Lietuvos kelių policijos tarnybos viršininkas Vytautas Grašys pastebi, kad keičiasi vairuotojų požiūris į saugų eismą, bet stebisi, kodėl dalis jų už vairo sėdasi neblaivūs, nors už tai gresia griežta atsakomybė. Jis taip pat kalba apie tai, kad visuomenėje turėtų būti nulis tolerancijos tokiems vairuotojams.

„Neblaivūs vairuotojai elgiasi labai neatsakingai ir jiems turėtų būti didelė gėda. Mes turėtume netoleruoti tokio elgesio ir aiškiai išreikšti savo nuomonę apie tokius neatsakingus vairuotojus, kurie rizikuoja mūsų pačių, mūsų vaikų ir artimųjų sveikata bei gyvybe“, – akcentuoja V. Grašys.

Švedijoje gyvenanti LRT RADIJO korespondentė Vaida Meidutė-Strazdauskienė dalijasi patirtimi, kaip su neblaiviais vairuotojais kovojama šioje šalyje.

„Pažiūrėjus statistiką, joje nesimato tokie dalykai, kad policija nustatė ar policija sustabdė neblaivų vairuotoją. Daugiau yra tokių situacijų, kai pranešė apie neblaivų vairuotoją. Tai reiškia, kad visuomenėje yra nulinė tolerancija tokiems dalykams.

Žinoma, tai prisideda prie geresnių rodiklių Švedijos keliuose. Aplinkinių atsakomybė duoda gerų rezultatų“, – LRT RADIJO laidai „60 minučių“ sako V. Meidutė-Strazdauskienė.

Tuo metu Lietuvos žurnalistų autoklubo narys Renaldas Gabartas nesitiki greito progreso, juo labiau, kad dabartinis tiek visuomenes, tiek vairuotojų mąstymas dar neprimena skandinaviško pavyzdžio.

„Neseniai skaičiau automobilininkų apklausą, kurioje apibendrintai buvo skelbiama, kad vos 5 proc. vairuotojų laikosi Kelių eismo taisyklių, nes tokį elgesį laiko džentelmeniškumo, inteligentiško ir sąmoningo vairavimo prievole. Tuo metu du trečdaliai – tik dėl to, kad bijo būti pagauti policijos“, – šiandienines vairuotojų kultūros tendencijas apibūdino R. Gabartas.

Kodėl keliuose dar daug neblaivių vairuotojų?

Tai, kad Lietuvos keliuose kiekvieną savaitgalį nustatoma po kelis neblaivius vairuotojus, stebina ir patį V. Grašį. Vairuotojams suteikiamos visos galimybės žinoti apie policijos taikomas priemones ir surasti alternatyvių būdų keliauti, tačiau kai kurie vis tiek renkasi vairuoti automobilį patys.

„Priemonės vykdomos įvairiose vietose. Galbūt dažniau ten, kur yra didesni automobilių srautai. Per žiniasklaidos priemones transliuojama, kad bus vykdoma alkoholio kontrolė, tačiau kiekvieną penktadienio ir šeštadienio vakarą įkliūva 5–6 neblaivūs vairuotojai“, – stebisi V. Grašys.

R. Gabartas LRT RADIJO laidai „60 minučių“ įvardijo priežastis, kodėl jo manymu Lietuvos keliuose nemažėja neblaivių vairuotojų.

„Kalbant apie priežastis, man atrodo, kad vienas iš užprogramuotų dalykų yra leidimas vairuoti su 0,4 promilės. Žmonės supranta, kad šiek tiek galima, o kiek – kiekvienas sprendžia individualiai ir praranda kontrolę.

Tada pradeda neadekvačiai vertinti tiek savo galimybes, tiek išgerto alkoholio kiekį ir įsivaizduoja, kad jis dar gali vairuoti, nes alkoholis būna nuslopinęs kažkokius vidinius saugiklius, ir leidžiasi į kelią“, – svarsto R. Gabartas.

Jis mano, kad dažnu atveju net ir taikoma sugriežtinta atsakomybė už automobilio vairavimą išgėrus nėra atbaidanti priemonė.

„Nuo praėjusių metų vairavimas išgėrus yra kriminalizuotas ir net konfiskuojami automobiliai, bet pažiūrėkite, kokie tie automobiliai. Dažnu atveju kainuoja kokius 200 eurų ir jo kaina yra mažesnė nei numatoma bauda. Vargu, ar tai iš tikrųjų yra atbaidantis faktorius“, – pastebi R. Gabartas.

Kad Lietuvoje leidžiama daugiau, galima pastebėti ir iš V. Meidutės-Strazdauskienės pateikto pavyzdžio, kokios alkoholio ribos leidžiamos Švedijoje.

Prienuose dirbantis J. Mališauskas tikina – šiame mieste nieko netrūksta, o gyvenimas tiesiog teka sava vaga. Kalbant apie verslą, konkurencijos, kaip mažesniame mieste, yra mažiau, tačiau mažiau ir klientų. Kaip bebūtų, verta išskirti, kad verslininkas tikrai žino, kaip juos pritraukti. Šią žiemą, prie Prienų-Birštono „Vytauto“ krepšinio komandos prisijungus garsiesiems broliams Ballams, J. Mališausko picerija jau švietė linksmu neoniniu užrašu „Prienai got Balls!!!!!“, vėliau suorganizuota speciali vakarienė. O dabar krepšininkai kartas nuo karto ten vis sugrįžta.

„Pagalvojom, kad visa tai yra tiesiog smagu. Jiems tai irgi yra šou“, – tąkart sakė verslininkas.

Paklaustas apie alkoholio prekybos verslą, J. Mališauskas teigia, kad jis dėl naujų gėrimų prekybos apribojimų (sutrumpinto pardavimo laiko ir kt.) didelių pokyčių nepajuto, tačiau vieną pokytį mieste tenka išskirti.

„Atsirado daugiau taškų, kur prekiaujama lenkišku alkoholiu. Kas nori, tas įsigyja. <...> Tuose įstatymuose tikrai galima rasti racijos, tik gal truputį perspausta“, – mano prieniškis.

Laidotuvės – nebūtinai tik ašaros

Kita svarbi J. Mališausko verslo sritis – laidojimų paslaugos. LRT RADIJUI vyras teigia, kad šioje mitais apipintoje srityje reikia daug ką keisti.

„Mano manymu, šiame versle daug neskaidrumo, trūksta nuoširdumo. Matome daug dalykų, ką galima keisti. Jei gali keisti, jei gali daryti pokytį, tai yra daugiau prasmės visa tai daryti. Ne pinigai svarbiausia. Kiekvienas turi savo kryželį nešti, palikti pėdsaką. <...> Dažnai būna neskaidru, nes nepateikiamos kainos arba priskaičiuojama papildomai, bandoma pasipelnyti tada, kai žmogui sunku susigaudyti, kai žmogus patiria stresą“, – pastebi J. Mališauskas.

Anot jo, netekus artimojo, žmones reikia raminti, viską pateikti aiškiai, bendrauti nuoširdžiai, negaišti dėl smulkmenų ir jų neįspėjus papildomai neimti pinigų.

„Darome, kad žmogus būtų patenkintas, laimingas. Mums tai didžiausias pelnas“, – sako prieniškis.

J. Mališauskas teigia pats anksčiau skeptiškai vertinęs laidotuvių procesijas, tačiau dabar supranta gražaus atsisveikinimo su artimuoju prasmę. Tuo pačiu jis teigia siekiantis šiek tiek pakeisti patį atsisveikinimo ritualo pobūdį.

„Tai nebūtinai yra tik ašaros. Aš suprantu, žmogui tą minutę sunku, bet daug smagių akimirkų apie tą žmogų galima prisiminti. Mes stengiamės, kad laidotuvėse to būtų daugiau. Tam, kas to pageidauja. <...> Pavyzdžiui, būna, jei žmogus buvo žvejys, tuomet būna, kad pastatomi prie įėjimo botai, meškerė, rodomos nuotraukos, kaip jis žvejojo ir taip toliau. Tokie dalykai. Arba jei buvo koks sportininkas, galima prisiminti asmenines detales, pašnekėti apie jį, prisiminti. Tokie dalykai, manau, yra svarbu“ , – LRT RADIJUI sako verslininkas.

Emigrantams: grįžkit, nes po to geriausios vietos jau bus užimtos

Paklaustas apie emigraciją, J. Mališauskas pasakoja, kad pats bandė laimę ir Anglijoje, ir Danijoje, ir Švedijoje, dirbo įvairius darbus, tačiau nutarė grįžti į gimtinę, nes „nebegali kitur gyventi“, o, be to, kaip jis sako, čia visko užtenka.

„Vienas žmogus gerai pasakė: visi skundžiasi, kad yra blogai, tai aš jums siūlau pagyventi gerai. Nes viską reikia gyvenime išbandyti. Taip kad viskas priklauso nuo savijautos. Gal reikia labiau su savimi dirbti, kad jaustumeis gerai. Nes visko čia yra, visko užtenka“, – sako vyras.

Anot J. Mališausko, kartais lietuvių išvykimas į užsienį per daug dramatizuojamas.

„Manau, reikia džiaugtis, kad yra galimybė išvykti. Reikia kalbėti apie imigracijos politiką, yra daug žmonių, kurie nori čia atvykti, dirbti ir kurti. Laikui bėgant gal grįš ir dalis mūsų migrantų, o tie, kurie negrįš, kurs ten, bet kažką gal gero suteiks Lietuvai savo ryšiais ir taip toliau. Manau, kad tai natūralu ir taip turi būti“, – sako prieniškis.

Pasak J. Mališausko, dabartinę Lietuvos situaciją reikia vertinti pozityviai, ypač žinant, kiek nedaug laiko prabėgo nuo nepriklausomybės atkūrimo.

„Matau tik gera. Kaip šalis mes tobulėjame labai greitai. Jei pažiūrėtume į laikotarpį, jis trumpas, o mūsų šuolis, mano manymu, yra labai didelis. <...> Tikiuosi, kad visi grįš. Sakau, grįžkit, nes po to geriausios vietos bus jau užimtos“, – šypsosi pašnekovas.

Lietuvos valstybės šimtmečio atkūrimo proga J. Mališauskas tautiečiams linki išsilaisvinti ir tiesiog nebijoti būti savimi.

„Kai pradedi verslą, iš pradžių vertiesi per galvą, bijai, kad gal tuoj bankrutuosi, bijai iššūkių. <...> Paskui, kai praeina laikas, išsilaisvini, viską priimi kaip natūralų dalyką, susigyveni su tuo, kas yra, kas esi. Kai išsilaisvini, tada gali pradėti kurti. Gali viską daryti, gali padaryti nuostabių dalykų. Linkėčiau žmonėms kuo labiau išsilaisvinti, nebijoti būti savimi. Tai daug ką duoda“, – sako prieniškis.

„Jau kai dažėm namą, seniūnas buvo į tai atkreipęs dėmesį“, – šyptelėjo A. Beržinskas, pasitikdamas LRT RADIJO žurnalistus Rūta Kupetytę ir Edvardą Kubilių, keliaujančius po Lietuvą.

Vis dėlto namas trispalvės spalvų – ne dėl šventės, o dėl to, kad tiesiog nebaigtas remontas: „Namas buvo geltonos spalvos, o [perdažyti] pasirinkom žaliai ir vyšnios spalva.“  

Miestelio centre įsigytą namą jis pertvarko ir remontuoja savarankiškai, tik didesniems darbams samdosi profesionalius meistrus, o pavasarį pagalbos prašys Raseiniuose gyvenančio žento.

Ilgai gyvenęs Raseinių daugiabučiame name, išėjęs į pensiją, A. Beržinskas nusprendė Šiluvoje įsigyti nedidelį namuką: „Šiluvos kapinėse palaidoti mano tėvai. Kadangi vienas gyvenu, tai ir man tas pareigas teks atlikti čia.“

A. Beržinskas prisipažino, kad apsigyvenęs Šiluvoje jaučiąs šios miestelio stebuklingą galią. Netoli jo namų – Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikoje, pastatytoje 18 a. viduryje, saugomas stebuklais garsėjantis Marijos paveikslas. Jis minimas nuo 1646 m., o 1786 m. buvo kanonizuotas.    

Per atlaidus ir kitas religines šventes į Šiluvą suplūsta tūkstančiai maldininkų iš Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių.

Tačiau toks turistų antplūdis, pasak A. Beržinsko, miestelio gyvenimą pagyvina tik laikinai, todėl žmonėms darbo tenka ieškoti didesniuose aplinkiniuose miestuose – Raseiniuose, Kelmėje, Tytuvėnuose.

Jis, nors ir turi rimtų sveikatos problemų, kol kas finansinių problemų nejaučia, nes gauna dvi pensijas – pareigūno ir socialinę.

Tiesa, prieš metus gimę anūkės dvynės paskatino šiluviškį įsigyti ožką, nes jis labai norėjęs, kad mergaitės gertų ekologišką, nealergizuojantį ožkos pieną: „Dar turiu ir triušių, bet tai – ne prisidūrimas prie pensijos. Atvirkščiai – tik daugiau išlaidų. Jei būtų kur nupirkti ožkos pieno, tai būtų geriau nupirkti. Juk to pieno – pusantro litro per dieną, tai ir parduoti nėra ko. Tik dėl anūkių ožką auginu, bet viena negeria to pieno.“

A. Beržinskas džiaugiasi, kad jauniausia dukra su šeima gyvena Raseiniuose ir gali jį dažnai su dukrelėmis ir vyru aplankyti.

Galėjo būti čia, Lietuvoje, bet kad mūsų ta politika...

Dėl vyresnės dukters, jau dešimtmetį gyvenančios Ispanijoje ir ten įkūrusios kavinę, jis jaučia apmaudą: „Galėjo būti čia, Lietuvoje, bet kad mūsų ta politika... Buvo įstojusi į Policijos akademiją, mokėsi dešimtukais, tačiau iš penkių šimtų studentų liko tik septyniasdešimt. Ir tie septyniasdešimt, senoviškai šnekant, pasiliko pagal protekciją. Todėl dukra nusivylusi išvažiavo į Ispaniją. Dabar jau būtų buvusi tvirta, gera policininkė.“

A. Beržinskas prisipažino, kad kartais net pats save kaltina dėl dukters emigravimo – gal ką nors, kaip tėvas, ne taip daręs?

„O ką aš galėjau padaryti, kad po metų dukra turėjo palikti mokslus, gavusi tik diplomą, kad metus mokėsi. Dabar jau Ispanijoje įsikūrusi. Aš buvau vieną kartą nuvažiavęs. Dabar jau nebegaliu važinėti, nes sveikata nebeleidžia. O būtų gerai. Ten ir klimatas man tinkamas, ir kainos mažesnės. Dukra, grįžusi namo, stebisi, kiek čia viskas kainuoja. Va matot, kaip su tais gyvenimais. Bet, manau, nieko blogo, kad žmonės išvažiuoja. Išmoksta kalbų, pamato pasaulį. Visais laikais važiavo ir važiuos“, – dalijosi savo gyvenimiškomis įžvalgomis A. Beržinskas.

Kalbėdamas apie šiandienos Lietuvą, jis apgailestavo, kad nė vienai valdžiai iki šiol nepavyko pažaboti korupcijos.

„Mažų žmogelių korupcija valstybei nepavojinga, bet kai korumpuoti aukšti politikai, kai už milijonus jiems nėra jokios atsakomybės ir dar iš darbo nenori išeiti, reikia tampytis po teismus...“ – svarstė A. Beržinskas.

Sveikindamas Lietuvą nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio proga, jis linkėjo tautiečiams ne laukti malonės iš valdžios, o stengtis daugiau dirbti ir užsidirbti.

„Dabar žmonės įpratę viską gauti lengvai. Ieško visokių neįgalumų, papildomų išmokų... O reikėtų daugiau pastangų įdėti patiems. Ypač – jauniems žmonėms“, – įsitikinęs A. Beržinskas.

LRT RADIJO žurnalistai Rūtai Kupetytė ir Edvardas Kubilius Raseiniuose sutiko labai aktyvų 19-metį dvyliktoką. Jis nori studijuoti žurnalistiką, yra policijos rėmėjas, su pareigūnais važiuoja į įvykius, filmuoja avarijas, nusikaltimus, medžiagą perduoda kitoms televizijoms. Be to, V. Stankevičius turi ir savo verslą – teikia įvairias komunikacijos paslaugas įmonėms: tvarko jų „Facebook“ puslapius, kuria plakatus, filmukus.

Vaikinas taip pat labai domisi savo krašto istorija. „Polinkis domėtis Raseinių krašto istorija – tai, kas buvo praeityje ir kas vyksta dabar, – atsirado dar pradinėse klasėse, kai su savo klasės auklėtoja nuolat keliavome po Raseinių miesto, vėliau – Raseinių rajono lankytinas vietas. Kartą lankėmės muziejuje, kur darbuotojai įdomiai papasakojo apie Raseinių krašto istoriją. Jie ir paskatino tuo domėtis, o dabar apie mūsų kraštą pasakoju ir tokiems žmonėms kaip jūs“, – LRT RADIJUI kalbėjo raseiniškis.

V. Stankevičius netrukus baigs mokyklą, stos į universitetą. Tačiau egzaminų jis nesureikšmina – jo manymu, egzaminai nėra tas dalykas, kuris per valandą nulems žmogaus gyvenimą, o juos esą galima ir perlaikyti. „Liko 100 dienų, tinkamas metas pradėti mokytis“, – juokiasi moksleivis.

Mokinius dažnai riboja ne tik mokyklos ar mokytojai, bet ir pati švietimo sistema, jos programa, kai vertinama pagal nustatytus kriterijus, standartus.

Jo manymu, dabartinė švietimo sistema riboja mokinius – esą reikia net mąstyti būtent taip, kaip reikalaujama. „Mokinius dažnai riboja ne tik mokyklos ar mokytojai, bet ir pati švietimo sistema, jos programa, kai vertinama pagal nustatytus kriterijus, standartus. Turi mąstyti būtent taip ir ne kitaip. Mano lietuvių kalbos mokytoja pasakė, kad aš samprotauju savotiškai, galima tai suprasti kaip neigiamą dalyką. Ne kaip švietimo programoje numatyta, nes aš turiu samprotauti taip, kaip numatę specialistai“, – sakė V. Stankevičius.

Jis LRT RADIJUI plačiau papasakojo ir apie savo žurnalistinį darbą.

„Mano sąsajos su kriminalais prasideda 2014-aisiais, kai tapau jaunuoju policijos rėmėju. Sudomino policijos veikla, o nuo 2015 m. pradėjau dirbti Raseinių televizijoje žurnalistu bei operatoriumi. Pagrindinė mano darbo sritis buvo kriminaliniai įvykiai, kai tekdavo, o ir iki šiol tenka, reaguoti į įvairiausius įvykius – avarijas, gaisrus.

Mane pažadina vidury nakties, tuomet šoku į drabužius ir lekiu į įvykio vietą. Bet man tai patinka, mėgstu adrenaliną ir azartą. Kai vyksti į įvykio vietą, nežinai, ką ten pamatysi, ir širdis tuomet šiek tiek dreba“, – pripažįsta V. Stankevičius.

Pasak jaunojo žurnalisto, nusikaltimų statistika Raseiniuose panaši kaip ir kituose Lietuvos miestuose: „Ypatingų tendencijų nematau, visur vyrauja smurtas artimoje aplinkoje. Pas mus [nusikaltimų] skaičiai panašiai tokie kaip ir visoje Lietuvoje. Žinoma, daugelis įvykių nutinka dėl alkoholio.

Policininkai mane jau pažįsta, leidžia būti įvykio vietoje, žinoma, prižiūri, kad per arti nebūčiau, nepakenkčiau tyrimui ir netyčia nesunaikinčiau įrodymų. Emociškai sunku buvo tuomet, kai pradėjau dirbti. Pavyzdžiui, 2015-ųjų vasarą buvo karšta naktis ir iškvietė į įvykį, kai buvo rastas 10-ies dienų lavonas. Dėl karščio kvapai paaštrėja ir sunku apsakyti, koks buvo kvapas suirusio kūno, kai visi skysčiai – išbėgę... Man šis įvykis sukėlė šoką, net negalėjau paviešinti medžiagos tą pačią dieną, turėjau nusiraminti ir tik kitą dieną tai išleidau į eterį. Su laiku pripranti, užsigrūdini.“

V. Stankevičius turi įkūręs ir smulkią įmonę, užsiimančią reklama bei teikiančią komunikacijos paslaugas. „Teikiame paslaugas naujienų portalams, privačioms įmonėms, kurioms reikia pakelti reklamos lygį, būti labiau matomomis. Kur viso to išmokau? Raseiniuose šių žinių galima pasisemti tik mokantis iš savo klaidų arba nuotoliniu būdu per „YouTube“ kanalą. Bet Lietuvoje rengiami įvairūs mokymai. 2017-aisiais dalyvavau komunikacijos mokymuose Klaipėdoje, praėjusių metų rudenį lankiau pusantro mėnesio trukusius vaizdo žurnalistikos kursus Vilniuje, kuriuos organizavo Lietuvos žurnalistikos centras“, – pasakoja LRT RADIJO pašnekovas.

Jis teigia norintis stoti į žurnalistiką, nors anksčiau norėjo įsilieti į policijos gretas. V. Stankevičius juokauja, kad Raseiniai yra žiniasklaidos sostinė – čia leidžiami trys laikraščiai, yra penki naujienų portalai.

„Esame labai politizuotas kraštas, pas mus kasmet vyksta aršūs teismai, politinės kovos. Žurnalistai turi apie ką rašyti, o ir politikai turi už ką mokėti žurnalistams. Būna tokių atvejų, kada parašomi ir reklaminiai straipsniai. Tai ir rašo žmonės, kuriasi žiniasklaidos priemonės“, – paaiškina V. Stankevičius.

Visiems palinkėčiau daugiau vienybės ir susitelkimo, nebėgti iš Lietuvos.

Jis neatmeta, kad ateityje, baigęs mokslus didmiestyje, ir pats vėl sugrįš dirbti ir gyventi į Raseinius.

LRT RADIJO paklaustas, kokia yra didžiausia problema Lietuvoje, V. Stankevičius atsakė: „Galbūt trūksta bendruomeniškumo, vienybės. Ką tik atšventėme Vasario 16-ąją ir tai buvo tikrai neeilinė diena. Aš pajutau tą jausmą, kurį pajuto žmonės per Sausio 13-osios įvykius prie Televizijos bokšto. Renginiai, į kuriuos buvo investuota daug pinigų, sugebėjo sukurti nuotaiką, suvienyti žmones. Privertė susikibti už rankų, dainuoti lietuviškas dainas. Tai buvo neapsakomas jausmas.

Visiems palinkėčiau daugiau vienybės ir susitelkimo, nebėgti iš Lietuvos. Juk sunkų maišą lengviau nešti dviem, o ne po vieną. Kai žmonės bėga iš Lietuvos, mums, čia liekantiems, darosi sunkiau, mūsų situacija – blogesnė. Jei visi būsime būryje ir susitelksime bendram darbui, Lietuva daug sparčiau atsigaus.“

Matant jo įvairią veiklą, nekyla abejonių – tai tikrai įmanoma.

Kodėl gyventi Telšiuose geriau nei Vilniuje

Nežinantiems, kuo užsiimti Telšiuose, A. Dacius rodo pavyzdį – jis dirba Telšių Naujamiesčio mokyklos ūkvedžiu, taip pat yra Telšių kultūros centro partneris, Žemaičių kultūros draugijos Telšių skyriaus pirmininkas, kolekcininkas, o kartais ir gidas savanoris. O neseniai, gruodžio mėnesį, A. Dacius tapo vieno reikšmingiausių Lietuvos apdovanojimų kultūros srityje – „Auksinio fenikso“ – laureatu.

Telšiškis užsiima daug kuo, bet LRT RADIJO žurnalistams nelengva išpešti, kuri iš veiklų jam yra pagrindinė.

„Patinka būti žemaičiu. Patinka eiti į darbą. Kai yra geras kolektyvas, geras vadovas. Patinka, kai žmonės ieško, kada skambina iš Vilniaus“, – paprastai atsako telšiškis, aktyviai besirūpinantis žemaičių kalbos, tradicijų, papročių saugojimu.

A. Dacius tikina, kad laisvą nuo darbo laiką skirti savam kraštui – malonumas.

„Jei nesi žvejys, medžiotojas ar neturi kažkokių sportinių pomėgių, laiką gali skirti savo kraštui. Pavyzdžiui, šiandien pietų pertraukos metu „Džiugo“ gimnazijos dešimtokus pravedžiau per Telšių miestą. Šiek tiek pašnekėjome apie miesto istoriją, migraciją, signatarą iš mūsų krašto Stanislovą Narutavičių, jo brolį Gabrielių Narutavičių. <...> Tos veiklos yra visiems“, – pasakoja A. Dacius.

Telšiškis teigia, kad, nors atlyginimai regionuose gerokai kuklesni nei didmiesčiuose, tokie miestai, kaip Telšiai, turi daug privalumų, ir gyvenimas čia yra, kaip jis sako, „dėdlē geras“.

„Mažame mieste mes turime žymiai daugiau laiko sau. Jūs, pavyzdžiui, Vilniuje į darbą – valandą, iš darbo – valandą. Dvi valandas jūs jau išbraukiate, – pastebi telšiškis. – Mažame miestelyje turime daug privalumų. Gal neturime daug profesorių, bet turime daug šiltų žmonių, kurie visi yra savotiškai įdomūs. Tikrai atvykus į Telšius yra ką pamatyti, su kuo pašnekėti, ką nuveikti.“

Meilė dvarams ir istorija apie lietuvišką likerį

Savo krašto kultūros tema A. Daciui neabejotinai yra viena mėgstamiausių. Ypač, jei kalba pakrypsta apie dvarus.

„Mane pašnekinkit apie dvarus, tai aš jums dar tris valandas galiu šnekėti“, – juokauja telšiškis.

Apie dvarus, krašto gamtą, įvairias legendas ir kitas istorijas A. Dacius mielai pasakoja per savo laisvu laiku vedamas ekskursijas, kurias, tiesa, jis labiau norėtų vadinti kitaip.

Esu padaręs eksperimentą: kada žmonėms per pasivaikščiojimą pasakai penkias pavardes ir po dviejų valandų paklausi, tai iš viso būrio atsimena gal dvi pavardes ir vieną vardą.

„Žmonėms sakau: ekskursijos nebus – bus pasivaikščiojimas po Telšius. Tada neįsipareigoji, negauni priekaištų, kad nepasakei kažkokių datų ar pavardžių. Kada žmonės atvažiuoja labai trumpam, reikia viską parodyti linksmai, su legendomis, šposais. Esu padaręs eksperimentą: kada žmonėms per tą pasivaikščiojimą pasakai penkias pavardes ir po dviejų valandų paklausi, tai iš viso būrio atsimena gal dvi pavardes ir vieną vardą“, – pasakoja telšiškis.

Laikas nuo laiko gidu tampantis Telšių šviesuolis džiaugiasi, kad šiuos pasivaikščiojimus žmonės mėgsta. Kartais viskas pasibaigia net kavinėje užsisakant pusšimtį taurelių populiaraus lietuviško likerio.

„Buvome užėję į kavinę, kur Kipras Petraukas kadaise, kai atvažiuodavo į Telšius, paragaudavo taurelę Kaune pagaminto krupniko. Neseniai su sušalusiais kauniškiais rudenį sumušėm rekordą, kai 51 žmogus iš Kauno užėjo į kavinę ir užsakėm 49 taureles krupniko. Iš čia ir turi ateiti ta mūsų gėrimų kultūra, nebūtina 20 valandą uždaryti parduotuvių. Turime iki to užaugti, turime žinoti, kad per ekskursiją tai galima. Tai ir smagu, ir prisiminimai, taip prisiliečiame prie istorijos“, – smagią istoriją prisimena A. Dacius.

Svarstyklių kolekcininko amplua

Įvairias veiklas mėgstantis A. Dacius pasižymi ir tuo, kad jaučia meilę seniems daiktams. Pavyzdžiui, svarstyklėms. Telšiškis tikina, kad nesistengia „kaip į Valdovų rūmus“ surinkti 500 metų senumo eksponatų, tačiau jam svarbu atrasti sau ir kitiems įdomių senovinių objektų.

Pavyzdžiui, jis neseniai į Šiaulius atvežė unikalią savo senovinių svarstyklių kolekciją. Joje – vienos iš seniausių Lietuvoje – dar XIX a. vidurio – Šiaulių miesto ir Šiaulių pašto istoriją menančios svarstyklės. Taip pat XX a. pradžios svarstyklės, rastos tarp šiukšlių apleistame Vilniaus name. Dabar draugai įvairiausių meistrystės šedevrų, civilizacijos progreso įrodymų parveža iš viso pasaulio.

„Kartais, atrodo, surūdijęs metalinis daiktas, bet gražiai parodai ir būna įdomu. Taip pat kaip ir su miestu. Galėčiau jums sakyti dabar – ačiū, viso gero ir labanakt, bet aš jums dar parodysiu pora unikalių vietų, todėl kada nors, ko gero, jūs vėl su traukiniu grįšite į Telšius“, – LRT RADIJUI sako A. Dacius.

„Mes ne katalonai ir ne baskai“

Pakrypus kalbai apie žemaičius ir kartais daugiau ar mažiau juokais išsakomą mintį apie užsispyrėlius, norinčius turėti atskirą nuo Lietuvos kraštą, A. Dacius patikina – nėra noro būti panašiais į atsiskyrėlius Ispanijoje.

„Visiems atvažiavusiems gražiai sakau – mes ne katalonai ir ne baskai. Kada koks pyktelėjęs lietuvis sako: ai, jūs čia turite savo pasus, pinigus, jau atsiskirti norite, mes visuomet Žemaičių kultūros draugijoje sakome: kai Lietuvoje bus blogai – junkitės prie mūsų, žemaičių. Mes nuo jūsų niekada nenorėjome atsiskirti. Esam viena buvusi didelė gentis“, – sako telšiškis.

Kada koks pyktelėjęs lietuvis sako: ai, jūs čia turite savo pasus, pinigus, jau atsiskirti norite, mes visuomet Žemaičių kultūros draugijoje sakome: kai Lietuvoje bus blogai – junkitės prie mūsų, žemaičių. Mes nuo jūsų niekada nenorėjome atsiskirti. Esam viena buvusi didelė gentis.

A. Dacius pripažįsta, kad savotiškas ginčas tarp žemaičių, aukštaičių, dzūkų ir suvalkiečių jam visada buvo įdomus. Ypač būna įdomu, anot jo, kai nustebini suvalkietį.

„Kai sakai, kad Šakių miestas senovėje buvo mūsų Žemaitijos teritorijoje, jie visi labai nustemba...“ – sako A. Dacius.

Sarmata dėl „Maltiečių sriubos“

Paklaustas apie skaudžią emigracijos problemą Lietuvoje, A. Dacius pripažįsta, kad ši tema yra palietus ir jį patį.

„Mano dukra ir žentas buvo išvažiavę. Kai jie kartą grįžinėjo trumpam į Lietuvą ir lėktuve jauna lietuvė moteris su savo mažiukais vaikais kalbėjo angliškai, tai jiems kilo klausimas, ar mes taip irgi norim? Nenorim, sako“, – prisimena telšiškis.

Anot jo, jaunam žmogui čia pradėti gyvenimą yra sunku, o tuo pačiu turėtų būti gėda ir dėl pagyvenusių žmonių situacijos.

„Senam žmogui pinigėliai reikalingi. Kai mums rodo, kad dar reikia prie „Maltiečių sriubos“ prisidėti, tai, manau, čia yra mūsų sarmata. Reiškia, kažkas valdžioje neišspręsta. Tie žmonės turi turėti laimingą senatvę, nes jie pašėlusiai daug nusipelnę mūsų kraštui“, – sako telšiškis, prisimindamas, kad jo senyvi tėvai „dirbo ir nedejavo, visokiais niekais mokėjo džiaugtis.“

„Durnių prožektorius“

Žurnalistams atkreipus dėmesį į paprastą telšiškio mobilųjį telefoną, šis tikina, kad yra seno sukirpimo žmogus.

„Žmonės nebemato savo vaikų, gamtos, o tik rašinėja pirmyn atgal atsakymus kažkokius... Aš telefonu naudojuos tiek, kiek reikia“, – paprastai atsako telšiškis.

A. Dacius pasakoja, kad televizijos žinių neignoruoja, nes įdomu, kas vyksta Lietuvoje, tačiau tuo pačiu jam patinka ir pašiepti perdėtą žmonių dėmesį televizoriaus dėžutei.

„Siūlyčiau žmonėms tuo neužsikrėsti, nes televizorius daug laiko suėda. Man patiko vienas senukas, jis televizoriaus nevadino televizoriumi. Jis sakė, kad televizorius – durnių prožektorius“, – šypsosi telšiškis.

Pasigenda krašto kalbos pamokų

Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga Telšių šviesuolis teigia turintis idėją valdžiai. A. Dacius sako norintis mokyklose matyti daugiau dėmesio kiekvieno regiono kultūrai.

„Esu sakęs – kiekvienas turime savo gimtinę. Žemaičiai, suvalkiečiai, aukštaičiai, dzūkai... Sakiau ir sakysiu – kažkada kažkurioje vyriausybėje prašviesės kažkam protas ir bus kiekvieno krašto kalbai ir kultūrai skirta ne viena, ne dvi, bet kelios pamokėlės. Kai mes mylime savo gimtinę, mes tada visai kitaip žiūrime į Lietuvą, tada atsiranda bendra didelė meilė“, – įsitikinęs A. Dacius.

 LRT RADIJO žurnalistams, rengiantiems projektą „Aplink Lietuvą“, D. Šateikienė teigia, kad su jais, taip pat kaip ir emigravusiais – jie norės sugrįžti, jei tik bus kur.

Neįprasta Vasario 16-oji

D. Šateikienės namuose Daugėlaičiuose Lietuvos šimto metų gimtadienis švenčiamas kiek neįprastai – į namus susirinkusi gausi šeimyna ėmėsi didžiulio darbo. Jos laukė 33,6 tūkst. dalių dėlionė, kuri turėtų užpildyti visą 6 metrų ilgio sieną.

„Tikimės, kad šimto metų nereikės“, – apie tai, kad dėlionė neatims itin daug laiko, dar prieš šį iššūkį juokavo pašnekovė.

Nors darbas gigantiškas, tačiau ir padėjėjų nemažai.

„Nusifotografuosime su vėliava ir dėlione mes – kokie 17 žmonių. Taip ir paminėsime tą datą“, – prieš Vasario 16-ąją LRT RADIJUI teigia D. Šateikienė.

Viena iš padėjėjų – uošvienė, kuri gyvena čia pat – kitoje gatvės pusėje. Tiesa, kitaip nei tautosakoje, santykiai yra itin geri.

„Yra pliusų ir šiek tiek minusų. Pliusas tai, kad savaitgaliais, kai gaminu šventinius pietus, ji indus po visko suplauna. Vaikus pamoko, kojines išrūšiuoja – 6 vyrai namie, tai kojinių... nepatikėsit, visą vaikišką vonią turiu“, – porina pašnekovė.

Svarbiausia, kad būtų kur grįžti

Moteris itin džiaugėsi, kad minėjime gimtinėje, nors ir turėjo kitų planų, žadėjo dalyvauti visi 5 jos sūnus.

„Ar jie Lietuvoje bus, dar neaišku, nes tik mokosi. (...) Viską darai taip, kad jiems būtų smagu grįžti. Gal, kad neišvažiuotų žmonės, jiems pirma turėtų būti namai, į kuriuos jie turėtų grįžti. Tad viską ir darai, kad būtų smagu“, – mano geros nuotaikos nestokojanti D. Šateikienė.

Veiklos, anot jos, net ir vienkiemyje galima prisigalvoti, o čia pat ir gamta bei ramybė, tačiau jauno žmogaus taip nepriversi pasilikti, neišvažiuoti. Nebent neasfaltuotas, pažliugęs kelias jam sutrukdys.

„Norėtųsi, kad kelias būtų geresnis, kad būtų apšviestas kaimas, kad būtų vandentiekis. Žmogų traukia gyventi į kaimą, tačiau kai nėra elementarių dalykų, pavyzdžiui, interneto, tai kaip tas jaunas žmogus turės stimulą čia grįžti? Rudenį visi keliai pažliugę. Mes tai jau neišvažiuosim, bet kas jau gali, tas ir važiuoja. (...) Jei visada kaime reikia kvėpuoti dulkėmis, tai kas grįš į tą trobą gyventi? Niekas negrįš. Turi išasfaltuoti kelią, tačiau kaip tai padaryti, jei nėra pinigų“, – LRT RADIJUI pasakoja moteriškė.

Laukiami ir svetimšaliai

Tiesa, moteris prideda, kad ne kelias ir pinigai čia svarbiausi, mat tai, kokią valstybę turėsime, priklauso tik nuo mūsų pačių.

„Lietuva be žmonių yra niekas, tad palinkėčiau kiekvienam žmogui nebijoti prisiimti atsakomybės už savo veiksmus. Nepulti kritikuoti, tačiau pačiam kažką padaryti. Šimtmečio minėjimas valstybei yra labai nedaug. Jei mes kiekvienas širdy tuo nesidžiaugsime, tai ir šventės nebus. Bet jei noriu, ją pasidarau ir turiu. (...) Mes kartais nebežinome, ką su ta laisve daryti, galbūt ne taip išnaudojame, kaip turėtume išnaudoti. Žmonės turėtų būti labiau tolerantiški, turėti daugiau pagarbos“, – teigia D. Šateikienė.

E. Kubiliaus/LRT nuotr.

O pagarbos kitiems bent jau Daugėlaičiuose netrūksta. Į vienkiemį, kuriame gyvena Šateikiai, kartas nuo karto užsuka ir per Lietuvą keliaujantys bei ją besigėrintys svetimšaliai.

„Ispanai, lenkai, italai, estai, vokiečiai... Kad kas ir užsuka, tai kaip sakoma evangelijoje, „jei alkanas, tai pamaitink, jei pavargęs, tegul pailsi“. Pažiūrėjai, kad žmogus geras ir įsileidi. Turime patalpas ne pačiuose namuose, pirtelėje, kur ir lovos yra. Jie ir arbatos išsivirti gali, ir pabūti, kiek jau reikia“, – LRT RADIJUI pasakoja pašnekovė, kuri, beje, kas įdomiausia, nekalba angliškai.

Tačiau susipažinti ir praleisti puikų laiką su atvykėliais tai netrukdo.

„Mano septintokas sūnus vertėjavo, kai bendravome su estėmis, kurios čia buvo tris paras. Jis padarė ir ekskursiją po ūkį. Jos rytais eidavo į kūdrą maudytis ir valgė daržoves. Tai atsigavau: išsikepdavome baklažanų ir bei kitų daržovių, bei visos trys labai skaniai pavalgydavom, nes mano vyrams tai be mėsos nėra ką daugiau valgyti“, – geros nuotaikos nestokoja D. Šateikienė.