net du ekipažai yra 100 proc. moteriški - juose tiek pilotė, tiek šturmanė yra moteris. Ir net dvi moteris galima rasti sunkvežimių komandose.

Dalis Dakare dalyvaujančių moterų yra tikros šio bekelės maratono vilkės, jame startavusios ir finišavusios ne vieną kartą. Patyrusios motociklininkės ispanė Laia Sanz ir olandė Mirjam Pol, nepaisant prasto pasiruošimo per 2018 metus (Laia buvo užklupusi pavojinga infekcinė liga, neleidusi ilgą laiką treniruotis, o Mirjam gydėsi rimtas praėjusių metų Dakare patirtas traumas) stos prie starto linijos bei tikisi finišuoti, nors didelių tikslų sau šį kartą ir nekelia.

Šis Dakaras neapsieina ir be daugkartinės dalyvės italės Camelia Liparoti. Tik šiais metais moteris Peru smėlynus šturmuos su nauju šturmanu, tiksliau šturmane, ne ką mažiau Dakare patyrusia ispane Rosa Romero Font (beje, ji yra vieno stipriausių Dakaro pilotų Nani Roma žmona). Šio ekipažo automobilį lengva atpažinti - jis Dakare beveik vienintelis toks ryškiai rožinis. Italės ir ispanės tandemas šiais metais yra ne vienintelis šimtu procentu moteriškas. 2019 metų Dakaro finišą , pasikinkiusios bagį, bandys pasiekti dvi vokietės - šio ralio naujokė pilotė Annett Fischer ir šturmanė Andrea Peterhansel. Beje, Andrea yra labai gerai žinoma Dakare tiek dėl savo pasiekimų čia lenktyniaujant motociklu, automobiliu ir net sunkvežimiu, tiek dėl to, jog ji yra Dakaro legendos Stephane Peterhansel žmona.

Šiųmetiniame Dakare yra ir dvi moterys, panorusios jį išbandyti maksimaliai. Motociklininkės rusė Anastasija Nifontova ir ispanė Sara Garcia startavo pasunkintoje vienišių kategorijoje, vadinamoje „Original by Motul“. Šios moterys lenktyniauja neturėdamos jokios pagalbos iš šalies - yra pačios sau pilotės, šturmanės, technikės, o jeigu reikia, ir žinutes į socialinius tinklus pačios turės rašyti. Nifontovai tai antrasis Dakaras, o ispanė - naujokė.

Dalyvių gretose sutinkame ir Dakare jau spėjusią apšilti bei trečią kartą automobiliu čia startavusią jaunąją ispanę Cristina Gutierrez Herrero. Gležnutė moteris sugebėjo finišuoti jau du kartus, tikėkimės, sėkmingi jai bus ir šie metai.

Tuo tarpu pietų amerikiečiai didžiuojasi ir serga už dvi moteris - perujietę Fernanda Kanno ir iš Paragvajaus kilusia Andrea Patricia Lafarja Bittar. Abi jos Dakare pilotuoja automobilius. Perujietė, praėjusiais metais dėl sveikatos problemų nefinišavusi Dakaro, dabar yra nusiteikusi ryžtingai. Gyvenime dirbanti žurnaliste moteris savo Dakaro misiją yra pavadinusi „Nuo 0 iki Dakaro“. „Be galo džiaugiuosi savo pavyzdžiu galėdama įkvėpti žmones siekti savo tikslų ir svajonių“, - sakė Fernanda. Garsiomis ovacijomis ir šūksniais tautiečiai ją sveikino pasirodžiusią ant Dakaro ralio starto podiumo. Apimta stiprių emocijų, mergina suskubo nuo skruostų braukti ašaras. Ne mažiau karingai nusiteikusi ir Andrea, ji irgi turi tikslą tapti pirmąja Paragvajaus moterimi, įveikusia Dakarą.

Visas šias kovas seka ir Dakaro ralio gerbėjai. Lietuvoje virtualiai, o čia, Pietų Amerikoje, ir gyvai. Tačiau kiekvienoje iš šalių Dakaro beprotybė ir jo sukeliama euforija gan stipriai skiriasi. Kaip manote, kuri iš minėtų trijų šalių labiausiai džiaugėsi Dakaru?

Peru

Apie tai, kaip Dakaro apraiškų ieškojau Peru sostinėje Limoje, yra atskira istorija. Tuokart padariau išvadą, kad Lima Dakaro ralį išgyvena ramiai ir tikrai neina dėl jo iš proto. Tos pačios nuotaikos vyravo ir Dakaro karavanui keliaujant tolyn į šalį. Nei įspūdingai didelių fanų minių, nei Dakaro komandų automobilius apspintančių žmonių, prašančių kepuraičių, marškinėlių ar atvirukų. „General Financing team Pitlane“ kolega Dainius, pirmą kartą esantis Dakare, ralio dienomis Peru, nustebęs klausė manęs, kurgi yra fanai ir kodėl čia jų tiek mažai.

Jis buvo girdėjęs apie didžiulius srautus žmonių sutinkančių Dakaro keliauninkus. Nežinau perujiečių abejingumo Dakaro raliui priežasčių, tačiau gaila, kad daugybė žmonių nepamatė tokio didelio masto renginio.

Bolivija

Viskas radikaliai pasikeitė Dakaro dalyviams kirtus sieną ir atsidūrus Bolivijoje. Tik išvažiavus iš muitinės, visus pasitiko mojuojantys ir džiugiai besisveikinantys žmonės, buvo pastatytas mažutis podiumas atvykusiems svečiams pagerbti. Apie tai, kaip Dakaro karavanas buvo sutiktas Bolivijos sitinėje La Pazoje jau, tikiu, spėjote pamatyti „General Financing team Pitlane“ tos dienos video.

Tuokart Bolivijos sostinės gyventojų džiaugsmas ir šilti sveikinimai smagia nuotaika užkrėtė ir jau po truputį pradedančius pavargti, beveik pusę Dakaro įveikusius jų dalyvius. Ir visur, kur tik Bolivijoje vedė mus Dakaro maršrutas, būvome sutinkami daugybės fanų ir smalsuolių. Viename greičio ruože teko papulti į minią boliviečių, susirinkusių stebėti lenktynių. Žinoma, mes, iš toli pastebima komandos apranga apsirengę baltaveidžiai aukštaūgiai europiečiai, išsiskyrėme iš minios. Tiek daug žvilgsnių, šypsenų, prašymų nusifotografuoti („Uno fotito, porfavor“), mojavimų ir pasveikinimų dar neteko patirti. Su kolega tada pasijuokėme, kad dabar suprantame, kaip zoologijos sode nuolat lankytojų stebimi jaučiasi žvėrys.

Argentina

Šiuo metu esame Argentinoje. Čia fanų būriai irgi gausūs. Žmonės užgula kuro kolonėles, kuriose sustoja komandų technika. Jie žino, kokiais maršrutais Dakaro dalyviai keliaus iš vieno bivuako į kitą ir susibūrę pakelėse laukia pasirodant automobilių. Jei lenktynininkai ir jų komandos kerta miestelius, žmonės išsineša į namų kiemus stalus, kėdes ir susibūrę draugėn stebi pravažiuojančius. O mums, pravažiuojantiems, labai įdomu stebėti juos.

Argentinoje, priešingai nei Bolivijoje, fanai santūresni. Teko stebėti vieną greičio ruožą žiūrovų zonoje. Nors ir su komandos apranga, nors ir ne tokai įdegusi, kaip jie, sėkmingai įsikomponavau į minią. Susidomėjusių žvilgsnių sulaukiau, tačiau tai viskas. Minios buvau priimta ramiai, stovėjau tarp argentiniečių atėjusių su šeimomis, išsikėlusių skėčius nuo saulės, pasistačiusių kėdes, stalus.

Moterys tepė sumuštinius vaikams, minioje vaikščiojo ledų pardavėjas ir garsiai visiems siūlė savo prekes.

„General Financing team Pitlane“ kolega Konstantinas, kuris Dakare ir Pietų Amerikoje jau šeštą kartą, papasakojo, jog anksčiau visose šalyse, kur tik pasirodydavo Dakaro karavanas, fanai apguldavo Dakaro dalyvius taip pat emocionaliai, kaip kad patyrėme šiais metais Bolivijoje. „Dakaras Pietų Amerikoje organizuojamas jau dešimtus metus iš eilės. Matyt, žmonės jau prie jo priprato ir ne be taip entuziastingai reaguoja, - pasvarstė jis.

O jei Dakaro ralis vyktų Lietuvoje, kur 98 proc. gyventojų žino šį renginį, o beveik 70 proc. juo domisi, kaip jo dalyvius pasitiktume mes?

Sausio 13 ir 14 dienomis Dakaro ralio dalyviai turės išgyventi vieną sunkiausių – maratono – etapą. Dviejų dienų maratonas su stovykla Uyuni miestelyje bus iššūkis ekipažams ne tik dėl sudėtingų trasų, tačiau ir dėl to, jog po greičio ruožo įsikūrę stovykloje, jie negalės naudotis technikų pagalba. Patys turės apžiūrėti automobilius ir turimus gedimus susiremontuoti. Maratono etapo metu su komanda susiję žmonės, nesvarbu, kas jie – technikai, media žmonės, logistai, - negali pasirodyti ne tik ralio stovykloje, tačiau net ir greičio ruožuose. Tokia tvarka įvesta tam, kad visiškai niekas negalėtų padėti pilotams.

Linksmasis „General Financing team Pitlane“ komandos technikas Darius Biesevičius-Biesas, paklaustas, ką jis mano apie Dakaro maratono etapą, linksmai atsakė, kad jam tai pati geriausia diena per visą Dakarą. „Išleidome ekipažą ir dabar mums poilsis, - džiūgauja Darius. – Per ką tik praėjusią laisvą Dakaro ralio dieną, kol visa komanda ilsėjosi, dirbome išsijuosę, tad dabar patinginiausime mes“.

Pasiteiravau Dariaus, kokių įrankių ir detalių technikai įdėjo komandos ekipažui į „Toyotą Hilux“. Juk jie patys turės gedimus sutvarkyti. „Visų pirma reikėtų pasakyti, kad „General Financing team Pitlane“ komandos ekipažas kiekvieną dieną yra išleidžiamas į greičio ruožą kaip į maratoną. Mūsų „Toyota Hilux‘e“ visada būna būtent jai skirtas standartinis atsarginių detalių rinkinys. Iš tiesų labai sunku nuspėti, kas lenktynių metu gali sugesti ar sulūžti. Dėl to automobilyje visada yra jautriausių, greičiau lūžtančių detalių atsarga, tokių kaip, pavyzdžiui, apatinė šakė, pusašis, akseleratoriaus pedalas, vairo traukė. Taip pat, priklausomai nuo to, kokiame landšafte vyksta greičio ruožas, automobilis aprūpinamas atitinkamomis padangomis (skirtingų tipų padangos naudojamos smėlingiems ir akmenuotiems paviršiams). „Toyotoje“ visada yra jai reikalingų skysčių “, - pasakojo mūsų komandos technikas.

„Ir Benediktas su Sebastianu moka visas tas detales pakeisti?“ – nusistebėjau.

„Moka. Kai prireikia, mūsų pilotai sugeba susiremontuoti daug gedimų, - neabejojo Darius. – Jei jau esi lenktynininkas, turi mokėti įvertinti vairuojamo automobilio techninę būklę, pasitikrinti važiuoklę, automobilio skysčių lygį ir kuo daugiau gali susiremontuoti, tuo geriau.“

„Dariau, sakyk, o kaip Dakaro lyderiai, gamyklinių komandų pilotai, ar jie irgi moka remontuoti savo lenktyninius bolidus? Gal jie yra tik savo srities profesionalai – vairuotojai ir navigatoriai, ir viskas?“ – kilo man klausimas.

„Gamyklinių komandų pilotai tikrai labai gerai išmano automobilių techninę dalį. Jie to yra specialiai mokomi, dalyvauja treniruotėse, - patikina Darius. – Pats asmeniškai esu mokęs Kazachstano „Astana“ komandos šturmaną remonto darbų. Tuokart ištreniravau jį taip, kad jis per 12 minučių galėjo pakeisti pusašį. Žinoma, lenktynių metu remonto darbai trunka ilgiau. Lauko sąlygomis ir automobilį sunkiau patogiai pastatyti ar pakelti, ir įrankius gali ne visus reikiamus turėti“.

Paklaustas, ko palinkėtų ekipažui maratono etapo metu, Darius nedvejodamas tarė – protingai važiuoti ir saugoti automobilį, nes ką sulaužys, patys turės suremontuoti.

Ketvirtoji diena komandai vėl nepagailėjo iššūkių. Sunki trasa, nesėkmės, gedimai, kurių sutvarkymas pareikalavo brangaus laiko. Dakaras sunkus ne tik ekipažui, tačiau ir technikams. Niekam ne paslaptis, jog būtent jie iki gilios nakties rūpinosi, kad komandos „Toyota Hilux“ ryte vėl būtų techniškai tvarkinga ir pajėgi atlaikyti naują greičio ruožą. O ketvirtam greičio ruože ištikusius techninius gedimus po kelių bemiegių naktų jiems teko remontuoti lauko stovyklos sąlygomis – viduryje dykumos, be jokios užuovėjos ar pavėsio, pučiant be proto stipriam vėjui, pažeme nešančiam kilogramus biraus smėlio.

Kas gi tie žmonės, apie kuriuos dažniausiai kalbama mažai, tačiau be jų pilotai negalėtų pasiekti ralio finišo. Šiais metais „General Financing team Pitlane“ technikų komandą Dakare sudaro trys nariai. Darius Biesevičius yra senas Dakaro vilkas, kaip technikas jis dalyvavo jau ne viename ralyje (vien drauge su komanda šis Dakaras jam yra ketvirtas), Artūras Šerkšnas ir Mantas Rimkus. Kadangi Darius Biesevičius, draugiškai aplinkinių vadinamas Biesu, yra gerai žinomas, šį kartą pristatysime jums Artūrą ir Mantą. Abu vaikinai pirmą kartą patiria, kas tai yra Dakaro ralis.

- Papasakokite apie savo, kaip techniko, patirtį ir kaip jūs atsiradote komandoje?

Artūras Šerkšnas: Nuo vaikystės augau technikos pasaulyje, mokiausi ir dirbau techniko darbą, kryptingai tobulėjau. Visuomet buvo įdomu, kaip technika veikia, ką galima padaryti geriau, suprasti, koks šioje srityje svarbus yra tikslumas. Daug metų svajojau tapti Dakaro ralyje dalyvaujančios komandos dalimi. Kadangi noras buvo stiprus, dėjau daug pastangų, kad tai įvyktų, ir štai aš esu Benedikto Vanago „General Financing team Pitlane” komandos dalis.

Mantas Rimkus: Viskas prasidėjo nuo mažų dienų. Vos 12 metų pradėjau domėtis technika. Mano pirmoji išardyta ir surinkta transporto priemonė buvo motoroleris, kiek vėliau kibau į motociklus, automobilius, o dabar dirbu su sportiniais bolidais. O tai, kad esu „General Financing team Pitlane“ komandoje lėmė nuo mažens ugdytas nuoseklumas, užsispyrimas, tvarka ir, žinoma, nuolatinis žinių kaupimas.

- Kokios jūsų atsakomybės technikų komandoje Dakare?

Artūras Šerkšnas: Pagrindinė tiesioginė atsakomybė – rūpintis, kad bolidas „Toyota Hilux” būtų techniškai tvarkingas ir su juo Benediktas Vanagas ir Sebastianas Rozwadowskis galėtų sėkmingai pasiekti Dakaro finišą. Seku techninę informaciją apie bolido būklę, agregatų resursus. Kadangi šį automobilį esame perrinkę jau daug kartų, žinau, kas kur turi būti ir kaip turi veikti. Turime visų būtinų detalių ir žinių, kurias jau tikrina Dakaras. J Tarp kitų atsakomybių - komandos sunkiosios technikos vairavimas ir techninis aptarnavimas.

Mantas Rimkus: Dakare mano, kaip techniko, pagrindinė pareiga padaryti viską, kad ekipažas galėtų startuoti pilnu pajėgumu, bolidas būtų techniškai paruoštas ir leistų ekipažui dirbti savo darbą. Tačiau Dakaras trunka 14 dienų, todėl technikų komandoje pasiskirstėme ir papildomas atsakomybes. Aš esu atsakingas už techninės komandos dalies navigaciją Dakaro metu.

- Ką techniko karjeroje reiškia dalyvavimas Dakare? Gal tai kaip sportininkų Olimpinės žaidynės?

Artūras Šerkšnas: Tai yra daugelio technikų svajonė (taip pat ir mano). Tačiau tai - ne saldainis, kurį pakanka išvynioti ir mėgautis... Sakoma, kad Olimpiadoje užtenka dalyvauti. Dalyvavimo Dakare tikslas – pasiekti finišą. Dalyvavimas prasideda nuo pasirengimo. O jam reikia begalinio susikaupimo, kruopštaus ir atkaklaus darbo. Po to seka darbas ekstremaliomis sąlygomis, daugeliu atveju sudėtingesnėmis nei turi Olimpinių žaidynių dalyvių komandos. Vis dėlto aš džiaugiuosi, kad esu profesionalios komandos narys ir su ja turiu galimybę patirti tikrąjį Dakaro išbandymą.

Mantas Rimkus: Mano manymu dalyvavimas Dakare technikui reiškia labai daug. Žinoma, kiekvienas skirtingai tai vertina. Tačiau man tai vienas iš svarbiausių gyvenimo iššūkių.

- Į Dakaro ralį atkeliavote pirmą kartą. Koks jis jums šiuo metu atrodo? „General Financing team Pilane“ komandai jis sudėtingas, tad darbo turite daugiau nei sočiai.

Artūras Šerkšnas: Daugelį metų domėjausi Dakaro raliu, sekiau jo eigą ir naujienas, tad puikiai įsivaizdavau, kas ir kaip. Dėl to, ko tikėjausi, tą ir radau. Šiuo metu man čia viskas patinka. Taip, jau turėjome ne vieną bemiegę naktį, tačiau kol kas tai išgyvenama.

Mantas Rimkus: Keliaudamas į Dakarą, nesitikėjau, kad bus lengva, dėl to dabar kylančius sunkumus priimu kaip savaime suprantamus. Nors iššūkių turime daug, esu jau kelias naktis nemiegojęs, nesijaučiu blogai. Matyt, dar per mažai laiko praėjo ir nuovargis nespėjo manęs nukankinti.

- Kaip manote, kokios savybės reikalingiausios geram technikui?

Artūras Šerkšnas: Žinoma, inžinerinių ir techninių žinių bagažas. Tačiau vien to nepakanka. Žinias reikia mokėti produktyviai panaudoti, pritaikyti jas skirtingoms ir dažnai ekstremalioms situacijoms, kai yra būtinas greitis, koncentracija ir darbo kokybė.

Mantas Rimkus: Manau, kad geras technikas turi turėti platų požiūrį į gyvenimą, mokėti susikoncentruoti ir greitai bei kokybiškai atlikti darbą priimdamas geriausius sprendimus, tai neatsiejama techniko savybė.

- Ko šiuo metu palinkėtumėte sau ir visai komandai?

Artūras Šerkšnas: Sėkmingai finišuoti Argentinoje.

Mantas Rimkus: Komandai norėčiau palinkėti išlikti visada tokiai pat stipriai ir vieningai, net tada, kai atrodo, jog blogiau ir būti negali.