Nuolatinis Rusų kultūros dienų rėmėjas Viktoras Uspaskichas neslepia, kad būtent jis šiemet pakvietė į tradicinę šventę rusų atlikėją Viktorą Saltykovą. Šis viešai gailėjosi, kad sugriuvo Sovietų Sąjunga, ir aiškino, jog Krymas visada buvo rusų.

„Žinote, manau, Krymas visada buvo mūsų. Aš užaugau su Krymu, man jis buvo prarastas tik prieš 25 metus. O dabar vėl atgavau. O tai, kas nutiko prieš kelis dešimtmečius, dėl to nekaltas nei komunizmas, nei socializmas, tik žmonių kvailumas. Galima buvo palikti didžią valstybę. Kažką pagerinti, o tik pablogino, viską sugriovė“, – kalbėjo dainininkas V. Saltykovas.

Darbo partijos pirmininkas V. Uspaskichas sako, kad V. Saltykovui honorarą apmokėjo jo sūnus Rusijoje, kiek – neatskleidžia ir pasirodymo atšaukti neketina.

„Kaip galiu atsisakyti, viskas paskelbta, padaryta. Aš kovo mėnesį, prieš pakviečiant, buvau kreipęsis į URM ir organizatorius, kad pasakytų, kokį nors sąrašą, ko negalima kviesti. Tokio sąrašo nebuvo pateikta“, – pasakojo V. Uspaskichas.

Kultūros ir politikos painiojimu neretai kaltinami Rusų kultūros dienos organizatoriai šiemet pakvietė dar vieną į Kremliaus politikos taktą dainuojantį atlikėją – Olegą Pogudiną, pernai surengusį koncertinį turą okupuotame Kryme.

Tradicinio renginio organizatoriai sulaukė dovanėlės ir iš Vilniaus miesto savivaldybės – šiemet ji tapo oficialia šventės globėja. Tiesa, iki šiol finansiškai rėmusi šventę, šiemet savivaldybė neims mokesčio už Vingio parko nuomą, taip pat, nespėjus laiku suremontuoti estrados, skirs kelis šimtus suoliukų.

„Visi dabar tapo rusiško popso ekspertais, o aš toks nesu. Kai priimtas sprendimas būti renginio globėjais, savivaldybėje nėra tokių žmonių, kurie būtų identifikavę. Kaip ir pernai, kai dar koalicijoje koorganizatoriai buvo, ir tie patys klausimai buvo keliami, taip ir šiemet nusiųsta žinia, kad negali būti jokios propagandos, juostelių koloradų ir neadekvačių dalykų, kurie Lietuvoje netoleruotini“, – sakė Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius.

Remigijus Šimašius/V.Skaraičio/BFL nuotr.

„Tai turėtų būti už demokratinę Rusiją paminėjimai, o ne šventimas su tais, kurie pritarė Krymo aneksijai. Nuo tokių turėtų Lietuvos valdžios ar savivalda atsiriboti, o patys padėti organizuoti tai demokratiškos Rusijos daliai tokį paminėjimą. Aš tikiu ir rusų  bendruomenėje Lietuvoje yra tokių žmonių, kurie ne visi V. Putiną garbina“, – teigė Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos narė Rasa Juknevičienė.

Ekspertai perspėja – kol Lietuva tūpčioja vietoje, Kremlius toliau į savo pusę lenkia rusų bendruomenę Lietuvoje, o tradicinės Rusų kultūros dienos tampa hibridinio karo dalimi. Esą panašius renginius turėtų remti ir organizuoti ne Rusijos ambasada Lietuvoje, o savivaldybė ar kitos institucijos. 

„Jei mes patys imtumės organizuoti, mes galėtume organizuoti su tais partneriais rusų bendruomenės vienos ar kitos. Ji tikrai visa nėra prokremliškai nusiteikusi. Mes tikrai rastume partnerius, su kuo tai daryti. Kai jau imtumės tai daryti patys, tai Rusijos ambasadai, kaip priešiškos įtakos tinklui, galėtume neleisti to daryti“, – svarstė Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitikas Marius Laurinavičius.

  „Negalime priekaištauti, jei nedarome jokios įtakos. Kiti daro, kaip mano, ir štai jums rezultatas. Jei nepatenkinti tuo rezultatu, tai turėtume padaryti išvadas. Tai savivaldybė gal požiūrį pakeis, aktyviau dalyvaus ir turinio požiūriu“, – vylėsi  užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

Rusų kultūros dienos organizatoriai pateikti savo poziciją LRT TELEVIZIJOS laidai „Panorama“ atsisakė.

Lietuvos rusų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Viačeslavas Titovas pareiškė, kad paramos panašiems renginiams iš valdžios įstaigų neprašo, nes ji tiesiog per menka. Esą tautinių mažumų departamentas vienam renginiui gali skirti iki 4 tūkst. eurų, o tai išlaidų nepadengtų.

Tarpininkams neretai vis dar talkina migracijos sistemoje dirbantys pareigūnai, o kelerius metus veikianti sukčiavimo schema dangstoma net kai kurių politikų.

Sudėtingos procedūros ir galbūt specialiai paliktos spragos įstatymuose, ne tik ilgina prašančiųjų leidimų gyventi ar dirbti Lietuvoje eiles, bet ir leidžia kurti nusikalstamas schemas, atveriančias kelius į Europos Sąjungą nepageidaujamiems ar net grėsmę nacionaliniam saugumui keliantiems asmenims.

Tokias išvadas darančios specialiosios tarnybos pirštu duria į migracijos sistemą: esą ši taip sutvarkyta, kad gauti leidimą atvykti į Lietuvą be tarpininkų beveik neįmanoma. Tai yra, užsieniečiui tereikia žinoti kur kreiptis, ir už kokį tūkstantį eurų, o jei atvejis sudėtingas, gal ir keliolika tūkstančių, dokumentai bus sutvarkyti.

Schemoje veikia net tik sistemą puikiai išmanantys tarpininkai, garsios advokatų kontoros, bet ir migracijos sistemoje dirbantys pareigūnai.

„Pažymoje nurodyta ir migracijos sistemoje, kurie asmenys aktyvūs padedant tarpininkaujant tokius leidimus. Ten nėra ypatingas sąrašas, keletas asmenų, kuriuos peržiūrėjau ir pažįstu, jau sistemoje nedirba, keletą dar reikėtų patikrinti“, – sakė vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas.

Kone puse visų išduodamų vizų, leidimų gyventi ar dirbti įtartini – gauti per fiktyvias ar įkuriant netikras įmones, klastojant duomenis ar apeinant reikalavimus.

„Panoramos“ turimais duomenimis, atlikę analizę pareigūnai daro išvadą, kad kone puse visų išduodamų vizų, leidimų gyventi ar dirbti įtartini – gauti per fiktyvias ar įkuriant netikras įmones, klastojant duomenis ar apeinant reikalavimus. Pernai vien laikinų leidimų gyventi Lietuvoje išduota beveik 20 tūkst., todėl skaičiuojama, kad migracijos šešėlyje gali suktis dešimtys mln. eurų.

„Tos pilkosios migracijos mastai – nenormaliai dideli. Tai nėra vienetiniai atveja, tai – dešimtys procentų, tai kiek mes matome“, – kalbėjo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Vytautas Bakas.

Migracijos departamento vadovė situacijos nedramatizuoja. Esą įtartini tarpininkai žinomi, patobulinus teisės aktus jų apskritai mažėja, imta bendradarbiauti su tarnybomis, o departamente įkurtas kontrolės skyrius. Nors čia pat atskleidžia, kad iki šiol nežinoma, kiek yra tarpininkų.

„Kiek tų tarpininkų sunku paskyti, nes tai pilkoji zona, lyg ir veikia teisėtai, negalėčiau tokio skaičiaus duoti. Mes kiekvieną įtarimą menkiausią – ar skundas, pranešimas – tikrinam su tarnybom, bandom patikrinti tą įmanomą visą informaciją. Kol kas neesame gavę informacijos ir neesam patys nustatę, kad būtų tokie dalykai, būtų daromi“, – teigė Migracijos departamento direktorė Evelina Gudzinskaitė.

„Nu jo, migracijos departamento vadovė geriau žino už specialiąsias tarnybas. Manau, net suvokimo problemos nėra. Kriminalinė žvalgyba – šis migracijos klausimas, jau yra jų dėmesio centre. Tai to nematyt...“ – stebėjosi V. Bakas.

Pabrėžiama, kad migracijos sistemos pareigūnų krūviai milžiniški, todėl ir dokumentų tikrinimas tampa formalus. Surištos ir teisėsaugos rankos, nes vadinamąją pilkąją migraciją dangsto įstatymų spragos.

„Reikia atidžiai žiūrėti, nes tie politikai, kurie atstovauja verslui, gali būti skirtingi. Vieni nuoširdžiai rūpinasi ir galvoja, kad kažkas daro ne taip, ir verslui turi būti atidarytos durys, o gal ir yra tie, kurie prisidengdami, gindami verslą, daro tai, ką daro“, – svarstė Seimo Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų frakcijos narys Audronis Ažubalis.

Kitą savaitę Vyriausybei žadama pristatyti ilgus metus vilkintą migracijos sistemos reformą. Siūloma naikinti migracijos departamentą, o vietoje jo steigti Migracijos tarnybą. Ji perimtų ne tik departamento, bet ir dalį policijos bei Valstybės sienos apsaugos tarnybos funkcijų, susijusių su migracija.

Karingą Rusijos toną greičiausia prislopino NATO – išgirdęs Lietuvos bei kaimynių nerimo balsą, aljansas dar prieš pratybas dislokavo priešakines pajėgas, sustiprino oro gynybą, surengė ir savas pratybas. Kartu ekspertai nuogąstauja, kad galbūt netikėtai greitas NATO atsakas didinti pajėgumus Baltijos šalyse, gali tapti Rusijai koziriu – priversti paskutinį Europos diktatorių Aleksandrą Lukašenką sutikti įrengti karinę bazę. Nujausdamas tai, kartu ir išsigandęs, kad Kremlius gali palikti pratyboms dislokuotus karius, Baltarusijos vadovas pademonstravo neregėtą skaidrumą – stebėti pratybų prisikvietė Vakarų žiniasklaidos. Baltarusijoje buvo ir LRT filmavimo grupė.

Ribotas, tačiau neįprastas Minsko atvirumas. Keliuose poligonuose Baltarusijoje leista stebėti bendrus karinius manevrus su Rusijos pajėgomis. Maždaug po keturiasdešimt žurnalistų kasdien, gal kiek mažiau užsienio stebėtojų, kurie skundėsi, kad vakaruose paprastai jiems leidžiama pamatyti daugiau.

Beveik laisvai galėjome filmuoti ir Barysave, kurio pašonėje įsikūręs vienas svarbiausių kaimyninės šalies poligonų – čia pratybas stebėjo ir Baltarusijos vadovas A. Lukašenka. Tačiau, vos priartėjus prie poligono, paaiškėja, kas tikrieji pratybų šeimininkai.

Arčiau filmuoti prie šio poligono mums neleido ne tik Baltarusijos, tačiau ir Rusijos karo policija. Būtent šiame poligone dislokuoti ne tik rusų kariai, tačiau pratyboms atvežti ir tankai

A. Lukašenka demonstruoja ramybę, esą pusketvirto tūkstančio Rusijos karių su karine technika jau kitą savaitę išvyks atgal. Tačiau Baltarusijos opozicija tikra: A. Lukašenka įsileido stebėtojų ir žurnalistų iš baimės. Vakarų žiniasklaida – garantas, kad Rusijos kariai tikrai paliks Baltarusiją.

„Palaukite, kol visi Rusijos ir mūsų kariai grįš į savo nuolatines dislokavimo vietas, ir tada pažiūrėsime, ką Europos politikai pasakys“, – sakė Baltarusijos prezidentas.

Dabar Rusijos ir Baltarusijos pajėgos pasiekusios tokį integracijos lygį, kai kalbėti apie jų atskyrimą yra sudėtinga.

Analitikų teigimu, A. Lukašenkai, kol kas pavyksta atsilaikyti prieš Maskvos spaudimą leisti steigti karinę bazę. Priešingu atveju, tai reikštų Minsko nepriklausomybės pabaigą.

Tačiau baiminamasi, kad, gelbėdamas žemyn riedančią ekonomiką, Baltarusijos vadovas už piniginę paramą iš Maskvos gali ryžtis šiai leisti naudotis karine infrastruktūra. Rusija jau planuoja per trejus metus atnaujinti sandėlius, lėktuvų pakilimo takus, kad prireikus galėtų dislokuoti pajėgas. Būtent greito karių permetimo ir mokytasi per šių metų pratybas „Zapad“.

„Rusija teigia, kad Baltarusijoje ir Rusijoje vyksta tos pačios pratybos, tačiau Baltarusija nedalyvauja pratybose Rusijoje. Taip jie parodo, kad Baltarusija nėra nepriklausomas veikėjas, o tik Rusijos apendiksas. Tiesą sakant, Rusija nebelaiko Baltarusijos strategine partnere. Ji stengiasi pasiekti savo tikslus ir gauti iš to naudos“, – kalbėjo nepriklausomas Baltarusijos analitikas Dmitrijus Mickevičius.

„Pas mus daug kalbama, kad Rusija – sąjungininkė, bet tai ne tokia sąjungininkė, į kurį galima pasisukti nugara. Kariai gali išeiti, bet jei liks ginklų... Ant sienos kabantys ginklai, išauna. Nepasitikime ir karine kontrole, nes mūsų ginkluotųjų pajėgų vadai labai stipriai susiję su Maskva“, – pasakojo Baltarusijos opozicinės Jungtinės piliečių partijos lyderis Anatolijus Lebedka.

Manoma, kad tik laiko klausimas kiek ilgai Lukašenkai pavyks laviruoti tarp Rusijos ir Vakarų.

„Baltarusijos kariuomenė šiandien yra autonomiška? Tai yra turbūt didelis klausimas, nes akivaizdu, kad dabar Rusijos ir Baltarusijos pajėgos pasiekusios tokį integracijos lygį, kai kalbėti apie jų atskyrimą yra sudėtinga. Tai rodo, kad Rusijos galimybės kontroliuoti arba sąlygoti politinius tame tarpe procesus Baltarusijoje yra milžiniški“, – sakė Harvardo universiteto tyrėjas Linas Kojala.

„Jo priklausomybė nuo Rusijos pernelyg didelė, kad galėtų ilgai tą savarankiškumą rodyti, ir ta autonomija tik siaurės. Nes tas pavadėlis, ant kurio laiko V. Putinas, klausimas kiek jis ilgas bus? A. Lukašenka nori ilgesnio, o V. Putinas pasiimti prie savęs. Iš esmės, tai Rusijos gubernatorius, kuris turi tik truputį daugiau galimybių garsiau kalbėti, o ne turėti savarankišką sprendimą“, – teigė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Laurynas Kasčiūnas.

Spaudimui pasiduodantis A. Lukašenka itin naudingas karinę galią demonstruojančiai Rusijai, greičiausiai, nesitikėjusiai tokių greitų NATO sprendimų, kai dar prieš „Zapad“ prie rytinių aljanso sienų dislokuotos priešakinės pajėgos, sustiprinta oro gynyba.

Galbūt todėl V. Putinas susilaikė nuo provokacijų ar mėginimo patikrinti aljanso tvirtumą.

Abejojama, ar Maskva atskleis ir tikrąjį pratybose „Zapad“ dalyvavusių karių skaičių. Iki šiol tikinama, kad jų būta ne daugiau nei 13 tūkst., ir tai esą buvo antiteroristinė operacija, prieš menamus separatistus naudojant tankus, laivus, raketas. Vakarai karių skaičių didina kartais ir skaičiuoja nemažiau nei 100 tūkst., o tikrasis pratybų scenarijus – konfliktas su NATO ir Baltijos šalių okupacija.

„Tikrieji žaidėjai buvo pirmosios tankų armijos, ketvirtosios divizijos vadas ir kiti dalykai, tai rodo, puolamąjį treniravimąsi. Jau nekalbant apie skaidrumo nebuvimą, tiek Kaliningrade, tiek Estijos ir Latvijos sienų. Kai išsiskiria šie aspektai, kas pranešama ir kas atliekama, nekelia pasitikėjimo“, – sakė Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis.

Neabejojama, kad po pratybų Kremliaus politika ir toliau bus agresyvi, Rusijos ginkluotosios pajėgos aplink Baltijos šalis liks kartais didesnės už šiame regione dislokuotas NATO pajėgas.

„Po kariuomenės atitraukimo parengtis Rusijos kariuomenėje nemažėja, matyt net didės, ypač vidutinis 3–5 dienų laikotarpis, ir vienas iš tikslų buvo sąveika tarp institucijų, mobilizacijos pabandymas, taip kad Rusija bus labai greitai pasiruošusi sutelkti pajėgas. Ta pati 1 tankų armija, ir naujai suformuotos divizijos, jos niekur nedingsta, lieka netoli mūsų sienų, toj pačioj Vakarų apygardoj“, – tęsė R. Karoblis.

Lietuvos krašto apsaugos ministras žada kitą savaitę išsamiai įvertinti „Zapad“. Galbūt išaiškės, ar į šių metų pratybų scenarijų buvo įtrauktos ir Rusijos branduolinės pajėgos. Suduoti branduolinį smūgį Rusija treniravosi ne kartą – prieš 4 metus imituotas prevencinis smūgis Stokholmui, 2009 m. – Varšuvai.

Per šį laikotarpį „Aitvaras“ atliko daugybę misijų Afganistane ir užsitarnavo sąjungininkų pagarbą. Lietuvos karius amerikiečiai jau vadina NATO lyderiais.

Specialiųjų operacijų pajėgos – tai strateginės pajėgos, kariuomenės ieties smaigalys, gebantis nulemti karo eigą. Atranka į šias pajėgas itin griežta, tačiau būtent ji leido Lietuvos Specialiųjų operacijų pajėgoms per daugiau nei dešimtmetį misijų Afganistane neprarasti nė vieno žmogaus – tai yra beveik neįmanoma tokiose pajėgose. Eskadronas „Aitvaras“ – nedidelė organizacija ir viskas, kas su ja susiję, itin slapta. Tačiau „Savaitės“ komandai buvo suteikta išskirtinė galimybė užfiksuoti karius pratybose ore, vandenyje ir sausumoje.

Sąjungininkai negaili pagyrų

Afganistanas, Zabulo provincija. Lietuvos Specialiųjų operacijų pajėgų kariai laukia atvykstančio oro transporto. Dar viena sėkminga eskadrono „Aitvaras“ įvykdyta operacija, po kurios mūsų kariai amerikiečių transportiniais sraigtasparniais grįžta į priešakinę operacijų bazę. Afganistane „Aitvaras“ buvo dislokuotas 2002-aisiais. Daugiau kaip dešimtmetį jie dirbo sunkiausiomis karinėmis sąlygomis, vykdė specialiosios žvalgybos, tiesioginių veiksmų, kitas įslaptintas užduotis ir kiekvienas Specialiųjų operacijų pajėgų karys tarnavo ne vieną, ne dvi, o net po kelias misijas.

„Vien tai, kad dabar tarp operatorių galima rasti žmonių, kurie buvo 10–12 misijų, rodo, kokią jie milžinišką kainą sumokėjo ne tik kaip kariai, bet ir kaip žmonės, šeimų nariai, tėvai, kažkieno vaikai. Kiek tai kainavo nervų ir pastangų jų šeimoms. Tai čia ta žmogiškoji kaina, apie kurią labai dažnai nesusimąstom“, – sako knygos „Gabrieliaus kariai“ autorius Aleksandras Matonis.

Lietuvos Specialiųjų operacijų pajėgos misijas Afganistane baigė tik 2015-aisiais ir per visą tą laiką nežuvo nė vienas karys. Tiesa, sužalojimų nepavyko išvengti. Zabulo provincijoje automobiliui su kariais užvažiavus ant minos vienas iš „aitvarų“ buvo sunkiai sužalotas. Jis neteko kojos. Kariai sako, kad misijas Afganistane pavyko baigti be žūčių dėl gero pasiruošimo.

„Sėkmė mus lydėjo todėl, kad yra nuosekli atranka – mes atrenkame pačius tinkamiausius šiam darbui karius. Toliau – bazinis ruošimas, identifikavus jų savybes. Ruošimo metu jas užtvirtinam, išryškinam“, – pasakoja vienas iš Specialiųjų operacijų pajėgų karių.

Sėkmė mus lydėjo todėl, kad yra nuosekli atranka – mes atrenkame pačius tinkamiausius šiam darbui karius.

Afganistane eskadronas „Aitvaras“ ir užsitarnavo profesionalių karių vardą. Jie buvo pirmieji ir vieninteliai koalicijos kariai kalnuotomis ir nelygiomis vietovėmis į misijas judėję motociklais. Tokiu būdu padidėjo „aitvarų“ mobilumas, kur sunkioji sąjungininkų technika judėdavo kelias valandas, mūsų kariai šiuos atstumus įveikdavo gerokai greičiau.

Sąjungininkai pagyrų Lietuvos Specialiųjų operacijų pajėgoms negaili ir teigia, kad per kelerius metus „aitvarai“ tapo Aljanso lyderiais.

„Man buvo malonu keletą kartų dirbti su Lietuvos Specialiųjų operacijų pajėgomis. Aš su jais dirbau Afganistane, kai buvau NATO Specialiųjų operacijų pajėgų vadas. Tai puiki organizacija, mes labai didžiuojamės Lietuvos „aitvarų“ tobulėjimu. Organizacija suformuota mažiau nei prieš dešimtmetį ir šiuo metu yra vienas daugiausiai sugebančių mūsų partnerių karo zonoje ir sudėtingose misijose“, – tvirtina JAV Specialiųjų operacijų pajėgų vadas gen. Raymonas A. Thomasas.

Įsakymus svarbu vykdyti kūrybiškai 

Pagrindinės Specialiųjų operacijų pajėgų užduotys yra specialioji žvalgyba, tiesioginiai veiksmai ir karinė parama. Patys geriausi kariai įgyja teisę nešioti antsiuvą „Žaliukas“. Tai sąsaja su partizanais, besipriešinusiais Sovietų Sąjungos agresijai.

Kariai sako, kad SOP yra ne vien kariuomenė, bet ir šeima, siekianti bendrų tikslų, kur svarbiausia – motyvacija ir intelektas. Fizinis pasirengimas ar mokėjimas taikliai šaudyti – tik darbo priemonės, kurių išmokstama, teigia kariai. O štai išskirtinės savybės – tai gebėjimai veikti išskirtinio streso sąlygomis, besąlygiškai paklusti vado įsakymams, tačiau juos vykdyti kūrybiškai.

„Kariui atėjus į atranką tokių savybių iš karto neidentifikuosi, tai yra nuoseklus didžiulis darbas – atrankos darbas, tai trunka ne vieną savaitę. Tiesiog kariams sukuriamos situacijos, artimos realioms situacijoms, ir pasižiūrima, kaip jie veikia – ar geba stresinėse situacijose priimti sprendimus, valdyti save, „neužsikirsti“, – aiškina Specialiųjų operacijų pajėgų karys.

Tikslūs karių skaičiai dėl savaime suprantamų priežasčių yra įslaptinti. Viskas, kas susiję su šiais kariais, yra slapta. Tačiau pamatyti iš arti, kaip šie kariai rengiami, turėjo progą ir „Savaitę“. Nors oro temperatūra artima nuliui, Specialiųjų operacijų pajėgų narams teko šturmuoti žvejų laivą, kurį buvo užgrobę ginkluoti asmenys. Operacija, trukusi tik keletą minučių, – sėkminga, įkaitai išvaduoti.

Įsivaizduokite karius, kainuojančius tik nedidelę dalį to, kiek kainuoja laivai, tankai ar lėktuvai. Tačiau atliekančius svarbų vaidmenį hibridiniame konflikte, besipriešinančius agresoriui, priverčiančius jį „kraujuoti“ nuo staigių, neprognozuojamų, bet skausmingų smūgių pačiose netikėčiausiose vietose ir situacijose.

Ten, kur reikia atlikti „chirurginę“ operaciją, naudojamos Specialiųjų operacijų pajėgos. Jos gali būti greitai permetamos į priešo užnugarį, gali spręsti tas užduotis, kurių negali spręsti paprastai arba neturi tam priemonių konvencinės pajėgos.

Neretai SOP kariai vadinami elitu, nors jie šio pavadinimo ir nemėgsta. Visgi, tai strateginės pajėgos, gebančios nulemti net karo eigą. Maži vienetai, komandos, išmestos toli nuo draugiškų pajėgų, užtikrina priešo objektų sunaikinimą, sudaro sąlygas pagrindinių pajėgų išsiskleidimui.

„Pasinaudodami moderniomis karybos priemonėmis, tokiomis kaip infiltracijos iš oro, iš vandens, sausuma, jie atvyksta į užduoties rajoną ir atlieka tai, ką gali padaryti jau ištisos kariuomenės rūšys. Na, viena iš esminių užduočių yra specialioji žvalgyba, informacijos apie taikinį rinkimas, nutaikymas. SOP dirba geriausi priešakiniai kontrolieriai, galintys užvesti sąjungininkų aviaciją“, – teigia A. Matonis. 

„Ten, kur reikia atlikti „chirurginę“ operaciją, naudojamos Specialiųjų operacijų pajėgos. Jos gali būti greitai permetamos į priešo užnugarį, gali spręsti tas užduotis, kurių negali spręsti paprastai arba neturi tam priemonių konvencinės pajėgos“, – aiškina Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. Jonas Vytautas Žukas.

Lietuvos gynybos planuose konvencinės atakos metu Specialiųjų operacijų pajėgoms yra numatyti konkretūs uždaviniai, nors tai ir gana nedidelė organizacija, galbūt prilygstanti įprastam sausumos pajėgų batalionui. 

Oro platformos leistų įgyti išskirtinį statusą

Specialiųjų operacijų pajėgas turi visos NATO šalys ir jų partnerės. Tačiau tik kelių šalių kariai turi išskirtinį statusą. Į šį klubą galėtų įstoti ir mūsų „aitvarai“, jiems tereikia oro platformų.

Šį statusą turintys kariai gali vadovauti NATO jungtinėms specialiosioms operacijoms. Jau praėjusiais metais buvo prabilta apie galimybę „aitvarams“ pirkti sraigtasparnius. Šiemet žadama priimti galutinius sprendimus dėl transportinių, o galbūt ir kovai pritaikytų sraigtasparnių.

„Galvojam apie transportinius sraigtasparnius Specialiųjų operacijų pajėgoms arba Greitojo reagavimo pajėgoms, bet kadangi biudžetas jau išdėstytas keleriems metams į priekį, tai dėl įsigijimo realiai galėsim pradėti kalbėti tik nuo 2022 metų. Dabar ieškom kažkokios galimybės dėl nuomos“, –sako kariuomenės vadas J. V. Žukas.

„Dar didesnis prioritetas ir pirmiausia žiūrima galimybė – pereiti prie vakarietiškos platformos. Jau dalį platformos turime. Tai yra trys mažesni „Dauphin“ tipo sraigtasparniai, dar trijų reiktų, kad visiškai užpildytume gelbėjimo ir paieškos funkcijas. Na, ir trys turėtų būti jau panašioms funkcijoms kaip SOP“, – teigia krašto apsaugos ministras Raimundas Karobilis.

Tad kadaise besimokiusios Lietuvos Specialiųjų operacijų pajėgos dabar pačios stiprina saugumą ten, kur jo labiausiai reikia, – Ukrainoje, Afganistane, kituose karštuose taškuose.

Kompiuterių reguliuojami transporto srautai stovėjimo aikštelėse ar ateities robotai gamyklose – visa tai galima išvysti inžinerinės pramonės parodoje „Balttechnika“. Tačiau naujausios technologijos – tik viena sąlygų, kaip tinkamai pasiruošti pasaulyje jau įsibėgėjančiai ketvirtajai pramonės revoliucijai. Teks keisti ne tik šiandien įprastus įrenginius, bet tam paruošti ir darbuotojus.

„Su paprastais įgūdžiais rutininiams darbams mes nebūsim niekam įdomūs, mums reikės išmokti dirbti kūrybingai, išmokti konkuruoti su skaitmeninėm mašinom, dirbtiniu intelektu. Tai visuomenei atneša daug naujovių, daug nežinojimo, daug išgąsčio“, – sakė Pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis.

Verslininkai pabrėžia, kad kol kas Lietuva Europoje tarp autsaiderių automatizuojant gamybą, todėl nespėjant paskui naujausias technologijas – nuostoliai neišvengiami.

Pavyzdžiui, konkuruoti su Vokietijos pramone, kuri dar prieš 6 metus jas pradėjo diegti, šiandien beveik neįmanoma. Gamybiniai procesai lengvai valdomi, stipriai išaugęs produktyvumas, mažesni kaštai.

Todėl verslas paramos tikisi iš vyriausybės, nes pokyčiams reikalingos nemenkos investicijos.

„Mes nebuvome pirmaujantys, bet, kita vertus, yra čia ir pozityvus niuansas. Mes galime pasimokyti iš gerųjų patirčių, nes per tuos 6 metus buvo įvairų praktikų, kurios ne visos sėkmingos. Mes galim nekartoti Danijos, Vokietijos neteisingų sprendimų, bandyti juos pasivyti ir adaptuotis greičiau“, – teigė ūkio ministras Mindaugas Sinkevičius.

Vyriausybė žada nepalikti verslo vieno ir laiku reaguoti į jo poreikius. Jau kuriama nacionalinė platforma, kuri rūpinsis šalies įmonių technologine pažanga.

„Lietuva jau turi gana gerą plačiajuostį tinklą, greitą internetą. Tai labai svarbu. Manau, kad pagrindas yra gana geras. Bet aišku dar daug ką reikia ir padaryti. Tai gali būti sudėtinga ir reikalaus nemažai išlaidų. Tikiuosi, kad vyriausybė parems šiuos pokyčius“, – kalbėjo Vokietijos ir Baltijos šalių prekybos rūmų direktoriaus pavaduotojas dr. Larsas Gutheilis.

Šiuo metu Lietuvos pramonės sektorius sukuria daugiau nei penktadalį bendrojo vidaus produkto ir per 80 procentus eksporto.