Laisvalaikis ir istorijos pažinimas daliai žmonių yra nesuderinami dalykai. Kokie socialinių tinklų siūlomi vaizdo įrašai laimi jūsų telefone? „Cute cats“ ar „The Armchair Historian“, ar dar kažkas? Mes tikime, kad istorija yra svarbus mokslas, padedantis mums išsiaiškinti praeities įvykių aplinkybes ir suprasti pokyčių svarbą šiuolaikinei visuomenei. Daug kalbame apie atminties karus ir išsiaiškinimo kultūrą. Tačiau dar kartą paimkime mobilųjį telefoną į savo rankas. Mūsų asmenukės tapo greitai plintančiais pasakojimais, kurie liudija norą būti matomiems, o ne suprastiems. Tarpusavio supratimas reikalauja pastangų, o asmenukės – tik gero fotoaparato telefone.

Istorinis pasakojimas yra pagrįstas moksline rekonstrukcija ir analize. Medijos ir vizualizacija sukuria naujų galimybių, kad istorinis pasakojimas pasiektų dideles auditorijas. Šiandien tenka pripažinti, kad istorinį pasakojimą kuria ne tik istorikai, istorinės atminties politika, mokyklinės programos, medijos, bet ir kiekvienas mobiliojo telefono savininkas.

Giedrius Mackevičius. Asmeninio archyvo nuotr.

Fotografija, telefonas, sinematografas ir internetas – išradimai, kurie ilgą laiką tarpusavyje neturėjo nieko bendra. Williamas Talbotas, Alexandras Bellas, broliai Lumière’ai ir Timas Berners-Lee yra žmonės, kuriuos šiandien retai prisimename. Visus jų išradimus galima surasti mobiliajame telefone. Mokėjimas naudotis mobiliuoju telefonu tapo svarbesnis nei žinojimas, kas jį sukūrė. Istorijos mokytojai pritars, kad dėl to istorijos išmanymas patiria didelių iššūkių. Kam žinoti apie vieną ar kitą įvykį, jeigu informaciją galima susirasti internete? Dauguma mokinių nesusimąsto, kaip atsiranda istoriniai faktai. Socialiniai tinklai pateikia daug vizualiai patrauklios informacijos, bet ar tai padeda mokiniams suvokti istorinio tyrimo eigą?

Kitas svarbus momentas – atmintis. Atmintis kaupia ir saugo mūsų patirtis ir išgyvenimus. Ji padeda įvertinti praeities patirtis dabarties iššūkių akivaizdoje. Atmintis nėra tikslus praeities atkūrimas. Praeitis gali būti idealizuojama arba kritiškai dekonstruojama atskleidžiant ideologijos dogmas, arba klastojama siekiant kontroliuoti žmonių protus.

Socialiniai tinklai pateikia daug vizualiai patrauklios informacijos, bet ar tai padeda mokiniams suvokti istorinio tyrimo eigą?

Atmintis gali paskatinti apmąstyti praeities įvykius. Ypatingas vaidmuo tenka žmogaus ir visuomenės siekiams išsiaiškinti aktualius praeities reiškinius. Atminties lavinimas yra svarbi mokymosi proceso dalis, kuri tobulina gebėjimą atsiminti, bet ir stiprina socialines, kultūrines, kognityvines kompetencijas.

Šiandien rašytinę atminties perdavimo tradiciją keičia vaizdinė. Istorinė atmintis tampa vaizdinės komunikacijos produktu ir preke. Mokytojams vaizdumas gali padėti aiškiau ir paprasčiau perteikti tam tikrus istorinius faktus arba ryšius tarp jų. Svarbu analizuoti tai, ką regime ir kaip tai veikia mūsų savivoką. Dėl to būtina ugdyti mokinių vizualinį raštingumą.

1786 m. britų filosofas Jeremy’s Benthamas sukūrė tobulo kalėjimo, vadinamo panoptikumu, projektą. Šio projekto tikslas buvo sukurti tokią architektūros sistemą, kurią sudarytų bokštas ir žiedinis pastatas. Bokšte esantis prižiūrėtojas nuolat stebėtų žiediniame pastate įkurdintus kalinius. Kaliniai matytų tik prižiūrėtoją, bet nematytų vienas kito. Taip norėta perauklėti kalinius ir keisti jų elgesį. Panoptikumo idėja skatino ieškoti sprendimų, kurie pasitelkiant matomumą ir regimumą  juos izoliuotų, kontroliuotų, paverčiant manipuliacijų ir išnaudojimo objektais.

Matomumas yra spąstai. Šiuo metu pasaulį užkariavusi programinė industrija. Jai tarnauja vizualumas. Socialiniai tinklai stebi mus, prekiauja mūsų žvilgsniu ir dėmesiu, keičia mūsų elgesį. Mūsų pilietinė pareiga atsakyti į klausimą, ar socialiniai tinklai palaipsniui neįgyvendina panoptikumo projekto. Dėl to mokytojai turi mokyti mokinius interpretuoti ir kritiškai vertinti medijų turinį.

Režisierius Oliveris Stone’as sukūrė filmą „Gimę žudyti“. Kino juostos centre – serijiniai žudikai Miki ir Melori. Juos medijos paverčia visuomenės herojais. Žurnalistai rengia reportažus apie nusikaltėlius, daro su jais interviu, pasakoja apie jų nusikaltimus. Filmas parodo medijų siekį pakerėti žiūrovą vaizdais. Brutualūs O. Stone’o filmo epizodai keičia vienas kitą kaip muzikiniai klipai socialiniuose tinkluose.

Visus sustoti ir susimąsti priverstų Steveno Spielbergo filmas „Šindlerio sąrašas“, vaizduojantis žiaurią holokausto kasdienybę. Abiejuose filmuose matome žudynes. Skirtingi filmų siužetai mums siūlo apmąstyti visuomenės gyvenimo patirtis. O. Stone’as skatina apmąstyti naujienų kulto padarinius, S. Spielbergas – pažvelgti į žydų tautos tragediją Antrojo pasaulinio karo metais.

Šie filmai turi skirtingus emocinius krūvius, kurie leidžia suvokti tam tikras pasirinkimo galimybes. Ar žiūrovas, pažiūrėjęs abu filmus, supras, kuri slypi moralinio pasisprendimo iššūkiai? Gal žiūrovą prikausto tik įtemptas kino filmo siužetas?

Šiandien tenka pripažinti, kad istorinį pasakojimą kuria ne tik istorikai, istorinės atminties politika, mokyklinės programos, medijos, bet ir kiekvienas mobiliojo telefono savininkas.

Daugelis matėte Samo Mendeso filmą „1917“. Kino filme puikiai dera istorinė rekonstrukcija, įtaigus siužetas ir įdomus personažai. Ar toks kino filmas mokytojui padėtų atkleisti mokiniams istorinio tyrimo ir istorinės rekonstrukcijos svarbą? Mokytojui tektų kalbėti apie ilgą ir sunkų parengiamąjį darbą, kuriam reikia daugybės istorinių detalių išmanymo ir sudėliojimo vientisą loginę grandinę.

Visi minėti kino filmai kuria įspūdingus vaizdus, apie kuriuos filosofas Fredericas Jamesonas yra pasakęs: „Esame tarsi pasmerkti ieškoti istorinės praeities per savo pačių populiarius vaizdinius ir stereotipus, o pati praeitis taip ir lieka nepasiekiama.“

Norėdami įveikti kino sukurtus vaizdinius turime suprasti svarbų skirtumą tarp to, ką ir kaip nori parodyti režisierius, ir to, ką mes norime pamatyti ir ką pamatome. Kinas gali sukurti tam tikrą istorinės tikrovės viziją, kuria visi patiki. Tikėjimą sustiprina kino žvaigždės ir įvairūs kino apdovanojimų renginiai. Šiomis akimirkomis praeitis ir jos pažinimas lieka nuošalyje. Istorikai – taip pat.

Į visa tai pažiūrėkime iš dailininko Andy Warholo pozicijos, kuris sakė: „Ateityje kiekvienas bus garsus penkiolika minučių.“ Šis posakis kviečia mus pagalvoti apie tai, ką esame pasiruošę padaryti ar paaukoti dėl trumpalaikės šlovės. Kita svarbi žinia – mūsų populiarumas gali greitai išblėsti. Matomumo siekis socialiniuose tinkluose paskatino naują gyvenimo praktikų atsiradimą – fotografavimą, žiūrėjimą, dalijimąsi, komentavimą. Skrolinimas, laikinimas, šierinimas – žargonas, be kurio neįmanoma mūsų kasdienybė. Siekėjų ar draugų skaičius socialiniuose tinkluose tapo svarbiu žinomumo rodikliu. Privatumo išviešinimas ir viešosios erdvės užtvindymas asmeninėmis patirtimis, problemomis, emocijomis ir išpažintimis tapo mūsų gyvenimo dalimi. Mums, kurie esame paskendę dabartyje ir garbiname vaizdumą ir medijas, senovės romėnai primena, kad historia est magistra vitae – istorija yra gyvenimo mokytoja. Tik žvilgsnis į praeitį mums padeda pamatyti klaidas ir suprasti jų padarinius.

Šią akimirką mums pagalbos ranką tiesia istorija kaip vertybių ir patirčių erdvė. Istorinei savivokai reikią tautą ir valstybę vienijančių naratyvų, prasmių ir simbolių. Sutikime, kad yra daug istorinių temų, kurios kelia aštrių diskusijų. Jos turi sudėtingas politines, kultūrines ir ekonomines priežastis. Diskusijoms ir skirtingoms nuomonėms perduoti puikiai pasitarnauja medijos. Kartu turime suprasti, kad tampame atviri melagienoms ir propagandai.

Globalizacija, didėjanti gerovė ir integracija leido suprasti, kad gyvenimas gali būti tvarkomas pagal principus, nepriklausančius nuo tautų kultūros ir istorijos skirtumų. Susitelkimas į visagalį čia ir dabar politikoje tapo svarbesnis nei gilinimasis į visuomenės raidą praeityje. Individuali gerovė – neatsiejama ekonominio mąstymo, kuris pagrįstas pasiūlos ir paklausos dėsniais, gamintojo ir vartotojo santykiais, dalis. Visa tai akivaizdžiai konfrontuoja su įsipareigojimais tautai ir valstybei, kurie siejami su simbolių ir prasmių paieškomis ir dėl to kelia ginčų tarp politikų. Atsirado pasiūlymų laikytis neutralumo vertinant praeities įvykius. Karas Ukrainoje skatina permąstyti mūsų santykį su istorija, politinėmis ideologijomis ir medijomis. Situaciją komplikuoja istorikų atotrūkis nuo politikų ir eilinių piliečių išmanymo. Tą patį galima pasakyti apie medijų specialistus.

Labai svarbios laiko sąnaudos, skirtos istorinėms žinioms populiarinti ir medijų raštingumo sklaidai. Tik tuomet, kai istorikų keliamos praeities suvokimo problemos pasiekia politikus ir tampa jų darbotvarkės dalimi, galima kalbėti apie istorinio pasakojimo atsiradimą, kuris paveiktų eilinius piliečius.

Visi esame girdėję Johno Lennono dainą „Imagine“. Šioje dainoje vaizduotė yra kūrybos pagrindas. J. Lennonas įsivaizduoja ateities pasaulį be valstybių, religijų, karų ir skurdo, kviečia žmones gyventi šia diena. Daina – kreipimasis į visus žmones, kad jų poelgiai gali sukurti geresnį pasaulį. J. Lennono vizija prieštarauja tam, kuo užsiima istorikai. Paaiškinti pasaulio pokyčius per priežastinius ryšius, pamatyti jo kultūrinę įvairovę arba tai, kas mus skiria. J. Lennonas atitinka visus medijų pasaulio reikalavimus. Net ir po mirties socialiniuose tinkluose jis turi daugybę gerbėjų.

J. Lennono pavyzdys rodo, kaip medijos gali greitai paskleisti idėją. Istorija pagrįsta daugialypiu žinojimu, kurį ne visada įmanoma perteikti vaizdo įrašais, animacijomis, infografikais. Istorija mus kviečia pažinti žmonių gyvenimo praeityje unikalumą, suprasti jų vertybes, o ne paversti juos socialinių tinklų žvaigždėmis. Dėl to verta padėti mobiliuosius telefonus į šalį.

Tuo metu niekas nekalbėjo apie tai, kad abiturientai nesirenka mokytojo profesijos. Dėl studijų vietos VPI, įvairiais liudijimais, konkuravo nuo kelių iki keliolikos abiturientų. Trečia, nebuvo drastiškų pokyčių ugdymo programose. Viskas buvo orientuota į Sovietų Sąjungos pramonės poreikių tenkinimą ir komunistinių vertybių skiepijimą. Atrodo, viskas buvo paprasčiau.

Tačiau pripažinkime, kad toks palyginimas turi daug nežinomųjų.

Kokių valstybinių brandos egzaminų rezultatų galėtume tikėtis, net jeigu atliktume mintinį eksperimentą ir 1980-ųjų abiturientus sukeistume vietomis su dabartiniais? Ar tikrai išryškėtų kokybinių ugdymo proceso organizavimo ypatumų ir juos liudijančių mokinių ugdymo pasiekimų? Ar tai padėtų atskleisti tuo metu vyravusį mokytojo profesijos patrauklumą?

Turbūt iš dalies. Mokytojai, kurie šiandien laukia pensijos, savo profesinę karjerą pradėjo XX a. aštuntojo ir devintojo dešimtmečių sandūroje. Jie pergyveno visus įmanomus politinius kataklizmus, tačiau tik jų pastangomis buvo sukurtas dabartinės Lietuvos mokyklų tinklas. Tad švietimo reformų Lietuvoje iniciatoriams turėtų būti privaloma parašyti ir apsiginti magistro darbą apie tai, kaip politinių epochų lūžyje keitėsi mokytojo požiūris į savo darbą. Būtų įdomu panagrinėti, koks buvo, pavyzdžiui, istorijos mokytojų požiūris į savo darbą SSRS komunistų partijos vadovo Konstantino Černenkos ir prezidento Algirdo Brazausko laikais.

Svarbu įvardyti ir suprasti įvykusius pokyčius – tai padėtų surasti atsakymą į klausimą, kodėl dabar mokytojo profesija nepatraukli. Laiko perspektyva leidžia suvokti pokyčių mastą. Kita vertus, kokie neatlikti namų darbai mažina mokytojo profesijos patrauklumą ir trukdo privilioti jaunus mokytojus į mokyklą?

Švietimo sistema kartais primena seną, suklypusią, prikepusią viryklę, ant kurios jaunam žmogui reikia pagaminti šiuolaikišką patiekalą.

Pirmasis neatliktas namų darbas. Pripažinkime, kad burtų lazdelės mostelėjimu nesukursime demografinio sprogimo Lietuvoje. Ypač regionuose. Mokytojo atlyginimas susijęs su pamokų skaičiumi, o pastarasis – su mokinių skaičiumi mokykloje, apie stabilų pedagogo darbo atlyginimą sunku ir kalbėti.

Antrasis neatliktas namų darbas susijęs su galimomis mokyklos tinklo pertvarkomis. Ar kalbos apie tūkstantmečio mokyklų steigimą nėra slaptas siekis įgyvendinti naują mokyklų tinklo pertvarką? Juk negali jaunam kolegai patarti: girdi, gal vertėtų įgyti kokią gretutinę profesiją, jei dėl galimos mokyklų tinklo pertvarkos sumažėjus pamokų krūviui tektų padirbėti kokioje nors lentpjūvėje prie rąstų frezavimo staklių ar sandėliuose su autokrautuvu prekes pavežioti. Mokytojų folklore gausu liudijimų apie unikalias patirtis. Tai, žiūrėk, vienas per langą tarp pamokų sugeba traktoriumi lauką užarti, kitas – kambario sienas naujose statybose užtinkuoti. Gal tai tik kalbos prie kavos puodelio susitikus kokiame nors seminare?

Trečias neatliktas namų darbas – kvalifikacijos kėlimo galimybės. Ar jaunas žmogus turi galimybę plėsti universitete įgytas žinias ir įgūdžius ir atrasti naujų veiklų? Dabartinė mokytojų kvalifikacijos kėlimo sistema primena klampią pelkę, o ne viliojantį, kad ir sunkų, kopimą į kalną. Kita vertus, ar naujų kompetencijų įgijimas ir taikymas kasdieniame darbe lemia darbo užmokesčio dydį? Juk viskas politikų rankose. Perskaičius naujų atestacijos nuostatų projektą didžiai daliai esamų mokytojų atsiras naujas galvosūkis: ką daryti, kad esamas atlyginimas nesumažėtų.

Ketvirtas neatliktas namų darbas. Nėra rimtos jėgos, kuri gintų mokytoją kaip darbuotoją. Švietimo darbuotojų profesinės sąjungos yra susiskaldžiusios ir dėl to jų veiklos naudą net sunku įvardyti. Štai pavyzdys, atskleidžiantis situacijos dramatizmą. Per daugiau kaip 30 Lietuvos nepriklausomybės metų ugdymo programos keitėsi tris kartus, o atlyginimo už darbą tvarka – tik vieną. Čia nekalbame apie kuro kainų kilimą, padidėjusius mokesčius, infliaciją. Ką reiškia naujų ugdymo programų įgyvendinimas? Tai papildomos laiko sąnaudos, kurių niekas niekada neišmatuos. Turbūt niekada nebus neįmanoma įgyvendinti paprasto algoritmo. Keičiasi ugdymo programos (svarbi mokytojo darbo sąlygų dalis), keičiasi ar pildoma atlyginimo už darbą tvarka. Reikia gerai pagalvoti, kieno naudai – valstybės ar mokytojo? Šią akimirką turėtų prabilti profsąjungos. Jeigu taip nėra, vadinasi, bendrosios ugdymo programos yra labai popierinės. Tą patį galima pasakyti ir apie švietimo darbuotojų šakinę kolektyvinę sutartį, kuri kažkada buvo pasirašyta. Tačiau tai gali suvokti tik ne po vienų darbo metų mokykloje ir jei manai, kad profesinių sąjungų veikla yra prasminga. Kitas aspektas – darbdavio ir darbuotojo santykiai mokykloje. Mokytojų folkloras pateikia daug niūriai juodų pasakojimų apie prarastus kūdikius, priešlaikinius gimdymus ar pakrikusią sveikatą dėl „šiuolaikinių“ vadybos metodų taikymo. Apie įvairius pasiaiškinimų rašymų vajus ar bendravimą tarp mokyklos vadovybės ir mokytojų per įsakymų serijas „susipažinti ir vykdyti“. Galbūt ir vėl tai tik pasakojimai, atitinkantys žanrą „viena bobutė sakė“. Net darant prielaidą, kad tai nuo pat pradžių išgalvotos istorijos, kyla klausimas: ar kalbos apie lyderystę švietimo sistemoje yra tik besisklaidantis dūmas? Ar tokioms patirtims yra rengiami jaunieji mokytojai?

Penktas neatliktas namų darbas – supermamų supergalios. Nekalbėsiu apie konstruktyvų bendravimą sprendžiant iškilusias problemas. Su ironija pasakysiu, kad yra mamų, kurios įsivaizduoja, kad jų galia prilygsta bet kurios didžiosios valstybės vadovo galiai. Rimti pasistumdymai mokykloje prasideda jau nuo pirmosios minutės, kai jų vaikas pradeda mokytis. Susidūrimai vyksta dėl kiekvienos smulkmenos, judesio, pasakytos frazės ir t.t. Apie tokių mamų žygius žino ministerija, švietimo skyrius, advokatai ir t.t. Deja, šioje kovoje ne visada mokykla ir mokytojas yra nugalėtojai. Valstybė mato, supranta, bet nepadeda. Mokykla, kuri nekuria teisinių tokių problemų sprendimo mechanizmų, turi kapanotis pati. Plintantis naratyvas apie mokyklą, prisitaikančią prie mokinio, gali ne vieną jauną mokytoją paskatinti atsistoti prie frezavimo staklių ar pasirinkti kitą veiklą. Ypač jei ir toliau valstybė toleruos pamokų nelankymą, o socialinės rizikos šeimų tėvai galės vienašališkai teisintis, esą niekaip negali palenkti savo atžalų mokymuisi.

Jaunojo mokytojo laukia sunkus išmėginimų kelias pradėjus dirbti klasėje, kurioje mokiniai ir jų tėvai yra gerai išmokę naudotis švietimo sistemos spragomis. Idealizmo gali nepakakti.

Pateikti neatliktų namų darbų pavyzdžiai turi dvejopą moralą. Mokytojo misija – išmanyti dalyką, surasti bendrą kalbą su mokiniu ir perteikti reikiamas dalyko žinias ir įgūdžius, o ne galvoti, kaip neįsipainioti į įvairius voratinklius ar iš jų išsipainioti. Nesvarbu, apie ką kalbame, – jaunus mokytojus ar senbuvius.

Antra, švietimo sistema kartais primena seną, suklypusią, prikepusią viryklę, ant kurios jaunam žmogui reikia pagaminti šiuolaikišką patiekalą. Ir ne kokią seną bobutės krosnį kaimo sodyboje, kurioje skanus maistas tarsi savaime pasigamina. Ne gero restorano virtuvėje, kur šefas svogūnus ar žalią mėsą pjausto peiliu nenaudodamas raumenų jėgos, o patiekalo kokybę nustato žvilgsniu per sekundės dalį. Tiek vienu, tiek kitu atveju reikalingas išmanymas ir didelė patirtis, kurią pažinęs gali pradėti ieškoti naujų erdvių savo siekiams įgyvendinti. Ar šiuolaikinėje mokykloje yra kuriamos tokios sąlygos? Jeigu ne, tai metas pradėti dirbti.

Na, nebent tik vienas patikslinamasis klausimas: o kas gi tas M.Gorkis? Tūlas frezuotojas ar baldininkas atlieptų, kad nežino jokio M.Gorkio ir kad jam nė nereikia apie jį žinoti. Gauna mažiausiai pusantros štukos į rankas ir dar iš šalies pasidaro pinigų. Ir gyvena, ir vargo nemato. O jūs komisiją dėl matematikos egzamino rezultatų atostogų metu sudarote... Tikri bepročiai.

Pripažinkime, dalis mokinių vidurinėje mokosi dėl to, kad jų tėvai mano, esą profesines mokyklas renkasi abejotinos reputacijos mokiniai ir jie išves jų vaikus iš doros kelio. Kita vertus, vadovaujamasi įsitikinimu, kad baigti vidurinę mokyklą yra gyvenimo ir mirties reikalas. Tačiau niekas negalvoja, kad mokymasis vidurinėje mokykloje – tai pasirengimas studijoms. O kas, jei mokaisi čia tam, kad nebūtum profesinėje mokykloje? Todėl ir profilinis mokymas (individualių planų pasirinkimas) atsižvelgia į tokius poreikius. Suteikia galimybių pasirinkti kuo mažiau dalykų išplėstiniu kursu. Tai atveria naujų galimybių, pavyzdžiui, derinti mokymąsi ir darbą. Dalis mokinių negalvoja apie studijas universitete ir apie tai, kad, norint į jį patekti, reikės išlaikyti matematikos egzaminą. Suvokimas ateina vėliau, kai giminės, draugai ir pažįstami pradeda klausinėti apie būsimą studijų kryptį, nes aukštasis yra tai, ką būtinai turi pasiekti. Štai tuomet ir supranti, kad geriausiai išlaikytum lietuvių ir literatūros B lygio egzaminą ir anglų kalbą. Dramatiškai supratęs, kad tėvų finansinės galimybės per menkos finansuoti tavo studijas universitete, o tavo uždirbami pinigai ir laikas, kai turėtum skaityti privalomos literatūros sąrašo knygas ir aiškintis matematikos uždavinių sprendimus, skirti tik bemsui išlaikyti ir vakarėliams, bet ne savarankiškam gyvenimui, praneši mokytojui apie savo sprendimą laikyti matematikos egzaminą. Nedidelis pastebėjimas pamąstymui: koks gali būti egzaminų laikymas, jei esi trijų besišypsančių saulučių lygio? Valstybė tokias pasirinkimo galimybes suteikia.

Prisiminkime anekdotą. Namų šeimininkei, ekonomistui ir advokatui uždavė klausimą, kiek bus du plius du. Namų šeimininkė atsakė: du plius du bus keturi. Ekonomistas: greičiausiai bus keturi, bet reikia peržiūrėti pastarųjų metų statistinius duomenis; gali būti ir trys. Advokatas užtraukė užuolaidas, užtemdė šviesą, užsidegė cigaretę, patogiai įsitaisė krėsle, įdėmiai pažiūrėjo ir paklausė: o kokio rezultato jums reikia?

Komisijos sudarymas dėl matematikos egzamino rezultatų dar kartą patvirtina teiginį, kad švietimas yra priklausomas nuo politikų įtakos. Blogi rezultatai kenkia politikų įvaizdžiui ir būsimiems rinkimams. Ne veltui švietimo politikos kuluaruose buvo šnabždamasi apie tai, kad valstybinių brandos egzaminų rezultatų pristatymai buvo griežtai derinami, kad nepraslystų jokia netinkama informacija. Niekas nepaneigs, kad valstybinių egzaminų rengimas yra svarbus strateginis taškas, dėl kurio laužomos politinės kovos ietys. Ir tam, kad šią kovą laimėtum, tikrai trijų besišypsančių saulučių gebėjimų lygio nepakaks.

Prieš gerą dešimtmetį startavo naujos kartos Bendrosios ugdymo programos, kurių varomąja jėga tapo bendrųjų kompetencijų ugdymas. Toks pokytis buvo pateikiamas kaip alternatyva žinių kalimo (įsiminimo) kultūrai. Žinių taikymas probleminėse situacijose turėjo tapti panacėja nuo visų ligų. Pateikti mokinių pasiekimų lygių požymiai turėjo atverti naujų ugdymosi galimybių. Tačiau šią akimirką mokytojai buvo paskandinti asmeninės pažangos, įgūdžių, rezultatų ir vertybinių nuostatų jūroje. Visa tai turėjo sukurti naują mokinių pažangos vertinimo sistemą. Niekas nežinojo, nei ką, nei kaip daryti. Koalicijos per tą laiką Seime keitėsi. Pradėta reikalauti pažangos, neatsižvelgiant į ugdymosi turinį. Ir pasklido po Lietuvą pasakojimai apie tai, kad esą turi sąsiuvinį, vadovėlį, dar pamokos temą užsirašai, ir šeštas ar septynetas garantuotas. Pastangos tikrai vertos trijų besišypsančių saulučių įvertinimo.

Sutikite, kad baldžiui tikrai lengviau. Tačiau ar kompetencijų ugdymas įveikė šventąją trejybę – skaityti, rašyti, skaičiuoti? Tiesiog bendrasis ugdymas tapo tuščia deklaracija. Ar naujosios ugdymo programos taps rimta alternatyva, verta daugiau nei trijų besišypsančių saulučių įvertinimo? Galimybės menkos, nes mokytojų kvalifikacijos kėlimo srityje neįvyko rimtų pokyčių.

Ar įmanoma privalomo matematikos egzamino alternatyva? Taip. Šia alternatyva galėtų būti fizinio ugdymo egzaminas. Juk visai neprošal šiais neramiais laikais žinoti, kiek būsimų abiturientų sugebėtų nubėgti tam tikrą distanciją, padaryti numatytą atsispaudimų ar atsilenkimų skaičių, kiek kartų prisitrauktų prie skersinio. Šios alternatyvos intriga ir skandalingumas slypi trijuose dalykuose. Pirma, kaip prieš tai išvardytose rungtyse numatyti kriterinį vertinimą ir nubrėžti išlaikymo ribą. Antra, Vyriausybei paskelbus apie siekį įvesti tokį egzaminą, prasidėtų ne tik daugiatūkstantinės demonstracijos, bet ir bado akcijos. Trečia, atskleistų naujus situacijos aspektus įvedamam karinio pasirengimo dalykui mokyklose. Kaip galima rengti žmogų krašto gynybai, jei jis neturi poreikio reguliariai mankštintis. Jaunuolio, kuris nuolat geimina, veipina ir mažai juda, pasirodymas sporto aikštelėje privalomąja tvarka būtų daugiau nei tragiškas. Matematika kaip mokslų karalienė ne tik būtų nuversta nuo sosto, bet net ir giljotinuota. Lietuvių kalbos ir literatūros egzaminui tektų trauktis giliai į pogrindį. Poliklinikose būtų masiškai sudaromos gydytojų komisijos, kad atleistų abiturientus nuo privalomo fizinio ugdymo egzamino. Įsivaizduokite, kaip pasikeistų Paskutinio skambučio šventimas, jei pirmasis egzaminas būtų fizinio ugdymo! Juk tektų įvertinti alkoholio vartojimo poveikį fizinei formai ir organizmo atsigavimui. Bet, kaip žinia, abiturientai negali turėti nieko bendro su alkoholiu... O gal tokį egzaminą, kad būtų mažiau streso mokiniams, surenkime vasario pabaigoje? Situacija ir jos atspalviai pasikeistų kardinaliai.

Atsimerkime pagaliau. Nutukimas, miego stoka, atsirandanti ne dėl to, kad reikėjo perskaityti Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėlyje“ ar išspręsti 30 fizikos uždavinių. Pridėkime širdies ir kraujotakos sistemos problemas, įvairias priklausomybes, ir susidarysime išsamų šiuolaikinio abituriento vaizdą. Fizinis aktyvumas, kaip ir mokymasis, reikalauja reguliarumo, kurio šiuo metu stinga.

Mes visus tokius mokinius kasmet iškilmingomis kalbomis palydime laikyti valstybinių brandos egzaminų. Ateityje lydėsime į karo tarnybą. Būsimų karių fizinė sveikata gali tapti rimta nacionalinio saugumo problema. Pateiktas pavyzdys rodo, kaip galima pamatyti ugdymo problematiką iš kito požiūrio taško, kuris taip pat svarbus.

Dar viena situacija, verta trijų besišypsančių saulučių įvertinimo. Ar tinginiai, kurie palengva leidžia laiką 7–8 klasėje, naktimis pabus su skausmo perkreiptu veidu, jeigu žinos, kad dešimtoje klasėje privalės įveikti pagrindinį pasiekimų patikrinimą ir tik paskui galės (arba ne) siekti vidurinio išsilavinimo? O kaip tuomet elgtis su naujuoju švietimo politikos propagandiniu postulatu, kad ne mokinys prisitaiko prie mokyklos, o mokykla prisitaiko prie mokinio? Kol kas apie įrankius, kurie bus įteikti mokytojams siekiant įgyvendinti numatytus pokyčius, niekas nekalba. Laukia sunkus kelias iki 2025-ųjų, kai mokytojo profesija turi tapti prestižinė. Liko beveik treji metai.

Kokį kartą arba du gali panaudoti gyvenimo priemiestyje trūkumus. Pavyzdžiui, dingo elektra, nesuveikė žadintuvai, visa šeima pramiegojo. Bet visa tai yra niekas, palyginti su visagalėmis transporto spūstimis. Ir kuo stipriau lyja ar sninga, kuo daugiau kalbama apie tai per visas žiniasklaidos priemones, tuo geriau. Per savaitę spūstimis gali kokias trejetą ar ketvertą pirmų pamokėlių pateisinti.

Sunkiosios artilerijos apšaudymai prasideda, kai išgirsti tokio pavyzdžio istorijas: reikėjo brolį nuvesti į darželį. Istorijos pikantiškumas atsiskleidžia, kai pradedi suprasti elementarų melą, kad nepilnamečiai nei atvesti, nei paimti jaunesnių brolių ar seserų iš darželio išvis negali. Po eilinio pokalbio su tėvais sužinai, kad pamokas praleidinėjantis pilietis apskritai nelinkęs rūpintis savo jaunesniuoju broliu.

Vis dėlto pramiegojimai, spūstys ir primityvus melas yra niekas, palyginti su salvinės ugnies sistemomis. Atostogos per mokslo metus yra ginklas, kuriam lygiavertės atsvaros šiuolaikinėje Lietuvoje dar nesukurta. Prie to galima pridėti mamų ir tėčių lankymą Norvegijoje ar Anglijoje. Juk vaikas, kurį Lietuvoje prižiūri močiutė, turi pasimatyti ir bendrauti su tėvais, kurie jau gyvena skirtingose šeimose. Žinoma, tokiose situacijose dar gali įžvelgti racionalumo grūdą. Bet ką daryti, kai tėvai pateisina praleistas pamokas fraze, esą visos praleistos pamokos jiems yra žinomos arba praleidžiamos dėl šeiminių aplinkybių. Natūraliai peršasi pastebėjimas? Kas turi vykti šeimoje, kad mokinys negali lankyti pamokų. Linksmoji tokių pateisinimų dalis yra ta, kad siuntinius paimti ar išsiųsti galima tik pamokų metu.

Įdomiausi pokyčiai, susiję su pamokų nelankymu, įvyko pandemijos metu, kai, viena vertus, susirgimai kovidu buvo registruojami ir su tuo susijusi nustatoma privaloma saviizoliacija. Kita vertus, didėjantis susirgimų skaičius paskatino tėvus toleruoti pamokų nelankymą dėl galimybės užsikrėsti kovidu. Tad visi tinginiai pradėjo laukti nuotolinio mokymosi, kurio nebuvo.

Galima pastebėti akivaizdžią tendenciją, kad peršalimų statistika staigiai kyla artėjant ilgiesiems savaitgaliams. Dar pridėkime tėvų atostogas ir suprasime: mokytis nebėra laiko.

Situacijos problematiškumas, kad, suteikus galimybę tėvams teisinti pamokas dėl ligos ir nereikalauti gydytojo pažymos, atsivėrė pandoros skrynia. Žvelgiant iš juodojo humoro pozicijos, galima pastebėti akivaizdžią tendenciją, kad peršalimų statistika staigiai kyla artėjant ilgiesiems savaitgaliams. Dar pridėkime tėvų atostogas ir suprasime: mokytis nebėra laiko.

Dabar pakartokime pateiktą algoritmą. Rugsėjį vėluojame į pirmas pamokas, nes miestų gatvėse po vasaros žymiai padidėja automobilių skaičius ir atsiranda iki tol nematytos spūstys. Paskui sekame žiniasklaidos pranešimus apie padidėjusį sergamumą viršutinių kvėpavimo takų ligomis. Įdėmiai fiksuojame informaciją apie virusų plitimą. Jokių būdu nesiskiepijame prieš naują COVID-19 bangą. Ir, žiūrėk, net nepastebėjai, kad dalis rugsėjo ir spalio jau praėjo.

Vėliau stipriname imunitetą, rezervuojame viešbučius Lietuvos pajūryje Helovino, Visų Šventųjų ir Vėlinių proga. Arba išskrendame į Turkijos kurortus ir informuojame klasės vadovus, kad į pamokas pasibaigus rudens atostogoms tikrai laiku negrįšime. Tada grįžę atsiskaitome kontrolinius darbus ir garsiai piktinamės nežmoniškais pamokų krūviais mokykloje. Tiesa, greitai nusiraminame, kai pasirodo pirmosios žinios apie susirgimus gripu. Vėl poilsio akimirka. Tik neilga: juk artėja Kalėdos. Ir neduokdie, jei išplis nauja COVID atmaina, o šeima nepasiskiepijusi. Nuplauks poilsis slidinėjimo kurortuose! Tuomet drebėk žemele. Klius mokytojams už tai, kad nesukuria inovatyvios ugdymosi aplinkos, kurioje galima išmokti nieko nesimokant, ir dėl to apkrauna mokinius pertekliniais reikalavimais ir veiklomis.

Mokyklos administracija šiaip ne taip atremia pastaruosius išpuolius. Šioje sunkioje ir nenuspėjamoje kovoje vėl pagalbos ranką tiesia motina gamta. Lietuvoje, kaip įprasta, sausio pabaigoje ir vasario pradžioje stipriai atšąla. Ir ką gi, nereikia žemelės drebinti, jau vėl atsinaujina viršutinių kvėpavimo takų ligos su komplikacijomis. Gydymosi procesui įpusėjus atsėlina šv.Valentino diena – kas galėjo pagalvoti, kad paūmės pamirštas sinusitas...

Taip ir praeina vasaris ir dalis kovo. Balandį pradedama suvokti, kad papildomi darbai – rimta kliūtis vasaros atostogoms.

Tačiau pakeliui atsiranda dar vienas trikdis – šv.Velykos su vis besikeičiančia data. Kaip gali prieš atostogas nusiteikti rimtam mokymuisi?

O čia jau ir gegužis su karščiais, ir suvokimas, kad mokslo metai jau baigiasi. Tuomet supranti, kad dviem ar trimis ėjimais turi išmokti tai, ką neišmokai per visus mokslo metus. Pavyksta tiems, kurių tėvai nesuplanavo atostogų birželį. Likimo ironija, bet tuo metu vyresnių klasių moksleiviams koją pakiša ir noras užsidirbti.

Situacijos moralas labai paprastas. Pateiktas vaizdas – stipriai šaržuotas, tačiau Jo didenybė Pamokų nelankymas yra ta problema, kuri vienodina bet kokias kalbas apie ugdymo kokybės pokyčius, ugdymo turinio kaitą ir kitus dalykus.

Tačiau didžiausia įtūžio dalis teko L.Tolstojui ir jo pažiūrų kritikai. Populiariausias Rusijos rašytojas būsimam revoliucijos vadui neįtiko, nes kvietė siekti asmeninio dvasinio tobulėjimo, gyventi iš savo darbo, užtikrinti tikėjimo laisvę. Svarbiausias kritikos taikinys – valstiečių padėtis Rusijoje. Iškilusis rašytojas jų problemas kvietė spręsti reformomis, peticijomis carui, derybomis, bet ne revoliucija. Tiek dėl savo gyvenimiškosios patirties, tiek dėl platesnio kultūrinio akiračio L.Tolstojus padėtį Rusijoje vertino daug plačiau nei V.Leninas, kuris siekė, pasinaudojant ekonominiais sunkumais, sugriauti sunkiai prie kapitalistinių pokyčių prisitaikančią imperiją. Šios dienos aktualijos noromis nenoromis verčia klausti, o kas yra ne tik Rusijos, bet gal net Europos revoliucijos veidrodis?

Stabtelėkime, įkvėpkime ir atsiverskime aptrintą Philipe'o Benetono knygą „Politikos mokslo įvadas“, kurioje pateikiama Prancūzijos revoliucijos veikimo principų analizė pagal Augustinną Cochiną. Atkreipkime dėmesį į vieną svarbų pokytį: A.Cochinas „atskleidžia revoliucinių principų ypatybę: jie nustato naujas koordinates ir, tai darydami, radikaliai iškreipia tikrovės vaizdą. Visiškai pasikeičia tiesos ir netiesos, vertinimas – gėrio ir blogio kriterijai; vertinimas siejamas su vieninteliu teisėtumo šaltiniu – vieninga Liaudies valia – arba su vieninteliu Liaudies valios nustatytu teisėtu tikslu – prigimtinei tvarkai ir protui paklūstanti visuomenė – arba su tarpiniais tikslais, kaip  despotizmo sunaikinimas, laisvės draugų pergalė, Revoliucijos gynimas, visuomenės gelbėjimas... Veiksmai ir nuomonės nebevertinami pagal universalius kriterijus ir skirstomi pagal naujo teisėtumo nustatytą perskyros liniją: ar veiksmai ir nuomonės yra tų, kurie išreiškia liaudies valią, ar tų, kurie yra liaudies priešai; ar jos yra revoliucinės, ar kontrrevoliucinės... Naujieji principai, suformuoti neigiant patirtį – teisinga yra tai, ką sako vieninga valia, atveda į tradicinės moralės neigimą – gera yra tai, kas kyla iš Liaudies, arba tai, ko reikalauja Revoliucija ar visuomenės gelbėjimas. Taip pašalinami moraliniai stabdžiai, tampa pateisinamos visos priemonės – nuo išdavystės iki masinių žudynių.“

Svarbu atkreipti dėmesį į kelis dalykus. Pirma, mes esame įtikėję į Apšvietos idėjas, kurias tapatiname su žmogaus teisėmis ir valdžių padalinimo principu bei demokratija. Antra, akivaizdžiai esame pamiršę, kad Prancūzijos revoliucijos neįmanoma nagrinėti be jakobinų veiklos ir jų vykdyto teroro. Trečia, Napoleonas Bonapartas yra Prancūzijos revoliucijos kūrinys, kurį L.Tolstojus romane „Karas ir taika“, atrodo, vadina po Europą siautėjančia hidra. Ir čia tikrai verta stabtelėti. Ar tikrai turime priešnuodžių prieš manipuliavimą visuomenės sąmone? Ar tikrai besitęsiančio karo Ukrainoje akivaizdoje vadovaujamės principu, kad faktai yra tikrovės suvokimo pagrindas? O gal V.Putinas prieš ekonominiu pragmatizmu besivadovaujančią Europą panaudojo tai, ką ji seniai pamiršo?

O gal tikrai verta atsiversti amerikiečių rašytojo Edgaro Allano Poe novelę „Eleonora“ ir susipažinti su įdomiais pastebėjimais: „Mane vadina pamišėliu, bet kas žino, ar pamišimas nėra aukščiausias proto pasireiškimas, ar viskas, kas šlovinga ir didu, nėra sukurta liguistos sąmonės – proto būsenų, kurios išaukštinamos paminant sveiką nuovoką. Tie, kas regi vaizdinius dieną, suvokia daug dalykų, prasprūstančių pro akis žmonėms, sapnuojantiems tik naktimis. Savo niauriuose regėjimuose jie išvysta tolimos amžinybės blyksnius ir pakirdę virpa suvokę, kad ką tik stovėjo prie didžiosios paslapties slenksčio. Būna akimirkų, kai jų protus nušviečia išmintis, kuri yra gėris ir truputį daugiau nei paprastas žinojimas, kas yra blogis.“

Dar kartą pakartokime mantrą: „Putinas – pamišėlis“. Jis pamynė sveiką nuovoką užpuldamas Ukrainą, bet situacijos klasta slypi kitur. O kada mes, europiečiai, pamynėme sveiką nuovoką? Kuriems greičiau nušvis išmintis – mus, europiečiams, ar V.Putinui? Ir šią akimirką galutinai susimaišai, pradedi suprasti, kad pergalė ar pralaimėjimas mūšio lauke – dar ne viskas. Gal tik pradžia.

Šiandien mes žvelgiame į akivaizdų pokytį. Propaganda (emocinis pasaulis) vėl nugalėjo racionalumą (empirinis pažinimas).

Besirausiant knygose teko atrasti dokumentą „Vienos deklaracija“ (1909), prie kurio sukūrimo prisidėjo vokiečių sociologas Maxas Weberis. Čia galima rasti dar kelias šiurpinančias mintis: „Mes nežinome jokių moksliškai įrodomų idealų. Tikrai, mūsų triūsas tapo sunkesnis, nes turime išgauti savo idealus iš savo pačių krūtinės subjektyvistinės kultūros amžiuje. Mes tik neturime žadėti pasakų šalies ir išgrįsto kelio į tą šalį nei šiapus, nei anapus, nei mąstant, nei veikiant; ir mūsų žmogiškojo orumo ženklas yra tai, kad mūsų sielų ramybė negali būti tokia tvirta kaip svajotojo apie pasakų šalį sielos ramybė.“

Tiesiog palengva dėliokime mintis: pamišimas, paminta sveika nuovoka, pasakų šalis, sielos ramybė negali būti tokia tvirta... Toliau didesnis ir lengvesnis pelnas Rusijoje ir Baltarusijoje vietoj žmogaus teisių ar demokratiškų rinkimų. Ir dar viena citata iš to paties dokumento: „Lemtis – tai būti priverstiems žinoti, kad mes negalime sužinoti pasaulio prasmės iš to pasaulio tyrinėjimo rezultatų, kad ir kokie tobuli tie rezultatai būtų, bet turime patys būti jos kūrėjai; žinoti, kad ideologija ir pasaulėžiūra niekada negali būti augančio empirinio pažinimo rezultatas ir kad dėl to aukščiausi idealai, kurie mus stipriausiai įkvepia, visais laikais yra veiksmingi tik kovojant su kitais idealais, kurie kitiems žmonėms yra taip pat šventi, kaip mūsų idealai mums.“

Demokratija yra idealas, putinizmas – irgi. Raketos, kurios griauna Ukrainos miestus, yra empirinio pažinimo rezultatas. Ilgą laiką galvojome, kad kova tarp Europos demokratijos ir V.Putino Rusijos gali būti diskusijos ar dialogo lygmenyje ir niekada neperaugs į karą. Idėjų ir karinių technologijų konfrontacija yra akivaizdi. Šiandien mes žvelgiame į akivaizdų pokytį. Propaganda (emocinis pasaulis) vėl nugalėjo racionalumą (empirinis pažinimas). Negana to, savo idealams apginti naudojame ginklus, o ne argumentus.

Tenka pripažinti, kad L.Tolstojaus pasirinktas asmeninio tobulėjimo kelias ir gyvenimas kaime neišgelbėjo Rusijos nuo bolševikinės revoliucijos. Boriso Jelcino triumfo žygis į valdžią po 1991 m. rugpjūčio pučo neišgelbėjo Rusijos nuo V.Putino valdymo ir primityvios ideologijos. Pasirinktas žodis „neišgelbėjo“ gali būti irgi netinkamas. Gal Rusiją buvo siekiama tik pritaikyti prie naujos realybės? O gal buvo tikimasi, kad buvusios Sovietų Sąjungos ir jos bloko valstybės irgi nesugebės prisitaikyti prie naujos ES tikrovės? V.Putinas, kaip V.Leninas, tikėjosi pasinaudoti Europos susiskaldymu ir neveiksnumu. Galima daryti prielaidą, kad Europai pavyko ir pavyks atremti V.Putino propagandos išpuolius. Šią akimirką Volodymyras Zelenskis yra Europos veidrodis, į kurį nemalonu pažvelgti. Tačiau ar jis taps rimtų pokyčių pranašu, pamatysime. Tikiuosi, kad visas bus gerai ir dėl to nereikės prisiminti kai kurių Salomėjos Nėries eilių:

Jo balsą bangos nuneša į priekį. –

Jis mums brangus, o priešai bijos, –

Kai balsas jų krantus pasiekia

Ir smeigia juos – kaip kalavijas.

Žinoma, tai turi vykti taip, kad telefonas ir puodelis kavos neišskristų iš rankų. Ir, šiukštu, kad karinių lėktuvų antskrydžiai nesutrikdytų pokalbio su bendradarbiu apie suplanuotas atostogas vasarą kur nors Turkijoje ar Egipte. Juk net vadovėlyje „Šalies saugumas ir gynyba“ (2016, Audronė Petrauskaitė, Rolanda Kazlauskaitė Markelienė, Rasa Gedminienė) juodu ant balto parašyta (p. 60), kad konvencinio karo metu „draudžiama pulti civilius ir civilinius objektus (gyvenamuosius namus, ligonines, mokyklas, maldos namus, kultūros ar istorinius paminklus ir t.t.)“. Tad prašom, kad būtų kaip per paradą valstybinių švenčių metu: be jokių netikėtų salvių ir nebemadingų pikiruojančių skrydžių virš daugiabučių, nes... mano papūgiukai peri. Ir dėl pasikeitusių oro masių judėjimo po karinės aviacijos antskrydžių kepsninės anglys blogai išsikūrens, o tuomet – visiškas pravalas. Negalėsiu savo gražiai apskrudusio kepsnio nuotraukos įdėti į socialinius tinklus. Dar pridėkime sukeltą ermiderį dėl poligonų steigimo. Tai vienur kariniai manevrai trukdys tetervinams perėti, tai kitur laisvalaikiu žmonėms po smėlio kopas keturačiais važinėtis. Vienos bėdos. Ir kas sugalvojo, kad rusai puola? Ar amerikiečiai kitokie? Gyventų sau draugiškai...

Prisiminkime dejones dėl galimos bankrotų bangos Lietuvos pajūrio viešbučiuose, kurortuose ir sanatorijose, jei nepasirodys turistų iš Rusijos ir Baltarusijos. Į visa tai įskaičiuokime alpėjimus apie tai, kaip Minsko centre nepamatysi nei šiukšlytės, nei girtuoklio, ir kliedesius apie tai, kaip smagu pamatyti Vladimiro Lenino paminklus Baltarusijos miestuose, ir apie tvarką batkos šalyje. Juk galėtume pirkti pigius degalus, degtinę ir bala žino ką, o dabar visi važiuoja į Lenkiją! Dėl viso to kalta vertybinė užsienio politika ar velniaižin kokie principai!

Pažįstamas vaizdelis ir girdėtos mintys? Manau, kad taip. Ir jos atsirado neatsitiktinai. Dar po 1991 m. nepavykusio pučo Sovietų Sąjungoje rusų režisierius Andrejus Končialovskis viename interviu kalbėjo apie tai, kad Europos pagrindas – sotus ir riebus miesčionio snukis. Snukis, kuriam 2022 m. vasario 24 d. Vladimiras Putinas skėlė antausį – pliuchą. Kodėl antausis yra pelnytas? Pirma, esame užmigę ant gerovės laurų. Antra, bandome suderinti priešybes: puoselėti Europos demokratines vertybes pasinaudodami Rusijos energetiniais resursais. Trečia, nenorime pripažinti, kad Europos gyvenime įvyko lūžis po Rusijos karo su Gruzija ir Krymo okupacijos. Ketvirta, V.Putinas vis dar diktuoja istorinės atminties politikos madas. Tai liudija, kad kai kurios valstybės pripažino apsišaukėles respublikas Ukrainos rytuose.

Pelnytai gavome antausį už kalbas apie dviejų greičių Europą, už sudėtingo sovietinio palikimo ignoravimą, už nuolaidžiavimais pagrįstą politinį korektiškumą, už nenorą rūpintis savo saugumu.

Nuo Petro I laikų Rusijos imperija padeda įveikti didžiausias Europos karines grėsmes. Kaip atsidėkoja Europa? Joje gimsta komunizmo ideologija, kuria susižavi V.Leninas ir Levas Trockis. Jie už Rusijos imperijai priešiškų valstybių pinigus įvykdo revoliuciją, po kurios atsiranda Sovietų Sąjunga. Ji savo ruožtu žlunga dėl nevykusio komunistų valdymo. Savo kalboje V.Putinas pripažįsta komunizmą nevykusia ideologija, bet eina dar toliau. Dėl to geopolitinė katastrofa, kurią sukėlė SSRS žlugimas, paskatino ES ir NATO idėjų plėtrą, kuri baigėsi "korupcijos ir neonacių valdžios" įsigalėjimu buvusiose Sovietų Sąjungos valstybėse ir paprastų žmonių "skurdu ir kančiomis". Tai yra blogis, kuris turi būti sunaikintas geležimi ir krauju.

Tačiau kodėl V.Putinas meta iššūkį ir skelbia, kad NATO sienos turi būti atitrauktos iki 1997 m. ribų? Į viską pažiūrėkime paprasčiau. Nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų amerikiečiai, prancūzai, anglai ir rusai, nors bendravimo sėkmė ir buvo permaininga, yra buvę sąjungininkais. Ar jie, užmiršę senus barnius, negali susitarti dėl Europos ateities? Juk nuo XVIII a. vidurio Rytų Europa yra dalybų objektas. Didžiųjų Europos valstybių mindžikavimas Ukrainos karo akivaizdoje tai liudija. Rusijos vadovas nemeta iššūkio JAV, Didžiajai Britanijai, Prancūzijai, Vokietijai. Jis diplomatiškai klausia, ar jiems verta savo inteligentiškas rankytes teptis į tą mėšlo krūvą, kuri atsirado dėl neapgalvotos europietiškų vertybių sklaidos toje Europos vietoje, kuri kažkada priklausė Rusijos imperijai. V.Putino pasaulėžiūros logika šalta kaip ledas. Jei jums, gerbiamieji demokratijos puoselėtojai, netinka Sovietų Sąjungos garbinimas su Stalinu priešakyje, tai gal prisiminkime Rusijos imperijos likimą. Rusijos imperijos žlugimas – irgi Vakarų sąmokslo rezultatas. Juk dėl tų pačių bolševikų, kuriems vadovavo V.Leninas ir L.Trockis, Rusija nedalyvavo Paryžiaus taikos konferencijoje ir negalėjo priimti svarbių sprendimų dėl Europos ateities. O tai, galbūt, vargšę Rusiją ir atvedė prie Molotovo–Ribentropo pakto.

Šiandien pelnytai gavome antausį nuo V.Putino už kalbas apie dviejų greičių Europą, už sudėtingo sovietinio palikimo ignoravimą, už nuolaidžiavimais pagrįstą politinį korektiškumą, už tautų apsisprendimo teisės ignoravimą, už tautinių sąjūdžių indėlio į Europos civilizaciją nuvertinimą, už nenorą rūpintis savo saugumu.

Tačiau yra ir kita alternatyva. Dar kartą žvilgtelėkime į šalia esantį telefoną, puodelį kavos, gigantišką mėsainį su bulvytėmis ir pagalvokime, ar tikrai norime tai paaukoti dėl Ukrainos išlikimo. O gal Rusijos imperija su visais esamais ir dar statomais rūmais ir caru su visais dvariškiais yra visai neblogas projektas?

Ar atsuksime žandą kitam antausiui?

O tavo, kaip amžino priekaišto ar lemties ženklo, vaiduokliškas pasirodymas subyra atsitrenkęs į elementarų gamtamokslinį paaiškinimą, kad mokslas neturi jokių įrodymų apie nematerialios sielos egzistavimą, nemirtingumą ar amžiną įkalinimą kokioje nors pilyje. Taigi išganymo tema tampa daugiau nei juokinga. Suvokus pokyčius, ir patį vaiduoklį apima siaubas. Viena vertus, pagal pradinį autoriaus sumanymą, naktiniai ūbavimai, daiktų stumdymas ir žvanginimas surūdijusiomis grandinėmis turėtų paprotinti svarbiausius dramos veikėjus. Kita vertus, perveria klausimas: kodėl visoje švietimo reformų dramoje mokytojams suteikiamas vaiduoklių vaidmuo, kurių plevenimą apleistuose dvaro rūmuose greitai išsklaidys atriedantis naujų programų garvežys?

Simbolika čia itin svarbi. Mokytojų asociacijų bandymai kritikuoti naująsias programas primena dalgininkų atakas prieš gerai ginkluotus ir apmokytus kazokus. Naujosios garo bangos (anglų kalbos žodis "steam" lietuviškai – garas, o STEAM santrumpa žymi gamtos mokslų (angl. Science), technologijų (angl. Technology), inžinerijos (angl. Engineering), meno / dizaino (angl. Art) ir matematikos (angl.  Mathematics) sritis) drama slypi vienoje detalėje. Kad ir kokios pajėgos buvo skirtos naujoms programoms kurti ir apginti, teks pripažinti: norint jas įgyvendinti reikės tarsi „Žiedų valdovo“ trilogijoje leistis į Negyvųjų kelią ir derėtis su vaiduoklių armija. Ir ši akimirka tikrai nebus maloni akiai.

Kad ir ką, kad ir kiek švietimo valdininkai ir jiems prijaučiantys kuluaruose kalbėtų apie pavargusius, nemotyvuotus ar išsisėmusius mokytojus, naujoji garo revoliucija mokykloje turi mažai sėkmės galimybių. Kodėl? Pirma, niekas nemąsto apie tai, kokių galimybių įsigyti naują automobilį, nekilnojamojo turto, planuoti vasaros atostogas turi jaunas mokytojas, dirbantis optimaliu krūviu. Dar pridėkime jaunų mokytojų mamų problematiką. Teko girdėti kurioziškų pasakojimų apie tai, kokius žygius reikia atlikti, kad mokyklos vadovybė išleistų moksleivių atostogų metu jauną mamą į savo vaiko rudenėlio ar Kalėdų šventę. Dar pridėkime istorijas, kaip jauni vyrai nesupranta, kodėl jų žmonos mokytojos su savo darbu nesusitvarko iki 17 val. ir kad už viršvalandžius niekas nemoka. O kur dar kartų kaita mokykloje, itin svarbi įgyvendinant naujas programas! Naujų pedagogų antplūdžio tikrai nematyti. Vadinasi, yra dar daug nepaminėtų aplinkybių, kurios lemia darbo mokykloje patrauklumą. Ir apie jas reikia ne tik kalbėti – problemas reikia identifikuoti ir spręsti.

Sieki pažangos ir kuri tvarią emocinę aplinką mokydamas vaikus vadelioti vežimą, o po poros metu iš tavęs reikalaus išmokyti valdyti reaktyvinį lėktuvą.

Tad ir planuojamo prestižo spindesys greitai blėsta. Dabartinė darbo apmokėjimo ir atlyginimų kėlimo logika leidžia tik išsaugoti esamus darbuotojus, bet ne privilioti naujų. Mokytojų atlyginimų problema – kompleksinė, priklausanti nuo daugelio veiksnių. Vienokia ji didmiestyje, kitokia – nedideliame miestelyje.

Antra, mokytojų kvalifikacija ir jos kėlimas. Vykstančios diskusijos dėl būsimųjų ugdymo programų aiškiai rodo atotrūkį tarp akademinio pasaulio ir mokyklos. Tenka pripažinti, kad seminarai apie pamokos laiko vadybą menkai dera su tomis didaktinėmis ir akademinėmis naujovėmis, kurias netrukus reikės įgyvendinti. Įdomu, kodėl per dešimtmetį nebuvo suprasta, kaip šį atotrūkį įveikti?

Situacija tikrai dramatiška. Iš tavęs reikalauja nuomonės apie būsimąją ugdymo programą, tačiau tam turi imti akademines atostogas savo sąskaita. Tik tuomet galėsi pasiekti tokį suvokimo lygį, kad pajėgtum suprasti, kas gi joje parašyta.

Aišku, niekas taip nedaro ir nedarys. Bet situacija atrodo tikrai paradoksali. Sieki pažangos ir kuri tvarią emocinę aplinką mokydamas vaikus vadelioti vežimą, o po poros metų iš tavęs reikalaus išmokyti valdyti reaktyvinį lėktuvą.

Ar praėjęs dešimtmetis tikrai buvo toks trumpas laikotarpis tinkamai pasiruošti artėjančiai garo revoliucijai? Ar švietimo reformoms yra rengiamasi taip, kaip kad kelininkai rengiasi artėjančiai pūgai? Pokyčiai reikalingi, tačiau kodėl mokytojams tenka vaiduoklių, o ne pagrindinių veikėjų vaidmuo?

Net paklausęs lietuviškos roko operos „Meilė ir mirtis Veronoje“ pradedi pokyčiams suteikti simbolinę reikšmę. Ne veltui vienoje arijoje dainuojama apie pavargusią geležį ir Dievą, kuriam sunku ištverti.

Tačiau padėkime visus dievulius ir simboliką į šalį, nes mąstymas – tik cheminių procesų visuma. Būsimose ugdymo programose net praeities suvokimas ar praeities klaidų apmąstymas, kaip teigia vienas Andrejaus Tarkovskio filmo „Stalkeris“ herojus, padedantis apvalyti sielą, taps efemerišku dalyku. Juk viską galima paaiškinti neurolingvistiniais procesais.

O gal verta užsidėti abejingumo kaukę ir prisiminti sovietinėje komedijoje „Operacija Y“ vieno herojaus išsakytą mintį, kad "iš undinių galima uždirbti daugiau"? Tik ar galvojimas apie tai, kad galima laimės paieškoti kitur arba kaip greičiau sulaukti pensijos, nėra blogiausias valstybės investavimo į mokytojus pavyzdys? Tuomet tikrai nėra jokios prasmės būsimus pokyčius koduoti įmantriomis anagramomis ir samdyti kazokų būrį jų apsaugai.

Pridėkime dar įsitikinimus, esą konstitucija ir įstatymai – tik popierius, todėl netrukus pamatysime atslenkantį diktatūros šešėlį. Kas ir kaip bandys įgyvendinti diktatūrą, niekam tarsi ir neįdomu – įrodymų niekas nepateikia. Tokios retorikos skleidėjai stebina net tik dėl teisinio, bet ir istorinio mažaraštiškumo. Vienu rankos mostu nubraukiama bet kokia istorinė atmintis. Kodėl taip atsitiko?

Dalį atsakymų galima surasti Tomo Daugirdo knygoje "Sparnuoto arklio dantys" (2008). "Informacija apie aktualiausius įvykius plinta žaibiškai, šalia tradicinių bendrijų klesti gausybė mažų, stambūs kultūriniai vienetai skyla į nesuskaičiuojamas subkultūras, asmeninės, visuomeninės bei kultūrinės identifikacijos klausimai tampa vieni iš svarbiausių ir gyvybiškiausių", – sako autorius.

Nedidelis pastebėjimas. Jei giliniesi į vaistų šalutinį poveikį ir apie tai diskutuoji su bendraminčiais, neliks laiko įsigilinti į istorines aplinkybes, kurios leido ateiti į valdžią iškiliausiems pasaulio diktatoriams. Galima nustumti Leniną į šalį ir, pabėgus nuo šūkio "vėl rusai puola", kalbėti apie Augusto Pinochetą ar Francisco Francą. Arba atsigręžti į lietuvišką realybę ir kalbėti apie Antaną Smetoną. Kad susidarytume visą vaizdą, pakanka pavartyti mokyklinį istorijos vadovėlį.

Susidariusi situacija tikrai pavojinga, nes žmogus, nežinantis nei istorinio, nei pilietinio konteksto, tampa imlus marginalų skelbiamiems propagandiniams šūkiams. Tad rugpjūčio pradžioje vykusio mitingo prie Seimo organizatoriams, dalyviams ir jų priešininkams pavyko įgyvendinti propagandinį triuką – susiaurinti pasirinkimą.

Socialiniuose tinkluose greitai paplito šūkis apie suskaldytą Lietuvą. Ir nesvarbu, kad buvimas lietuviu ar Lietuvos piliečiu yra daugiamatis, bet buvo pasirinktas konfrontacinis sprendimas – už ir prieš skiepus. Tie, kas už skiepus, yra nemąstantys, klauso valdžios skalikų. Tie, kas prieš, – irgi protu neapdovanoti veikėjai. Vadinasi, belieka atsiversti Vytauto Petkevičiaus romaną "Durnių laivas" ir savęs paklausti, ar durnumas yra lietuvių tapatybės dalis.

Dar vieną atsakymą randame toje pačioje T.Daugirdo knygoje: "Kai nėra aiškios skirtingų kontekstų ribos, kai kultūrinėje apyvartoje vyrauja iš kontekstų ištrūkę ar į juos neįmąstyti paskiri kultūros reiškiniai ir skirtingų kultūros kontekstų atplaišos, susiejanti kultūra reikšis kaip vertybinis chaosas arba beformė įvairovė."

Dar viena marginalių propagandistų pasiekta pergalė – kurti chaosą. Diktatūra ir teroras lietuviškai tapatybei (bent jau iki rugpjūčio 10-osios) turėjo būti minimaliai siejama su Stalino laikų sovietizacija. Tačiau, jei "prie ruso buvo geriau" ir Rusija negali būti agresyvi valstybė, tai ką daryti su Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga? Uždrausti ar sąjungos narius apmėtyti akmenimis renginio "Su Lietuva širdy" metu? Nes juk jie artimai susiję su partija, kuri prisidėjo prie kolūkių griovimo.

Ar matematinis, gamtamokslinis ugdymas sugebės atremti globalaus ir marginalinio pasaulio iššūkius?

Šios vasaros pabaigos įvykiai kuria vertybinį chaosą. Vėl grįžkime prie istorijos vadovėlių, pamąstymo, ar po 30 nepriklausomybės metų vėl stovime prie suskilusios geldos ir leidžiame marginalams abejoti istorinių įvykių tikrumu, manipuliuoti jais siekiant primityvių politinių tikslų. O gal verta dar kartą, atsižvelgiant į pasikeitusį kontekstą, peržiūrėti istorijos ugdymo programas? Ar matematinis, gamtamokslinis ugdymas sugebės atremti globalaus ir marginalinio pasaulio iššūkius?

Ir dar viena mintis iš leidinyje "Atminties kultūrų dialogai Ukrainos, Lietuvos, Baltarusijos (ULB) erdvėje" paskelbto Henryko Samsonowisziaus straipsnio "Ar egzistuoja bendra Europos atmintis? "Atmintis, įvairių praeities pavidalų regėjimas, yra ne tik paprastas buvusių įvykių atpasakojimas, bet ir bandymas juos išaiškinti bei rasti sau reikiamą vietą dabartyje. Perfrazavus seną posakį, būtų galima sakyti: pasakyk man, ką prisimeni, ir aš tau pasakysiu, kas esi. (...) Atmintis apibūdina ir įvardija asmenį, suteikia jam tapatybės suvokimą, užtikrina jo saugumą", – rašo autorius.

Jei žmonės drįsta manipuliuoti holokaustu, tremtimi, Sausio 13-ąja ar kitais svarbiais istoriniais įvykiais, kyla klausimas, ką jie žino ir ką atsimena. Vadinasi, jei bent minimaliai supranti istorinių įvykių kontekstą, niekuomet nedrįsi manipuliuoti gana skaudžia praeitimi.

Čia vėl tenka pripažinti eilinę marginalių propagandistų pergalę – inicijuoti diskusijas. Tik ar abiejų pusių atstovai, norėdami suprasti vienas kitą, atsivers bent Lietuvos Respublikos Konstituciją, tremtinių atsiminimų knygą "Leiskit į tėvynę", Anos Frank dienoraštį? Gal tikrai paprasčiau draskyti akis jaunam politikui, aiškinant, kad "visą gyvenimą šiomis rankomis rinkau šilelius, o ką tu gero padarei?!". Gal paprasčiau viską padalyti į juodą ir baltą, nė nesistengiant išvysti požiūrių spektro?

Gal iš dalies teisūs tie, kas, anot gandonešių, sako, kad liberaliai pertvarkant ugdymo programas, istorijos mokytojai turės pasiieškoti darbo, nes juk istorinių kontekstų šiuolaikiniame pasaulyje gali neprireikti? Įdomu, ką apie tai galvoja marginalūs propagandistai.

Kita vertus, reikia atiduoti nedidelę duoklę alternatyviajai istorijai. Tam, kad pavyktų suvokti, kaip vakcinacijos problema būtų sprendžiama laikais, kai "prie ruso buvo geriau".

Aišku, kad ligos egzistavimas tam tikrą laiką būtų neigiamas, bet SSRS vadovų valdymo palikimas leidžia numanyti tam tikrą sprendimų logiką. Michailas Gorbačiovas ilgą laiką neigtų ir kalbėtų apie pertvarką, bet suvokęs, kad problemos ignoravimas savo padariniais gali prilygti Černobylio katastrofai, imtųsi veiksmų. Tačiau jo sprendimų sėkmingumą lemtų Leonido Brežnevo palikimas – deficitas, kuris atsirado dėl menko sovietinės ekonomikos technologinio lygio. Nereikia pamiršti, kad gydytojai, kalbantys apie kovido keliamą grėsmę, jau būtų pabuvoję ir beprotnamyje, ir tremtyje, ir netekę darbo, ir už veltėdystę padirbėję pataisos darbų kolonijose. Po to prasidėtų kova su virusu, bet šią kovą koreguotų visagalis deficitas. Visi pakampėse šnabždėtųsi apie amerikietišką vakciną, kuria skiepijami partiniai ir jų šeimos nariai. Likusiems piliečiams beliktų megzti naujus blato tinklus tam, kad gautų išganingąjį skiepą.

Nikita Churščiovas pradėtų propagandinę kampaniją, kaip kosmoso užkariavimas ir Berlyno sienos statyba padėtų kovai su kovidu ar paskelbtų, kad kukurūzuose esančios maistinės medžiagos yra pats geriausias vaistas nuo viruso. Arba pradėtų varžybas dėl vakcinos gamybos siekdamas pavyti ir pralenkti JAV, tačiau priimtų sprendimų efektyvumas primintų kukurūzų sodinimo ir plėšinių įsisavinimo kampanijas. Tik pripažinus nesėkmes ir pašalinus SSRS generalinį sekretorių, būtų atkreiptas dėmesys į piliečius.

Stalino laikais ligoninių, kuriose būtų diagnozuotas virusas, personalas būtų sušaudytas, o jų šeimos nariai ištremti. Bet koks kalbėjimas apie pandemiją būtų laikomas antisovietine veikla ir baudžiamas tremtimi ar sušaudymu. Ir tik pripažinus katastrofišką padėtį valstybėje, būtų priimami sprendimai dėl pandemijos suvaldymo.

Leninas gydytų tik tuos, kurie palaiko bolševikus. Kadangi tokių žmonių jaunoje sovietų valstybėje būtų mažai, virusas atvertų puikias galimybes susidoroti su liaudies priešais. Prie viso to dar galime pridėti jau žinomus Rusijos pilietinio karo siaubus. Vietoje moralo galima paklausti, kaip didieji pasaulio vaikų draugai Leninas ir Stalinas pasielgtų su rugpjūčio 10-osios mitingo dalyviais. Šių SSRS vadovų sprendimai, palyginti su 1962 m. įvykiais Novočerkaske, kai kariuomenei bandant išsklaidyti streikuojančių darbininkų minią žuvo 24 žmonės (kai kuriais duomenimis 22), būtų dar žiauresni. Beje, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, 2005 m. pareiškęs, kad SSRS žlugimas buvo didžiausia amžiaus geopolitinė katastrofa, 2008-aisiais šaltu veidu dėjo gėles prie paminklo Novočerkasko tragedijos aukoms atminti. Toks elgesys – tipiškas propagandos triukas, kai skleidžiamos prieštaringos tiesos.

Verta įsiklausyti į stalinizmo laikais parašyto Aleksejaus Tolstojaus romano "Petras Pirmasis" (į lietuvių kalbą vertė Kazys Boruta 1951–1952 m.) žodžius: "Šita mirties bausmė griežtai skiriasi nuo pirmiau buvusios. Ji atlikta skirtingais būdais ir beveik neįtikėtinais... Trys šimtai trisdešimt žmonių vienu sykiu krauju apliejo Raudonąją aikštę. Šita milžiniška žudynė galėjo būti įvykdyta tiktai todėl, kad visi bojarinai, caro Dūmos senatoriai, djakai – caro įsakymu turėjo imtis budelio darbo. Jo įtaringumas išaugęs be galo; atrodo, jis visus įtaria užjaučiant žudomus maištininkus. Jis sugalvojo surišti kruvinu laidu visus bojarinus... Visi šitie kilmingi ponai ėjo į aikštę, iš anksto drebėdami dėl būsimo mėginimo. Prieš kiekvieną iš jų pastatė po nusikaltėlį. Kiekvienas turėjo paskelbti mirties sprendimą stovinčiam prieš jį ir paskui jį įvykdyti, savo rankomis nukirsti galvą pasmerktajam." Gana įtaigiai aprašyta egzekucija. Šis epizodas stalinizmo epochoje atsirado ne veltui.

Tad būtina suvokti, kad kalbėjimas apie Lietuvos valstybės valdžios institucijas kaip apie diktatūrinį režimą yra mažu mažiausiai neatsakinga. L.Brežnevo sąstingio ir neveiklumo gerovė buvo sukurta vykdant nuoseklią teroro politiką, kurios poveikis pamažu menko, nes SSRS piliečiai tapo abejingi bet kokioms komunistų partijos reformoms, jų nekritikavo ir nesipriešino joms. Ir tik atsiradus elementariai nekomunistinei žodžio laisvei ši valstybė žlugo.

Tiesiog įsivaizduokime, kad piktasis burtininkas Rotbartas yra Vladimiras Leninas, kuris užbūrė (čia pats lengviausias variantas po kelerių metų pilietinio karo metu vykusių žudynių Rusijoje) buvusias Rusijos imperijos tautas (gulbes) ir sukūrė Sovietų Sąjungą. Visi puikiai prisimename užburtų gulbių karalienę Odetą. Kitas svarbus klausimas, kam turėtų tekti Zygfrido vaidmuo. Čia tikrai rimtos diskusijos reikalaujantis klausimas, nes šiam vaidmeniui tinka tiek Michailas Gorbačiovas, tiek Borisas Jelcinas. Ir šią akimirką užverda tikra amžinos meilės drama. Gulbe paversta Odeta ir jos draugės simbolizuoja Sovietų Sąjungą, o Zygfrido pergalė prieš Rotbartą 1991 m. turėjo liudyti rimtus politinius pokyčius, t.y. komunistinės valstybės žlugimą. Tačiau jei nebūtų M.Gorbačiovo pertvarkos, B.Jelcinas tikrai nebūtų turėjęs galimybės perskaityti savo kreipimosi į Rusijos piliečius ant Tamanės divizijos tanko Nr.110.

Rugpjūčio pučas aiškiai parodė, kad išblėso meilė Sovietų Sąjungai, bet ar tuo metu Rusija atsisakė savo imperinių ambicijų?

Burtininko Rotbarto vaidmens ištakos gali siekti Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus III laikus, kai į gyvenimą buvo paleista Maskvos – trečiosios Romos teorija. Vadinasi, 1991 m. įvykiai gulbių karalienei Odetai galvą susukti galėjo daugybe klausimų. Pavyzdžiui, kokiomis aplinkybėmis M.Gorbačiovas buvo Rotbartu, o kada – Zygfridu? Ar tikrai Valstybinis Ypatingosios Padėties SSRS komitetas buvo blogasis burtininkas? O gal tam tikro nevykusio sąmokslo auka? Tą patį galima pasakyti ir apie juodąsias gulbes – SSRS karines pajėgas, kurios užplūdo miestus be aiškaus veiksmų plano. Čia svarbūs keli aspektai.

Pirmasis – bendros SSRS žlugimo priežastys. Verta įsiklausyti į konferencijos "1991 m. rugpjūčio pučas Maskvoje, jo pasekmės Vilniuje ir atgarsiai pasaulyje. Atkurtos Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas" (2016 08 21) metu išsakytus Valdo Rakučio žodžius: "Pagrindinis, ko gero, dalykas, apie kurį mes mažai kalbame, yra dvasinė Sovietų Sąjungos krizė – kai žmonės deklaruoja vienus idealus, o gyvena jau visiškai kitaip, kai niekas, net ir patys komunistai, nebetiki šiais idealais, juos kartoja kaip papūgos, bet žiūri visiškai į kitą pusę, kai atsiranda keli standartai ir nebėra jau ne tik daugumos, bet net ir kokios nors aiškios grupės žmonių, kuri gyventų tos ideologijos, kuri viešai deklaruojama, kelyje."

Vadinasi, komunizmas jau nebuvo viliojantis, o alternatyvas siūlė Vakarai. Kitas svarbus pokytis – Rusijos visuomenės demokratėjimas. Ypatingos pagarbos vertas žurnalistės Tatjanos Malkinos klausimas spaudos konferencijos, kurią surengė Valstybinio Ypatingosios Padėties SSRS komiteto nariai 1991 m. rugpjūčio 19 d. vakare: "Prašom pasakyti, ar suprantate, kad šianakt jūs įvykdėte valstybės perversmą? Koks palyginimas jums korektiškiausias – 1917 ar 1964 m.?"

Prieš mus – akivaizdi žodžio ir minties laisvės pergalė. Nušalinamas valstybės vadovas ir natūraliai kyla klausimas, ar padėtis Sovietų Sąjungoje 1991 m. yra blogesnė nei Rusijos imperijoje 1917 m. Ar M.Gorbačiovo sprendimai yra blogesni nei Nikitos Chruščiovo? Tad V.Rakučio žodžiai apie Valstybinio Ypatingosios Padėties SSRS komiteto narius pagrindžia prieš tai išsakytas mintis: "Sovietų Sąjunga išlaikė daugybę įvairių režimų visame pasaulyje ir atrodė, kad visas šis reikalas anksčiau ar vėliau prislėgs tą Sovietų Sąjungą. Iš esmės taip ir atsitiko. Satelitinės valstybės vis tiek vystėsi taip, kaip joms reikėjo, ir jie negalėjo šito valdyti. Štai tie procesai, kurių negalėjo suvaldyti. Ir šitie žmonės, kuriuos jūs matote, šitie pučistai, pažiūrėkite į jų veidus, – juose nėra nei vilties, nei idėjos. Jie tiesiog atstovauja mechaniškai Sovietų Sąjungai, bet jie savyje nieko neturi, jie negali nieko pasiūlyti, žmonės paskui juos eiti jau nebegali. Tai negyvos sistemos paskutinieji mohikanai."

Belieka įvertinti blogojo burtininko Rotbarto transformacijas XX a. Rusijoje. Leninas pasiūlo komunizmą, pasaulinę revoliuciją ir SSRS vietoje Rusijos imperijos, Stalinas – industrializuotą SSRS ir viešpatavimą Rytų Europoje, N.Chruščiovas siūlo pavyti ir aplenkti JAV, Leonidas Brežnevas – išsaugoti esamą padėtį, M.Gorbačiovas... Ką galėjo pasiūlyti Sovietų Sąjungos vadovas sovietiniams žmonėms, kurie palaipsniui pradėjo suprasti, kad jų tautybė, kalba, papročiai ir istorija skiriasi nuo sovietinės?

Galbūt tiek M.Gorbačiovas, tiek B.Jelcinas savaip atliko blogojo burtininko Rotbarto vaidmenį ir meistriškai panaudojo Odiliją kaip Rusijos imperializmo simbolį?

Todėl visa rugpjūčio pučo intriga slypi Rusijos ir SSRS santykiuose. Keletas faktų, kuriuos reikia prisiminti. 1990 m. kovą Sovietų Sąjungoje vyksta rinkimai, kuriuos triuškinamai laimi judėjimas "Demokratinė Rusija". Rinkimai paskatina trys svarbiausius politinius pokyčius. Pirmasis – M.Gorbačiovas panaikina 6-ąjį SSRS konstitucijos straipsnį apie vadovaujantį komunistų partijos vaidmenį ir įsteigia SSRS prezidento postą. Antrasis – Maskvos ir Leningrado (dabar Sankt  Peterburgas) miestų vadovais tapo demokratai Gavrilas Popovas ir Anatolijus Sobčakas. Trečiasis – Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos (RSFSR) Aukščiausiosios Tarybos pirmininku išrenkamas B.Jelcinas.

1990 m. kovo 15 d. neeilinis SSRS Liaudies deputatų suvažiavimas Sovietų Sąjungos prezidentu išrenka M.Gorbačiovą. 1990 m. birželio 12 d. RSFSR Liaudies deputatų suvažiavimas priima deklaraciją dėl valstybinio suvereniteto, kuris pradėjo įstatymų karą su SSRS dėl pramonės įmonių ir gamtinių išteklių valdymo. Verta paminėti ir B.Jelcino pasitraukimą iš komunistų partijos narių, kuris įvyko po išsakytos kritikos M.Gorbačiovui XXVIII komunistų partijos suvažiavime 1990 m. liepos 12 d.

Sovietų Sąjungos situaciją blogina ne tik sąjunginių respublikų, bet ir RSFSR autonominių sričių bei regionų suverenitetų paradas. Kitu nesantaikos tarp M.Gorbačiovo ir B.Jelcino karštuoju tašku tapo perėjimo prie rinkos ekonomikos mechanizmo įgyvendinimas, kurį apsunkino toliau blogėjanti ekonominė padėtis. Čia verta stabtelėti ir prisiminti Lietuvą. Kiekvienas iš mūsų supranta, kas tuo metu Lietuvoje buvo kitaip nei Rusijoje ir Sovietų Sąjungoje. Svarbiu SSRS likimo lūžio tašku tapo 1990 m. lapkričio 19-oji, kai Rusijos ir Ukrainos vadovai pasirašė susitarimą dėl abipusio nepriklausomybės pripažinimo bei tiesioginio ir lygiaverčio bendradarbiavimo be sąjunginių institucijų dalyvavimo. Tokia įvykių eiga paskatino M.Gorbačiovą kreiptis į SSRS KGB vadovą Vladimirą Kriučkovą, kad jis parengtų nutarimą dėl ypatingosios padėties įvedimo.

Tuo pačiu metu SSRS Liaudies deputatų suvažiavimas priėmė prezidento pasiūlytą įstatymą dėl prezidentinio valdymo įvedimo ypatingosios padėties atveju. Galbūt papildomą atspalvį šioje istorijoje suteiks 1991 m. kovo 17 d. organizuotas referendumas dėl SSRS ateities, per kurį 76,43 proc. gyventojų pasisakė už atnaujintos Sovietų Sąjungos, kaip lygiaverčių respublikų federacijos, išsaugojimą.

Tenka pripažinti, kad dėl tvyrojusios politinės įtampos tarp M.Gorbačiovo ir B.Jelcino referendumo rezultatų patikimumu galima abejoti, bet visuomet reikia pagalvoti apie tai, kaip šiuos duomenis galima panaudoti propagandai. Verta įsidėmėti, kad susidariusi situacija SSRS 1991-ųjų išvakarėse brėžė jau naujus politinio žemėlapio kontūrus. Amžinąją meilę Odetai siūlė M.Gorbačiovas ir B.Jelcinas. Tačiau neverta pamiršti ir Rotbarto dukters Odilijos, kuri žavi, vilioja ir keri. Galbūt tiek M.Gorbačiovas, tiek B.Jelcinas savaip atliko blogojo burtininko Rotbarto vaidmenį ir meistriškai panaudojo Odiliją kaip Rusijos imperializmo simbolį? O kad situacija net ir dabar nepaprasta, verta įsiklausyti į istoriko Egidijaus Papečkio žodžius: "Priminsiu, kad rugpjūčio 1 d. atvykęs į Sovietų Sąjungą JAV prezidentas G.Bushas Kijeve pasiūlė susilaikyti nuo, jeigu sakyčiau pažodžiui, savižudiško nacionalizmo. Jį galima ir suprasti, nes liepos 7 d. buvo pasirašyta sutartis tarp Slovėnijos, Kroatijos ir Jugoslavijos, kuri kaip ir turėjo išspręsti visų respublikų savarankiškumo klausimą, bet, praėjus vos 20 dienų, liepos 27 d., t.y. kelios dienos iki G.Busho vizito Kijeve, Jugoslavija užpuolė Kroatiją, užpuolė Kroatijos regioną ir įvyko ginkluoti susirėmimai su kroatų policija. Prasidėjo įvykiai Balkanuose, kurie truko ilgai ir baigėsi vėlgi tik dėl NATO intervencijos.".

Taigi, būsima sutartis dėl atnaujintos Sovietų Sąjungos buvo užkoduota nesėkmei. SSRS užsienio reikalų ministro Eduardo Ševardnadzės žodžiai apie artėjančią diktatūrą liudija ne tik apie M.Gorbačiovo veiksmus, kurie bus įgyvendinti 1991 m., bet ir apie SSRS valstybės antidemokratinę prigimtį. Dėl to JAV ir Vokietijos susitarimai dėl dujotiekio "Nordsream 2" tiesimo pabaigos artimai siejasi su E.Papečkio pastebėjimais apie užsienio valstybių reakcijas į Rugpjūčio pučą: "Visi vadovai, išskyrus M.Thatcher, visi vadovai vartojo terminą "naujoji sovietų valdžia". Tą patį pasakė H.Kohlis, tą patį pasakė F.Mitterand’as. Vadinasi, jie tą grėsmę vertino kaip pakankamai rimtą ir jie visi neprašė sustoti, atiduoti valdžią. Taip, jie pasmerkė perversmą, bet, kita vertus, jie kalbėjo, kad tikisi, jog ta naujoji valdžia laikysis prisiimtų reformų. Jie tikėjosi iš perversmininkų, kad jie laikysis to, ką žadėjo jų nuversta valdžia. Aš manau, kad mes jų negalime kaltinti, jie tikrai rūpinosi savo valstybių likimu, savo valstybių žmonėmis. Tas branduolinis ginklas iš tiesų buvo pernelyg bauginanti priemonė, kurios nebuvo galima ignoruoti."

Tad vėl tenka grįžti į 1991 m. gruodžio 8-osios Belovežo girią, kurioje Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos vadovai paskelbė apie SSRS žlugimą ir apie Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) įkūrimą. Socialiniuose tinkluose Rusijos informaciniai puslapiai pateikia labai daug informacijos apie Rugpjūčio pučą, tačiau daugiausia sarkazmo sulaukia NVS įkūrimas. Galima numanyti, kodėl. Tiek to meto Baltarusija, tiek Ukraina parodomi kaip išlaikytiniai. Dėl to šiuo metu didėjantis Prancūzijos, Vokietijos, JAV ir Rusijos bendradarbiavimas sudaro prielaidas abejoti eurointegracijos sėkme ir teikiamomis saugumo garantijomis. Ukraina išlieka svarbiu europinių pokyčių indikatoriumi. Belieka tikėtis, kad esami rotbartai ateityje Europai nepasiūlys naujosios Odilijos, kuri naujai žavės, kerės ir vilios.

Tačiau būtina nepamiršti ir lietuviškos Rugpjūčio pučo kasdienybės, apie kurią liudija Vytautas Landsbergis: "O aplink buvo visokiausio blaškymosi, žinoma, ne taip paprasta buvo. Čia tau skambina iš Rygos generolas F.Kuzminas ir sako, kad jis dabar nuo šios dienos yra Lietuvos valdžia, pagal pučo viršininkus, ten naujas prezidentas G.Janajevas, tenai GKPČ jau dabar viską sprendžia, ir jį įgaliojo tvarkyti Baltijos valstybių reikalus, jo įsakymai mums privalomi. Aš pasakiau: generole, jūsų įsakymai mums nėra jokie įsakymai, jūs ne valdžia, mes nevykdysime jūsų įsakymų. Jis sako: aš naudosiu jėgą, man Konstitucija leidžia, aš naudosiu jėgą. Sakau, na, pabandykite. Anksčiau buvo tokių progų, aš pasakydavau jiems, kad prisimintų Niurnbergo teismą, kaip tie, kurie manė, kad turi teisę naudoti jėgą, paskui turėjo sunkiai aiškintis arba net keliavo į kartuves. Tai tokie buvo principiniai susirėmimai."

Liaudies seimo deklaracijose suskambo kokybiškai naujas komunistinės propagandos žodynas, kuris dabar gali kelti šypseną. Tačiau nereikia pamiršti, kad jis ilgą laiką buvo mūsų kultūros dalis. Kita vertus, žodyno pokyčiai liudija ir vertybines permainas. Tiesiog kviečiu dar kartą įsigilinti į kai kurių svarbių tarpukario dokumentų turinį.

1918 m. vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akte skaitome: "Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18–23 d. 1917 m., skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis. Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas."

Svarbiausi vertybiniai akcentai – tautų apsisprendimo teisė, nepriklausomybė, demokratija, rinkimai – aiškiai matomi ir girdimi. Atkurtos Lietuvos valstybės ateities vizija yra demokratinė respublika.

Dabar pabandykime suprasti Lietuvos Laikinosios Revoliucinės Darbininkų ir valstiečių vyriausybės manifesto (tų pačių 1918 m. gruodžio 16-ąją) kalbą: "Parsidavėlė Baltijos, Lietuvos ir Lenkijos buržuazija, nesitikėdama savo spėkomis pergalėti kylančią pas mus proletarų revoliuciją, daro visa, kad greičiau atvyktų anglų-prancūzų-amerikonų kareivija, ir kad padėtų jai kraujo upėse paskandinti darbininkų klasę. Mes žinome, ką neša šitie naujieji "liuosuotojai" Lietuvos proletarams ir pusiau proletarams: jie neša tą patį jungą ir nužeminimą, kuriuos trys metai atgal atnešė Vokietijos "liuosuotojai", tą patį darbininkų klasės ir sodžiaus biednuomenės grobimą, pavergimą. Iš Rusijos patyrimo mes matome, kad sąjungininkų imperialistų "okupacija" niekuomi nesiskiria nuo vokiečių imperialistų okupacijos: tas pats dvarininkų ir kapitalistų valdžios grąžinimas, tas pats darbininkų ir sodžiaus biednuomenės pavergimas, ta pati juodoji reakcija, tie patys šaudymai ir pasityčiojimai iš mūsų brolių."

Nors to meto sovietų Lietuva gyvavo labai trumpai, vos kelis mėnesius, tačiau paskelbtas manifestas mus užlieja nauju žodynu, kurį net ir dabar ne kiekvienas galėtų paaiškinti, ir nauju kontekstu.

Kodėl žlugo A.Smetonos režimas? Nes jam nepadėjo "liuosuotojai": anglų-prancūzų-amerikonų kareivija.

Jeigu reikėtų išversti Lietuvos bolševikų sukurtą tekstą į žmonėms suprantamą kalbą, jis skambėtų maždaug taip: Lietuvos Taryba ir Lietuvos Vyriausybė tarnauja svetimiems; ji yra silpna ir laukia pagalbos iš užsienio; užsienio valstybių karinė pagalba bus skirta susidoroti su darbininkais ir vargšais – taip, kaip buvo elgiamasi vokiečių okupacijos Pirmojo pasaulinio karo metu.

Nepriklausomybės kovos ir Steigiamojo Seimo veikla įrodė Nepriklausomybės Akto signatarų vizijos tvarumą. Vis dėlto Lietuvos bolševikų pasėta sėkla apie Lietuvos valstybės ir demokratinių vertybių svetimumą surado dirvą ne tik tarp kairiųjų pažiūrų žmonių.

Įsiklausykime į prezidento Antano Smetonos kalbą "Liberalizmas ir fašizmas", kuri buvo pasakyta 1932 m. Lietuvių sąjungos skyrių atstovų suvažiavime: "Ne paslaptis, kad Tautininkų S-gai patinka dabartinė Italijos politinė tvarka. Insižeidusi liberalizmu, Lietuva turi jieškoti naujo kelio politikos tvarkai. Suktis in liberalizmą būtų sugrįžti ton vieton, kur būta 1926 m., grįžimas būtų politinės ligos atakratas. Bet, antra vertus, negalima vaizduotis Lietuvoje žydros italų padangės. Lietuviai turi susidaryti savišką valdžios sistemą, tautišką, tariant tokią, kokia eina iš jų gyvenimo sąlygų. Reikia ir lietuviams perauklėti savo visuomenė, kad atsikratytų pasenusių liberalizmo tradicijų ir atsistotų ant savo pagrindo. Gali būti itališki dėsniai, bet lietuviškas pavidalas. Iš Italijos galima daug pasimokyti, bet jąja sekte sekti negalima."

Kalba intriguoja tuo, kad matyti aiškus vieno iš Nepriklausomybės Akto signataro vertybinis posūkis: liberali demokratija yra liga; Lietuvos visuomenę reikia perauklėti; pavyzdys yra Italija su Benito Mussolini priešakyje.

Savaime suprantama, A.Smetona, teigdamas, kad lietuvių visuomenė turi atsistoti ant savo pagrindo, neturėjo omenyje nei laikraščių "Aušra", nei "Varpo" veiklos tradicijų, o galvojo apie kažkokius kitus sprendimus. Įdomu tai, kad A.Smetona nesikovė Pirmojo pasaulinio karo apkasuose kaip B.Mussolini, neturėjo kovinės patirties ir nebuvo patyręs karinės drausmės teikiamų privalumų.

Antidemokratinė retorika toliau skamba A.Smetonos kalboje "Politinės gairės", pasakytoje 1933 m. Lietuvos tautininkų suvažiavime: "Vieninga tauta su vienu vadu priešakyje! Toks šūkis pasigirdo Italijoje. Ji buvo pirma didžioji šalis, kuri griežtai komunizmui atsispyrė. Italija pirma skelbė naują valstybės santvarką, pavadintą fašizmu. Mussolini laimėtas žygis Romon buvo smūgis liberalizmui. Po Italijos ir kiti kraštai, kaip va Lenkija, Jugoslavija, Lietuva, grasomi anarkijos, staiga pasisukę nuo liberalizmo ir ėjo prie vieningos autoritetinės valdžios. Pagaliau ir Vokietija, eilę metų gyvenusi Veimaro konstitucija, ilgai kentėjusi nematytai žiaurią parlamento partijų kovą ir dar žiauresnius rinkimus, lydimus muštynių ir žudymų, nuslydo nuo liberalizmo pagrindų ir šiandien, Hitlerio vadojaujama, fašistiškai persitvarko ir kuria trečiąjį Reichą."

Lietuvos prezidentas mintis dėsto paprastai: 1926 m. perversmas buvo dėsningas, nes B.Mussolini žygis į Romą buvo rimtas smūgis liberalizmui; demokratija lygu anarchija; partinė kova veda prie muštynių ir žudynių. Pasigirsta ir nauja gaida – autoritarinė valdžia padeda atsispirti komunizmo grėsmei. Tad tenka pripažinti, kad sukuriamas gana niūrus vaizdas. Nepriklausomybės Akto signataras savo rankomis amputuoja svarbiausią Lietuvos valstybės veikimo principą – demokratiją, o galimo Lietuvos visuomenės perauklėjimo pavyzdžiais tampa B.Mussolini ir Adolfo Hitlerio pertvarkymai. Tad nereikia stebėtis, kodėl Lietuvos komunistai A.Smetonos valdymą vadino fašistiniu.

Kita vertus, nereikia pasiduoti propagandinei demagogijai. Ar galima laikyti teisėtą valdžią žmogaus, kuris ją gavo perversmo būdu? Dar kartą prisiminkime bolševikinius postringavimus apie svetimą ir parsidavusią valdžią. Prie to pridėkime simpatijas B.Mussolini ir A.Hitleriui. Sukomponuosime puikią puokštę. Neteisėta, svetima, parsidavusi ir dar fašistinė A.Smetonos valdžia. Kodėl žlugo A.Smetonos režimas? Nes jam nepadėjo "liuosuotojai": anglų-prancūzų-amerikonų kareivija. Kodėl nepadėjo? 1940 m. JAV dar laikėsi neutraliteto, Prancūzija kapituliavo neatlaikiusi Trečiojo Reicho žaibo karo smūgių, o Anglija ruošėsi būsimiems mūšiams dėl Britanijos ir Atlanto vandenyno.

Akivaizdžia komunistinės retorikos pergale galima laikyti Antano Sniečkaus kalbą 1940 m liepos 21 d. Liaudies seime: "Lietuvos liaudis, atlaikiusi ant savo pečių karo, okupacijos ir svetimą, jungą, žino, kad tokia jos gyvenimo garantija gali suteikti tik įėjimas į brolišką Sovietų Sąjungos tautų šeimą. Galingoji ir nenugalimoji darbininkų ir valstiečių Raudonoji Armija užtikrins mūsų sienų neliečiamumą. Tada šios sienos bus šventos ir neprieinamos jokiam priešui. Mūsų šalies prisidėjimas prie Sovietų Sąjungos užtikrins greitą, spartų socializmo kūrimą. Sovietinių penkmečių išugdytoji stambi socialistinė pramonė pakels mūsų krašto ūkį į tokias aukštybes apie kurias tebuvo galima tik svajoti. Lietuvos prisidėjimas prie Sovietų Sąjungos suteiks sąlygas milžiniškam kultūros pakilimui. Mūsų kultūra augs ir kops į tas aukštybes, kurias šiandien yra pasiekusi Sovietų Sąjunga. Tačiau niekas kitas negali tautą pakelti taip, kaip tik Lenino-Stalino tautinė politika. Draugai atstovai! Mums visiems turi būti aišku, kad Lietuvos liaudis gali turėti tik vieną kelią, jei ji nori gyventi laimingai ir laisvai. Tas kelias – prisidėti prie Sovietų Sąjungos. Bet kuris kitas kelias būtų mūsų kraštui pražūtingas."

Kitaip tariant: lietuvi, suprask, ką praradai dėl svetimųjų jungo, t.y. dėl A.Smetonos valdymo. Pateikiamas puikus masalas tiems, kas abejoja. Sovietų Sąjunga – tai broliškų tautų šeima ir didelių galimybių šalis. Svetimo jungo simbolika toliau transliuojama Liaudies seimo deklaracijoje dėl sovietinės santvarkos įvedimo: "Smetoninis režimas, abejingas tikriesiems liaudies interesams, įstūmė Lietuvą vidaus ir užsienio politikos srityse į neišbrendamą beviltišką padėtį. Lietuvos darbo liaudies gyvybiniai interesai buvo aukojami turtingų žmonių ir eksploatatorių saujos savanaudiškiems reikalams. Miesto ir kaimo darbo žmonių likimu buvo: nedarbas, netikrumas dėl rytdienos, badas, medžiaginiai trūkumai ir nacionalinė nelygybė. Daugelį metų Lietuvos liaudis šio reakcinio režimo buvo slopinama. Smetonininkų gauja laikė mūsų darbo liaudį sauvalės varžtuose. Iš darbo masių buvo atimta elementarinė laisvė. Liaudis negalėjo turėti savo politinių, profesinių ir kultūrinių organizacijų. Kiekvienas drąsesnis žodis, laisvoji mintis buvo negailestingai slopinami. Smetoninė nacionalinė politika turėjo tikslą provokuoti nuolatinius susidūrimus tarp įvairių tautybių žmonių, turėjo tikslą kurstyti vieną tautybę prieš kitą."

Deklaracijoje palyginama: smetoninkų gauja – mažuma, o Lietuvos liaudis – dauguma, kurią engė ir slopino smetoninis režimas. Ir tik nesavanaudiška, broliška Sovietų Sąjungos pagalba padėjo nusimesti svetimųjų jungą.

Negali nepripažinti, kad komunistinė propaganda atliko nemažą darbą tam, kad sukurtų Lietuvos valstybės įvaizdį, kurią valdo netinkama, svetima, liaudies interesams neatstovaujanti valdžia. Kitas propagandinis ėjimas – Sovietų Sąjungos kaip galimybių šalies įvaizdžio kūrimas, kuriame ištirpsta Lietuvos valstybingumas.

Tai, kad Liaudies seimo inicijuoti pokyčiai, neturėjo pritarimo Lietuvoje, iliustruoja rašytojo Karolio Račkausko-Vairo žodžiai Lietuvos sovietinių rašytojų visuotiniame susirinkime 1946 m. "Vis dar netikima, kad visa, kas Lietuvoje buvo prieš 1940 m., jau yra istorijos archyve ir niekada nebesugrįš. Ta sunkia liga serga eilė ir tokių žmonių, kurie, rodos, pagal išsilavinimą bei užimamas vietas mūsų visuomenėje turėtų geriau orientuotis. Iš tokios neaiškios ir laukiamosios laikysenos galima padaryti tokią išvadą – jie arba laukia naujo karo, arba tikisi, kad kas nors ateis ir padės jiems atstatyti Lietuvoje prieš karą buvusį fašistinį režimą", – sakė jis.

Ar galima teigti, kad tiek A.Smetonos, tiek K.Račkausko-Vairo minima liga yra nepriklausoma, demokratiniais pamatais sutvarkyta Lietuvos valstybė, kurios nesunaikino nei fašistinių režimų garbinimas, nei komunistinė propaganda? Tačiau verta klausti, ar tikrai iš savo minčių išnaikinome komunistinį propagandinį žodyną, kurį įteisino ir paleido į apyvartą Liaudies seimas.