Rinkitės nepopuliarią datą

Daugiausia vestuvių Lietuvoje vyksta liepos ir rugpjūčio mėnesiais, nes visi norime ir tikimės gero oro. Ir dažniausiai renkamės šeštadienį. Kodėl ne ketvirtadienį ar penktadienį? "Taigi svečiams darbai, jiems bus nepatogu", – turime neva rimtą priežastį. Visame pasaulyje egzistuoja dvi svarbios priežastys atsiprašyti iš darbų: tai vestuvės ir laidotuvės. Be to, vestuvių šventė numatoma gana anksti, tad visi svečiai gali susiplanuoti šią dieną. Ir šiaip vestuvės rengiamos ne tam, kad visiems būtų patogu, o jei visiems bus patogu, jums teks už viską sumokėti. Taigi raginu dar kartą apsvarstyti nepopuliarios datos variantą.

Sužavėkite fotografą

Žinoma, tokio visi nori ir suka galvą, kaip pasisamdyti pigiau. Atsakymas – data! Jei rinksitės nepopuliarią datą ir ne sezono metu (aš rekomenduoju vėlyvą pavasarį arba ankstyvą rudenį), atsiras galimybė pasamdyti norimą fotografą. Visų pirma paklauskite savęs, ar jums reikia šimto gerų ir emocinę vertę turinčių nuotraukų, ar būtina turėti jų kelis šimtus? Garsų fotografą galite samdyti trumpesniam, nei įprasta, laikui – 2–3 val. fotosesijai (tarkime, prieš bažnyčią, bažnyčioje ir po jos), o įamžinti pokylio akimirkas gali jaunas pradedantis fotografas. Išduosiu mažą paslaptį – visi fotografai labai myli nešabloninius jaunavedžius. Gal žadate tuoktis žalioje pievoje, o švęsti sėdėdami ant šieno kupetų senoje daržinėje, kurioje gros jūsų draugų roko grupė? Kiekvienas fotografas nori turėti savo darbų aplanką tokių nestandartinių vestuvių nuotraukų! Sužavėkite fotografą, ir jis bus jūsų!

Filmuoti tai, kas svarbiausia

Renkantis nepopuliarią datą, atsiriša rankos pasamdyti operatorių, kuris galėtų įamžinti santuoką bažnyčioje. Būtent ji yra svarbiausia šventės dalis, o ją vėliau prisiminsite mažiausiai. Euforija, stresas ir jaudulys daro savo, daugelis jaunųjų prispažįsta: "Atsimenu, kaip įėjome į bažnyčią, visi žiūrėjo į mus, na, dar miglotai prisimenu priesaiką, o visa kita praėjo kažkokiame transe." Svarbu tai nufilmuoti, kad vėliau galėtumėte ramiai peržiūrėti, nes jūs greičiausiai neprisiminsite nei kunigo žodžių, kad ir kokie prasmingi jie būtų, nei vienas kito priesaikos, ištartos virpančiais balsais.

Bažnyčia įspūdinga ir be puošmenų

Bažnyčia – ir taip įspūdinga vieta, be to, galioja taisyklė: svarbu ne tai, kaip bažnyčia atrodo, o tai, kas joje vyksta. Kartais jaunavedžiai renkasi bažnyčią pagal tai, ar ji graži, o aš visuomet sakau, kad svarbiausia – dvasininkas, kuris jus tuoks, taip pat jūs, svarbiausi šios šventės kūrėjai ir dalyviai. Taigi, jei jau nusprendėte kažkokią sumą paskirti bažnyčiai papuošti, geriau pasamdykite smuikininką, kanklininkę ar saksofonininką – puiki muzika sukurs magišką atmosferą. Be to, ir dvasininkai kreivai žiūri į tuos, kurie po savo šventės palieka dekoro likučius. Dažnas vaizdelis vasaros šeštadienį: prie bažnyčios įėjimo susiraukusi moteriškė šluoja konfeti ar gėlių žiedlapius ir piktai žvelgia į ateinančius kitus jaunavedžius. Jei kils klausimas, ką svarbiau puošti: šventės salę ar bažnyčią, atsakysiu, kad salę.

Salei – paprasti sprendimai

Jei nesate kaimo turizmo sodybų gerbėjai, galite pagalvoti apie jaukų restoraną miesto centre ar užmiestyje. Šis sprendimas geras tuo, kad juose paprastai jau sukurta elegantiška aplinka ir dekoro juose gali reikėti minimaliai. Pagalvokime, kam reikės daugiau dekoracijų: tuščiai didelei sodybos salei ar restoranui? Jei kvietimuose nurodysite svečiams, kad norėsite tam tikros spalvos ir rūšies gėlių, jomis dekoratoriai galės papuošti šventės vietą. Pavyzdžiui, gėlės gali būti merkiamos po vieną į vienodos spalvos stiklinius butelius, perrišant butelių kakliukus atlasine juostele, – tai paprastas, elegantiškas ir nebrangus sprendimas. Šiomis temomis specializuotų patarimų galite gauti iš dekoratorių. Tiesa, nebijokite ir jų!

Ar būtinas vedėjas?

Jei vestuvės nedidelės, jums gali neprireikti vedėjo. Taip sakydamas nenoriu atimti duonos iš savo kolegų, priešingai, vadovaujuosi jų patirtimi, nes ne kartą teko iš jų išgirsti: "Teko vesti mažas vestuves, bet ten manęs mažai reikėjo." Gal galime, neapkraudami dideliais įsipareigojimais, paprašyti gero draugo, brolio ar sesės šiek tiek pavadovauti vakarui? Jei nemaža dalis svečių pažįstami tarpusavyje, tai gali būti ir ne toks sunkus uždavinys. Jei atsirastų dilema, ko labiau reikia mažose vestuvėse – vedėjo ar didžėjaus, atsakyčiau, kad geriau rinktis didžėjų. Juk nepriversite vieno svečio visą vakarą stovėti prie pulto, groti muziką ir galvoti, kokią kitą dainą įjungti? Tiesiog vedėjo, kuris gali pasirodyti tik epizodiškai, vaidmenį galite perleisti vienam iš svečių, o štai didžėjaus, kuris dirba nuolatos, – ne. Surizikuosiu teigti, kad šventės, kuriose vedėjo pareigą perima kažkas iš artimų žmonių, yra jaukesnės ir mielesnės.

Neperkraukite scenarijaus

Gerai pagalvokite, kokios trukmės vestuvių vakaro norite. Gal pakaks trumpesnio pasibuvimo su keliais pagrindiniais akcentais. Jei jūsų šventės pokylis prasidės vėliau, o baigsis anksčiau, nei įprasta, tai gali būti jums tinkamas sprendimas. Teko būti labai gražioje ir jaukioje vestuvių šventėje, kurioje dalyvavo gal 20–25 artimiausi jauniesiems žmonės. Vakarinė dalis vyko mažame jaukiame senamiesčio restorane, prasidėjo apie 20 val., prieš vidurnaktį visi paleido spindinčius balionus į dangų, išgėrė šampano ir atsisveikino su jaunaisiais. Buvo ir jaunųjų tortas, kurį jie ragavo, buvo ir svečių sveikinimo kalbos, ir jaunųjų bei visų šokiai, ir jaunosios puokštės metimo ritualas. Logiška, kad trumpesnei šventei reikia mažiau paslaugų, taigi laimime finansiškai. Kadangi kai kuriuose restoranuose po 24 valandos skaičiuojami viršvalandžiai dirbančiam personalui, išvengsite šių išlaidų.

Įsimintiniausios emocijos

Vestuvėse (ir ypač vakaro metu!) galioja tokia taisyklė: "Geriau trumpai, bet įspūdingai." Geriau 1 min. trukmės fejerverkas už 1 000 eurų negu 5 min. už 500 eurų. Geriau trumpas, bet su ugnele jaunavedžių šokis, nei ilgos 5 min. skaičiuojant žingsnius (viens, du, trys...) ir bandant sulaukti valso pabaigos. Tiesiog vestuvės – emocijų šventė, o emocija geriausiai veikia tuomet, kai ji yra trumpa. Gerą vestuvių šventę aš palyginčiau su gražia elegantiška prancūze moterimi pagal Coco Chanel: "Jei sutiksi žavią moterį, tu vėliau neprisiminsi, kokia detale ji buvo išskirtinė ar kas joje buvo nuostabaus, bet tu tiesiog prisiminsi, kad buvai sutikęs tikrą moterį." Taip ir šventė – joje nebūtinai turi atsitikti kažkas superišskirtinio ar nematyto, žmonės tiesiog vėliau vertins visumą ir atsimins, kad buvo gera, jauku ir paprasta. Taigi ir rekomenduoju ją susidėlioti iš keleto mažų, prasmingų ir jums svarbių dalykų.

Svarbių dalykų – nedaug

Viena dažniausių klaidų vestuvėse – kai sureikšminame absoliučiai visas kada nors kieno nors vestuvėse matytas tradicijas, paslaugas ir visa tai norime pakartoti savosiose. Tuomet viskas tampa labai svarbu: fotografijos, gražus dekoras, didelės gėlių puokštės bažnyčioje, tinkama žvakių spalva ant šventinių stalų, fotografijų kampelis ir lempučių girliandos, geras vedėjas, kėdžių užvalkalai ir dar keliasdešimt kitų dalykų. Ir čia turėtume išmokti pirmąją taisyklę: "Svarbių dalykų negali būti daug!" Teko dalyvauti šventėje, kurioje buvo tik du svarbūs dalykai: skanus maistas ir gera muzika. Svečių maitinimu rūpinosi vienas gurmanų mėgstamas restoranas, o vakaro metu grojo roko grupė. Ir nepritrūko nieko, vakaras prabėgo fantastiškai. Jums svarbius dalykus teks atsirinkti patiems, čia jau tikrai neklauskite draugų patarimų, kad ir kokie geri jie būtų.

Jeigu vis dėlto nusprendėte rengti didelę šventę

Visų pirma nuspręskite, be ko tikrai ji negali apsieiti. Visas paslaugas galima suskirstyti į dvi rūšis: paprastos ir antrosios, turinčios vertę (arba kuriančios prisiminimus), paslaugos. Pirmosios dažniausiai ir yra tokios, kokias mes jas matome draugų vestuvėse ir iškart sakome sau: "Oho, aš irgi to noriu!", dažniausiai nesusimąstydami, ar to mums reikia. O štai antrosios daro tiesioginę emocinę įtaką šventei ir kuria tai, ką vėliau vadinsime prisiminimais.

Keletas pavyzdžių:

Kokios rūšies šampaną gersite vakaro metu? Nesvarbu.

Ar įamžinsite vestuves fotografijomis ar vaizdo medžiaga? Svarbu.

Ar servetėlių spalva derės prie kėdžių užvalkalų ir užuolaidų atspalvių? Nesvarbu.

Kokiais žodžiais padėkosite svečiams, susirinkusiems į jūsų gražiausią gyvenimo šventę? Svarbu.

Taigi ir suprasti savo poreikį bus visai nesunku, jei patys sau atsakysite į du klausimus:

1. Kokią emociją / atmosferą / vėlesnį prisiminimą tai sukurs?

2. Kokia būtų šventė be to?

Paprasta, tiesa?

Pagarba tradicijoms

Mūsų proseneliai ir seneliai vestuves švęsdavo vėlyvą rudenį, žiemą ar ankstyvą pavasarį, kai nudirbti visi lauko darbai, nuimtas derlius, kai yra iš ko pagaminti vaišes svečiams, išvaryti naminės degtinės ar užraugti naminio alaus.

O štai jau keliolika metų didžioji dalis besituokiančių porų savo šventę planuoja būtent vasarą. Tai susiję ir su noru kuo daugiau laiko praleisti gamtoje, kadangi nemaža vestuvių dienos dalis prabėga fotografuojantis ar šiaip pramogaujant lauke.

Anksčiau vestuvėse itin svarbios buvo tradicijos. Pavyzdžiui, rūtų vainikėlis, simbolizuojantis tyrumą ir nekaltybę, privalėjo būti prisegtas prie nuotakos nuometo. Jaunikis nuotakos namuose galėdavo pasirodyti tik vestuvių rytą. Apie nakvojimą ar gyvenimą kartu negalėjo būti jokios kalbos. Jaunavedžius tėveliai išleisdavo iš savo namų ir palaimindavo tolesniam gyvenimui.

Kai kurios iš tradicijų išliko iki šių dienų. Pavyzdžiui, jaunavedžių sutikimas su duona ir druska po santuokos ceremonijos, šeimos židinio perdavimo ritualas. Tiek vieną, tiek kitą ritualą atlieka jaunavedžių tėvai.

Nuotakos nešimas per tiltą – taip pat keliasdešimties metų senumo tradicija. Prieš maždaug 5–10 metų atsirado spynų ant tilto kabinimo ritualas, nors daug kur pasaulyje spynos ant tiltų yra kabinamos jau daugiau kaip pusšimtį metų.

Vestuvės namuose nebešvenčiamos

Mūsų tėvai ar vyresni giminaičiai vestuves švęsdavo namuose ir net butuose. O ir suorganizuoti tokią šventę buvo gerokai mažiau reikalavimų, tereikėjo pasirūpinti maistu (supirkti reikalingą maisto kiekį, pasamdyti šeimininkes, kurios ruošdavo karštus ir šaltus patiekalus, kepdavo šakočius bei gamindavo saldumynus) ir šventė prasidėdavo!

Dabar vestuvės namuose nebešvenčiamos, atsirado specialių vietų šventėms – restoranai, pobūvių salės, sodybos ir kt. Tiesa, pastebima  liūdnoka tendencija: vis dar per mažai dėmesio skiriama kokybiškai šventės vietai. Juk vestuvių vakaras – visų įvykių epicentras, vadinasi, pačioje šventės erdvėje turi būti galimybė ir pasėdėti, ir pašokti (idealu, jei šokių erdvė yra ne mažesnė, nei skirta sėdėti), ir pažiūrėti vieną ar kitą atlikėjų pasirodymą (vadinasi, tam reikalinga scena ar tam skirta kita erdvė).

Poilsio zonos lauke ar kiemelyje, tinkama grindų ar sienų danga, kokybiškas ir estetiškas salės apšvietimas, gerai veikiančios kondicionavimo ir šildymo sistemos bei personalui skirtos patalpos – štai kiek daug reikalavimų turi atitikti šiuolaikinėms šventėms skirtos erdvės!

Piršlius pakeitė liudininkai

Piršliai pagal senųjų vestuvių tradicijas būdavo vadinami antraisiais pagal svarbą žmonėmis po jaunųjų. Nieko keisto žinant, kiek darbų jiems tekdavo nudirbti prieš vestuves ir per jas, ypač jei jie išties būdavo prisidėję superšant jaunavedžius.

Dabar piršlio svarba ir poreikis vestuvėse sumažėjo, taigi pamažėle piršlius iš lietuviškų vestuvių išstumia liudininkai – žmonės, kurių pareiga pasirašyti santuokos liudijimo faktą ir minimaliai prisidėti prie sklandžios vestuvių eigos. Gražu, kai liudininkais tampa jauniesiems artimi žmonės, kurie išties prisidėjo prie to, kad ši šventė įvyktų (gal net buvo jų pažinties iniciatoriai ar draugystės liudininkai). Tokiais atvejais ši pareigybė įgauna ir simbolinę prasmę.

Jei pažvelgsime į senas vestuvių nuotraukas, daugelyje jų pastebėsime jaunuosius lydintį didelį pamergių ir pabrolių pulką (jis kartais siekdavo ir 12, 14 ar net daugiau porų). Anuomet žmonės bendraudavo gana daug, tuokdavosi jaunesni, draugų būdavo daug, visus ir reikėdavo sukviesti į vestuves.

Be to, didelis paprastai vienodomis suknelėmis pasidabinusių pamergių ir kostiumuotų pabrolių pulkas dar ir gražiai atrodydavo nuotraukose. Tačiau dabar daugiausia fotografų dėmesio tenka tik jaunavedžių porai, mažėja ir artimai bendraujančių draugų rateliai, taigi vis dažniau tuokiamasi su liudininkais ar kelių artimiausių žmonių palyda.

Stori žiedai ir volgos

Žiedai, vienas pagrindinių vestuvių simbolių, stipriai pasikeitė per aptariamą laikotarpį. Anksčiau jie beveik visi buvo vieno modelio, vadinamojo raudonojo aukso, stori ir masyvūs.

Dabar svajonių žiedus galima rinktis iš daugybės modelių. Nebėra aiškių taisyklių ar šablonų, vestuviniai žiedai gali būti ir geltonojo, ir baltojo aukso, ir su ornamentais ar brangakmeniais, skirtingos faktūros, storio ar net formos. Tiesiog anksčiau nusipirkti aukso ir rasti nagingą meistrą, kuris pagamintų norimus originalius žiedus, buvo beveik neįmanoma misija.

Vestuvių transportas prieš kelis dešimtmečius būdavo galimybė pademonstruoti savo statusą ir turtinę padėtį. Jei jau turi volgą ar net užsienietišką automobilį, tuomet privalai juo važiuoti savo vestuvėse. Jei neturi – privalai iš ko nors pasiskolinti ar išsinuomoti (o dar geriau – kelios vienodos volgos ar kiti aukštesnės klasės automobiliai).

Visuotinės automobilizacijos laikais ši tradicija natūraliai nyksta, į madą ateina originalumas ar patogumas. Juk daug smagiau važiuoti visiems limuzinu ar dideliu autobusu, kažkam prie širdies mažas "vabaliukas", kabrioletas arba senovinis amerikietiškas kadilakas.

Svarbiausias – tortas

Mažiau ir kokybiškiau – džiugu, kad šis principas galioja ir vestuvių vaišėms. Vestuvių maistas tapo įvairus, tai susiję su atsiradusiomis galimybėmis keliauti ir pažinti viso pasaulio šalių virtuves.

Įdomus faktas, kad dabar mes vieną pagrindinių šventės simbolių vadiname vestuvių tortu, o anksčiau jis Lietuvoje būdavo vadinamas jaunųjų tortu.

Atsirado gėrimų degustacijos pramogos (ledo barai, barmenų šou, kokteilių barai ir kita), taigi paprastas tikslas – pavalgymas gali būti paverčiamas / suderinamas su pramoga.

Anksčiau, kai vestuvėse būdavo patiekiamas ne vienas, o keli karštieji patiekalai, maistui gaminti samdytos šeimininkės, kurioms tekdavo net ir vestuvių tortą iškepti! Aišku, tai būdavo patikima tik kvalifikuotoms šeimininkėms. Tiesa, tuomet tortų pirkti būdavo, tačiau skurdus pasirinkimas ir standartiniai skoniai daug ką atbaidydavo.

Įdomus faktas, kad dabar mes vieną pagrindinių šventės simbolių vadiname vestuvių tortu, o anksčiau jis Lietuvoje būdavo vadinamas jaunųjų tortu. Nieko keisto, žinant, kad piršlienė, dalis pamergių (kai kuriais atvejais ir vienas kitas svečias) atsinešdavo savo tortus, taigi pats svarbiausias ir buvo vadinamas jaunųjų tortu. Visais laikais jis buvo svarbus vestuvių simbolis.

Laisvė rinktis dovaną

Prieš kelis dešimtmečius didžioji dalis dovanų buvo praktiškos – buičiai būtini daiktai ir kasdieniai įrankiai (indai, laikrodžiai, patalynės komplektai, vazos), o dabar išpopuliarėjo tam tikros rūšies ir piniginės dovanos (tarkime, knygos ar aukos kažkokiam konkrečiam labdaringam tikslui).

Tai nemažai susiję ir su faktu, kad didžioji dalis dabar besituokiančių žmonių jau gyvena bendrai, kartais turi ir bendrą būstą, taigi ir pagrindinius daiktus kokybiškam gyvenimui. Kitaip tariant, dabar dovanojama laisvė kažką įsigyti patiems ar nuspręsti, kur išleisti gautus pinigus.

Visuotinio deficito laikais dovanos buvo vertinamos kitaip, t.y. ne tik kaip dovana, bet ir pagarbos ar dėmesio ženklas. Tarkime, jaunavedžiai dovanodavo smulkias dovanėles visiems savo (kartais ir savo vyro / žmonos!) broliams ar seserims, o kai kuriuose Lietuvos regionuose prieš 30 ar daugiau metų pabroliai savo pamergėms dovanodavo visokias smulkmenas (nebrangius auskarus, laikrodukus ir panašius suvenyrus). Tai buvo tarsi pagarbos išraiška merginai, su kuria kartu kažkada kaip pora dalyvavo vestuvėse.

Bažnyčia liberalesnė jaunavedžiams

Keliasdešimt sovietinių metų buvo privaloma tuoktis civilinės metrikacijos biuruose, o bažnyčiose jaunieji tuokdavosi pagal savo poreikius ar tikėjimą. Dėl to ir dabar dar nestebina dažnas jaunavedžių klausimas: "O ar galima tuoktis tik bažnyčioje? Ar neprivaloma tuoktis ir civilinės metrikacijos skyriuje?"

Bendra tendencija yra ta, kad sparčiai ėmė populiarėti bažnytinės santuokos, o mažėti besituokiančiųjų du kartus, t.y. ir civilinės metrikacijos skyriuje, ir bažnyčioje. Pačios bažnytinės ceremonijos tapo daug asmeniškesnės, dvasininkai pradėjo daug liberaliau žiūrėti į jaunųjų pageidavimus ir norus.

Dabar pagal pageidavimus galima dekoruoti bažnyčią, leisti kokiam nors artimam žmogui paskaityti skaitinį bažnytinės ceremonijos metu, pasikviesti savo pageidaujamus atlikėjus. Tiesa, reikėtų pažymėti, kad ir civilinės santuokos tampa nebe tokios oficialios, tai liudija ir faktas, kai galima tuoktis ir bet kokioje savo pasirinktoje vietoje išvažiuojamosios ceremonijos metu, atsivežant ten metrikacijos skyriaus darbuotoją.

Fotografija – meno rūšis

Vestuvių fotografija per daugelį metų tapo ne tik būtina vestuvių švenčių dalimi, bet kartais ir meno atmaina ar rūšimi. Vestuvių fotografija – tai jau tarptautinis terminas, nusakantis tam tikrą fotografijos rūšį. Nieko keisto žinant, kad pirmoji vestuvių nuotrauka datuojama 1860 m., tuokiantis karalienei Viktorijai ir princui Albertui.

Aišku, pačios fotografijos pradžia šventėse nebuvo lengva vien dėl elementarių techninių sunkumų – fotoaparatai buvo griozdiški ir netobuli, taigi norint gauti gerą rezultatą, reikėdavo ilgai pozuoti. Vestuvių nuotraukas kai kurie jaunavedžiai darydavo po arba prieš vestuves fotostudijose, apsirengę šventiniais drabužiais. Prieš 10–15 metų jau antrąją vestuvių dieną visi svečiai galėdavo išsirinkti norimas nuotraukas iš ryte fotografo atvežto albumo (taip, fotografas per naktį atspausdindavo vestuvių dieną darytas nuotraukas). Tai liudija, kad retušuojant nuotraukas būdavo įdedama minimaliai pastangų, o dabartinis nuotraukų retušavimas užima keletą ar net keliolika savaičių.

Dar vienas įdomus dalykas – visą dieną vestuves fotografuojančių fotografų būdavo mažai, kadangi didžioji dalis jaunavedžių savo šventei įamžinti užsisakydavo fotoateljė ir joje surengdavo, kaip dabar vadintume, fotosesiją. O ir patys žmonės anksčiau nesureikšmindavo nuotraukų, pagrindinis reikalavimas būdavo įamžinti patį santuokos faktą, o ne tai, kaip ir kokia menine forma jis atliekamas.

Vestuvių filmai trumpėja

Vienas pirmųjų vestuvių filmų, kurį pavyko aptikti interneto platybėse, buvo datuojamas 1905 m., tuomet jie buvo filmuojami portatyvinėmis kino kameromis, 8 arba 16 mm juostomis, kurias reikėdavo keisti kas keturias minutes.

Daugiau galimybių filmuoti privačias šventes atsirado 1980 m., kai "Sony", o vėliau ir kiti gamintojai, pristatė mėgėjiškas / buitines vaizdo kameras, skirtas paprastam vartotojui. Taip iš kvalifikuoto kino operatoriaus vestuvių videografu galėjo tapti ir paprastas mirtingasis, kitaip tariant, vestuvių filmas iš pramogos turtingiesiems tapo plačiosioms masėms prieinama paslauga.

Lietuvoje praėjo dar keleri metai, ir tik apie 1990-uosius mus pasiekė pirmosios vaizdo kameros, taigi ir pirmieji vestuvių filmai. Žinoma, apie tokį dalyką, kaip filmo meninė išraiška ar vertė, būtų juokinga kalbėti, tiesiog būdavo filmuojama absoliučiai viskas, kas vyksta, dažniausiai iš vieno taško ir vienu planu.

Atsiradus skaitmeninėms technologijoms ir galimybei montuoti filmus kompiuteriu, filmai tapo trumpesni ir įdomesni, kai kuriais atvejais verti ir mažo meno kūrinio vardo. Kelis ar keliasdešimt kartų pailgėjo filmo gamybos, t.y. montažo, procesas. Anksčiau užtekdavo tik uždėti titrus ant praktiškai nekarpytos filmuotos medžiagos (na, dar keliose vietose parinkti visiems to meto filmams naudojamą muzikinį foną), dabar filmo montažo procesas apima spalvų korekciją, kelių kamerų (kadangi dažnai dirba nebe vienas operatorius, o du ar daugiau) sinchronizavimą, kitų vaizdo parametrų koregavimą, garso korekcijas, muzikinio fono parinkimą ir jo pritaikymą, titravimą ir kitus meninius sprendimus.

Pastarąjį dešimtmetį atsiradus galimybių filmuoti telefonais, skaitmeniniais fotoaparatais, nešiojamaisiais ar planšetiniais kompiuteriais, absoliučiai visur šimtus kartų padaugėjo vaizdo turinio, kuris nebūtinai (deja, ir dažniausiai) yra kokybiškas. Tačiau galima spėti, kad vaizdo formatas taps vis populiaresne informacijos pateikimo forma.

Ir groja, ir svečius užima

Anksčiau vieni svarbiausių žmonių vestuvių šventėje būdavo muzikantai, būtent jie dažniausiai grieždavo pirmaisiais smuikais (visomis prasmėmis). Koks būdavo ankstesnis muzikanto statusas vestuvėse? Visateisis šventės dalyvis, galintis sėsti prie bendro stalo, valgyti, gerti ir linksmintis drauge su visais svečiais (o kartais ir daugiau už juos).

Dabar muzikanto pareigas perima vedėjai su didžėjumi, taigi dabartiniai muzikantai – profesionalai, jie paprastai dirba tik savo tiesioginį darbą, t.y. groja ir dainuoja, o vakaru rūpinasi ir jį veda atskiras asmuo – vedėjas. Tai vėlgi būtų galima vadinti nauja paslauga ar profesija vestuvėse, tačiau vienokia ar kitokia forma visuose šventiniuose susibūrimuose būdavo kažkoks vadovas ar vedėjas. Prisiminkime, juk net ir paprastuose giminės ar draugų susibūrimuose paprastai būdavo vienas iniciatyvus asmuo, vadovaujantis visam šventiniam paradui.

Vestuvių planuotojai, dekoratoriai, koordinatoriai – pareigybės, kurių anksčiau niekas net nebuvo girdėjęs, o dabar dažna vestuvių šventė neapsieina be jų. Negalima neigti šių santykinai naujų paslaugų naudos, dažniausiai jie padiktuoja teisingus sprendimus, kurie sutaupo laiką, skirtą vestuvėms ruoštis, ir padeda viskam vykti sklandžiau. Ypač turint omenyje tą faktą, kad, atsiradus internetui, informacijos padaugėjo, tapo tikru iššūkiu ją susirasti tarp daugybės informacijos šaltinių.

Vestuvės dažnai tampa sudėtingesnės ir todėl, kad jose dalyvauja iš įvairių Lietuvos miestų, kartais ir iš užsienio, suvažiuojantys draugai ar giminaičiai, visos dienos metu vyksta daug įvairaus veiksmo, taip pat atsiranda daug logistinių ir organizacinių reikalų. Suvaldyti vis tai padeda vadinamieji vestuvių koordinatoriai. Jie kontroliuoja visus paslaugų teikėjų veiksmus, informuoja ir valdo žmonių srautą, tvarko organizacinius / logistinius reikalus bei atlieka šimtus smulkių, bet būtinų darbų.

Sodina ir pjauna medžius

Šveicarija gali didžiuotis vienu iš gražiausių kraštovaizdžių pasaulyje, todėl nieko keisto, kad vestuvių papročiai šioje šalyje glaudžiai susiję su gamta ir ritualais joje. Vis daugiau porų atsigręžia į natūralumą, todėl ieško būdų, kaip tai perteikti ir savo vestuvėse. Būtent šioje šalyje didžioji dalis jungtuvių ceremonijų ir pokylių vyksta po atviru dangumi.

Šveicarų vestuvėse svarbų vaidmenį atlieka ilgaamžiškumo simboliu laikomi medžiai. Ištisus metus žaliuojantys augalai šioje šalyje simbolizuoja vaisingumą ir laimę, todėl takas, kuriuo pirmuosius žingsnius žengia ką tik tapusieji jaunavedžiais, nubarstomas šviežiomis medžių šakelėmis. Dažniausiai tam pasirenkamos tujos, eglės arba pušys. Pastarosioms teikiamas ypatingas dėmesys ir tuomet, kai jaunieji atvyksta į namus. Mat vienas iš pirmųjų darbų, kurį turi atlikti susituokę šveicarai, – savo namų kieme pasodinti tiek žiemą, tiek vasarą žaliuojančią pušį. Šiame krašte tikima, kad medžio sodinimas naujai sukurtai šeimai pritraukia sėkmę, o jo puoselėjimas po vestuvių stiprina tarpusavio ryšį.

Tai unikali šveicarų tradicija, kurios atspindžiai pastebimi ir už Atlanto. Žinoma, amerikiečiai šį paprotį kiek pakeitė, tačiau vis daugiau porų ir šioje šalyje savo vestuvių dieną jei ne pušis sodina, tai bent jau vazonuose augančias laisto. Beje, daugelyje Europos šalių jaunavedžiai svečiams dovanoja cukriniu glajumi aplietus migdolus ar kitokius skanėstus, o Šveicarijoje jie renkasi miniatiūrinius pušų sodinukus dailiai papuoštuose vazonėliuose. Tai daugelį amžių gyvuojanti tradicija, žavinti ekologijos mylėtojus visame pasaulyje.

Vis dėlto ne visi "mediniai" šveicarų vestuviniai papročiai taip lengvai įgyvendinami. Šioje šalyje, kaip ir daugelyje kultūrų, gyvuoja tradicija jauniesiems skirti jų ištvermę patikrinančias užduotis. Lietuvoje jaunikio jėga vertinama stebint, kaip šis kapoja kaladę, o vokiškuose Šveicarijos regionuose tradicinis vestuvių ritualas – ant ožio malkoms pjauti padėto rąsto pjovimas. Čia jį pjauna abu jaunavedžiai. Tai iš vokiečių perimtas ritualas, kuris Šveicarijoje įsitvirtino ir tapo neatsiejama šiame regione vykstančių vestuvių dalimi. Tiesa, priešingai nei Vokietijoje, Šveicarijoje rąstas padedamas tiesiai iš bažnyčios išėjusiems jauniesiems ant tako ir tampa pirmąja kliūtimi jų vedybiniame gyvenime. Šis savotiška pramoga tapęs paprotys simbolizuoja jaunavedžių gebėjimą drauge įveikti jų laukiančius išbandymus.

Rąstas padedamas tiesiai iš bažnyčios išėjusiems jauniesiems ant tako ir tampa pirmąja kliūtimi jų vedybiniame gyvenime.

Vainikas nuotakai

Į pasiruošimo jungtuvėms sūkurį mėgstama įtraukti ir svečius. Liucernos regione tekėti besiruošiančios moterys pačios kuria savo nuotakos puokštę ir į šį procesą įtraukia kone visas šventėje dalyvausiančias moteris. Tam skiriama diena prieš pat vestuves.

Tradiciškai jos susitinka anksti ryte ir keliauja į kalnų papėdes bei į tarp jų plytinčias pievas rinkti lauko gėlių. Vėliau iš jų nuotaka susiriša puokštę.

Keletą spalvingų gėlių ji įkomponuoja ir į tradicinį šveicarių nuotakų atributą – kuklią karūną primenantį metalinį galvos papuošalą. Dažniausiai tai būna bronzinės arba pasidabruotos stambios vielos lankstinys, juosiantis galvą. Kairėje jo pusėje išlankstomas lizdelis gėlių žiedams, todėl jie puikiai įkomponuojami į nuotakos šukuoseną. Nors šios puošmenos istorija siekia viduramžius, jis tebenaudojamas ir šiomis dienomis.

Slapta gėlių kalba

Kol būsima nuotaka kuria savo puokštę, į vestuves pakviestos moterys taip pat nesnaudžia. Liucernos regione visos vestuvėse dalyvaujančios moterys ir vyrai tradiciškai pasipuošia miniatiūrinėmis gėlių puokštelėmis arba bent jau vienu gėlės žiedu. Todėl, kol nuotaka triūsia prie savo šedevro, kitos gėlių prisiskynusios moterys komponuoja mažutes į drabužių atlapus segamas puokšteles. Vakarop jos išnešiojamos šventėje dalyvausiantiems vyrams. Jiems skirtos puokštelės paliekamos prie jų namų durų.

Dabar šis paprotys yra tapęs smagia pramoga ir savotišku šveicarių mergvakariu, o vyrams prie durų paliekamos puokštelės – tiesiog priminimu apie būsimą šventę. Vis dėlto prieš keletą amžių ši tradicija turėjo kiek kitokią reikšmę. Anksčiau moterų išėjimas į pievas rinkti gėlių buvo visos gyvenvietės šventė, simbolizuojanti glaudžius visuomeninius santykius. Tai buvo susikaupimo prieš vestuves ritualas nuotakai, o merginoms – būdas išreikšti savo jausmus joms patinkantiems vyrams.

Į drabužių atlapus puokšteles panelės segdavo paslapčia, todėl vaikinai nežinodavo, kuri iš vestuvėse dalyvausiančių merginų jiems jaučia simpatiją. Atpažinti pastarąsias būdavo galima tik iš tokių pačių arba bent jau panašių į moterų plaukus įsegtų gėlių žiedų. Pasitelkdami šią tradiciją, šveicarai vestuves pavertė žaisminga švente, kurios metu ne tik švenčiamas naujos šeimos kūrimas, bet ir dairomasi antrosios pusės tikrąja to žodžio prasme.

Vestuvės Šveicarijoje – visus įtraukiantis ir linksmintis priverčiantis renginys. Tradiciškai šveicarų vestuvėse organizuojami visiems švečiams išjudinti skirti šokiai ir žaidimai. Neužmirštamos dainos ir šarados. Tradicine šveicarų vestuvių pramoga jau tapusios ir parodijos, kuriose dalyvauti tenka visiems svečiams. Ruošiantis į tradicines jungtuves nereikėtų pamiršti fakto, kad didžioji šventės dalis vyksta po atviru dangumi.

Šventė su pertrauka

Vokietijoje įprasta santuokos ceremoniją, tuoktuves bažnyčioje ir pačią šventę atskirti, todėl dažnai tarp vienos ir kitos ceremonijos būna mažiausiai kelių dienų pertrauka.

Pirmąją dieną įsimylėjėliai santuoką įteisina civilinės metrikacijos skyriuje. Vokietijoje tai privaloma, nes santuoka tik bažnyčioje tiesiog neturi juridinės galios ir laikoma nelegalia. Tradiciškai jaunieji civilinės metrikacijos skyriuje sutuokiami lygiai prieš savaitę iki bažnytinės ceremonijos arba likus vienai dienai iki jos. Jei pastarojoje gali dalyvauti daugybė žmonių, tai tuoktuvių ceremonijos įteisinimą miesto rotušėje gali stebėti tik jaunųjų šeimos nariai bei liudininkai. Šią ceremoniją dažniausiai vainikuoja šventinė vakarienė jaukiame restorane.

Jei tektų tuoktis Vokietijoje, turėtumėte žinoti, kad apie paskirtą vestuvių datą civilinės metrikacijos skyriaus darbuotojus privalote informuoti ne vėliau kaip prieš šešias savaites. Priešingu atveju santuokos ceremonijos įteisinimą santuokų rūmuose galės stebėti tik jūsų tėvai ir liudininkai. Išlygos netaikomos net broliams ir seserims. Tokios šios šalies taisyklės ir jų laikomasi kone šimtmetį.

Pirmasis išbandymas

Antroji vestuvių diena Vokietijoje nėra tokia oficiali. Jos metu jaunavedžiams suorganizuojamas "Porceliano vakarėlis". "Polterabend" – tai tradicinis šėlionių vakaras, kurio metu jaunųjų artimieji bei didžiulis būrys draugų ir pažįstamų į šventės vietą suneša įvairiausių porcelianinių indų, senų virtuvės aksesuarų. Vokietijoje tikima, kad šukės neša laimę, todėl vakarėlio dalyviai sudaužo porcelianą tikėdamiesi naujai susikūrusiai šeimai prišaukti sėkmę.

Visa ši netvarka daroma jaunavedžiams stebint ir užtrunka gan ilgai. Mat šukių krūvą įsimylėjėliams tenka sutvarkyti. Dviese. Iki tol indus daužę svečiai turi progą atsipūsti ir stebėdami plušančius jaunuosius įvertinti jų gebėjimus dirbti drauge. Šis paprotys Vokietijoje gyvuoja keletą šimtmečių ir yra tapęs smagia pramoga ne tik jaunavedžių artimiesiems, bet ir daugeliui aplinkinių žmonių, kurie mielai prisijungia prie šių šėlionių.

Nuotaka pasirūpina duona ir druska, o jaunikis – saujele grūdų, kurie dažniausiai būna arba įdėti į mažučius lininius maišelius, arba išradingai įkomponuoti į jaunosios puokštę.

Civilinį santuokos įteisinimą bei po jų vykusias pramogas Vokietijoje vainikuoja religinė ceremonija, kuri tradiciškai vyksta trečią vestuvių dieną. Kadangi mylimieji jau būna teisiškai susituokę, prie altoriaus jie žengia drauge. Priešingai nei populiaru Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vokietijoje besituokiančios poros prie altoriaus žengia be palydos. Tad, jei jums teks dalyvauti tradicinėse vokiečių vestuvėse bažnyčioje, čia jūs neišvysite nei pamergių su pabroliais, nei gėles barstančių vaikų.

Vis dėlto Vokietijoje ir Amerikoje besituokiančios nuotakos turi kai ką bendro – tradicija tapusias baltos spalvos sukneles. Vokietės tradiciškai prie jų priderina ilgas pirštines, tačiau atsisako žemę siekiančių vualių. Tradiciniu nuotakos galvos apdangalu šioje šalyje laikomi tik viršugalvį dengiantys, gėlių formą primenantys šydai. Vokietijoje šios puošmenos jokiu būdu negali dengti nuotakų veido, todėl būna vos delno pločio. Paprotys dėvėti tokio tipo galvos apdangalus šioje šalyje gyvuoja keletą šimtmečių, tačiau vis daugiau nuotakų prisimena ir dar senesnius laikus menantį nuotakų atributą – plačius plaukų raisčius su kaspinu. Ši puošmena itin populiari Bavarijos žemėse besituokiančių nuotakų gretose.

Duona, druska ir grūdai

Iš derlingomis žemėmis garsaus Bavarijos krašto po šalį paplito ir kitas vestuvių paprotys, kurio nurungti neįstengia jokie moderniosios kultūros elementai. Dar viduramžiais besituokusios poros į bažnyčią žengdavo turėdamos gabalėlį duonos, žiupsnelį druskos ir saujelę grūdų. Tai šeimos gerovę ir vaisingumą simbolizuojantys elementai, kurių nepamiršta ir šiuolaikinės poros. Ir šiomis dienomis į bažnyčią žengianti nuotaka pasirūpina duona ir druska, o jaunikis – saujele grūdų, kurie dažniausiai būna arba įdėti į mažučius lininius maišelius, arba išradingai įkomponuoti į jaunosios puokštę.

Jei jums teks dalyvauti vokiečių vestuvėse, nenustebkite, kai jungtuvių dieną sulauksite netikėto svečio. Atidarius duris jus gali nustebinti maskaradiniais drabužiais pasipuošęs šventės kvieslys. Margaspalviu kostiumu ir kaspinais nusmaigstyta skrybėle pasipuošęs vyras (Hochzeitslader) rimuotomis eilėmis išdainuos specialiai jums skirtą kvietimo į vestuves tekstą. Jūs, atsakydami į kvietimą, turėtumėte pavaišinti keliauninką kokiu nors gėrimu ir į skrybėlę įsegti pasirinktos spalvos kaspiną. Kokiu gėrimu vaišinsite netikėtą svečią – rinktis jums. Tačiau atminkite, kad keliauninkas turės aplankyti dar ne vieną į šventę pakviestą svečią, todėl alkoholiniais gėrimais piktnaudžiauti nereikėtų. Antraip sukviesti visus svečius į jungtuves kaip reikiant išpuoštam vyrukui gali prireikti ne vienos dienos.

Jei kvieslys savo darbą atlieka dar iki vestuvių, tai jaunavedžiams kaip reikiant padirbėti tenka vos tik išėjus iš bažnyčios. Mat Vokietijoje gaji tradicija išbandyti jaunavedžių jėgas ne tik šluojant porceliano šukes, bet ir pjaunant rąstus. Iš bažnyčios išėjusius jaunavedžius šioje šalyje įprasta pasitikti ne tik ryžius beriant, bet ir pjūklą į rankas įduodant. Bažnyčios kieme jaunavedžiai randa ant ožio malkoms pjauti padėtą rąstą, kurį turi drauge perpjauti. Tai pirmas sunkus darbas, kurį atlikdami jaunieji įrodo gebėjimą drauge įveikti jų laukiančius sunkumus.

Iš vienos taurės

Ne ką mažiau intriguoti turėtų ir kita jaunavedžiams skirta užduotis puotos metu. Jei joje dalyvausite, veikiausiai išvysite, kaip jaunavedžiai tuo pat metu geria iš vienos taurės. Legenda byloja, kad vienas auksakalys atsisakė palaiminti vienturtės dukters ir paprasto jaunuolio meilę. Tąkart merginai piršosi daugybė turtingų ir kilmingų vyrų, tačiau už jų tekėti ji atsisakė. Įpykęs tėvas auksakalį uždarė į požemius tikėdamasis, kad laikui bėgant dukra jį pamirš. Tačiau kuo toliau, tuo labiau jo numylėtas vaikas tiesiog nyko akyse. Tuomet didikas jaunajam auksakaliui metė iššūkį – nukalti tokią taurę, iš kurios vienu metu galėtų gerti du žmonės ir anei lašas nenuvarvėtų ant žemės. Tik tuo atveju, jei jam pavyktų įvykdyti šią užduotį, jis leistų vesti jo dukrą. Nuo to laiko po Vokietiją paplito legenda apie Niurnbergo nuotakos taurę, laiką bei tironišką tėvo elgesį nugalinčią meilę.

Tad jei dalyvausite tradicinėse vokiškose vestuvėse, išvysite tikrai netradicinį indą, iš kurio jaunieji ir gurkšnos pirmąjį savo vyro ir žmonos gėrimą. Mat dar viduramžiais išradingas auksakalys sukūrė moters siluetą atitinkančią taurę. Joje tuščiaviduris sijonas tarnauja kaip didelė taurė, o merginos rankose laikomas ir virš galvos iškeltas kibirėlis – kaip mažesnė taurelė. Pastaroji gali sukinėtis ir sūpuoti, todėl iš šios taurės geriantieji neišlieja nė lašo.

Tradicijos perduodamos ne tik iš kartos į kartą, bet ir iš regiono į regioną. Tad kad ir kokios šalies vestuvių tradicijas pasirinktumėte savo šventei, atminkite, jog svarbu ne tik tinkamai pritaikyti skirtingus papročius, bet ir suvokti jų reikšmę.

Senovės energija

Žinoma, jokių gyvulių aukojimų Odinui čia jau seniai nebėra, tačiau šiuos laikus menančių papročių atspindžiai ryškūs ir dabar.

Švediškos vestuvės, kaip ir bet kuriame kitame pasaulio krašte, – senų ir naujų tradicijų samplaika. Vis dažniau pastebima, kad šiuolaikinės poros tarsi stengiasi atrasti savą vestuvių stilių ir, pasitelkę išmonę, naudoja net nebūtinai populiarius šventės akcentus. Kai kurie įsimylėjėliai planuoja mažas ir jaukias vestuves su artimaisiais, kai kurie susituokti išvyksta į užsienį.

Dažnai švedai amžiną meilę vienas kitam prisiekia tiesiog savo namų sode, paplūdimyje ar kalvotose vietovėse, nuo kurių atsiveria vaizdas į jūrą. Tačiau net ir iškeitę bažnyčios mūro sienas į gamtos prieglobstį, švedai nepamiršta tradicinių vestuvių ritualų ir atributų. Tokiu būdu suplakdami senąsias tradicijas ir išmonę į vieną vietą švedai kuria savitą vestuvių stilių, kurio unikalumas stebina ne vieną.

Vis dėlto, jei teks dalyvauti tradicinėse vestuvėse Švedijoje, galite net neabejoti, kad jos vyks ne vėjuotoje pakrantėje, o bažnyčioje. Tikėtina, kad tai bus ir vikingų laikų pabaigą menantis statinys. Mat šioje šalyje tikima, kad itin seni religiniai pastatai turi ypatingą aurą ir per amžius sukauptą teigiamą energiją, kuri perduodama kiekvienai ten besituokiančiai porai. Todėl sužadėtiniai santuokos įžadus dažniausiai stengiasi ištarti ne kur kitur, o pačioje seniausioje bažnyčioje jų gyvenamame regione. Tradiciškai į šią šventę bus pakviesta ir daugybė žmonių. Mat švedai, panašiai kaip ir graikai, vestuves švenčia triukšmingai.

Šiuolaikinės nuotakos vietoj tradicinės nuotakos karūnos renkasi modernią tiarą ir vualį.

Tautinis kostiumas

Daugelyje pasaulio šalių kone didžiausias dėmesys per tuoktuves tenka nuotakai. Turbūt nesuklysime teigdami, kad ne viena iš jų per savo vestuves nori pasijusti it princesė.  Švedėms princesėmis tapti paprasčiau nei kitų šalių nuotakoms. Mat akstiną tam suteikia tradicijos – Švedijoje kiekviena nuotaka dėvi karūną. Tai labai senas ir iki šių dienų išlikęs paprotys. Deja, vis dažniau pastebima, kad šiuolaikinės nuotakos šią tradiciją bando pritaikyti prie šių dienų tendencijų ir vietoj tradicinės nuotakos karūnos renkasi modernią tiarą ir vualį. Neretai švedės sujungia šiuos du elementus ir vestuvių dieną dėvi abu kitų valstybių tradicijoms priklausančius nuotakos atributus.

Paprotys dėvėti nuotakos karūną Švedijoje gyvuoja keletą amžių, tačiau neužmiršta ir dar senesnė tradicija, kai nuotakos galvą vietoj karūnos puošdavo mirtų vainikas. Šis kvapnus jaunosios atributas vikingų šalyje simbolizuoja nekaltybę ir dažniausiai yra naudojamas tuomet, kai nuotaka dėvi tautinį kostiumą. "Nepatogu! – dažna pasakytų. – Juk tautinio kostiumo audiniai stori, o ir šukuoseną vainikas gali sugadinti!"

Ne, nes tradiciškai besituokiančios moterys šioje šalyje nepripažįsta jokių šedevrų plaukuose. Švedijoje pačia gražiausia jaunosios šukuosena laikoma laisvai krentantys, nesurišti plaukai.

Prie altoriaus – jau su žiedu

Šios šalies gyventojai ne tik natūralumą mėgsta, bet ir visuotinai lygias vyrų ir moterų teises. Plačiai pasaulyje paplitusio papročio, kai nuotaką prie altoriaus atveda tėvas ir tarsi perduoda ją jaunikiui, Švedijoje nėra. Čia jaunoji ir jaunikis prie altoriaus žengia drauge.

Tad nuotakoms, norinčioms nustebinti savo mylimuosius ir pasipuošus vestuvine suknele jiems pasirodyti tik prieš pat ceremoniją, gali tekti ne juokais pavargti bandant įtikinti šventikus nusižengti tradicijoms. Mat šioje šalyje tiesiog nepriimtina moters savinimosi idėja, kai vienas vyras ją  tarsi perduoda kitam. Kad suvoktume šio papročio unikalumą ir gilų įsišaknijimą į kultūrą, tereikia prisiminti Švedijos princesės Viktorijos vestuves. Nors ji ir norėjo, kad iki altoriaus ją palydėtų tėvas, šventikai to daryti neleido. Jaunikiui būsimos žmonos laukti teko pusiaukelėje. Tad net ir karališkos šeimos atstovai šios tradicijos privalo laikytis.

Jei dar nesate dalyvavę tradicinėse švediškose vestuvėse,  galite gerokai nustebti išvydę, kad nuotaka prie altoriaus žengia jau su vestuviniu žiedu. Neapsirikite: paprastas auksinis papuošalas lygiu paviršiumi ant nuotakos piršto – tai ne kas kita kaip tradicinis švedų sužadėtuvių žiedas. Maža to, susižadėjusi moteris tokį patį žiedą privalo padovanoti ir vyrui. Tad tradiciškai abu mylimieji prie altoriaus žengia jau juos mūvėdami. O moterų išsvajotasis žiedas su akute, kuris dažniausiai pasaulyje dovanojamas susižadant, pasak senos tradicijos, Švedijoje yra vestuvinis. Juo vyras moterį papuošia tik prie altoriaus. Kadangi vyras žiedą jau turi, apsikeitimo žiedais ceremonijos metu šioje šalyje paprasčiausiai nėra.

Bučinių karas

Tradicinės švedų vestuvės būna itin triukšmingos. Svita ima šėlti, vos tik jaunieji išeina iš bažnyčios. Vis dėlto jums nereikėtų pulti aikčioti, jei būdami Švedijoje išvysite, kai nuotaka ir jaunikis savo vestuvių dieną bučiuoja kitus! Žinoma, čia nekalbama apie pakštelėjimus į žandą tetulei ar pasveikinti jaunavedžius ketinančiam dėdei. Tradicines vestuves atšokti ketinantys švedai puikiai žino, kad vos tik kuris iš jaunavedžių bent akimirkai paliks savo antrąją pusę, puotoje dalyvaujantys svečiai, keldami triukšmą, puls per salę ir ims pastarąjį bučiuoti. Žinoma, galvos pamesti tokiu atveju nereiktų ir derėtų prisiminti, kad šventėje dalyvaujančios moterys puola bučiuoti be jaunosios likusio jaunikio, o vyrai – jaunosios. Nors šis paprotys mena vikingų laikus, vis dar pasitaiko, kai ši tvarka supainiojama.

Apie švedų iškalbą legendos sklando ir, matyt, ne veltui. Tradicinės šio atšiauraus krašto žmonių vestuvės – puikus to pavyzdys. Jose sakoma dvylika ilgų sveikinimo kalbų (brudskål). Pirmoji iš jų skiriama nuotakai ir dažniausiai nuskamba prieš pat oficialią vakarienės dalį. Nors sveikinimo kalbas papildo įvairūs liaudiški žaidimai ir dainos, o pati šventė gali trukti tris dienas, vis dėlto gerai suorganizuotomis švedų vestuvėmis vadinamos tokios, kai pirmoji puota trunka tris arba tris su puse valandos. Tai koordinuoja, žaidimus organizuoja ir pirmasis liaudiškas dainas užtraukia vienas iš jaunavedžių draugų. Įdomu tai, kad juo skiriamas nebūtinai vienas iš pabrolių. Taip yra todėl, kad Švedijoje apskritai nėra tradicijos turėti daugybės pabrolių ir pamergių. Tradiciškai jų būna vos vienas ar du.

Ženklas aplinkiniams

Tradiciniai maltiečių vestuvių papročiai – tikras itališkų, graikiškų, ispaniškų ir net angliškų ritualų mišinys. Jame neapseita ir be arabiškų prieskonių. Būtent arabai Maltos kultūrą nuspalvino išraiškingomis spalvomis, mat šios šalies gyventojams įdiegė įprotį uoliai laikytis tradicijų ir religijos dogmų.

Didžiausias pokytis maltiečių vestuvių tradicijose įvyko tuomet, kai krašte pradėjo plisti krikščionybė. Maltos salose per keletą amžių pastatyta daugybė bažnyčių, kurios tapo pagrindine tuoktuvių ceremonijos vieta, nukonkuravusia natūralios gamtos prieglobstį. Dabar maldos namų šioje šalyje – 356 ir tradicinės maltiečių vestuvės vyksta būtent jose.

Daugelį amžių Europoje taikyta praktika, kai gyvenimo partnerius dukroms išrenka tėvai, Maltoje egzistavo taip pat. Todėl šioje šalyje merginos toli gražu ne visada tardavo lemiamą žodį tuoktuvių klausimais, o ir meilė tais laikais vaidino antraeilį vaidmenį. Tėvams nusprendus, kad merginai laikas tekėti, jos motina apie tai informuodavo aplinkinius ant namo išorėje esančios akmeninės lentynėlės padėdama ledinukų pripildytą stiklainėlį.

Tiesa, norėdami išbandyti būsimų kandidatų atidumą, tėvai gudraudavo ir stiklainį su skanėstais neretai pastatydavo ant labiausiai nuo gatvės ir aplinkinių akių nutolusiose lentynose. Kadangi Maltoje tradiciškai namų sienas ir taip puošia įvairiaspalvių gėlių vazonai, tarp jų besipuikuojančius saldainius pastebėti kartais nebūdavo lengva.

Tai padaręs ir namų šeimininkų dukterį vesti norintis vaikinas turėdavo susirasti vyresnį vyrą, kuris galėtų apie tai pranešti merginos tėvams. Iš tarpininko vaidmenį atliekančio piršlio buvo tikimąsi kuo nuotaikingesnio pasakojimo apie būsimą žentą ir itin vaizdingos,  kupinos nuotykių saldainių radimo istorijos. Mat manyta, kad puiki nuotaika, išradingumas ir iškalba gali lemti ne tik sužadėtuvių sėkmę, bet ir turėti teigiamos įtakos tolesniam jaunuolių gyvenimui drauge.

Išdainuotos piršlybos

Dukrą kuo greičiau ištekinti trokštantys tėvai rinkdavosi kiek kitokį jos subrendimą simbolizuojantį ir daug akivaizdesnį ženklą. Kai kuriuose Maltos regionuose saldainių puodynę motina iškeisdavo į lauko gėlių puokštę, statomą ant būsimos nuotakos kambario palangės.

Šią puošmeną pastebėjusiam vaikinui tradicijos leido ne tik atsiųsti piršlį, pačiam pasirodyti prie lango, bet ir pasikviesti liaudiškų dainų atlikėją. Kol šis dainuodavo būsimai nuotakai, piršlys informuodavo merginos motiną apie vaikino ketinimus.

Jei tėvams tikdavo vaikino kandidatūra, buvo skelbiamos sužadėtuvės ir nustatomas merginos kraičio dydis. Kaip įrodymą, kad jaunuolis laikysis savo žodžio ir ves, mylimajai jis atsiųsdavo žuvį, kurios burnoje būdavo įdėtas auksinis žiedas. Pastarąjį ženklindavo ištikimybę simbolizuojanti graviūra – susikibusios rankos. Ši tradicija siekia viduramžius, tačiau nėra užmiršta ir dabar. Todėl, jei atostogausite Maltoje ir vakarienės metu užsisakysite žuvį, patikrinkite ar jos burnoje nieko nėra. Juk šiame žvejų krašte tokios piršlybos itin dažnas reiškinys.

Fiesta visam kvartalui

Tradicinė maltiečių sužadėtuvių šventė vadinama Ir-Rabta. Tai fiesta, kurios metu pagrindinis dėmesys skiriamas nuotakos ir jaunikio tėvams supažindinti. Jei sužadėtuvės įvykdavo tik piršliui tarpininkaujant ir saldainius valgant, o pats vaikinas neturėdavo progos susipažinti su mergina, tai tapdavo švente, kai jie pirmą kartą susitikdavo. Būtent tuomet nuotaka aplinkiniams parodydavo sužadėtuvių žiedą ir atsidėkodavo jaunikiui įteikdama baltą nosinaitę nėriniuotais kraštais.

Pasibaigus oficialiajai daliai Ir-Rabta prisipildydavo liaudies dainų skambesio ir įvairių šėlionių žaidžiant.

Miestus vienas nuo kito Maltoje skiria ne didžiuliai atstumai, o mūro sienos, todėl sužadėtuvių šventės šioje šalyje jau daugelį amžių yra tapusios ne tiek dviejų šeimų, kiek ištisų kvartalų fiesta. Joje supažindinami ne tik jaunieji, jų tėvai, bet ir giminaičiai, draugai. Tai bendruomeniškumą puoselėjanti tradicija, į pasiruošimo vestuvėms sūkurį įtraukianti daugybę žmonių.

Kaip įrodymą, kad jaunuolis laikysis savo žodžio ir ves, mylimajai jis atsiųsdavo žuvį, kurios kurios burnoje būdavo įdėtas auksinis žiedas.

Apsauga nuo blogos akies

Tradicinės Maltoje gyvenančių porų vestuvės neįsivaizduojamos be iškilmingų eitynių. Ji prasideda nuotakos namuose ir baigiasi vienoje iš parapijai priskiriamų bažnyčių. Papročių, kai jaunoji išlydima iš namų ir su visa svita keliauja link ceremonijos vietos, galima rasti ne vienoje Europos šalyje. Vis dėlto Maltoje į bažnyčią žygiuoja ne nuotaka ir visa jos svita, o jaunoji ir  keletas konkretų vaidmenį atliekančių žmonių. Tradiciškai ją į bažnyčią lydi grupelė muzikantų, dainininkų ir vestuvinius atributus nešantys vyrai. Šis paprotys formuotis pradėjo dar ankstyvaisias viduramžiais, tačiau išliko iki šių dienų beveik nepakitęs.

Jei jums tektų lankytis Maltoje, galite gerokai nustebti išvydę, kad vestuvių eitynių metu, kai siauromis gatvelėmis žygiuoja šventės kaltininkai, jaunąją dengia baldakimas. Šis puošnus stogelis, nešamas keturių vyrų, naudojamas ir bažnytinių procesijų metu. Pagrindinė jo funkcija vestuvių dieną – apsaugoti moterį nuo blogos akies, nužiūrėjimo. Tai savotiška apsauga, padedanti saugiai pasiekti maldos namus, sulaukti Dievo palaiminimo. Iki pat XVII a. vidurio Maltoje naudoti bažnyčiai priklausantys baldakimai. Tačiau, net ir uždraudus tai daryti, šalies gyventojai neatsisakė šio papročio ir vestuvėms reikalingus puošnius stogelius pasigamino patys.

Muzikantai ir dainininkai vestuvinių eitynių metu žengia priekyje jaunosios, o vyrai, nešantys vestuvinius atributus, už jų. Tradiciškai pirmas vyras neša vyną ir žvakes, kurios bus panaudotos per bažnytinę ceremoniją. Kiti du rankose laiko didžiules lėkštes su skanėstais. Vienoje jų puikuojasi vestuvinis tortas su jaunųjų figūrėlėmis, kitoje – saldainiai ir pyragaičiai. Žolelės šiame krašte simbolizuoja dvasingumą ir yra geranoriškumo ženklas, todėl vaistažolių pilna vaza taip pat neatsiejama nuo šių eitynių. Paskutinysis jos dalyvis aplinkinius vaišina vaisingumą simbolizuojančiais riešutais ir gatvėje susirinkusiems vaikams mėto monetas.

Dalytis taure ir desertu

Tarp Maltos vestuvinių tradicijų galima atrasti ir keistenybių. Viena jų – paprotys, kurio laikydamasi nuotaka šventinės vakarienės metu privalo valgyti atskirai nuo visų svečių bei vyro. Tik puotos pabaigoje ji gali atsisėsti šalia mylimojo. Tiesa, tuomet jai leidžiama gerti iš jo taurės ir drauge mėgautis desertu. Tai tampa ženklu, kad nuo šiol jaunieji viskuo dalysis.

Šiuolaikinės vestuvės Maltoje yra labai panašios į tas, kurios švenčiamos ir kitose Europos valstybėse. Vis dėlto holivudiškiems elementams šioje šalyje kelią skintis sekėsi itin sunkiai. Tam trukdė senosios maltiečių vestuvių tradicijos, kurių populiarumas neblėsta ir šiomis dienomis.

Apskritai maltiečių vestuvių tradicijos gan konservatyvios. Juk čia ir skyrybos įteisintos dar visai neseniai. Iki 2011 m.  referendumo šiame krašte santuoką teisiškai nutraukti buvo įmanoma tik Bažnyčiai leidus, o pats procesas trukdavo devynerius metus.

Amžiaus cenzo vingrybės

Anokia paslaptis: šiuolaikinės poros santuokos įžadais susisaistyti neskuba, todėl vis sulaukia paraginimų: neskubėsi – liksi prie suskilusios geldos. Požiūris aukso žiedais apsikeisti kuo anksčiau – tai daugybę amžių vyravusios visuomeninės santvarkos palikimas.

Suomijoje ankstyva santuoka įteisinta oficialiais potvarkiais. 1686 m. išleistame Bažnyčios įstatyme nurodoma, kad šioje šalyje tuoktis gali vos 14-mečiai berniukai ir 13 metų mergaitės. Nepraėjus nė 30 metų, įstatymas buvo pakeistas ir santuokos registruotos tik tuo atveju, jei vaikinai būdavo ne jaunesni nei 21-ų, o merginos – 15 metų. Išimtys buvo daromos tik žemdirbių sūnums. Jie vesti galėjo sulaukę 18 metų.

Tokia tvarka Suomijoje gyvavo iki pat 1922-ųjų. Kiek vėliau šalyje įsigalėjo nuostata, kad pats tinkamiausias amžius santuokai yra ne mažesnis nei 20 ir ne didesnis nei 25. Tiesa, tai buvo taikoma merginoms. 25 metų ribą perkopusi ir vis dar neištekėjusi mergina vadinta senmerge. Tokia vestuvių tradicija XX a. viduryje įsigalėjo daugelyje Europos šalių.

Skaidrumo įrodymas

Kaip ir Lietuvoje, taip ir Suomijoje susižieduoti jaunimui padėdavo piršliai. Būtent jie iššniukštinėdavo aplinką ir išsiaiškindavo, ar pasiūlymas tuoktis nebus atmestas. Išsirinkę antrąją pusę jaunuoliai privalėjo gauti tėvų sutikimą. Priešingu atveju įsimylėjėliai negaudavo savo kraičio ir palikimo dalies. Tokia tradicija Suomijoje gyvavo iki pat XIX a. antrosios pusės. Tik 1864 m. šalyje įsigaliojo įstatymas, kuris 21 metų sulaukusioms poroms leido tuoktis be tėvų sutikimo ir kitų turto apribojimų.

Didžiojoje dalyje Suomijos piršlybos vykdavo diskretiškai. Tik Karelijos regione tai tapdavo visos gyvenvietės švente. Tradicija triukšmingai švęsti sužadėtuves šiame krašte išlikusi iki šių dienų.

Žinoma, dabar šis paprotys kiek pakitęs ir tapęs tiesiog pramoga aplinkiniams, kurią organizuoja jau susižiedavusi pora. Sužadėtuvės Suomijoje tradiciškai vykdavo vakare. Moters rankos siekiantis gerbėjas į pagalbą pasitelkdavo iškalbos nestokojantį palydovą. Vakarinėje šalies dalyje tradiciškai juo tapdavo šeimos draugas ir būtinai vyresnis už pirštis besirengiantį jaunuolį vyras. Karelijoje jaunuoliui draugiją palaikydavo tėvas arba giminaitis. Suomijos pietvakariuose ūkininkai turėdavo savitą paprotį ir piršlyboms samdydavo profesionalų piršlį.

Pasirodžius merginai būsimas jaunikis ir piršlys jai įteikdavo dovaną, kuri būdavo įdėta į butelį. Tradicinėmis sužadėtuvių dovanomis Suomijoje laikomos auksinės monetos, žiedas arba liaudiškais raštais išmarginta skara. Pastaroji simbolizuoja rūpestį ir šilumą, žiedas – meilę ir priklausomybę. Monetos žymėjo vyro gebėjimą rūpintis šeima, finansinę gerovę.

Savaime suprantama, kad visus šiuos daiktus į butelį sudėti būtų sudėtinga, todėl pirštis besirengiantis vyras rinkdavosi vieną simbolį iš trijų. Nors žiedo, auksinių monetų ir skaros simbolinės reikšmės skiriasi, šiame krašte jos turi vienodą vertę ir pripažįstamos vienodai svarbiais santuokos atributais. Tad pirštis besirengiančiam vyrui telieka pasirinkti, kokią jam svarbiausią žinią jis nori perduoti savo mylimajai.

Stiklinis butelis sužadėtuvių dovanai įpakuoti Suomijoje naudojamas neatsitiktinai. Stiklas – tyrumo, skaidrumo simbolis. Todėl patalpindami sužadėtuvių dovaną į butelį jaunuoliai parodo, kad neturi slaptų kėslų, o jų meilė tyra. Paprotys sužadėtuvių dovanas pakuoti į stiklinius butelius gyvuoja ir šiomis dienomis. Tad jei nuvykę į Suomiją juvelyrinių dirbinių parduotuvės vitrinoje išvysite jų siluetus – nenustebkite.

Stiklas – tyrumo, skaidrumo simbolis. Todėl patalpindami sužadėtuvių dovaną į butelį jaunuoliai parodo, jog neturi slaptų kėslų.

Dovanos vyro šeimai

Pirmas darbas, kurį turėdavo atlikti tekėti sutikusi mergina – tai pasirodymas viešumoje ir dovanų iš aplinkinių priėmimas. Paskelbus apie sėkmingas sužadėtuves ir paskyrus vestuvių dieną bažnyčioje, būsima nuotaka drauge su vyresne moterimi aplankydavo giminaičius bei kaimynus.

Tradiciškai nuotaka nešdavosi pagalvės užvalkalą, į kurį ir būdavo dedamos dovanos: lino, vilnos gaminiai, drabužiai, monetos. Vėliau dalis šių dovanų būdavo išdalyta jaunikio šeimos nariams ir giminaičiams. Tuo rūpindavosi pati nuotaka ir keletas jos pagalbininkių jau pačios šventės metu. Tai viduramžių laikus menantis paprotys, tačiau rytinėje Suomijos dalyje dar ir dabar galima išvysti nuo durų prie durų vaikštančią nuotaką. Ši tradicija itin dažnai prisimenama šiuolaikinių mergvakarių metu, kurių tarp tradicinių tuoktuvių ritualų Suomijoje išties nebūdavo.

Pažintis – ir saunoje

Jei tektų dalyvauti tradicinėse suomių vestuvėse, turėtumėte žinoti, kad švęsti teks dvi ar tris dienas. Papročių besilaikantys jaunavedžiai jus gali pakviesti ir į tradicines maudynes saunoje. Tradiciškai jos rengiamos vakarą prieš kitą dieną vyksiančias jungtuves. Nuotaka saunoje maudosi su šventėje dalyvausiančiomis merginomis, o vyrai laiką leidžia su jaunikiu.

Tiesa, pietvakarinėje Suomijos dalyje dar XVII a. įsivyravo paprotys nuotakai maudytis tik su jaunikiu. Šiame krašte manyta, kad tokios maudynės padeda mylimiesiems geriau pažinti vienas kitą ir sustiprina abipusius ryšius. Ši tradicija vis dažniau prisimenama ir šiomis dienomis, tačiau maudynių ritualai saunoje įtraukiami tiek į triukšmingą mergvakarių, tiek į bernvakarių repertuarą. Vis dėlto tradicinių maudynių prieš pat vestuves ir šėlionių saunoje mergvakario metu nereikėtų painioti, nes tradicinis apsivalymo ritualas prieš pat vestuves Suomijoje niekada nebūna triukšmingas. Tai susikaupimo ir kruopštaus pasiruošimo santuokai laikas.

Atpažįstamos tradicijos

Tradicinių suomiškų vestuvių ceremoniją sudaro dvi dalys. Pirmoji iš jų propaguojama kone visose Skandinavijos ir Baltijos šalyse. Tai ne kas kita, kaip jaunosios išlydėjimas iš tėvų namų. Suomijoje šis paprotys lydimas ne garsių raudų, o triukšmingų ir gausių eitynių į ceremonijos vietą. Eitynėms šiame krašte vadovauja piršlys ir nuotakos tėvas. Pastaroji užimdavo savo vietą tarp jų. Lydima liaudiškos muzikos garsų ir šventės dalyvių šūksnių, nuotaka pasiekdavo bažnyčią arba jaunikio namus, kuriuose tradiciškai ir vykdavo tuoktuvių ceremonija bei šventė.

Jaunikio namuose įsimylėjėlių laukdavo išpuošti jaunavedžių krėslai. Būtent juose sėdėdama naujai iškepta pora ir priimdavo svečius, kurie paeiliui sveikindavo bei įteikdavo dovanas. Jei jums teks dalyvauti suomių vestuvėse, tai turėtumėte žinoti, kad tradicine vestuvine dovana šiame krašte laikomi pinigai. Juos turėtumėte įdėti į nuotakos laikomą lininį krepšį.

Nušviestu keliu

Ispanijos kultūra persmelkta giliai įsišaknijusių tradicijų, kurios vis dažniau atgyja ir šiuolaikiniame pasaulyje. Vestuvės šioje šalyje laikomos itin reikšmingu, net visuomeniniu įvykiu, kurio švęsti tradiciškai susirenka ne tik platus giminaičių ratas, bet ir viso kaimelio gyventojai. Tad atvykę į tradicines ispaniškas vestuves provincijoje nenustebkite ten pamatę mažiausiai 200 svečių. Vestuvės šiame egzotiškame krašte dažniausiai prasideda ne anksčiau kaip 19 val. ir baigiasi tik ryte.

Viena seniausių ispaniškų vestuvių tradicijų – tai kelio nuo jaunikio iki jaunosios bei ceremonijos vietos nušvietimas įvairiais nešiojamaisiais žibintais. Takas, kuriuo jaunikis keliaudavo pas jaunąją, žibintais būdavo papuošiamas naktį prieš vestuves. O patys žibintai būdavo įžiebiami prieš jaunikiui paliekant namus. Tikėta, kad žibintų šviesa ne tik jaunikiui padeda rasti kelią pas mylimąją, bet ir palengvina santuokinį gyvenimą, nes suteikia išminties, kuri su šviesa ir buvo tapatinama.

Tradicija puošti vestuvių vietą įvairiais šviečiančiais atributais (tiek žibintais, tiek girliandomis) išliko, tačiau gerokai pakito. Dabar šviesos žaismas labiau siejamas su romantiškos aplinkos kūrimu, nei su gilias tradicijas turinčiu ritualu. Šiuos pokyčius lėmė vis didėjantys atstumai tarp mylimųjų namų. Jei anksčiau jaunavedžiai būdavo kilę iš tos pačios ar netoliese esančios gyvenvietės, tai kuo arčiau šių dienų, tuo minėti atstumai didėjo. Ritualinė žibintais nušviesto kelio reikšmė silpnėjo, o pats ritualas nyko, tačiau papuošti ceremonijos vietą šviečiančiomis girliandomis Ispanijoje ir šiandien svarbus elementas.

Kraitis – atvirkščiai

Ispanijoje įprasta, kai jaunikis savo išrinktajai padovanoja trylika auksinių monetų. Tai senas paprotys, simbolizuojantis jo pasiryžimą rūpintis mylimąja. Trylika monetų simbolizuoja Jėzų Kristų ir dvylika jo apaštalų, laiminančių santuoką. Monetas jaunikis paprastai įteikia ceremonijos metu. Tiesa, nors ši tradicija tebegyvuoja, ji jau įgijo kiek kitokią reikšmę. Dabar tai tiesiog ženklas, kad abu mylimieji vienodai rūpinsis šeimos gerove ir pildys bendrą biudžetą, juo dalysis.

Pamenate lietuvių klasikų literatūros veikalus, kuriuose vaizduojamos rankų darbo gėrybėmis skrynias pildančios merginos ir jų tėvai, kuriems galvą skauda dėl per vestuves į jaunikio namus išvežto kraičio turinio? Ispanijoje yra atvirkščiai. Šioje šalyje įprasta, kad skrynią su kraičiu pildo ir svotams įteikia jaunikio tėvai. Žinoma, niekas skrynių su metaliniais apkaustais į vestuves dabar nesiveža, tačiau bent jau simbolines dovanas  įteikia. Tai nuo seno gyvuojantis būdas padėkoti tiems, kurių perduotas žinias ir išmintį jaunoji atsiveš į naujuosius namus.

Daugeliui žinomos ir amerikietiškose komedijose vaizduojamos scenos, kai jaunikiai bet kokia kaina prieš pat vestuves bando pamatyti savo nuotaką, o šios pakvaišta, kad tai bloga lemiantis ženklas. Šis paprotys po pasaulį plisti pradėjo būtent iš Ispanijos. Šioje šalyje išvysti nuotaką prieš pat vestuves tiesiog nepriimtina. Tuo, kad būtų laikomasi šios įsitvirtinusios tradicijos, rūpinasi nuotakos tėvas. Jis tai daro iki pat tos akimirkos, kol atveda savo dukrą prie altoriaus.

Prieš altorių – vieni

Priešingai, nei vaizduojama Holivudo filmuose, tradicijas puoselėjančių ispanų jungtuvėse neišvysite ir pulko gėles barstančių vaikų.

Kaip jau buvo minėta, tradicinės išpaniškos vestuvės yra suvokiamos it visuomeninis reikalas, todėl net ir ceremonijoje gali dalyvauti mažiausiai 200 asmenų. Vis dėlto nuotakos ir jaunikio jungtuvių akimirka laikoma itin asmeniška, todėl priešais altorių bei šventiką sužadėtiniai stovi tik dviese. Šioje šalyje tai suvokiama kaip pati didžiausia garbė. Tad tradicinėse ispaniškose vestuvėse negali būti jokių pamergių ar pabrolių.

Priešingai, nei vaizduojama Holivudo filmuose, tradicijas puoselėjančių ispanų jungtuvėse neišvysite ir pulko gėles barstančių vaikų. Šias pareigas atliks vos viena mergaitė ir berniukas, nešantis pagalvėlę su žiedu. Ispanijoje įprasta, kad mažieji ceremonijos dalyviai aprengiami kone identiškai, kaip ir jaunavedžiai.

Vis dėlto, kad ir kaip žaviai atrodytų mažieji ceremonijos dalyviai, svečius aikčioti dažniausiai priverčia nuotakos. Vis daugiau ispanių atsigręžia į tradicijas ir vietoj vakarietiškus papročius menančių vualių renkasi tradicinius ir itin ilgus ispaniškus galvos apdangalus. Tai mantilijos (isp. mantillia) – kelias pėdas besidriekiantis galvos apdangalas, sudarytas iš išskirtinai plonų nėrinių. Mantilijų istorija siekia XVII a. ir šiomis dienomis išgyvena renesansą. Šiais puošniais apdangalais galvas apsisiaučia ir pagyvenusios moterys ne tik švenčių metu, bet ir per laidotuves. Tokiu atveju mantilijos būna juodos ir trumpos – dengiančios tik galvą ir viršutinę liemens dalį.

Ispanų vestuvės dažniausiai būna mažų mažiausiai triukšmingos. Pasibaigusią jungtuvių ceremoniją vainikuoja šalia bažnyčios pokšintys fejerverkai ir prie bažnyčios durų jaunavedžius užklumpantis ryžių bei gėlių žiedlapių lietus.

Tad, jei jums teks dalyvauti tradicinėse ispaniškose jungtuvėse, turėtumėte žinoti, kad mums įprastų tostų prie stalo Ispanijoje niekas nesako. Todėl sveikinimo kalbos jums pasiruošti nereikės. Neteks rikiuotis ir į eilę prie bažnyčios arba šventės vietos tam, kad pasveikintumėte jaunavedžius. Mat Ispanijoje įprasta, kad jaunavedžiai patys keliauja nuo stalo prie stalo ir kiekvienam svečiui įteikia simbolines dovanas. Vyrams tradiciškai dovanojamas butelis vyno arba stipresnio alkoholinio gėrimo, o moterims – kas nors gražaus ir kvapnaus. Tad tik sulaukę, kol jaunavedžiai prie jūsų prieis ir įteiks jums skirtą dovaną, galėsite atsilyginti tuo pačiu ir pasveikinti naują šeimą.

Verta žinoti, kad tradiciškai ispanai vestuvių metu jauniesiems dovanoja tam tikras pinigų sumas. Nenustebkite, jei paštu gautame kvietime į draugų vestuves išvysite ir nurodytą banko sąskaitą, į kurią iš anksto bus paprašyta pervesti dovanai skirtą sumą.

Kikladų salų paslaptys

Graikiją sudaro daugybė salų ir salelių, todėl tradicijos iš vienos vietos į kitą čia plito lėčiau nei žemyne, o ir svečiose šalyse vyraujantys papročiai ne taip lengvai skverbėsi į vietos kultūrą. Puoselėtos ir dėl kraštovaizdžio išsaugotos tradicijos įsitvirtino salose taip, kad dar ir dabar šiuose žemės lopinėliuose yra  papročių, kurie nebūdingi ir vienam kitam žemyninėje dalyje esančiam Graikijos regionui.

Iš unikalių graikų vestuvių tradicijų išsiskiria Kikladų salyne gyvuojantys papročiai. Egėjo jūroje išsidėstę per 220 sudaro atskirą archipelagą, kuriame vyraujančios tradicijos vilioja ne tik turistus, bet ir vietinius tiek iš žemyninės Graikijos dalies, tiek iš greta esančių salų. Išsiilgę senųjų tradicijų graikai Kikladuose aukso žiedus maino dažniau nei kitur.

Pirmiausia, ką jums tektų padaryti prieš pat čia rengiamas vestuves, – bent minimaliai prisidėti prie jaunavedžių meilės lizdelio puošybos. Mat Graikijoje nuo seno gyvuoja tradicija puošti jaunųjų namus. Tuo užsiima mylimųjų šeimos nariai ir artimiausi abiejų šeimų draugai: jaunavedžių namai apkaišomi gėlėmis – puošiama net lova pirmajai nakčiai. Kad ir kokie intymūs būtų meilės reikalai, graikai asmeniškumus per vestuves linkę pamiršti. Namų ir miegamojo puošimas – daugelį amžių gyvuojanti tradicija. Tai geros valios ženklas, glaudžių bendruomeninių santykių įrodymas.

Laukuose augančios gėlės, šilkiniai kaspinai, alyvmedžių, vynuogių ir lauramedžių šakelės – tradiciniai graikų namų puošybos elementai. Prieš vestuves jais apkaišomos namo sienos, langinės, namų kertės. Lovą puošia pati nuotaka, padedama santuokos įžadais dar nesusaistytų moterų.

Po to, kai merginos išpurena patalus ir užtiesia sniego baltumu tviskančius audinius, ant lovos paberiama pilnatvę ir vaisingumą simbolizuojančių ryžių ir monetų. Tam, kad užtikrintų šeimos pagausėjimą graikai pasitelkia ir kitokią gudrybę – baigus puošti meilės, guolį, šie aplink jį apveda baltais nėriniais aprengtą mažylį. Graikijoje daugelį amžių tikėta, kad vaiko vaikščiojimas aplink jaunavedžių lovą porai ne tik garantuoja vaisingumą, bet ir padeda susilaukti norimos lyties palikuonio. Manyta, kad jei aplink lovą apvedamas berniukas – gims sūnus, o jei mergytė – jaunieji susilauks dukters. Žinoma, nors tokiais pranašiškais ženklais šiuolaikiniai graikai ir netiki, šios tradicijos jie neatsisako. Pasirodo, tai vienintelis toks ritualas pasaulyje.

Lovą puošia pati nuotaka, padedama santuokos įžadais dar nesusaistytų moterų.

Burimas iš batų

Šis Kikladų salyne gyvuojantis paprotys – ne vienintelis prieš daugelį amžių gyvenusių graikų palikimas. Tiek salose, tiek žemyninėje dalyje įsikūrę vietiniai puoselėja ir lietuviams pažįstamą vestuvinę tradiciją – jaunosios kraičio kaupimą ir perdavimą. Tradicijų besilaikantys graikai merginoms kraitį krauti pradeda vos tik šioms gimus.

Didžioji dalis graikų išpažįsta ortodoksų tikėjimą. Vis dėlto dažnas neatsispiria senosioms tradicijoms ir į bažnyčią žengia pasikliaudamas ne vien Dievu, bet ir keletu tradicinių amuletų, padedančių apsisaugoti nuo blogos akies. Pagrindiniu jaunikio ginklu ceremonijos metu tampa geležies gabalėlis, simbolizuojantis vyro tvirtumą. Moteris pasitelkia gerokai švelnesnę ir saldesnę simboliką – balto aksomo pirštinėje tradicijų besilaikanti nuotaka visuomet nešasi baltojo cukraus gabalėlį. Pasak papročių, tai vienas iš būdų prisišaukti sėkmę ir santuokinį gyvenimą paversti saldžiu.

Nuo blogos akies nuotaką apsaugoti padeda ir auksas, todėl prie altoriaus žengiančios graikų moterys su savimi pasiima ir auksinę monetą. Ji laikoma ne kur kitur, o dešiniajame batelyje. Visa tai tam, kad nuotaka į santuokinį gyvenimą įžengtų laiminga koja, o pastarasis būtų turiningas.

Beje, jaunosios bateliams Graikijoje tenka daug daugiau dėmesio nei kur kitur. Tai susiję su dar viena senuosius laikus menančia tradicija: ant jų užrašomi netekėjusių viešnių vardai. Vestuvinius šokius atlaikę ką tik ištekėjusios moters bateliai Graikijoje atlieka pas mus metamos puokštės funkciją ir parodo, kuri iš šventėje dalyvaujančių moterų taps nuotaka. Tradiciškai netrukus ištekėsiančia mergina laikoma toji, kurios vardas nuo jaunosios batelių nusitrynęs labiausiai.

Tradicinės graikiškos vestuvės – tikra linksmybių fiesta, įvairiomis spalvomis išmarginanti visos bendruomenės gyvenimą. Į pasiruošimo vestuvėms šurmulį graikai nuo seno linkę įtraukti daugybę juos supančių žmonių. Tokio elgesio priežastys glūdi dar Antikos laikus menančiose tradicijose, kai naujos šeimos kūrimas suvoktas kaip itin svarbus procesas, reikalaujantis visos bendruomenės palaikymo. Todėl, jei jums tektų dalyvauti tradicinėse graikų vestuvėse, nenustebkite ten išvydę bent tris šimtus svečių. Tiek žmonių šiame krašte – minimalus skaičius tuo atveju, jei vestuvės išties tradicinės, išties storos ir graikiškos.

Duonos magija

Įprasta manyti, kad vestuvių tradicijos apima vien susižiedavimą, pasiruošimą didžiajai dienai, pačią ceremoniją ir šventę. Bulgarijoje vyrauja gerokai platesnė vestuvių papročių samprata. Anksčiau šioje šalyje jungtuvėms ruoštis būdavo pradedama dar paauglystėje. Kelionę šio įvykio link žingsnis po žingsnio lydėdavo skirtingus brandos etapus simbolizuojantys ritualai, apipinti dainomis, šokiais ir žaidimais. Juos vainikuodavo pilnametystę ženklinanti ceremonija.

Vos jos sulaukęs jaunimas buvo mokomas vedybinio gyvenimo paslapčių ir po truputėlį ruošiamas priimti santuokos įžadus. Tai oficialiai pripažintos ir plačiai propaguotos tradicijos, kurios buvo itin aktualios dar praeitame šimtmetyje. Jos papildė tiek senųjų Bulgarijos vestuvių papročių rinkinį, tiek išplėtė pačią jungtuvių tradicijų sampratą.

Merginos vestuvių tradicijomis pagrįstų papročių šioje šalyje pradedamos mokyti bene anksčiausiai. Tai susiję su duonos kepimu. Mat viena seniausių vestuvių tradicijų šioje šalyje – būtent proginės, išskirtinai vestuvėms skirtos duonos kepimas. Jos paslapčių senoliai paneles mokyti pradėdavo dar vaikystėje. Vestuvėms skirta duona gali pasirodyti mažai kuo besiskirianti nuo kasdienės ir mums, lietuviams, įprastos. Vis dėlto Bulgarijoje kepamą vestuvių duoną skalsesnę daro jos kepimo metu atliekami ritualai: miltų sijojimas dainuojant liaudiškas dainas, raugo auginimas rateliu aplink jį šokant bei duonos formavimas ir kepimas, kuris laikomas kone šventu procesu.

Paskutiniame vestuvių duonos kepimo etape dažnai galima išvysti abiejų jaunavedžių artimuosius, tačiau tradiciškai bulgariška vestuvių duona kepama tiek jaunikio, tiek jaunosios tėvų namuose. Šią pareigą atlieka pastarųjų motina, seserys, tetos ir močiutės. Tuomet, kai duona kepama jaunikio namuose, nuotakos artimieji šį procesą gali tik stebėti. Atvirkštinis procesas vyksta ir tuo atveju, kai duona kepama jaunosios gimdytojų namuose. Apskritai Bulgarijoje duonos kepimas suvokiamas kaip itin svarbi vestuvių tradicijų dalis, nes šiame krašte nuo seno tikėta magiška duonos, perduodamos naujai šeimai, galia. Ir dabar dar manoma, kad naminė, artimųjų iškepta duona jaunavedžiams padeda išlikti drauge, mylėti vienas kitą bei susilaukti vaikų.

Manoma, kad naminė, artimųjų iškepta duona jaunavedžiams padeda išlikti drauge, mylėti vienas kitą ir susilaukti vaikų.

Simbolių jungtuvės

Bulgarijoje, kaip ir daugelyje Europos valstybių, egzistuoja viduramžių laikus menantys papročiai. Šioje šalyje itin vertinamas natūralumas, todėl dažniausiai švenčių vietos puošiamos kuo paprastesniais puošybos elementais naudojant medinius stalus, lauko gėles bei gausybę šeimos vėliavų: Bulgarijoje kiekviena šeima turi po vėliavą. Anksčiau būtent jos ir tapdavo pagrindine kone visų švenčių vietų puošmena.

Įdomu tai, jog tradicinės bulgarų šeimų vėliavos būna tik baltos, raudonos arba abiejų šių spalvų. Skiriasi tik simboliai ant jų. Kiekvieną kartą, kai sukuriama nauja šeima, kuriama ir nauja šeimos vėliava. Šį atributą jaunavedžiams padaro draugėn susirinkę jų artimieji. Tradiciškai jaunavedžių vėliava siūdinama vestuvių išvakarėse arba vakarą po santuokos ceremonijos. Vėliavoje dažniausiai sujungiama keletas giminėje naudojamų simbolių ir koks nors naujas, tik jauniuosius apibūdinantis ženklas.

Tradiciškai bulgarų šeimų vėliavos būna išsiuvinėtos arba išpieštos. Visas šis procesas vyksta jaunikio tėvų namuose. Taip yra todėl, kad vyrą šioje šalyje nuo seno priimta vadinti šeimos galva, todėl ir vieną svarbiausių vestuvinių ritualų patikėta atlikti būtent jo artimiesiems priklausančiuose namuose.

Anksčiau šeimos vėliavos siuvimas buvo suvokiamas kaip itin atsakingas, susikaupimo reikalaujantis ritualas. Jo metu jaunikio namuose negalėjo būti jokių pašalinių, vėliavos kūrimo procese nedalyvaujančių žmonių. Dabar tai yra tapę pramoga ne tik jaunųjų artimiesiems, bet ir daugeliui į šventę pakviestų svečių. Pasitaiko, kad naujos šeimos vėliavą sukurti kviečiama kone visa giminė, o vėliavos kūrimas tampa prieš pat vestuves vykstančiu nuotaikingu vakarėliu. Tiek anksčiau, tiek dabar vakaro kulminacija laikoma naujos šeimos vėliavos, kuri pririšama ant medžio šakos, nukirtimas. Žinoma, tradiciškai tai turi atlikti jaunikis. Ir tai jis turi padaryti vienu smūgiu – tikima, kad vėliavos stiebo nukirtimas vienu ypu simbolizuoja ne tik vyro, bet ir naujai kuriamos šeimos stiprybę.

Raudona spalva ir česnakas

Jei nesate pakviesti į bulgarų draugų vestuves, tačiau norite juos pasveikinti ir padaryti staigmeną apsilankydami ceremonijoje, geriau neskubėti. Pasirodo, bulgarai yra itin griežti etiketo klausimu ir nemėgsta, kai vestuvių tradicijos šioje šalyje laužomos. Jei žinote paskirtą vestuvių datą, bet dar nesate gavę kvietimo, luktelėkite. Tradiciškai į vestuves šioje šalyje svečius priimta kviesti likus vos kelioms dienoms iki ceremonijos. Ir tai daro ne kas kitas kaip jaunikis, jo šeimos nariai bei paskirti patikėtiniai vyrai. Jie asmeniškai aplanko visus svečius ir įteikia jiems kvietimus. Jei tokio negavote, vestuvėse dalyvauti jums neteks – bulgarų vestuvėse nedalyvauja net kvietimų negavę jų šeimų nariai.

Tradicinės bulgarų vestuvės neįsivaizduojamos be daugybės liaudiškų šokių, ratelių, žaidimų ir dainų. Žinoma, visų jų centre suksis baltai pasidabinusi nuotaka ir raudonai pasipuošęs jaunikis. Šių spalvų derinys Bulgarijoje įprastas. Tradicija rengtis baltos ir raudonos spalvų deriniu šioje šalyje tokia sena, kad net metraštininkams būtų sunku atsekti, kuriame amžiuje vyravo toks jaunųjų aprangos kodas. Raudona spalva simbolizuoja ugnį, vyro galią, aistrą ir vaisingumą. Tikima, kad raudonos spalvos karoliukai, įsiūti į nuotakos vualį, apsaugo ir nuo piktųjų dvasių. Tad nors nuotakos ir puošiasi baltos spalvos apdarais, raudonos spalvos akcentai jų plaukuose ar galvos apdangaluose – tiesiog privalomi.

Be raudonų karoliukų, nuotakos plaukuose galima išvysti ir įsegtą česnako skiltelę. Mat senųjų bulgarų vestuvių papročių besilaikančios jaunosios tokiu būdu bando sustiprinti raudonos spalvos galią ir apsisaugoti nuo piktųjų dvasių. Žinoma, šiais laikais per vestuves česnaku kvepėti nebūtina, tačiau šios daržovės žiedas gali tapti puikiu nuotakos puokštės komponentu.