Prieš kelerius metus, švęsdamas gimtadienį, popiežius pakartojo, ką juokaudamas pasakė jį išrinkusiems kardinolams prieš šešerius metus: „Senatvė - tai išminties sostas. Tikėkimės, kad taip bus ir mano atveju!“ Popiežius tęsė, primindamas vokiečių poeto Friedricho Hoelderlino posmą: „Senatvė - tai ramybė ir pamaldumas“. „Melskitės, kad tokia būtų ir mano senatvė - rami, pamaldi, vaisinga, taip pat ir džiugi“, - sakė popiežius.

Pasak Šventojo Tėvo, šiandien Bažnyčia nori, kad stabtelėtume ir atsimintume nueitą kelią, pasižiūrėtume į savo praeitį. „Atmintis labai reikalinga, jei norime eiti į ateitį teisinga kryptimi. Atmintis tai malonė. Turime prašyti malonės neužmiršti, kas esame, iš kur ateiname“, - pabrėžė popiežius, atmintį, neužmaršumą vadindamas meilės bruožais.

Jei mylime, popiežiaus žodžiais, viską atsimename, matome, kiek gerumo esme gavę. Jei mylime - atsimename savo istoriją, savo kilmę, savo protėvius ir tėvus, mūsų pačių nueitą tikėjimo kelią.

„Einame Advento keliu. Laukiame susitikimo su Viešpačiu. Šiandien stabtelime, žiūrime į savo nueitą kelią ir matome, koks jis buvo gražus, matome, kad Viešpats visada buvo su mumis ir niekada mūsų nenuvylė. Dabar Viešpats vėl mus ragina eiti pirmyn; eiti krikščionišku keliu į galutinį susitikimą“, - sakė Šventasis Tėvas, kurį šiais metais turėjome dovaną sulaukti Lietuvoje.

ELTA primena, kad popiežiškąjį Pranciškaus vardą pasirinkęs Jorge Mario Bergoglio, baigęs vidurinę mokyklą, pradėjo studijuoti chemiją, bet greit pasuko rengimosi kunigystei keliu. Kaip jis pats ne kartą yra pasakojęs, apsisprendimą siekti kunigystės nulėmė išpažintis.

Kartą visai netyčia jis užėjo į vieną Buenos Airių bažnyčią ir, pamatęs klausykloje laukiantį kunigą, atliko išpažintį. Nuo tos akimirkos jam buvo aišku, kad jis nori paaukoti gyvenimą kunigo tarnystei.

J. Mario Bergoglio pirmiausia įstojo į diecezinę kunigų seminariją, bet netrukus perėjo į Jėzaus Draugijos noviciatą. Dar studijų metais, 1969 metų gruodžio 13 dieną, priėmė kunigo šventimus.

1992 metais popiežius Jonas Paulius II J. M. Bergoglio paskyrė Buenos Airių augziliaru. 1997 metais paskirtas savo arkivyskupo koadjutoriumi, o 1998-aisiais tapo Buenos Airių arkivyskupu. 2001 metais Jono Pauliaus II paskirtas kardinolu.

Popiežiui Benediktui XVI atsisakius Petro tarnystės, į konklavą susirinkę kardinolai naujuoju Petro įpėdiniu 2013 metų kovo 13 dieną išrinko kardinolą J. M. Bergoglio, kuris pasirinko Pranciškaus vardą.

Sparčiausiai auga kraujotakos ligomis sergančių pacientų skaičius, kuris per metus augo 31 tūkst. naujų atvejų ir šiuo metu sudaro beveik 228 tūkst. pacientų.

Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) duomenimis, pernai kompensuojamuosius vaistus ir medicinos pagalbos priemones vartojo apie 40 proc. visų Lietuvos gyventojų, tad panaši tendencija prognozuojama ir 2018 metais.

Daugiausia, net 66 proc. visų pacientų, vartojančių kompensuojamuosius vaistus ligoms gydyti, serga kraujotakos ligomis. Šios grupės vaistams paciento priemokos sumažėjo apie 35 proc., o nervų sistemą veikiančių vaistų grupėje, kurią vartoja apie 18 proc. pacientų, - apie 27 proc.

Sveikatos apsaugos viceministrės Kristinos Garuolienės teigimu, pakeitus vaistų bazinių kainų ir paciento priemokų apskaičiavimo tvarką, priemoka pacientams vidutiniškai mokama už receptą sumažėjo per pusę - nuo 5,7 iki 2,86 euro.

„Matome labai aiškią teigiamą dinamiką ir pagal 2018 m. trečiojo ketvirčio duomenis prognozuojame, kad 2018 m. pacientų priemokų suma sumažės apie 27 proc. nuo 55 iki 40 mln. eurų. Šie 15 mln. eurų turi labai aiškią ir apčiuopiamą vertę kiekvienam pacientui. Sutaupymo rezultatus pajus pačios įvairiausios ligonių grupės, nes pradėtas kompensuoti 41 naujas vaistas bei padidinti kompensavimo lygmenys“, - pabrėžė viceministrė K. Garuolienė.

Pasak viceministrės, ne tik kainos, bet ir prieinamumo pokytį pajuto labai įvairios pacientų grupės: nuo onkologinėmis ligomis sergančiųjų iki paliatyvios slaugos reikalaujančių ligonių.

Šiemet, įrašius naujas veikliąsias medžiagas ir indikacijas, pradėtas kompensuoti 41 naujas vaistas, kuriuo iki šiol gydymas nebuvo kompensuotas. Pacientams nuo lapkričio mėnesio yra prieinamas gydymas kompensuojamaisiais vaistais, skirtais lėtiniam hepatitui C, melanomai, limfomai, kiaušidžių ir (arba) kiaušintakių, plaučių ir krūties vėžiui ir kitoms ligoms gydyti, proveržiniam skausmui, esant onkologiniam susirgimams, mažinti.

Autoimuninės kilmės ligoms gydyti vaistai perkelti į A sąrašą, o nuo sausio 1 dienos kardiologinėmis ligomis sergantiems reikalingų vaistų kompensavimo lygis pakeltas iki 100 proc. Taip pat pirmą kartą per daugelį metų papildytas kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių sąrašas ir padidintas išrašomų medicinos pagalbos priemonių kiekis.

Statistika rodo, kad sunkiomis ligomis sergantys žmonės turi vis daugiau galimybių įsigyti jų gydymui gyvybiškai svarbių kompensuojamųjų vaistų. Pasak SAM atstovų, to pasiekti pavyko per šiuos metus ne tik išplėtus kompensuojamųjų vaistų sąrašą, bet ir sutaupius 15 mln. eurų.

Skaičiuojama, kad, pradėjus įgyvendinti kainodaros pakeitimus, perkančiajam kompensuojamus vaistus mokama paciento priemoka už receptą vidutiniškai sumažėjo apie 2,8 euro.

Sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos teigimu, Lietuvoje kasdien šimtai žmonių išgirsta skaudžias diagnozes, kovoja ir gyvena su įvairiomis ligomis bei negalavimais.

„Deja, kol kas pirmaujame Europoje pagal širdies ir kraujagyslių ligomis sergančiųjų skaičių, daugybė žmonių kovoja su vėžiu, gyvena su diabetu. Kiekviena liga yra didelis iššūkis ir išbandymas, rūpestis ligoniui, jo artimiesiems, medikams. O žinojimas, kad reikalingi vaistai ar gydymo priemonės yra prieinamos ir kompensuojamos, tą rūpestį bei nerimą gerokai sumažina. Būtent to ir siekėme išplėsdami kompensuojamųjų vaistų sąrašą“, - sako A. Veryga.

Anot ministro, šie pokyčiai ir daugiau galimybių sergantiesiems ypač svarbu, nes 30 proc. mūsų šalies pacientų serga kraujotakos sistemos ligomis ir net 8 proc. yra diagnozuotas onkologinis susirgimas.

Kaip skelbė ELTA, netoli Strasbūro kalėdinės mugės aidėjo šūviai – mažiausiai trys asmenys žuvo, 12 buvo sužeisti. Į įvykio vietą skubėjo gausios policijos pajėgos, žmonės iš Kalėdų mugės – evakuoti, sustabdyti aplinkiniai tramvajų maršrutai, uždarytos gatvės.

Kaip pasakojo P. Levickytė, ji iš Europos Parlamento važiavo į centrą susitikti su lietuviais žurnalistais vakarienės, tačiau einant per kalėdinę mugę prasidėjo sumaištis.

„Žmonės pradėjo blaškytis ir lakstyti į įvairias puses, bet aš ne iš karto supratau, kas vyksta, ėjau į susitikimo vietą. Įsukusi į Rue due Novembre, nustebau, kad girliandomis spindinti gatvelė yra visiškai tuščia. Staiga trys ginkluoti pareigūnai bėgdami pradėjo man šaukti prancūziškai ir įstūmė į artimiausią restoraną“, – pasakojo Eltos žurnalistė.

Staiga trys ginkluoti pareigūnai bėgdami pradėjo man šaukti prancūziškai ir įstūmė į artimiausią restoraną.

Restorane barmenas visiems paliepė gultis ant grindų, o duris užstumti kėde.

„Pasigirdo šūviai ir tuomet mums paliepė eiti į rūsį, kur vyko salsos šokio pamokos. Šokėjai šoko, o mūsų – masė. Susigrūdom ten, išgąsdindami besilinksminančius ir nieko neįtariančius vietinius. Šokių muzika baigėsi... Vieni sėdėjo ant suoliukų, kiti ant grindų. Laukėme žinios, kas vyksta lauke. Visi kalbėjo prancūziškai, tad nieko nesupratau. Viena mergina apsikabinusi savo vaikiną verkė. Klausiau, kas vyksta, bet niekas man nesugebėjo paaiškinti, visi buvo ištikti šoko“, – pasakojo P. Levickytė.

Paulina Levickytė/ Asmeninio archyvo nuotr.

Įjungus televizorių paaiškėjo, kad visai šalia nušautas žmogus.

„Vėliau pranešė, kad nušauti du bei vienuolika sužeistų. Po trijų ilgų valandų rūsyje mums leido eiti į restorano viršų, bet vis dar neišleido... Žmonės, nekalbėję angliškai, pradėjo mane suprasti. Atsiprašė, kad buvo ištikti šoko, todėl nešnekėjo“, – pasakojo Eltos žurnalistė.

Į restoraną įėjęs pareigūnas pasakė, kad išeiti iš restorano dar negalima. Apie antrą valandą nakties per televizorių pranešė, kad šaulys pastebėtas už šešių kilometrų nuo centro, tad žurnalistė iš Lietuvos ir kiti restorane buvę žmonės galėjo išeiti namo.

Pasak P. Levickytės, visame centre tą naktį važinėjo nemokami taksi, nes viešasis transportas neveikė.

Laukdama, kuo baigsis išpuolis, Eltos žurnalistė kalbino žmones. Viena amerikietė papasakojo į restoraną patekusi panašiu kaip ji būdu – ėjo į parduotuvę, o pareigūnai pradėjo šaukti, kad tuoj pat bėgtų į restorano vidų.

,,Aš nesupratau, ką jie šaukė, bet jau įtariau, kad tokia tuščia centro gatvelė negali būti šiaip sau. Todėl įšokau į barą dešinėje. Noriu namo... Mano viešbutis tik už poros pastatų“, – Eltos žurnalistei guodėsi turistė iš JAV.

Kiti kalbinti žmonės šalia esančiame kino teatre žiūrėjo filmus. Staiga seansus nutraukė ir kino teatro darbuotojai pasakė, kad lauke vyksta susišaudymas, todėl visiems būtina išeiti iš kino salių.

,,Kaip tyčia palikau žmoną namuose... Ir vienas išėjau pažiūrėti naujų prancūziškų filmų. Esu režisierius. Įpusėjus peržiūrai, staiga šviesos įsijungė ir paliepė mums išeiti iš kino salės dėl lauke vykstančio sušaudymo. Žmonės pradėjo grūstis... Tuomet laukiamajame pasakė, kad nebūtume arti langų. Tai taip ir laukėme. Vieni žmonės verkė, kiti spėliojo, ar šaudytojas vyras, ar moteris, ar teroristas, ar vietinis... Bet aš nesileidau į diskusijas. Pagalvojau, geriau jau pasiprašysiu įleidžiamas į restoraną, ten bent pavalgysiu“, – sakė Eltos pašnekovas.

P. Levickytė prie staliuko sėdėjusio pagyvenusio žmogaus paklausė, ar jam viskas gerai, bet šis tik susirūpinęs pažiūrėjo ir pasakė, kad jam buvo bloga nuojauta jau visą šią savaitę.

,,Aš taip ir galvojau, kad kažkas nutiks... Tiesiog nuojauta. Nes Strasbūre per šventes – sumaištis. Pareigūnų daug, bet ką tu sugaudysi, kai tokia masė žmonių“, – sakė senjoras.

Strasbūro centrą juosia upė, tad vietiniai centrą vadina sala. Pasak P. Levickytės, grįždama ji norėjo pareiti tiltą, bet penki ginkluoti pareigūnai mojo rankomis, kad negalima.

„Kaip pareiti namo? Net iš salos neišleidžia“, – piktinosi po kruvinų įvykių namo grįžti skubėję vietiniai.

Vienas svarbiausių mokslinių tyrimų tikslų buvo pasiekti 70 proc. visų vėžiu sergančių pacientų ilgalaikį išgyvenimą Europoje iki 2035 metų.

Kaip teigė Lidso universiteto vėžio medicinos profesorius Peteris Selby, „Vizijos 70:35“ pagrindas - tarpvalstybinis ir tarpdisciplininis bendradarbiavimas, dalijimasis geriausia patirtimi ir užtikrinimas, kad moksliniai tyrimai bei inovacijos duotų pacientams realios naudos.

Apdovanojimą pelnęs projektas suvienijo per 60 suinteresuotųjų šalių iš 25 Europos valstybių. Viena svarbiausių projekto dalių - glaudus bendradarbiavimas su Europos pacientų organizacijomis ir profesinėmis draugijomis.

Apdovanojimą pelnęs projektas „Europos vėžiu sergančių pacientų teisių aktas: prielaidos pokyčiams ir vėžiu sergančių pacientų įgalinimo priemonė visoje Europoje“ akcentuoja lygiavertę partnerystę tarp vėžiu sergančių pacientų, sveikatos priežiūros specialistų ir onkologinius susirgimus tiriančių mokslininkų.

Kaip pabrėžė Onkologinėmis ligomis sergančiųjų asociacijos vadovė Zita Zamžickienė, labai simboliška, kad apdovanojimas skirtas spalio mėnesį, kai tradiciškai atkreipiamas dėmesys į sergančiųjų metastazavusiu krūties vėžiu situaciją.

„Labai džiaugiamės šiuo apdovanojimu ir šio projekto idėjomis - tai, kad visiems onkologiniams pacientams Europoje būtų prieinamas efektyvus gydymas. Labai gaila, bet dalis pacientų Lietuvoje iš tiesų dar patiria nelygybę. Vienas pavyzdžių galėtų būti prieš beveik dvejus metus Europos Sąjungoje registruotas naujas vaistas gydyti moterims, sergančioms metastazavusiu HR+/HER2- krūties vėžiu. Lietuvos pacientėms jis kol kas neprieinamas“, - į lietuviškas realijas dėmesį atkreipė Z. Zamžickienė.

Belfasto karališkojo universiteto taikomųjų vėžio tyrimų vadovas Profesorius Markas Lawler sakė, kad vėžys nepaiso sienų, tad turime kartu dirbti ieškodami būdų, kaip spręsti Europoje vėžio nelygybės problemas.

„Aš labai didžiuojuosi, kad priimsiu šį apdovanojimą ne tik mūsų komandos, pastaruosius penkerius metus dirbusios prie šios iniciatyvos, vardu. Aš jį priimsiu ir vardu milijonų Europos piliečių, gyvenančių su vėžiu bei šalia jo, ir kiekvieną dieną patiriančių nelygybę“, - kalbėjo mokslininkas.

Europos vėžiu sergančių pacientų koalicija svarbi Europos vėžiu sergančių pacientų teisių akto projekto partnerė nuo tada, kai jis buvo paskelbtas Europos Parlamente 2014 metais minint Pasaulinę vėžio dieną. Visą tą laiką ieškoma būdų, kaip sumažinti nelygybę, kurią patiria vėžiu sergantys pacientai.

Svarbu parinkti tinkamus žodžius

Vilniaus universiteto Santaros klinikų Vaikų ligoninė spalio 11-ąją minimą Pasaulinę nutukimo dieną akcentuos nutukimo stigmą.

Visų pirma tėvai, mokytojai ir medikai, bendraudami su vaikais ar suaugusiais žmonėmis, kurie turi antsvorio, turėtų negilinti nutukimo stigmos: nesmerkti, nesiekti įskaudinti, o aiškinti ir padėti.

Į žmogų, kuris turi antsvorio ar serga nutukimu, dera kreiptis vartojant tinkamus žodžius, akcentuoja VU Vaikų ligoninės gydytojas dietologė Žana Antonova. Pasak specialistės, žmogus, turintis antsvorio, neretai turi daug psichologinių, emocinių problemų, kurias linkęs slėpti.

Ugdymo, švietimo įstaigų aplinka taip pat ne visada tolerantiška antsvorio turinčiam ar nutukimu sergančiam vaikui.

Tyrimai rodo, kad iš tokių vaikų auklėtojai ir mokytojai mažiau tikisi gerų mokymosi rezultatų. Vyresni vaikai ar paaugliai, atėję pasitikrinti sveikatos pas medikus, kartais išgirsta tiesmuką pasakymą: „Esi nutukęs (-usi)“.

Pasak Vaikų ligoninės gydytojos dietologės Justės Parnarauskienės, teisinga sakyti „turėti antsvorio“, „sirgti nutukimu“.

„Pabrėžiame, kad nutukimas yra viena iš ligų, kuri pakeičia visą organizmą ir pasireiškia išoriškai. Pavyzdžiui, arterinė hipertenzija, cukrinis diabetas - ligos, kurios nustatomos tam tikrais tyrimais, tačiau jų dažniausiai nematyti išorėje, o nutukimas pasireiškia išoriškai, sukeldamas diskomfortą“, - sakė J. Parnarauskienė.

Nutukimo priežasčių – begalės

Gydytoja dietologė Ž. Antonova atkreipia dėmesį į susiformavusį mitą, kad apkūnus žmogus toks dėl to, kad yra tingus, labai daug valgo, nesportuoja, yra apsileidęs.

„Iš tikrųjų nutukimo priežasčių yra daug daugiau, todėl ir nutukimo gydymas - kompleksinis, kurį tinkamą ir individualų gali paskirti tik gydytojas dietologas, numatydamas pacientui realius tikslus ir uždavinius. Į komandą gali būti įtraukiamas ir psichologas, kad pacientas būtų labiau motyvuotas gydytis. Labai dažnai girdima frazė „mažiau valgyk, daugiau judėk“ - tikrai ne gydymo metodas“, - įsitikinusi gydytoja dietologė.

Labai dažnai girdima frazė „mažiau valgyk, daugiau judėk“ - tikrai ne gydymo metodas.

Vaikų ligoninės psichologė Rūta Vyšniauskė pritaria, kad gėdos ir kaltės jausmai niekada neskatina pokyčių, tik verčia žmogų jaustis blogai, norėti užsidaryti, pasislėpti. Kai žmogus jaučiasi blogai, jo motyvacija rūpintis savimi dramatiškai krenta, nes jis nemyli savęs, nenori dėl savęs stengtis.

Daug mokslinių tyrimų rodo, kad tiek vaikai, tiek suaugusieji yra linkę neigiamai vertinti žmones, turinčius antsvorio. Tai tiesiogiai susiję su visuomenėje vyraujančia nuostata, jog svorį galima kontroliuoti, antsvoris prilyginamas valios trūkumui.

Norėdami kovoti su nutukimo stigma, visų pirma kiekvienas asmeniškai turėtume identifikuoti savo pačių nuostatas ir požiūrį į svorį, kurį nejučia transliuojame žodžiais ir elgesiu, taip prisidedami prie stigmatizavimo.

Antsvorį turėtume suvokti kaip konkrečią sveikatos problemą, o ne priskirti žmogui kaip jo asmeninę savybę.

„Aš nutukęs“ - reiškia, jog toks jau esu, nieko nepadarysi, tai kelia beviltiškumą ir užsuka ydingą neigiamo mąstymo ratą; „aš sergu nutukimu“ - reiškia, kad tai yra problema, savotiškai atsieta nuo manęs, todėl lengviau kontroliuojama, ir aš galiu imtis konkrečių žingsnių ją išspręsti.

VU Vaikų ligoninės specialistės atkreipia ir kolegų medikų dėmesį, kaip tokius žmones vadinti. Derėtų sakyti, kad žmogus turi antsvorio, didelį kūno masės indeksą, serga nutukimu.

Žiniasklaida taip pat kviečiama prisidėti prie nutukimo stigmos mažinimo. Straipsniuose apie nutukimą, antsvorio problemas ir reklamose, kaip numesti svorio, paprastai randame turinčio antsvorio suaugusio ar vaiko nuotrauką, tam tikrų kūno dalių, kurios yra pačios storiausios ir nekelia susižavėjimo.

Specialistės pabrėžia, kad tai - netinkama vaizdų kalba, kurią galima pakeisti nežeidžiančia antsvorio turinčių žmonių.

Primena įtempto siužeto filmą

Taip spaudos konferencijoje apie donorystę ir transplantaciją, kuri trečiadienį buvo surengta Tarptautiniame Vilniaus oro uoste, teigė laikinoji Nacionalinio transplantacijos biuro vadovė Audronė Būziuvienė.

Pasak Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Organų transplantacijos koordinavimo centro vadovės gydytojos Dalios Aleknienės, donorystės procesas kartais primena įtempto siužeto veiksmo filmą – ypač, kai į orą keliami sraigtasparniai.

„Tačiau gydytojai visuomet dirba jausdami didžiulę atsakomybę“, – sakė D. Aleknienė.

Minint organų donorystės dieną buvo atskleista visuomenei nematoma donorystės pusė – kaip parengiamas organų eksplantacijos planas, organizuojami chirurgų brigadų skrydžiai, derinami greitosios pagalbos automobilių, policijos ekipažų atvykimo laikai, renkama medicininė donorų ir recipientų informacija.

Donorystės procesą koordinuoja Nacionalinio transplantacijos biuro koordinatorius, dvylika valandų trunkančio proceso metu telefonu su kitais jo dalyviais kalbantis apie 5 valandas.

20-ajai Europos ir 14-ajai pasaulio organų donorystės ir transplantacijos dienai paminėti Tarptautinis Vilniaus oro uostas pasirinktas todėl, kad sujungia valstybes, kai organų ar kaulų čiulpų donorystė gelbsti žmogaus gyvybę.

Renginyje dalyvavo Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT), Karinių oro pajėgų (KOP) sraigtasparnių pilotai, policijos ekipažai, gydytojai, ruošiantys donorus, koordinatoriai, organizuojantys procesą, pacientai, gyvenantys transplantacijų dėka, kuriems donorų organai buvo atgabenti oru.

Renginyje buvo atliktas parodomasis organo perdavimas orlaivių pilotams – taip, kaip tokios procedūros vyksta realybėje.

Jie gali net ir nesužinoti, kad kol laukė savojo skrydžio, mes priėmėme sraigtasparnį, skraidinusį donoro širdį. Arba, kad lėktuve šalia jų sėdi žmogus, skraidinantis ypatingą bagažą – kaulų čiulpus.

Nacionalinis transplantacijos biuras, nuoširdžiai dėkodamas visiems donorystės ir transplantacijos proceso dalyviams, uždegė keturias simbolines atminties žvakutes tiems, kurių netekome: mirusiems donorams, gydytojams, recipientams, pareigūnams – ir pagerbė juos tylos minute.

Keleiviai net neįtaria apie taurią misiją

Pasak Vilniaus oro uosto direktoriaus Dainiaus Čiuplio, oro uostas – tik viena iš organų transplantacijos kelio stotelių, bet jį galima vadinti vartais į tolesnį procesą.

„Mes, kaip ir medikai, dirbame 24 valandas per parą septynias dienas per savaitę – tam, kad mūsų keleiviai galėtų susitikti su savo artimaisiais. Prisidėdami prie organų donorystės, įgyvendiname dar vieną misiją – padedame išsaugoti gyvybes. Tiesa, svarbiausios oro uosto procedūros keleiviams lieka nematomos. Jie gali net ir nesužinoti, kad kol laukė savojo skrydžio, mes priėmėme sraigtasparnį, skraidinusį donoro širdį. Arba, kad lėktuve šalia jų sėdi žmogus, skraidinantis ypatingą bagažą – kaulų čiulpus. Džiaugiamės, kad galime būti šio proceso dalis”, – sakė oro uosto vadovas.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų transplantacijų koordinatorius Andrejus Bura teigė, kad donorystės procesą koordinuojantys specialistai visada jaučia didelę atsakomybę, o ypač – kai tenka koordinuoti tarptautinį procesą, pajungiant orlaivių pilotus, kitas tarnybas.

Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų gydytoja hematologė, Negiminingų donorų paieškos ir stebėsenos poskyrio-Lietuvos nacionalinio kaulų čiulpų donorų registro vyr. ordinatorė Rita Čekauskienė sakė, kad kamieninių kraujodaros ląstelių (kaulų čiulpų) ir organų donorystė labai skiriasi, nors šias donorystės rūšis vienija žmogaus altruizmas ir dovanojimas.

Kaulų čiulpų donorystė – tik gyvoji, be to, donoro ieškoma labai tikslingai, konkrečiam sergančiam pacientui pagal donorų kraujo tyrimų duomenis. Paieška vyksta Lietuvos ir pasaulio registrų duomenų bazėje.

Oro kelias – vienintelis, kuriuo kaulų čiulpai iš užsienio šalių gabenami mūsų šalies pacientams.

Pasikeitė 7 policijos ekipažai

Policijos ekipažai visada kviečiami, kai reikia lydėti greitosios pagalbos automobilį, į transplantacijos centrą vežantį gydytojus transplantologus ir donoro organus. Policijos dėka transporto spūstys prasiskiria, todėl greitosios pagalbos automobiliui lengviau įveikti užsikimšusias gatves.

Renginyje dalyvavęs Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės vadas Žydrūnas Adomaitis sakė, kad pareigūnai jaučia didelę atsakomybę lydėdami greitosios pagalbos automobilį. „Ką greitoji gabena, mes nežinome, bet jei pagalbos prašo Nacionalinis transplantacijos biuras, tai suprantame, kad bus vežamas ypatingas krovinys –donoro organai“, – sakė pareigūnas.

Yra buvę, kad lydėdami greitosios pagalbos automobilį, pasikeitė 7 savivaldybių policijos ekipažai.

Į pagalbos prašymą, kai organą reikia gabenti oro keliu, operatyviai atsiliepia ir sraigtasparnių pilotai. Tačiau savo darbo jie nelaiko žygdarbiu. Renginyje dalyvavę išgelbėti žmonės – akivaizdus jų darbo įrodymas.

Nepagalvojo apie gripo poveikį širdžiai

Renginyje dalyvavo 5 recipientai, kuriems organai ir kaulų čiulpai buvo atgabenti oro keliu.

Česlovas Vonžadas, dvejus metus gyvenantis po kepenų transplantacijos, pasakojo, kad kepenų ligą sukėlęs hepatitas C buvo atrastas atliekant tyrimus, planuojant chirurginę operaciją, visiškai nesusijusią su kepenimis.

Sužinojęs, kad pagydyti nepavyks ir vienintelis gydymo būdas – kepenų transplantacija, Č. Vonžadas nesitikėjo sulaukti donoro, bet po įrašymo į laukiančiųjų sąrašą kvietimo atvykti į transplantaciją sulaukė jau po dviejų savaičių. Ponas Česlovas yra dėkingas, kad visą laiką šalia jo buvo žmona, kuri palaikė, užjautė ir guodė.

Sunkiausia buvo padėti parašą, kad sutinku su tokiu gydymu...

Jaroslav Martusevič su donoro širdimi gyvena 4 metus. Jauno vyro širdis pradėjo „streikuoti“ po persirgto gripo.

„Ėjau į darbą karščiuodamas ir nė nepagalvojau, kad gripas gali taip paveikti širdį. Kai po ligos dėl skaudančio šono kreipiausi į gydytojus, galvojau, gal su plaučiais kažkas negerai. O jie sako – ne plaučiai nesveiki, o širdis labai išsiplėtusi, jos veikla tesudaro 25 procentus“, – prisiminė J. Martusevič.

Kai kreipėsi į gydytojus, buvo per vėlu – gyvybę išgelbėjo tik širdies transplantacija.

„Sunkiausia buvo padėti parašą, kad sutinku su tokiu gydymu... O kai jau atsirado donoras, nebijojau. Užmigdė. Nubudau. Žiūriu – jau po visko. Dabar gyvenu gerai. Su žmona auginame sūnų“, – sakė vyras.

Paverkė pats sau vienas

Pranas Staliulionis dėl širdies transplantacijos „dėkingas“ erkei. „Medikai ilgai ieškojo siaubingų negalavimų priežasties. Kai paaiškėjo, kad dėl jų kalta erkė, širdis jau buvo labai nusilpusi. Labai bijojau dirbtinės širdies, bet slaugytojos puikiai atliko psichologių darbą – drąsino ir nuramino. Vėliau su ta dirbtina širdimi ūkininkaudamas ir traktoriumi važinėjau“, – pasakojo vyras.

Kai paskambino gydytoja ir pasakė, kad yra širdies donoras, P. Staliulionis sako sėdęs į mašiną ir pats išvažiavęs į Vilnių. „Važiuojant suėmė toks graudumas, paverkiau pats vienas. Tada pasijuokiau ir emocijos nurimo, nebebijojau nieko“, –  pridūrė po transplantacijos jau trejus metus gyvenantis P. Staliulionis.

Audronė Tutlienė po inksto transplantacijos gyvena jau 15 metų. Įdomu tai, kad donoro organas iš Vokietijos jai buvo atgabentas reisiniu lėktuvu. „Gyvenu puikiai – esu darbinga, veikli ir energinga“, – galimybe gyventi visavertį gyvenimą po transplantacijos džiaugėsi moteris.

Aistei Strelčiūnei kaulų čiulpų transplantacija buvo atlikta prieš 8 metus: „Dėl ūminės leukemijos gydymas chemoterapija buvo pradėtas nedelsiant, tačiau jau tada žinojau, kad be kaulų čiulpų transplantacijos išgyventi neturiu galimybės. Kadangi sesuo kaip kaulų čiulpų donorė netiko, buvo pradėta donoro paieška Lietuvos ir pasaulio negiminingų kaulų čiulpų donorų registruose, o kelias iki transplantacijos buvo sunkus ir varginantis. Dar ir dabar pagalvoju, kaip ypatinga yra tai, jog nepažįstamasis iš Vokietijos pasidalijo savo kaulų čiulpais su manimi ir grąžino man sveikatą, galimybę džiaugtis gyvenimu, dirbti. Tai – stebuklas, už kurį esu dėkinga kiekvieną dieną ir būsiu dėkinga visą gyvenimą. Žinau, jog jo vardas yra Robert ir jis yra mano herojus, nes gyvenu gyvenimą, kurį jis man dovanojo“, –  dalijosi moteris.

Renginio dieną iš Lenkijos į Vilniaus oro uostą taip pat buvo atgabenti kaulų čiulpai mūsų šalyje gydomam recipientui.

Nacionalinis transplantacijos biuras pasveikino visus donorystės ir transplantacijos proceso dalyvius – gydytojus ir slaugytojas, laboratorijų specialistus, pilotus, policininkus, greitųjų automobilių vairuotojus. Pacientams ir jų šeimoms buvo linkima kantrybės, stiprybės ir vilties, kad pavyks sulaukti donoro organo.

2017 metais oro keliu ląstelės ir donorų organai buvo gabenti 49 kartus, šiemet –  41 kartą.

Lietuvoje yra išduotos 27 856 donoro kortelės, iš jų 2007 šiais metais.

Donorų audinių ir organų transplantacijos laukia 388 recipientai, kaulų čiulpų – 86 recipientai. Laukiančiųjų sąraše – 30 vaikų.

Šiemet atlikta 261 transplantacija: 67 – inksto (58 – iš mirusio donoro ir 9 – iš gyvo), 15 – kepenų, 7 – širdies, 33 – ragenos, 139 – kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacijos.

Laukinių gyvūnų vakcinacijos nuo pasiutligės Lietuvoje ėmėsi Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT), ji vyks iki gruodžio.

Jaukai su vakcina mėtomi pasienyje su kaimyninėmis šalimis – Lenkijos ir Baltarusijos respublikomis. Iš viso Lietuvos teritorijoje bus išmėtyta apie 505 tūkst. jaukų.

ULAC medikai informuoja, kad radus jaukų negalima jų liesti. Jeigu asmuo turėjo sąlytį su jauku, būtina nedelsiant kreiptis į gydymo įstaigą.

Gydytojas, įvertinęs galimą užsikrėtimo riziką, spręs dėl asmens skiepijimo nuo pasiutligės. Jeigu jaukai aptinkami prie gyvenamųjų namų, apie tai būtina pranešti teritorinei VMVT.

ULAC duomenimis, pernai (2017 m.) medicinos pagalbos į medikus kreipėsi daugiau nei 5 tūkst. asmenų, nukentėjusių nuo įvairių laukinių ir naminių gyvūnų. Daugiau nei pusė jų – skiepyti nuo pasiutligės. Praėjusiais metais nuo laukinių, pasiutlige sergančių gyvūnų, nenukentėjo nei vienas asmuo. Daugiausiai nukentėjusiųjų nuo gyvūnų buvo Vilniaus ir Kauno apskrityse. Lietuvoje dažniausiai žmonės nukenčia nuo šunų.

Per keturis su puse dešimtmečius (1964 - 2007 metais) Lietuvoje nuo pasiutligės mirė 11 žmonių. Paskutinis mirties atvejis nuo šios ligos Lietuvoje registruotas 2007 m., kuomet 42 metų vyrui, keliaujant po Indiją, įkando nežinomas šuo.

Iki šiol veiksmingo pasiutligės gydymo nėra, todėl įkandus, įdrėskus ar apseilėjus bet kokiam gyvūnui, rekomenduojama skubiai kreiptis į gydymo įstaigą. Vienintelė galimybė apsisaugoti nuo pasiutligės ir išvengti mirties - imunoprofilaktika.

Nuo 2006 metų VMVT sistemingai vykdo laukinių gyvūnų vakcinaciją nuo pasiutligės. 2007 metais buvo patvirtinti 432 pasiutligės virusu užsikrėtusių laukinių ir naminių gyvūnų atvejai, o pernai - nė vieno.

Pasak profesinės sąjungos vadovės, dėl planuojamos sveikatos priežiūros įstaigų reformos rajonuose situacija sudėtinga. „Žiūrint strategiškai, iš dirbančiųjų pozicijos, jei mes būtume mobilesni savo šalyje, situacija būtų geresnė“, - įsitikinusi A. Baublytė.

Planai atsisakyti rajoninių ligoninių ir palikti regionines didesnes kelia nerimo regiono sveikatos priežiūros specialistams, kurie supranta, kad miesteliuose geriausiu atveju liks slauga, terapija, palaikomasis gydymas.

„Psichologiškai žmonėms, aišku, sunku. Bet galvojant apie sveikatos priežiūros paslaugos kokybę, manau, permainos tikrai į naudą“, - sakė A. Baublytė.

Profsąjungos atstovė puikiai atsimena laikus, kai medikams Vyriausybės nutarimu buvo apmokamos kelionės išlaidos.

„Tai kažkiek motyvavo žmones vykti į darbą toliau nuo namų. Tačiau dabar to nebelikę. Kiek kartų bandėme kelti šį klausimą, sulaukdavome atsakymo, kad jei kelionės išlaidos bus kompensuojamos medikams, to pareikalaus ir švietimo darbuotojai, kiti“, - sakė A. Baublytė.

Aldona Baublytė/ Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Pašnekovės įsitikinimu, tai tikrai ne argumentas. „Ir tai ne kartą buvo kartota Sveikatos apsaugos ministerijoje, Vyriausybėje“, - pridūrė A. Baublytė.

Pagal šiuo metu galiojančią tvarką ligonių kasos gydymo įstaigoms apmoka už suteiktas paslaugas, taip yra numatyta Sveikatos draudimo įstatyme.

„Už kitas gydymo įstaigos ar jos darbuotojų reikmes negali būti mokama šiomis lėšomis. Tad valstybė negali mokesčių mokėtojų pinigų, skirtų jų gydymui, skirti kitokioms išlaidoms“, - galimybę sveikatos priežiūros darbuotojams apmokėti kelionę į tolimesnę gydymo įstaigą komentavo Sveikatos apsaugos ministerijos Ryšių su visuomene projektų vadovė Alina Žilinaitė.

Gydymo įstaigos, gavusios apmokėjimą už suteiktas paslaugas, taip pat lėšas už papildomas mokamas paslaugas, pačios pasiskirsto pinigus.

„Kitaip tariant, gydymo įstaigos administracijos pareiga yra išmokėti darbuotojams algas, pirkti reikiamus medikamentus, sumokėti komunalinius mokesčius ir pan. Tad būtent įstaigų vadovybė ir sprendžia, kokius darbuotojų motyvacijos būdus taikyti. Tai gali būti numatyta ir darbo sutartyje“, - Eltai sakė A. Žilinaitė, pridurdama, kad šiuo metu regionai išties susiduria su medikų trūkumu, tad gali būti taikomi įvairūs būdai, kaip pritraukti specialistus ar ten juos išlaikyti.

„Didžiosios dalis gydymo įstaigų steigėjai yra savivaldybės, tad jų administracijos taip pat turėtų aktyviai prisidėti prie specialistų pritraukimo į konkrečias gydymo įstaigas.

Motyvacinės ir specialistų pritraukimo į regionus priemonės galėtų būti ne tik transporto apmokėjimas, bet būsto suteikimas, laisvalaikio užimtumas ir pan. Tačiau ką konkrečiai pasirinks kiekviena įstaiga, sprendžia įstaigos vadovybė bei savivaldybės administracija“, - sakė SAM atstovė.

Gydytojai ir slaugytojai, planuojantys dirbti svetur, į Sveikatos apsaugos ministeriją kreipiasi pažymų, patvirtinančių jų profesinę kvalifikaciją. Išduotų pažymų skaičiai nėra tapatūs išvykstančiųjų skaičiams, bet iškalbingi.

2016 metais kvalifikaciją patvirtinančias pažymas SAM išdavė 258 gydytojams ir 193 slaugytojams, 2015 metais - 205 gydytojams ir 119 slaugytojų, 2014 metais - 252 gydytojams ir 282 slaugytojams, 2013 metais - 267 gydytojams ir 263 slaugytojams, 2012 metais - 218 gydytojų ir 205 slaugytojams, 2011 metais - 243 gydytojams ir 212 slaugytojų, 2010 metais - 279 gydytojams ir 211 slaugytojų, 2009 metais - 94 gydytojams ir 215 slaugytojų, 2008 metais - 88 gydytojams ir 272 slaugytojams.

Dar studijų metais Vilniaus 3-uosiuose vaikų namuose M. Gedvilaitė subūrė berniukų chorą, mokytojavo ir vadovavo chorui 21-ojoje vidurinėje mokykloje, vadovavo Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto ir Valstybinio pedagoginio instituto Istorijos fakulteto studentų mišriesiems chorams bei Lietuvos mokslų akademijos moterų vokaliniam ansambliui.

Nuo 1948 metų ji pradėjo dirbti Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Akademinio choro chormeistere, 1961-1964 metais buvo Respublikinių mokytojų namų berniukų ir jaunuolių choro „Ąžuoliukas“ chormeisterė, kurį laiką vadovavo Vilniaus 2-osios profesinės technikos mokyklos vaikinų chorui. Nuo 1958 metų rudens - Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Estetinio lavinimo katedros asistentė, nuo 1964 metų - dėstytoja, nuo 1986 metų - docentė.

Vaisingiausias ir ilgiausiai trukęs M. Gedvilaitės darbas buvo su Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto studentų mišriuoju choru „Ave Vita“. Atgaivinusi 1962 metais iširusį kolektyvą, daugiau kaip tris dešimtmečius buvo jo meno vadovė ir dirigentė. Chorą išmokė apie 400 įvairių kūrinių ir surengė per 500 koncertų Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Moldavijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Gruzijoje, Armėnijoje, Čekoslovakijoje, Vokietijoje.

M. Gedvilaitė - bemaž visų tuometinių Baltijos šalių studentų dainų švenčių „Gaudeamus“ Latvijoje, Estijoje ir Lietuvoje dirigentė, Lietuvos studentų dainų švenčių dirigentė. Buvo Vilniaus miesto chorvedžių tarybos narė, chorų apžiūrų ir konkursų žiuri narė, Vilniaus pedagoginio instituto Pedagogikos ir psichologijos fakulteto tarybos narė ir šios aukštosios mokyklos senato narė. 1978 metais jai suteiktas nusipelniusios artistės garbės vardas, o 1995 metais ji buvo apdovanota Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Lietuvos edukologijos universiteto Alumnų draugija paskelbė, kad atsisveikinti su M. Gedvilaite trečiadienį galima nuo 17.30 val. iki 20.00 val. ir ketvirtadienį nuo 9.00 val. Laidojimo namuose prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios.

Urna išnešama 12.00 val. Laidojama Sudervės kapinėse.