Žinome ir tai, kad 2014 m. rudenį, tapęs Europos Komisijos (EK) vadovu, Jeanas Claude'as Junkeris pranešė, kad jo Komisijos kadencijos metu ES nesiplės. Šį pažadą ištesėjo: naujų narių neturime, jokių galutinių sprendimų dėl būsimų narių nedaryta.

Komisija padarė tik vieną dalyką - kadencijai artėjant į pabaigą, prieš pusmetį, pasirodė nauja ES plėtros strategija, kurioje atsirado ir konkreti galimos naujos plėtros data - 2025-ieji metai. Kam gi šios durys prasivėrė?

Rytinės partnerės: ES šviečia, bet nekviečia

Pradėkime nuo valstybių, kurios Lietuvos užsienio politikai artimiausios ir kurių europiniai siekiai mums aktualiausi - Ukrainos, Gruzijos, Moldovos. Nė viena jų plėtros planuose neminima ir nesvarstoma. Tą supranta ir priima net patys besąlygiškiausi Ukrainos ar Gruzijos rėmėjai.

Suprantama, kad šioms valstybėms dar daug reikia padaryti reformuojantis, demokratėjant, kuriant stiprią valstybę. Jų visų pasirašyti Asociacijos susitarimai ir sutartys dėl laisvos prekybos nurodo kelią, reikalavimus ir parodo kliūtis. Politinio elito reformų politikai iššūkius kelia ir jų pačių valia, interesai, o kartais ir gyventojų besikeičiančios nuotaikos. Tačiau esminės tolimõs, vidutiniu laikotarpiu negalimõs narystės priežastys glūdi ne čia.

Pirma, šios valstybės dalyvauja ES Rytų partnerystės iniciatyvoje, o pastaroji yra ES kaimynystės politikos dalis. Šios politikos esminis tikslas - regiono stabilumas ir saugumas. Kitaip tariant, ES siekia patikimos ir saugios erdvės už savų sienų. Šitokia institucinė struktūra nenumato integracijos, net jei kai kurie bendradarbiavimo mechanizmai ir panašūs į tuos, kurie taikyti ankstesnėse ES plėtrose.

Prie šio apribojimo pridėkime dar tai, kad daliai ES valstybių narių Ukrainos priartėjimas prie ES jau kelia siaubą (puikus pavyzdys yra Olandija, 2016 m. referendume pasipriešinusi Asociacijos sutarčiai su Ukraina), o Gruzija atrodo esanti kitame pasaulio krašte. Tad nei pati ES, nei valstybių narių dalis dar negreit bus pasiruošusi diskutuoti apie atsiveriančias duris šio regiono valstybėms.

Antroji esminė kliūtis, bendra visoms trims Rytų partnerėms, - teritoriniai konfliktai: Gruzijai - Pietų Osetija ir Abchazija, Moldovai - Padniestrė, o Ukrainai - Rytų Ukrainoje respublikomis pasiskelbusios teritorijos. Tokių konfliktų nebuvimas yra pirmoji prielaida, jei norima bent užsiminti apie narystę. Kad jie būtų pradėti spręsti, reikia, kad įsitraukimo į juos atsisakytų Rusija. Šioje vietoje daugiau galima ir nespekuliuoti. Mažiausiai iki 2024 m.

Nors narystė ES šioms valstybėms atrodo kaip išsigelbėjimas, tačiau jokio kviečiančio signalo ES nesiunčia ir negreitai pasiųs - Rytuose durys neatsidaro.

Vakarų Balkanai ir ES: šviesa ilgo tunelio gale

ES durys veriasi kitoje pusėje - Vakarų Balkanuose. Iš septynių ES narystės siekiančių ir dar šiame komentare neaptartų šešios yra ten. Ne Balkanuose esanti Turkija - vis dar kandidatė, ir nors smarkiai lėtina savo siekius, bet statuso neatsisako. Tai kitoks ir komplikuotas atvejis, šįkart jį praleiskime.

ES plėtros strategijoje minimi 2025-ieji skirti Serbijai ir Juodkalnijai – valstybėms, labiausiai pažengusioms derybose dėl narystės. Tačiau EK ir kitoms regiono valstybėms - Makedonijai, Albanijai, Bosnijai ir Herzegovinai, Kosovui - žada „patikimą (credible) plėtros perspektyvą“ ir „padidintą (enhanced) ES įsitraukimą“. Visi šie pažadai tam, kad, ES komisaro, atsakingo už plėtrą, Johanneso Hahno teigimu, ES galėtų eksportuoti stabilumą į regioną, o ne importuotų nestabilumo į ES.

Tvarkytis Vakarų Balkanų valstybėms yra su kuo. Visų pirma savo viduje. Visose valstybėse korupcija, organizuotas nusikalstamumas ir jo ryšiai su politika, silpni teismai, kontroliuojama žiniasklaida, privačių ir viešų interesų susipynimas nurodomi kaip esminės spręstinos problemos. Ekonomikos sektorius laukia struktūrinių reformų, o žmonės darbo. Ir tai yra trumputė santrauka to, ką dar, anot ES, reikia padaryti.

Antra, kandidatės turi išspręsti ginčus su kaimynais. Didžiausias ES galvos skausmas šioje srityje - Serbijos ir Kosovo santykiai. Serbija, labiausiai priartėjusi prie narystės, žinoma, atsisako pripažinti Kosovą. Dabartinė šalies vadovybė gudraudama žada, jog preliminarus susitarimas galimas, jei ES mainais suteiks narystės pažadą. ES tuo tarpu nori tvirto, įpareigojančio susitarimo ir netgi dar daugiau – kad Serbija pritartų būsimai Kosovo narystei ES, kad ir kokia tolima tokia ateitis būtų. ES dėka šalių dialogas vyksta, ką buvo sunku įsivaizduoti 2008 m. Kosovui paskelbus nepriklausomybę, net pradėta svarstyti kontraversiška apsikeitimo teritorijomis idėja. Procesas lėtas, o Serbijos politikai kol kas viešai net užsiminti bijo apie Kosovo pripažinimą.

Kitas regioną seniai kamavęs ginčas - Makedonijos ir Graikijos dėl pirmosios pavadinimo - šiais metais pajudėjo iš vietos. Nuolaidas padarė abi pusės, ir Makedonija pasiruošusi tapti Šiaurės Makedonijos respublika. Sprendimui šį savaitgalį dar turi pritarti Makedonijos gyventojai, o vėliau ir Graikijos vyriausybė. Jei vardo pakeitimas įvyks, šalis greitai taps NATO nare. O narystei ES dar teks įgyvendinti daug vidinių reformų ir suvaldyti vidinį susipriešinimą dėl vardo pakeitimo ir politinio susiskaidymo.

Juodkalnija ir Albanija, matyt, mažiausiai išorinių problemų turinčios valstybės regione. Tačiau Juodkalnijos, turtingiausios regiono valstybės, problema yra Serbija, privalanti išspręsti Kosovo klausimą. Be to, nedidelė tikimybė, kad ES atskirai priims mažą ne ES valstybių apsuptą šalį. Albanijos laukia ilgas kelias, apie jos prasidėsiančias derybas paskelbta tik šių metų liepą ir dar daug reikės padaryti. Bosnija ir Herzegovina tuo tarpu vis dar ieško savo valstybės vizijos, kaip galėtų sugyventi daugiaetninė ir daugiakonfesinė šalis.

Šis greitas perbėgimas per Balkanų valstybių problemas leidžia suprasti, kad artimiausiu laiku atitikti ES standartus bus sunku ir 2025-ieji metai yra itin ambicingi. Taip, ES yra priėmusi valstybių su ne iki galo patenkinamais rezultatais ir dėl to jau jaučiasi nudegusi. Vargu ar būtų taip surizikuota artimiausioje ateityje.

Tačiau lygiai taip pat yra suvokiama, kad planas „kada nors ateityje“ nėra gera paskata klausyti ES. Dėl to ir atsirado konkretus skaičius – tam, kad būtų konkretu, atrodytų pasiekiama, net jei ir nerealistiška. Be to, su tokiais pažadais tvarkytis teks jau kitai Komisijai. Kitaip tariant, nežadama trumpinti kelio ar atidaryti duris automatiškai, tiesiog norima, kad ES šviesa šviestų kiek smarkėliau. O per tą laiką gal ir ES vieną kitą krizę pavyks išspręsti.

2014 metų vasarą, kai neatostogavusieji atidžiai sekė įvykius Ukrainoje ir svarstė, kaipgi viskas pasisuks po Malaizijos lėktuvo numušimo, mažai kas kreipė dėmesį, kas panašiu metu vyko Kalnų Karabache. Tuomet pačioje liepos pabaigoje smarkiai suintensyvėjo įtampa tarp Azerbaidžano ir nepriklausomybę paskelbusio nepripažinto Kalnų Karabacho. Kariniai veiksmai truko savaitę, nusinešė 30 žmonių gyvybes ir vėl sugrįžo į savo ankstesnę - nei karo, nei taikos - būseną, nustatytą 1994 metų paliaubomis.

Tiesa, tik iš dalies. Nuo to laiko periodiškai atsišaudymai ir pavasarinės įtampos jau pradėjo tapti norma, kol šiais metais pačioje balandžio pradžioje bent vienam savaitgaliui regiono problemos vėl tapo pastebimos pasaulio žiniasklaidoje. Po dviejų dienų susidūrimų lyg ir vėl paskelbtos paliaubos. Tai reiškia, kad geriausiu atveju kartojasi 2014 metų scenarijus, po kurio viskas vėl grįš į savo „normą“: nematomą, bet pastovią įtampą, periodiškus susirėmimus ir tolesnį santykių tarp Armėnijos ir Azerbaidžano neegzistavimą. Kitaip tariant, Kalnų Karabachas ir toliau liks konfliktu, kurio nė viena pusė nei gali, nei nori išspręsti. Yra keturi dalykai, per kuriuos galima atskleisti gana beviltiškas šios teritorijos ir konflikto sprendimo perspektyvas bent jau artimiausioje ateityje.

Pirma, status quo tinka visiems, išskyrus Azerbaidžaną. Nepripažinta, bet de facto beveik valstybė Kalnų Karabachas vargu ar kada nors gautų tarptautinį pripažinimą, tad jų situacija gali tik blogėti. Armėnijai dabartinis „armėniškas“ Kalnų Karabachas yra svarbi jų nacionalinio naratyvo dalis.

Situacijos gerėjimas iš Armėnijos perspektyvos - abiejų teritorijų susijungimas - yra utopinis ir dabartinės pasaulio tvarkos sąlygomis neįmanomas. Todėl visiškai neatsitiktinai ir 2014 metais, ir šių metų konflikto eskalacijos pradininku vienų tiesmukiau, kitų ne taip laikomas Azerbaidžanas. Šiai šaliai 1994 metų paliaubos įtvirtino jos pralaimėjimą kartu su prarasta teritorija, atsiradusiu separatistiniu dariniu ir demoralizuota kariuomene. Išaugusios naftos kainos reiškė ne tik pagerėjusią šalies ekonominę padėtį, bet keitė ir šalies savivoką. Dabar Azerbaidžanas laiko save stipresniu politiniu veikėju nei Armėnija ir kai kurių tvirtinimu vien ginklavimuisi išleidžia tiek, kiek visas Armėnijos biudžetas.

Antra, ir Armėnijos, ir Azerbaidžano vadovams Kalnų Karabachas yra puikus vidinės mobilizacijos įrankis savo politiniams režimams konsoliduoti arba bent jau (karts nuo karto) atitraukti dėmesį nuo ekonominių sunkumų, kuriuos šiuo metu išgyvena abi valstybės. Abiejų valstybių pozicijos neturi jokių sąlyčio taškų. Azerbaidžanui Kalnų Karabachas yra jos teritorinio vientisumo klausimas bei nacionalinės garbės atstatymo reikalas. Lyginant su oficialiu žemėlapiu ji yra praradusi apie penkiolika procentų teritorijos. Tuo tarpu Armėnijai - tai nacionalinės tapatybės dalis, o nemažai jos politinio bei ekonominio elito (taip vadinamo „Karabacho“ klanui) - netgi jų kilmės arba gimimo vieta.

Trečia, kaip išryškėjo per keletą karštesnių dienų, abi valstybės užsiimdamos aktyvia propaganda Kalnų Karabacho atvejį bando pateikti kaip globalių veikėjų kovos išraišką regione, parodyti jo tarptautinę svarbą. Tačiau Kalnų Karabachas ir toliau lieka lokalus konfliktas, kilęs dėl ilgalaikių etninių nuoskaudų, stalininės žemėlapių braižymo politikos ir posovietinės suirutės regione. Tradiciškai įprasta komentuojant Kalnų Karabachą paminėti, jog Azerbaidžaną visada remia Turkija, o Rusija dažniausiai palaiko Armėniją. Tačiau lygiai taip pat reikia suvokti, kad Turkija, žinoma, retoriškai palaikydama, vargu ar kaip nors kitaip įsitrauktų į konfliktą: kaina būtų itin didelė, o nauda minimali. Rusija šiame konflikte visų pirma siekia būti ne kokios nors pusės palaikytoja (beje, pardavinėjo ginklus ir armėnams, ir azerams), o tarpininke ir taikos saugotoja – statusas, kurį ji mielai jau būtų prisiėmusi, jei būtų pavykę gauti visų pusių sutikimą. O tradiciškai visuose regiono konfliktuose bandantys ieškoti „Rusijos rankos“ šiame vargu ar daug jos ras. Rusija tikrai nekontroliuoja šio konflikto tiesiogiai: ten nėra jos karių ar bazės, nėra ir jokios rusų ar rusakalbių mažumos, o ir dabartinė eskalacija panašu jos vadovams buvo netikėta.

Ketvirta, konflikto lokalumas nereiškia, kad nėra ar nebūta tarptautinių pastangų jį spręsti. Iki šiol egzistuoja 1992 metais sukurta ESBO Minsko grupė, kurioje tarpininkių vaidmenį yra prisiėmusios JAV, Rusija ir Prancūzija. Yra įvykę nemažai susitarimų, tačiau rezultatų nepavyko pasiekti. Viena vertus, dėl to, kad derybininkai neturi nei kokio nors aiškaus riestainio, nei nori ar gali panaudoti botagą. Kita vertus, dėl to, kad kiek daugiau suinteresuota spręsti konfliktą yra tik Rusija, kuriai irgi klausimas nėra prioritetinis. Tarptautinės bendruomenės abejingumą rodo ir paprastas faktas: paliaubų priežiūra Kalnų Karabache rūpinasi tik šeši ESBO stebėtojai, kartą ar du per mėnesį patikrinantys, ar nepažeista kontaktinė linija, skirianti realiai vis dar kovojančias puses.

Taigi Kalnų Karabacho atveju turime ne tiek „įšaldytą“ ir kartu „ramų“ konfliktą, o itin užsitęsusį konfliktą su pastovia įtampa, stiprėjančiu abiejų pusių ginklavimusi, pastoviai abipusiškai palaikomu susipriešinimu, be vidinio bei tarptautinio noro rasti sprendimą. Visi puikiai supranta, kad bet koks karinių veiksmų paaštrėjimas atneštų daug negandų visoms įsitraukusioms pusėms ir jų žmonėms bei destabilizuotų ir šiaip jau ne itin stabilų Pietų Kaukazą. Tačiau kol kas priimtiniausia alternatyva, deja, išlieka grįžimas į jau daugiau nei dvidešimt metų palaikomą nei karo, nei taikos būseną.

Rusija neleidžia savęs užmiršti. Jei ne Ukraina, tai Sirija. Jei nesikalbama su Baracku Obama, tai susitinkama su Angela Merkel ar Francois Hollande’u. Jei kovojama ne su fašizmu, tai tada tikrai su terorizmu. Niekaip negalima jos pamiršti ar ignoruoti, o ir, matyt, nereikėtų. Daug visko yra susiję su tuo, ką ši valstybė darys. Tačiau yra labai mažai būdų kaip nors paveikti, kas vyksta „ten“, todėl vertėtų pradėti nuo „čia“, ir visų pirma nuo ES.

Tuo labiau, kad šįkart pagrindą kalbėti apie santykius su Rusija suteikė ne kas kitas, o Europos Komisijos vadovas Jeanas-Claude’as Junckeris, prieš keletą dienų nusprendęs išsakyti savo revizionistinę poziciją. Jis kalbėjo apie „praktiškų santykių“ būtinybę, apie tai, jog su Rusija turi būti elgiamasi „padoriai“, nepasiduodant JAV politikos diktatui. Šis išsišokimas buvo sutiktas gana santūriai, nesukėlė jokių audringų reakcijų, nes visgi daugeliui turbūt akivaizdu: tikrai per anksti, tikrai visiškai netinkama kalbėti apie kažkokius teigiamus santykių pokyčius ir požiūrio į Rusiją pasikeitimus.

Nežinia, kaip tą padorumą supranta Junckeris, tačiau jis pasirinko neminėti akis badančios tų geresnių santykių kliūties - ES sankcijų Rusijai. Šios buvo ir vis dar yra stebėtinas ES vieningumo ir drąsos apsireiškimas, kuris nebuvo vienkartinis, ir buvo pakartotas ir pavasarį, ir ankstyvą vasarą, kai sankcijos vėl buvo atnaujintos. Tai buvo sprendimai, nesukėlę itin didelių ginčų ir nesugeneravę skambių antraščių. Paradoksalu, bet būtent dabartinė negatyvi situacija ir prasti ES ir Rusijos santykiai daug labiau nei bet kada iki šiol skatina tikėti, jog įmanoma turėti bendrą politiką Rusijos atžvilgiu. Bet ar įmanoma išlaikyti tendenciją situacijai keičiantis į priešingą? O gal tik blogos situacijos leidžia ES turėti vieningą užsienio politiką?

Jau dabar karts nuo karto vienur ar kitur prisimenama, kad sankcijos Rusijai baigs galioti sausį. Žinoma, esant sąlygai, jog bus nuspręsta, kad Rusija pakankamai prisidėjo sustabdant karą Ukrainoje. Tiesa, pati sąlyga yra labai aptaki - ką Rusija turi padaryti: išvesti karius iš Donbaso? Leisti įvykti reformoms Ukrainoje? Sugrąžinti Krymą? Juo labiau, kad jau dabar aišku, kad Minsko susitarimai šiais metais įgyvendinti nebus. Tad neabejotinai turėsime naują progą, kai bus išbandomas ES vieningumas. Ir labai tikėtina, kad ta situacija neišvirs į diskusiją apie geresnius, pragmatiškesnius ar net padoresnius santykius su Rusija. Tad šis Junckerio pareiškimas tikrai ne vietoje.

Kita vertus, ši EK vadovo staigmena primena apie tai, kad nors santykiai blogi, tačiau idealioje situacijoje jie turėtų būti geri. Ir dėl to, kad Rusija yra šalia, ir dėl to, kad ji didelė, ir dėl to, jog ryšių yra itin daug, pradedant ekonominiais, baigiant žmogiškaisiais, ir dėl to, kad visgi itin daug pasaulio ir regiono politikos klausimų, deja, neįmanoma išspręsti be jos. Net jei Rusija smarkiai perspaudžia demonstruodama savo didžiosios valstybės pajėgumus, nuvertinti ar neįvertinti jos savo svarstymuose ir diskusijose tikrai nederėtų, nes kitaip apie save ji primins dar garsiau ir dar įžūliau.

Ir čia klausimas ne apie tai, ko tam reikia. Pradinė sąlyga - Rusija turi tapti kitokia - yra aiški. Kaip tai gali ar negali įvykti, jau diskutuojame ir dar diskutuosime iki begalybės. Čia klausimas kitas - ar įvykus pasikeitimams ES galėtų būti ir vieninga, ir sumani, ir draugiška, bet kartu ir atsargi Rusijos atžvilgiu. Kitaip tariant - ar ji sugebėtų turėti bendrą užsienio politiką šios šalies atžvilgiu. Ar sugebėtų atitolti ir nebekartoti pažįstamos situacijos, kai Rusija veikia atskirai, bendradarbiaudama ir susitarinėdama su Vokietija, Prancūzija, Didžiąja Britanija, spausdama ar papirkinėdama skirtingas Vidurio ir Rytų Europos valstybes, globodama ir padėdama pietinėms. Į tai Junckeris, žinoma, nepateikė atsakymų. Nepasakė, kaip ES galėtų tapti iniciatyvesnė, ryžtingesnė ar solidaresnė.

Todėl belieka pripažinti - taip, ES gal ir privalės gerinti santykius su Rusija. Bet tikrai dar ne dabar. Ne tik Rusijai to nereikia, ką ji visaip demonstruoja, bet ir dėl to, kad ES aukščiausieji pareigūnai leidžia lengvabūdiškai ir skambiai švaistytis žodžiais, net nesusimąstydami, kaip ES galėtų kažką, ką jie siūlo, įgyvendinti.

Dovilė Jakniūnaitė yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė