Ketvirtadienį Seimo laikinoji komisija Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) veiklai tirti apklausė LRT Teisės skyriaus vadovę Daivą Apšegienę ir LRT.lt portalo vyr. redaktorių V. Laučių. Į posėdį buvo kviestas ir buvęs generalinio direktoriaus pavaduotojas Rimvydas Paleckis, tačiau jis neatvyko.

Kaip pranešė komisijos pirmininkas Seimo narys Arvydas Nekrošius, buvęs generalinio direktoriaus pavaduotojas R. Paleckis posėdyje nedalyvavo ir nepaaiškino, dėl kokių priežasčių.

Šiuo metu užsienyje viešintis R. Paleckis, kalbėdamasis su DELFI.lt, nesąmone pavadino pareiškimus, kad jis atsisakė liudyti. Jis sako tik šią savaitę sulaukęs pranešimo apie ketvirtadienį rengiamą posėdį ir laišku informavo, kad šios savaitės posėdyje būti negalės. Buvęs LRT generalinio direktoriaus pavaduotojas tvirtina komisiją informavęs, kad kitą savaitę tikrai bus Vilniuje ir yra pasirengęs atvykti į posėdį.

D. Apšegienė: konkursas nebuvo paskelbtas „gerokai anksčiau“

Pirmoji kalbėjo LRT Teisės skyriaus vadovė Daiva Apšegienė. Jos buvo paprašyta pakomentuoti, kaip atsiranda laidos, koks yra projektų procesas, kaip perkamos programos, kaip vyksta „Eurovizijos“ konkurso organizavimas. „Kitais metais konkursai nebuvo skelbiami taip anksti, kaip šiemet. Kas lėmė tokį sprendimą?“ – paklausė Seimo narė Agnė Širinskienė.

„Jeigu pažiūrėtumėte kiekvienų metų kvietimus, šiemet [programų konkursas] nebuvo paskelbtas „gerokai anksčiau“, galbūt tik keliomis savaitėmis. Galiu patikinti komisiją, kad jokios skubos nebuvo. Šiuo metu programų konkursas yra nepasibaigęs – dar neįvykęs trečiasis etapas. [...] Kadangi laidų projektų kasmet yra nemažai – apie 200, komisijai užtrunka su jais susipažinti“, – atsakė D. Apšegienė.

Seimo narys Virgilijus Poderys pasiteiravo, kokius rizikos valdymo būdus naudoja LRT. „Vienas iš būdų būti skaidriems – komisijos narių nešališkumo deklaracijos“, – teigė D. Apšegienė. Tokiu atsakymu suabejojo A. Širinskienė, kuri tvirtino, kad šiuo metu Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) pradėjusi „ne du ir ne tris“ tyrimus dėl deklaracijų per pastaruosius mėnesius. D. Apšegienė patikino, kad tokios informacijos ji neturi.

A. Širinskienė pridūrė nesuprantanti, kodėl vieno paslaugų teikėjo „paraiška“ yra „PowerPoint“ prezentacija ir kodėl tik nuo 2016 metų LRT įvedė standartizuotas konkursų paraiškų formas.

„Teikėjai buvo laisvi pasirinkti formą, kaip pateikti produktą. [...] Pirkimo dokumentuose nurodydavome, kokių dalykų prašome iš paslaugų teikėjų – turinys, struktūra, kaina, ar prašo resursų iš LRT. Tai apsunkino mūsų darbą, dabar, kai yra standartizuota forma, daug lengviau patikrinti, ar viskas yra“, – teigė LRT Teisės skyriaus vadovė.

Parūpo „Eurovizija“

Komisijos nariams taip pat buvo įdomu, kaip vyksta „Eurovizijos“ konkurso organizavimas. Ypač – kodėl dėl nacionalinio finalo skelbiamas papildomas konkursas. Anot A. Nekrošiaus, finalas – tarsi logiška renginio baigtis. A. Širinskienė pridūrė, kad viskas turėtų būti aišku „dešimt metų į priekį“.

„Tai – ne papildomi konkursai, o neskelbiamos derybos. [...] Skelbiant konkursus dar nėra žinomos visos aplinkybės. [...] LRT neprivalo dalyvauti „Eurovizijoje“ ir neprivalo vykdyti nacionalinės atrankos. Nekalbėkite nesąmonių, kad dešimčiai metų viskas aišku“, – sakė D. Apšegienė.

V. Laučius: turėjome dirbti su Frankenšteinu

Po D. Apšegienės į klausimus atsakinėjo LRT.lt portalo vadovas V. Laučius. Jis pabrėžė, kad portalo administravimo sistema, dizainas ir buvusios vadovybės požiūris jį išgąsdino.

„Tai buvo panašu ne į naujienų portalą, o į Frankenšteino produktą – jis juda, gali atlikti tam tikrus veiksmus, bet niekas nenori su juo draugauti [...] Į visas pastabas, susijusias su produktu, niekas nereagavo. Sistemą ir dizainą kūrusi įmonė „Citrus“ nieko nepakeitė į gera, nors ir buvo reikalauta. Beje, „Citrus“ nebuvo turėjusi jokių reikalų su žiniasklaida. Kodėl kompanija buvo pasirinkta – man iki šiol paslaptis. Maža to, 2014 m. pabaigoje buvo vėl skelbiamas konkursas klaidoms ištaisyti. Ir vėl konkursą laimėjo „Citrus“. Galutiniai reikalavimai, kuriuos administracija pateikė „Citrus“, nuo manęs buvo slepiami“, – pasakojo V. Laučius.

Jis pridūrė, kad nuo tada, kai 2012 rudenį pradėjo vadovauti portalui, vis dar tebedirba su „Citrus“ sukurtu produktu. Nepaisant tiek jo, tiek visos redakcijos pastangų ir prašymų pakeisti situaciją, buvęs generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius prašymus „padėdavo į stalčių“.

„Iš karto, vos pradėjęs dirbti, paprašiau departamento vadovo peržiūrėti tai, kas padaryta. Po ilgų derybų pavyko jį šiek tiek pakeisti. Bet tai buvo lašas jūroje, palyginti su tuo kraupumu, kuris liko... Vėliau „Citrus“ sukūrė naują versiją, visiškai prieštaraujančią tam, ko mes prašėme. Visi kartu su redakcija dalyvavome ne viename susirinkime, ieškojome sprendimų ir jį radome. Tai buvo surašyta ir pateikta skyriaus vadovui. [...] Dar vėliau nešėme portalo plėtros planus, bet juos A. Siaurusevičius padėjo į stalčių“, – sakė LRT.lt vyr. redaktorius.

V. Laučius teigimu, į portalą buvusi administracija neinvestavo, redakcijos žmonės uždirbo gerokai mažiau negu kitose redakcijose, o tai demoralizavo ir demotyvavo visus portalo darbuotojus.

„Staiga praėjusį rudenį buvo nusisamdytos išorės kompanijos, kurios atliko auditą. Kažkodėl mūsų nebuvo prašoma to padaryti. Na, o toliau jūs žinote – vasarį įvyko portalo LRT.lt reorganizacija. Naujas Interneto departamentas buvo formaliai sukurtas, bet realiai jis neveikia, iš redakcijos buvo paimti žmonės, kurie buvo sustatyti į pozicijas ir nežinia, ką veikė. Sausį nuėjau į LRT Tarybos posėdį. Pasakiau, kad reorganizacija – visiškas „feilas“. Didžioji dalis tarybos mane palaikė. Penki pasiūlė reorganizaciją atidėti iki naujo generalinio direktoriaus rinkimų“, – tęsė LRT portalo vadovas.

V. Laučius pabrėžė, kad, kai sakoma, kad LRT didžiausia problema yra portalas, pirmiausiai kalbama ne apie turinį. „Tam pritarė ir naujoji LRT vadovė – nesutvarkytos techninės bazės, o ne turinys“, – paaiškino LRT.lt vadovas.

„Jeigu ten kažkas nutinka ir iškyla pavojus astronautui, pavyzdžiui, susergama apendicitu, galima per trumpesnį laiką žmogų pargabenti atgal. Kelionė į Marsą užtrunka 7 mėn., nelaimės atveju pagalba būtų beveik neįmanoma“, – sako ji.

J. Chodas šiuo metu yra viena svarbiausių figūrų ne tik Reaktyvinio judėjimo laboratorijoje (angl. Jet Propulsion Lab, JPL), bet ir visoje NASA. Būtent nuo jos sprendimų priklauso, kuria kryptimi pasuks JPL, kokios technologijos bus naudojamos, kas prie to dirbs ir pan.

Mokslininkė pasakoja, kad tirti kosmosą ją pirmiausiai patraukė noras daryti tai, ko niekas niekada nedarė, o kosmoso pažinimas tam – puiki sritis.

„Bandžiau gauti darbą JPL, nes tai buvo vienintelė vieta pasaulyje, tyrinėjusi Saulės sistemą čia sukurtais robotais“, – savo karjerą, prasidėjusią 1980 m., prisimena J. Chodas.

Mokslininkė karjerą pradėjo devintajame dešimtmetyje dirbdama su garsiąja 2017 m. rugsėjį pasibaigusia misija į Saturno sistemą – „Cassini“, kuri surinko neįkainojamų duomenų apie žieduotąjį milžiną ir jo palydovus.

J. Chodas prisipažįsta, kad būti moterimi profesionale industrijoje, kurioje dominuoja vyrai, nėra lengva, tačiau džiaugiasi tuo, kad NASA vertina darbuotojus pagal profesinius įgūdžius ir pasiekimus.

Su J. Chodas pasikalbėjome NASA JPL Charleso Elachi vardo misijų valdymo centre, esančiame Pasadenoje (JAV).

– Kuo jus taip sužavėjo kosmosas, kad nusprendėte pasirinkti aerokosmoso inžinerijos specialybę?

– Prisimenu, žiūrėjau, kaip Neilas Armstrongas išsilaipino Mėnulyje. Mane šis įvykis labai paveikė. Didžiulis žmonijos pasiekimas.

Man patinka spręsti, kaip aš vadinu, inžinerijos dėliones. Įsivaizduokite, norite sužinoti atsakymą į kažkokį mokslo klausimą. Tam, kad tai padarytumėte, turite tarsi sudėti dėlionę: kaip sukonstruosi tyrimams reikalingus instrumentus, kaip juos pritaikysi misijai ir pan.

Dabar mane kasdien į darbą motyvuoja eiti ne mąstymas, koks kosmosas yra beribis, o galimybė tirti tai, kas dar neištirta, peržengti galimybių ribas. Daryti atradimus, dėl kurių perrašinėjami vadovėliai.

– Teko kalbėti su moterimis mokslininkėmis, kurios pasakoja, kad „prasimušti“ mokslo ir ypač technologijų industrijoje moteriai yra ypatingai sunku. Ar jums teko susidurti su sunkumais vien todėl, kad esate moteris?

– Jūs teisi. Mokslo ir technologijų sektoriuje moterys sudaro mažumą, tai atsispindi ir JPL, ypač kalbant apie moteris inžinieres.

Kai mokiausi ir kai jau pradėjau savo karjerą, žinojau, kad savo darbą galiu atlikti taip pat gerai, o gal net ir geriau nei vyrai. Jau įsidarbinusi JPL, supratau, kad čia esu vertinama už profesinius sugebėjimus ir pasiekimus. Visada jaučiau, kad galiu lygiavertiškai imtis iniciatyvos, dalyvauti projektuose ir niekas manęs „nenurašys“ tik todėl, kad esu moteris.

– Dirbote su tiek daug garsių kosmoso misijų. Ar turite tokių, kurios visgi arčiausiai širdies?

– Tiesą sakant, taip. Tokios yra dvi. Pirmoji – misija „Cassini“: dalyvavau kuriant tiek programinę įrangą, tiek erdvėlaivio prietaisus. Pamenu, kai misiją paleidome į kosmosą 1997 m., labai didžiavomės savo darbu, kartu buvome gana ramūs, kad erdvėlaivis tikrai pasieks Saturną ir surinks reikalingus duomenis. Tačiau, kaip žinote, „Cassini“ viršijo visus lūkesčius, net nesapnavome tokios sėkmės. Tikra svajonių misija, labai prisidėjusi prie Saturno ir visos Saulės sistemos pažinimo. Atsisveikindama su „Cassini“ rugsėjį jaučiau kartėlį, bet kartu ir pasididžiavimą.

Kita misija yra „Juno“, kuri šiuo metu skrieja apie Jupiterį. Dirbau projektų vadove pirmąjį misijos pusmetį. Seku misijos eigą, kaskart džiaugiuosi naujais pasiekimais ir visos komandos darbu.

– Kaip inžinierė, vadovaujanti vienai didžiausių pasaulyje planetinės robotikos laboratorijų, kokio technologinio proveržio labiausiai laukiate?

– Vienas iš dalykų, dėl kurių garsėja JPL, yra misijų valdymas autonominiu būdu. Duomenys iš Jupiterio į Žemę keliauja beveik 40 min., iš Marso – 8–10 min. Taigi ten esantis aparatas iki tam tikro lygio privalo savimi pasirūpinti pats, o ne būti valdomas kokiu nors valdymo pulteliu iš Žemės. Ko laukiu – dar daugiau autonomijos, kad erdvėlaiviai galėtų tirti aplinką ir priimti sprendimus, į ką tiksliai nukreipti instrumentus, kokius duomenis ar matavimus rinkti, o į Žemę mokslininkams atsiųsti mokslo prasme itin naudingą informaciją, o ne tokią, kurios reikia ilgai laukti, bet mokslininkai jos nepanaudoja.

– Ar manote, kad visiška aparatų autonomija kosmose įmanoma? Kokia būtų to nauda?

– [Tai būtų naudinga], jeigu misija labai trumpa. Sakykime, jeigu bandytume nuleisti ką nors ant Veneros paviršiaus, aukšta temperatūra ir slėgis erdvėlaivį sunaikintų per kelias valandas. Tada aparatas turėtų veikti visiškai autonomiškai ir pats nuspręsti, kuriuos duomenis siųsti į Žemę.

Taip pat, jeigu nusileistume Europoje [vienas iš Jupiterio palydovų, kuriame vandens yra 2–3 daugiau negu Žemėje, – aut. past.], sukūrę aparatą, kuris prasigręžtų pro ledo mantiją ir plauktų vandenynuose, jis turėtų būti gana autonomiškas. Tokio aparato valdymas iš Žemės būtų per sudėtingas.

– Sekant „SpaceX“ ir kitų privačių bendrovių aktualijas, akivaizdu, kad vienas pagrindinių tikslų yra išsiųsti žmogų į Marsą. Kol kas tai neįmanoma tiek dėl pavojų pakeliui, tiek jau atsidūrus pačioje planetoje. Ką duoda šios iniciatyvos? Ar apskritai reikėtų skubėti siųsti žmones į kitas planetas?

– Tokios iniciatyvos – puiki praktika, bet, manau, reikėtų pradėti ne nuo Marso, o Mėnulio. Jeigu ten kažkas nutinka ir iškyla pavojus astronautui, pavyzdžiui, susergama apendicitu, galima per trumpesnį laiką žmogų pargabenti atgal. Kelionė į Marsą užtrunka 7 mėn., nelaimės atveju pagalba būtų beveik neįmanoma.

Daug niuansų, į kuriuos reikia atsižvelgti, norint skraidinti žmones į kosmosą. Siunčiant robotus viskas kur kas paprasčiau. Todėl skubėti nereikėtų, kol neužtrintas astronautų saugumas.

– Klausimas, kurį užduodu visiems kosmosą tiriantiems mokslininkams, – ar tikite nežemiška gyvybe?

– Be abejonės, tikiuosi, kad Visatoje egzistuoja gyvybė. Turint omeny galaktikų, žvaigždžių ir atrastų egzoplanetų kiekį, šansų yra daug. Nustebčiau, jeigu paaiškėtų, kad nežemiškos gyvybės nėra.

Buvęs JAV Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos (NASA) Reaktyvinio judėjimo laboratorijos (angl. Jet Propulsion Lab, JPL) direktorius, Kalifornijos technologijų instituto (CalTech) profesorius fizikas E. Stone`as Visatą tyrinėja jau 60 metų. Tiksliau, nuo 1957 m., kai „Sputnik 1“ pradėjo kosmoso amžių, o visai netrukus, 1958 m., „Explorer 1“ patvirtino radiacijos žiedų aplink Žemę egzistavimą.

„Kaip tik baiginėjau Čikagos universitetą. Pagalvojau, kad būtent tai ir noriu daryti, nes buvo peržengta nauja riba, atvertos naujos galimybės kosmoso tyrimams“, – pasakoja E. Stone`as.

Profesorius su misija „Voyager“ dirba nuo 1972 m., dabar jis vadovauja visai komandai, kuri kasdien po kelias valandas „kalbasi“ su toli skriejančiais zondais. Mokslininkas „Voyager“ neapleido ir 1991 m., kai buvo paskirtas vadovauti NASA JPL.

„Voyager“ ne veltui vadinama sėkmingiausia žmonijos misija į kosmosą. Du zondai – „Voyager 1“ ir „Voyager 2“ – iš esmės pakeitė tai, kaip suvokiama Saulės sistema. Jie pirmieji nufotografavo sistemos pakraščiuose esančius dujų gigantus – Jupiterį, Saturną, Uraną ir Neptūną – bei jų palydovus. O „Voyager 1“ jau renka duomenis apie tai, kas kosmose vyksta už Saulės sistemos ribų; tai – toliausiai skriejantis žmonių kurtas aparatas. Manoma, visai netrukus į tarpžvaigždinę erdvę turėtų iššauti ir „Voyager 2“.

„Voyager“ ne veltui vadinama sėkmingiausia žmonijos misija į kosmosą. Du zondai – „Voyager 1“ ir „Voyager 2“ – iš esmės pakeitė tai, kaip suvokiama Saulės sistema.

Prasidėjusi kaip 4 metų misija į Saturną, „Voyager“ rudenį atšventė 40-metį. Kaip LRT.lt juokaudamas pasakoja E. Stone`as, misijos mokslininkai pergudravo ne tik federalinę valdžią, bet ir patys save. Su profesoriumi pasikalbėjome jo darbo kabinete Pasadenoje, visai netoli Los Andželo (JAV).

– Esate „Voyager“ misijos vadovas. Žinau, kad „Voyager“ jau nebesiunčia nuotraukų, tačiau siunčia duomenis. Kur dabar yra abu erdvėlaiviai?

– „Voyager“ mums siunčia duomenis 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Kiekvieno „klausomės“ po 4–8 valandas kasdien. Negalime to padaryti dažniau, nes įrangos, kurią naudojame, reikia kitoms kosmose esančioms misijoms.

Šiuo metu, kaip žinote, „Voyager 1“ skrieja tarpžvaigždinėje erdvėje, „Voyager 2“ vis dar yra Saulės burbule. Manome, kad jis turėtų išskrieti per ateinančius metus ir prisijungti prie „Voyager 1“ kosminėje kelionėje.

– Kaip supratote, kad „Voyager 1“ jau paliko Saulės sistemą?

– Paprastai tariant, Saulės vėjai, kurių greitis siekia ir 2 mln. km per valandą, sukuria tokį nesuvokiamo dydžio burbulą, kuriame telpa visa Saulės sistema. Visos kosmoso misijos skriejo tik šiame burbule. 2012 m. rugpjūtį supratome, kad „Voyager 1“ pasiekė tarpžvaigždinę erdvę.

Turėjome keletą būdų tam padaryti. [Visų pirma, supratome] iš kosminės spinduliuotės, kurios nebuvo niekur kitur. Be to, netrukus „Voyager 1“ surinkti duomenys buvo paversti į audio failus ir tiesiogine šio žodžio prasme išgirdome, kaip skamba tarpžvaigždinė erdvė.

– Kartu su vienu garsiausių visų laikų mokslintojų Carlu Saganu įtikinote kitus prie misijos dirbusius mokslininkus, kad „Voyager 1“ būtų atsuktas atgal ir padarytų Žemės nuotrauką. Taip gimė garsioji „The pale blue dot“ fotografija, kurioje Žemė – lyg kosmoso dulkė, matoma iš 6 mlrd. km. Kaip pavyko įtikinti kitus leistis į tokią avantiūrą, iš kurios negavote jokios mokslinės naudos?

– Tikrai buvo nelengva. Ši idėja reiškė, kad turėsime misiją pratęsti dar 12 mėnesių. Tiek užtruko apsukti „Voyager 1“, padaryti visus reikiamus kadrus, atrinkti, sujungti į vieną fotografiją ir paskelbti viešai. O tam reikėjo ir mokslininkų išmonės, ir papildomų finansų iš valdžios.

Man tai suteikė kosminės perspektyvos pojūtį. Žemė, kaip mažytis melsvas taškelis, skęsta kosmoso begalybėje. Nepagalvojame apie tai, kol nepamatėme. Keistas jausmas... Tačiau kartu ir didžiavausi tuo, kad sukūrėme aparatą, kuris jau praskriejo visas mums žinomas planetas ir atsisuko atgal padaryti nuotraukos. Pagalvokite apie tai.

– „Voyager“ zondai su savimi nešasi žinutę nežemiškoms civilizacijoms – vadinamąjį auksinį diską. Kaip manote, ar zondas turi šansų kada nors būti pastebėtas kitų civilizacijų?

– Manau, tai buvo labiau ne žinutė nežemiškoms civilizacijoms, o mums patiems čia, Žemėje, – kad sugebame padaryti kažką panašaus.

Kita vertus, abu „Voyager“ zondai, baigę misiją, amžinai skries Paukščių Tako galaktikoje. Pagal mūsų skaičiavimus, apsukti kartą aplink galaktikos centrą jiems užtruks apie 225 mln. metų. Orbita po orbitos... Taip jie skries amžinai. Su laiku „Voyager“ taps tarsi ambasadoriais planetos, kuri juos į kosmosą išsiuntė prieš milijardus metų.

– „Voyager“ misija laikoma sėkminga ne tik dėl gausybės mokslinių duomenų, bet ir todėl, kad buvo puikiai išpopuliarinta. Atrodo, tiek nuolatinio dėmesio nepavyko sulaukti jokiai kitai misijai. Ką turi „Voyager“, ko neturėjo kitos misijos?

– Turėjo Carlą Saganą. Jis ieškojo, kaip plačiau išnaudoti „Voyager“, nei tiesiog surinkti mokslinių faktų. Carlas entuziazmu užkrėtė daug žmonių. Manau, būtent todėl „Voyager“ buvo tokia sėkminga. Carlas sugebėjo įkvėpti tikėti misija, o kartu ir būti puikiu mokslininku.

Kosmoso tyrimai padeda mums suprasti savo vietą Visatoje. Galimybės yra beribės, reikia suprasti, kad turbūt niekada neapkeliausime visos Visatos.

– Vadovaujate dar vienai misijai – TMT (Thirty Meter Telescope). Tai – teleskopas, kuriuo mokslininkai tikisi pamatyti pirmąsias žvaigždes Visatoje, o kartu ir planetas, kurios sukasi aplink artimiausias Saulei žvaigždes. Ar jis bus naudojamas ir nežemiškos gyvybės paieškoms?

– Šiuo metu didžiausias teleskopas yra 10 metrų skersmens, TMT bus 3 kartus didesnis. Paskaičiavome, kad dėl didesnio ploto teleskopo kameros bus 81 kartą stipresnės už kitų teleskopų. Galėsime pamatyti tolimiausias žvaigždes ir net apie jas besisukančias nedideles planetas.

Rinksime duomenis apie atrastas egzoplanetas, bandysime nustatyti jų atmosferos sudėtį, ar ten galėjo užgimti gyvybė, kaip ją suprantame. Pavyzdžiui, Žemėje deguonis ir metanas atmosferoje yra gyvų organizmų produktas. Vadinasi, pagal atmosferų sudėtį galėtume ir nustatyti, ar potencialiai planetoje egzistuoja gyvybė, kad ir mikrobų pavidalu.

– Kai kalbame apie nežemišką gyvybę, turime omenyje – taip, kaip ją suprantame. Ar gali būti taip, kad yra gyvybės formų, kurių mes negalime suvokti ir todėl galbūt niekada neatrasime?

– Tai sužinosime tik pradėję tyrinėti. Vien jau Saulės sistemoje randame netiesioginių įrodymų, kad galbūt gyvybė egzistavo ir kitur. Visada klausiame, ar ta gyvybė turi panašią genetinę kilmę, kaip ir ta, kuri yra Žemėje? Čia, Žemėje, visos gyvybės formos yra tos pačios genetinės kilmės. Ar tai galioja kitoms gyvybės formoms? To dar nežinome.

– Jūsų nuomone, koks turėtų būti svarbiausias šių laikų kosmoso tyrimų prioritetas?

– Kosmoso tyrimai padeda mums suprasti savo vietą Visatoje. Galimybės yra beribės, reikia suprasti, kad turbūt niekada neapkeliausime visos Visatos. Todėl privalome atidžiai pasirinkti, kur keliaujame, ką tiriame. Be abejonės, gyvybės paieškos yra būdas nustatyti kitų misijų tikslus.

Manau, kiekvienas žmogus turi norą pažinti vietą, kurioje gyvena. Šiandien mūsų kaimynystė yra ir Saulės sistema. O Saulės sistema yra dalis Visatos. Jos tyrimai mums padeda suvokti, kaip tapome tuo, kuo esame, kodėl atsirado gyvybė. Kartu galime bandyti suprasti, kokia ateitis mūsų laukia. O tai galime padaryti tik tyrinėdami.

Kai LRT.lt kalbino „Compressorhead“ kūrėjus prieš kiek daugiau nei metus, tuo metu grupę sudarė tik trys robotai: gitaristas Fingers, bosistas Bones ir būgnininkas Stickboy. Dabar jų – jau penki. Kuriant naują albumą baigti konstruoti gitaristė Hellga ir vokalistas Mega-Wattson.

„Party Machine“ – pirmasis pasaulyje robotų grupės albumas. Specialiai robotams jį sukūrė Kanados muzikos legenda Johnas Wrightas iš grupių „NoMeansNo“ ir „The Hanson Brothers“. Kaip jis pats sakė, joks žmogus negalėtų vienu metu groti kelių gitaros rifų, kaip 78 pirštus turintis Fingers, arba tokių būgno partijų, kaip 4 rankas turintis Stickboy.

Su „Compressorhead“ kūrėjais – Markusu Kolbu ir Stocku Plumu (dar žinomu kaip Mr. Stock) – pasikalbėjome po jų albumo pristatymo koncerto Berlyno priemiestyje įkurtose dirbtuvėse.

– Žinau, kad jus kartu pasirodyti kvietė E. Dragūnas-SEL, tačiau atsisakėte. Kodėl?

M. Kolbas: Sužinojome, kad jis nėra teigiamai vertinamas veikėjas. Nutraukėme derybas. Robotai neremia jokių meatbagų (taip „Compressorhead“ vadina žmones, – LRT.lt), jeigu jie yra seksistai, rasistai, homofobai ar pan.

Sužinojome, kad jis nėra teigiamai vertinamas veikėjas. Nutraukėme derybas. Robotai neremia jokių meatbagų, jeigu jie yra seksistai, rasistai, homofobai ar pan.

Kartą mus kvietė groti Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas. Grojome Maskvoje, koncerte dalyvavo kažkas iš prezidento aplinkos. Taigi mus pakvietė pasirodyti Kazachstane, bet labai slėpė, kam tas koncertas turėjo būti skirtas. Tik vėliau sužinojome, kad būtume groję N. Nazarbajevo šeimai. Iš karto atsisakėme.

– Visgi „Compressorhead“ turi savo vertybių sistemą. Kokia ji yra?

M. Kolbas: Pankrokas! Visokių robotų yra, mūsiškiai groja roko grupėje, tai jų ir vertybės atitinkamos.

– Išleidote pirmąjį pasaulyje robotų grupės albumą. Jį jums parašė J. Wrightas. Ar paprasta dirbti su tokiu autoritetu? Ar galutinis rezultatas buvo toks, kokio tikėjotės?

M. Kolbas: Labai sunku (juokiasi). Tačiau tai nereiškia, kad nebuvo labai smagu. Turiu pasakyti, kad darbas su J. Wrightu buvo humoro ir iššūkio mišinys. Kai pirmą kartą Johnas atvyko į Berlyną susipažinti, jautėme tarsi jis būtų senas draugas, nes, kaip ir tu, visada labai mėgome „NoMeansNo“ ir „Hanson brothers“, buvome jų koncertuose daug kartų.

Įsivaizduokite, kad dirbate kartu su savo autoritetu. Tai nuostabu! Johnas visada turi daug idėjų, jas įgyvendinti nėra lengva, tačiau pabaigoje tampa akivaizdu, kad jis visada teisus.

Mr. Stock: Kai pradėjome kartu dirbti, daugiau mokėmės, o ne kūrėme. Johnas viename interviu yra pasakęs: esu čia tam, kad išmokyčiau robotus rokenrolo paslapčių. Tačiau pirmiausiai mums reikėjo sukonstruoti robotus taip, kad jie galėtų mokytis, kaip judėti, kaip groti instrumentais ir pan. Mokėmės ir išmokome visi kartu. Tai buvo neįkainojama patirtis.

M. Kolbas: Be to, mes irgi esame seni pankai (juokiasi). Todėl su mumis buvo taip pat sudėtinga dirbti.

– Per koncertą pastebėjau, kad visi robotai scenoje yra tarsi asmenybės – kiekvienas kitaip juda, o tie, kurie kalba, naudoja skirtingus juokelius ir pan. Kas buvo sudėtingiau – sukurti jiems smegenis ar kūną?

M. Kolbas: Kadangi esu mechanikas, sakyčiau, sunkiausia sukurti robotų smegenis. Nors viskas labai svarbu, nes privalo veikti kartu. O smegenis darė Mr. Stock. Mačiau, kaip jis mėnesių mėnesiais bandė tai padaryti, rašė programų kodus... Žiūrėdavau į ekraną ir galvodavau: nesuprantu, kas čia vyksta.

Pavyzdžiui, robotų gitaros gali pasirodyti labai sudėtingos, nes turi daug detalių ir pan., tačiau iš mechaninės pusės jos gana paprastos.

Koncertai yra tikras išbandymas. Labai svarbu, kad niekas nelūžtų, viskas veiktų. Šiandien per koncertą lakstydamas turbūt numečiau kelis kilogramus (juokiasi). Gyvi pasirodymai yra labai didelis išbandymas mums visiems. Tiek fiziškai, tiek morališkai.

Stickboy, G. Raibytės nuotr.

– Ar robotai yra nors kiek autonomiški?

Mr. Stock: Visi robotai skirtingi. Per pastaruosius 10 metų, kol kūrėme „Compressorhead“, robotai radosi vienas po kito, o ne visi kartu. Tik gitaristė Hellga ir vokalistas Mega-Wattson buvo sukurti beveik vienu metu.

Stickboy ir Fingers neturi jokių smegenų. Jie yra tiesiog mašinos, kurios paklūsta kodams (instrukcijoms). Viena instrukcija – vienas judesys. Viskas vyksta realiuoju laiku, t. y. „gyvai“. Vadinasi, kompiuteris robotams nurodo, kada pajudinti pirštą, kada kokią natą groti ir pan. Įdomu tai, kad komanda robotui siunčiama kiek anksčiau negu reikia, kad judesį jis atliktų laiku.

Kai pradėjome kurti Bones, davėme jam šiokias tokias smegenis. Jis gali tik groti bosine gitara. Bones smegenyse viskas iš anksto suprogramuota, todėl jis „pats žino“, kada groti skirtingus akordus, nereikia komandų nurodyti gyvai, kaip su kitais.

– Ar jūs patys mokate groti instrumentais, kuriais išmokėte groti savo robotus?

M. Kolbas: Ne, mes negrojame jokiais instrumentais.

– Tai kaip pavyko viską padaryti? Vien jau chronometražas skamba labai sudėtingai, atrodo, tam reikėtų turėti bent jau muzikos teorijos pagrindus.

Mr. Stock: Tikrai labai sudėtinga. Tačiau tam ir skirti mano parašyti kodai.

M. Kolbas: Aš galiu groti gitara tik teoriškai. Pats nesugročiau net akordo, bet galiu to išmokyti savo robotus.

Pats nesugročiau net akordo, bet galiu to išmokyti savo robotus.

– Stebint „gyvą“ robotų pasirodymą, sunku suvokti, kad „Compressorhead“ yra tik robotai, aklai klausantys jūsų komandų. Jie bendrauja su publika, juokauja, o žmonės jiems atsako, nors visi supranta, kad bando bendrauti su robotais.

M. Kolbas: Taip, dažnai tai girdime. Šiandien vienas klausytojas sakė, kad norėjo daugiau pabendrauti su Mega-Wattson, tarsi jis būtų gyvas sutvėrimas, o ne mašina.

– Ar robotai sulaukia daug kvietimų koncertuoti?

M. Kolbas: Labai daug. Kad visus išpildytume, turėtume sukurti bent tris „Compressorhead“ grupes. Bet mes nenorime masinio populiarumo.

Mr. Stock: Mes esame pankai, tokiais ir liksime.

M. Kolbas: „Compressorhead“ yra unikali grupė. Neturime laiko kurti kitų. Dabar tiesiog tobuliname gyvus pasirodymus.

– Visuomenėje netyla ginčai dėl robotų ir robotikos. Baiminamasi, kad jie taps autonomiški ir pakenks žmonėms. Ypač kalbant apie karo pramonę. Jūs tarsi pristatote tą kitą robotikos pusę – pramoginę.

M. Kolbas: Reikia nepamiršti, kad tuos robotus, kurių taip visi bijo, valdo žmonės. Aš robotų visai nebijau. Dar susilaukiame komentarų, kad robotai negali būti muzikantai, groti instrumentais... Man atrodo, kad turi daiktą, kurį panaudoji, kaip nori. Tai, ką įdedi į jo vidų, jo smegenis, yra tarsi jo siela.

Gal šiek tiek išsigandau, kai sužinojau, kad „Google“ nusipirko „Boston Dynamics“, kuriuos remia JAV kariuomenė. Prieš tai „Boston Dynamics“ puslapis buvo tiesiog prikrautas vaizdų, ką gali padaryti jų kuriami robotai. Dabar tai – tarsi katalogas su jau baigtais kurti produktais.

– Tačiau žmonės bijo ne to, kas vyksta dabar, o kas gali įvykti ateityje – apie ką įspėja Elonas Muskas ar Stephenas Hawkingas. Natūralu, kad žmonės klausosi jų minčių.

Mr. Stock: „Compressorhead“ robotai tikrai netaps autonomiški, tai neįmanoma. Jeigu sąmonę įgavę robotai sukels riaušes, galbūt mūsiškiai ten gros protesto dainas (juokiasi). Nieko daugiau.

Nors yra tikimybė, kad dabar, kai robotai vystosi taip sparčiai, kas nors gali pakrypti bloga linkme. Nepamirškime ir autonominių automobilių. Jie gali tapti ginklais lygiai taip pat kaip ir kiti robotai. Asmeniškai, norėčiau koncentruotis ties technologijomis, kurios naudojamos kūrybai ir geriems tikslams, o ne destrukcijai.

M. Kolbas: Aš taip pat niekada negalvoju: štai, robotai užkariaus pasaulį. Man įdomūs visai kiti dalykai. Pati matei, kiek daug žmonių šiandien gerai leido laiką... Man tai daug svarbiau.

– Tačiau kalbama ne tik apie karo pramonę. Yra arčiau žmogaus esanti problema – darbas. Robotai gali iš žmonių atimti darbus.

Mr. Stock: Seniausiai pasaulyje egzistuojantys robotai yra būtent pramoniniai. Jie sukurti, kad tam tikrą darbą darytų dar ir dar, ir dar, ir dar, ir dar, ir dar kartą. Tūkstančius kartų atlieka vieną vienintelę komandą... Ar žmonės tikrai norėtų atlikti tokius darbus? Juk išprotėtų po savaitės ar kelių. Taigi robotai dirba darbą, kurio nenori dirbti žmonės.

Dar yra robotų su dirbtiniu intelektu. Kaip neseniai Saudo Arabijos pilietybę gavusi Sophia. Ji turi ir primityvų robotišką mąstymą. Kai pagalvoji, pasaulyje tiek žmonių, tiek valstybių lyderių, kurie visiškai negalvoja. Pažiūrėkime, ką mums pasiūlys dirbtinis intelektas. Negali būti blogiau už Donaldą Trumpą (juokiasi).

„Kai „Voyager 1“ išskrido iš Saulės sistemos, mano darbas tik tada ir pasidarė aktualus. [...] Taigi prireikė daugiau kaip 30 metų, kol technologija, kurią dariau dar būdamas jaunu studentu, atnešė šiek tiek naudos“, – teigia jis.

Lietuvių kilmės amerikiečio J. Žmuidzino darbai žinomi visame pasaulyje, o jo pavardę galite rasti prie daugybės garsių kosmoso misijų – pavyzdžiui, neseniai 40-metį atšventusios misijos „Voyager“, kurios vienas aparatų šiuo metu jau keliauja tarpžvaigždinėje erdvėje ir yra toliausiai nuo Žemės nuskriejęs žmonių kurtas aparatas.

Mokęsis iš vieno garsiausių visų laikų fizikos teoretikų ir šio mokslo populiarintojų Richardo Feynmano, karjerą pradėjęs prestižiniame Kalifornijos technologijų institute (California Institute of Technology, CalTech), J. Žmuidzinas ilgą laiką dirbo JAV Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos (NASA) centre – Reaktyvinio judėjimo laboratorijoje (Jet Propulsion Lab, JPL), netgi tapo vyriausiuoju jos technologu. Dabar profesorius grįžo į akademinę veiklą – CalTech dėsto studentams ir svarsto, prie kokių NASA misijų prisidėti ateityje.

Su J. Žmuidzinu pasikalbėjome po jo paskaitos sausakimšoje 250 studentų talpinančioje R. Feynmano vardo auditorijoje, esančioje CalTech.

– Turiu pastebėti, kad puikiai kalbate lietuviškai, nors esate gimęs JAV.

– Gimiau Kalifornijoje, bet namuose kalbėdavome lietuviškai. Šeštadieniais Los Andžele lankiau lietuvių mokyklą. Nors mama buvo Kanados prancūzė, ji taip pat išmoko lietuviškai ir namuose su mumis bendraudavo lietuviškai.

Dabar šeimoje taip pat kalbame lietuviškai. Reikia pripažinti, ne visada išeina, bet stengiamės.

– CalTech dėstote Nobelio premijos laureato legendinio fizikos teoretiko, mokslo populiarintojo R. Feynmano auditorijoje. Buvote jo studentas. Yra tekę skaityti, kad būtent jis jus ir įkvėpė susidomėti fizikos mokslu. Ką padarė R. Feynmanas, kad jus taip sudomino?

– Kai pradėjau studijuoti fiziką, turėjau labai daug entuziazmo. Bet šis mokslas yra gan griežtas... Todėl gal po 3 metų man jau buvo pradėję po truputį atsibosti taip stipriai dirbti. Tačiau ketvirtais metais R. Feynmanas tapo mano mokytoju. O jis taip įdomiai dėstė, tokius įdomius uždavinius duodavo studentams, kad net aš skubėdavau namo, nekantraudamas juos išspręsti.

Kai pradėjau studijuoti fiziką, turėjau labai daug entuziazmo. Bet šis mokslas yra gan griežtas...

– Koks jausmas dabar pačiam dėstyti R. Feynmano auditorijoje, dirbti su jo sukurtais įrankiais ir pan.?

– Žinoma, R. Feynmanas yra legenda, o mes, visi kiti, darome taip, kaip galime. Pasilyginti su juo – neįmanoma (juokiasi). Vis dar prisimenu, kaip jis dėstė man, kaip buvo įdomu, kaip jis žiūrėjo į mokslą ir fiziką... Jis labai mylėjo savo darbą, todėl įkvėpė ir kitus. Truputį ir aš bandau įkvėpti studentus, nors su R. Feynmanu lygintis nedrįsčiau.

– Daug metų dirbote JPL, netgi buvote vyriausiasis technologas. Kaip pradėjote dirbti JPL ir pasiekėte tokias aukštas pareigas?

– CalTech profesoriauti pradėjau prieš 27 metus. Kartu ėmiau dirbti su mokslininkais iš JPL. Mano tyrimų sritis taip pat buvo susieta su JPL. Darbui naudojau JPL mikroįrenginių laboratoriją. Po kiek laiko man pasiūlė laboratorijai vadovauti. Kadangi ji mano darbui buvo labai svarbi, priėmiau pasiūlymą. Ketverius metus vadovavau laboratorijai, geriau susipažinau su kitais JPL vadovais, taigi galiausiai atsitiko taip, kad tapau vyriausiuoju JPL technologu.

– Ar labai skiriasi jūsų darbas CalTech ir JPL? Turbūt, dirbant vyriausiuoju technologu JPL, teko daugiau vadybinio, o ne mokslinio darbo.

– Tiesa. Kai buvau JPL, darbas buvo visiškai kitoks. Kai esi profesorius, dirbi savo srityje, nagrinėji gana siaurus klausimus ir gana giliai. Kai dirbau JPL, mano darbas buvo plačios apimties. Reikėjo daug visko žinoti, priimti įvairių sprendimų, dirbti su žmonėmis. Žinojau po šiek tiek apie labai daug dalykų.... Buvo gera proga suprasti, kaip veikia tokia organizacija. Man labai patiko, nuostabi patirtis. Kai sugrįžau, reikia vėl iš naujo prisitaikyti... Tačiau mėgstu dėstyti, tyrinėti. Esu laimingas.

– Nors esate eksperimentinės fizikos profesorius, padarėte astrofiziko karjerą. Kuo jus sužavėjo kosmosas?

– Studijuodamas CalTech, dirbau grupėje su profesoriumi Edwardu C. Stone`u, o jis vadovavo „Voyager“ misijai. Man teko šiek tiek prisidėti prie šios misijos.

Vėliau, tęsdamas studijas Kalifornijos universitete Berklyje, kalbėjau su įvairiais profesoriais, svarsčiau, ką toliau pasirinkti. Tuomet teko pabendrauti su Nobelio premijos laureatu lazerio išradėju Charlesu Townesu. Jis tuo metu rinko astrofizikos grupę, kurioje buvo naudojamos lazerių technologijos. Mane žavėjo tai, kad lazeriai ir elektronika pritaikomi astrofizikoje, todėl ir pats pradėjau dirbti.

– Minėjote, kad prisidėjote prie „Voyager“ misijos. Ką tiksliai darėte?

– Kadangi misijai vis dar vadovauja E. C. Stone`as, bendraujame su juo, ypač, kai kas nors atsitinka.

Kai „Voyager 1“ išskrido iš Saulės sistemos, mano darbas tik tada ir pasidarė aktualus. Aš kalibravau elektroninį spektometrą, o būtent jo matavimai ir buvo naudojami parodyti, kad „Voyager 1“ jau skrieja tarpžvaigždinėje erdvėje.

Taigi prireikė daugiau kaip 30 metų, kol technologija, kurią dariau dar būdamas jaunu studentu, atnešė šiek tiek naudos (juokiasi). Buvo malonu tai pamatyti.

– Kosmoso misijos, atrodo, yra tarsi laukimo misijos: užtrunka planavimas, vystymas, konstravimas, kelionė, pavyzdžiui, į kitą planetą... Praeina daug metų nuo jos pradžios, kol pasirodo pirmieji rezultatai.

– Tikra tiesa. Tik su „Voyager“ yra kiek kitaip. Tai, kad ši misija taip ilgai išsilaikė ir vis dar veikia, yra tiesiog nepaprasta. Kalbant apie kitas misijas, iš tikrųjų vien 20–30 metų gali praeiti, kol jos paleidžiamos į kosmosą – kol pavyksta „prastumti“, suplanuoti misiją ir pan. Laikas juda ir labai lėtai, ir labai greitai tuo pačiu metu.

Kalbant apie kitas misijas, iš tikrųjų vien 20–30 metų gali praeiti, kol jos paleidžiamos į kosmosą – kol pavyksta „prastumti“, suplanuoti misiją ir pan.

– Dar vienas įdomus dalykas, susijęs su „Voyager“, yra tai, kad aparatuose yra vadinamieji „auksiniai diskai“ – koduotos žmonijos žinutės nežemiškoms civilizacijoms. Taigi privalau paklausti, ar tikite, kad egzistuoja nežemiška civilizacija?

– Apie nežemiškos gyvybės paieškas dabar žinome daug daugiau negu žinojome prieš 30 metų. Vien todėl, kad dabar jau atrastos planetos, besisukančios apie kitas žvaigždes. Ir tai nėra retas dalykas kosmose – tokių planetų yra daug! Dažnai jos nelabai skiriasi nuo Žemės. Manau, labai didelė tikimybė, kad gyvybė egzistuoja ir kitose planetose. O dėl nežemiškos civilizacijos... Truputį sunkiau pasakyti. Tačiau, manau, kad kur nors tikrai yra ir kita civilizacija.

Klausimas, ar „Voyager“ zondai kada nors susidurs su kita civilizacija... Tikimybė maža, bet visgi nėra nulinė.

– Kokius tyrimus ketinate vykdyti, grįžęs į akademinę veiklą?

– Didelę dalį karjeros praleidau dirbdamas su įrenginiais, technologijomis, naudojamomis astrofizikoje. Ypač su superlaidžiais detektoriais. Dalyvauju studijose, kuriose bandoma nustatyti, kaip geriau panaudoti detektorius kosmoso teleskopuose. Yra ir su NASA susijusių projektų. Jeigu pavyktų tai padaryti, būtų labai gerai. Tačiau, kaip ir sakiau, kosmoso misijos užtrunka ilgai, todėl anksčiausiai tiksliau sužinosiu po maždaug 10 metų.

– Kosmoso tyrimai brangūs tiek finansiškai, tiek laiko prasme. Kodėl apskritai verta į šiuos tyrimus investuoti?

– Visi mokslininkai, dirbantys su kosmoso tyrimais, dažnai apie tai galvoja... Jeigu vertinsite vieną misiją – kiek kainuoja ją įvykdyti – suma iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nemaža. Pavyzdžiui, CalTech turi kelis teleskopus Havajuose, o vieno pastatymas kainavo 100 mln. dolerių. Atrodo, didelė suma. Jeigu pagalvotumėte, kad tokių teleskopų yra nedaug, o žmonių pasaulyje – labai daug, išteklių proporcija, sunaudota teleskopui pastatyti, bus labai labai maža. Netgi vertinant didesnius projektus – tokius kaip „James Webb“ kosmoso teleskopas, kuris bus paleistas po poros metų ir kurio kaina – 10 mlrd. dolerių... Skamba kaip labai daug, bet toks teleskopas egzistuos tik vienas nuo visos planetos. Jeigu palyginsime, kiek žmonės išleidžia sportui ar pan., tos sumos nebeatrodys tokios didelės.

„Žmonės dažnai klausia: ar NASA tikrai pasakytų? Garantuoju, kad taip.  [...] Kam kvailinti visuomenę? Mūsų darbas – ją informuoti. Ką galime padaryti ir tikrai darome – pasimokyti, kaip žinią pranešti geriausiai“, – sako V. McGregor. Specialistė priduria, kad, kai JAV Kongresas įsteigė NASA 1958 metais, iš karto buvo nurodyta, kad tai bus visiškai atvira organizacija: visi surinkti duomenys, visi tyrimų rezultatai bus viešai ir laisvai prieinami. 

Su V. McGregor apie NASA ir JPL vykdomą komunikaciją pasikalbėjome JPL įkurtame Charleso Elachi misijų valdymo centre.

– Kas jums yra didžiausias iššūkis, populiarinant NASA ir JPL veiklą?

– Didžiuliai duomenų kiekiai. Vykdome tiek daug misijų, o kiekviena jų kas pusmetį privalo paviešinti viską, ką surinko per pastaruosius mėnesius.

Aš daugiausiai dirbu su plačiąja visuomene – mūsų skyrius privalo viską pateikti taip, kad žmonės dar labiau domėtųsi kosmosu ir NASA veikla. Rašome pranešimus spaudai, nuolat keliame naujienas socialiniuose tinkluose.

– Kaip suprantu, po kokio nors svarbaus atradimo gaunate „žalią“ mokslinę informaciją. Kaip ją supaprastinate, kad visuomenei būtų aišku? Kaip žinote, kada informacija jau užtektinai supaprastinta ir paruošta paskelbti viešai?

Visada labiausiai veikia palyginimai, pavyzdžiai, paaiškinimai, kaip konkretus atradimas paveiks kasdienius gyvenimus ar bendrą suvokimą apie Visatą.

– Dažniausiai po kažkokio atradimo dar turime šiek tiek laiko, kol jį peržiūri kiti mokslininkai.

O mes tuo metu tarsi prisiimame visuomenės vaidmenį ir klausiame mokslininkų, kaip jie mums paaiškintų, kas atsitiko. Taigi jie pasiūlo savo paaiškinimų, mes taip pat pridedame palyginimų, pavydžių, kurie mums atrodo teisingi. Paruošiame straipsnio juodraštį ir nusiunčiame mokslininkams galutinei peržiūrai. O čia yra sunkioji proceso dalis…

Prie vienos misijos dirba daug mokslininkų, kiekvienas jų turi savo pastabų. Kai kurios yra labai geros, tačiau kartais jie viską vėl ištaiso į mokslinę kalbą. Turime jiems paaiškinti, kad straipsnis keliaus ne į mokslinį žurnalą, jį suprasti privalo visi, net neturintys jokio mokslinio išsilavinimo.

Ką pastebėjau, kalbant apie visuomenės reakciją, tai visada labiausiai veikia palyginimai, pavyzdžiai, paaiškinimai, kaip konkretus atradimas paveiks kasdienius gyvenimus ar bendrą suvokimą apie Visatą.

– Mokslininkai ir inžinieriai kalba savo moksline/technine kalba, ką jau šiek tiek paminėjote. Kaip prakalbinate juos? Esu pastebėjusi, kad NASA spaudos konferencijose kalbantys mokslininkai sugeba puikiai ir paprastai paaiškinti atradimo esmę.

– Taip, apmokome savo žmones jaustis patogiai, kai jie, pavyzdžiui, bendrauja su žiniasklaida.

Kartu atrenkame mokslinio atradimo dalis, kurias, mūsų nuomone, visuomenė labiausiai norės suprasti, sugalvojame joms geriausius paaiškinimus.

Tiesa, ne visada spėjame pasiruošti. Būna, kad paskambina koks nors žurnalistas, paprašo interviu mokslininko, o jam tai – pirmasis interviu gyvenime. Dažniausiai pavyksta puikiai. Manau, taip yra ir todėl, kad visi, kurie dirba NASA, labai myli savo darbą ir jiems svarbu, kad visuomenė sužinotų kuo daugiau. Net nauji žmonės „pagauna“ tą aistrą darbui, mato kitų pavyzdžius, todėl labai stengiasi.

Pastebėjau, kad mokslininkų komandoje dar dažnai visi tarsi pasiskirsto vaidmenimis: kažkas geriau kalba – todėl duoda „gyvus“ interviu, kitas geriau rašo – tai jis atsako į klausimus raštu arba padeda paruošti įrašą „Facebook“ ir pan.

– Daug dirbate su socialiniais tinklais. Dabar vis daugiau žmonių naujienas gauna būtent iš socialinių tinklų – „Facebook“, „Twitter“ ir pan. Faktai ten turbūt sklinda taip pat greitai, kaip ir „alternatyvūs“ faktai, visokios konspiracijų teorijos ir pan.

– Iš esmės socialiniai tinklai mums labai padeda, jais naudotis pradėjome labai anksti – dar 2008 metais. Ir visos mūsų paskyros yra vienos populiariausių Amerikoje ir visame pasaulyje. Taip pat socialiniuose tinkluose aiškiau matome, ką žmonės tikrai suprato, į ką jie reaguoja smarkiau… To tikrai negalėtume, jei būtume likę tik savo oficialiose svetainėse. 

Nežinau, ar pastebėjote, bet kaskart, kai paviešiname ką nors, pavyzdžiui, „Facebook“, paskiriame komandą žmonių, kurie privalo atsakyti į vartotojams iškilusius klausimus.

O į taip vadinamus alternatyvius faktus ar konspiracijų teorijas jau seniai nereaguojame.

Jų tiek daug, kad būtų tiesiog neįmanoma visko susekti. Vietoje to tiesiog stengiamės bendrauti ir megzti dialogą, atsakyti į visus klausimus.

– Įsivaizduokite situaciją – Žemės link skrieja milžiniškas asteroidas, būdų, kaip jį numušti, nėra, o ir laiko galbūt per mažai. Ką darytumėte tokio scenarijaus atveju? Ar tikrai viską praneštumėte visuomenei? Ar visgi kažką nutylėtumėte tam, kad nesukeltumėte panikos?

– Pirmiausia supraskite, kad tai jau nebūtų tik NASA ar tik Amerikos problema. Kasmet vyksta konferencijos, kuriose pasaulio kosmoso agentūros sprendžia, kaip reikėtų elgtis, jeigu tikrai nutiktų kas nors panašaus.

Atliekamos tokių įvykių inscenizacijos, o paskui vertinama, kaip skirtingos pasaulio agentūros ir šalių visuomenė galimai reaguotų į situaciją.

Žmonės dažnai klausia: ar NASA tikrai pasakytų? Garantuoju, kad taip. Be to, netgi mėgėjai astronomai anksčiau ar vėliau pamatytų tą asteroidą, jeigu jis itin didelis – būtų aiškiai matomas ir plika akimi. Kam kvailinti visuomenę? Mūsų darbas – ją informuoti. Ką galime padaryti ir tikrai darome – pasimokyti, kaip žinią pranešti geriausiai.

Nors JPL priklauso NASA, centro veiklą vykdo Kalifornijos technologijų institutas (California institute of technology, Caltech). Šiame centre dirba nemažai lietuvių, o vienam padaliniui ilgą laiką vadovavo garsusis lietuvių fizikas Jonas Žmuidzinas.

JPL centras – tarsi didelė robotikos laboratorija. Čia dirba misijų „Curiosity“, „Juno“, „Cassini“, „Voyager“ mokslininkai, todėl centre visur eksponuojami misijų robotų prototipai bei didžiausi jų pasiekimai. JPL projektų ir misijų mokslo bei technologijų vystymui vadovauja kanadietė Janis Chodas. Jos teigimu, nors misijų daug, kiekvienas dirbantis mokslininkas vis vien turi savo mėgstamiausias.

„Viena mano mėgstamiausių yra rugsėjo viduryje pasibaigusi „Cassini“ misija į Saturną. Pati dalyvavau kuriant tiek programinę įrangą, tiek aparatą. Ši misija peržengė net mūsų pačių vaizduotę. Tai – tarsi svajonių misija. Nors atsisveikinti su „Cassini“ buvo gana liūdna, vis vien džiaugiuosi visais atradimais, susijusiais su Saturnu“, – LRT pasakoja J. Chodas.

JPL vykdomasis misijų direktorius Richardas Cookas priduria, kad „Cassini“ misija buvo ypatingai svarbi ir dėl atradimų, susijusių su Saturno palydovu Enceladu. „Jame po ledynais slepiasi vandenynai. [...] Enceladas masina mokslininkų vaizduotę, norime ten kuo greičiau sugrįžti ir sužinoti daugiau“, – LRT tvirtina R. Cookas.

Interviu su šiais ir kitais mokslininkais jau greitai rasite portale LRT.lt, girdėsite LRT RADIJUJE ir išvysite per LRT TELEVIZIJĄ. O kol kas – pasidairykite, kaip JPL atrodo iš vidaus.

– Kiek žinau, turite visą Lietuvos duomenų iš kosminių palydovų istoriją nuo nepriklausomybės pradžios. Papasakokite plačiau, kokie tai duomenys?

– Iš tikrųjų, duomenų turime dar ir iš 1986–1988 m., nes tada jau skraidė amerikiečių palydovai „Landsat“, kurių vaizdus prieš gerą dešimtmetį nemokamai internetu pradėjo platinti JAV geologijos tarnyba. Aš tuomet buvau mokslininkas, duomenų iš tų palydovų rinkimas buvo ne tik mano darbas, bet ir hobis. Kapsčiausi archyvuose, rinkau visas nuotraukas, kurias tuo metu pavykdavo rasti.

Tie ankstyvieji palydoviniai duomenys yra multispektriniai vaizdai. Tuo metu Žemės stebėjimo programoms buvo kuriami palydovai su optiniais sensoriais – tokie, kurie iš kosmoso registruoja nuo Žemės paviršiaus atspindėtą šviesos energiją. Ta šviesa skaidoma į žmogaus matomą ir infraraudonųjų spindulių spektro zonas.

– Ar tai reiškia, kad, kalbant apie Lietuvos kraštovaizdį, galite parodyti, kaip, pavyzdžiui, 1998 m. spalio 6 dieną atrodė koks miško plotelis bet kurioje Lietuvos vietoje?

– Būtent tą dieną – tikrai ne, nes senieji archyviniai vaizdai būdavo pateikiami tai pačiai Žemės vietai gal tik kartą per keletą metų. Bet ir šiandien, kai Žemės paviršių kasdien skenuoja dešimtys palydovų, kokybiški optiniai vaizdai pasitaiko gana retai.

Anksčiau iš palydovų per metus Lietuvoje būdavo gaunamos 2–3 kokybiškos tos pačios vietos optinės nuotraukos, o šiais laikais – gal koks tuzinas, ne daugiau.

Gyvename debesuotame krašte, vadinasi, jeigu palydovas praskrenda virš Lietuvos kartą per 2–3 dienas (o senieji palydovai praskrisdavo gal tik kartą per dvi savaites), jeigu tą dieną ir tą valandą virš Lietuvos būna susikaupę debesys, tai palydovas ir nufotografuoja tik debesis.

– Tad ir dabar Lietuvos klimatas užkerta galimybę mums save stebėti iš kosmoso?

– Taip, jis labai nedėkingas. Anksčiau iš palydovų per metus Lietuvoje būdavo gaunamos 2–3 kokybiškos tos pačios vietos optinės nuotraukos, o šiais laikais – gal koks tuzinas, ne daugiau.

Tarkim, šiemet buvo debesuota, lietinga ir itin nepalanki vasara optinių palydovinių vaizdų gamybai. Tačiau ne viskas yra taip jau blogai, nes jau veikia palydovai, kurie yra aprūpinti ne optiniais, bet radariniais sensoriais. Europos kosmoso agentūra (ESA) jau keletą metų vykdo programą „Sentinel“, o pirmieji du šios misijos palydovai turi radarinius sensorius. Apibendrintai galima pasakyti, kad tai yra palydovai, kuriems nereikalinga šviesa, todėl jie mato ir dieną, ir naktį, ir pro debesis...

Tai išsprendžia pagrindinę Lietuvos palydovinių stebėjimų problemą, jau šiemet kiekviename Lietuvos taške palydovai praskrenda nuo 3 iki 5 kartų. Tokiu dažniu ir gauname radarines Žemės paviršiaus nuotraukas.

– Kokia šių duomenų nauda? Kas į jus dažniausiai kreipiasi?

– Pagrindinis „Sentinel“ palydovų misijos tikslas yra kompleksinis aplinkos monitoringas. Pavyzdžiui, stebimas žemės ūkis, nes jis labai intensyvus ir dinamiškas. Dažnai pasikartojantys palydovo duomenys leidžia geriau įvertinti dirvos, pasėlių ar pievų būklę, sezoniškumą, ūkinę veiklą, vyraujančias klimatines sąlygas.

Tiesa, ši veikla kol kas dar labai priklausoma nuo mano minėtų optinių palydovų, nes radarų duomenys dar tik pradedami naudoti žemės ūkio monitoringui. Optinių palydovų duomenys naudoti daugelyje mokslinių darbų ir taikomųjų tyrimų, sukurtos standartinės formulės įvairiems biofiziniams parametrams apskaičiuoti, kuriuos panaudojus galima teikti praktines rekomendacijas ūkininkams ir pan. Tuo tarpu radarinių palydovų duomenimis dar tik mokomės naudotis, todėl patirties šioje srityje sukaupta nepalyginamai mažiau.

Lietuva šioje srityje neatsilieka. Suprantate, daug kur Europoje stambios įmonės yra investavusios milžiniškas sumas į būtent optinių palydovų duomenimis grįstas technologijas. Jiems persikvalifikuoti labai sunku ir brangiai kainuotų.

– Jūsų „Twitter“ paskyroje mačiau, kad turite įrašą apie potvynius ir jų žalą grūdų laukams, kokią išvadą iš to galima padaryti? Kokia dabar situacija?

– Šią savaitę Lietuva kreipėsi į Europos Komisiją (EK) prašydama skirti kompensacijas ūkininkams, susidarius ekstremaliai situacijai dėl užsitęsusio lietaus. EK atsakė, kad, žinoma, pagalbos galima tikėtis, bet reikia pateikti tikslius ir argumentuotus patirtos žalos skaičiavimus. Pateikiau šitą pavyzdį, norėdamas pademonstruoti mūsų sukurtą algoritmą, kurį naudojant būtų galima tiksliai nustatyti užmirkusius plotus ir įvertinti žalą.

– Lietuva dar neturi tokio pilnai funkcionuojančio palydovo. Jūs, kaip minėjote, naudojate ESA „Sentinel 1“ ir „Sentinel 2“ palydovų duomenis, kurie prieinami nemokamai. Tai gal mums to palydovo ir nereikia?

– Pasakysiu atvirai, esu šiuo klausimu gana skeptiškas. Panašaus palydovo misija kainuoja tikrai daug, atsiperkamumas ir pridėtinė vertė, kurią galėtų sukurti tie duomenys, turint omeny mažą Lietuvos teritoriją ir labai konkurencingą tarptautinę aplinką, yra labai maža.

Lietuvos rinka labai maža, todėl būtina kurti tokias informacines paslaugas, kurios galėtų peržengti Lietuvos ribas.

Dabar „Sentinel“ surinkti duomenys yra nemokami – kainuoja tik jų apdorojimas. Tačiau tai nėra pigus ir paprastas procesas. Po dvejų metų darbo ir tam tikrų investicijų mums pavyko šių palydovinių vaizdų apdorojimą automatizuoti, jau esame sukaupę visiškai apdorotus pastarųjų trejų metų Lietuvos teritorijos „Sentinel 1“ ir „Sentinel 2“ palydovų duomenis, o 2017 metų archyvą perduodame Nacionalinei žemės tarnybai.

Paradoksalu, tačiau taip jau yra, kad, kuo didesnis duomenų kiekis, tuo sunkiau suprasti, kas realiai vyksta. Be automatizavimo, paralelinių skaičiavimų ir dirbtinio intelekto algoritmų, Žemės paviršiuje matomų procesų susekti dažnu atveju būtų tiesiog neįmanoma. Taigi Žemės stebėjimuose iš kosmoso sudėtingiausia yra ne gauti palydovinius duomenis, o juos išanalizuoti ir atpažinti atskirus objektus, būsenas ar reiškinius.

– Lietuvoje, kaip žinia, verslininkų, dirbančių kosmoso srityje, yra labai mažai. Sakykite atvirai iš verslininko perspektyvos, ar užsiimti su kosmosu susijusiais verslais Lietuvoje apsimoka?

– Sakyčiau, yra dvi medalio pusės. Kosmoso technologijos labai imlios inovacijoms, todėl verslininkai patys turi turėti nemažai informacinių technologijų ar inžinerinės patirties, turi būti pasirengę daug investuoti į taikomuosius tyrimus ir neskaičiuoti savo darbo valandų. Ši sritis visų pirma yra inovacijos mokslas, o tik paskui – verslas.

Aš pats esu daugiau mokslininkas, o ne verslininkas, iš savo patirties žinau, per kokias kančias čia gimsta rezultatai... O ir specialistų, jeigu pats jų neparuoši, praktiškai nėra. Be to, klaidos ar nesėkmės gali kainuoti daug daugiau, negu iš pradžių galvojai.

Kita vertus, šioje srityje yra sukuriama tikrai didelė pridėtinė vertė, todėl, jeigu inovacijos sėkmingai tampa paslaugomis, šis verslas gali būti labai pelningas.

Lietuvos rinka labai maža, todėl būtina kurti tokias informacines paslaugas, kurios galėtų peržengti Lietuvos ribas. Neabejoju, kad, naudojant „Sentinel“ palydovų duomenis, tai yra realus dalykas. Šie palydovai dengia praktiškai visą pasaulį. Paslaugas gali teikti, kur tik nori – Afrikoje, Europoje ar pan. Tai neišsemiamas informacijos aruodas. Šis verslas pagrįstas vien tik intelektu – tiesiog iš oro sukuriama pridėtinė vertė ir yra beribės augimo galimybės.

– Kas yra egzoplaneta?

– Egzoplaneta – tai planeta, esanti ne Saulės sistemoje. Tai planeta, besisukanti apie kitą žvaigždę arba net neturinti žvaigždės ir skrajojanti kažkur tarp žvaigždžių.

– Kaip vyksta egzoplanetų paieška?

– Dažniausiai egzoplanetos atrandamos netiesioginiais būdais. Kadangi planeta gerokai blausesnė už žvaigždę, pamatyti ją šalia žvaigždės labai sudėtinga. Nors keletu atveju tai pavyko padaryti, dažniausiai jos aptinkamos pagal tai, kokį poveikį turi savo žvaigždei.

– Kuri jau atrasta egzoplaneta nuo Žemės arčiausiai ir kuri toliausiai?

– Artimiausia Žemei egzoplaneta yra prie artimiausios Saulei žvaigždės Kentauro Proksimos ir vadinama Proksima b. Prie kitų netolimų žvaigždžių irgi yra atrasta planetų; šiuo metu beveik neabejojama, kad didžioji dalis žvaigždžių Paukščių Tako galaktikoje turėtų turėti bent po vieną planetą, greičiausiai ir po daugiau.

Tolimiausia šiuo metu žinoma egzoplaneta yra nutolusi maždaug 27 tūkst. šviesmečių, tai šiek tiek didesnis atstumas nei iki Galaktikos centro. Dauguma „Kepler“ teleskopu aptiktų planetų yra už maždaug 3 tūkst. šviesmečių, taigi tolimiausios planetos būtų dar toliau.

– Nors planetos labai toli nuo Žemės, mokslininkai vis tiek sugeba surinkti duomenų apie paviršių. Kokiais būdais tai daroma?

– Tą padaryti daug sunkiau negu tiesiog aptikti planetą. Kuo jautresnius detektorius turime teleskopuose, tuo daugiau informacijos galime išgauti. Tyrinėti planetų paviršius galima stebint, kaip nuo planetos atsispindi žvaigždės spinduliuotė. Tam reikia arba sugebėti atskirti planetos šviesą nuo žvaigždės šviesos, arba stebint, kaip keičiasi suminė žvaigždės ir planetos spinduliuotė, galima kažką pasakyti apie tai, ar planetoje, tarkim, yra šviesių ar tamsių regionų.

Pavyzdžiui, iš labai toli stebint Žemę, vandenynai yra tamsesni nei žemynai. Todėl jei Žemė į stebėtoją būtų atsisukusi Ramiojo vandenyno puse, tada ji atrodytų kažkiek tamsesnė. O atsukusi Europos, Azijos, Afrikos dalį, atrodytų kažkiek šviesesnė.

– Kol kas neįmanoma pasiekti net artimiausios mums žinomos egzoplanetos, tad kokia prasmė apskritai jų ieškoti?

– Pirma – tyrinėdami kitas planetas galime susidaryti tam tikrą vaizdą, įgyti supratimą, kaip jos formuojasi ir evoliucionuoja, kas mums leidžia suprasti ir kaip formavosi, evoliucionavo pati Saulės sistema, kaip atsirado ir tos planetos, ir mūsų Žemė.

Kita priežastis – nežemiškos gyvybės paieškos. Neturiu omeny protingų civilizacijų, nors tokią aptikti būtų įspūdingas ir turbūt svarbiausias atradimas žmonijos istorijoje, bet daug didesnė tikimybė, kad pirmiau pavyks aptikti kokių nors mikrobų ar panašių pirmykščių gyvybės formų.

Suvokimas, kad kažkur Visatoje egzistuoja gyvybė, net ir primityvi, mūsų supratimą apie Visatą, apie mūsų padėtį Visatoje apverstų aukštyn kojomis. Galėtume bandyti suprasti, kokie dalykai yra universalūs ir reikalingi gyvybei, o kokie nėra. Net ir negalėdami fiziškai paliesti tos gyvybės ar jos tyrinėti, galėtume vien iš stebėjimų surinkti labai daug informacijos.

– Klausimas šiek tiek iš mokslinės fantastikos pusės – kaip manote, ar bent vienoje iš jau atrastų egzoplanetų egzistuoja protinga gyvybė, o ne mikrobai ir bakterijos?

– Kaip fantastas, norėčiau sakyti, kad tikimybė yra, nes būtų labai įdomu gauti kažkokių protingos gyvybės signalų. Bet daug labiau tikėtina, kad pirmiau atrasime kažkokių mikroorganizmų.

Kiek apskritai protingų civilizacijų galėtų būti mūsų Galaktikoje, vertinimų yra įvairių ir visi jie labai nepatikimi. Vienaip pagalvojus apie skaičius, galima pasakyti, kad esame kone vienintelė civilizacija, kitaip pagalvojus, galima sakyti, kad tų civilizacijų yra milijonai. Tai tos tikimybės tarp tų kelių tūkstančių žinomų planetų iš galimo šimto milijardų planetų Galaktikoje nesiimčiau nurodyti skaičiaus, kokia ta tikimybė, bet, manau, labai nedidelė.

– Kokia tikimybė atrasti planetą, kuri būtų panaši į mūsų Žemę ir suktųsi apie žvaigždę, panašią į mūsų Saulę?

– Atsakymas į šį klausimą labai priklauso nuo to, ką turime omeny sakydami „panaši“. Jei mus domina, kad planeta būtų uolinė, suktųsi apie žvaigždę, kurios masė yra maždaug tarp pusės Saulės masės ir dviejų Saulės masių, be to, suktųsi tokiu atstumu, kad planetos paviršiuje būtų tinkama temperatūra skystam vandeniui egzistuoti, tokių planetų mes jau žinome. Jau yra aptikta planetų, kurios šiuos kriterijus atitinka, bet mes nežinome, ar jos turi atmosferą, ar jose tikrai yra skysto vandens.

Kai kurioms planetoms yra įvertinamas netgi toks Panašumo į Žemę indeksas (Earth Similarity Index) arba labiau apibendrintas dalykas – tinkamumo gyvybei indeksas. Yra aptikta egzoplanetų, kurios į Žemę tikrai panašesnės negu, pavyzdžiui, Marsas. O Marsas palyginti gana panaši į Žemę planeta, nes ir paviršiaus temperatūra ten kartais tinkama skystam vandeniui egzistuoti, ir žvaigždė ta pati, ir planeta uolinė.

Taigi panašumų į Žemę Marsas turi daug, bet žinome egzoplanetų, dar panašesnių į Žemę. Tačiau apie tai, kas dedasi jų paviršiuje, kol kas nieko negalime pasakyti. Vis dėlto per kokius 10–20 metų tyrinėjimai planetų atmosferoje ir egzoplanetų paviršiuje, manau, pažengs tiek, kad galėsime jau nustatyti, kuriose planetose, tarkim, yra skysto vandens.

– Jei egzoplaneta panaši į Žemę ir yra gyvybinėje zonoje, dar nebūtinai reiškia, kad joje gali egzistuoti gyvybė?

– Tikrai taip. Terminas „gyvybinė zona“ vartojamas norint apibūdinti regioną aplink žvaigždę, kuriame esančios planetos temperatūra būtų tinkama skystam vandeniui egzistuoti. Bet planetos paviršiaus temperatūra dar priklauso ir nuo atmosferos bei atmosferos keliamo šiltnamio efekto.

Pavyzdžiui, Saulės sistemoje Venera yra gyvybinėje zonoje, bet atmosfera planetos paviršių kaitina tiek, kad ten temperatūra gerokai aukštesnė negu vandens virimo temperatūra. Jei nebūtų atmosferos, vidutinė temperatūra Žemėje būtų žemesnė už nulį ir skysto vandens čia turbūt nebūtų – visa planeta būtų padengta ledo sluoksniu.

Taip pat yra ir kitų veiksnių, galinčių nulemti planetos tinkamumą gyvybei, pavyzdžiui, žvaigždės aktyvumas. Jei žvaigždė spjaudosi visokiais žybsniais, energingomis dalelėmis ir pan., tada planetoje užsimegzti ir išgyventi kažkokiai gyvybei būtų daug sudėtingiau nei Žemėje.

– Kokio su egzoplanetomis susijusio pasiekimo labiausiai laukiate?

– Kai šių metų pradžioje NASA šiek tiek iš anksto pranešė, kad paskelbs kažką labai ypatingo, susijusio su egzoplanetomis, ir vėliau pranešė apie atrastą TRAPPIST-1 sistemą su 7 uolinėmis planetomis, prieš tai spėjau, kad atradimas bus deguonis uolinės planetos atmosferoje. Na, tada taip nebuvo, bet, manau, tai būtų labai reikšmingas žingsnis nežemiškos gyvybės paieškų link.