Antrojo tipo civilizacija turėtų sugebėti naudotis visa Saulės sistemoje prieinama energija. 1960 m. kitas fizikas, futuristas ir vizionierius Freemanas Johnas Dysonas pasiūlė plačiai anuomet nuskambėjusį sprendinį – sukurti ir pastatyti sferą, kuri apjuostų visą Saulės sistemą ir kosminę radiaciją paverstų Žemei reikalinga energija. F.J.Dysono sfera –  turbūt didžiausias tiek apimtimi, tiek ambicija kada nors žmogaus sugalvotas projektas. Nors mums, kaip rūšiai, jo neįmanoma įgyvendinti, jis tebėra svarbus tuo, kad išreiškia žmogišką troškimą tobulėjimui, savęs kaip rūšies peržengimui ir... transcendencijai.

Galų gale trečiojo tipo civilizijai, anot N.Kardaševo, jau būtų pasiekiama visa Paukščių Tako galaktikoje prieinama energija. Šiame lygmenyje žmonija ims kolonizuoti kosmosą ir kitas žvaigždžių sistemas. Tikriausiai laiku atkeliavusio trečiojo tipo civilizacijos atstovo jau nepalaikytume žmogumi. Toks žmogus, kaip evoliucionavusi žmonija, matyt, jų būtų pastatęs ne vieną ir ne dvi F.J.Dysono sferas.

XX a. pozityvizmas ir tikėjimas absoliučia mokslo ir pažangos (daugiausia technologinio progreso) nauda davė tikrai įdomių rezultatų. Radijo bangomis mes dabar galime siųsti tada neįsivaizduojamus kiekius informacijos, o štai 5G ryšys, kurio vieni bijo ir keikia, o kiti laukia, turėtų sujungti žmogų su mašina, įgalinti automatinę gamybą. Ne tiek daug jau ir trūksta iki to bent jau žemiausio laiptelio – pirmojo lygmens civilizacijos. Bet ar viskas taip gražu ir lengva?

Ne viename savo darbe, tiek moksliniame, tiek eseistikoje, dariau išvadą, kad žmogus – visų pirma, kalbu apie Vakarų civilizacijos ar judaizmo-krikščioniškosios kultūros kontekstą – siekė ne evoliucionuoti, bet gerinti savo aplinkos kokybę. Tobulinti ne save, o daiktus. Nors ir vidutinis Žemės gyventojų intelekto koeficientas pastarąjį šimtmetį kilo beveik 20 punktų, ir tai tikrai įspūdingas rodiklis, tačiau jei lyginsime įžvalgą, kuria pasižymėjo senovės Graikijos mokslininkas, viduramžių scholastas, su šiuolaikiniais mąstytojais, kažin ar pamatysime kokybinį paties mąstymo skirtumą. Taip, dalį procesų mes išmanome giliau, tačiau, eidami specializacijos keliu, tam tikra prasme prarandame holistinį visatos vaizdinį.

Globalinė pandemija neblogai atskleidžia pozityvistinio mąstymo trūkumus. COVID-19 atima vis daugiau ir daugiau gyvybių, tačiau visų pirma ji nusitaikiusi į mūsų gyvenimo būdą. Tai ne tik medicininis iššūkis, tai gilesnis mūsų civilizacijos, kuri sudaro apie 80 proc. pirmojo tipo civilizacijos, sąrangos įvertinimas.

Ar mums tikrai reikia tris ar keturis kartus keliauti į Turkijos, Egipto ar Ispanijos vadinamuosius resortus? Ar tikrai, kai užsisakome ekskursiją kokiame nors sename Europos senamiestyje ir išklausome įdomų gido pasakojimą, iš tiesų gauname gilesnių žinių, ar vien tik užsidedame varnelę, kad aplankėme? Turizmas atsiranda iš piligrimystės ir prekybos, bet tiek pirmasis, tiek antrasis visais laikais ne tik imdavo iš vietos, bet iš jos paėmęs duodavo. Turistas irgi moka pinigus, perka paslaugas ir suneša, grubiai tariant, 10 proc. viso pasaulio BVP.

Suabsoliutinta vertybė – individualusis humanizmas, kuris, deja, yra persmelkęs Lietuvą, iš tiesų niveliuoja tik patį asmenį, o juo labiau žmoniją.

Galbūt nuskambės ortodoksiškai, tačiau tikrai ne 10 proc. mūsų Žemėje sukuriamų socialinių malonumų, o 90 proc. jų vargiai yra mums reikalingi. Kiti net žalingi. Nors mūsų materialinė padėtis nuolat gerėja, psichikos ligų ir sutrikimų skaičiai yra stulbinami. Ypač itin stipriai ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse šis procentas netgi didesnis nei kraštuose, kenčiančiuose ekonominį nepriteklių ar karo baisumus. Iš tiesų žmogus tampa technologijos dalimi. Technologijos, taip pat ir socialinės, ima veikti kaip impozicijos mums būti vienokiems ar kitokiems, turėti tą ir aną.

Kritikuodamas egzistencialistinę filosofiją Antanas Maceina išreiškė mintį, kad žmogus yra pasaulyje ir gamtoje, bet nėra jo dalis. Gyvūnas ar augalas visų pirma nėra gyvūnas ar augalas – jie pirmiausia yra pasaulio dalis, integralus biomos elementas. Žmogus yra virš pasaulio ir gamtos, ir tai yra jo palaiminimas, bet kartu gali tapti ir savotišku prakeiksmu.

Žmogus vis labiau ir labiau tampa savo sukurtų mechanizmų dalimi. Jei galime apvardyti gamtą, tai metauždavinys – susivienyti į vientisą organizmą ir kolektyviai išspręsti mus kankinančias problemas – yra neįmanoma misija. Techninio singuliarumo apologetai kalba apie žmogaus sujungimą su žmogumi ir su technikos artefaktais, tačiau bažnyčia jau daugiau 2000 metų kviečia žmoniją susijungti į mistinį kūną. Todėl ir F.J.Dysono sfera ar kitos pažangos idėjos, tebūnie kartais ir utopijos, nėra kažkas nauja, kažkas nebūdinga ar nenatūralu. Žmogus yra virš pasaulio ir Dievas žmogui nori daugiau nei vien tik laikino, praeinančio, malonumo Žemėje.

COVID-19 atima restoranus ir begėdiškai gerą maistą, aukštos kokybės aptarnavimą, atima keliones, baseinus ir kultūros renginius. O kai čia mes, Gintaro Beresnevičiaus žodžiais tariant, nesugebame savęs apriboti, tada COVID-19 atima gyvybes.

Nesu sveikatos reikalų žinovas, tačiau kultūriniu požiūriu net Juodoji mirtis, nušlavusi, įvairiais skaičiavimais, nuo 30 iki 60 proc. Europos populiacijos, taip stipriai nesikėsino į žmonijos gyvenimo būdą. Jis buvo daug sėslesnis ir žmonių judėjimas vyko daug arčiau jų habitato nei dabar. Todėl nubloškusi žmoniją į kančią, sielvartą ir neviltį Juodoji mirtis nesunaikino gyvenimo būdo. Net priešingai: nuslūgus marui iš naujo suklestėjo miestiškumo tradicija, amatai ir kiti verslai. Paradoksas, tačiau kai kurie tyrinėtojai, kaip Paulas Masonas, Juodosios mirties siautėjimą priskiria vienai iš keturių esminių sąlygų, sukūrusių prielaidas santykinai ankstyvam finansinio kapitalizmo įsigalėjimui Europoje, o tai įgalino Vakarų civilizaciją tapti dominuojančia kultūra pasaulyje.

Kitos trys priežastys: spausdintas žodis – Johanno Gutenbergo mašina, kreditavimas ir transnacionalinių finansinių konglomeratų užuomazgos bei naujųjų pasaulių atradimas, suteikęs Europos žmonėms prieigą prie neribotų resursų.

Viduramžiais miestiškumo grūdas jau skleidėsi, ypač prie to daug prisidėjo monastinių centrų veikla, jų įdiegtos vertybės: pasitikėjimas, įsitinklinimas, žinių perdavimas – visa tai, ką laikome itin svarbiomis sąvybėmis ir dabar. Ir sukrečiantys globaliniai pokyčiai bei trauminiai atsitikimai iš esmės prisidėjo prie to, kur link žmonija ir taip ėjo, – sustiprinimo. COVID-19 civilizaciją veikia priešingai. Nebūdamas, bent jau kiek žinoma, toks pražūtingas kaip maras, šis virusas – tarsi tekstas, sakantis, kad žmonijos gyvenimo būdas turi keistis. Keistis jis turi iš esmės.

N.Kardaševas kalbėjo apie pirmojo ar antrojo tipo civilizacijas XX a. būdinga ganėtinai agresyvia maniera: apie poreikį išgauti energiją rūšies tobulėjimui. XXI a. net ne kiek dėl COVID-19, bet dėl bendros Žemės organizmo kaitos, dirbtinio intelekto keliamų iššūkių tikriausiai bylos, kad tikrai turime pereiti bent jau į tą pirmąjį tipą. Tačiau, matyt, bus akcentuojami tvarūs ir aplinkai draugiški būdai tai energijai gauti.

Tad, būdami virš pasaulio ir gamtos, kartu esame ir mažiausia jos dalis, labiausiai pažeidžiama dalis. Galbūt XX a. pozityvizmas, kosminė svajonė ir tikėjimas neįtikėtinais dalykais yra verti bent jau savojo genotipo išsaugojimo. Galbūt metatikslų kėlimas, bet jau ne technologijos sudėtingumui, ne daugeliu atvejų nebūtinam manieringumui (juk tikrai nėra būtina automobilį keisti kas trejus, o kompiuterį – kas metus), o mūsų kaip rūšies sąmonės tobulėjimui – evoliucijai, yra atsakymas į tas bėdas, kurių mes taip paprastai negalime išspręsti.

Dar daugiau: mes paverčiame individą pasaulio centru. Nesinori būti tragedijų pranašu, bet suabsoliutinta vertybė – individualusis humanizmas, kuris, deja, yra persmelkęs Lietuvą – iš tiesų niveliuoja tik patį asmenį, o juo labiau žmoniją.

Pastarojo meto įvykiai Lenkijoje tam tikra prasme atspindi savotišką žmonijos raidos absurdą. Žmogus teigia, kad jam, ir tik jam, priklauso jo kūnas, jis gali kiek tik įmanydamas tenkinti savo poreikius – keliauti, pirkti ir vartoti, neatsižvelgti į bendruosius bendruomenės, visuomenės, ateities, ką jau kalbėti apie praeities, kartų poreikius. Čia mes save įvarome į izoliaciją nuo pačių savęs, nereikia net pandemijos.

Tačiau kažkuriam ateities laike mes įsisąmoninome Fiodoro Dostojevskio mintis apie rojų ir jau ten esame. Galų gale A.Maceina apsiėmė atsakyti į klausimą, kurį užduoda ateistai, pozityvistai ar agnostikai: jei Dievas geras, tai kodėl jis neišsprendžia žmoniją kankinusių problemų, leidžia nutikti siaubingiausiems dalykams? A.Maceina atsako labai paprastai: mes nesuprantame ir neturime net galimybės pasaulio empirikoje pamatyti vientisą Dievo vaizdinį, mes čia matome tik skirtingus jo aspektus, briaunas. Iš tikrųjų, kaip galime sakyti, kad kažkas yra gera ar kažkas yra bloga, kai net nematome savo istorijos kaip vientiso naratyvo. Aš, kaip absoliutus tik sau priklausąs individas, esu įmestas į tokį pasaulį, koks jis yra. Kvailai skamba! Juk jei aš būčiau absoliutus, aš įmesčiau pats save į pasaulį, prieš tai jį sukūręs pagal savo preferencijas, ir save susikurčiau tokį, kokį norėčiau matyti, ir man nereikėtų plastinės operacijos ar apskritai medicininės pagalbos.

Atrodo, kad žmonija vis dėlto nugalės COVID-19, tačiau labai norėtųsi, kad ta pergalė sukurtų prielaidas pasiruošti daug didesniems šiame amžiuje dar laukiantiems iššūkiams, kurie nors ir pridarys mums daug žalos, tikriausiai taps ir galimybe tapti geresne rūšimi.

Bet prieš tai, atsakykime į kelis fundamentalius klausimus. Kodėl mes žavimės praeities epochų paminklais? Kodėl neretai seną namą, jau vargiai atitinkantį kokią nors utilitarią funkciją, mes mėgstame labiau nei šiuolaikinės architektūros objektą, kuri neretai vadiname dėžute, konteineriu ar kokia nors modernia nesąmone? Aiškų ir vienareikšmį atsakymą šiame straipsnyje kažin ar įmanoma pateikti, bet galime pasigilinti į du šio reiškinio aspektus. Abu, tiesa, susiję ne kiek su imamentinėmis architektūros (senos ar naujos) sąvybėmis, bet veikiau su populiacijos percepcija ir kultūriniu raštingumu. Nes kol mes nepradėjome stebėti reiškinio, tol jis it koks kubitas yra superpozicijoje – vadinasi, vienu metu gali būti keliose vietose.

Taigi, potencialiai pirmas niuansas, kodėl mes vertiname praeities dimensijai priklausančius daiktus (ne tik namus) yra, matyt, tas, kad mus lyg ir įgalina peržengti savo laikmečio ribas ir bent susimuliuotai nusikelti į praeities epochas. Galite būti kad ir pats didžiausias pozityvistas, ateistas ar marksistas, bet pripažinkite – žmonija linkusi į transcendenciją. Net ne tai, kad linkusi, ji trokšta transcendencijos, nori peržengti savo fizinio kūno ir proto apribojimus.

Paveldas ir seni daiktai čia gali atlikti dvilypį vaidmenį. Jis iš tiesų mus gali nukelti ne tik į praeitį ir padėti suprasti savo ateitį. Paveldas visada, dar kelis tūkstančius metų iki paviršutiniškos institucinės paveldosaugos atsiradimo, turėjo padėti žmogui suvokti savo vietą istorijos kontinuume. Paveldas – tai jau daug įvykusių ateičių ir šita informacija yra neįkainojama. Tai, aišku, nėra transcendentinis šuolis, bet bent jau jis praplečia egzistencijos ribas.

Antra vertus, dabar mūsų supratimas apie paveldą neretai yra banalus ir mums tiesiog svarbu turėti seną daiktą kaip savosios (asmeninės ar kolektyvinės) tuštybės užpildymo objektą. Tada neretai asmuo ar bendruomenė taip prisiriša prie daikto, kad suniveliuoja bet kokią už jo esančią prasmę. Lyg ir norime transcendencijos įspūdžio kaip pirmuoju atveju, bet mes už daikto nebesugebame matyti turinio.

Jei iš kultūros reikalaujame atsipirkti kaip iš įprasto ūkio, tai mes ilgainiui prarandame ir kultūrą, ir ūkį, nes kultūra per se yra ūkio tęstinimo garantas.

Tad antrasis niuansas – vizualinio tapatumo troškimas – kaip vartotojiško požiūrio į kultūrą apraiška. Iš tiesų tai kultūra yra labai utilitari, ji visada buvo utilitari. Tačiau dabar mes turime kultūrines, kūrybines industrijas ir kultūrinį turizmą. Nesakau, kad tai blogai, bet blogai tai, kad mes kultūros dimensijai keliame ūkinės dimensijos reikalavimus. Jei iš kultūros reikalaujame atsipirkti kaip iš įprasto ūkio, tai mes ilgainiui prarandame ir kultūrą, ir ūkį, nes kultūra per se yra ūkio tęstinimo garantas. Dabar mes norime seno namo dėl seno namo. Ir neretai žmonių sąmonėse bet kokia istorinė archiktetūros forma tampa vertybe savaime. Dažnai, nepaisant net ir to, kad naudojami orderio ar kiti klasikiniai elementai, jau yra tik prastos kopijos kopija.

Taigi tokia dvilypė paveldo situacija, kurios ateitis tikriausiai neišvengiamai turės grįžti prie esmės – tai yra ne prie paties seno daikto įstabininimo, bet veikiau prie paveldo kaip žinių šaltinio.

Atradimas: šis nuošaliau Raseinių centro esantis daugiabutis modernumu nenusileidžia geriausiems Kaune esantiems gyvenamiesiems namams. Kastyčio Rudoko nuotr.

Lietuvos architektūros istorija tam tikra prasme šitą savotišką dialektiką pati labai gerai įkūnija. Mūsų medinės bažnyčios yra vienos iš asketiškiausių, jei lyginsime jas su mums artimais kaimyniniais regionais ir valstybėmis. O štai žemaitiškų klėčių lėpiai yra ta įdomi architektūrinė-funkcinė detalė, kuri leidžia kalbėti apie Lietuvos etnokultūroje jau giliai įsišaknijusį proto-modernizmo genomą.

Kita vertus, mūsų modernizmo architektūra Pirmosios Respublikos laikotarpiu balansavo ant vizualumo ir barokiškumo bei modernių asketiškų formų. Galbūt mūsų modernioji architektūra – itin savita ir kokybiška, bet ji, matyt, ne iki galo atskleidė etninės architektūros užduotą architektūrinį ir urbanistinį kokybės turinį.

Tačiau netobulumas – natūrali žmonijos kultūros būsena civilizacijoje. Kultūra tobulai gali save išpildyti tik savyje, tai yra, be civilizacinio apvalkalo. Tada ji yra visa savyje ir sau. Civilizacijai užtenka priartėti prie tobulumo ir tada jį apleisti, nes civilizacija yra laikiška, o bet koks tobulumas laiką iš karto sustabdytų ir civilizacija netektų savo prasmės ir tąsos.

Padarėme ilgą įžangą ir dabar praktiškai galima atsakyti į klausimą, koks vis dėlto yra geriausias namas, kurį labiausiai verta pamatyti Raseinių mieste. Tai nuošaliau nuo miesto centro, S.Dariaus ir S.Girėno g. 26 esantis gyvenamasis namas. Tikrai. Tai labai neprižiūrėtas ir nuskuręs pastatas, sudarkytas balto profilio plastikinių langų ir atmosferos poveikio. Apie kažkokį įtraukimą į saugomų vertybių sąrašus, matyt, čia nebuvo nė kalbos, nes kažin,ar apskritai čia būta susidomėjimo šia vertybe.

Ar pats namas gražus? Tikriausiai priklauso nuo skonio.

Iš tiesų namas puikus lietuviškos kultūros atspindys. Modernumu jis nenusileidžia geriausiems Kauno mieste esantiems gyvenamiesiems namams, tačiau tas modernumas labai originaliai permieštas klasikinio vizualinio pojūčio. Plokščias stogas, išsikišęs laiptinės tūrio erkeris, plokščiafasadiškumas kur ne kur pagyvintas braukomis. Tačiau laiptinės erkerį laiko improvizuotos dorėninės kolonos. Ir jos ne šiaip vizualios, lyg būtų sekta istoristiniu manieringumu, kurio, deja, neišvengė dauguma tarpukario architektūros pavyzdžių ano meto Lietuvoje, bet, veikiau, čia mes nugrimztame į pačios kultūros ir civilizacijos istorijos pradžią, kai orderio sistema dar buvo perdėm keista ir statyta su didžiule atsarga, kažkiek kvepia Mikėnų megarono vaizdiniu.

Ar pats namas gražus? Tikriausiai priklauso nuo skonio. Ar Mieso van der Rohe šedevrai, tokie kaip Ilinojaus technologijos instituto kampuse esanti minimalistinė Šventųjų gelbėtojų koplyčia yra graži? Ji graži, bet ne dėl vizualumo (nors ir dėl jo), o dėl savo ypatingos pozicijos civilizacijos kontinuume, nes apima ne tik savo vietą ir laiką, bet visų laikų ir vietų kvintesenciją. Panašiai siauresniame Lietuvos raidos kontekste veikia ir apšepęs gyvenamasis namas Raseiniuose, S.Dariaus ir S.Girėno gatvėje. Tai de facto verčiausias pamatyti architektūros objektas, nes jis apima daugiau nei vien savo laiką ir savo formą.

Lietuviškoje kultūroje tai man ir patinka: neretai darydami daiktą jį darome ne tik su empirine patirtimi, bet statome jį ant pamatinių kultūrinių šaknų, ant Egipto, ant Mikėnų. Tačiau tas veiksmas, nors ir labai įdomus, retai peržiangia pačios kontempliacijos ribas. Mes nepriimame geriausių savo daiktų paskui, kai būna užbaigta jų kontempliatyvi gamyba. Todėl esame tauta, kurioje neatsiranda išradimų, naujovių: mes nebūname pirmiau pasaulio. O jei kas nors iš mūsų sugeba prasimušti pro šį egzistencinį akimirksnį, tai būtinai tik ištrūkęs iš lietuviško diskurso. Esu įsitikinęs, kad su namu S.Dariaus ir S.Girėno g. 26 kur nors Tel Avive, turinčiame šimtus kartų daugiau kokybiško modernizmo nei kad jo yra Raseiniuose, būtų elgiamasi kur kas pagarbiau.

Todėl ir nėra keista, kad mūsų kultūros perliukai, ypač nutolstantys nuo vizualinio poveikio dėl savo fizinio paprastumo, yra apleisti ir mažai mylimi. Kai tai pasikeis, tada ir mes kaip tauta atsimainysime į tautą, kuri kontempliacijoje remiasi į amžinybę, o ne į amžinybės įspūdį. Galvoju, spėju, kad šitos kultūrinės metamorfozės turi vykti ne Vilniuje ar Kaune, bet Raseiniuose, Vilkaviškyje ar Skuode.

Viduramžių teologas Dunsas Scotus – vienas iškiliausių visų laikų mąstytojų, scholastas, kalbėjo apie būtį kaip bendrybės tarp Dievo ir žmogaus aspektą. Dievas ir žmogus – skirtingos kategorijos, bet būtis ne tik kad jas jungia: anot D.Scotus, būtis yra pirmiau tiek žmogaus, tiek ir Dievo.

Nevystykime šios įdomios ir dabarties humanistų plačiai bei giliai analizuojamos problematikos. Tačiau atsiremdami į D.Scotus hipotezę (su kuria aš nebūtinai sutinku, kai ji skamba taip agreguotai kaip šiame straipsnyje), vis dėlto galime prieiti savitą hipotezę apie tai, kas yra geriausias pastatas pasaulyje.

Taigi geriausias pastatas pasaulyje yra visi pastatai, nes jie susiję tolesniu ar artimesniu, tačiau vis tiek betarpišku tarpusavio ryšiu. Vokiškasis asketiškas modernizmas ir flambojantiška viduramžių gotikos architektūra yra ne tai, kad priešybės, kurias skiria daug laiko ir skirtingos kultūrinės priežastys, jų formų imperatyvai. Greičiau jas jungia sintezės tarp skirtingų meno rūšių archiktektūroje faktas ir tam tikras meninės kūrybos anonimiškumas arba kvazianonimiškumas kaip kolektyvinio proto apraiška.

Pamatysime Viktoro Petkaus vardu pavadintą pagrindinę mokyklą,  kuri dar 1939 m. pastatyta pagal raseiniškio architekto Adolfo Lukošaičio projektą. Tai moderniausias namas savo dvasia Raseinių mieste.

Spiečiaus protas veikia tiek gotikoje, tiek modernizme; jo reikės ir D.H.R.Spennenmanno ateities žmogiškam namui sukurti. Todėl visus pasaulio pastatus skiria formalūs aspektai: forma, formalusis formos kontekstas, bet jungia pats buvimas pastatu, tam tikras žmonijos kaip rūšies kultūrinio veiksmo civilizacijoje dėsningumas, vedantis mus prie vienovės su vienas kitu, gyvąja ir negyvąja aplinka, gal net kosmosu.

Tad teoriškai gražiausias, geriausias ar bet koks kitu teigiamiausiu epitetu apibūdintas namas yra kiekvienas namas, kai jis suprantamas priežastiniame santykyje su kitais namais pasaulyje ir lemiantis pasaulio sąrangą.

Be abejo, mes žinome, kad yra daug baisių namų, kurių nenorime matyti savo miestuose ar kaimuose, tačiau jų grožį irgi galima atskleisti per tuos pačius priežastinius ryšius. Todėl visada, kai lankome kokio nors kultūriškai turtingo miesto širdį, nepamirškime užsukti į kur kas nykesnes pramonės ar verslo zonas, nes šie aspektai susiję priežastiniu ryšiu.

Tačiau grįžkime prie namo gerumo kaip architektūros grožio. Ar gali gražiausias pasaulio namas būti, pvz., Raseiniuose? Kaip pats sau, tai tikriausiai ne, bet kaip vertinga visumos dalis – taip. Bauhauzo estetika kaip etalonas reiškėsi mokymo pastatų architektūroje. Bauhauzo mokyklos kompleksas Desau mieste yra tam tikras modernybės dvasią įkūnijantis namas, kurio genialumas – ne tik forma ar funkcijų sujungimas, bet veikiau modernistinio mikrokosmoso kaip pavyzdžio pasauliui sukūrimas.

Vos tik vykdami nuo Kauno senuoju žemaičių plentu įvažiuosime į Raseinius, pravažiavę kelis ne itin išvaizdžius namus kairėje kelio pusėje pamatysime politinio kalinio, disidento Viktoro Petkaus vardu pavadintą pagrindinę mokyklą, kuri dar 1939 m. pastatyta pagal raseiniškio architekto Adolfo Lukošaičio projektą.

Istorija: seniausioji mokyklos dalis statyta dar tarpukariu pagal raseiniškio A. Lukošaičio projektą. Kastyčio Rudoko nuotr.

Tai moderniausias namas savo dvasia Raseinių mieste. Mieste, kuriame buvo ir ilgai bus vertinamas vizualinis turinys, nepaisant to turinio realios kokybės, šis pastatas žymi ir galimybę dematerializuoti aplinką, idant joje iškiltų žmogaus protas ir dvasia.

Jei į Raseinius atvyksite ne žiemą, mano minimo namo galite ir nepastebėti. Jį užstoja medžių eilės. Iš tikrųjų tie medžiai tik sustiprina modernumo poveikį, suteikia jam kelis laikus apimančio kultūrinio krūvio.

Iš tikrųjų, matyt, ir pats Waltertis Gropius užsukęs į 1939-ųjų Raseinius iš Kauno pusės nebūtų itin nusivylęs miestu.

Pats modernizmas – tai idėja, kuri rėmėsi šviesa, higiena, kitaip tariant, sanacija. Modernybės kaip ir daugelio epochų trūkumas yra tas, kad siekiama visiškos antropogenizacijos, aplinkos sukultūrinimo. Medžiai, nors ir sodinti žmogaus, tą sukultūrinimo troškimą atsveria. Todėl fasadas mums atsivers tik judant erdvėje ir atsivers mažais fragmentais. Juk tas, kas paslėpta ar pridengta, visada labiau vilioja apmąstyti nei tas, kas švaru ir atidengta.

Tiesa, Kultūros vertybių registre šio vietinio architekto šedevro nerasime – ak, tas greito vizualinio pasitenkinimo troškimas! Keista ir tai, kad beveik šalia esančios Sovietų Sąjungos karių kapinės į tą registrą vis dėlto įrašytos... Kita vertus, taip net geriau, pastatas gyvena savo gyvenimą, jis tapo dar asketiškesnis, nei kad buvo kuriamas.

Namo vientisumą yra pažeidęs sovietmečiu pristatytas naujas korpusas, jis sumenkina pastato modernistinį vaizdinį, kuris buvo matyti iš mokyklos stadiono pusės: kompozicija sudaryta dviejų perslinktų tūrių ir plokščiastogio stogelio – tikras modernizmo architektūros žymuo.

Anksčiau ši vieta galėjo būti ultramoderni. Tame pačiame Žemaičių kelyje priešais mokyklos stadioną stūgsojo taip pat laisvo užstatymo marfotipu grįstas kareivinių kompleksas (dabar – gamybinės patalpos). Iš tikrųjų, matyt, ir pats Waltertis Gropius užsukęs į 1939-ųjų Raseinius iš Kauno pusės nebūtų itin nusivylęs miestu.

Grįžtant prie gražiausio namo problematikos, akivaizdu, kad A.Lukošaičio pastatas kažin ar galėtų varžytis su tokiais konceptualiais projektais kaip antrojo bauhauzo direktoriaus Hanneso Meyerio "Peterschule" (deja, nebuvo įgyvendintas), kur architektai pasiūlė anam metui visiškai totalinę inovaciją: vidaus pereinamųjų erdvių iškėlimą už pagrindinio fasado, kiemo pakabinimus ir kitus paradigminius architektūros sprendinius. Tačiau miestui, kurio centre stovėjo konservatyviausias įmanomas monumentaliosios skulptūros objektas – Vinco Grybo "Žemaitis", anuomet atsiradusi mokykla, kosmopolitinės architektūros objektas, turėjo būti tam tikras ateities ženklas. Ateities, kuri, deja, neatėjo, nes ją nutraukė toliau sekusios žmonijos nelaimės.

Lietuvoje yra galybė vietų, kurios yra "stebuklingos". Įvairūs gydantys šaltinėliai ir šaltiniai, stebuklingų galių žmogaus sveikatai turintys akmenys ar medžiai, jau nekalbant apie religinių apreiškimų vietas – jų, atrodo, per penkiasdešimt. Gerai atsimenu, kai mane dar visai visai mažą nuvežė prie Ilgio ežero Zarasų rajone; vandenyje palei krantą įkalti kryžiai man tada paliko kitokios realybės įspūdį, galvojau, kad ta vieta – nebe mūsų Žemėje. Aišku, pati kompozicija – kryžiai ežero vandenyje – matyt, suaktyvino trejų ar ketverių metų vaiko neuronų jungtis. Ir vis dėlto nežinau, ar nuo to karto, kai su šeima aplankėme Ilgio ežerą, ar nuo pat gimimo, aš ne tik tikiu, bet ir žinau: vadinamieji stebuklai yra ne tiesiog stebuklai, bet dar neatrasta realybė.

Vis dėlto nereikia tikėtis, kad visa realybė būtinai bus atskleista moksliškai ir ją taps įmanoma paliesti ar pamatyti. Esu tikras (panašiai kaip ir Gottfriedas Leibnizas), kad mūsų realybės pamatas ens Perfectissimum, o pats Dievas yra susidaręs iš visiškai kitokios medžiagos nei mes ir ta tobula medžiaga tik suteikia mūsų mechaninei ir kvantinei būčiai pagrindą, bet nerezonuoja su ja. Na, nebent kartais.

Prieš keletą mėnesių patekau į gana skaudų eismo įvykį, taip jau atsitiko, kad į mane įvažiavo sunkiasvorė, tikriausiai per 20 tonų sverianti transporto priemonė ir, tiesiai šviesiai tariant, vos nenukirto mano galvos. Trūko centimetro. Tiesiogine to žodžio prasme. Taigi sėdžiu automobilyje prispaustu kaklu ir vienu metu sukasi daug minčių galvoje: apie šeimą, apie Dievą, apie gyvenimo pasirinkimus. Bet žmogaus mintis neveikia linijinio naratyvo pavidalu, tad kažkur fone visus šiuos egzistencinius pamąstymus pagrindžia Michailo Bulgakovo "Meistro ir Margaritos romano" įvadiniai skyriai. Taip jau būna, kad tvirtas įsitikinimas, jog po valandos atsidursi būtent ten, kur suplanavai, iš tiesų gali stipriai prasilenkti su realybe.

Taigi. Stebuklai yra tikri, tiksliau tai, kas kuria tuos stebuklus. Kartą manęs paklausė, ar po tokio eismo įvykio aš nebijąs važinėti automobiliu. Truputį lyg ir keista ne tai, kad nebijau, bet atvirkščiai: atrodo, kad viską daug geriau suprantu.

Ne veltui esu nemažai rašęs, o dar daugiau kalbėjęs, kad Šiluvoje sukoncentruoto stebuklo užteks ne tik Lietuvai, bet ir pasauliui. Tam tikra prasme empiriškai tai pavyko įrodyti, jei jau pasitelksime ironiją. Mitas bet kokiu atveju yra realus, daug realesnis nei mūsų daiktiška tikrovė. Bet būtent mes pasirenkame, kiek giliai atskleidžiame mitą ir kiek pasitikime intuityviaisiais dėsningumais. Aš čia jau ne kiek apie avariją, o apie tai, kas yra svarbu ir bus svarbu žmogui ir žmonijai. Šventas Augustinas dar IV–V a. sandūroje pastebėjo: "Kiek daug nesuskaičiuojamų dalykų žmonės pridėjo prie akių vilionių, įvairių menų ir amatų drabužiuose, apave, vazose taip pat paveiksluose ir įvairiuose atvaizduose, kurie visi smarkiai viršija būtinus ir saikingus poreikius bei Dievobaimingą prasmę."

Tik galime įsivaizduoti, ką Aurelijus Augustinas būtų sakęs apie XXI a. vartojimo mastus, kurie, tiesa, dabar tikrai turės sumažėti. Nors ir pertekliaus genotipas mums, žmonėms, yra nusėdęs giliai DNR sekoje, nes be jo mes nebūtume sukūrę civilizacijos, vis dėlto prigimtinių dalykų paskirties įsisąmoninimas tikriausiai kur kas geriau ir efektyviau leistų tais gebėjimais naudotis.

Taigi, mane ištraukė ugniagesiai iš automobilio, medikai sutvarkė. Bet ėmiau pastebėti, kad jau išleistas namo vis imu skųstis, jog galvos skausmas itin vargina, kad dėl sukabinto žandikaulio ne tik skauda pusę veido, bet dar ir negaliu normaliai valgyti (sic), taip pat skauda dantis, kaip norėčiau bent pavalgyti (sic), kad pirštai liko kreivi. Man, įsitikinusiam Apvaizdos buvimu, sunkus yra ne pats įvykis, bet padariniai. Tos smulkmenos, kurias, kai esi prispaustas automobilyje galvoji, kad iškentėsi lengvai, bet vėliau, kai jau reikia iškentėti, pradedi darytis ir piktas, ir irzlus, ir matyt ne iki galo dėkingas ponui ens Perfectissimum.

Valgymą čia paminėjau ne kartą specialiai. Man maistinių medžiagų netrūko, bet trūko skonio, malonumo, įpročio. O iš tikrųjų apsiribojimas, kaip sakė šviesaus atminimo Gintaras Beresnevičius, yra didžiausia vertybė. Iš tikrųjų COVID-19 privers pakeisti dabartinį gyvenimo būdą bent keleriems metams, tačiau stiprėjantys klimato kaitos padariniai labai tikėtina, kad įstums žmoniją į tokią padėti, jog reikės rinktis tarp apsiribojimo ir hedonizmo.

Filosofas Vladimiras Kurašovas dar XX a. pabaigoje sutapatino ekologijos taktikas su eschatologija, kur dvasinio konsumerizmo idėjos įgyvendinimas yra raktas į tikrą ekologiją. Iš esmės žmonijai turi būti aktuali vien materiją pagrindžianti substancija, o ne iš jos kylantys materialūs daiktai, įvykiai ar ekonominė veikla. Besąlyginė empatija, summum bonum, pažinimas dėl pažinimo ir kitos nematerialios kategorijos, kurios kaip ir ens Perfectissimum yra nematomi ir patys su mūsų realybe nerezonuoja. Juk vis tiek šios etinės vertės pagrindžia viską, ką mes darome per savo poveikį medžiagai.

Vis dėlto kaip ir žmogus, ištrauktas iš sumaitoto automobilio ir per stebuklą likęs gyvas, net ne taip jau sunkiai sužeistas, kad negalėtų vaikščioti, dirbti ar gana normaliai gyventi, skundžiasi skausmais ir, matyt, tik laikinais nepatogumais, taip ir žmonija kaip rūšis žino, bet ne visada daro tai, kas svarbu, ir atlieka jai skirtą misiją.

Šiuolaikiniai futurologai, kaip Steve'as Fulleris, yra teisūs teigdami, kad žmonijos metatikslas turi būti jos kaip rūšies evoliucija. Pasiūlymų, kaip ta evoliucija turėtų atrodyti, yra apstu, tačiau aš linkęs manyti, kad žmonijos, kaip spiečiaus, intelekto, derinant technologinius dirbtinio intelekto sprendinius su sąmonės lavinimu, viršuždavinio išsikėlimas būtų vienintelis realus ir vaisingas daugelio mus kamuojančių problemų sprendimas.

Iki 2060-ųjų atskiri žmonių gyvenamieji regionai galėtų tapti spiečiai, o amžiaus pabaigoje žmonija galėtų įgauti jau ir realaus metaorganizmo bruožų. Iš tiesų tai pasiekti nebūtų pernelyg sunku, tačiau ar mes būsime linkę atsisakyti ne tik dalies privatumo, bet netgi dalies savo sąmonės? Ar toks apsiribojimas gana savanaudiškiems mūsų rūšies individams nebus per sunkus? Laikas parodys. Viena aišku, dvasinis aspektas čia svarbesnis už technologinį.

Ir dabar mes veikiame kaip didžiulis organizmas, tačiau mūsų sąmoningumo lygmuo, nors atrodo esąs neribotas individų lygmeniu, vis dėlto yra labai limituotas erdvėlaikio kontinuume. Mes visiškai nesuprantame dėsnių, kurie nulemia mūsų veiksmų ir pasirinkimų seką, nes jie ateina iš daug toliau, nei siekia mūsų proto gebėjimai suvokti priežastingumą. Tačiau jei jau suvalgėme tą pažinimo vaisų Edene, tai ir tam, kad grįžtume, turime iš tikrųjų naudotis pažinimu ne vien malonumui, bet tikrajam pažinimui. Čia ir pasitarnaus stebuklingos vietos.

Įdomu ir tai, kad Lietuvos kraštotvarkoje (bent jau jos praktikoje) vis dar gajus funkcinis zonavimas. Gamta – sau, o miestiška, antropogeninė aplinka – sau. Anksčiau manyta, kad tiek gamtai, tiek žmogui geriau šių esybių atskyrimas – žmonės kompaktiškai gyvena miestuose, kuriuose žaliosios erdvės yra sukultūrintos, taip neva paliekant daugiau ploto natūraliai aplinkai. Teoriškai. Pažangioji vakarų kraštotvarka jau teigia, kad žmogui net ir mieste būtinas betarpiškas santykis su natūralia aplinka ir kad iš tai naudinga ir pačiai gamtai.

Miesto ir civilizacijos istorijos klasikas Lewis Mumfordas miestą pagal jo semantinės raidos stadijas suklasifikavo į kelis skirsnius. Anot jo, ankstyviausia stadija yra eopolis – trumpai tariant, tai toks miesto tipas, kuriame susipina užstatytos ir atviros erdvės (jose arba natūrali aplinka arba agrokultūrinė veikla), miestiškasis administracinis ir amatų pradas su vis dar klajokliška gyvensena, kur mistinis ritualas neatskirtas nuo utilitariosios veiklos. Beje, pastarojo kokybinio kriterijaus išlaikymas buvo būdingas daugeliui ypač pažangių civilizacijų, tokių kaip senovės Kinija ar Egiptas, kuriose gyvenimo pagrindą miestuose sudarė jau kur kas antropologiškai agresyvesnės urbanistinės formos – polis arba megapolis.

Kai kuriems mažiems miestams Lietuvoje eopolio stadijos kaip strateginės urbanistinės krypties prisiėmimas galėtų tapti tam tikru platesnės identiteto problematikos sprendiniu. Jau daugiau nei dvejus metus gyvenu Raseiniuose ir aiškiai matau, kad šis miestas yra grynų gryniausias savaime susiformavęs XXI a. eopolis. Čia vykstantys miesto plėtros procesai kartais rodosi norį tarsi paneigti šį susiklosčiusį indentitetą, pavyzdžiui, prie judriausios miesto sankryžos esančią viešąją erdvę – Nepriklausomybės gynėjų aikštę – tiesiog išliejant iš betono. Kita vertus, mieste daug gerųjų pavyzdžių, kurie iššūkių kupiname ateities pasaulyje tikrai pasiteisins. Kartais tie gerieji pavyzdžiai yra ne planavimo rezultatas, bet netgi savotiško apsileidimo.

Kiek teko pažinti Raseinius ir šio nedidelio miesto gyventojus, urbanistinį identitetą jie apibrėžia labai panašiai kaip ir daugelis tokių miestų. Pirmiausia didžiuojamasi istorija, esą Raseiniai buvo Žemaitijos sostinė. Iš miesto architektūrinių vertybių itin vertinami senieji Dominikonų vienuolyno pastatai kartu su tikra barokine bažnyčia. Ši miesto dalis netgi įvardijama senamiesčiu. Dabar šie pastatai, išskyrus, aišku bažnyčią, apleisti ir aptrupėję. Visuomenininkai ir vietiniai inteligentai neabejoja, kad miesto garbės reikalas yra šiuo pastatus sutvarkyti ir kažkaip juos įveiklinti.

Mano minėtasis kampelis – puikus, įkvepiantis pavyzdys, kaip galima sukurti rekreacinę aplinkos kokybę praktiškai neišleidžiant nė cento.

Dargi Raseiniuose šalia savivaldybės stūkso bene monumentaliausia skulptūra Lietuvoje – Vinco Grybo "Žemaitis". Itin konservatyvia stilistika pasižymintis objektas atrodo gana keistai, bet vis dėlto gana įdomiai apvaldo chatišką centrinės dalies architektūrinį vaizdą. Jei lygintume su mano gimtojo Rokiškio gyventojų pabrėžiamais identiteto formantais,  modelis būtų praktiškai tas pats. Tik tiek, kad Rokiškis iš tiesų turi išlikusią miesto dalį, kurią, labai jau nuleidus kartelę, būtų galima vadinti senamiesčiu.

Tačiau dabar – ne apie tai. Aš radau kitą vietą ir ją labai pamėgau. Gali būti, kad jau gana artimoje ateityje mes ne tik Raseiniuose, bet ir sostinėje tokias erdves kursime intensionaliai, o dabar jos atsiranda dėl apsileidimo. Arba galop ir mūsų ekonomika, ir klimatinės sąlygos jau greit greit pasieks tokį būvį, kad nedaryti tiesiog bus daug naudingiau nei daryti.

Apie ką aš? O apie apleistą žalią, minimaliai antropogenizuotą plotą, esantį kvartalo, užimančio trikampį tarp Vytauto Didžiojo, V.Grybo ir Žemaičių gatvės, viduryje. Kadangi mėgstu daug vaikščioti, tai šią vietą atradau visai atsitiktinai. Norėdamas apžiūrėti V.Grybo gatvėje esančio daugiabučių kvartalo kiemus, jų struktūrą, netikėtai atsimušiau į pusiau apleistą, sulaėjusio parko erdvę, kurią supa minėtas daugiabučių kvartalas ir pramoniniai, prekybiniai pastatai. Vieta, matyti, labai retai šienaujama, tačiau praeiti galima medžių šakų iškilotais, nuo sovietmečio išlikusiais asfaltuotas takais. Žolės čia krūmija, krūmai medėja. Nors nesu botanikas, bet iškart akį patraukia santykinai mažame plote egzistuojanti bioįvairovė. Tankiai augantys medžiai (vėliau juos, deja, praretino) gal ir neatrodo kaip estetikos viršūnė, bet ši savieiga turi žavesio.

Sykį atrasta ši vieta tapo mano mėgstamiausiu tašku, pro kurį praeidavau bent keletą kartų savo ilgų pasivaikščiojimų metu. Vaizdo, aišku, nepagyvina prie miškėjančio parko prisišlieję apleisti sovietiniai pramoniniai pastatai, tačiau šalia esanti katilinė primena: visos Žemės gyvybės pagrindas – anglis.

Oras čia gaivesnis negu gražiai sutvarkytuose parkuose.

Paradoksas, bet kai didelės sumos iš ES struktūrinių lėšų išleidžiamos ne tiek aikštėms atnaujinti, kiek vien aikščių plokštumoms atnaujinti, o pačiai viešajai erdvei nesuteikiama jokių funkcinių patobulinimų (kaip tikrai įvyko ir Nepriklausomybės gynėjų aikštės atveju), mano minėtasis kampelis – puikus, įkvepiantis pavyzdys, kaip galima sukurti reakreacinę aplinkos kokybę praktiškai neišleidžiant nė cento.

Tad vaikštant bevardžiu, laukėjančiu parkeliu beldžiasi mintis, kad štai Dievas kuria mieste ir kurdamas rodo žmogui šio materialinės veiklos bei dvasinės raidos kryptį. Gal esu subjektyvus, bet tokios vietos kur kas geriau nuteikia kontempliacijai ir įvairiems darbiniams planams kurti nei iščiustyti parkai. Tad šia prasme Raseiniai atsiduria vienoje gretoje su Japonijos miestais.

Daugelyje pastarosios šalies megapolių, ne tik Tokijuje, pamatysime į urbanistinį audinį įsirėžiančius miškus, daržus, daržus, nešienautos žolės plotus. Be abejo, šalia jų glaudžiasi ir labai sukultūrinti parkai. Klausant intensyvų kursą Tokijo universtete, giliai įstrigo vieno profesoriaus mintis, kad urbanistinis paveldas Japonijoje – tai atsparumo garantija. Pavyzdys, kaip galima išlaikyti koherentišką santykį tarp visiškai antropogenizuotos aplinkos, visiškai laukinės aplinkos ir miesto zonų, kuriose šie pradmenys susitinka.

Čia Raseiniai intuityviai pasiekia vienovę su Tokijumi ar Osaka, o pastariesiems Raseiniai tikriausiai padarytų neblogą įspūdį.

Japonijos miestai yra įdomūs kaip santykis tarp magapolio ir eopolio. Turint omenyje, kad dėl klimato kaitos sąlygos žmonijai gyventi Žemėje gali tapti nebe tokios palankios, tikriausiai ne tik Raseiniams, bet ir didiesiems Lietuvos bei pasaulio miestams teks jau ne intuityviai, bet sąmoningai kai kurias teritorijas užleisti sulaukėjančiai gamtai. Nesistebėčiau, jei disputai dėl Lukiškių aikštės paminklų, grindinių ir dizainų bus baigti tuo, kad šią erdvę tiesiog duosime atsiimti gamtai, o trinkelių verslus pakeis medinių tiltukų, kokių yra užmiesčio gamtos takuose, gamintojai ir montuotojai. Aš siūlyčiau tai padaryti jau dabar.

Tikriausiai 90 proc. skaitančių šį tekstą su mano pastebėjimais nesutiks. Apleista teritorija vertinama geriau nei puikiai prižiūrėta, gražiai suprojektuota aplinka. Ir vis dėlto aš įsitikinęs, kad, net jei 2020-aisiais ši idėja tėra priimtina tik keliems miesto profesionalams, yra daugiau nei pakankamai faktorių manyti, kad kokiais 2040-aisiais tai taps būtinybe.

Raseiniai man vis dar įdomūs kaip vieta, kuri viename erdvės taške sutalpina viena kitai prieštaraujančias dimensijas – šiuo atveju regresą ir didelę pažangą. O dabar, matyt, ir yra tas kairos laikas rinktis, kurią iš prieštarų reikia sąmoningai auginti.

Prieš porą metų, kai teko susipažinti su galutinėmis projekto vizualizacijomis, atsimenu, apie projekto vizualinę kokybę – architektūrinę kokybę, viename iš kultūros portalų, atsiliepiau gana neigiamai. Ką jau čia gana. Iš tiesų neigiamai. Juk Vienybės aikštė yra suformuota laisvos Lietuvos genotipinėje dalyje panteone, tad jo fenotipas – naujoji dalis – turėtų byloti neabejotina kokybe. Tad straipsnis buvo neigiamas. Iš tiesų, kas pasikeitė ar kas nepasikeitė per tuos dvejus metus?

Vartant scholasto Mokytojo Eckharto raštus jų aktualumas šios dienos pasaulio procesams atrodo neabejotinas. Viena iš idėjų, panašiai kaip ir Gintaro Beresnevičiaus veikaluose – apsiribojimas, yra tai, kad Vienis yra visa ko pamatas ir jis savo esme priartėja prie Niekio. Tai įdomu. "Ir kaip joks daugis negali suskaidyti Dievo, taip ir šio žmogaus (turinčio Dievą – aut. past.) niekas negali padalyti ar suskaidyti, nes jis yra vienis Viename, kuriame visas daugis yra vienas ir ne-daugis." Po kokių keturių amžių Baruchas Spinoza ir Gottfriedas Leibnizas šią temą išskleis tiesiog taip tobulai, kaip tik įmanoma, bet pagrindinė monadologinė idėja nekis nuo Plotino laikų Antikoje.

Todėl ir aš, anuomet rašydamas apie naująjį verslo centro pastatą (tiksliau – jo rekonstrukciją), paskutinėje pastraipoje pasilikau vietos manevrui ateityje. Šiek tiek remdamasis Georgu Williamu Friedrichu Hegeliu, kažkiek galvodamas apie kinų kultūrinę tradiciją, vykdomą per "Zhonghua wenhua", samprotavau, kad formos pobūdis iš tiesų nėra toks svarbus, jei yra turtingas minties pobūdis.

"Zhonghua wenhua" žinios susideda iš mitologijos ir pasakų, realių ir išgalvotų įvykių, žmonių, dievų, meno atributų ir kitų artefaktų pažinimo ir jų bendro kultūrinio naratyvo (esmės ar genotipo) supratimo bei transliavimo.

Kitaip sakant, nėra svarbus nei joks pavienis objektas, nei tų objektų išvaizda ar jų turinys. Svarbus yra vien santykis tarp jų ir tai, kas jame lieka pastovaus, o kas kinta erdvėlaikio kontinuume. Todėl vaikščiodamas aplink bebaigiamą "Pramprojekto" pastatą pastebėjau, kad galbūt čia yra kažkas įdomaus.

Visų pirma tai monotoniškumo intencija. Galima sakyti, jog tai ir minusas, tačiau geriau pagalvojus monotoniškumas virsta meditatyvumu ir šioje vietoje suvokėjas tikrai turi apie ką pamąstyti. Nuo Čatal Hujuko (neolito miesto dabartinės Turkijos teritorijoje – red.past.) iki vieno modernizmo architektūros pradininkų Ludwigo Mies van der Rohe formos dematerializacija kai kurioms kultūroms būdavo esminis formos turtingumo bruožas.

Antra, būdamas plokščio fasado, "Pramprojektas" lieka permatomas. Ir tai gerai, nes permatomumas ne tik kiaurai formą, bet ir kiaurai kuriančiuosius principus, ir yra esminis intelektualios architektūros bruožas.

Man patinka, jog čia visgi nepersistengta ir galbūt – bet tik galbūt – mes priartėjame prie to, ką galima būtų pavadinti minimaliu prisilietimu, išryškinant įdomiąsias jau egzistuojančio objekto vertybes.

Patarčiau pasivaikščioti po pastato vidinę dalį už VDU bibliotekos korpuso: atsiveria įdomus kontrastas tarp vidinio tarpukario modernizmo gyvenamojo kvartalo ir jį supančio rekonstruoto objekto. Nors formos skirtingos, bet gali nujausti, kad dalijamasi bendru genotipu. Iki rekonstrukcijos to labai trūko.

Trečia. Kompleksas atrodo keistas. Anglakalbiai architektūros kritikai mėgsta vartoti žodį "bizarre" – juo įvardijama kažkas provokuojančiai keisto, bet dažniausiai tas keistumas būna kuriamas per impozantišką formą it koks Franko Gehry "Šokantis namas" Prahoje. Čia gi keistumas visiškoje abstrakcijoje. Ir tai gerai.

Galiausiai, vaikščiojant aplink neapleido viena mintis, tam tikra prasme neduodanti ramybės jau kurį laiką. Čia norėčiau grįžti prie nykimo, entropijos kaip neišvengiamo gamtos ciklo logikos. Rašiau kažkada apie senąsias Kelmės kapinaites, kuriose grožį būtent ir kuria entropija. Entropija irgi yra kūrybos dalis. Iš tiesų, juk tam, kad atsirastų ne tik gyvybė, bet ir civilizacija, Žemės planetoje, supernovų nyksmas irgi labai reikalingas: juk visi elementai, kurių atominė masė yra daugiau nei 26, yra sintezavęsi būtent "mirštant" supernovoms. O kiek vietos ženklodaros ir vietos kūrybos identitetų galima semti iš Kelmės kapinaičių!

Tad naujasis "Pramprojektas" pasiūlo kitą identitetą panašioje formoje. Man patinka, jog čia visgi nepersistengta ir galbūt – bet tik galbūt – mes priartėjame prie to, ką galima būtų pavadinti minimaliu prisilietimu, išryškinant įdomiąsias jau egzistuojančio objekto vertybes. Matyt, nesutapimas bus tas, jog aplink "Pramprojektą" teko pasivaikščioti po Zapyškio ažiotažo. Būtent pastaroji situacija gerai parodė, kad kartais ieškant sudėtingų sprendimų, neva paimtų iš kažkada buvusios ištryptos aikštės formos, mes sukuriame nereikalingų artefaktų. Juk Zapyškio atveju būtų užtekę medinio takelio, paslėptų elektros linijų, gal kelių suoliukų ir... viskas. Klimato kaitos kontekste pilti betoną ant žolės lyg ir neprotinga, nešiuolaikiška bei nereikalinga.

"Pramprojekto" rekonstrukcijoje neatsirado nieko nereikalingo. Su V.Putvinskio gatve besiribojantį korpusą pabandyta pavaizduoti tartum ką tik nusileidusį iš kosmoso ir, sakyčiau, kad tai silpniausia objekto dalis. Nors atrodo geriau, nei tai, kas buvo vietoje jo. Visgi daug įdomiau pasivaikščioti klaidžia pastato vidine dalimi, palyginti jį su tiesiog nuostabia tarpukario modernizmo architektūra. Beje, siūlyčiau dėmesį atkreipti į vidinės korpuso dalies langus – stiklai vizualiai atrodo tarsi berėmiai, esantys tame pačiame lygyje su su fasadu. Čia gali pamąstyti apie funkcionalizmo architektūros ribas.

Kartu su pastato rekonstrukcija sutvarkyta ir aikštės plokštuma. Kas svarbu – pastatytas ir požeminis automobilių garažas. Tiesa, nereikia tikėtis, kad pati aikštė bus itin gyvybinga, bet, sakyčiau, kad tai ir neturi būti jos pagrindinė išeitis. Galop, kai aikštei reikės rekonstrukcijos, manau, čia galėtų atsirasti dar vienas pastatas, galbūt net visiškai tokios pat stilistikos kaip ir dabartinis "Pramprojektas".

Yra bent keli projektai, kuriuos būtų galima įvardyti kaip tikrai neatitinkančius ne tik tarpukario architektūros kokybės, bet ir elementaraus standarto, kuris keliamas kad ir foninei miesto architektūrai.

Tačiau tikriausiai bloga architektūra (kaip ir bloga urbanistika) yra neišvengiamas kelio vingis, kuris veda į gerą architektūrą ir darnią urbanistiką.

Neseniai su kolegomis iš Kauno technologijos universiteto atlikome tyrimą, kokią socialinę-ekonominę naudą Kaune gyvenamojo nekilnojamojo turto rinkai suteikia paveldas ar buvimas paveldo teritorijoje. Rezultatai buvo gana tikėti: paveldu mes vis dar linkę pasinaudoti, kad kaimynystėje pastatydami kažką indiferentiško, galėtume uždirbti daugiau.

Bet, jei matome, kad centras arba tas vadinamasis miesto branduolys tampa populiarus, net jei mes, kaip kultūra, šioje stadijoje prie jo kokybės prisidedame ne tiek ir daug (turiu omenyje naujų pastatų vertę), tai vis tiek tai indikuoja apie postindustrinių procesų įsigalėjimą Kauno mieste, kas savaime yra labai gerai.

Prieš kelerius metus su kolegėmis iš Kinijos vienoje konferencijoje diskutavome tokia įdomia tema: ar galima išsaugoti urbanistikos ir architektūros paveldą, jei yra prarandama šio fizinė forma. Ir pasirodo, kad galima, jei vietinei kultūrai būdinga tai, kad būtent kultūrine patirtimi grindžiami civilizacijos sprendiniai.

Kolegės pristatė tyrimą apie drastišką miestų plėtrą įvairiose Kinijos provincijose. Ir nors vietoje tradicinės kinų architektūros atsirado tarptautinio stiliaus pastatai, dažnai aukštuminiai, atskiri urbanistiniai genotipai išliko natūraliai, be specialaus architektų ar valdžios atstovų planavimo. Atvirkščiai – vietose, kur būta mažesnio reguliavimo, planinis, erdvinis, elgsenos normų erdvėje genotipas liko labiausiai artimas tradicinei Kinijos erdvei.

Taigi paveldas, jo tyrėjos Sophia Labadi žodžiais tariant, yra ne tik tas vienas užšaldytas laiko ir erdvės taškas – negyvas, nes dar neatsirado paveldosaugininkas, kuris galėtų sustabdyti erdvėlaikio tėkmę. Paveldas – tai kultūrinės patirties visuma, neretai besireiškianti intuicija grįstais sprendimais. O juk dar kartą galime prisiminti – intuicija – tai aukščiausia žinojimo forma.

Iš Kinijos grįžkime į Kauną. Beje, negalvokime, kad esu nereguliuojamos plėtros šalininkas. Radikalią Kinijos miestų plėtrą pačios Kinijos mokslininkės buvo įvertinusios neigiamai. Juk iš tiesų, jei architektai kurdami plėtrą rėmėsi tūkstantmečius siekiančia šalies architektūros mokykla, tai po mūsų ateinantieji remsis šia naująja bekultūre architektūra?

Kita vertus, net ir architektūros paveldą, namo kultūrinį krūvį pati architektūra kuria tik iš dalies: kokybė, įtaką tolesniems laikams dažniausiai susiformuoja nematerialioje kultūrinėje plotmėje. Kaunas šiuo atveju seka tarpukario modernizmo tradicija, neretai, netgi gana primityviai kopijuodamas: bent keli biurų ir gyvenamieji pastatai turi akcentuotas juostinių langų imitacijas, suapvalintus ir nusklembtus kampus bei kampinius langus. Bene geriausiai ir originaliausiai tarpukario architektūrą, mano galva, įprasminantis šiuolaikinės architektūros objektas – Gustės Kančaitės projektuotas biurų pastatas Jonavos gatvėje. Tai pavyzdinis projektas, parodantis, kaip mieste randasi architektūra, jungianti praeitį su ateitimi per aukštos kokybės šiandienius sprendinius.

Tačiau dabar aktualiausias mieste vykstantis projektas, turintis neišsemiamą kultūrinę potekstę, – Kauno sporto halės rekonstrukcija.

Galima pasidžiaugti, kad netekusi pagrindinės miesto susirinkimo erdvės statuso "Žalgirio" arenos naudai, Kauno sporto halė gyvens kitokį gyvenimą.

Kauno sporto halė populiariai dar vadinama krepšinio meka tikrai nusipelno tokio stipraus apibūdinimo, bent jau Lietuvos architektūros ir kultūros kontekste. Visų pirma halė – tai ne tik Anatolijaus Rozenbliumo talentingai panaudota arkinė kniedinė konstrukcinė sistema, tačiau tai jau utilitarus pastatas, kaip rašo architektūros istorikas dr. Vaidas Petrulis, "pigiausiomis priemonėmis buvo siekta sukurti kuo daugiau vietų turintį pastatą". Ir čia visa esmė. Šiuo atveju tas utilitarumo siekis yra betarpiškai susijęs su modernizmo dvasia, su Detroite vykusia mašinų revoliucija ir ten kūrusiu genialiu architektu-konstruktoriumi Albertu Kahnu.

Tad halė, nors ir verčiant būtinybei – 1939 m. Europos krepšinio čempionatui – vis dėlto galėjo tapti tuo persilaužimo tašku, tiesiančiu tam tikrą kelią į ano meto inovacijas. Prisiminkime: iki tol nors pastatų architektūrinė forma tarsi bylojo apie modernybės siekius, tačiau modernizmui būdingos metalo konstrukcijos buvo naudojamos tik protarpiais. Galop (ir gaila), kad nesužinome, ar nuo halės būtų prasidėjęs kitas Lietuvos ir Kauno modernybės etapas (daug būtų priklausę nuo bendrųjų socialinių ekonominių dėsnių, industrializacijos tempų, atsivėrimo užsienio investicijoms), – visa tai nutraukė karas ir okupacijos. Todėl halė tapo simbolinio pasipriešinimo vieta. Ir tai jau neblogai.

Prieš keletą metų rašydamas vienam jau nebeegzistuojančiam Kauno kultūros portalui, konstatavau faktą, jog Kauno sporto halė ir "Žalgirio" arena yra to paties kultūrinio genotipo apraiškos skirtingame laike, kitoje erdvėje ir nieko bendro neturinčioje architektūrinėje formoje. Halė – kaip ir arena – abi tarsi studento paskutinės nakties darbas, nes nebūtų atsiradusios, jei ne būtinybės imperatyvas.

Abi novatoriškos lokaliame kontekste, tačiau tam inovatyvumui naudoja tarptautinėje kultūroje jau paplitusius ir patikrintus stilistinius argumentus: halė – konstruktyvizmą, arena – high tech architektūros kalbą. Galop abi susilaukė daug kritikos tiek tarp profesionalų, tiek  plačiojoje visuomenėje. Beje, "Žalgirio" arena bėgant laikui gražėja (dėl visuomenės ir tų pačių profų skonio lavėjimo), halė šios progos lyg ir neturėjo.

Tiesa, 1958–1962 m. buvo atlikta rekonstrukcija, beje dalyvaujant ir pačiam konstruktoriui A.Rozenbliumui. Išnyko vertingi stoglangiai, tačiau ties pastato galais atsirado dideli ekraniniai langai, kurie užbaigė modernistinę halės idėją. Rekonstrukcijos metu ketinama atkurti stoglangius, tačiau kiek gaila, kad galuose bus panaikinti minėti langai ir vietoje jų bus atkurtas 1939 m. vaizdas, kuris šiuo atveju vizualiai pasunkina pastato tūrį. Stoglangiai su fasado langais iš tiesų atspindėtų pastato raidą.

Vis dėlto galima pasidžiaugti, kad netekusi pagrindinės miesto susirinkimo erdvės statuso "Žalgirio" arenos naudai, Kauno sporto halė gyvens kitokį gyvenimą. Ir tarsi gaila, kad čia nebevyks sporto renginiai, tačiau halės genotipą visada galima įžvelgti tame kaunietiškos būties sande, kuris yra nukreiptas į inovacijas, santūrų racionalumą ir ateitį. Juk net pats Martinas Heideggeris teigė: tik tas, kuris turi ateitį, gali kurti istoriją.

Galbūt todėl natūrali pasaulio ir kultūrų bei civilizacijų raida jame vyksta dėsningai, nieko iš esmės naujo niekada neatsiranda. Keičiasi tik materiali daiktų forma, reiškinių struktūra ar veiksmų ir priimamų sprendimų modeliai. Kartais visi šie sociofiziniai artefaktai nutolsta nuo savo pamatinės kultūrinės šaknies ir atrodo, kad jie yra nauji, iki tol pasaulyje nebuvę, bet iš tiesų jie tėra fenotipinė tos pačios šaknies variacija.

Imkime, kad ir miestų suburbiją. Tai atsirado renesanso laikais Italijoje kaip villa suburbana architektūrinis tipas, kai užsidirbę daug pinigų ano meto verslininkai pasistatydindavo vilas už miestų tam, kad galėtų ten gyventi ilsėdamiesi. Šis tipas neatsirado plyname lauke – tai romėniškosios vila rustica fenotipas, tačiau, dingus poreikiui verstis žemės ūkiu, dirbamus laukus pakeitė įmantriai formuojami sodai. Todėl, kai žiūrime į šalia mūsų didmiesčių vis besiplečiančius kotedžus su ¼ aro sklypeliu šalia pastato dviračiui pasistatyti, nematome kažko naujo ar, sakykim būdingo tik XX a. Ne, mes matome tik tai, kiek nutolome nuo savo ašies – vilos rusticos, kai gyvenimas už miesto buvo užpildomas natūralia funkcija – žemės ūkiu. O juk būti šalia natūros imant ir duodant yra ta nenuginčijama civilizacijos ašis ir šaknis. Vis dėlto, kad ir kiek mes nutoltume nuo esmės, nuo tos šaknies – mes vis tiek už jos laikomės, net neigdami ją. Nes kitaip negalime, nes tiek biologinis, tiek kultūrinis DNR tai atpažįsta kaip savą. Tai taip sava, kad net ir baisus gyvenimo nepatogumas priemiestyje priimamas kaip duotybė, nes... taip jau yra buvę.

Ateities slėpinys

Japonijos vyriausybė kartu su startuoliais ir mokslinių tyrimų centrais plėtoja unikalią sistemą, leidžiančią numatyti ir nuspėti infarkto ar insulto datą, net jei paprasta apžiūra gydytojo kabinete apie artėjančias rimtas sveikatos problemas to pasakyti niekaip negalėtų. Didžiųjų duomenų analizė, pagrįsta debesų technologija, sujungta su daiktų interneto (IoT, internet of things) įranga, leistų tiesiog nuspėti ateitį ir potencialiai išvengti ar bent jau atidėti mirtį.

Pacientas ar rizikos grupėje esantis žmogus nuolat nešioja kelis sensorius, matuojančius įvairius sveikatos parametrus. Surenkami duomenys keliauja į debesį ir ten, dirbtinio intelekto apdoroti, tampa neapsakomai labiau informatyvūs. O pacientas savo sveikatą realiu laiku gali sekti mobiliojoje aplikacijoje. Nestebina ir tai, kad aplikacija ne šiaip sau kokia šalta informacijos pateikimo platforma: tai savotiškas žaidimas, priklausomai nuo diagnozuotos ligos, pacientui yra priskiriamas vienas ar kitas mitologinis personažas – Dievas, kuris ir sergi tą žmogų.

Tai netolima ateitis. Tai, kas tariant žodžius "pramonė 4.0" iš esmės prideda daugiau naujumo substancijos nei vien robotai, efektyviai organizuojantys gamybą kokioje nors patalpoje. Vis dėlto, ar tai yra totali inovacija, ar vėl – procesas, turintis savo šaknį kažkur kitur laike ir erdvėje?

Atsimenu, studijų laikais tam tikra socialine inovacija laikėme vertikalią sodininkystę. Vienas tokių kertinių šios inovacijos pavyzdžių buvo Patrico Blanco suprojektuotas sodas ant vieno fasado Madride. Vėliau radosi kaip grybai po lietaus medžiais apželdinti pastatai – dangoraižiai ir žemaaukščiai, gyvenamieji ir administraciniai. Milanas, Pekinas, Melburnas ir kiti didieji centrai būtinai privalėjo turėti apželdintą pastatą – it prieš porą dešimtmečių "Times" aikštės vaizdo ekranų gausa paplito ir kituose megapoliuose. Apželdinimo tikslas vienas – ekologija, CO2 redukcija. Tačiau medžiai betono klombose auga nenoriai, o statybų finansiniai ir ekologiniai kaštai išauga taip, kad potenciali CO2 redukcija to niekada nenusvers. Visada sakydavau, kad daug prasmingiau ir naudingiau tiesiog bent porą kartų per savaitę pasivaikščioti miške, mišką artinti prie miesto, o gal net jį atvesti į miestą.

Grįžkime prie Japonijos ir jų mokslinės magijos. Viename straipsnyje "Santakoje" jau esu minėjęs Claude'ą Lewi-Straussą ir jo veikalą "Laukinis mąstymas". Autoriaus antroplologiniai tyrimai pateikti knygoje atskleidė necivilizuotų kultūrų sugebėjimą visiškai integruotis į aplinką. Čia panašiai kaip mūsų kaimo močiutės – žino, nuo kokios ligos viena ar kita žolė, žino kur tą žolę rasti, ją skinti, su kuo maišyti ir taip toliau. Bet mūsų močiutės jau civilizuotos, jų žinios vis tiek fragmentuotos. O štai dabar įsivaizduokite, kad visa bendruomenė yra sudaryta ne iš tokių paprastų močiučių, bet iš supermočiučių. Iš žmonių, kurie iki smulkmenų supranta savo aplinkos sandarą, tačiau ne dėl to, kad ją suvokia kognityviai, bet todėl, kad jie yra tiesiog viso to dalis. Vienas organizmas.

Bėda ta, kad kurdami patogesnį fizinį gyvenimą jį padarėme itin sudėtingą ir integralus suvokimas mums tapo nebeprieinamas.

Ir čia japonų išradimas nublanksta. Kaip nublanksta ir debesies bei IoT technologijos, nes debesis jau egzistavo ir be civilizuotų technologijų. Kolektyvinė pasąmonė buvo tokia stipri, kad necivilizuotos kultūros praktiškai naudojosi vienu protu. Arthuras Clarke‘as šį provaizdį šauniai panaudojo savo "Kosminėje odisėjoje" sukurdamas paladoriečių personažą, besidalijantį vienu protu ir viena sąmone. Todėl ateities numatymas ir organizmo "remontas", užbėgant įvykiams už akių, yra ne kas kita, kaip duotybė žmogui iš kosmoso. Bėda ta, kad kurdami patogesnį fizinį gyvenimą jį padarėme itin sudėtingą ir integralus suvokimas mums tapo nebeprieinamas. Paradoksalu, gyvename siauros specializacijos laikais (netgi ES ir nacionaliniai dokumentai kalba apie specializaciją, kartais apie sumanią specializaciją), tačiau trokštame holizmo, kurį mums kol kas tegali pasiūlyti dirbtinis intelektas ir debesies technologija.

Šiluvos šventovė

"...aukščiausioji išaukštinimo viršūnė glūdi giliausiame pažeminimo dugne", – vis prisimenu išskaitytus Mokytojo Eckharto žodžius. Tuo remiasi visa Evangelija ir tuo paremti pasaulio raidos principai. Lygiai kaip ir žemiausiame įmanomame technologinio išsivystymo taške buvusios čiabuvių kultūros, matyt, gerokai lenkė dabartinės visuomenės sukurtą dirbtinio intelekto gebėjimą padėti suprasti pasaulį. Čia pagalvoju apie Šiluvą, nedidelį miestelį Raseinių rajono šiaurėje, apie kurį vis daugiau rašo nacionalinė spauda ir rodo televizija. Nekeista, kad rodo, nes tai viena iš 17 oficialiai bažnyčios pripažįstamų Dievo Motinos apsireiškimo vietų pasaulyje. O juk paprastai Dievas į fizinį žmonių pasaulį nesikiša.

Todėl artimiausiais metais čia tikimasi sulaukti kaip įmanoma daugiau piligrimų, paskui juos atslenkančių kultūrinių turistų, ieškančių psichoemocinės ramybės ir poilsio, nes, tiesą sakant, kažin ar mūsų žmonių genuose – kultūriniuose ir biologiniuose – yra įrašyta kaip elgtis "superfastforward" būklės. Čia yra ta nepageidaujama naujovė, kurią reiks neutralizuoti patikrintomis priemonėmis.

Viduramžiais riteriai neretai turėdavo nedidelius altorėlius, skirtus asmeniniam pamaldumui kelionėse, kai tekdavo daug keliauti vietovėmis, kuriuose retai tepasitaikydavo kokie nors maldos namai. Dabar mes turime vos porą įrenginių, kuriuose telpa visas mūsų darbas, pinigai ir informacija. Todėl ir Šiluva po 10 ar 15 metų taps ne tiesiog turistų ar piligrimų praeinama" vieta, bet traukos tašku, į kurį žmonės atvyks pagyventi, dirbti, patirti ir praleis ne dvi dienas, o dvejus metus. Tad periferija taps globalių sprendimų priėmimo vieta. Tai yra ne kas kita, kaip eschatologinio uždavinio grįžti į romanikoje susiformavusį patį gražiausią ir turtingiausią urbanistinį etapą – monastinių centrų kūrimąsi.

Monastiniai centrai davė Europai raštą, universitetus, moralines normas. Monastinis centras – tai tobuliausias eopolio urbanistinio raidos etapo taškas, kai, viena vertus, visuomenė jau įžengusi į civilizacijos amžių, bet kartu gyvena holistinėje darnoje su aplinka. Vėliau išsivystysiantis mums taip įprastas gotikinis miesto planas (toks kaip Kauno senamiestis) nors ir bus monastinio centro vedinys, tačiau pasižymės jau daug labiau specializuota ekonomine ir socialine sistema.

Tad geriausio scenarijaus atveju Šiluva viena pirmųjų iš Lietuvos regionų miestelių įžengs į naujos kartos sumanios vietovės erą, kur miškas yra praktiškai miestelyje, dėl to čia niekada nereiks statyti apželdintų pastatų švaistant resursus.

O gal taip ir nebus. Kaip Dievas duos.

Apskritai juk ar labai suklysime nedidelį greitį įvardiję nemenka prabanga. Juk kartais negali sau leisti neskubėti. O kartais atrodo – pats lyg ir judėtum iš lėto, bet matant aplinkui tiesiog skriejančią aplinką elieka nieko kito. Ir apskritai kelias – meditatyvi praktika. Kelias visada toks pats pagal modelį, bet skirtingas dėl detalių. Kelias kaip mitas – visada amžinas ir visada laikinas. Na, ir žmogus kelyje – visada pakeliui, bet niekada nebūnąs arčiau tikslo. Kelias – tai Zenono aporija.

Kelionė įsibėgėja. Ties Raseinių ir Kėdainių rajonų sankirta tolumoje nuo magistralės matyti šviečiantis Lesčių bažnyčios stogas. Lesčių bažnyčia medinė, su varpine. Paprastai medinės etninio meno bažnyčios skirstomos į bestiles ir turinčias stiliaus (baroko, istorizmo, vėliau – gotikos) bruožų. Lesčių bažnyčia lyg ir bestilė, bet kolonomis ir frontonu pabrėžtas portalas tarsi sako, kad liaudies meistras norėjo palikti laimečio žymę. Juk neatsitiktinai bažnyčia baigta 1789-aisiais, Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metais. Vėliau matysime, kad Lesčių bažnyčia, esanti Raseinių rajono paribyje, bemaž vienodai nutolusi nuo Kėdainių, Kauno ir Raseinių miestų, yra tam tikra kelio – nueito, einamo ir nueisimo – metafora. Bet apie viską nuo pradžių.

Prieš kelerius metus per Velykas teko vaikščioti Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse. Ten man patiko be išimties viskas – erdvės, išdėstymo koncepcija, architektūra, reljefas... Bet labiausiai akį patraukė ir peno apmąstymams sukėlė sena žemaitiška klėtis. Nesu didžiulis etninės architektūros ekspertas, bet mane patraukė viena detalė – iškirptas kampas, kuris, kaip paskui išsiaiškinau, yra vadinamas lėpiu. Lėpis – tai tokia pastogė pastato kampe, kuri kartais būdavo paremta kampine atrama, bet būdavo ir taip, kad stogo šlaitas tarsi kybąs ore. Šio kabojimo efektą sustiprindavo pati stogo tekstūra.

Lėpis – funkcionali detalė. Vasaromis ten buvo arba dirbami kokie nors stalo darbai, arba valgoma slepiantis nuo saulės ar lietaus. Kad ir kaip ten būtų, bet tokia pastato kompozicija naudota klėtyse ar numaliuose suteikdavo pastatui visai kitą estetinę ir netgi psichologinę kokybę. Kodėl psichologinę?

Vilensija / Vikipedijos nuotr.

Viena garsiausių bauhauzo architektūros, iš kurios mes linkstame kildinti savo kaunietiškąjį modernizmą, tyrinėtojų Jeannine Fiedler modernizmo architektūrinį atradimą – stiklo kampą ir kartu kampinės atramos panaikinimą – įvardijo kaip psichologiškai svarbų momentą tiek individo, tiek ir visuomenės sąmonėje.

Anksčiau pastato tvirtumą lyg ir garantuodavo kampinės atramos, o dabar staiga, 1911 m. Walteriui Gropiusui suprojektavus batų fabriko pastatą Anfielde prie Lainės upės, viso to neliko. Dabar mums stiklinis kampas yra įprastas reiškinys, kurį galime pamatyti įvairios stilistikos namuose, tačiau anuomet tai buvo didelis išradimas. Tarpukario Kaune visi norėjo turėti kampinį langą. Raseiniuose – irgi. Net jeigu tam nebuvo galimybės, lango išlenkimą interpretavo fasado kompoziciniai elementai – braukos. Tai puikiai matyti buvusios pieninės pastato architektūroje.

1911 m. Gropiuso batų fabrikas, matyt, buvo kažkas panašaus į kokius nors šiame amžiuje atsiradusius elektrinius ar hibridinius visiems prieinamus automobilius. Tarsi nepatikima, nefunkcionalu. Juk stiklo šiluminė varža nedidelė, kaip nedidelis ir elektra nuvažiuojamas atstumas kokiame nors "Nissan Leaf". Tačiau su šiuo atradimu pasaulio architektūra pasuko tam tikros architektūros dematerializacijos link. Negalime sakyti, kad minimalizmas architektūroje neegzistavo. Jis tarpo nuo Čatal Hiujuko egalitarinės socialinės struktūros ir urbanistikos iki pat XX a. klasicizmo dėmenis perėmusio istorizmo. Tačiau dabar tam atsirado medžiaginės prielaidos – būtent stiklo kaip materiją niveliuojančios medžiagos efektą vėliau jau ištobulins Ludwigas Miesas van der Rohe, kurio Lafayette'o parkas Detroite ir Ilinojaus universiteto kampusas grįš į tą patį Čatal Hiujuko užduotą egalitarizmą.

Tačiau žemaitiškas lėpis yra gerokai senesnis reiškinys nei W.Gropiuso stiklinis kampas ir kampinės atramos panaikinimas. Tai nereiškia, kad W.Gropiusas pasisavino žemaičių idėjas. Tai veikiau atspindi tą mūsų aptartą kelio amžinumą, kai visi fenomenai egzistuoja visur ir vienas kitame: Europos provincijoje ir Europos centre kartu. Tik laikas juos išblaško, paverčia seka. Kaip ir žmonės dažnai nepastebi kelio ritualo, nes siekia nuvažiuoti iš taško A į tašką B. Čia prisiminkime šviesaus atminimo Gintarą Beresnevičių, kurio centro ir periferijos sąvokų aiškinimas yra vienas tų gerų skaitinių, kurių niekada nepamiršti: "Tam ir yra provincija. Centrų likimams ir kūrimams spręsti. Bet iki to laiko čia tęsiasi ilga branda (...) Pagalvokime apie Adomą Mickevičių, kuris buvo priimtas į Lenkijos sąmonės centrą iš lietuviškos Vilniaus periferijos. Apie Daukantą, atpėsčiavusį į Vilnių iš giliausios provincijos. Apie Rasputiną, kuris į Sankt Peterburgą atvyko iš Sibiro taigos glūdumos. Apie Kristų, kuris į Jeruzalę atėjo iš Galilėjos dykros. Nelyginami dydžiai, bet aš kaip tik tą ir noriu pasakyti – dydžiai nelyginami, bet fenomenas tas pats."

Geriausia pradėti nuo Lesčių. Tai bemaž sakrali vieta vien jau dėl to, kad objekto ir subjekto santykis čia visiškai išvalytas nuo nepageidaujamo kultūrinio triukšmo.

Taigi, laike nedalomas fenomenas. Iš tikrųjų tai nėra skirtingų daiktų ar skirtingų vietų. Tiesiog laikas, mums nepagavi dimensija, viską išsklaido, išblaško ir suteikia pavidalus, kuriuos mes regime. Tačiau už tų pavidalų visada yra fenomenai ir jie nekinta. Kaip ir sakėme, kad kelias nekinta, tačiau jis įvairus savo detalėse, kurios keičiasi tuo keliu judant. Lesčių bažnyčia ne tik yra tam tikro kelio žymuo, orientyras, bet ir savotiškas lietuviško pasakojimo momentas, rodytųsi, nedidelė dalis, tačiau įprasminanti visą kelią. Maždaug kaip Japonijos filosofo Kakuzo Okakuros apibrėžiamas arbatos gėrimo ritualas – lyg ir trumpas laike, bet kartu apimantis visą įmanomą apimti visatos laiką. Lesčių bažnyčia, sakytumei, – simetriška, bet zakristija pietiniame fasade įkūnija didžiajam paskojimui visada pasiruošusią pasipriešinti marginaliją. Panašiai kaip ir Milašaičių medinės bažnyčios atžveju. Būtent dėmesys detalei kaip asketiškumo imperatyvas ir lengvas nuokrypis nuo plano (tarsi suvokiant, kad žmogaus planas yra laikinas) yra Lietuvos vietos dvasią formuojantys elementai, kurių pojūtis geriausiai atsiskleidžia dvimatėse provincijų erdvėse.

Kita vertus – tai vėlgi fenomenas. Prisiminkime senovės Egipto miestus ir stambių ūkininkų namų išdėstymą tuose miestuose. Aiški planinė struktūra grindžiama griežta architektūrine simetrija, tačiau gatvėje šių namų eilės niekada nesudaro griežtos linijos. Namų tvoros niekada nesulygiuotus, jos nedaug tarsi netyčia yra nukrypusios nuo griežtos reguliacijos, ir taip yra pagrindinėse gatvėse Tebuose ar Memfyje. Taip yra todėl, kad Egipto pasaulį ir jo civilizaciją valdė kultūrinis primityvizmas, kuris yra arčiau galimybės pajausti amžina, kai civilizacija yra stratifikuotų taisyklių rinkinys, todėl visada laikina.

Taigi atvažiuokite į Lesčius arba Milašaičius, Žaiginį, Paupį ar Viduklę, jei norite pamatyti, kokiomis kultūrinėmis, visa apimančiomis normomis vadovavosi Egipto faraonai ar senovės lietuviai. Nors geriausia pradėti nuo Lesčių. Tai bemaž sakrali vieta vien jau dėl to, kad objekto ir subjekto santykis čia visiškai išvalytas nuo nepageidaujamo kultūrinio triukšmo. Lesčiai negali lygintis su, sakykime, Šventaragio slėniu Vilniuje savo politine ar istorine svarba. Bet Katedros aikštė, Vilniaus kalnai per daugelį amžių yra įgavę tiek daug sąryšių su kitais čia besiradusiais kultūriniais sluoksniais, kad noromis nenoromis žmogus imi ir pradedi galvoti apie chronologiją, priežastį ir pasekmę, ir kontempliacija nutrūksta. Štai Lesčiuose viso to nėra. Yra bažnyčia, varpinė, kapeliai. Čia galima neskubėti.

Ir vis dėlto baigti norisi dar kartą siejant lietuvišką etnokultūros tradiciją, kuri, deja, bebaigianti sunykti ir yra eliminuota iš sprendimų priėmimo galios lauko, su Egipto civilizacija. Religija ir kultūra tiek lietuvio buityje, tiek ir Egipto politiniame, ekonominiame, ūkiniame gyvenime nebuvo išskirtas reiškinys. Tai buvo centras. Todėl senovės egiptiečiui maldos ritualas ir dievai buvo tokie patys realūs kaip ir pinigai, maistas ar regimosios realybės subjektai. Darbas ir menas buvo visiškas vienis, nebuvo atskiriamas. Taip pat ir Lietuvoje, juk dainuodavome visada – būnant kasdienybėje: dirbant ir ilsintis. Tad nenuostabu, kad lietuviškos bažnyčios provaizdis yra klėtis – griežtą funkciją turintis ūkinis pastatas. Juk ir graikai savo šventovėse laikė iždą. Todėl, jei domina lėpio motyvai bažnyčios architektūroje, pasiūlyčiau nuvažiuoti į Viduklę ir gerai apžiūrėti šios bažnyčios absidę.

Gero kelio.