-
D. Ulvydas: „Eurovizijoje“ turi būti politikavimo
Kaip teigia jis, gerai, kad „Eurovizijoje“ yra politikos: „Kalbant apie tokias masines auditorijas, politikavimo turi būti, nes tai proga išreikšti savo nuomonę.“
– Esate prisidėjęs prie lietuviškos „Eurovizijos“. Kaip tai vyko?
– Karjeroje tai buvo įdomus etapas. Viskas prasidėjo nuo Andriaus Mamontovo skambučio, kai jis ir pasakė, kad dalyvaus konkurse. Tai buvo keista. Man tai buvo labiau šou, projektas, o ne daina. Viskas taip įsisuko, kad beveik pusmetį gyvenome su „LT United“, daug dirbome, repetavome scenoje. Tai buvo labai nuoširdus darbas ir tikėjimas.
– Gal tai ir nebuvo daina, o tam tikras manifestas.
– Taip. Man buvo garbė prie to prisijungti. Keliavau į Graikiją, o mus lygino su grupe „Lordi“ – tai buvo dvi komandos, kurios išsiskyrė iš kitų. Manau, kad iki šiol tai buvo geriausias lietuviškas pasirodymas. Įsiminė stiprus komandos jausmas, kūryba. Tai nebuvo kova už būvį, mes tiesiog ėjom kaip per vandenį.
– Ar tuomet dingo jūsų skeptiškas požiūris į „Euroviziją“?
– Aš į tai žiūriu rimtai. Tai, kiek žmonių žiūri „Euroviziją“, nėra tik skaičiai. Tai labai įdomi muzikos olimpiada, kur nebūtinai laimi muzikinis sprendimas ar kūrinys. Tačiau manau, kad tai reiškinys, jame reikia dalyvauti. Man patinka, kad šiame konkurse yra politikos. Kalbant apie tokias masines auditorijas, politikavimo turi būti, nes tai proga išreikšti savo nuomonę.
– Pakalbėkime apie režisūrą. Kuo jums tai įdomu? Kaip pasinėrėte į šią sritį?
– Kažkada svajojau būti krepšinio treneriu, architektu, dirigentu. Tik vėliau supratau, kad mane nuo vaikystės traukė profesijos, kur reikia kažkam diriguoti, būti lyderiu, turėti sprendimo teisę. Tai mane žavėjo ir manau, kad režisierius taip pat priverstas stovėti priekyje, būti vėliavnešiu. Režisūra yra ir atsakomybė. Reikia nešti vėliavą už didelę komandą, didelius pinigus. Galima išreikšti savo idėjas, bet negalima pamiršti ir kitų žmonių, dirbančių kartu, vizijos.
Galima išreikšti savo idėjas, bet negalima pamiršti ir kitų žmonių, dirbančių kartu, vizijos.
– Jums tenka režisuoti skirtingų žanrų kūrinius – kino juostas, vaizdo klipus, gal ir reklamas. Kuo tai skiriasi?
– Manau, kad kartais tenka režisuoti net pokalbį susitikimo metu. Visi žmonės režisieriai – planuoja renginius, gimtadienius, galvoja, kaip pasitiks svečius, ką veiks ir pan. Režisūra reikalinga visur. Tik vienur tai pasąmoninga, kitur ne. Tačiau organizavimas, bandymas sustatyti pasaulį į savas girnas būdingas visada, ar tai būtų televizija, ar pokalbis, ar kino filmas. Visur aktualūs tie patys dalykai – reikia įtikinti aplinką savo sprendimais. Svarbu žinoti, ką nori tuo pasakyti. Reikia turėti žinią, kurią neštum savo amatu.
– Koks esminis skirtumas tarp kino ir vaizdo klipo? Ar tik trukmė?
– Trumpesnis metras reikalauja daugiau jėgų. Ištransliuoti žinutę vaizdo klipe ar reklamoje yra sunkiau. Reikia per labai trumpą laiką pasakyti tai, ką nori. Gal tas sunkumas skamba romantiškai, bet iš tikrųjų, kai darydavau klipus be jokios žinutės, jie būdavo šalti, mechaniški. Kažką filmuoji, pasakoji, bet juk svarbiausia, kad tai pasiektų žmonių širdis. Klipas turi pasakoti istoriją, nešti žinią.
Dar sakau, kad pilnametražis filmas yra olimpiada, vykstanti kartą per keturis metus. Muzikiniai klipai, reklamos ir trumpesni darbai – treniruotė kasdien. Tai reikia daryti, kad raumuo nesiilsėtų, kad galima būtų geriau pasiruošti kino filmui. Tai neišvengiami darbai.
– Kiek jums, kuriant filmą, svarbus garsas, muzika?
– Pakartosiu savo kolegos, garso režisieriaus Artūro Pugačiausko frazę – kine garsas sudaro 51 proc., o vaizdas – 49 proc. Gal tai keistai skamba iš mano pusės, nes esu vaizdo atstovas. Tačiau aš tuo tikiu. Jei kino teatre dingsta garsas, žinome, kad visi puola švilpti. Jei dingsta vaizdas, vis tiek galima klausytis to, kas vyksta, galima sekti veiksmą, kas ką pasakė. Tai įgauna dar didesnę prasmę. Kai tai suvokiau, ėmiau suprasti garso jėgą kino filmuose. Filmo garso takelis labai skiriasi nuo televizijos, nes kine kiekvienas krepštelėjimas, kiekvienas atodūsis padeda sukurti vaizdą. Taigi manau, kad garsas daug reikšmingesnis nei atrodo.
-
D. Vaitiekūnas apie sceną: žinių bagažas nereiškia, kad esi geresnis
Taip LRT RADIJUI sako aktorius, televizijos laidų ir renginių vedėjas Dominykas Vaitiekūnas. Anot jo, atlikėjas scenoje privalo kažką transliuoti, kai kurie tai daro pasąmoniniais, neperprantamais būdais.
– Jūsų veiklos sritys – teatras, kinas, muzika, šokis. Kokia veikla dar laukia savo eilės?
– Nežinia, gal tapsiu rašytoju. Rašymas – vienas mėgstamų užsiėmimų, esu sulaukęs paskatinimų rašyti dažniau. Tačiau visus išvardytus dalykus jungia bendras dalykas – scena. Laikau save scenos menų atlikėju. Jei būčiau klasikinės muzikos kompozitorius, galėtume kalbėti apie muziką iš akademinės pusės.
Bet muzika į mano gyvenimą atėjo per teatrą. Ji išaugo iš teatrinio suvokimo, nuvinguriavo iki populiariosios muzikos scenos, kuo devynerius metus užsiėmėme su grupe „Liūdni slibinai“. Dabar dirbu su tam tikru muzikiniu projektu, kuris eterį turėtų pasiekti po metų. Ten yra daug ką nuveikti, tai bus įdomu. O daugiausia mano laiko užima muzikinis teatras.
Esu didmiesčio žmogus, todėl man reikia judėjimo, lėktuvų, dangoraižių ir Vilnius.
– Ar grupės „Liūdni slibinai“ veikla jau baigėsi?
– Šiuo metu esame ne aktyvūs, o išėję į pensiją. Kaip tai mus paveiks, žiūrėsime ateityje. Tačiau, kaip grupė, mes neišsiskirstėme. Ir, jei bus prasminga, dar pakilsime. Jei bus prasminga, nusileisime.
– Esate tenoras. Gal planuojate kada nors žengti operos link?
– Kai būsiu jaunesnis, žengsiu. O jei rimtai, tai pastarasis dešimtmetis man buvo tarsi kojų miklinimas ir pasitikrinimas, kas mane labiausiai veikia, kur galiu pasiekti geriausių rezultatų. Ir kai buvau 25 metų, suvokiau atsakymą – jei iš manęs gyvenime kažkas atimtų teatrą, būtų liūdnoka. Bet jei atimtų muziką, aš savęs apskritai negalėčiau įsivaizduoti.
Galiausiai visos praktikos susipynė, nuėjau nuo vienos profesinės kraštinės iki kitos, patekau į televiziją. Visgi dabar suvokiu save kaip scenos menų atlikėją. Man įdomiausias ir svarbiausias miuziklo žanras. Tačiau tai viena mano profesinės tapatybės dalių. Kita, kurioje taip pat gerai jaučiuosi, yra populiariosios muzikos scena. Man labai patikdavo koncertuoti festivaliuose, gyvos muzikos klubuose. Labai norėčiau tai daryti ir ateityje, nes man tai smagu, prasminga, žavu. Taigi klasiką kol kas atidedu.
– Esate kilęs iš Panevėžio. Prisiminkite savo vaikystę, paauglystę.
– Paauglystėje tame mieste nebuvo jauku. Jau nuo darželio laikų supratau, kad ta erdvė, kurioje gimiau, tie sovietiniai daugiabučiai, blokiniai namai – estetinis nesusipratimas. Negalėjau tapatintis su ta aplinka, nors Panevėžyje sutikau daug įdomių, įkvepiančių žmonių. Esu didmiesčio žmogus, todėl man reikia judėjimo, lėktuvų, dangoraižių ir Vilnius.
– Ar Panevėžyje esantis Juozo Miltinio teatras turėjo įtakos tam, kad stojote į aktorinį?
– Taip, ir gana didelę. Pirmasis mano teatro vadovas Jonas Garliauskas buvo J. Miltinio mokinys. Būdamas trečioje klasėje patekau į jo teatro studiją. J. Garliauskas turėjo gan griežtą etiką, neleisdavo vadinti teatro būreliu ir sakydavo, kad esame teatro studija, studijuojame teatro meną, o ne susirenkame šiaip sau pasibūriuoti. Jis į mano galvą sudėjo daug profesinės etikos dalykų. Mačiau, kiek J. Garliauskas daug dirbo ir skatino meilę ir atsidavimą tam, ką darai.
– Turėjus tiek sąsajų su teatru, ko gero, nebuvo sunku įstoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją? Ar pavyko ne iš pirmo karto?
– Pavyko iš pirmo karto, stojamuosius išlaikiau labai gerai ir mane greitai priėmė. Tiesiog nemanau, kad tai rodiklis. Jei turi žinių bagažą scenos menuose, nereiškia, kad būsi geresnis atlikėjas ir tau lengviau seksis.
Man buvo sunkiau nei tiems, kurie įstojo per gyvenimą teatre buvę kokius du kartus. Manau, kad scenos žmogui svarbiausia kažką transliuoti. Ir kai kurie tai daro įvairiais pasąmoniniais būdais, kurių mes neperprasime.
– Kaip matote šiandieninę mokyklą apskritai? Ką keistumėte?
– Manau, kad šiandien švietime egzistuoja tos pačios problemos, kaip ir kituose sluoksniuose – ir politikoje, ir kultūroje, ir pan. Švietimo srityje sunkiausia suderinti tradicinį mąstymą ir vakarietišką požiūrį į jauną žmogų. Reikia įnešti ir daugiau vakarietišką požiūrį į jauną žmogų, atrasti kertinius pedagoginius taškus, kurie būtų paremti ne tradicija, o tikru žinojimu, įsiklausymu, bendradarbiavimu, sąmoningumo skatinimu.
– Meno atstovai dažnai linkę perduoti savo žinias kitiems. Ar kada svarstėte galimybę būti mokytoju?
– Ne kartą sulaukiau pasiūlymo ateiti į mokyklas kaip teatro mokytojas. Dabar universitetuose populiaru skaityti paskaitas apie savo sėkmę, karjerą ir pan. To nedarau, nes manau, kad dar turiu gerti informaciją. Ji per mažai gyvenime patikrinta, kad galėčiau pasikrapštyti barzdą ir apibendrintai sakyti – vaikai, gyvenime yra taip...
– Ką manote apie lietuvišką muziką?
– Per pastaruosius penkerius metus atsirado labai daug produktyviai eksperimentuojančių žmonių. Mums reikia į tai įsiklausyti. Kartais neįvertiname savo kultūros. Tačiau tai prigimtinis dalykas. Savame kieme pranašu nebūsi – tai galioja visur.