Šiuo metu įstatymai nenumato galimybės, kad referendumas būtų organizuojamas tik dalyje Lietuvos teritorijos ir jame galėtų dalyvauti tik dalis šalies gyventojų. Tai didelis referendumų organizavimo trūkumas, nes vietos savivaldybių lygiu dažnai priimami labai svarbūs ir reikšmingi sprendimai, tačiau tik referendumas pagal formą yra pakankamą teisinę galią turintis veiksmas, į kurį neatsižvelgti politikai tiesiog negali.

Oponentai dažnai moja į Vietos savivaldos įstatymą ir jo 40–47 straipsnius, kuriuose nustatyta tvarka, kaip vietos savivaldybės teritorijoje ar net mažesnėje jos dalyje gali būti organizuojama vietos gyventojų apklausa.

Turime remtis dabar galiojančiais teisės aktais ar net imtis iniciatyvų juos tobulinti.

Nors išoriškai tokios vietos gyventojų apklausos ir turi panašumų su visos valstybės mastu organizuojamais referendumais, tačiau yra ir vienas esminis skirtumas – tokios apklausos rezultatai sprendimus priimančiai savivaldybei visada yra tik patariamojo pobūdžio. Kai, pavyzdžiui, privalomųjų referendumų rezultatai jau negali būti keičiami ar nevykdomi.

Gyvename XXI a. ir Kaunas privalo žengti žingsnį į priekį, svarbiausius klausimus pradėti spręsti ne tik už uždarų savivaldybės durų, bet ir girdint visiems gyventojams. Į miesto gyvenimą privalome sugrąžinti visus kauniečius – jaunimą, senjorus, neįgalius asmenis. Jų patirtis, noras būti kartu ir dirbti bendruomenės labui turi būti skatinamas tiek savivaldoje, tiek ir bendruomenėse. Tam būtini ne tik specialūs laipteliai vežimėliams į viešąsias įstaigas – daug svarbiau, kad tie laipteliai ir įsiklausymas taptų pagrindine kiekvieno miesto tarnautojo darbo dalimi.

Svarbu: Kaunas privalo žengti žingsnį į priekį, svarbiausius klausimus pradėti spręsti ne tik už uždarų savivaldybės durų, bet ir girdint visiems gyventojams. / Evaldo Šemioto nuotr.

Todėl turime pradėti ruoštis ir reguliariai (pavyzdžiui, bent kartą per metus) organizuoti visuotinę miesto gyventojų apklausą-referendumą. Turime remtis dabar galiojančiais teisės aktais ar net imtis iniciatyvų juos tobulinti, kad tokiems miesto gyventojų sprendimams būtų suteikta ne tik patariamoji, bet ir privalomai vykdytinų sprendimų galia. Galime remtis referendumo įstatymo kriterijais ar juos pritaikyti atskirai Kauno miesto situacijai, tačiau turi būti aiškiai numatyta tvarka, kada ir kaip tokiai visuotinei apklausai galėtų būti formuluojami klausimai.

Šveicarijos pavyzdžiu galėtume turėti reguliarią kasmetinę (ar net dažnesnę) miesto demokratijos šventę, kai patys miestiečiai spręstų – kam turime skirti pinigus, kokius naujus objektus (stadioną, ligoninę ar darželius) finansuoti, kas turėtų užimti svarbiausias miesto gyvenimo reguliuojančias vietas ir galybę kitų daugeliui miestiečių svarbių klausimų.

Nuo ko galima būtų pradėti? Koks klausimas aktualus daugeliui Kauno gyventojų? Manau, kad kasdien vienu ritmu gyvenančių Kauno miesto ir rajono sujungimas būtų idealus klausimas pirmai tokiai apklausai. O išbandę ir pamėgę – sustoti jau nebegalėsime, ar ne?

Daug neaiškumų

Ar verta prisiminti patarlę, kad skubos darbą velnias renka? O gal mes – visa visuomenė – jau išmokome pagrindinę pandemijos pamoką, įgijome reikalingų saugos įgūdžių, mokame saugote save ir savo artimą?

Atsakymas nėra paprastas ir gana margas. Akivaizdu, kad keisti požiūrį verčia objektyvi realybė. Praėjusiais metais bravūriška tuomečio premjero frazė apie "verslą, kuris nesugeba be veiklos išgyventi bent tris mėnesius" kai kam kėlė šypseną ar net piktdžiugą, kad taip ir reikia tiems verslininkams. Tačiau dabar, kai faktinis karantinas ir sustojusi veikla tęsiasi jau daugiau nei metus, ši bravūra jau retam išspaudžia šypseną. Netgi priešingai – daugelis savo ir savo artimųjų kailiu yra patyrę, kaip atrodo dėl sustabdytos veiklos gautas pranešimas apie atleidimą iš darbo, kaip susitaikyti su sumažintu ir iki valstybės išmokos dydžio susitraukusiu atlyginimu, su anksčiau įprastais, o šiandien išnykusiais priedais ir įvairiausiomis kompensacijomis.

Juk lengva ranka numetę kaukę į šoną ir besigrūsdami vos paskelbus „geriausią išpardavimą“, netrukus vėl būsime priversti sugrįžti į keturių buto sienų kalėjimą.

Skolos kaupiasi

Valstybė laikosi iš esmės plika ir neįgudusia akimi sunkiai pastebimos bambagyslės – valstybės skolinimosi. Formaliai vis dar surenkami mokesčiai į valstybės ir savivaldybių biudžetus nemaža dalimi yra tik buhalterinė apgaulė – mokesčiai skaičiuojami, tačiau nemokami. Juos tiesiog oficialiai leista "susimokėti vėliau". Ką tai reiškia? Kad galime užmiršti – jų nebus. Nes verslas nei rytoj, nei kitąmet neturės iš ko tų atidėtų mokesčių susimokėti. Geriausiu atveju (jeigu sugebės atsigauti ir pakilti) juos kažkada grąžins – po trejų, po pekerių ar po dešimties metų.

Gintautas Labanauskas. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Sakysite, verslininkai ne verkia, o tik lobsta? Iš dalies tai tiesa. Tikrai yra verslų, kurių veiklos karantinas nesustabdė, net priešingai, sukūrė nuolatinį naujų klientų srautą. Pavyzdžių toli nereikia ieškoti. Ar tai būtų prekyba kasdienėmis maisto prekėmis, ar maisto užsakymas internetu, ar net bet kokia nuotolinė prekyba – viskas sukasi tempais, kurių iki krizės niekas net neįsivaizdavo. Ir rezultatai įspūdingi – štai vien "Maximą" valdanti grupė savo pelną padidino dešimtimis milijonų eurų. Tai dėsninga ir suprantama – nuotolinė prekyba nereikalauja didelių prekybos erdvių, nereikia jų prižiūrėti, saugoti, atnaujinti. Užtenka modernaus sandėlio, kuriame skaitmenizuota užsakymų aptarnavimo sistema iki minimumo sumažina kaštus, o pajamos išlieka tos pačios – juk praėjusiais metais maisto produktai tikrai nepigo, ar ne?

Psichologinės traumos

Tačiau skolintomis lėšomis gyvuojanti valstybė ir šiomis paskolomis remiami gyventojai negali būti gyvi vien rožinės ateities viltimi. Galų gale, juk ir gyvenimas tarp keturių buto sienų kažkada peržengs ribą, kai ir maitinantis santykinai nemokamai pristatytais "Barboros" maisto daviniais. Jau esu rašęs, kad tai fiksuoja ne tik Šveicarijos psichologai – norėdami užsirašyti į konsultaciją pas vietinį specialistą Kaune, jau šiandien galite nusiteikti laukti mėnesį, du ir ilgiau. Galite viltis, kad iki tol ištverti pavyks asmeninėmis pastangomis.

Todėl, grįžtant į atsidarantį gyvenimą, pagrindinis klausimas lieka – kiek mes jau išties esame pasiruošę gyventi naujoje realybėje? Kuri mūsų visuomenės dalis išmoko rūpintis ir kovoti su viruso grėsme? Kiek kiekvienas iš mūsų suvokiame kiekvieno savo veiksmo svarbą? Juk lengva ranka numetę kaukę į šoną ir besigrūsdami vos paskelbus "geriausią išpardavimą", netrukus vėl būsime priversti sugrįžti į keturių buto sienų kalėjimą. O gal ne – gal šie metai kiekvienam iš mūsų suteikė proto ir kiekvienas pradėjome elgtis atsakingai? Netrukus pamatysime ir patikrinsime.

Daug šalių, tokių kaip Nyderlandai, Belgija, Prancūzija ir kt., antikiniam menui išvežti iš šalies ES ribose eksporto licencijų nereikalauja. Tačiau kai kurios šalys, anksčiau garsėjusios laisva prekyba antikiniu menu, ėmė reikalauti eksporto licencijų ir išvežti ES ribose. Tai Vokietija ir Austrija.

ES ar atskirų šalių narių noras kontroliuoti antikinio meno vertybių judėjimą yra suprantamas, bet tai galima daryti paprastu ir patogiu būdu, kaip tai daro Jungtinė Karalystė ar Šveicarija. Pvz., Jungtinė Karalystė reikalauja eksporto licencijos, tik jeigu daikto vertė viršija 65 tūkst. svarų sterlingų. O ir pati eksporto licencijos gavimo procedūra greita ir paprasta, to nepasakysi apie ES institucijas.

Dar viena grėsmė antikinio meno rinkai – ES planuojamos įvesti importo licencijos. Visų šių ribojimų deklaruojamas tikslas – užkirsti kelią prekybai juodųjų archeologų iškastomis vertybėmis. Paradoksalu, tačiau tyrimai rodo, kad tokios vertybės sudaro ypač mažą dalį rinkoje, o visokie draudimai ir ribojimai apsunkina legaliai veikiančių verslo subjektų ir kolekcininkų veiklą. Valstybės praranda mokesčius, verslas – išsilaikymo ir plėtros galimybes.

Pasaulinė antikinio meno rinka sudaro apie 10 mlrd. dolerių. ES, buvusi laisvos prekybos legaliu antikiniu menu bastionu, dėl savo valdininkų įvestų ir planuojamų įvesti neapgalvotų ir beprasmių ribojimų šios rinkos lėšas praranda ir toliau praras. Tai sudaro sąlygas šias lėšas priglausti tokioms ekonomikoms su protingu reglamentavimu, kaip Jungtinė Karalystė, Šveicarija ar JAV.

Be abejo, nepaisant nepalankios politikos, ES ir toliau sudarys nemažą rinkos dalį, o dėl antikinio meno prekybos ES ribose reglamentavimo kiekviena šalis narė turi teisę spręsti pati. Tad, ar nevertėtų Lietuvai pasukti liberalaus reglamentavimo link ir tapti viena iš ES šalių šalia minėtų Belgijos, Nyderlandų ir Prancūzijos, kurioje būtų sudarytos palankios sąlygos prekybai antikiniu menu – veiktų galerijos, aukcionai, parodos, mugės, kolekcininkų ir prekybininkų asociacijos, taip į šalies ekonomiką pritraukiant dešimtis, o gal ir šimtus milijonų eurų?

Taigi įstatymų leidžiamoji institucija – Seimas valstybės lygiu ir savivaldybių tarybos savivaldoje – priima teisės aktus, kurie vienodai galioja visiems piliečiams, nepriklausomai nuo užimamų pareigų, turimo turto ir socialinio statuso. Vykdomoji valdžia – prezidentas ir Vyriausybė užtikrina šių įstatymų laikymąsi – vėlgi visiems vienodai, be išimčių.

Teorijoje viskas gražu, tačiau, ar iš tikrųjų viskas taip ir vyksta praktiniame mūsų valstybės piliečių gyvenime.

Abejonių kilo dėl valdžios vyrų ir moterų veiksmų adekvatumo priimant sprendimus ir jų laikantis, siekiant suvaldyti šalyje epidemiją.

Tuo metu, kai iš aukščiausių valdžios tribūnų apeliuojama į žmonių sąmoningumą prašant neiti be reikalo į prekybos centrus, nesusitikinėti su draugais, jeigu galima dirbti nuotoliniu būdu, o geriausiai iš viso sėdėti užsidarius namie tarp keturių sienų, tuo metu mūsų valstybės delegacija išvyksta į vieną iš didesnių epidemijos židinių Europoje – Ukrainą.

Prezidentas ir jį lydinti gausi delegacija, kurios sudėtyje beveik pusė ministrų kabineto, susitiko su Ukrainos politikais, kultūros veikėjais, kariais, taip pat ir vietos lietuvių bendruomenės atstovais. Viskas būtų gerai, Ukrainą palaikyti mūsų visų pareiga, jeigu patys norime būti laisvi, ir iš tiesų diskutuotinas klausimas, ar reikia toliau sėdėti užsidarius, tokiu būdu siekiant sumažinti epidemijos plitimo mastą, ar susigyventi su korona ir gyventi be apribojimų.

Klausimas diskutuotinas, tačiau reikia neužmiršti paminėti, kad šiandieną dar ne visi, sąžiningai besilaikantys įstatymų piliečiai gali aplankyti savo senus tėvus, gyvenančius savivaldybėse su aukštais pandemijos rodikliais. Kaip jie turi jaustis matydami tokią situaciją, laikytis toliau įstatymo ir galbūt daugiau nebepamatyti savo senų tėvų ar būti blogu valstybės piliečiu, nesilaikančiu įstatymo, bet mylinčiu sūnumi ar dukra, palaikančiu tėvus sunkiu metu.

Aš manau, jeigu norime ilgalaikėje perspektyvoje turėti tvirtą ir laisvą valstybę, įstatymų turime laikytis visi, pradedant aukščiausiais šalies vadovais (asmeninio pavyzdžio rodymas) ir baigiant eiliniais šalies piliečiais.

Tačiau, mano nuomone, ne mažiau svarbus aspektas ne tik visiems vienodai laikytis įstatymų, tačiau ir nepriimti tokių teisės aktų, kurių vykdymo kontrolės neįmanoma arba labai sunku užtikrinti, nes tai suponuoja jų nesilaikymą.

Esu optimistas ir tikiuosi, kad gyvensime visiems piliečiams vienodai teisingoje Lietuvoje ir mūsų gyvenime neprigis senas lotyniškas posakis "Kas leidžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui (Quod licet Iovi, non licet bovi)".

Šios sutarties pasirašymas po Antrojo pasaulinio karo siekiančioms atsigauti ir užtikrinti savo saugumą Europos šalims buvo gyvybiškai svarbus, realiai tai buvo prasidėjusių bendradarbiavimo pastangų tęsinys, po to, kai nepavyko įkurti Europos Gynybos Bendrijos, jos sutarties neratifikavus Prancūzijai.

Todėl Belgija, Vakarų Vokietija, Prancūzija, Italija, Liuksemburgas ir Nyderlandai davė pradžią Europos integracijai ekonominėje sferoje.

Ne taip senai, švęsdamos 60-metį visos ES narės, pasirašė Romos deklaraciją, kurioje teigiama, kad "veiksime drauge, kartais skirtingais tempais, o kur reikės – intensyviau, tačiau visada – judėdami ta pačia kryptimi".

Tačiau panašu, kad skirtingų valstybių judėjimo greičiai niekaip negali susilyginti.

Tačiau panašu, kad skirtingų valstybių judėjimo greičiai niekaip negali susilyginti.

Jau septyniolika metų kalbame apie tiesioginių išmokų suvienodinimą visų Bendrijos šalių žemdirbiams, tačiau jos vis dar skirtingos, nors pagal stojimo į ES aktą tiesioginės išmokos jau 2013 m. turėjo susilyginti visose valstybėse ir diskriminacija mūsų ūkininkų atžvilgiu jau seniai turėjo baigtis.

Taip pat stinga vienybės sprendžiant energetinių resursų klausimus, kai, neužtikrinant vienų valstybių narių saugumo, siekiama trumpalaikės ekonominės naudos kitoms.

Vienos svarbiausių pamatinių ES vertybių yra lygiateisiškumo ir naujų valstybių integracijos į bendrą ES erdvę principai, tačiau jų ir pasigendama.

Praėjusią savaitę Austrijos kancleris Sebastianas Kursas užsiminė, kad kai kurios ES narės galėjo pasirašyti slaptų sutarčių su vakcinų kompanijomis, kad gautų daugiau dozių, nei joms priklauso pagal bendrus bloko susitarimus, ir tai kelia didžiulį nerimą.

Šiandieną sunku pasakyti, ar tai tiesa, manau, kad artimiausiu laiku tai paaiškės, nes penkios valstybės nusiuntė laišką Europos Komisijos pirmininkei Ursulai Von Der Leyen ir Europos Vadovų Tarybos pirmininkui Charles'iui Micheliui, reikalaudamos paaiškinimo.

Tačiau didesnį nerimą kelia tai, kad ir kitose vietose leisdama diferenciaciją, ES atsisako vieno pamatinio savo principų – siekti visų šalių narių lygybės per didesnę integraciją, o ne taikyti kelių greičių ES modelį, kurio de jure nėra, tačiau kuris de facto egzistuoja jau šiandien.

Tikrai nesinorėtų, kad tai taptų nedideliu akmenuku, galinčiu nuversti darniai riedantį vežimą.

Nuo to laiko pasaulis neatpažįstamai pasikeitė, kūrėsi, keitėsi ir tobulėjo valstybių valdymai, progresavo ir transformavosi į kitą lygį žmonijos mąstymas. Savaime suprantama, kad atsirado daugybė demokratijos sąvokos apibrėžimų.

Tačiau iki šiol nėra bendros sampratos, kas yra demokratija. Todėl kiekvienas iš mūsų ją supranta ir interpretuoja savaip, perleisdamas per savo pasaulėžiūrą, savojo gyvenimo prizmę.

Mano nuomone, labai taikliai nesibaigiančius ginčus apie demokratiją yra apibendrinęs Winstonas Churchillis, pasakęs, kad "demokratija yra blogiausia iš visų valdymo formų, tačiau nieko geresnio dar nesugalvota".

Pagal vieno žymiausių XIX a. utilitaristų, Madisono, teoriją, demokratija – tai pirmiausia atsakingas valdymas ir valdžių atskyrimas.

Kiek pas mus demokratijos, galime spręsti patys, įsivertinę padėtį valstybėje pagal tokius visuotinai priimtus rodiklius, kaip emigracijos lygis, valdžios sprendimų priėmimo, kuriems nepritaria dauguma gyventojų, kiekis ir valdžios vyrų ir moterų, neturinčių visuomenės palaikymo elgesys (atsistatydina padarę klaidas ar nekreipia dėmesio į kritiką, prarastus reitingus ir dirba toliau).

Su valdžių atskyrimu mes tik įpusėjome. Savivaldos lygmeniu jas mums pavyko atskirti, tačiau valstybės lygmeniu mes jau buksuojame 30 metų, leisdami Seimo nariams būti ir Vyriausybės nariais. Aišku, trumpalaikėje perspektyvoje patogu, pat ys priimame įstatymus ir patys juos įgyvendiname, tačiau strateginėje perspektyvoje valstybė pralaimi.

Kiek pas mus demokratijos galime spręsti patys, įsivertinę padėtį valstybėje.

Pralaimi su ta sąlyga, jei mūsų valstybės vadovų vizija – demokratinis šalies valdymas. Jeigu ne, tai ir nereikia atskirti – leiskime toliau tiems patiems piliečiams būti ir vykdomąja, ir įstatymų leidžiamąja valdžia.

Nes ir Aristotelis demokratijos sąvoką vartojo negatyvia prasme, apibūdindamas prasčiokų valdžią, o vietoje jos matė tam tikrą demokratijos ir oligarchijos mišinį – politėją. Tačiau vargu ar daugumai mūsų šalies piliečių patiks Aristotelio mintis demokratiją pakeisti politėja.

Nepaisant skirtingų nuomonių, turbūt dauguma sutiks, kad demokratija nebūtinai turi būti geriausia valdymo forma, bet turi užtikrinti, kad nebūtų piktnaudžiavimo valdžia ir kad bet kokia bloga valdžia galėtų būti pakeista taikiu būdu.

Esu optimistas ir tikiuosi sulaukti, kada mūsų rinktas Seimas žengs dar vieną žingsnį link demokratijos, atskirdamas įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių funkcijų įgyvendintojus.

Verta paminėti, kad karantino sąlygos Šveicarijoje gerokai švelnesnės, o įspūdinga gamta ir gerokai didesnės gyventojų finansinės galimybės leidžia laiką leisti ne tik tarp keturių daugiabučio sienų.

Lietuvoje jau gerą pusmetį netyla diskusija, kokia iš tiesų yra karantino kaina mūsų visų sveikatai ir gyvybėms. Specialistai nepateikia vienareikšmio atsakymo, ar griežtos karantino priemonės, apribojusios ne tik socialinius kontaktus, bet ir galimybes nuvykti į gretimą rajoną paslidinėti ar net pavaikščioti miške, yra adekvačios ir neviršija racionalių saugumo reikalavimų.

Dar vasarą žiniasklaidoje buvo pasirodę netikėtų gydytojų liudijimų apie kažkur dingusius kardiologinių problemų turinčius pacientus. Anuomet respublikinės Šiaulių ligoninės kardiologai skundėsi, kad net keletą savaičių jiems tenka dirbti be pacientų, kurie delsia, atidėlioja vizitą ar tiesiog bijo atvykti į konsultaciją. Kardiologams ši situacija sunkiai suprantama, nes negydomos širdies ligos kelia pavojų ne tik sveikatai, bet ir gyvybei. Didžiausią susirūpinimą kelia sergantieji širdies nepakankamumu, nes jie dažniausiai atvyksta kritinės būklės ir tuomet prognozės jau būna blogos. Per karantiną dalis pacientų, susirgę miokardo infarktu ar varginami paūmėjusios krūtinės anginos, niekur nesikreipė ir į ligoninę atvyko pralaukę tą laiką, kai jiems buvo galima padėti išvengti padarinių.

Šiandien situacija ne ką geresnė – neseniai Statistikos departamentas pristatė išankstinius 2020 m. demografijos rodiklius, kurie rodo, kad praėjusiais metais fiksuotas didžiausias mirtingumo padidėjimas nuo 1990 m. Departamento specialistai skaičiuoja, kad 2020 m. mirė 43,4 tūkst. žmonių, o tai – 5,1 tūkst. (13,3 proc.) daugiau nei 2019 m.

Lietuvoje jau gerą pusmetį netyla diskusija, kokia iš tiesų yra karantino kaina mūsų visų sveikatai ir gyvybėms.

Statistika rodo, kad didėjo vyresnio amžiaus žmonių mirtingumas, o tam įtakos turėjo ir pandemija. Tačiau didžiausias mirtingumo šuolis buvo fiksuotas gruodį – tada šis skaičius siekė beveik 6 tūkst. mirusiųjų.

Tokie ženklai rodo, kad pradedame pjauti ilgalaikį karantino derlių. Apsisaugoję nuo koronaviruso grėsmių, likome vieni prieš galybę kitų ligų, blogų įpročių, menko rūpinimosi savo gera fizine ir psichologine būsena. Ir tai, ką Šveicarijos gydytojai kalba, turėtų būti didžiulis įspėjimas mums visiems. Socialinio gyvenimo sunaikinimas kuria ne tik problemas šiandien, dar rimtesnių padarinių tai turės ateityje, kai jaunimas nebeturės tų bazinių bendro gyvenimo įpročių, gyvą bendravimą jiems jau atstos kompiuterio ar telefono ekranas.

Šveicarijos gydytojai jau šiandien kalba, kad daugiausia problemų patiria jauni gyventojai – būtent jiems psichologinė našta yra sunkiausia. Daug jaunuolių skundžiasi padidėjusia baime, vienišumu, konfliktais šeimoje ar net smurtu.

Ar mes tam pakankamai skiriame dėmesio? Visi lenkiame galvas prieš "Jaunimo liniją" ar "Sidabrinę liniją", skirtą senjorams. Tačiau vargu ar to pakanka. Turime išgirsti tuos, kurie dabar užrakinti, be pagalbos, neišklausyti ir likę vienui vieni, turime išgirsti ir padėti jiems, kol dar ne per vėlu.

Kaip dabar Kaune įprasta, bet kokia netikėta mintis tapo proga susipliekti dviem oponentų grupėms. Vienoje pusėje – Kauną valdantis "Vieningas Kaunas". Kitoje – gamtos, senosios architektūros, gyvų medžių ir žalios žolės mylėtojai. Kažkur dar buvo ir dabartiniai sklypo savininkai, kuriems atsiranda galimybė už sklypą sulaukti solidžios piniginės kompensacijos.

Nepriklausydamas nė vienai iš suinteresuotų grupių (nesu nei "Vieningo Kauno" narys, nei sklypo savininkas, todėl į formalų biurokratinį sprendimą žiūriu kaip neabejingas miesto gyventojas, ir tai leidžia iškelti keletą aktualių klausimų bei nebūti prikaltam prie būsimo asfalto ar pririštam prie pjaunamo ąžuolo.

Būkim atviri ir pripažinkim – 2 tūkst. automobilių vietų atsirado ne iš dangaus, o dėl jau minėto stadiono poreikių.

Pirmas klausimas – kokią išties problemą Kaunas bando spręsti? Trūksta automobilių vietų rekonstruojamam stadionui? Problemų kelia dabartinė ūkinė veikla? Nėra kitų erdvių, kur investuoti ES pinigus?

Deja, bet į šiuos klausimus atsakymų kaip tik ir nėra. Jeigu skaitytume tarybos sprendimo lydinčiąją medžiagą, tai pamatytume, kad pagrindinis vis dėlto yra automobilių vietų poreikis. Taip tiesiog taisomos stadiono rekonstrukcijos klaidos, kai neskirta dėmesio deramai transporto infrastruktūros pertvarkai, fizinėms erdvėms konstruoti taip, kad bent kiek didesnių varžybų atveju problemų neturėtų ne tik dalyviai, bet ir žiūrovai.

Antras klausimas – kam reikalingi 2 tūkst. automobilių vietų? Vydūno alėjos apylinkėse automobilių srautas vis intensyvesnis, vis sunkiau šioje miesto dalyje rasti laisvų vietų vakare, tačiau trūkumas tikrai neskaičiuojamas tokiu mastu. Tad būkim atviri ir pripažinkim – 2 tūkst. automobilių vietų atsirado ne iš dangaus, o dėl jau minėto stadiono poreikių.

Situacija: Ąžuolyno pašonėje atsiras 2 tūkst. vietų automobilių aikštelė. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Kai pripažinsim, kad miesto tarybos sprendimą lemia visavertės stadiono infrastruktūros poreikis, taps akivaizdu, kad pasirinkimų nėra labai daug. Šios erdvės Vydūno al. 4 yra vienas galimų sprendimų. Alternatyva – imtis dar sudėtingesnių sprendimų K.Petrausko ir Sporto gatvių erdvėje. Čia interesų kamuolys dar sudėtingesnis – reikėtų panaikinti bent kelias maitinimo įstaigas, pertvarkyti Sporto ir sveikatingumo centrą, spręsti kelių privačių objektų likimą.

Įdomesnis kompleksinis scenarijus – senokai aptarinėjamas Lietuvos sporto universiteto perkėlimas ir prijungimas prie Lietuvos sveikatos mokslų universiteto. Buvusių pastatų vietoje atsivėrusi erdvė būtų didžiulė galimybė inovatyviai ir kompleksiškai pertvarkyti šią miesto dalį. Tačiau, suprantama, tai istorija iš mokslinės fantastikos, nes Lietuvos sporto universiteto jungimo klausimo nesugebėjo įveikti net visa praėjusio Seimo kadencija.

Trečias klausimas – jeigu automobilių vietų poreikis yra, jeigu jam patenkinti tai yra geriausia vieta, tada belieka įvertinti, ar dabartinis procesas užtikrina pakankamą skaidrumą ir miesto interesus?

Pakanka atsiversti savivaldybės tarybos lydinčiuosius dokumentus ir pamatyti 2 tūkst. vietų automobilių aikštelės schemą. Atsakymas akivaizdus ir kategoriškas – tokio asfalto blyno Ąžuolyno viduryje negali būti. Tačiau... dabartinis tarybos sprendimas priimtas nė vienam (!) tarybos nariui neprieštaravus, nepadarius jokios pastabos. Nors neformaliuose pokalbiuose ar socialiniuose tinkluose beveik visi balsavę už vieningai garantuoja, kad schema – nesusipratimas ir neturės jokios įtakos.

Tad šįkart tenka viltis, kad tarybos narių pažadai netaps tolesnių biurokratinių sprendimų pagrindu. Ir kad po metų ar poros Ąžuolyno viduryje turėsime ne asfalto gėdą, o modernų ir gamtą bei miestiečių poreikius sujungiantį sprendimą. Žinoma, lygiai taip pat galiu ir klysti – miestas gali pradėti dar vieną amžiaus statybą, kuri kam nors vis netiks ir niekaip nebus baigiama.

Didelė tikimybė, kad tais pačiais žodžiais jis apibūdintų ir dabartinę situaciją Lietuvoje. Būtent Lietuvoje, vienoje iš ES šalių, o ne visoje ES, nes tikrai negalima sulyginti mūsų smulkiųjų ir vidutinių verslininkų gaunamos pagalbos iš Vyriausybės, išmokų dydžio su Prancūzijos, Ispanijos ar Vokietijos piliečiais.

Galima pajuokauti, kad sovietiniais laikais žmones baudė už tai, jog nedirbo, o dabar už tai, kad dirba. Pajuokauti galima, bet iš tiesų nejuokinga. Daugumai smulkiojo ir vidutinio verslo atstovų iškilo dilema: laikytis įstatymų ir sužlugti ar dirbti pogrindyje. Šiandien sunku pasakyti, kokia procentinė dalis verslo pasirinko pastarąjį variantą, tačiau, kad dalis verslo tai pasirinko ir išėjo į pogrindį, – faktas. Tai bent jau akivaizdžiai demonstruoja iškilių šalies veikėjų šukuosenos ir pamaldžiai, su tvarkingu manikiūru sudėtos rankos televizijos ekranuose.

Nesiimu vertinti, kas blogiau – laikytis, nors kartais ir prasilenkiančių su logika įstatymų ir žlugdyti verslą, taip silpninant ne tik asmeninį, bet ir visos šalies ekonominį potencialą arba bandyti išlikti tiesiog nueinant į pogrindį, dirbant nelegaliai ir aišku nemokant mokesčių į biudžetą.

Mano nuomone, abu šie variantai blogi, tačiau pagrindinė problema tikrai ne juose. Manau, kad didžiausia bėda, jog tokie įstatymai, mūsų visų šalies gyventojų gyvenimus reglamentuojantys teisės aktai atsiranda skubotai, iki galo neapsvarsčius jų padarinių ir netgi nepasivarginant pagalvoti apie būtinas priemones, kurios užtikrintų jų laikymąsi.

Daugumai smulkiojo ir vidutinio verslo atstovų iškilo dilema: laikytis įstatymų ir sužlugti ar dirbti pogrindyje.

Aišku, galima galvoti, kad baigsis pandemija ir dalis verslininkų, kurie dirbo pogrindyje, vėl legalizuosis ir toliau tvarkingai mokės mokesčius į biudžetą. Galvoti galima, tačiau tai primena stručio, įkišusio galvą į smėlį ir nuoširdžiai tikinčio, kad jo niekas nemato, filosofija.

Neapgaudinėkime savęs. Pernelyg užsižaidę su draudimais dirbti smulkiojo ir vidutinio verslo atstovams, netgi galima pasakyti versdami juos dirbti nelegaliai, šovėme sau į koją, nes dalis jų gali taip ir likti pogrindyje, toliau nemokėdami mokesčių, didindami šešėlinę ekonomiką ir tuomet beliks kaltinti tik save (sakydamas save turiu galvoje tuos žmones, kuriems mes, šalies piliečiai, suteikėme įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžią).

Prisiminkime, kiek vargo ir pastangų reikėjo įdėti, kol pasiekėme tai, ką turime. O iki koronaviruso pandemijos pradžios pasiekėme tikrai neblogų rezultatų. Turėjome šalies ekonomiką su gerokai sumažėjusiais šešėlinių pajamų rodikliais. Mums pavyko sumažinti šešėlinę ekonomiką beveik iki 14 proc. Tai iš tiesų neblogas rezultatas prisiminus, kad dar prieš penketą metų šešėlyje sukosi beveik trečdalis BVP, tačiau pastaraisiais metais biudžeto ir pajamų surinkimo rezultatai nuosekliai gerėjo. Vien per 2018–2019 m. iš šešėlio buvo ištraukta beveik trečdalis milijardo eurų.

Dabar panašu grįžtame ten, kur buvome, ir dėl prarastų biudžeto lėšų bei laiko joms susigrąžinti galėsime kaltinti ne koronavirusą, o tuos, kurie kovai su juo pasirinko neadekvačias priemones.

Tačiau yra pasaulyje valstybių, kur nuolatinis sniegas (ir daug jo) nėra jokia naujiena. Viena iš tokių valstybių – Šveicarija, kurioje daug miestų įsikūrę gana aukštai virš jūros lygio, todėl į kalnus atsimušę drėgmės kupini oro srautai lemia, kad krituliai – ir dažni, ir gausūs. Žiemą – daug, labai daug sniego.

Ar ko nors galėtume pasimokyti iš šios kalnų šalies? Tikrai taip!

Pirmoji pamoka – sniegas krenta bet kada. Tai gali būti ir naktis, ir vidurdienis, ir pats netinkamiausias laikas, kai jums iš taško A nukakti į tašką B yra gyvybės ar mirties klausimas. Todėl tvarkyti sniegą yra septynias dienas visą parą savivaldai priklausanti funkcija. Ir tai nėra   darbas tik nuo 8 iki 17 val. Valstybės tarnyboje (bent jau Lietuvoje) toks dalykas nėra savaime suprantamas – tam turi būti ruošiamasi, planuojama ir imamasi atitinkamų administracinių priemonių (pamainos, sąžininga viršvalandžių apskaita ir pan.).

Antroji Šveicarijos pamoka – išvalyti jau valytą vietą lengviau, negu valyti, kaip sakoma, nuo nulio. Valyti ir išvežti šviežiai iškritusį sniegą gerokai lengviau (ir efektyviau), nei vėluoti ir pamatyti, kad užleista ir nesutvarkyta gatve negali važiuoti ne tik lengvasis, bet ir sunkusis ar net specialusis transportas. Kiekvienas žinome – jei savo kiemą valome nuolat, šviežio sniego sluoksnį išvalyti nesudėtinga, bet jei tik patinginiaujame ir tenka kovoti su suplukta ir suvažinėta sniego pluta –  jau vargo vakarienė. Tad sniego tvarkymas bet kuriame mieste ar objekte ir turi remtis reguliaria visų (!) pagrindinių transporto arterijų priežiūra.

Nedaug matyti ir sunkiosios technikos, kuri sniegą iš miesto centro vežtų į specialias aikšteles.

Trečiasis šveicariško gyvenimo pavyzdys – kiekvieną kartą sniegas krenta skirtingai. Vieną kartą pusnys bus iš pietų, kitą – iš vakarų, o kartais kris tolygiai visur. Viską lemia konkrečios oro sąlygos, vėjo kryptis, temperatūra, sniego kiekis ir pan. Gali atrodyti netikėta, tačiau būtent dėl to turi būti skirtinga ir sniego tvarkymo taktika. Vienaip reaguojama sniegui krentant dieną, kitaip – naktį. Vienų priemonių imamasi, jeigu sniegas šlapias, visai kitokių – jeigu spaudžia šaltukas. Dabar jau retas prisimins, tačiau sovietiniais laikais svarbesni keliai buvo saugomi specialiomis apsauginėmis tvoromis, tinklais ir pan. – taip buvo siekiama mažinti sniego pustymo metu susidarančius sniego gūbrius, formuoti juos šalia kelio. Ir tai tik vienas mažas pavyzdys, kad efektyviai tvarkyti sniegą – sudėtinga ir patirties reikalaujanti užduotis.

Ketvirtoji pamoka – bendruomenės išteklių pasitelkimas. Ar kur nors šiomis dienomis matėte intensyviai žemės darbus vykdančias statybos bendroves? Ar jos kažkur įdarbino savo sunkvežimius, savivarčius ir kitą sunkiąją techniką? O juk skundų apie sniego valymo technikos trūkumą tikrai girdėti. Nedaug matyti ir sunkiosios technikos, kuri sniegą iš miesto centro vežtų į specialias aikšteles, kur jis galėtų ramiai ištirpti. Ir tai tuo metu, kai karantinas apribojo galimybes dirbti? Ką jau kalbėti apie mūsų šalies ūkininkus, kurių techniką pritaikyti sniegui tvarkyti – jei ne minučių, tai poros valandų reikalas. Ir visi liktų patenkinti, nes už tokią paslaugą būtų sąžiningai atlyginama.

Penktasis gerosios šveicarų praktikos pritaikymas – laiko planavimas. Dabar, karantino metu, tai nėra taip svarbu, tačiau įprastą žiemą tvarkant sniegą turi būti atsižvelgiama į žmonių gyvenimo ritmą. Daugeliui iš ryto reikia į darbą, o dienos pabaigoje – namo. Todėl ir sniegas tvarkomas  turi būti ne bet kada, o planuojant, kad pagrindinės transporto arterijos būtų paruoštos aktyviam eismui apie 7 val. ryte ir apie 16–17 val. popiet. Gal ir gražiai atrodo švarūs keliai pietų metu, tačiau tai reiškia, kad svarbiausiu momentu didžiausiai keliautojų grupei jie jau bus prastos kokybės.

Atrodytų, šie patarimai, remiantis Šveicarijos pavyzdžiu, ne tokie jau ir sudėtingi. Tai gal tiesiog imam ir darom?