– Užsiimi labai daug skirtingų veiklų. Ką veikei šiandien prieš mums susitinkant?

– Šiuo metu aktyviai dirbu studijoje ir ruošiuosi naujiems projektams, tačiau, kaip ir normalus freelanceris, bandau papildomai daryti skirtingus darbus šalia kūrybinės veiklos. Šiuo metu pradėjau dirbti administracijoje, o tai nėra talentą ar kūrybą ypač skatinantis formatas, tačiau kartais nebeišgali būti tik menininku ir freelanceriu, tad atsiranda alternatyvių darbų.

– O kaip kūryba? Kokius pastaruoju metu darei darbus, kam ruošiesi?

– Jau labai greitai kartu su kolegomis pristatysime noktiurną balsams, perkusijai ir aktorei „Aušra Foucault šešėlyje“. Jis kuriamas kartu su choru „Šiaulių polifonija“ ir nuostabia komanda: poetė Aušra Kaziliūnaitė parašė libretą, muziką kūrė Kristupas Bubnelis, režisuoja Augustas Gornatkevičius, aš kuriu choreografiją. Komandoje taip pat dirba ir scenografiją kuria jaunosios kartos kūrėjai Barbora Matonytė ir Liudvikas Kesminas, o vaizdo medžiagą – Karolina Latvytė-Bibiano ir Ūla Valentaitė. Premjera vyks lapkritį Kauno valstybinėje filharmonijoje, o vėliau kūrinys tęs savo muzikinę kelionę po kitus Lietuvos miestus. Jis grįstas prancūzų istoriko ir filosofo Michelio Foucault panoptikumo idėja. Tiek kūrybinės komandos, tiek ir atlikėjų yra nemažai, jie dažnai veikia tarpdiscipliniškai, taigi tai turėtų būti gan ekstravagantiškas pastatymas.

Ne taip seniai, šį rudenį, dalyvavau Vilniaus galerijų savaitgalyje, rengiau uždarymo performansą „Fantomas“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Meninių akcijų savaitėje su kolege Inga Galinyte pristatėme kitą darbą – „30 minučių ant liepto“ lietuviškai, o angliškai vadinosi „Failing My Best“ (šypsosi).

Kitais metais su kolegų grupe, autorių kolektyvu „XYZ Collective“, pristatysime tris bendras parodas: Klaipėdos kultūros komunikacijų centre, Mažvydo bibliotekoje ir vienoje galerijoje Vilniuje, kurios pavadinimo kol kas nenoriu atskleisti. Metų pradžioje susitelksiu į naujus kūrinius, dalyvausiu keliose meno rezidencijų programose, balandį savo kūrinius pristatysiu Čekijoje, grupinėje parodoje. Tad laukia įdomi ir produktyvi metų pradžia ir bendra kūryba su mylimais kolegomis.

B. Frątczako nuotr.

– Ar kaskart kuri originalius naujus meno kūrinius visiems šiems renginiams, parodoms?

– Kai nedirbu nuolatinio darbo, visada bandau kažką daryti studijoje ir kurti naujus kūrinius. Jaučiu vidinį poreikį kurti naujus kūrinius perdirbant senus (kalbant apie vizualųjį meną). Performansus dokumentuoju ir archyvuoju, kartkartėmis jie grįžta atgal į sceną ar galerijos erdvę su papildoma energija. Dabar toks laikas, kai reikia žongliruoti daug skirtingų elementų, tad stengiuosi kūrinius siųsti ir į skirtingas institucijas užsienyje. Taigi ne tik kad naujų kūrinių gamyba, bet ir bandymas išsivalyti darbų sandėlį tampa kūrybos proceso dalimi – kad jie būtų  pristatyti ir / ar parduoti, atsirastų muziejų ar privačiose kolekcijose.

– Kaip vyksta darbų siuntimas?

– Kadangi neturiu jokių protežė, tai vyksta tiesiog rankiniu būdu. Bandau išsirinkti organizacijas arba institucijas skirtingose vietose ir rašyti laiškus su pasiūlymais. Mėginu rašyti ir draugams, kurie yra išvykę į užsienį ir dirba įdomiose institucijose. Kartais rašau jiems prašydamas padėti surasti kontaktus ir pan.

– Be to, kad dirbi skirtingose srityse kūrybos lauke,  užsiimi ir tam tikra aktyvia veikla – esi Lietuvos aktorių gildijos pirmininkas, naujai įsikūrusios Meno darbuotojų profesinės sąjungos narys...

– Tų pozicijų nesivaikau, nesistengiu specialiai jose būti. Kiek esu menininkas, tiek susiduriu su šioms sritims būdingomis problemomis. Matau, kad kolegos irgi susiduria. Man tai  beprotiškai svarbu, ir taip visąlaik buvo nuo paauglystės, visąlaik dalyvavau skirtingų organizacijų veiklose, nes suprantu tai kaip tam tikrą pilietinę atsakomybę. Dalyvauju ne tik Lietuvos aktorių gildijoje ir Meno darbuotojų profesinėje sąjungoje, bet ir kitose organizacijose. Prisidedu prie DEMOS – kritinės minties instituto veiklos, esu žurnalo „Lūžis“ (jame žvelgiama  iš kairiosios politinės perspektyvos į skirtingus socialinius, politinius ir kultūrinius aspektus Lietuvoje ir užsienyje) redakcinės kolegijos narys, atsakingas už kultūros skiltį. DEMOS ir Kairiųjų aljanse taip pat esu susijęs su šia politine perspektyva, ten vėlgi iš kultūrinės pusės dalyvauju. Tokiose organizacijose kaip LATGA, AGATA, Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungoje ir kitose organizacijose stengiuosi būti aktyvus narys. Man tai atrodo svarbu ir reikalinga.

I. Vyšniauskaitės nuotr.

– Ką dabar veikiate su Lietuvos aktorių gildija, Meno kūrėjų profesine sąjunga? Kokius klausimus sprendžiate?

– Su Lietuvos aktorių gildija viskas juda gana teigiama linkme. Buvau vienas iš gildijos steigėjų, tačiau viskas prasidėjo nuo to, kai aktorius Martynas Nedzinskas pradėjo šią iniciatyvą: Lietuvos nacionaliniame dramos teatre susėdome tarp spektaklių, mūsų buvo gal apie dešimt, kalbėjome, kad reikėtų sukurti aktoriams atstovaujančią organizaciją, kuri tiesiogiai galėtų formuoti praktinę aktorių gerovę, institucijose ir už jų ribų gintų aktorių teises. Tuo metu kalbėjome, kad aktoriaus specialybė ir darbas yra devalvuojama. Vienam pasako vieną sumą, kitam – kitą ir prašo jų nekalbėti tarpusavyje. Duoda pasirašyti sutartis, kur visko atsisakai, visiškai atiduodi teises, taip pat, pavyzdžiui, jei nepavyktų įrašyti garsą, nemokamai privalėtum pergarsinti. Kad tavo veidą jau gali naudoti ne tik filme, bet ir daugybėje X vietų. Svarbi tema buvo įkainiai už aktoriaus darbo pamainą. Pirmame susitikime mūsų buvo kiek daugiau nei dešimt, tačiau, nusprendus steigti organizaciją, į  steigiamąjį susirinkimą susirinko apie 50 įvairių kartų aktorių. Nors dinamika keičiasi su laiku ir pradžioje būna labai daug motyvacijos, kai norisi pakeisti pasaulį, bet paskui prasideda amerikietiški kalneliai – kai kurie dalykai pavyksta, kai kada motyvacija nusėda. Dažnai darbas nevyriausybinėse organizacijose yra grįstas savanoriška veikla, niekas už tai atlyginimo nemoka, darai tai iš geros valios ir tikėdamasis teigiamų pokyčių ateityje, taip yra ir su Lietuvos aktorių gildija. Kad įvyktų kažkoks geras pokytis visiems, mažiausia bėda yra finansai, nes tai darbai, kurie tiesiogiai į teigiamą pusę keičia sociopolitinę žmonių gerovę. Su Lietuvos aktorių gildija surengėme akciją „Tuščia vieta“ prie Seimo – iš skirtingų teatrų Vilniaus mieste žmonės prinešė tuščių kėdžių, sustatė, uždėjo švarkus ir paliko prie Seimo, taip atkreipdami dėmesį, kad aktorių specialybė yra tarsi tuščia vieta. Kultūros darbuotojo pozicija apskritai yra nepakankamai įvertinta. Aktorius yra suvokiamas kaip intelektualas ar žurnalų viršelių žmogus, žvaigždė – ir seriale, ir filme vaidina. Realybė yra kitokia. Mes įsivaizduojame, kad aktorius gerai uždirba, bet nebūtinai taip yra.

Pavyzdžiui, jei kalbėsime apie tuos aktorius-freelancerius, kurie dirba kine, turėkite omenyje, kad per metus jie tikriausiai filmuojasi viename filme, geriausiu atveju – dviejuose. Filmas dažniausiai filmuojamas per 20 pamainų, jeigu užsienietiškas – gal 30 pamainų, iš tų 20–30 pamainų aktorius dalyvaus vienoje, dviejose, trijose ar keturiose pamainose, jei jo vaidmuo nepagrindinis. Pagrindiniai irgi greičiausiai nedalyvaus visose 20–30 pamainų. Aktoriaus atlyginimo žemutinė riba yra 300 eurų, tai suskaičiuokime – pabaigoje filmo gauni 1 200 eurų. Jie filmuojiesi antrame filme – 2 400 eurų. Tačiau tai ir bus visų metų tavo kino patirtis ir atlyginimas, nuo kurio dar turėsi susimokėti mokesčius. Kai kurie galvoja, kad aktoriai daug uždirba teatruose ar reklamose. Tačiau ten labai panašios kainos. Reklamoje už pamainas aktoriai gauna beveik tokius pačius atlyginimus, o teatre yra pavyzdžių, kai aktorius gauna vos 20 eurų už spektaklį. Tai ir yra socialinė nelygybė aktorių atžvilgiu. Iš vienos pusės, aktoriai yra vieši asmenys, bet ant rankų gali suskaičiuoti, kiek yra tų, kurie gali išgyventi tik iš savo amato ar tapdami influenceriais (liet. – nuomonių formuotojais), generuojančiais peržiūras internete, taip už jas vėliau gaudami pinigus.

Dabar apsibrėžėme ir bandysime įtvirtinti standartines aktorių sutartis. Paprastai kiekviena prodiuserių kompanija atneša šūsnį savo sutarčių, kur iš esmės yra pažeidžiami aktorių interesai. Aktoriai dažnai jų neskaito. Tai edukacijos trūkumas. Kartu su teisininkais ir AGATA paruošėme standartinę aktoriaus sutartį, kurią bandysime patvirtinti su Nepriklausomų prodiuserių asociacija, Lietuvos kino centru ir kitomis organizacijomis, kad tai būtų sutarties pavyzdys, naudojamas lietuviškuose projektuose ir užsienio gamybos projektuose, filmuojamuose Lietuvoje. Kad tai užtikrintų ir antiseksualinio priekabiavimo gaires, darbo sąlygų valandinius elementus, atlyginimus už viršvalandžius ar darbus po filmavimo.

– Ką gero nuveikėte su Meno kūrėjų profesine sąjunga?

– Prieš tai atsakiau kaip aktorius, o dabar turbūt turiu paminėti, kad esu baigęs ir skulptūros bakalaurą ir magistrą, tad veikiu ir vizualiojo meno lauke. Tad, nors ginu aktorių interesus, gerai žinau ir vizualiojo meno lauko problemas. Vizualiojo meno srityje – dar blogiau. Pavyzdžiui, parodose menininkai dažnai dalyvauja nemokamai, jie investuoja savo pinigus į meno kūrinius ir galiausiai negauna jokio honoraro. Šioje srityje socialinė apsauga dar komplikuotesnė. Tad šios profesinės sąjungos tikslai panašūs kaip Lietuvos aktorių gildijos – sukurti socialinio saugumo aplinką, kad darbo sąlygos ir meno pristatymas būtų adekvatus ir įvertintas pinigais, žmonės nebūtų palikti ties skurdo riba.

– Daugelis menininkų dirba kitus darbus – kas ką moka.

– Formuojasi toks požiūris: eikite, susiraskite normalų darbą ir nebūkite išmaldos prašytojai. Tačiau turi menininko išsilavinimą, tokia tavo profesija, esi profesionalas, gal net įvertintas valstybiniais apdovanojimais, bet vis tiek tai uždaras ratas. Lietuvoje yra toks dalykas, kad, kol nesi pripažintas užsienyje, tol čia nebūsi ypatingu asmeniu. Tavo kūryba nebus perkama, įvertinta ar pristatoma platesniu formatu.

Į šią profsajungą galima kreiptis, jei turi skundą dėl darbo sąlygų, – ji mėgins padėti išsikovoti geresnes sąlygas. Žinau, kad dabar yra nagrinėjami keli atvejai. Nuoširdžiai manau, nors ir kartojuosi, kad dalyvavimas skirtingų organizacijų veikloje yra pilietinė pozicija, o dar svarbiau, kad tai nėra kalba apie vieną individą, tai gerovės kūrimas didesnei bendruomenei, kuri kai kada gali būti apatiška ir nesiimti jokių veiksmų. Pats renkuosi būti tuo, kuris inicijuoja teigiamus pokyčius ir labai kviečiu prisijungti kitus būti geresnės ateities dalimi.

– Prisimenu tave iš paauglystės kaip šokio menininką, užsiimi vaidyba, gyvenai Niujorke ir dirbai su Jonu Meku, paskui – LRT televizijoje. Portugalijoje buvai rezidencijos meno vadovu, dabar užsiimi skulptūra, instaliacija... Kaip visos šios veiklos, patirtys susipina tavo kūryboje, kaip veikia viena kitą?

– Taip, viskas susipina, daugumą šių dalykų ir toliau darau. Ėjau mokytis šokio, kai buvau paauglys, nes labai norėjau būti aktoriumi. Lankiau teatro studiją prie Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, tada dėstytojai mums duodavo pirmo kurso scenos kalbos, vaidybos, judesio užduotis ir, pasirodo, aš buvau labai lankstus. Sakė, kad kiekvienas aktorius turi mokėti šokti ir dainuoti, todėl nuėjau į stojamuosius M. K. Čiurlionio meno mokykloje, atlikau visas užduotis, kurių prašė, ir patekau į baleto skyrių. Buvau vienintelis vaikinas klasėje. Tačiau į čiurlionkę nuėjau, nes norėjau būti aktoriumi, man tiesiog gerai sekėsi šokis. Tuomet transformavau šokį į perfomatyvų judesio meną, Lietuvoje tuo metu buvo tik keli menininkai, tokie kaip Evaldas Jansas ar Jurga Barilaitė, kurie taip dirbo. Vilniuje buvo „Fluxus ministerija“, mane ten pamatė J. Mekas ir pasakė, kad aš turėčiau būti Niujorke. Taip po kelių mėnesių išvykau į Niujorką. Tuomet dvejus metus gyvenau tarp Niujorko ir Lietuvos, kūriau performansus. Tęsiau ir savo kaip aktoriaus karjerą (pirmą kartą kine nusifilmavau keturiolikos Igno Miškinio filme „Artimos šviesos“). Kartu vėliau atsirado ir tarpdiscipliniškumas. Pasirinkau skulptūros studijas Vilniaus dailės akademijos (VDA) Skulptūros katedroje. Ji yra labai atvira – ten gali kurti ir garso meną, gali – performansą, šokį, objektus, instaliacijas ir t. t. VDA tavęs neuždaro vienoje srityje, ji labai atvira institucija ir tai man be galo patinka. Pirmąją personalinę parodą surengiau, kai tik įsikūrė galerija „AV17“, man buvo gal dvidešimt keli, tad vizualųjį meną kūriau dar prieš skulptūros studijas. Studijos buvo tik įtvirtinimas to, kas man ir taip patiko.

V. Vaitiekūno nuotr.

– Gal yra kažkas iš šių veiklų, su kuria šiuo metu labiausiai identifikuojiesi?

– Ne, nemanau, kad yra kuri nors viena. Grįšiu prie profsąjungų temos, gyvenimas sunkus – ne man vienam, ir kitiems.  Žmonės dirba po kelis darbus – du, tris, keturis ir, esant infliacijai, menininkas yra situacijoje, kuri labai nepalanki. Būti menininku ir juo išlikti yra misija, bet ji labai sunkiai įgyvendinama, nes saugumo nėra užtektinai. Kai atsiranda galimybė pristatyti savo kūrybą, tai didžiausias džiaugsmas. Priimu kiekvieną galimybę viešai pristatyti savo darbus kaip absoliučią dovaną iš aplinkos. Lietuvoje veikianti sistema nesukurta menininkui būti menininku. Yra programos kaip LTKT arba kitos, bet jos  orientuotos į rezultatą, o ne į procesą. Kad pateiktum rezultatą, turi būti ilgas procesas, vienam kūriniui tai gali tęstis metus arba dvejus. Pavyzdžiui, prieš pateikdama paraišką tu (šio teksto autorė taip pat yra kino režisierė – aut. past.) ilgai galvoji idėją, ją vystai. Arba ką reikės daryti po filmavimų – bus dar ilgesnis procesas. Kurdamas vizualųjį meną ar būdamas aktoriumi taip pat turi ilgai dirbti.

– Kokios temos, raiškos formos, medijos šiuo metu tau labiausiai rūpi, ką daugiausia naudoji?

– Visa tai, apie ką kalbame, yra susiję. Turiu asmeninį vidinės temos pasirinkimą – tai socialinis teisingumas. Man beprotiškai rūpi šie dalykai. Kai kuriu būtent vizualųjį meną, bandau tai atliepti, ar tai būtų LGBT situacija, ar moterų teisės, ar priekabiavimas, ar socialinio neteisingumo dėl atlyginimų tema. Bandau gvildenti tą temą, į ją įsigilinti, ieškau kūriniams įkvėpimo joje. Man visada patiko Ezopo kalba. Ji suteikia plotmę interpretuoti kūrinius įvairiapusiškai. Tačiau iškelti vieną ar kitą temą į viešąjį diskursą jau yra kaip misija. Tikiu, kad viskas yra politiška. Išeini iš namų, atsistoji ant suklypusios plytelės ir tai yra politika. Sakyčiau, menas yra absoliučiai politiškas, tik ne visi menininkai tai pripažįsta, nes nebūtinai visi mato tas įtakas. Dar vienas elementas – savo kuriamuose vizualiojo meno darbuose stengiuosi naudoti daugiau kaip 50 proc. perdirbtų ar pernaudojamų medžiagų, pavyzdžiui, kažką, kas yra rasta arba ką panaudoju iš naujo. Tvarumas ir ekologija – mano vertybinis pasirinkimas, kuriuo vadovavausi ir vadovausiuosi.

– Ar kūryba svarbu perteikti ir jausmą, nebūtina, kad kūrinys veiktų tik intelektualiai?

– Vizualųjį meno kūrinį sukuri ir palieki interpretacijai, papildomai paslaptį užrašai apraše. Jei kūrinys neturi tiesioginio vaizdinio, jis labai atviras interpretacijai, menininkas gali net pats nežinoti viso spektro, kaip tas kūrinys gali būti interpretuojamas ar kaip veikia žiūrovą. Gali būti ir kitų formatų, kaip, pavyzdžiui, vienas požiūris, kad nori, jog žiūrovai išgirstų tavo žinutę, nes nori ją pasakyti labai aiškiai ir raiškiai, o kitas požiūris – sukuri kūrinį ir paleidi jį. Viskas, ką matai, yra teisinga, nėra kažkokių neteisingų reakcijų. Toks požiūris mane labai išlaisvina ir leidžia platesnei publikai patirti šiuolaikinį meną per savo vidinius aspektus.

– Koks tavo kūrybos procesas? Kaip kyla idėjų? Ar pats padarai viską nuo–iki, net ir turint galvoje meno kūrinio gamybą?

– Stengiuosi viską daryti pats, bet būna atvejų, kai trūksta įgūdžių, pavyzdžiui, suvirinimo. Tada paprašau kolegų, kad bent jau mane prižiūrėtų ar pamokytų, kaip tai daryti. Kai už tave padaro, tarsi prarandi savo įrankį. Dėl idėjų – inspiracijos ateina per knygų skaitymą, kitų meno kūrinių žiūrėjimą, bandymą sąmoningai sapnuoti. Nieko naujo čia neišrandu, meno istorijoje tai jau daug kartų būta. Dažniausiai mintys užklumpa labai netikėtai, yra žurnalas, kuriame jas užrašau ir plėtoju. Didžiosios dalies idėjų nepavyksta įgyvendinti čia ir dabar, bet kartais prie jų  grįžtu ir tada būna labai geras jausmas, kai iš užrašų ir teorijos tai tampa kūriniu.

– Kokie būtų tavo patarimai pradedantiems menininkams?

– Kolegoms ir draugams labai siūlau visąlaik visur dalyvauti, teikti paraiškas, nesvarbu, kad sulauksi atsakymo „ne“. Galbūt iš dešimties paraiškų išgirsi vieną „taip“, bet vis tiek reikia labai stengtis ir bandyti. Siūlau pretenduoti iškart į daugiau vietų, nes būna, kad užpildai vieną paraišką, mėnesį lauki atsakymo ir išgirsti „ne“. Tai sugriauna viltį, jautiesi nieko vertas. Reikia tai nuryti, reikia bandyti, siųsti į daugiau institucijų ir tada žiūrėti. Kitų žmonių vertinimas dar nereiškia, ar tu tikrai menininkas, ar ne, esi tikrai gabus, ar ne. Viskas priklauso nuo tavo vidinio darbo ir įdirbio.

Šių metų Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje (VDFF) jis pristatys savo režisuotą trumpametražį dokumentinį miesto simfonijos žanro filmą „Čia buvo Vilnius“. Šis filmas atidarys festivalį, kuris rugsėjo 22–spalio 2 d. vyks Vilniuje, Kaune ir Alytuje.

– Kodėl tau buvo svarbu užfiksuoti Vilnių?

– Jaučiu nostalgiją praėjusiam laikui. Vilnius – miestas, kuriame dabar gyvenu. Pastebėjau, kad viskas jame pradėjo labai greitai keistis, norėjau užfiksuoti ir ateičiai palikti sau ir kitiems svarbias vietas, miesto ritualus, žmones. 

Miestą dažnai tenka filmuoti įvairiems filmams, o įvairias situacijas pradėjau filmuoti pro savo langą, kurti trumpus filmukus ir kelti į internetą. Man patiko, koks miestas gali būti skirtingas, kai šviečia saulė ir lyja, anksti ryte arba vakare, prieš temstant.

Buvo neseniai pasirodžiusi restauruota Almanto Grikevičiaus filmo „Laikas eina per miestą“ versija ir „Meno Avilys“ organizavo ekskursiją po tas vietas, kurias filmavo A.Grikevičius. Bevaikštant pasirodė, kad daug kas filmuota aplink, kur aš gyvenu, vietose, kuriose jau esu filmavęs. Tada ir kilo mintis pabandyti sukurti filmą-miesto simfoniją. Ekskursijoje sutikau prodiuserę Dagnę Vildžiūnaitę, su kuria esame dirbę ne prie vieno projekto, papasakojau idėją, jai patiko. Nusprendėme ją vystyti toliau.

– Kaip rinkaisi vietas, kurias filmuosi?

– Turėjau sąrašiuką, ką noriu nufilmuoti, – kai kas pavyko, kai kam negavau leidimų. Daug kas įvykdavo tiesiog improvizuotai, atsitiktinai kažką gražaus pamačius. Stebėdavau įvykius mieste ir, jeigu manydavau, kad tai gali tikti filmui, važiuodavau filmuoti.

Eitvydas Doškus. / P. Zavadskio nuotr.

– Iš kur atsirado tas vietų, kurias nori filmuoti, sąrašiukas?

– Kai kurias vietas norėjau filmuoti, nes atrodė, kad greit jų nebeliks, taip ir atsitiko. Kai ką sugalvodavau vaikščiodamas po miestą. Labai įvairiai jos atsirasdavo sąraše – ką nors perskaičius apie Vilnių ar pažiūrėjus filmą, pastebėjus įdomų įvykį.

– Kaip filme atsirado vaizdai, kuriuos matome? Ar jie tarsi savaime ateidavo, ar pamatydavai, ar tekdavo sėdėti ir galvoti, ar vaikščioti po miestą ir ieškoti?

– Dažnu atveju stebėdavau ir laukdavau – gal kas įdomaus nutiks. Stebėdavau, kas vyksta, koks apšvietimas, kartais grįždavau į tą pačią vietą, kai gražesnė šviesa. Kartais atsidurdavau kažkuriose vietose atsitiktinai.

– Kaip atrodė pats filmavimo procesas? Ar dirbai vienas, ar su komanda?

– Didžiąją dalį filmavau vienas, man taip buvo patogiausia, nereikėjo su niekuo tartis. Einu ir filmuoju. Kai reikėdavo pagalbos ar norėjosi kompanijos, ar filmavimai buvo sudėtingesni – pasikviesdavau draugų, kolegų į pagalbą.

– Kalb​ant apie procesą – ar buvai toks vienas vaikščiotojas po miestą, ieškantis vaizdų su kamera ar be jos? Kiek laiko viskas truko?

– Dažniausiai vaikščiodavau su kamera. Kadangi ji buvo gan sunki, o buvau dažniausiai vienas, reikėdavo iš anksto paplanuoti, kur filmuoti. Nuvykdavau į išsirinktą vietą ir kurį laiką ten būdavau – kartais kelias valandas, kartais daugiau.

Pradėjau filmuoti 2018-ųjų pavasarį, maždaug po metų prasidėjo pirmi montavimo etapai. Su Igne Narbutaite (filmo montažo režisiere – red. past.) dar montavome Profsąjungų rūmuose, kuriuos griaunamus paskui filmavau. Ši scena yra filme. Muzikos ir garsų kūrimas prasidėjo panašiai kaip ir montažas, vyko etapais su mažesnėmis ar didesnėmis pertraukomis. Montuoti baigėme 2020-ųjų pabaigoje, paskui prasidėjo vaizdo ir garso postprodukcija. 2021 m. gegužę rengėme testines filmo peržiūras kino teatre.

– Minėjai, kad laukdavai, kas įdomaus nutiks. Gal gali papasakoti kokią konkrečią istoriją?

– Laukdavau, bet ir filmuodavau, kas vyksta tuo metu. Dažnai filmuodavau, kur man graži šviesa; pradėjau pavasarį, kai po mūsų apsiniaukusių žiemos dienų išlindo saulė. Galvoju, dabar reikia filmuoti, nes vėl gali apsiniaukti ilgam. Saulėta buvo gal dvi savaites, taip ir įsivažiavau filmuoti beveik kiekvieną dieną, paskui filmuodavau su pertraukomis. Buvo istorija, kai ryte atsikėliau ir galvojau eiti padirbti prie kompiuterio, buvo gegužės pabaiga, bet pradėjo stipriai snigti, tai pasiėmiau kamerą ir važiavau filmuoti. Nežinojau, tiksliai, ką, bet gerai, kad išvažiavau, – pasisekė nufilmuoti gražiai apsnigtą miestą.

– Kodėl pasirinkai kurti nespalvotą filmą?

– Man patinka nespalvota estetika, mažiau blaškymosi tarp įvairių spalvinių triukšmų. Labiau išryškėja tekstūros, kontrastai ir formos. Sunkiau identifikuoti laiką, kada vaizdas buvo užfiksuotas, ir tai taip pat suteikia paslapties, šiam filmui tinkamos atmosferos.

Manau, temos gan stipriai skiriasi tarp skirtingų kartų, dabar viskas greitėja, filmą reikia sukurti daug greičiau negu seniau, todėl ir darbo procesai dabar kitokie.

– Kaip su Igne sugalvojote sujungti viską į istoriją? Ar turėjote scenarijų?

– Pirminę struktūrą buvau sugalvojęs, bet daug kas keitėsi jau turint nufilmuotą medžiagą, jos vis daugėjo. Montažo procesas buvo gana ilgas ir sudėtingas. Pradžioje dėliojome atskiras scenas, paskui jungėme ir žiūrėjome, kas išeina. Medžiagos buvo daug – manau, apie 80 valandų.

– Koks buvo tavo požiūris į laiką, kuriant šį filmą? Filme yra vietų, kur tarsi pabrėžiama modernybė, naudojamos grynai šiuolaikinės vaizdo montažo, postprodukcijos technologijos, o kai kur laikas tarsi tampa neaiškus ir vaizdai atrodo tarsi iš senovinių filmų ar belaikiai, galintys būti iš bet kurio laikotarpio.

– Daug galvojau apie laikinumą – tiek žmogaus, tiek pastatų, tiek miestų. Mes išeiname, miestai, pastatai lieka, ir atvirkščiai. Kai netenki artimų žmonių ar vietų, kurios tau buvo svarbios, viskas pasirodo labai laikina. O laikas eina toliau, jam nesvarbu.

– Kaip sekėsi bendradarbiauti su muzikos kūrėjais Vygintu Kisevičiumi ir Pauliumi Kilbausku?

– Su Vygintu ir Pauliumi bendradarbiaujame nuo seno, todėl surasti bendrus sprendimus nebuvo sunku. Procesas užtruko, nes ilgai ieškodavome, kokia nuotaika tiktų tam tikrai scenai. Jie sukurdavo muzikinę temą ir prie jos derindavome vaizdą. Būdavo ir atvirkščiai – pagal vaizdą jie kurdavo garsą.

– Ar gali daugiau papasakoti, ką matysime per VDFF atidarymą? Kuo tai skirsis nuo to, ką liepos pabaigoje rodėte per festivalį „Midsummer Vilnius“?

– „Tarsi Vilnius“, kuris buvo rodomas per „Midsummer Vilnius“ festivalį, yra atskiras, nuo filmo atsišakojantis projektas. Kinematografinis koncertas, reginys, atsiradęs todėl, kad nesinorėjo sustoti ties trumpu filmu. Norėjau ir toliau kažkaip įveiklinti surinktą medžiagą.

VDFF pamatysime patį filmą, jis bus rodomas įdomesnėje miesto vietoje, greičiausiai su gyvai įgrotu filmo garso takeliu.

– Tavo filmas yra miesto simfonijos žanro. Kokius šio žanro filmus esi matęs ir kokie tau patiko? Ką iš jų nusprendei perimti, o gal kažko kaip tik norėjosi atsisakyti ar permąstyti šiame žanre?

– Gal išskirčiau Dzigos Vertovo „Žmogus su kino kamera“, Walterio Ruttmanno „Berlynas: didmiesčio simfonija“, Jeano Vigo „Apie Nicą“ ir jau minėtą A.Grikevičiaus „Laikas eina per miestą“. Man jie savo stiliumi gana panašūs. Norėjau filmuoti panašiai. Man atrodo, kas yra panašu, galiausiai vis tiek išeina kitaip. Montažo stilius panašus. Man atrodo, šiuose filmuose taip pat mažiau tikro miesto garso – aš norėjau, kad jo būtų daugiau.

– Kodėl „Čia buvo Vilnius“? Juk jis vis dar yra. Ar čia panašiai, kaip kad „du kartus į tą pačią upę neįbrisi“: kartą nufilmavus, niekada daugiau nebebus taip pat?

– Manau, kad tai, ką užfiksavau, dabar jau praeitis. Vilnius yra, bet jis jau kitoks nei tada, kai jį filmavau.

Eitvydas Doškus. / P. Zavadskio nuotr.

– Esi gerai žinomas kino operatorius, dirbai su daug skirtingų kartų režisierių. Kokių skirtumų matai tarp skirtingų kartų tiek filmuose, tiek procese?

– Manau, temos gan stipriai skiriasi tarp skirtingų kartų, dabar viskas greitėja, filmą reikia sukurti daug greičiau negu seniau, todėl ir darbo procesai dabar kitokie.

– Daug operatorių Lietuvoje ir patys režisuoja filmus. Kaip manai, kodėl taip susiklostė? Gal tai būdinga ne tik Lietuvos kinui? 

– Taip vyksta ne tik Lietuvoje, yra daug atvejų pasaulyje, kai operatorius pradeda režisuoti. Gal taip yra todėl, kad operatorius, daug filmuodamas su skirtingais režisieriais, sukaupia patirties ir nori ją panaudoti. Mano atveju buvo pertrauka, kai neturėjau, ką filmuoti, tai, matyt, ir pastūmėjo kurti šitą filmą.

– Filme labai svarbi muzika. Kokia muzikos vieta tavo gyvenime ir kūryboje?

– Muzika ir garsas filmuose yra ypač svarbūs – gali padiktuoti ritmą, tempą, atmosferą. Mėgstu klausytis muzikos, eiti į koncertus; esu baigęs muzikos mokyklą, kartais namuose pagroju akordeonu.

– Ką veiki dabar, prie kokių projektų dirbi?

– Su pertraukomis filmuoju kelis dokumentinius filmus. Vasaros gale važiuoju ruoštis vaidybiniam filmui, kurį filmuosime Gvatemaloje. Kitą savaitę (su Eitvydu kalbamės pirmąją rugpjūčio savaitę – aut. past.) Tarptautiniame Jecheono muzikos ir kino festivalyje Pietų Korėjoje vyks pasaulinė filmo premjera. Vyksiu ten pristatyti filmo.

– Kiek metų gyveni Vilniuje ir kas tau yra Vilnius?

– Vilniuje su mažomis pertraukomis gyvenu šešiolika metų. Vilnius – jaukus, gražus ir labai kontrastingas miestas. Daug skirtingų dalykų gali jame rasti. Dabar man jis yra namai.

Katerina Beslik, kostiumų dizainerė ir stilistė iš Kyjivo, dabar apsistojusi Vilniuje

Apie karą žmonės pradėjo kalbėti likus dviem trims mėnesiams iki jo pradžios. Bet aš netikėjau, kad jis prasidės. Pirmąjį nerimo jausmą patyriau likus keturioms dienoms iki jo pradžios. Vis daugiau žmonių pradėjo nerimauti ir skelbti savo mintis socialiniuose tinkluose.

2022 m. vasario 23-iąją sapnavau, kad su kolege Julija ir  jos draugėmis esu kažkokioje nepažįstamoje vietoje ir man labai nejauku, jaučiu grėsmę. Visą dieną mane buvo apėmęs nerimas, tačiau jis mainėsi su patriotinėmis nuotaikomis ir tikėjimu mūsų šalimi. Iki tol internete sklandė informacija, ką reikia būti įsidėjus į išvykimo krepšį, tad namuose į kampą ant grindų buvau pasidėjusi šiek tiek konservų, nusifotografavau dokumentus. Tos dienos vakarą mane tėtis patikino, kad karo nebus...

Vasario 24-ąją 6 val. ryto man paskambino mano draugė Julija (kita) ir sušuko: „Katia, karas prasidėjo!“ Aš jos paklausiau: „Julija, ar tai tikrai tiesa?“ Nelabai ja tikėjau, pradėjau ieškoti informacijos „Google“, bet jos nebuvo. Nuėjau į „Telegram“, kur darbo grupėje kolegos rašė: „Susikrauk daiktus ir vyk į Vakarus. Karas prasidėjo.“ Skambinau tėvams, jie neatsiliepė. Paskambinau broliui, jis pasakė, kad netiki, ir netgi šiek tiek pyktelėjo, kad taip anksti jam paskambinau.

Tą dieną, kai prasidėjo karas, su kolege Julija turėjome eiti į interviu televizijoje (dirbame stilistėmis). Buvo toks gražus laikas mano gyvenime, atrodė, kad mano gyvenimas gerėja. Tapau drąsesnė ir atviresnė.

Išėjau į lauką. Žmonių buvo labai mažai. Gyvenau Kyjivo centre, ten visada būdavo daug automobilių ir žmonių. Beveik viskas buvo uždaryta, išskyrus maisto prekių parduotuves ir vaistines. Visi buvo išsigandę.

Tą dieną nusprendžiau likti Kyjive, būti savo kambaryje ir neiti į bunkerį. Skaičiau naujienas ir skambinau draugams. Kelis kartus persikroviau savo išvykimo krepšį. Pasiėmiau du lankelius, odos priežiūros priemonių, lūpų dažus, šeimos nuotrauką, dokumentus, konservų, duonos ir pakabuką, kurį padovanojo brolis su žmona (savo amuletą, kurio iki šiol nenusiimu) ir tvarstį (kuris nelabai ir praverstų, kai pagalvoji).

Vasario 25-osios naktį nemiegojau, buvo labai baisu, užsandarinau langus ir gulėjau ant grindų tarp lovos ir spintos, atrodė, kad raketa gali atskrieti tiesiai į mano langą. 3 val. nakties išgirdau sireną ir porą sprogimų. Nuėjau į bunkerį. Sėdėjau ten dvi valandas. Ten buvo šalta ir nebuvo ryšio. Visi buvome tylūs ir susimąstę.

Ryte man paskambino kolegė Julija ir pasakė: „Važiuojam. Automobilis jau juda ir nelauks.“  Kaukiant sirenoms 15 minučių bėgau iki metro. Žmonių beveik nebuvo.

Ir tada važiavau automobiliu su Julija ir jos draugėmis, jaučiau grėsmę, nejaukumą. Jie atėmė iš manęs teisę rinktis, teisę gyventi taip, kaip noriu. Mano sapnas išsipildė.

200 km nuvažiavome per aštuonias valandas.

Ukrainoje dar buvome apie keturias dienas. Galvojau, ką daryti toliau. Kai buvome kelyje, man paskambino draugai iš Lietuvos ir pakvietė pas save. Man reikėjo laiko pagalvoti.

Kaip vėliau pasakė migracijos tarnyba: „Tu vieniša moteris.“ Galbūt šioje situacijoje tai neblogas pasirinkimas. Aš neturiu vaikų, vyro, nekilnojamojo turto ar automobilių. Pasiėmiau telefoną ir nešiojamąjį kompiuterį. Palikau tik savo drabužius, taip pat ir pačios siūtus.

Kovo 1-ąją kirtome sieną su Rumunija. Pėsčiomis. Greitai.

Visa mano šeima yra Ukrainoje – mama ir tėtis, du seneliai. Jie yra Zaporižios srityje. Brolis, jo žmona ir du mylimi mažieji sūnėnai, praėjus savaitei po karo, išvažiavo link Ukrainos vakarų. Tai man buvo pats ramiausias momentas.

Dar keturias dienas buvau Rumunijoje. Kovo 5-ąją išskridau iš Budapešto į Kauną. Draugės iš Lietuvos mane pasitiko. Ir atsidūriau Vilniaus centre.

Pastaruosius dvylika metų gyvenau Kyjive. Esu stilistė, dirbanti filmavimo aikštelėje (su dizaineriais, prekių ženklais, reklama, žiniasklaidos žmonėmis, televizija). Esu mados dizainerė ir įgyvendinu savo projektą – perdarome daiktus, seniems daiktams suteikiame antrą gyvenimą.

Dar gruodžio pradžioje mums kariškis ukrainietis pasakė: „Paskambino du buvę kolegos iš Rusijos ir pasakė, kad ruoškite rūsį, šiandien bombarduos Kyjivą.

Lietuvoje esu jau tris savaites (su Katerina kalbėjomės kovo pabaigoje – aut. past.). Karolina, pas kurią gyvenu, padarė įrašą, kad ieškau darbo, ir pas mane užsiregistravo apie 700 žmonių. Buvo daug įvairių darbo pasiūlymų. Bet, žinoma, net jei ir karas, noriu pasilikti teisę rinktis, noriu neišduoti savęs ir neatsiduoti vien darbui. Jau dirbau keliuose filmavimuose, pažiūrėsiu, kas bus toliau. Nors, nuoširdžiai, jaučiuosi labai kalta. Daug žmonių, pabėgusių iš Ukrainos, jaučia kaltę dėl įvairių priežasčių.

Kalbant apie mano kūrybą, aš dar nesuprantu. Dabar man sunku ką nors sukurti, gal aš neleidžiu sau, o gal dar per anksti. Bet vis tiek sunku. Manau, kad kūryba yra angelas, ji gali gydyti. Bet kokia simbolika, spektaklis ar daina, remianti Ukrainą, padeda pajusti paramą, bendrystę. Kad nesi vienas. Kad mes nesame palikti. Esame laukiami čia, kitoje šalyje.

Viena iš priežasčių, kodėl pasirinkau Lietuvą, – čia yra rusakalbių žmonių, o aš, deja, nemoku angliškai. Kol aš gyvenu Vilniuje, jo centre, ant kalno, Kyjivas, kuriame gyvenau, atrodo kaip paralelinė visata. Toks jausmas, kad Vilnius yra mažas Kyjivas, nors Vilnius yra Vilnius. Čia aš nesijaučiu svetima. Kainos ir mentalitetas beveik tokie pat kaip Kyjive. Vis susitinku su savo srities žmonėmis ar tiesiog su aktyviu Vilniaus jaunimu. Visi labai draugiški ir nori padėti. Ačiū visiems.

Kol kas planuoju likti Lietuvoje, išmokti anglų kalbą ir dirbti savo srityje. Bet nežinau, kas bus toliau.

Karas išmokė mane dar labiau pasitikėti savo nuojauta ir eiti ten, kur ji veda. Nereikia bijoti. Kad ir kaip vaikiškai tai skambėtų šiuo metu.

Ukraina dabar yra vieninga šalis. Linkiu, kad ji stipriai nesiremtų nei į Rytus, nei į Vakarus, ji turėtų remtis į save. Ir, manau, kad tai stebina visą pasaulį. Labai didžiuojuosi visais Ukrainos žmonėmis. Tikiu, kad mūsų sielų laukia ramybė, šviesa ir stiprybė.

O. Shakhmatovo nuotr.

Kseniya Bakhritdinova-Kravchuk, operos solistė iš Kyjivo, dabar apsistojusi Vilniuje, dirba Nacionaliniame operos ir baleto teatre

2022 m. vasario 24 d. 5 val. ryto nugriaudėjo galingi sprogimai. Prasidėjo karas. Tiksliau, prasidėjo plataus masto Rusijos Federacijos puolimas. Karas Ukrainoje vyksta jau aštuonerius metus. Tą rytą pabudau, kad apklostyčiau kūdikį, mano vyras taip pat pabudo. Jis pasakė: „Ar girdėjai? Sprogimai... Prasidėjo.“ Maniau, kad jam pasirodė. Bet ne, sprogimai kartojosi. Iškart susikvietėme visus artimiausius Kyjivo draugus, susikrovėme lagaminus ir nusileidome į rūsį.

Pirmą karo dieną mus iškart pasikvietė giminaičiai lietuviai, bet norėjosi tikėti, kad valdantieji susitars ir mums nereikės bėgti. Dvi dienas praleidę šaltame ir dulkėtame rūsyje, išgirdę virš namų periodiškai sklindančius sirenų garsus, sprogimus ir naikintuvų riaumojimą, su vyru ir mama supratome, kad turime pabandyti išvykti. Įšokome į pirmąjį traukinį, važiavusį į Lvivą. Kelionė buvo ilga, per pavojingas zonas važiuodavome išjungę šviesas ir į tikslą atvykome devyniomis valandomis vėliau, nei buvome numatę. Lvive mus priėmė draugas ir dvi savaites gyvenome pas jį, laukdami karo pabaigos. Situacija kaito, tad vyras įsodino mane, vaiką ir mano mamą į autobusą, kuris važiavo į pasienį, o pats grįžo į Kyjivą. Aštuonios valandos pėsčiomis kertant Ukrainos ir Lenkijos sieną, nakvynė lenkų mokyklos aktų salėje, kelias automobiliu į Varšuvą su negalią turinčia savanore prie vairo, nakvynė bažnyčioje. Varšuva, pagaliau naktis autobuse „Varšuva–Vilnius“. Man neužtenka padėkos žodžių visiems, kurie mums padėjo šiame nelengvame kelyje. Šie žmonės turi didžiules, malonias ir gailestingas širdis.       

Ar tikėjomės karo? Tikėjomės. Dar gruodžio pradžioje mums kariškis ukrainietis pasakė: „Paskambino du buvę kolegos iš Rusijos ir pasakė, kad ruoškite rūsį, šiandien bombarduos Kyjivą.“ Mes jau tada buvome susikrovę lagaminus. Tada buvo aišku, tik kažkas trukdė Putino planams.   

Su savimi pasiėmėme nedidelį maišelį su daiktais, dvejus siuvinėtus marškinius (vyro ir mano), keletą ikonėlių ir nešiojamąjį kompiuterį. Tai visas mūsų turtas šiuo metu. Na, ir neseniai pirktas vaikiškas vežimėlis. Daugelis moterų, kurios stovėjo su mumis eilėje prie sienos, turėjo tik po vieną ar du ryšulius ir vaiką ant rankų.    

Esu operos dainininkė – Ukrainos nacionalinės operos solistė. Kyjive turiu nuostabų darbą, kurį vargu ar galima pavadinti darbu. Scena yra mano pašaukimas. Mūsų kūrybinė komanda turi daug planų ir įdomių idėjų. Ir mes juos tikrai įgyvendinsime!

Pakeliui į Lietuvą draugas man atsiuntė skelbimą feisbuke, kad LNOBT pasiruošęs padėti muzikantams. Parašiau nurodytu adresu, atvažiavusi nuėjau į teatrą. Netrukus jie surengė perklausą ir pasiūlė pasirašyti sutartį iki gegužės 31 d.

Kovo 20 d. su generaliniu direktoriumi Jonu Sakalausku dainavau labdaros koncerte Nidoje. Artimiausiu metu pradėsime dirbti pagal ukrainiečių ir lietuvių programą, kurią planuojame rodyti skirtinguose Lietuvos miestuose. Pažįstu daug pabėgėlių ir kai turiu galimybę, namuose dainuoju jiems ukrainietiškas dainas ir arijas. Sakoma, kad muzika gydo... Nežinau, kas gali užgydyti šią žaizdą, bet jaučiu, kad turiu dainuoti šiems žmonėms. 

Karas kardinaliai pakeitė viską kiekvieno ukrainiečio gyvenime. Baisu prarasti darbą, namus. Bet dar baisiau suprasti, kad ant tavo artimųjų krinta bombos ir jų gyvenimas gali baigtis bet kurią akimirką.

Muzika turi savybę daryti įtaką emocinei žmogaus būsenai. Ne veltui Antrojo pasaulinio karo metais puikūs praėjusio šimtmečio muzikantai prieš mūšį eidavo į frontą groti kariškiams, taip pakeldami moralę. Tas pats vyksta ir dabar. Kuriami kariniai būriai. Nusipelnę Ukrainos atlikėjai dainuoja metro stotyse tiems, kurie dabar ten gyvena kaip slėptuvėse nuo bombų. Neretai kolektyvai rengia simfoninės muzikos koncertus aikštėse, rizikuodami gyvybe. Kovo 28 d. Kyjive pasilikę kolegos susirinko ir įrašė sveikinimo koncertą, skirtą Tarptautinei teatro dienai (įrašą netrukus bus galima pamatyti internete). Mūsų Ukraina gyvena ir dainuoja, kad ir kas būtų!

Čia, Lietuvoje, mane labai palaiko artimieji ir jų pažįstami. Nebuvo nė dienos, kad lietuviai nepadėtų man ir mano šeimai. Visi tokie dėmesingi ir rūpestingi. Kaip suprantu, tai yra vienas iš lietuvių charakterio bruožų. Su jumis lengva rasti bendrą kalbą, todėl nematau sunkumų integruotis į gyvenimą ir visuomenę. Kaip jau sakiau anksčiau, turiu planų koncertuoti, supažindinti jūsų publiką su ukrainietiška muzika, bet kartu ir giliau pažinti jūsų tradicijas ir kultūrą, kurios yra ir mano močiutės, kilusios iš Lietuvos, tradicijos.

Tikiu, kad Ukraina laimės, tik noriu, kad ši pergalė ateitų kuo greičiau, kad žmonės nebemirtų. Tikiuosi, kad kiekvieno iš mūsų sieloje įvyko vertybių perkainojimas. Karas mus labai suvienijo, todėl kartu ir vieningai atkursime savo Tėvynę! 

R. Khorzhynskyi nuotr.

Tanya Denysenko, iliustratorė, grafikė iš Kyjivo, šiuo metu reziduoja Nidos meno kolonijoje

Jau gruodžio pabaigoje jaučiau nerimą dėl galimos Rusijos invazijos. Žinoma, per ateinančias kelias savaites jis tik didėjo. Buvo sunku susikaupti dirbti ir įprastai gyventi, žiniasklaida kėlė įtampą. Stengiausi stebėti naujienas ir susidaryti bent kažkokį planą aktyvaus karo etapo pradžiai. Bet iš tikrųjų neįsivaizdavau, ką darysiu... Vienintelis dalykas, kurį padariau, tai nuėjau pas kirpėją, taip pat nusipirkau maisto, kurį būtų galima pasigaminti slėptuvėje.

Tuo metu dirbau prie iliustracijų apie smurtą šeimoje. Su klientu nusprendėme trumpuose komiksuose su tipinėmis frazėmis ir ženklais parodyti psichologinius aspektus ir prievartą.

Buvo taip keista ir kartu labai skaudu juos piešti žiūrint žinias ir klausantis Rusijos valdžios pareiškimų. Rusai pakartojo beveik viską, ką rašėme savo komiksuose apie tiesą iškraipyti linkusį (gaslighting) partnerį: „Aš to nesakiau“, „Tu turi atminties problemų“, „Niekada neįžeidžiau nė vieno žmogaus, tai buvo tavo kaltė, tai tu mane išprovokavai“, „Tu prisimeni viską neteisingai, nieko tokio neįvyko“. Man buvo apmaudu dėl tokio psichologinio smurto prieš mūsų tautą.

Gyvenu Kyjive, bet vasario 23 d. nusprendžiau persikelti gyventi į savo tėvų namus, esančius apie 20 km nuo Kyjivo. Mano namuose Kyjive neveikė liftas, tad aš svarsčiau, kaip nubėgčiau į slėptuvę iš devinto  aukšto? Todėl aš persikėliau pas tėvus. Žinoma, kai esi su šeima – šiek tiek ramiau. Prisimenu, kad tą vasario 24-osios naktį negalėjau užmigti, buvau labai nervinga. Miegojau tik dvi valandas ir tada 5.40 val. išgirdau sprogimus. Vienas buvo visai netoli, kiti kažkur toli. Pradėjau tikrinti naujienas ir rašyti draugams. Net neįsivaizduoju, kokie išsigandę buvo žmonės Kyjive tą rytą.

Mano namas yra netoli kelio į Kyjivą, ten galėjome matyti ir girdėti tankus. Ačiū Dievui, jie priklausė Ukrainos kariuomenei.

Pirmą dieną paruošėme savo slėptuvę, į kurią pernešėme maistą ir vandenį. Nuolat stebėjome naujienas. Iš pradžių buvau ištikta šoko ir panikos, bet paskui taip supykau, kad nepamenu, kad kada nors būčiau buvusi tokia pikta. Antrąją karo dieną kai kurie mano draugai pradėjo kraustytis į Vakarų Ukrainą. Bet namie jaučiausi saugiau nei kur nors kitur.

Į saugesnę vietą nusprendžiau vykti aštuntąją karo dieną. Bijojau, kad mano rajoną apsups rusai, be to, buvo neįmanoma dirbti ar iš ten kaip nors padėti. Naujienose pasirodė pirmosios siaubingos žinios iš Irpinės, Černihivo, Hostomelio. Mano kaime nebuvo taip pavojinga kaip tose vietose, bet artimiausiame mieste (Vasilkove) tuo metu naktimis vyko sprogimai ir kovos. Vieną kartą išgirdau raketos švilpimą, paskui įvyko didelis sprogimas naftos gamykloje.

Buvo sunku apsispręsti, ar pasilikti, ar išvykti. Mano tėvai nenorėjo bėgti ir palikti savo namo, todėl pasiliko. Daugelis mano draugų buvo panašiose situacijose, kai dalis šeimos nenori ar negali bėgti į saugesnę vietą. Laimei, rusai vis dar nepateko į tą mažą Vasilkovo miestą, nors jie jį puolė ir išlaipino ten kariuomenę.

Kai buvau autobuse pakeliui į Ivano Frankivską (Vakarų Ukraina), mane iškart apėmė išgyvenusiojo kaltė. Skaičiau, kad daug kas tai patyrė. Toks jausmas, kai atrodo, kad neturi teisės išgelbėti savo gyvybės ar būti saugioje vietoje, kai kažkieno namai sugriuvo arba jie žuvo. Prieš keletą metų parodžiau pirmą ir paskutinį savo gyvenime performansą, kuris taip pat buvo apie kaltę. Tai buvo jaunųjų menininkų festivalyje Charkive iškart po Orumo revoliucijos (Lietuvoje geriau žinoma kaip Maidano revoliucija – aut. past.), pirmaisiais karo mėnesiais. Revoliucijoje dalyvavau nuo pirmųjų dienų, stengiausi padėti, savanoriavau. Bet kai žuvo pirmieji žmonės, pajutau, kad esu nenaudinga, menininkas tokiose situacijose nenaudingas. Norėjau būti gydytoja, kad galėčiau kažkam padėti iš tiesų.

Dabar suprantu, kad tokie jausmai viską tik dar labiau pablogina, jie tave paralyžiuoja. Turi nuspręsti, kokį vaidmenį kare prisiimsi, kaip gali padėti, ir niekada nebeleisti sau abejoti.

Kelias į vakarų regioną buvo labai ilgas. Ir iš tikrųjų įdomu, kaip karo metu mes jaučiame laiką. Viena vertus, tai buvo tarsi ilga, nesibaigianti diena. Neprisimeni, kada tai prasidėjo, nesupranti, kokia savaitės diena ar kiek laiko reikės kur nors nuvykti. Gyveni erdvėje be laiko. Kita vertus, istorijoje galima įžvelgti daug paralelių, sąsajų iš praeities. Tačiau taip pat žinai, kad geriau sekti naujienas kiekvieną dieną, nes situacija greitai keičiasi.

Kitas dalykas, kurį visi pastebėjo, yra tai, kaip karo metu jauti savo kūną, kai kurių reakcijų negali kontroliuoti. Kai buvau saugioje vietoje, Europoje, nustebau, kad ryte pabudau nuo gatvėje sklindančių garsų manydama, kad tai sprogimai ir oro signalai. Maniau, kad man viskas gerai, kad suprantu, kad esu saugi. Be to, negalėjau suvaldyti įtampos. Kai kas nors labai draugiškai paklausdavo apie mano kelionę iš Kyjivo į Lietuvą, džiaugiausi galėdama bendrauti, bet kartu kiekvienas kūno raumuo būdavo kietas lyg akmuo, visas kūnas būdavo kaip iš plieno.

Po kelių dienų Vakarų Ukrainoje nusprendžiau ieškoti rezidencijos menininkams užsienyje, kur galėčiau dirbti. Vakarų Ukraina pilna pabėgėlių ir nėra daug pasirinkimų, kur būtų galima apsigyventi ilgesniam laikui. Teko kelis kartus persikraustyti, kol pradėjau siųsti paraiškas į rezidencijas. Man buvo svarbu išlikti menininke ir būti ten, kur mane palaiko. Kreipiausi tik į tas vietas ir šalis, kur žinojau, kad žmonės supranta, už ką ukrainiečiai kovoja. Nenorėjau tapti pabėgėle ir vis dar tikiu, kad greitai grįšiu namo. Stengiuosi nepriimti didelių gyvenimo sprendimų, dabar man geriau judėti žingsnelis po žingsnelio. Galiausiai gavau atsakymą iš Nidos meno kolonijos. Esu labai dėkinga už galimybę čia gyventi ir dirbti. Apie šią rezidenciją girdėjau dar prieš karą ir net norėjau nusiųsti paraišką, bet praleidau terminą.

Dirbu iliustratore ir grafike. Maždaug prieš metus pradėjau dirbti kaip laisvai samdoma darbuotoja, tad dabar galiu susirasti naujų klientų ir dirbti Nidoje. Žinoma, dėl karo turėjau didelę pertrauką, todėl atvykus į Nidą prireikė dviejų savaičių, kad pradėčiau vėl piešti. Pirmąjį karo mėnesį mane buvo ištikęs kūrybinis blokas. Nida yra fantastiška vieta ir aš praleidžiu daug valandų vaikštinėdama miške ar prie jūros. Džiaugiuosi, kad neapsigyvenau didmiestyje, kur dažniausiai jaučiuosi vieniša, kai esu išsekusi.

Čia, Nidoje, planuoju grįžti prie grafikos (printmaking). Anksčiau tuo užsiėmiau, bet kažkuriuo metu perėjau prie iliustracijų. Noriu daugiau dirbti su piešimo ranka technikomis.

Skirtingi menininkai patyrė karą labai įvairiai. Kai kurie iš jų greitai sureagavo, o kitiems reikia laiko apie viską pagalvoti, viską išjausti ir pažiūrėti į viską per atstumą. Manau, po kurio laiko pamatysime daug jautraus meno, kuris parodys daug skirtingų žiūrėjimo taškų ir analizuos tai, kas vyko. Menininkai taip pat gali galvoti apie tokias temas kaip saugumas ir atsakomybė. Dabar daug kalbame apie kolektyvinę visų rusų atsakomybę už Putino agresiją. Labai svarbu įvardyti karą ir agresorių ir nepainioti jausmų. Tikiu, kad vėliau, kai Ukraina laimės, kai apraudosime netektį, po kurio laiko kalbėsime apie kiekvieno ukrainiečio asmeninę atsakomybę šiame kare ir ką daryti, kad to išvengtume ateityje.

Asm. arch. nuotr. 

Oleksandra Panchenko, baleto šokėja iš Kyjivo, dabar apsistojusi Vilniuje, dirba Nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Dieną prieš karą turėjau daug planų ir svajonių. Kyjive dirbau Ukrainos nacionalinės operos baleto soliste.

Mums karas prasidėjo 2014 m., kai Rusija įsiveržė į rytinį Ukrainos regioną Donbasą.

Ruošiausi pagrindinio vaidmens debiutui „Vienos valse“. Spektaklis turėjo įvykti po kelių dienų, taip pat ruošiau naujus solo pasirodymus kituose baletuose. Karo išvakarėse ruošėmės spektakliui „La Bayadere“, kuris turėjo būti rodomas vasario 24 d., tačiau tą dieną visa Ukraina pabudo 5 val. ryto nuo bombardavimų garsų. Buvo labai baisu, nebuvo aišku, kas vyksta ir ką daryti.

Mes su šeima nenorėjome niekur bėgti, sutvirtinome namą, apsirūpinome maisto atsargomis ir likome namuose, nors ir girdėjome baisius sprogimus mūsų rajone.

Po dešimties dienų tapo labai nesaugu, todėl turėjome priimti sprendimą išvykti. Išsiunčiau pagalbos laišką ir savo gyvenimo aprašymą daugybei teatrų, vienas pirmųjų atsiliepusių ir pasiūliusių padėti buvo Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras.

Mūsų kelias į Vilnių nebuvo lengvas, keliavome septynias dienas per penkias šalis. Slovakijoje kirtome sieną, ten daug savanorių ir paprastų žmonių, kurie nori padėti ukrainiečiams, o tai buvo labai malonu. Tada važiavome per Austriją, Čekiją, Lenkiją. Varšuvoje mus priėmė labai graži nuostabios fotografės Ankos Kareckos šeima. Net nepaprašę dokumentų, priėmė mus nakvoti, surengė vakarienę su namine pica ir ledais, už ką esame jiems labai dėkingi.

Atvykus į Lietuvą mus pasitiko pažįstami, kurie mums viskuo padeda iki šiol. Tai labai maloni šeima, surado mums gyvenamąją vietą, nupirko viską, ko reikėjo gyvenimo pradžiai, padėjo mamai susirasti darbą ir mokyklą sesei.

Kai atėjau į teatrą, mane ten priėmė labai šiltai. Teatro vadovybė daro viską, kad padėtų Ukrainos atlikėjams išlaikyti gerą formą, suteikia jiems galimybę pasirodyti baleto spektakliuose, labai tai vertinu.

Kadangi nieko negalėjau pasiimti iš namų, su savimi neturėjau baleto aprangos ir batų, kiti artistai mielai pasidalijo su manimi drabužiais, baleto prekių parduotuvė man padovanojo puantus ir baleto batelius, už kuriuos noriu labai padėkoti!

Kasdien vis labiau dėkojame visiems geranoriškiems žmonėms, kurių sutinkame savo kelyje.

Mano šeima yra mano mama ir sesuo. Išvykdamos iš Ukrainos palikome ten viską... Savo namus, sodą, mylimus gyvūnus, savo daiktus, viską, ką turėjome. Važiavome į nežinią, gyvenimą pradėjome nuo švaraus lapo.

Mano kūrybinę veiklą kelionės į Lietuvą patirtis veikia teigiamai. Turiu galimybę dirbti su naujais mokytojais ir prodiuseriais, pamatyti, kaip dirba Europos trupė, dalyvauti jų baleto spektakliuose ir įgyti daug vertingos patirties.

Labai myliu Ukrainą, tai mano Tėvynė, joje gimiau ir augau. Nuo vaikystės šokau ukrainiečių liaudies šokius ir kartu su ansambliu skleidėme mūsų kultūrą pasaulyje. Labai noriu, kad karas kuo greičiau baigtųsi ir visi ukrainiečiai galėtų grįžti į savo namus, pas savo šeimas, gimines ir mylimus žmones.

Tik susiburdami visi kartu galėsime laimėti, atstatyti savo valstybę ir padaryti ją dar geresnę!

I. Usenko nuotr.

Sandro Garibashvili ir Maria Koreneva, dėstytojai ir fizinio teatro atlikėjai iš Charkivo, šiuo metu reziduoja „Menų spaustuvėje“ Vilniuje, bendradarbiauja su Vilniaus šokio teatru / mokykla „Low Air“ (į klausimus atsakė S.Garibashvili)

Mums karas prasidėjo 2014 m., kai Rusija įsiveržė į rytinį Ukrainos regioną Donbasą. Mes gyvename Charkive, maždaug 120 km nuo karo zonos. Prisimenu autobusus su sužeistais kareiviais, kurie pradėjo važiuoti į Charkivą kasdien. Pilna žmonių pilkais veidais, iš kurių lyg būtų išsunkta gyvybė. Prireikė daug tokių autobusų, kad sustabdytų Rusijos pajėgas Donecko ir Luhansko pakraščiuose. Pabėgėliai plūstelėjo į Charkivą ir kitus Ukrainos regionus. Maždaug 2016 m. karas užgeso, retkarčiais vykdavo nedraugiški susišaudymai, bet rimtų veiksmų nebuvo imtasi. Manėme, kad tai pabaiga, bet klydome. Kol bus Rusija, karas visada vyks. Ir 2022 m. vasario 24 d. karas atėjo pas mus. Sunku suvokti, kas tai, kol tavęs paties nepaliečia karas. Šiuolaikinis karas savo mastu yra panašus į asteroidų liūtį ar kitą kataklizmą, jis yra didžiulis, įnirtingas ir negailestingas. Jis skrodžia kiaurai pastatus, teatrus, mokyklas, jūsų naminių gyvūnėlių parduotuvę, mėgstamą kavinę ar jūsų draugą be jokių įspėjamųjų šūvių. Pabudau apie 5 val. nuo garso, kurio niekada anksčiau nebuvau girdėjęs, bet  jau žinojau, kas tai. Staiga pasijutau gūdus ir apniukęs, žinodamas, kad aš, mano šeima, draugai ir visas pasaulis turėsime išgyventi šį siaubą.

Karas akimirksniu žudo jūsų svajones, viską, ką investavote į savo namus, meninį darbą, dalykai, į kuriuos žiūrėjote su pagarba ir meile, sunkiu kareivišku batu sutrinami į nuolaužas prieš jūsų akis, akimirksniu. Tai įsviedžia į glėbį tikrovės, kurioje nežinai, kaip orientuotis, nebent esi patyręs karys, medikas, ugniagesys ar savanoris. Tai šokiruoja, o rusiškas kovos stilius yra šlykščiai nežmoniškas.

Turime du mielus vaikus, tad nusprendėme palikti miestą. Mūsų draugas pasiūlė apsigyventi jo vasarnamyje. Įsėdome į automobilį, mūsų keturių asmenų šeima ir mūsų šuo, kaimyno šeima ir draugas. Iš viso septyni žmonės ir vienas K-9 šuo. Nežinau, kaip tilpome. Bagažinė buvo prikimšta daugiausia maisto atsargų, buvo kelios kuprinės su drabužiais. Išvykome tą pačią dieną, kai į miestą pradėjo skrieti raketos, nežinodami, kad išvykstame ilgam ir į savo miestą greitai nesugrįšime... Palikome viską, ką turėjome ir ką žinojome, ir išvykome į nepažintą erdvę.

Iš pradžių buvo taip sunku suvokti ir patikėti tuo, kas vyksta, atrodė, kad sapnuojame ir laukėme, kol pabusime. Pirmas kelias dienas tiesiog sėdėjome pavėsinėje ir laukėme, kol karas baigsis. Kodėl galvojome, kad jis turėtų baigtis, niekas negalėtų atsakyti. Mūšiai paaštrėjo labai greitai, Rusijos kariuomenė įsiveržė su oro antskrydžiais ir tolimojo nuotolio raketomis, taip pat sausuma. Mūsų miestas yra prie sienos, visai netoli Rusijos miesto Belgorodo. Bombardavimas tęsėsi be pertraukų dieną ir naktį. Sunku buvo pasakyti, iš kur jis ateina, bet gana arti, kad nuo smūgio bangų vasarnamio sienos drebėtų kaip kartoninė dėžutė. Kelias dienas gyvenome netikėdami tuo, kas vyksta, stebėdami, kaip mums iki tol pažintas pasaulis virsta beprotnamiu.

Sunkios kovos nesugebėjo išgąsdinti mūsų miesto, kad pasiduotų, ir tai iš tikrųjų atbaidė rusus, tačiau jie liko gana arti,  vis dar galėjo apšaudyti miestą, prasidėjo smarkūs sunkiosios artilerijos šūviai. Parduotuvės ištuštėjo per kelias dienas, dauguma įmonių užsidarė. Degalinėje nebuvo dujų ir dyzelino. Naktį nedegė gatvių šviesos, nes buvo bijoma atkreipti dėmesį. Netrukus aplinkiniai pradėjo imti situaciją į savo rankas, būriavosi, dalijosi visais savo ištekliais, kai kurie pradėjo statyti kontrolės punktus mieste ir kaimuose, gaudyti Rusijos sukilėlių grupes. Iš vienos pusės, matėsi didžiulė vienybė ir drąsa didelės grėsmės akivaizdoje, iš kitos pusės, kilo didžiulė vidinės agresijos banga, atslūgus baimei, pradėjo kilti pyktis ir įniršis tarp gyventojų. Atrodė, kad mums pažįstama vieta virsta žvėries nasrais, kur kiekvienas civilis tapo jo žandikaulio iltimi.

Tuo metu daug galvojau apie savo vaikus, mano vaizduotė nukeliavo į ne tokią tolimą ateitį ir ji atrodė niūri. Priėmėme sprendimą vykti į Vakarų Ukrainą. Su puse bako dyzelino, septyniais žmonėmis ir šunimi, susigrūdę sename „Mercedes“ E klasės automobilyje, išsiruošėme važiuoti per visą šalį į jos vakarus. Prireikė savaitės, kol nuvykome į Vinicą, kur apsigyvenome pas draugus jų vieno kambario bute, miegojome ant grindų. Keliai buvo netvarkingi, pilni patikros punktų, didžiulių kamščių ir keturių valandų eilių prie degalų. Pagalvokite, keli šimtai tūkstančių panikuojančių žmonių kelyje dieną ir naktį, nesustojamai judančių viena kryptimi. Vinicoje išbuvome pusantros savaitės, ieškojome didesnės gyvenamosios vietos, bet absoliučiai viskas buvo išnuomota. Vietos gyventi ir mokyklos vaikams nebuvimas apsunkino gyvenimą. Netrukus išgirdome, kad Vilniaus mokykla atvėrė duris mokiniams iš Charkivo ir kad ten taip pat persikels privati mokykla iš Charkivo, tai padėjo apsispręsti dėl kelionės į Lietuvą. Ne tik mes, bet ir apie 100 studentų iš Charkivo persikėlė į Vilnių tęsti studijų. Mus Lietuvoje priėmė labai draugiškai ir palaikė, tai buvo toks kontrastas absoliučiai nužmogėjusių rusų elgesiui su ukrainiečiais. Sunku suvokti, kad kažkas gali turėti tiek neapykantos visai tautai, net nieko apie juos nežinodamas, bet tokie yra rusai, jie tavęs nekenčia vien dėl to, kad tu egzistuoji.

Taikos laikais su žmona kūrėme darbus scenai ir filmams, o mūsų pagrindas yra Lecoq‘o fizinis teatras. Kaukės ir judesio pagrindu kūrėme grupinius pasirodymus, rengdavome kūrybines dirbtuves ir pasirodydavome patys. 2016 m., padedami danų teatro „C:NTACT“, sukūrėme kūrinį su pabėgėliais iš Donbaso ir Luhansko regionų, liudininkų teatro (witness theater) formatu, kūrinį, sukurtą remiantis jų asmeniniais išgyvenimais karo metais. 2019 m. su Poltavos jaunimu sukūrėme antikorupcinį miuziklą „CORRUPTOFF“.

Lietuvoje su žmona galėjome tęsti kūrybinį darbą „Menų spaustuvėje“, kuri mus į pakvietė mėnesio rezidenciją. Mums labai daug padeda Laurynas Žakevičius iš „Low Air“, kuris maloniai supažindino mus su organizacija. Šiuo metu dirbame prie somatine karo patirtimi paremto šokio teatro kūrinio „Де Ти?“, kas, išvertus iš ukrainiečių kalbos,  reiškia „Kur tu esi?“

Rusija nėra neteisingai nukreiptų ar pasimetusių žmonių tauta, ji yra absoliutus blogis, ji nori tik kraujo ir neša tik mirtį, tai tauta, kuri derasi dėl taikos, tuo metu žudydama jūsų vaikus ir bombarduodama jūsų miestus.

Kare menininkams vietos nėra, gyvenimas nukrito iki labai žemo lygio, šiuolaikinis karas yra godus, greitas ir purvinas, jis verčia tapti paprastu, turinčiu tik kelis tikslus – pergudrauti ir nužudyti priešą fronto linijose. Užpakalinėse linijose gydykite sužeistuosius, remontuokite infrastruktūrą, laidokite mirusiuosius. Kartais – dalykite atsargas. Labai paprasta, labai struktūrizuota, labai mažai laiko, kurį galėtum skirti šokiui ar filosofijai, greitas eilėraštis čia, puslapis prozos, bet tik tiek. Jūsų esybė būna visiškai pasiruošusi ginti ir apsaugoti artimuosius. Priešas nepažįsta gailestingumo, jis ateina žudyti.

Čia, Lietuvoje, galime pradėti mėginti suvokti, ką karas padarė mūsų protui, širdžiai ir kūnui. Nors sunku, kai stebime žinias apie griaunamą mūsų miestą, esame šokiruoti ir išgyvename sielvartą dėl prarastų draugų. Tačiau, nors ir su karo skeveldromis giliai mūsų sielose, padedami minėtų lietuvių organizacijų, pradedame savo kūrybinį darbą čia. Tikimės, kad jau po mėnesio „Menų spaustuvėje“ galėsime parodyti mūsų kūrinio „work-in-progress“ versiją ir, kol galėsime grįžti namo, tęsime savo darbus Lietuvoje.

Apskritai mūsų jausmai sutiktiems lietuviams yra labai malonūs ir švelnūs. Nuolat užduodame klausimą, kodėl jūs mums tokie geri? Jaučiame didelę jūsų empatiją ir neabejingumą Ukrainos likimui. Esame be galo dėkingi už palaikymą, kurį mums parodė Lietuvos žmonės.

Šiuo metu sunku galvoti apie ateitį. Visai neseniai viską planavome mėnesiais į priekį, buvo sudėliotos pamokos, spektakliai, intensyvūs užsiėmimai vasarą, sodo darbai... Dirbau prie filmo, kuris turėjo pasirodyti vasarą. Kai visa tai prarandi, tai šiek tiek prarandi ir perspektyvą. Mes gyvename labai nestabiliame pasaulyje ir kuo arčiau Rusijos, tuo jis nestabilesnis. Šiuo metu gyvename diena po dienos.

Ukrainai linkime tik vieno – pergalės prieš negailestingą priešą. Turime parodyti pasauliui, kad mūsų stipri dvasia gali ištverti karinę galią. Kad dabar esame vieningi kaip tauta labiau nei bet kada anksčiau ir kad Rusija nepalauš tos dvasios, kad ir kiek raketų, tankų, ginklų, bombų ir kūnų ji mestų į mus. Ukraina ją įveiks. Rusija labai smarkiai kris ir suskils į gabalus.

Prašau nesuklyskite, Rusija nėra neteisingai nukreiptų ar pasimetusių žmonių tauta, ji yra absoliutus blogis, ji nori tik kraujo ir neša tik mirtį, tai tauta, kuri derasi dėl taikos, tuo metu žudydama jūsų vaikus ir bombarduodama jūsų miestus.

Kauno kino centro „Romuva“ kultūrinės veiklos organizatorė Indrė Mikelaitytė kartu su kolegomis labai tikisi, kad, šylant orui, sergamumas mažės ir jie galės pradėti bent lauko kino seansus, o nuo rudens galės atverti ir kino salių duris. „Šį pavasarį atidaryti sales žiūrovams nesitikime. Iki šiol optimistinis scenarijus nepasitvirtino, tačiau stengiamės šviesiai žvelgti į ateitį, planuojame veiklas ir įvairius projektus“, – kalba ji. Tačiau pripažįsta, kad šiuo metu situacija yra liūdna: „Daug visko planuojame ir tuos planus vis keliame tolyn. Valstybiniu mastu neieškoma alternatyvių sprendimų bent iš dalies leisti veikti. Stengiamės prisitaikyti ir galvoti apie alternatyvas, kaip galėtume persiorientuoti, tačiau kol kas galiojantys griežti ribojimai draudžia visas fizines veiklas.“

Visų pirma turime kovoti su nelegalaus turinio žiūrėjimu ir piratavimu. Užtikrinę teisinius aspektus, saugodami filmus nuo piratavimo, mes sukursime didesnį pasirinkimą žiūrovams ir jie jau spręs – eiti į kino teatrą, o gal likti namie, o gal žiūrėti filmą telefone.

Kino teatrų „Pasaka“, taip pat ir praeitais metais Vilniaus Paupio rajone naujo atidaryto ir netrukus vėl užverti duris turėjusio „Pasakos“ kino teatro, direktorė Andrė Balžekienė teigia norinti, kad būtų galima ką nors prognozuoti, tačiau realybė tokia, jog jie, kaip kino teatras, jaučiasi nieko nežiną apie ateitį: „Kaip yra galimybių veikti po poros mėnesių, lygiai taip pat yra galimybių neveikti iki rudens. Tas neapibrėžtumas sekina visapusiškai: ir finansiškai, ir psichologiškai, net nežinai, ką iš tikrųjų planuoti.“

Tiek A.Balžekienė, tiek „Forum Cinemas“ Lietuvos filialo vadovas Gintaras Plytnikas sutinka, kad didžiausia problema yra kiekvieną mėnesį patiriamos fiksuotos išlaidos dėl kino teatrų išlaikymo. „Nors esame dėkingi nuomotojams, kad padarė nuolaidų nuomai, tačiau, jau penkis mėnesius neveikiant kino teatrams ir ateityje tvyrant nežiniai, sunku pasakyti, kiek išsilaikysime. Jei tik galėtume žinoti, kad veiksime po poros ar penkių mėnesių, galėtume galvoti apie skolinimąsi ar kitus taupymo būdus, bet realybė tokia, kad niekas negali pasakyti, kada tiksliai kino teatrai atsidarys. Aš labai tikiuosi, kad atsilaikysime. Ir kai atsidarysime, žiūrovai pas mus grįš“, – teigia „Pasakos“ direktorė.

Panevėžio kino centro „Garsas“, kuris, pradėjus griauti senąjį jo pastatą, persikėlė į naujus namus Margaritos Rimkevičaitės profesinio rengimo centre Klaipėdos gatvėje, direktorė Genė Pučinskienė pasakoja, kad karantino laikotarpį jie išnaudoja dviem kino salėms įrengti ir tikisi, kad galės žiūrovus ten pakviesti vasarą. „Iššūkių daug, tačiau esame susitelkę ir siekiame geriausių techninių kino standartų naujose erdvėse. Visa turėta kino įranga bus panaudota naujose salėse, o trūkstamą perkame. Interjero detales dėliojame taip, kad būtume atpažįstami kaip kino centras „Garsas“ iš Respublikos gatvės. Išgyventi padeda pernai iš valstybės gauta dotacija už prastovas, tikimės ją gauti ir šiemet. „Garsas“ yra biudžetinė įstaiga, todėl mums šiek tiek lengviau įveikti šį visuotinį sąstingį“, – kalba direktorė.

Pasak G.Plytniko, kino teatrai gyvena iš santaupų, atidėjimų ir lūkesčių, kad paramos vis dėlto sulauks. Jo nuomone, atsigavimas bus ilgas ir sunkus.

„Skalvijos“ kino centro direktorės Vilmos Levickaitės nuomone, pirmojo karantino metu buvo galima nujausti jo pabaigą. Dabar ji jaučia daug neapibrėžtumo – labai sunku prognozuoti, kada kino teatrams bus leista atsidaryti. „Pati epidemiologinė situacija labai neapibrėžta ir kintanti. Nors, pastebi ji, dabar valstybės institucijos daug atviresnės diskusijoms. Su Kino rodytojų asociacija esame paruošę saugaus atsidarymo gaires, tiesiogiai bendraujame su ministerijomis“, – pastebi ji.

V.Levickaitė mano, kad kino teatrų situacija nėra išskirtinė, kalbant apie visą kultūros sektorių: „O kas bus su teatrais ar koncertus organizuojančiomis organizacijomis? Valstybė vis tiek galvos kaip kompensuoti išlaidas, padėti. Vis dėlto ekonominis nuosmukis mūsų srityje tikrai bus. Tai turbūt atsilieps programoms, paslaugų kiekybei ir kokybei – kino teatrų repertuarams. Jie bus kuklesni. Manau, kad pradžioje, kai atsidarysime, nebus kalbos apie kokybinį proveržį. Iki kol pavyks atsigauti.“

Kaip pasakoja pašnekovė, etapas po pandemijos bus sunkiausias. „Skalvijos“ situacija kiek kitokia nei kitų kino teatrų: „Mes esame savivaldybės įstaiga ir gauname kasmetę dotaciją, kuri įprastu laikotarpiu sudaro iki 15 proc. mūsų metinio biudžeto, bet dabar ji tapo ypač reikšminga ir kartu su pagalba iš Užimtumo tarnybos leidžia mums subalansuoti finansus. Išeiti iš karantino bus sunkiausia, nes valstybės pagalbos nebebus, o reikės atsidaryti, atšaukti žmones iš prastovų, atkurti visas darbo apimtis ir kaštus, o tiek pajamų, kiek buvo prieš krizę, nebus, todėl prasidės nuostolingas etapas ir neaišku, kiek jis truks.“

„Labiausiai nukenčia repertuarinio kino rodymas. Kad jis atsigautų, reikės, jog daug veiksnių sukristų teigiamai: būtų naujų filmų, suvaldyta epidemiologinė situacija, kad žmonės nebijotų lankytis, jaustųsi saugūs. Viena vertus, šiuo metu nuolat stebime skaičius ir galvojame, kada bus galima planuoti repertuarą. Antra vertus, suvokiame, kad to greitai nebus, kad ši situacija darosi permanentinė. Koncentruojamės ties veiklomis, kurias galime vykdyti, – tai virtualiosios „Skalvijos“ salės programa ir edukacija per nuotolį“, – apibendrina V.Levickaitė.

Užsienio patirtys

„Forum Cinemas“ Lietuvos filialo vadovas G.Plytnikas laikosi griežtos nuomonės. Jis teigia, kad kino teatrai Lietuvoje galėjo veikti net juodžiausiu periodu, nes daugybė tarptautinių, epidemiologinių studijų tyrimais ir faktais įrodė, kad kino salė – viena saugiausių viešų vietų. „Tyrimų metodologija remiasi patalpos tūriu, atstumu tarp žmonių ir ventiliacija. Kino teatrų atveju tai reiškia, kad žiūrovai ramiai sėdi šachmatine tvarka, nėra kontakto su scenos artistais, salės kubatūra labai didelė, o ventiliacija – vidutiniškai 20 kub. m per valandą vienam asmeniui. Oras nerekuperuojamas, jis pakeičiamas visiškai nauju kas 20 min., jeigu salė pilna. Esant pusei salės, oro srautas dvigubėja. Neužfiksuota nė vieno patvirtinto užkrato plitimo kino teatre visame pasaulyje“, – kalba jis.

Jis vardija, kad net esant didžiausiems ligos atvejų skaičiams kino teatrai, žinoma, su ribojimais skirtingais laikotarpiais veikė tokiose valstybėse kaip Suomija, Švedija, Norvegija, Japonija, Kanada, JAV, Ispanija, Pietų Korėja, Kinija, kaimynės Estija, iš dalies Lenkijoje. G.Plytnikas tikisi, kad valstybės institucijos išgirs kino teatrų argumentus ir leis jiems veikti arba suteiks atitinkamą pagalbą – kino teatrai per metus jau neteko 90 proc. apyvartos.

Pasak Kauno kino centro „Romuva“ kultūrinės veiklos organizatorės I.Mikelaitytės, neseniai vykusioje Europos kino teatrus jungiančio tinklo konferencijoje buvo nemažai diskusijų apie situaciją įvairiose šalyse, tad Europoje daugelis gyvena panašiai. Tiesa, kai kuriose šalyse jau gali veikti lauko kinas.

Virtualiosios kino salės – ryšio su žiūrovu palaikymo priemonė

Kol laukiame, kad ir pas mus oras atšils tiek, kad galėsime žiūrėti kiną lauke ar bent jau savo automobiliuose, mėgaujamės kinu virtualiai. Čia persikėlė dalis kino teatrų, tačiau ne visi.

„Skalvijos“ kino centro direktorė V.Levickaitė pasakoja, kad jų kino teatro virtualioji salė pradėjo veikti rugpjūčio pabaigoje. „Ji pranoko mūsų lūkesčius. Kai mes ją planavome ir reikėjo apsibrėžti tikslus, buvom numatę labai kuklius skaičius. Per sausį ir vasarį peržiūrų skaičius smarkiai išaugo. Aišku, įsibėgėti užtruko, nes, įsivaizduoju, „Skalvijos“ žiūrovams tai, kad persikėlėme į internetą, buvo labai netikėta ir pradėti formuoti naujus įpročius buvo nelengva. Mums labiausiai padėjo naujas aktualus turinys. Pradėjome rodyti filmus, kurie buvo rodyti kino teatruose įvairiais laikotarpiais. Vėliau, sausio mėnesį, rodėme Vilniaus tarptautinių trumpųjų filmų festivalio filmus, tai buvo labai sėkmingas bendradarbiavimas, nustebinome vieni kitus. Mūsų virtualiosios salės lankomumas išaugo penkis kartus. Aišku, žiūrovų daugiau tomis dienomis, kai turime pasiūlyti kažką ypatingo. Per Kalėdas labai sėkmingai rodėme klasikinį Franko Capros filmą „Tas nuostabus gyvenimas“. Pusantro mėnesio rodėme Nagiso Oshimos „Jausmų imperiją“. Tokie filmai labai pritraukia, bet, deja, neįmanoma kiekvienąkart rinktis tokį turinį – per brangu. Gerai sekėsi ir su prancūzų kino festivaliu „Žiemos ekranai“, nors pas mus buvo rodomi tik du jo filmai, bet irgi buvo gana neblogai žiūrimi. Tuomet įsitikinome, kad žmonės nori virtualiai žiūrėti naujus filmus arba niekur kitur neprieinamą klasiką“, – savo patirtimi dalijasi ji.

Kino salės magija kuria bendruomenės jausmą, o ėjimas į fizinį kino teatrą kuria ryšį su kultūra bei stipresnes emocijas nei filmo žiūrėjimas namie.

„Mes savo virtualiosios salės turinį formuojame tokiu pat principu kaip ir „Skalvijos“ repertuarą. Norime, kad ten būtų ir išliekamąją vertę turinčių, ir festivalių filmų, ir klasikos, ir naujų filmų. Tačiau platintojai neleidžia naujų filmų į VOD, laukia, kada galės veikti kino teatrai. Iš kino teatro perspektyvos, mes turime VOD ne dėl to, kad mums finansiškai tai apsimoka. Tai labiau ryšio palaikymo su žiūrovais būdas. Noras ką nors nuveikti, realizuoti save. Bet platintojų motyvacija dažniausiai grįsta finansiniu aspektu, reikėtų daug ir kantriai dirbti bei nemažai investuoti, kad virtualiojoje erdvėje filmų būtų žiūrima pakankamai ir industrija iš to uždirbtų“, – kalba V.Levickaitė.

Tačiau tiek „Skalvijos“, tiek kitų kino teatrų, turinčių VOD, vadovai sutinka, kad jiems labiausiai trukdo piratavimas, pagal jį pirmaujame ES.

„Be abejo, namų kino platformos išgyvena pakilimo laikus, mūsų platformai taip pat sekasi neblogai, tačiau apie tai, kad ji galėtų padengti kino teatro netekimus, dar toli gražu negalime kalbėti, – dalijasi kino teatro „Pasaka“ ir namų kino platformos internete „Žmonės Cinema“ vadovė A.Balžekienė. – Mūsų platforma – santykinai nedidelė, jos finansiškai neremia didelės telekomunikacijos bendrovės ar televizijos, mums augti yra sunkiau. Ir nors turime partnerį – žurnalą „Žmonės“, kurio pavadinimas yra mūsų platformos pavadinime ir kuris prisideda prie platformos vystymo bei reklamos, tačiau spauda taip pat išgyvena ne lengviausius laikus ir pati ieško būdų išlikti.“

Jos nuomone, jaučiasi žiūrovų internetinis nuovargis (online fatigue): „Pavargome nuo dar vieno festivalio ar premjeros internete, nebenorime žiūrėti į ekraną laisvalaikiu, kai ir taip visą dieną į jį žiūrime. Mūsų platformoje labiausiai žiūrimi  kruopščiai atrinkti filmai. Ir dėl riboto turimo biudžeto, ir dėl mūsų pačių požiūrio kiekvienas serialas turi būti kažkuo ypatingas. „Normalūs žmonės“ pagal Sally Rooney bestselerį, „Oskarui“ nominuotos režisierės Nanette Burstein dokumentika apie Hillary Clinton, aukštos kinematografinės kokybės belgų serialas „Raudoni žibintai“ – visi jie pateko pas mus neatsitiktinai, ne norint užpilti turiniu žiūrovų akis, o pasveriant visus už ir prieš.“

A.Balžekienė pastebi, kad galbūt dabar su platintojais susitarti kiek lengviau nei pandemijos pradžioje, mat jie prikaupė filmų ir visi jie tikrai netilps į kino teatrus.

Panevėžio kino centras „Garsas“ taip pat visai neseniai, kovo mėnesį, atidarė savo virtualiąją kino salę. Jiems tai taip pat vienintelis būdas palaikyti ryšį su savo žiūrovais. „Kurdami virtualiąją kino salę pirmiausia galvojome apie savo žiūrovus, kurie buvo įpratę prie mūsų kino rubrikų, pagal kurias ir rinkdavosi filmus. Filmų okeane iš ties sunku pasirinkti geriausią filmą, norime rekomendacijų. Mūsų VOD „Kinas namuose“ – specialiai  atrinkti geriausi Europos ir visame pasaulyje pripažinti filmai, tai specialios programos, „Garso“ platinami, autoriniai ar kino klasikos filmai. Repertuaras atnaujinamas periodiškai. Pirmosiomis savaitėmis jau sulaukėme žiūrovų, todėl manome, kad šis projektas pasiteisins“, – pasakoja  Panevėžio kino centro direktorė G.Pučinskienė.

„Romuva“ ir „Forum Cinemas“ nusprendė neturėti VOD platformų. „Matydami savo kolegų patirtį, nusprendėme, kad VOD nepasiteisina ir neturi savo auditorijos. Žmonės mūsų kino centre lankosi dėl jame esančios dvasios. Internetinės filmų transliacijos nėra mūsų pagrindinės vizijos dalis. Kino salės magija kuria bendruomenės jausmą, o ėjimas į fizinį kino teatrą kuria ryšį su kultūra ir stipresnes emocijas nei filmo žiūrėjimas namie. Jau esančios platformos negali pasigirti dideliais lankytojų skaičiais, todėl dar viena papildoma platforma tik sudarys darbo imitavimo įspūdį“, – kitokios nuomonės laikosi Kauno kino centro „Romuva“ kultūrinės veiklos organizatorė I.Mikelaitytė. „Forum Cinemas“ vadovas Lietuvoje G.Plytnikas teigia, kad su kolegomis iš kino teatro juokauja: „UžsiVODintume, bet kėdės ir ekranai į interneto laidą netelpa.“

Laukia lauko kino teatrų sezono

Kai kurie kino teatrai gyvena šia diena, o kai kurie  laukia, kada galės rodyti filmus lauke. „Romuvos“ kultūrinės veiklos organizatorė I.Mikelaitytė įsitikinusi, kad pirmiausia turėtų laisvėti lauko renginių ribojimai – kai tik bus galima, bus organizuojami seansai lauke.

„Situacija, susijusi su uždarų erdvių panaudojimu ir ten vykstančiais renginiais, manau, netgi vasarą dar bus įtempta. Aišku, kino seansai po atviru dangumi ar kitos alternatyvos yra realios. „Skalvija“ bendradarbiauja su „Meno avilio“ iniciatyva „Gilios upės tyliai plaukia“ po Liubarto tiltu. Programa pernai buvo labai sėkminga, didelis susidomėjimas. Bet kadangi seansai nemokami, negauname pajamų. Viena vertus, reikia galvoti, kaip neprarasti ryšio su žiūrovais ir užtikrinti pasiūlą, bet ir labai svarbu galvoti, kaip išgyventi. Tai šio aspekto taip lengvai išspręsti tikriausiai nepavyks“, – mano „Skalvijos“ direktorė V.Levickaitė.

Kino centro „Garsas“ komanda vasarą ketina pradėti kino programą „Keliaujantis kinas“ ir rodyti filmus miestiečių pamėgtose erdvėse. „Po ilgų karantino mėnesių, sušilus orams, dauguma plūstelės į gamtą, o ten būsime mes su „Keliaujančiu kinu“. Toks kino žiūrėjimas bus ir saugesnis, ir romantiškesnis“, – mano G.Pučinskienė.

O kas po pandemijos?

„COVID–19“ virusas keisis, mes prisitaikysime. Kino teatrai – ne virusas. Tai kokybiška, veikla ant tvirtų pamatų, kino srityje visame pasaulyje dirba šimtai tūkstančių režisierių, aktorių, platintojų ir rodytojų, – sako G.Plytnikas. – Niekas nesikeis filmų kūrimo ir rodymo grandinėje. Po žiemos ateina pavasaris. Kino teatras – sociali vieta. Namuose žmonės sėdi tik per pandemijas. Joms pasibaigus, jie nori išeiti, socializuotis.“

G.Plytnikui pritaria ir „Garso“ direktorė G.Pučinskienė: „Atėjimas į kino teatrą – tai ne tik filmo žiūrėjimas, tai socialinė bendrystė, kolektyvinis emocijų patyrimas.“

Kino teatrų „Pasaka“ ir „Skalvija“ vadovės tikisi, kad pandemija gali turėti ir pranašumų – gali keistis kino platinimo sistema ir taip filmai taptų dar prieinamesni žiūrovui.

A.Balžekienės nuomone, žmogui reikia duoti pasirinkti, kur jam žiūrėti norimą filmą – kino teatre, TV ar namų kino platformoje: „Manau, pandemija pagreitino procesus, kurių jau troško patys žiūrovai, – tai galimybė rinktis, kur žiūrėti filmą. Pandemija ir uždaryti kino teatrai paskubino šiuos pokyčius, dabar nemažai gero turinio, festivalių prieinama online, tačiau reikia dar daug  nuveikti, kad tai būtų tvaru ir tuomet, kai atsidarys kino teatrai. Taigi, visų pirma, turime kovoti su nelegalaus turinio žiūrėjimu ir piratavimu. Užtikrinę teisinius aspektus, saugodami filmus nuo piratavimo, sukursime didesnį pasirinkimą žiūrovams ir jie jau spręs – eiti į kino teatrą, o gal likti namie, o gal žiūrėti filmą telefonu važiuojant autobusu, nors tokio filmo žiūrėjimo Davidas Lynchas ir nepalaiko.  Bet gal ir jis jau persigalvojo?“

„Aš norėčiau, kad žiūrovų daugėtų ir kad filmus jie žiūrėtų tik legaliai. Norėčiau, kad po pandemijos sulauktume tiek pat žiūrovų kino teatre, kaip ir prieš pandemiją, bet kartu ir mūsų virtualioji salė augtų. Bet tai mano svajonė. Aišku, ji labai naivi, bet reikia pripažinti, kad iki pandemijos pati kino industrija labai vangiai kūrė legalias žiūrėjimo alternatyvas internete, jų pasiūla buvo maža“, – teigia „Skalvijos“ kino centro direktorė

V.Levickaitė. „Viena vertus, nebūtų sąžininga žmonėms sakyti, kad jie privalo eiti į kino teatrus. Žiūrovai lieka įspeisti į kampą ir, jei praleidžia filmą kino teatre, belieka žiūrėti jį nelegaliai. Industrija turi stengtis, turi sukurti alternatyvą. Aš galvoju, kad pandemija pačią industriją paskatins adaptuotis prie pasikeitusių sąlygų, bet kol kas matome, kad tai nevyksta. Platintojai nenori investuoti į VOD plėtrą ar padėti VOD plėstis. Manau, visa tai įmanoma, tačiau žiūrovų sąmoningumo skatinimas truks ilgiau ir kainuos daugiau“, – mano pašnekovė.

Tai pirmasis išsamesnio kino kultūros tyrimo Lietuvos regionuose etapas, kuriuo siekiama suskaičiuoti Lietuvos miestuose ir miesteliuose (išskyrus Vilnių ir Kauną) esančias kino rodymo erdves, atkreipti dėmesį į jų būklę, kultūrinę ir architektūrinę vertę. Iš praėjusio amžiaus pabaigoje šalies regionuose veikusių 140 kino teatrų šiame tyrime užfiksuota šešiolika savo pirminės išvaizdos pernelyg nepakeitusių. Iš jų pagal pirminę kino rodymo paskirtį tebeveikia tik keturi.

Kaip LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“ yra sakiusi L. Kaminskaitė, turime išsaugoti senuosius kino teatrus, kad vėliau nereikėtų gręžiotis į užsienio šalis – jie gali tapti traukos centrais,  kaip yra Latvijoje ar Estijoje. Ir ne tik dėl to. Svarbu išsaugoti kolektyvinę kino žiūrėjimo patirtį.

Simo Lin nuotr.

Vieni kino teatrai apleisti ir užmiršti, kiti – neatpažįstamai išoperuoti, o treti – vis dar laukiantys lankytojų.

Projekto kūrėjai ne tik vykdė tyrimą, bet ir nusprendė užfiksuoti senuosius skirtinguose regionuose sovietmečiu statytus kino teatrus. Tam jie pasikvietė fotografą Simą Lin. Nusprendėme paklausti apie kelionę po Lietuvos miestus ir miestelius bei užduotį įamžinti kino teatrus: jų interjerus ir eksterjerus, ten dirbusius ar tebedirbančius žmones. Fotografas dalijasi keletu atrinktų kadrų ir įspūdžiais.

S. Lin teigia, kad „Meno avilio“ suformuota užduotis – aplankyti senuosius Lietuvos kino teatrus ir įamžinti juos šių dienų kontekste. „Pamatyta realybė – nostalgiška ir kontrastinga. Vieni kino teatrai apleisti ir užmiršti, kiti – neatpažįstamai išoperuoti, o treti – vis dar laukiantys lankytojų. Tiesa, tokių mažiausiai. Kai kurių pastatų langai užverti, salių krėslai išmontuoti, tačiau palikti ūžti projektoriai. Nemaža dalis ironiškai pakeitę savo paskirtį – meno salės virto parduotuvėmis, komisais, sandėliais ar net cirko salėmis. Jausmas, lydintis vaikštant po tokias erdves, – postapokaliptinis, regis, vieną dieną pasaulyje buvo atšaukta kultūra ir nuspręsta jos vietą užleisti buitiškiems, kur kas žemiškesniems žmonių poreikiams. Vyšnaitė ant absurdo torto – parduotuvių reklaminės iškabos, puošiančios praeito amžiaus autentiškų kino teatrų fasadus“, – pasakoja jis.

Simo Lin nuotr.

„Kurdamas šią fotografijų seriją pasirinkau būti nešališkas – dokumentuoti be fotografinės ar emocinės manipuliacijos. Svarbiausiu tikslu laikiau būtojo ir esamojo laiko sandūros fiksavimą, – kalba fotografas. – Ši sankirta geriausiai atsiskleidžia per kine dirbusių ar tebedirbančių žmonių portretus – jie projekte tampa centrine ašimi, prie kurios jungiasi papildomi motyvai – erdvės, interjerai, istorija, sukurdami bendrą šių dienų kino teatrų paveikslą regionuose.“

Alytus

„Dainava“, pastatytas 1960 m., modernizmas, veikia kaip kino teatras

Kartoninė gelbėtojos Robertos Summer Quinn (aktorė Alexandra Daddario) figūra. 2017 m. filmo „Gelbėtojai“ reklama Alytaus kino teatro „Dainava“ videotekoje greta senų kino salės krėslų. Skirtingų kino laikotarpių susitikimas.

Klaipėda

„Vaidila“, pastatytas 1971 m., modernizmas, veikia baldų komisas, veterinarijos klinika

Buvusiame Klaipėdos „Vaidilos“ kino teatre šiuo metu veikia veterinarijos klinika, o pagrindinėje salėje – baldų komisas. Vieta, kur galima įsigyti įvairiausių daiktų: nuo klozeto iki riedučių. Šioje erdvėje mane labiausiai žavi užuolaida pridengtas kino ekranas, pakyla, amfiteatras ir daug kitų kino salės atributų. Į likusį baltą, užuolaida pridengtą ekraną 850 vietų salėje dabar žiūri kėdės, kriauklės, stalai, šaldytuvai ir skalbyklės. Čia pasijunti lyg papuolęs į siurrealistinio kino filmavimo aikštelę.

Marijampolė

„Spindulys“, pastatytas 1971 m., modernizmas, veikia kaip kino teatras

Marijampolės kino teatro „Spindulys“ kino mechanikė Marija Ivoškienė visą savo gyvenimą paskyrė kinui. Čia ji dirba daugiau nei 40 metų. Per tą laiką pasikeitė ne tik kino erdvės pavadinimas (anksčiau buvo „Pergalė“), bet ir dešimtys vadovų. M.Ivoškienė dirbo su devyniais iš jų. Norėjau, kad šis portretas būtų kuo santūresnis, tačiau kartu ir iškilus – prie raudonos užuolaidos – dažno kino teatrų atributo. Ji, kaip ir kiti čia sutikti darbuotojai, be išimčių į darbą žiūri kaip į šventę, nors ir nebuvo lengva – teko kilnoti apie 35 kg sveriančias filmų rites, netgi gesinti gaisrą. 1971-aisiais pastatytas kino teatras veikia iki šiol ir yra vienintelis kino teatras Marijampolėje.

Mažeikiai

„Draugystė“, pastatytas 1960 m., modernizmas, veikia baldų parduotuvė

1960 m. pagal tipinį sovietmečio architektūros projektą Nr. 20-06-30, Giproteatr, pastatytame Mažeikių kino teatre „Draugystė“ (vėliau „Durbė“) šiuo metu veikia baldų parduotuvė. Čia naują sofą arba lovą galima įsigyti už 200–300 eurų. Antrajame parduotuvės aukšte dar galima aptikti kino teatro palikimo. Čia dulka senos atlenkiamos kino teatro salės kėdės, labai simboliškai nugrūstos į tamsiausią užkampį.

Zarasai

„Rūta“, pastatytas 1960 m., modernizmas, nenaudojamas

Pravertos durys į buvusio Zarasų kino teatro „Rūta“ 400 vietų salę. Kino čia seniai nebėra – nuo 2006-ųjų, išlikusios tik puošnios raudonos užuolaidos ir autentiškos durys. Kino teatrui užsidarius, čia pradėjo veikti Zarasų jaunimo centras: salėje repetavo jaunimo muzikos ir šokių grupės. Šiuo metu pastatas nenaudojamas.

Palanga

„Naglis“, pastatytas 1959 m., modernizmas, rekonstruojamas

Palangos kino teatro „Naglis“ projektorinė. Niekuomet iki pabaigos nerenovuota ir nuo 1959 m. veikianti kino erdvė turi galimybę rodyti juostinius filmus. Šiuo metu atnaujinimo laukiantis „Naglis“ žada virsti regionine filmoteka.

Išsamesnį 2020 m. rudenį užfiksuotą fotografinį S. Lin pasakojimą galima pamatyti kino ir medijų erdvės „Planeta“ (A.Goštauto g. 2) lange kovo–gegužės mėn. veiksiančioje instaliacijoje „Projektorinė. Kino teatras regione“ ir „Meno avilio“ interneto puslapyje.

Organizatoriai kviečia prisidėti prie tyrimo ir dalytis prisiminimais, bilietais, nuotraukomis bei kitokia medžiaga apie senuosius kino teatrus rašant e.paštu info@menoavilys.org.

– Papasakokite, kaip atėjote ir pradėjote gyventi komedijos pasaulyje? Atskirai ir vėliau – abi kartu.

Elžbieta: Aš atradau vaidybą šešiolikos metų, atėjusi į Gedimino Storpirščio vadovaujamą teatro studiją „Elementorius“. Gana greitai išryškėjo polinkis į komiškus personažus, vaidmenis, improvizaciją. Vėliau, jau tapusi aktore, karjeros pradžioje gaudavau daug dramatiškų vaidmenų filmuose ir teatre, o komedija grįžo teatro komedijų, romantinės komedijos kino ekrane, vėliau – autorinės komedijos (stand up ir mano kūrybos vaizdo įrašų) pavidalais. Taigi galima sakyti, kad komedija visada buvo manyje, tik ne visais etapais reiškėsi kūryboje. Išties turbūt man svarbu profesijoje (ir gyvenime) pusiausvyra tarp dramos ir komedijos.

Milda: Labai norėjau vaidinti komedinius personažus tiek teatre, tiek kine, tačiau visada jaučiau jų trūkumą. Norėdama tą trūkumą kompensuoti, labai natūraliai pradėjau kurti pati. Man apskritai komedija asocijuojasi su lakia vaizduote, tai tarsi proto sudoku, kurį labai įdomu spręsti, ieškoti formų ir temų. Labai patinka, kad komedija labai artima mūsų kasdienybei, kartais net labiau nei kiti žanrai. Ji gali parodyti skaudamas vietas, bet svarbiausia – gali visus sujungti. Kartais man atrodo, kad tik humoru galima nugalėti pyktį ar išlaisvinti aplinkoje susikaupusią įtampą. Jis duoda laisvės būti savimi, kartu tai – požiūris į gyvenimą. Komedija mane lydi visąlaik, kiek tik save prisimenu.

– Kaip kuriate pokštus? Ar tam reikia kažkokios ypatingos aplinkos, ar jie gimsta spontaniškai? Kiek jums svarbi improvizacija?

Elžbieta: Pokštai gimsta įvairiai, nes jie ir patys skirtingi. Parodija gali gimti labai spontaniškai, kažką pastebėjus ir pabandžius atkartoti. Stand up idėja gali gimti staigiai, bet pats juokelis – lėčiau, palaipsniui tikrinamas ir tobulinamas su gyva publika. Būna, kad videoįrašą sugalvoju, nufilmuoju ir sumontuoju iškart, o prie kitų įgyvendinimo tenka pavargti nemažai valandų ar net ne vieną dieną.

Milda: Labai smagu, kai idėjos ateina savaime, spontaniškai. Tada labai svarbu greitai įgyvendinti arba bent užsirašyti, kol neatšalo. Kartais sėdi prie darbo stalo su tikslu, kad dabar galvosi. Ilgai vargsti, bet galiausiai pavyksta išlaisvinti vaizduotę. O dėl improvizacijos, manau, kad ji būtina, kartais gali užtekti tik jos, o dar geriau, kai ji ateina po didelio pasiruošimo. Tiesa, stand up ir videoįrašo kūrybos procesai skiriasi.

– Kaip atrasti pokštų savyje?

Milda: Nežinau. Man atrodo, kad svarbu stebėti aplinką, žmones, tyrinėti santykius, kartais atsitraukti ir į viską pažiūrėti iš šalies. Man žiauriai patiko viena frazė iš vaikiškos knygos „Pypas ir jo nutikimai“: „Kai skruzdėlyno skruzdes stebi po vieną, yra kažkaip juokinga. Kai stebi visas – kažkaip rimta.“ Galima taikyti ir atvirkščiai. Kai matai savo paties išgyvenimą, jis atrodo rimtas, gal net sunkus. Kai pagalvoji, kad daugybė žmonių išgyvena panašius dalykus ir kaip skirtingai į juos reaguoja, – kartais labai įdomu ir net juokinga. Pokštai dažnai eina kartu su išgyvenimais, kad ir kokie jie nejuokingi kartais būtų.

Elžbieta: Aš neįsivaizduoju, kaip galima nesijuokti iš savęs, man tai tokia natūrali gyvenimo dalis, mane žavi autoironiški žmonės, nežiūrintys per daug rimtai į save ir kitus, į gyvenimą. Vertybės vertybėmis, bet gyventi ir bendrauti turi būti smagu ir malonu, antraip kokia viso to prasmė?

Elžbieta Latėnaitė

– Kas jums svarbu jūsų komedijos kūryboje? Ar jums svarbu atspindėti tai, kas vyksta dabar, aktualijas?

Elžbieta: Kalbant apie stand up komediją, mane žavi aiškias vertybes ir šiuolaikišką požiūrį turintys komikai, nes manau, kad humoras yra puiki forma kalbėtis su publika apie įvairius dalykus, taip pat skaudžius ar jautrius. Man patinka, kai už juokelio aš matau žinutę. Aišku, kartais tai gali būti tiesiog smagus pokštas be gilių prasmių. Bet juk įvairovė – labai puikus dalykas ir humore.

Milda: Manau, kad visoje kūryboje svarbu atliepti tai, kas tau svarbu ir ką norisi atliepti. Kartais atrodo, kad naudinga elgtis vienaip, bet taip nelabai norisi. Svarbu tikėti savo paties skoniu, savo pastebėjimais. Kartais pavargsti nuo aktualijų ir jų visai nesinori liesti. Kiekvieno žmogaus savitas požiūris yra be galo įdomus ir tai, kas tinka vienam, gali visiškai netikti kitam. Pamenu, bandydavau kurti savo dainas. Man jos taip nepatiko, vis kažkur girdėtos, kažkokios atpažįstamos, gal todėl, kad daug mokiausi muzikos, harmonijos, muzikos analizės ir buvau sustingdyta savo žinojimo. Man atrodo, kad kartais originalumas gali gimti iš nežinojimo, iš laisvės. Mes mokomi kuo daugiau žinoti ir analizuoti, kad galėtume kažką sukurti. Kartais labai naudinga domėtis visai priešingais dalykais.

– Kokiais komikais žavitės? Ką siūlote pasižiūrėti mūsų skaitytojams?

Milda: Mano susižavėjimas nuolat keičiasi pagal poreikius, pagal tai, ko manau, kad man tuo metu trūksta. Svarbu nesekti kažko fanatiškai. Į nieką niekada nesilygiuodavau ar nenorėjau prilygti, nes suprasdavau, kad niekada taip nesugebėsiu. Aš jokioje srityje neturėjau dievaičių. Būna, pradedu žiūrėti daug vieno komiko įrašų ir jau netyčia pasikeičia mano kalbėsena arba mąstymas. Nenoriu netyčia būti į kažką panaši. Noriu atrasti savo balsą, tad stengiuosi žiūrėti normuotai, bet plačiai. Labiausiai įsiminę – Wanda Sykes, Bo Burnhamas, Jimas Jefferies, Louisas C.K., Ellen DeGeneres, Ricky Gervais, Sarah Silverman, Russellas Petersas, Trevoras Noah.

Elžbieta: Oi, gerų komikų pasaulyje yra daugybė, be Mildos minėtų, dar pridėčiau Katherine Ryan, Taylor Tomlinson, Davidą Chapelle, Whitney Cummings, Tiffany Haddish, Michele Wolf, Michaelą MacIntyre‘ą, Nikki Glaser, Mae Martin, Ilizą Schlesinger, Amy Schumer, Daniel Sloss... Jei visi būtų vienodi, būtų nuobodu. Priklausomai nuo gyvenimo etapo ar nuotaikos, gali žiūrėti labai skirtingus šou. Ir smagu, kai komikas atradęs save, t.y. tai, kas jame juokingiausia. Manau, vertingiausia, ką turime, yra savastis, ir kai pavyksta ją atskleisti, laimingi tampame ir patys, ir kiti.

– Kaip jums stand up‘uose ar komedijoje apskritai padeda ar trukdo tai, kad jūsų profesija – aktorystė? Kaip susipina aktorystė ir komedija?

Elžbieta: Tam, ką aš darau (juokingi videofilmukai, parodijos, impersonifikacijos, personažų įvairovė ir pan.), aktorystės žinios ir patirtis yra labai svarbi, profesija suteikia man daug papildomų priemonių ir galimybių įgyvendinti savo idėjas. Apskritai turbūt komikui (kaip ir aktoriui) bet kokių įgūdžių išmanymas yra vertinga, nes suteikia temų ir būdų kalbėti.

Milda: Gal pastebėjau vieną trūkumą, kuris kartais tampa pranašumu. Jei tavo medžiagoje skambantis tekstas nėra toks stiprus, aktorinis meistriškumas padeda jį pagerinti. Kita vertus, komedija – ne tik žodžiai ir tekstas, bet ir energija bei perspektyva.

– Jūs abi labai staigiai išpopuliarėjote instagrame. Kaip manote, kodėl būtent dabar ir kaip tai nutiko?

Elžbieta: Aš kūriau savo juokingus videoįrašus nuo praeitų metų, sekėjų skaičius vis paaugdavo sukūrus kokį smagesnį filmuką. Nemažai sekėjų atsirado po to, kai pasirodė serialas „Mokytoja ieško vyro“, kurį kūrėme su Olegu Šurajevu. Tiesa, karantinas pristabdė jį. Beje, iki šiol sulaukiu žmonių, klausiančių, kada išeis naujos „Mokytojos“ serijos, džiaugiuosi, kad jis daug kam patiko. Dalis auditorijos susirado mane pažiūrėję stand up pasirodymus. Man labai patinka mano sekėjai, nes jie tikri, protingi, pakvaišę ir nepirkti (juokiasi).

Milda: Manau, kad daug ką lemia tai, kas tavo pokštais pasidalija savo paskyroje. Vienas žinomas žmogus pasidalijo vienu mano videoįrašu ir tuomet jis nuaidėjo... Turbūt panašiai nutinka daugeliu atvejų. Gal dar prisidėjo ir tai, kad aplink labai slogios nuotaikos ir žmonės nori prasiblaškyti, pasijuokti. Nežinau, kaip tie algoritmai veikia. Tikiu, kad, jei darai, kas patinka, visada atsiras žmonių, kuriems tai bus įdomu.

– Koks, jūsų nuomone, komedianto vaidmuo socialiniuose tinkluose? Atrodo, kad dabar tarsi būtinai turi būti aktyvus socialiniuose tinkluose ir kurti jiems turinį, jei nori funkcionuoti normaliame pasaulyje. Ką manote apie tai?

Elžbieta: Aš manau, kad nėra jokių taisyklių, kurių būtina laikytis visiems vienodai. Esame labai skirtingi, aktoriai ir komikai – ne išimtis. Kažkas labiau besireiškiantis, kažkas mažiau, kažkam lengva atvirauti, kažkas mieliau transliuoja profesinę savo pusę, kažkas socialiai-politiškai aktyvesnis, kažkas pasyvesnis. Kiekvienas renkamės ką, kada ir kodėl darome, kas mums prasminga ir kada jaučiamės gerai. Man nesunku bendrauti su sekėjais, įdomu pažinti juos per apklausas ar pan., svarbūs atsiliepimai ir nėra sunku būti atvirai, todėl man socialinė medija yra kaip tiltas susijungti su žiūrovais ir svarbus būdas skleisti kūrybą. Esu perėjusi susireikšminimo ir žvaigždžių ligų etapus, todėl dabar ramiai priimu tikrą dėmesį ir bendravimą ne tik gyvai, bet ir socialinėje erdvėje. Karantinų metu tai tapo itin aktualu.

– Noromis nenoromis vis tiek tampate nuomonės formuotojomis. Ar manote, kad populiarūs žmomės socialiniuose tinkluose turi laikytis tam tikrų etikos taisyklių? Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?

Elžbieta: Netikiu kažkokiais visiems galiojančiais vienodais dėsniais, išskyrus gamtos (ironiškai šypsosi). Kaip aš galiu kalbėti, kas galioja visiems? Jei klausi mano nuomonės, tai aš manau, kad būdama viešojoje erdvėje turėčiau jausti atsakomybę, ką ir kaip kalbu. Ne kartą esu pašalinusi turinį, kai suvokiau, kad padariau nesąmonę. Kaip kitaip tobulėsiu, jei nesimokysiu iš savo klaidų? Aš turiu ir vis iš naujo brėžiu savo etines ribas, kurių laikausi ir stengiuosi neperžengti, bet visko pasitaiko, juk kūryba – gyvas procesas su rizika. Iš kitos pusės, dievinu tą jausmą, kai stebėdama stand up komediją pasijaučiu nepatogiai, nes komikė ar komikas pokšte balansuoja ant moralės ribos. Taip galiu savo humoro ribas praplėsti (šypsosi).

Milda: Aš manau, kad visi mes turėtume siekti laikytis tam tikrų etikos taisyklių viešai, nebent tai yra kūrybinis sumanymas jų nesilaikyti sąmoningai. Būtų idealu, jei visi žmonės siektų sąmoningumo – tiek sekamieji, tiek ir sekėjai.

– Kaip užsidirbti iš humoro? Ar sulaukiate pasiūlymų ką nors reklamuoti? Yra „Patreon“, bet realybė tokia, kad socialinių tinklų vartotojai priima humoristų kuriamą turinį kaip duotybę.

Elžbieta: Dėl uždarbio – tai vėlgi būna įvairiai. Deja, negaliu su jumis pasidalyti receptu, kaip uždirbti, nes dar neuždirbu daug. Reklama kol kas užsiimu ribotai, kai patinka prekės ženklas, produktas ar paslauga. Mano turinyje reklamos santykinai labai nedaug, o kaip bus toliau, aš nežinau.

Milda: Nežinau, kaip užsidirbti iš humoro. Jei sužinosite – būtinai praneškite (šypsosi). Bet labai sutinku dėl priimamo turinio kaip duotybės. Būna, žmonės rašo, kaip gerai, kad jūs nieko nereklamuojate. Na, suprantu, ką jie turi galvoje, bet juk tokiu būdu žmonės užsidirba, ir tai normalu. Galų gale juk ir kaip aktorė užsidirbu vaidindama reklamose. Manau, esminis klausimas yra, kokį tu turinį kuri. Jei vien reklaminį – tai viena, bet jeigu kuri įdomų turinį ir kažkiek uždirbi reklamuodamas, tai visai kas kita. Yra žmonių, kurie tarsi svetima reklama neužsiima, tačiau juk reklamuoja save – verslą ar kūrybą.

Milda Noreikaitė

– Vienintelės komediantės moterys, kurias žinau Lietuvoje, esate jūs. Kaip manote, kodėl nėra daugiau merginų komikių (arba aš dar jų neatradau, arba galbūt jos neįvardija savęs komikėmis)? Ką patartumėte kitiems ir kitoms, kurie laiko save juokingais žmonėmis ir jaučia potencialą, kad galėtų linksminti kitus, bet nedrįsta?

Elžbieta: Lietuvoje stand up kultūra dar labai jauna, taigi ir moterų dar nedaug, bet esu tikra – jų tik daugės. Būtų keista mėgti komiką vien už tai, kad jis vaikinas, taip pat keista sureikšminti ir komikės lytį kalbant apie jos darbus. Be abejo, man labai smagu, kai žmonės džiaugiasi, kad, be to, ką darau, dar esu moteris ar kad atsirado (daugėja) moterų komikių. Tik jei mes laukiame kuo daugiau moterų, užimančių fainas pozicijas gyvenime (pagal tradiciją labiau „apgyvendintas“ vyrų), tai svarbu jas matyti visų pirma kaip profes, o ne kaip moteris-profes. Deja, seksizmas nėra atgyvena – tikrai yra nemažai žmonių, manančių, kad moterys neturėtų, negali, nemoka būti juokingos... Bet čia jau tų pačių žmonių problema, be to, yra daug atvirų žmonių, mažiau kreipiančių dėmesį į lytį, o daugiau – į turinį ir asmenybę.

Milda: Aš manau, kad komediančių moterų yra, tiesiog gal aplinkybės tokios, kad mes dar apie jas nežinome, bet tikrai sužinosime. Manau, reikia per daug nesureikšminti klausimo apie moteris komikes, o laukti daugiau naujų komikų apskritai. Kai laukiamasi vaiko, nesvarbu, ar berniukas, ar mergaitė, bet tai yra mylimas vaikas. Kai laukiame naujų komikų, laukiame visų. O tai, kad žmonės nedrįsta, yra labai normalu. Linksminti kitus galima visaip, svarbu ne būti kažkuo (dainininku, stand up‘eriu, aktoriumi ar pan.), o siekti daryti tai, kas malonu, kas patinka, kas įdomu pačiam.

Iš pradžių atrodo, kad virtualioji erdvė atveria tiek daug galimybių. Tiek visko gali veikti – gali žiūrėti Domo Raibio ar Olego Šurajevo stand up, gali dalyvauti Lietuvos ir užsienio muzikos bei kino festivaliuose, pavyzdžiui, tuo metu vyksta normaliame gyvenime išsvajoto „Icelandic Airwaves“ renginys „Live from Reykjavík“, daugybė atlikėjų transliuoja savo repeticijas socialiniuose tinkluose, Lietuvoje tai aktyviai daro FC Baseball, su kuriuo interviu rasite šiame numeryje. Gali užsiimti joga, klausytis gongų garsų (feisbuke randu tokį renginį) ar mokytis kurti elektroninę muziką, galima rinktis įvairius Stanfordo ar Jeilio universitetų kursus. Visada galima tiesiog kepti grikių duodą ar gaminti kambučią, arba pagaliau atnaujinti savo „Linkedln“ profilį, o kai viskas nusibosta – tiesiog įsijungti visų šiuo metu žiūrimą „Netflix“ serialą „Karalienės gambitas“ (Queen‘s Gambit). Dar galima ruoštis sugrįžimui į normalų pasaulį ir patobulinti įgūdžius ar paieškoti atsakymų į klausimus, kuriems neturėjote laiko anksčiau, į pagalbą pasitelkiant neišsemiamą „YouTube“ išmintį. Pavyzdžiui, kaip gražiai supjaustyti avokadą, kaip pasidažyti akių pieštuku, kaip tvarkingai susisegti plaukus (man niekaip neišeina) ar kaip užmegzti emocinį ryšį. Likusį karantiną taip pat norėčiau skirti daugiau dėmesio sušių vyniojimo įgūdžiams tobulinti. Grįšiu į pasaulį tobula!

Atrodo, visko net daugiau, nei galėtų būti. Gal ir buvo visada, tik to nepastebėdavau. Viskas tampa prieinama – tik reikia nueiti iki kompiuterio ir gali visur suspėti. Gyvendama Berlyne dažniausiai turėdavau pasirinkti tik vieną renginį per vakarą, skubėdama visur ir važinėdama per visą miestą tik save išvarginčiau. Virtualybė išsprendžia tai vienu mostu.

Gailiuosi lapkričio 14-osios vakarą pražiopsojusi jautrų šiuolaikinio šokio kūrėjos ir atlikėjos Gretos Grinevičiūtės „Šokį skalbimo mašinai ir mamai“ (jau rašydama tekstą atrandu, kad jį vis dėlto galima pamatyti, tik teks susimokėti; išsaugau nuorodą, vėliau paaiškės, kaip seksis sugrįžti prie dalykų iš šio sąrašo).

Sekmadienis, lapkričio 15 d.

Taigi savo dienoraštį pradedu su „Tilto namų“ radijo festivaliu. Įsijungiu jį šiek tiek prieš prasidedant pirmiems gyviems pasirodymams. Tarp pasirodymų leidžiami specialiai atrinkti lietuvių atlikėjų muzikos įrašai. Vėliau prasideda šiltai paslaptingas „Kamanių šilelio“ pasirodymas. Man laikinai tenka atsijungti, kad persijungčiau į „Scanoramos“ industrijos renginių serijos „Scakryptys“ diskusiją apie filmų išleidimą ir platinimą COVID-19 kontekste. Pasirodo, kad kovidas tapo šansu tiek lietuviškiems, tiek mažesniems užsienio filmams, labiau pastebėtiems kino teatruose, kai jie veikė. Sužinau įdomų faktą, kad, pasirodo, lietuviai Europoje – vieni pirmųjų pagal nacionalinio kino žiūrimumą: net ketvirtadalis žiūrovų renkasi nacionalinį kiną. Neblogai. Tik klausimas, kokį. Bet prie to galima dirbti.

Einu pasivaikščioti, kol dar šiek tiek šviesu, ir jungiuosi vėl prie „Tilto namų“. Savo tamsų ir intensyvų pasirodymą baigia „Solo ansamblis“. Po jų į radijo sceną žengia „Egomašina“. Šios grupės aš, man atrodo, niekada ir nesuprasiu, bet tikriausiai ir nereikia. „Rieda“ ir „Spąstai“ mane prabudina.

„Tilto namų“ radijo festivalis su pertraukomis fone sukasi visą dieną. Suteikia šilumos ir bendruomeniškumo jausmą, kai žinai, kad savo namuose jį įsijungę ir tavo draugai. Taip pat tai buvo šansas lietuviškos muzikos selekcijoje atrasti tokius kūrinius kaip Keanu Blunt ir Virgio Stakėno duetas „Nepripratau“, kurio kažkodėl negirdėjau anksčiau. Šis festivalis – tai tokia pramoga, kuri, nepykčiau, jei egzistuotų ir normaliame pasaulyje.

Prieš miegą dar įsijungiu „Scanoramos“ filmą. To vakaro pasirinkimas nepalieka didelio įspūdžio, nes daugumą geriausių filmų pažiūrėjau vos prasidėjus festivaliui (dabar užsiimu perliukų paieškomis), tad apie tai nesiplėsiu.

Pirmadienis, lapkričio 16 d.

Po intensyvaus savaitgalio virtualiojoje erdvėje sunkiai ima miegas. Esu tikra, kad tai gali būti ir dėl to, kad, prieš eidama miegoti, duše klausiausi naujo Monique singlo „Nemiga“.

Šiandien virtualiojoje erdvėje nevyksta tiek daug. Vedu paskaitą studentams, po jos einu pasivaikščioti. Lapkritis jau neabejotinai persiritęs į savo gotiškąją pusę, visi vaikšto po temstantį Vilnių su skėčiais, rūkuotoje tamsoje skęsta nuplikę medžiai ir Vilniaus bromos.

Jungiu „Scanoramos“ filmą. Šiandien pasirenku „Karpį“ (rež. Patrice Toye). Šį filmą pasirinkau dėl drąsios jo temos ir jautrios istorijos – jis pasakoja apie namo iš kalėjimo grįžtantį jaunuolį, kaltintą pedofilija, ir šalia jo naujai įsikrausčiusią jauną mergaitę, beviltiškai ieškančią draugų.

Antradienis, lapkričio 17 d.

Šiandien online vyksta renginys „Solidarumo akcija su Lenkijos moterimis“, tačiau ne iki galo suprantu, kaip veikia protestai internete. Na, matyt, tik užtenka paspausti „dalyvauju“.

Mane labiausiai sudomina atsitiktinai paskutinę minutę surastos Kauno menininkų namų organizuojamos slemo poezijos rašymo dirbtuvės „Slemo lyrika irgi trankosi!“ Paskutinę sekundę įsiprašau bent kaip stebėtoja.

Oho, neblogai, visur suspėju! Mano kultūrinis gyvenimas gal nuo bakalauro studijų laikų nebuvo toks aktyvus. Primena auksinius gyvenimo laikus, kai studentai po paskaitų vakarais dar eidavome į visokias diskusijas, peržiūras, parodų atidarymus ir pan. Vėliau tai darėme vis rečiau ir rečiau. Panašu, kad pasinėrimas į šitą virtualybę – ir galimybė išlįsti iš savo socialinio burbulo padiktuotų įpročių.

Po truputį renkasi dalyviai, visi į savo „Zoom“ kambarėlius, kai kas – dar pakeliui namo, fone girdisi Kauno garsai. Erdve ir garsu jau po truputį persikeliu į kitą erdvę. Skirtingi žmonės savo langeliuose, kambariuose tampa tarytum savo pačių sukurtais personažais (per virtualiąsias scenarijaus dirbtuves praeitą savaitę išmokau, kad erdves už mūsų „Zoom“ galima laikyti mizanscena ir jos gali būti be proto įkvepiančios ieškant istorijų).

„Apleisti pastatai, daug apleistų pastatų. Roko grupės, grojančios apleistuose namuose, roko grupės, grojančios tarp dūmų. (...) Prabangūs automobiliai (netgi limuzinai!), pas didžiakrūtes merginas į lietuviškai turkiško stiliaus orgiją vežantys neva pasiturinčius vyriškius su saulės akiniais. Vaizdiniai, einantys iš klipo į klipą, vakarietiškų arba rusiškų klipų kopijos. (...) Nuolat matome ne tik mašinas ar jomis kur nors vykstančius atlikėjus, bet ir traukinių stotis, oro uostų kilimo takus, lėktuvus, bet ir dainininkus, vaikštančius, klaidžiojančius po apibrėžtas ar ne erdves. Nuolat kur nors judame, bet ar žinome kur?“

Kokie vaizdo klipai dabar? Kaip jie pasikeitė per šį laiką? Ar jau žino, kur juda? Klausiame vaizdo klipų kūrimo profesionalų – režisieriaus Sauliaus Baradinsko ir gamybos kompanijos „Scuare“ įkūrėjo ir prodiuserio Lauryno Mataičio bei muzikos apžvalgininkės Emilijos Visockaitės.

Kūrėjai nusiteikę optimistiškai. S.Baradinskas dabartinę vaizdo klipų kultūrą vertina puikiai: „Prieš beveik dešimtmetį kalbėjome, kad muzikiniai klipai išgyvena savo renesansą, o dabar galiu drąsiai teigti, kad vaizdo klipų kultūra dar labiau išplito. Klipų kasmet sukuriama vis daugiau, atsirado labai daug naujų talentingų režisierių, vis daugiau klipų patenka į festivalius, o svarbiausia – klipų biudžetai didėja.“

Negana to, mūsų kūrėjų vaizdo klipai jau pastebimi ir užsienyje. Štai „Solo Ansamblio“ klipas „Dansingas“ laimėjo garsiausio pasaulio operatorių kino festivalio „Camerimage“ Lenkijoje apdovanojimuose, kur vaizdo klipų konkurse varžėsi tarp tokių atlikėjų kaip „Coldplay“, „The Weeknd“, Taylor Swift, Alicios Keys, Edo Sheerano ar Woodkid vaizdo klipų.

Kompanijos „Scuare“, kūrusios dešimtis vaizdo klipų, tarp jų ir minėtąjį „Solo Ansamblio“ „Dansingą“, taip pat „Garbanoto“ „Liūdnas akis“, įkūrėjas ir prodiuseris, projekto „Scuared“ sumanytojas L.Mataitis dabartinę lietuviškų vaizdo klipų kultūrą taip pat vertina teigiamai. Jo nuomone, klipams atsirado daugiau rinkos, jų daugėja, nors, deja, ne visi jie itin kokybiški. Jis mano, kad taip susiklostė todėl, kad, keliant dainą į „YouTube“, būtina sukurti kokį nors vizualą, nuotraukos jau nebeužtenka.

Saulius Baradinskas.

„Taip atsiranda tam tikras vartotojiškumas. Dainai kuriamas vaizdo klipas, net jeigu ji ir nelabai verta klipo. Taip pradedami kepti prasti vaizdo klipai ir krenta bendra jų kokybė. Nebeaišku, kas yra vaizdo klipas, kas ne. Bet, kaip minėjau, kartu daugėja kokybiškų ir įdomių vaizdo klipų, kurie turi meninę vertę. Man žavu, kad Lietuvoje kūrėjai pradėjo eksperimentuoti – kuriami ne tik naratyviniai, bet ir itin konceptualūs vaizdo klipai. Pavyzdžiui, mane pakerėjo Ignės Narbutaitės sukurtas vaizdo klipas „Kabloonak“ dainai „Bruises on Her Legs“, – sako jis.

Aš manau, kad Lietuvos ir užsienio vaizdo klipai labai nesiskiria. Gal anksčiau buvo didesnė atskirtis, kai atlikėjų, režisierių, operatorių ir prodiuserių nebuvo tiek daug. Taip pat labai lengva atrasti įkvėpimą – pilnas internetas, kur tu gali susirasti, į ką tu norėtum referuoti ar kaip technologiškai norėtum įgyvendinti savo idėją.

E.Visockaitę džiuginanti tendencija – augančios meninės ambicijos. „Klipai ilgėja ir sudėtingėja. Tarkim, „Beissoul & Einiaus“ ar „Solo Ansamblio“ klipai turi išplėtotus siužetus, režisūrą, metaforas. Ne mažiau svarbi ir kitokia tendencija – daugėja paprastai, spontaniškai nufilmuotų, mėgėjiškų, bet labai savitų, charakteringos stilistikos klipų (pavyzdžiui, IYE)“, –  kalba muzikos apžvalgininkė. Pasak jos, ne vienas atlikėjas ar grupė randa galimybių nufilmuoti ir itin profesionalų klipą su gera kamera ir geru apšvietimu, tačiau jų iki galo neišnaudoja, klipams trūksta originalumo, tie vaizdo klipai dažnai būna tiesiog gražūs: „Todėl dažnai filmuojama oranžerijose, tuščiose salėse dideliais langais, miške ar prie jūros. Kartojasi sodrus mėlynas apšvietimas ar blizgios užuolaidos scenos gale. Gerų lietuviškų klipų nėra daug, o dar mažiau yra išskirtinių, originalių. Per pastarąjį dešimtmetį atsirado daug vienodų klipų.“ Vis dėlto, E.Visockaitės nuomone, tos grupės ir atlikėjai, kurie yra unikalūs, ambicingi, žino, ką daro, klipus išleidžia gal ir ne taip dažnai, kaip norėtųsi, bet pristato tikrai aukštos kokybės meno kūrinius.

Ar mums dar reikia vaizdo klipų?

L.Mataitis klipus skirsto į kelias kategorijas. Pirmiausia, į komercinius ir nekomercinius. Nekomerciniai – muzikantų ir vizualiųjų menų kūrėjų partnerystė. Komerciniai – kai pas kūrėją ateina atlikėjai su savo idėja ir užsako klipą. „Taip pat būna pasirodymo stiliaus klipai, kai atlikėjai gyvai atlieka savo dainą. Šitame žanre irgi daug galima atrasti. Kurdami „Scuared“ stengiamės į šią video- rūšį pažiūrėti iš kitos perspektyvos – filmuojame vienu kadru, labai svarbi lokacija, lietuviškos grupės perdainuoja vieni kitų dainas. Kartais tokie vaizdo klipai savo koncepcija peržengia muzikinio klipo žanro ribas. Taip pat dar galima paminėti, kad būna animaciniai vaizdo klipai ar vizualai, kurie galėtų būti labiau siejami su konceptualiuoju menu, o ne su vaizdo klipais“, – vardija vaizdo klipų prodiuseris.

Laurynas Mataitis.

„Vizualiosios kultūros reikšmė nuolat auga, tad net nėra klausimo, ar klipai reikalingi, ar jie ką nors duoda, – mano E.Visockaitė. – Tikrai daug atvejų, kai būtent klipas užkabina, sudomina, tampa naujo atlikėjo vizitine kortele. Klipo peržiūros taip pat yra reikšmingas rodiklis. Pasitaiko, kad atrandu man menkai žinomą lietuvių atlikėją, turintį klipą, peržiūrėtą milijoną ar net kelis milijonus kartų. Vadinasi, jis funkcionuoja kažkokiame visai kitame socialiniame burbule. Pradžiugina ir tie atvejai, kai atsiranda nežinomas naujas atlikėjas be jokios reklamos, tiesiog žmonėms dalijantis geru darbu, „YouTube“ surenka kelias dešimtis tūkstančių peržiūrų – tarkim, mano mėgstamiausia šių metų lietuviška daina – grupės „Katarsis“ „Vasarą galvoj minoras“. Jos klipas turi viską, ko reikia geram klipui: atmosferą, stilių, humorą, chaoso ir paprastumo, be to, nuostabiai dera prie dainos. Manau, pradedantys Lietuvos atlikėjai tokiu pavyzdžiu turėtų dažniau sekti.“ Muzikos apžvalgininkė pritaria, kad daug naudos muzikinei kultūrai duoda ir tokie vaizdo klipai, kokius kuria „Scuared“ ar „Sapiens Music“ projektai. Jos nuomone, ypač tada, kai šiame projekte dalyvaujantys kūrėjai pasirenka mažiau žinomą atlikėją, tarkim, Rūtą Mur ar „Homechestra“, ir leidžia juos atrasti tiems, kurių jų muzika dar nepasiekė.

S.Baradinsko manymu, ne visi atlikėjai išgali kurti klipus, nes geri muzikiniai klipai daug kainuoja. „Muzikiniai klipai yra atlikėjų reklama, kuria jie pasiekia savo auditoriją, iškomunikuoja savo žinutes, vertybes ir atkreipia visuomenės dėmesį. Daugelis dabar darosi klipus, bet tik keli atlikėjai leidžia sau gerus ir brangius klipus“, – teigia režisierius.

Kaip gimė projektas „Sapiens Music“? „Sugalvojau jį būdamas tylos stovykloje. Medituodamas aš labai gerai prisiminiau, kaip man patinka dirbti su atlikėjais ir jų muzika. Tas jausmas mane įkvepia – man jautru ir žavu būti šalia atlikėjo, kai jis atveria savo širdį per muziką į kamerą. Tad supratau, kad reikia sukurti Lietuvoje kanalą, kuriame visi atlikėjai padėtų vieni kitiems rasti auditoriją ir platinti muziką. „Sapiens Music“ taip pat sprendžia muzikinių klipų problemą Lietuvoje, labai daug atlikėjų man siūlo daryti muzikinius klipus, bet labai mažai iš jų turi biudžetus savo ambicijoms ir lūkesčiams. Esu labai dėkingas savo komandai ir visiems atlikėjams, kurie prisijungė“, – pasakoja Saulius.

Jis atskleidžia, kad „Sapiens Music“ planuose – didžiausias gyvos muzikos „YouTube“ kanalas Baltijos šalyse, bet iki to laukia labai daug darbo: „Esant pandemijos situacijai, mes maksimaliai dirbame su Lietuvos regionu, o paskui žadame plėstis. Tikiu ir žinau, kad šis projektas bus distribucijos platforma tiek lietuviams, tiek Šiaurės Europos atlikėjams.“

Kas yra geras klipas?

E.Visockaitei viena svarbiausių užsienio klipų tendencijų atrodo klipai, virstantys filmais: „Tokie atlikėjai kaip Beyonce, Solange, Janelle Monáe ar Frankas Oceanas albumus išleidžia papildytus pusvalandžio ar valandos audiovizualiniais kūriniais – kartais abstrakčiais, kartais labai siužetiškais, bet vienaip ar kitaip išplečiančiais muzikinę liniją. Tai savotiškas kinematografinis ambicingumas.“

S.Baradinskas tiki, kad geras klipas yra gera dainos vizualizacija, o kaip ji padaryta, jam nėra svarbu. „Man asmeniškai geriausi klipai yra tie, kurie turi nuostabias idėjas, ypatingas vizualizacijas ir stiprias emocijas. Kuriant muzikinius klipus mano didžiausias prioritetas yra tai, koks jausmas transliuojamas. Tai dažnai priklauso ir nuo dainos, bet man labai svarbu, kad pats vaizdo klipo turinys būtų itin paveikus, vizualus. Aš ne visada prisirišu prie istorijos, man daug svarbiau efektas ir jausmas, o jeigu dar ir istorija tai padeda pasiekti... Bet dauguma mano klipų yra ir be istorijos, tiesiog vizualizacijos. Tai man irgi labai patinka, nes palieka daug laisvės pačiam žiūrovui. Man smagu, kai muzika eina išvien su muzikiniu klipu“, – sako režisierius.

Pasak L.Mataičio, atsiribojant nuo techninių niuansų, geras klipas yra tas, kuris papildo dainos prasmę ir suteikia jai daugiau gylio, atveria daugiau dainos pažinimo kampų. „Jeigu klipas turi meninę vertę, tai jis yra geras. Ar jis naratyvinis, ar konceptualus, ar visiškai abstraktus, ar animuotas, tai nėra labai svarbu. Jei klipas be dainos gali gyventi savo gyvenimą, jis turi vertę. Net jei tai tiesiog vizualas, kurį gera žiūrėti taip pat kaip į puikų tapybos darbą“, – mano „Scuare“ prodiuseris.

Jo nuomone, klipai gali netgi suformuoti grupės identitetą: „Gal tik aš taip galvoju, bet puikus  pavyzdys – S.Baradinsko kurtas „Antikvarinių Kašpirovskio dantų“ klipas „Į Venesuelą“. Atrodo, kad grupės kostiumai ir stilius galutinai susiformavo po šio klipo.“

„Aš manau, kad Lietuvos ir užsienio vaizdo klipai labai nesiskiria. Gal anksčiau buvo didesnė atskirtis, kai atlikėjų, režisierių, operatorių ir prodiuserių nebuvo tiek daug. Taip pat dabar labai lengva atrasti įkvėpimą – pilnas internetas, kur tu gali susirasti, į ką tu norėtum referuoti ar kaip technologiškai norėtum įgyvendinti savo idėją“, – kalba L.Mataitis.

Ilgas klipų kelias

Paklaustas apie „Solo Ansamblio“ vaizdo klipo „Dansingas“ kūrimą, prodiuseris pasakoja apie ilgą kelią, kurį teko nueiti kuriant šį klipą – su grupe jie susitiko bene prieš dvejus metus. Jie jau buvo susipažinę dirbdami projekte „Scuared“ ir norėjo toliau bendradarbiauti. „Mes atėjome pas juos į studiją, jie mums šią dainą sugrojo gyvai, nes dar nebuvo įsirašę. Mums labai patiko ir sutikome dirbti kartu. Taigi pradžioje reikėjo sulaukti, kol grupė įsirašys dainą, tuomet ieškojome režisieriaus. Kūrinys atrodė tamsus, tad pagalvojome, kad čia tiktų Tito Sūdžiaus stilistika (jau buvome dirbę su juo prie „Garbanoto“ „Liūdnų akių“). Daina buvo 7 min. trukmės, grupė nieko nenorėjo atsisakyti, – pastebi L.Mataitis. – Tad, rašant scenarijų, buvo iššūkis – kaip padaryti klipą tokį, kad nesinorėtų prasukti. Taigi, supratome, kad ta bus kaip trumpametražis filmas. Kad tai bus labai brangu ir reikės įdėti daug darbo. Tačiau kartu žinojome, kad žūtbūt norime padaryti šį klipą, net jei reikės perlipti save.“

Paskui, pasak jo, reikėjo surinkti komandą ir suplanuoti filmavimą: „Jis turėjo vykti penkias šešias dienas. Kadangi klipas nekomercinis, visi dirbo neatlygintinai. O kad savaitei ištrauktum žmones iš jų darbų, reikia viską labai sklandžiai suderinti. Turėjome taikytis ne tik prie žmonių, bet ir oro sąlygų bei leidimų uždaryti gatves. Filmavimą teko nukelti keletą kartų. Bet galiausiai pavyko nufilmuoti. Už tai mes dėkingi nuostabiai komandai, kuri pasiryžo šiai avantiūrai. Visi departamentai buvo nuostabūs. Labai ilgai užtruko postprodukcija, nes irgi visi dirbo iš idėjos, turėdami kitų darbų ir negalėdami skirti viso savo laiko šitam projektui. Galiausiai prasidėjo COVID-19 pandemija, tad negalėjome organizuoti premjeros, sukviesti visos komandos ir padėkoti. Taip viskas ir užsitęsė beveik dvejus metus.“

S.Baradinskas ir L.Mataitis vieningai sutinka, kad visada sunkiausia rasti finansavimą ir reikiamų resursų idėjoms realizuoti. „Aišku, visada daug priklauso nuo atlikėjo įsitraukimo, ar jis iš tikro padeda komandai padaryti klipą ir stengiasi turėti tam biudžetą. Rimtai pasiruošę investuoti atlikėjai visada randa finansavimą ir galimybes. O mes su prodiuseriais visada randame sprendimus, kurie biudžeto eilutėje neatrodo tokie brangūs“, – sako režisierius S.Baradinskas.

„Muzikinių klipų, kurie turi meninę svarbą, dažniausiai nori grupės, kurios nepriklauso mainstreamui. Jos neturi tiek pinigų, kurių reikia kokybiškam turiniui sukurti. Ypač jei scenarijus reikalauja sudėtingų dalykų. Mes įdedame ir savo pinigų, tačiau dažnai ir to neužtenka. Neturint pakankamo biudžeto ir resursų, arba aukojama klipo idėja, arba visi turi ja labai degti ir dirbti nemokamai, reikia prašyti daug paslaugų iš įvairių žmonių. Iš valstybės, finansavimo pusės į klipą nežiūrima kaip į kino kūrinį ar apskritai kaip į didelės meninės vertės kūrinį. Nėra iš kur gauti finansavimo. Užburtas ratas. Arba produktas kenčia, arba komanda. Mes esame įrodę, kad galime klipą geriau nei trumpametražį filmą padaryti. Vaizdo klipai – tai mūsų meninės saviraiškos priemonė“, – teigia L.Mataitis.

COVID-19 ir vaizdo klipai

Anot S.Baradinsko, pandemija smarkiai kirto kultūros sektoriui – tiek atlikėjams, tiek klipų kūrėjams: „Manau, kad reikės keleto metų, kol mes atsigausime finansiškai, kad galėtume kurti brangius muzikinius klipus. Nepaisant to, manau, kad visi žmonės vis tiek toliau kurs, nes be muzikos gyvenimo neįsivaizduoju.“

L.Mataičio nuomone, klipų rinką pandemija smarkiai paveikė, bet kol galėjo, tol visi filmavo. Jis sutinka, kad galbūt klipų sumažės, nes daug grupių negali koncertuoti, todėl tiek lėšų neuždirba ir tikriausiai neišlaidaus vaizdo klipams. „Kol kas dar sunku pasakyti, kaip viskas bus, tendencijos pasimatys gal šiek tiek vėliau. Bet galbūt vaizdo klipams tai atvers naujų galimybių, nes gali daryti bet ką, kad vizualizuotum dainą – pavyzdžiui, gali daryti animaciją, nebūtina filmuoti. Galima atrasti būdų, kaip pasigaminti klipą neišeinant iš namų. Gal kūrėjai atras naujų formų ir nustebins mus“, – optimistiškai mąsto klipų prodiuseris.

Kaip užauginti klipų kultūrą?

Muzikos apžvalgininkės E.Visockaitės nuomone, prie vaizdo klipų kultūros auginimo stipriai prisidėjo vaizdo klipų konkursai, rengti festivalio „Kino pavasaris“. „Kino festivalio suteikta galimybė geriausius lietuviškus klipus pamatyti didžiajame kino ekrane buvo nepaprastai įspūdinga ir vertinga. Rimta atrankos komisija taip pat užtikrino, kad rodomi klipai tikrai buvo pavyzdiniai, atskleidė vaizdo klipų įvairovę ir, manau, ne vieną įkvėpė. Tokiu pavyzdžiu tikrai galėtų sekti visokie vasaros kino teatrai po atviru dangumi – tikrai daug publikos susirinktų į atrinktų, senų ar naujų, lietuviškų klipų peržiūrą. Kaip DJ setą, tik dar ir su kinu. Labiausiai padėtų, žinoma, suteiktas televizinis eteris. Nacionalinis transliuotojas, juolab dabar neberodydamas reklamos, tikrai galėtų skirti laiko kokybiškiems vaizdo klipams, taip prisidėdamas ir prie visos muzikinės kultūros ugdymo“, – mano ji.

Vaizdo klipų kūrėjai S.Baradinskas ir L.Mataitis norėtų, kad prie vaizdo klipų kūrimo prisidėtų Lietuvos kultūros taryba ir / ar Lietuvos kino centras. „Aš nuoširdžiai norėčiau, kad šios institucijos išskirtų finansavimo portfelį kasmet 5–10 muzikinių klipų. Jei valstybė remtų tiek muzikantus, tiek pačius režisierius su klipų kūrėjais, manau, kad bendra mūsų Lietuvos kaip kultūrinio regiono vertė padidėtų, tikiu, kad net būtų įmanoma sukurti klipus, kurie būtų pripažinti visame pasaulyje. Realybė tokia, kad resursai tiek klipo gamybai, tiek jo komunikacijai yra riboti. O tai kainuoja didžiulius pinigus“, – teigia S.Baradinskas.

L.Mataitis atkreipia dėmesį, kad Asociacija LATGA suteikia galimybę savo kūrybiniame fonde prašyti finansavimo vaizdo klipams, tačiau dažniausiai atlikėjai šiam fondui rašo paraiškas albumams įsirašyti, tad vaizdo klipai nustumiami į antrą planą. „Mums, kaip vizualiųjų menų kūrėjams, labiausiai tiktų eiti į Lietuvos kino centrą (LKC) ir Lietuvos kultūros tarybą (LKT). LKT galėtų finansuoti vaizdo klipus kaip tarpsritinio meno kūrinius. Būtų gerai, jei būtų aiškūs atskiri vertinimo kriterijai ir būtų akcentuojama, kad galima siųsti vaizdo klipus, – dėsto jis. – Į vaizdo klipus žiūrima kaip į reklamą – komercinius kūrinius, bet juk ir teatras ar kinas būna komercinis ir nekomercinis...“

Prodiuserio pastebėjimu, dabar iš klipams skirtų renginių liko tik „Klipvid“. „Anksčiau buvo vaizdo klipų programa „Kino pavasaryje“, nežinau, ar ji dar atgims. Lietuvoje praktiškai nebėra kur rodyti klipų. Siunčiame į įvairiausius užsienio festivalius, tokius kaip Tarptautinis Rygos kino festivalis, „Berlin Music Video Awards“ ir t.t. Jei ir gera daina, ir geras klipas – gali gerai keliauti po kino festivalius, vis daugiau jų turi vaizdo klipų konkursines programas ar seansus. Tas pats Sandansas turi seansą, į kurį gali pretenduoti. Šiame festivalyje komercinių projektų mažai. Norėtųsi, kad ir Lietuvoje į klipus būtų žiūrima kaip į atskirą meno rūšį. Ir atlikėjams iš to yra naudos. Jei Lietuvoje atsirastų daugiau renginių, skirtų geriausiems metų klipams – manau, automatiškai jie sulauktų daugiau dėmesio“, – mano L.Mataitis.

Taigi panašu, kad lietuviškų vaizdo klipų kultūra nebeklaidžioja tamsoje kaip prieš septynerius metus. Ji keliauja vis tolyn, vedama idealistų kūrėjų, tik jiems reikia šiek tiek pagalbos.

Išgyvenęs brolio, kuris buvo nužudytas, netektį, režisierius A.Mickevičius įžengė į Lukiškių kalėjimą, kur susitiko su nuteistaisiais iki gyvos galvos Rimu ir Rolandu. Gyvagalviais vadinami kaliniai gyveno, tarsi laikas būtų sustojęs, bet neprarado vilties pasikeisti ir kada nors išeiti į laisvę. Paties režisieriaus nuostatų kaita nuo pykčio link atleidimo tampa radikalia kelione, kurią 2017 m. pabaigoje nutraukė režisieriaus mirtina liga. Filmas nagrinėja nusikaltimo, atleidimo ir socialinio teisingumo temas. Jį režisuoti pabaigė filosofas Nerijus Milerius. Filmo premjera įvyko praeitais metais dokumentinio kino ir animacijos festivalyje „DOK Leipzig“, kur iškart susišlavė tris apdovanojimus. Tikimasi, kad filmą Lietuvos kino teatruose pavyks parodyti šių metų pabaigoje, vėliau jis bus išleistas VOD platformose. Dabar apie neįprastą filmo kūrybinį procesą kalbamės su jo bendrarežisieriu N.Mileriumi.

– Kiek laiko filmas jau buvo kuriamas, kai prisijungėte?

– A.Mickevičius su šviesaus atminimo operatoriumi Audriumi Kemežiu nuėjo į pirmą, žvalgybinę, pamainą Lukiškių kalėjime 2014 m. pabaigoje, o pradėjo filmuoti 2015 m. sausį. Aš prisijungiau 2016 m. pabaigoje. Tada jis pakvietė mane tapti scenarijaus redaktoriumi. Nuo tada kartu perrašinėjome scenarijų, prieš tai jis rašė jį su kolegomis iš Bulgarijos.

Audrius norėdavo parodyti, ką nufilmavo, ką sumontavo. Taip aš vis labiau įsitraukiau. Dar jam gyvam esant, dalyvavau filmuojant Lukiškėse, susipažinau su herojais, todėl man vėliau buvo paprasčiau įsitraukti, herojai nekėlė klausimų dėl filmo pratęsimo. Nebuvo taip, kad ėmė ir atėjo svetimas žmogus. Viena, kas pasikeitė, – jie suprato, kadangi mirė autorius, matyt, čia reikšmingas įvykis, ir personažų elgesys prieš kamerą pasidarė kiek sureikšmintas. Audrius dvejus su puse metų vaikščiojo į Lukiškes, nedaug ką leisdavo filmuoti, nebuvo daug pasirinkimo. Daug filmuotos medžiagos į galutinį montažą neįėjo.

– Ar A.Mickevičius buvo palikęs scenarijų, nuorodų, kaip pabaigti filmą, ar reikėjo pačiam daug interpretuoti?

– Kadangi patys kartu ir redagavome scenarijų, tai aš jį tikrai gerai įsivaizdavau. Pagal paliktą planą dar trūko poros pamainų. Pirmą pamainą su herojumi Rolandu nufilmavome be problemų. Antrą filmuodami turėjome problemų, surinkome parašus – pradžioje kiti kaliniai sutiko kartu filmuotis dirbtuvėje, bet kai atėjome, nė vienas nebesutiko. Bandžiau viską perorganizuoti, tada pamatėme, kad jų elgesys nebe toks natūralus ir aš nusprendžiau, kad reikia ieškoti kitų sprendimų. Rimas Audriaus garbei buvo pradėjęs daryti automobilio maketą, tai nusprendžiau filmuoti tai. Galiausiai pradėjome montuoti, tada pamatėme visumą ir ko jai trūksta, kas veikia, kas ne. Tad, sumontavus pirminius planus, kurtus dar su Audriumi, visame filme mano išėjo gal koks 20 minučių. Tai tikrai nebuvo savitikslė kūryba, viskas natūraliai išsivystė.

Labai greitai pamatėme, ko filmui dar reikia. Manęs ne vienas žmogus, pažiūrėjęs filmą, klausė: ar tu pridėjai šviesios atminties filosofą Bernardą Stieglerį? Atsakau, kad tikrai ne aš, absoliučiai visi interviu filme yra filmuoti Audriaus. Mano iniciatyva nufilmuoti kadrai – grynai vaizdiniai. Nes pradėję montuoti pamatėme, ko trūksta. Kalbėjome apie tai su kitu operatoriumi Valdu Jaručiu – jis mano, kad taip nutiko, nes jie buvo labai smarkiai apriboti, ką galėjo filmuoti, ko – ne.

– Ar domėjotės kitais post-mortem kūriniais, kai režisierių kolegos užbaigė jų filmus po jų mirties, ir jų kūrybiniais procesais, pavyzdžiui, Michaelo Glawoggerio „Be pavadinimo“? Ar susidūrėte su problema, kaip išlikti ištikimam režisieriaus vizijai?

– Neteko domėtis atskirai, buvo labai aiškus moralinis klausimas. Feisbuke esu pasidalijęs man Audriaus paliktu laišku, kuriame jis prašo pabaigti filmą. Jau gulėdamas ligoninėje jis man paskambino ir paprašė pabaigti filmą. Negalvojau tada, kad viskas taip blogai, bet, galvojau, kad nesijaudintų, pažadėsiu. Paskambino likus pusantro mėnesio iki mirties, labai anksti. Paskui jo žmona Irutė sakė, kad jis labai anksti pradėjo ruoštis, o su manimi pakalbėjęs ir išgavęs pažadą, kad filmą pabaigsiu, apie jį išvis nebekalbėjo. Paskui, po Audriaus mirties, ji pakvietė mane ir prodiuserę Rasą Miškinytę. Jis paliko du laiškus – man, kad prašo pabaigti, ir Rasai – priimti jo valią. Gal, jei nebūtų laiško, būčiau pagalvojęs – mane būtų žymiai daugiau moralinių dilemų kankinę... Kai jis surašė viską laiške, buvo labai aišku, kodėl ne kieno kito, o manęs prašė pabaigti. Ir ne tik pabaigti montuoti, o tapti bendrarežisieriu. Jis matė, kad yra dalykų, kuriuos reikia užbaigti. Pradėjus dėlioti visumą, paaiškėjo problemos. Jis būtų nufilmavęs kelias pamainas ir pamatęs tas problemas pats. Kaip gyvas autorius, jis jas būtų galėjęs kūrybiškai spręsti. Man nuolat reikėjo spręsti ne tik kūrybinius, bet ir moralinius klausimus – ar aš galiu keisti jo sugalvotus dalykus, ar ne. Dėl įvairių priežasčių turėjome tęsti filmavimo ir montavimo darbus lėčiau, nei planavome. Bet tas laikas padėjo, pamačiau, ko tikrai reikia filmui. Jei būtų reikėję jį pabaigti per mėnesį,  būtų buvę neįmanoma. Mes su prodiusere Rasa sutarėme, kad reikia padaryti geriausią įmanomą filmą.

– Kokios tos moralinės dilemos?

– Filme turėjo būti ir kalėjimo direktorius, gamybos skyriaus vadovas, kunigas Arūnas Peškaitis, ne vien Mišios turėjo matytis. Aš iškart atsisakiau tų scenų su jais. Buvo aišku, kad negali taip būti. Audrius norėjo, kad filmas būtų dviejų valandų trukmės ir jame būtų daug muzikos. Dėl muzikos būčiau neprieštaravęs – jis anksčiau grojo grupėje „Ženklas“, buvo muzikalus žmogus, o aš tikrai toks nesu. Man norėjosi ne daug žodžių, interviu ir muzikos, o vaizdo. Bet tai ne moraliniai klausimai, o kūrybiniai. Ir Audrius būtų pamatęs, kad visi norimi personažai į filmą netelpa. Buvo ir kitų vietų, kurios neveikė, tad reikėjo jas pakeisti. Moraliniai klausimai buvo kitur. Kai kurie Audriaus prašymai buvo labai konkretūs ir dėl to kai kurie moraliniai klausimai iškart išsisprendė. Jie yra išpildyti.

Galbūt vienas didžiausių kilusių klausimų – dėl paties Audriaus ir jo balso filme naudojimo. Pats Audrius nenorėjo būti matomas filme. Sprendimas dėl jo balso, užkadrinių tekstų atrodo ant lėkštutės padėtas, bet reikėjo laiko jam atrasti. Audrius paliko apie 40 min. apmontuotos medžiagos, daug kas iš jos pasikeitė, tik keletas vietų išliko. Toje medžiagoje nebuvo kadrų, kur jis pats būtų matomas. Tad suprantame, kad jis nesvarstė varianto tapti vizualine filmo dalimi ar netgi herojumi. Bet jis paliko įrašytus savo tekstus. Garso režisieriai sakydavo, kad šiuos tekstus reikės pergarsinti su kitu žmogumi, mat jie buvo buitiniu diktofonu įrašyti. Aš iškart pasakiau, kad tikrai ne, – esmė, kad girdime paties Audriaus balsą. Jis įrašė norėdamas pasibandyti. Tekstus jis šlifavo, bandė skirtingomis emocijomis įskaityti. Dar jam gyvam esant sakiau, kad įrašytų daugiau teksto. Pasiūliau, nes atrodė, kad pasimes tuo metu esami tekstai. Jis sutiko, nes nenorėjo, kad būtų tik taip pakrapinta jo minčių. Čia ir buvo didžiausias moralinis klausimas – montuojant atrodė, kad jo tekstai arba pasimeta, arba yra visiškai nesuderinami su kalinių istorija. Iškart pavadinau sau – subjektyvioji – Audriaus filmo dalis ir objektyvioji – kalinių. Atrodė, kad tai du skirtingi kūriniai. Bulgarų montuotoja, pirmą kartą pažiūrėjusi, pasakė, kad čia tikrai nepaeis šis sprendimas. Tuomet man nušvito, kad reikia ieškoti medžiagos, kur matome Audrių. Pradėjome visą medžiagą peržiūrinėti iš naujo ir išrankiojome kadrus, kur yra Audrius. Tuomet sulipo balsas su vaizdu ir kiti sprendimai tarsi patys pasisiūlė, tam tikros dalys nustojo išmušinėti. Kai jau nuvykau į Bulgariją galutinio montažo, montuotoja Ema jau buvo prisipratinusi mintį, kad subjektyvioji ir objektyvioji linijos gali derėti filme. Tiesą sakant, Ema labai daug prisidėjo, kad šios linijos galutiniame montažo variante derėtų kuo organiškiau.

Vienu metu atrodė, kad jei būtų vien kūrybinės problemos, tai lengviau nebūtų pabaigti šito filmo, bet kiek gali keisti moraliniai klausimai, tai uch...

– Grįžtant į pradžią, kodėl būtent Rolandas ir Rimas tapo filmo personažais?

– Audrius su žmona buvo Bernardinų bažnyčios Mišiose ir kunigas A.Peškaitis (jis anksčiau buvo nuteistųjų iki gyvos galvos kapelionas Lukiškėse) per pamokslą pasakojo apie nuteistuosius, kurie mezga. Tai Audriui paliko milžinišką įspūdį, kad žudikai mezga. Jis susitarė su kunigu, kad nueis su jais susitikti. Jie, mezgėjai, kalbėjosi su Audriumi, bet kategoriškai atsisakė filmuotis. Bet Lukiškių kalėjime buvo kitas žmogus, kurį A.Peškaitis globojo – kalinys Žygimantas, jis dvylika metų buvo nuteistas už nužudymą. Jis rašė dienoraštį, kurį vėliau išleido kaip knygą. Audrius jį pradėjo filmuoti. Tada kalėjimo direktorius Audriui pasakė, kad „yra tokie du bičai“, nuteistieji iki gyvos galvos, kurie laisvu laiku daro motociklo maketą. Jie abu ilgai buvo užsidarę, ne iki galo bendradarbiavo. Vieną dieną Rolandas pasakė, kad tuoj bus vestuvės... Ir tada prasidėjo... Rimas ilgai atsisakė kalbėti apie savo nusikaltimą, po dvejų metų jį šiek tiek pramušė. Reikėjo dvejus su puse metų palaukti.

– Kokia buvo jų reakcija pamačius filmą? Kokia jūsų nuomonė, ar įmanoma kalinių transformacija?

– Filmas juos sutrikdė. Jie greičiausiai įsivaizdavo kitokį filmą. Jie ilgą laiką nežinojo, kad Audriaus brolis buvo nužudytas ir kad bus tokie Audriaus tekstai filme naudojami. Audrius pats nepasakė. Mes jau po Audriaus mirties su jo žmona jiems pasakėme. Tai natūralu, kad jie įsivaizdavo kitokį filmą. Jie tos subjektyviosios dalies niekaip negalėjo nutuokti. Jie matė  objektyviąją tikrovę. Pavyzdžiui, kad filme kartu su jais bus kalėjęs prancūzų filosofas, jie žinojo.

Būdavo kažkas iš mūsų bendrakūrėjų iš užsienio pražiopsodavo pradžią ir klausdavo: „Palaukit, čia Audriaus brolio žudikai?“ Nors tekste aiškiai pasakyta, kad sėdo tik vienas iš brolio žudikų ir kokiam laikui. Kolegos iš Bulgarijos klausė: „O ką tu darysi, jei žmogus penkias minutes pavėluos į filmą?“ Atsakiau, kad nieko nedarysiu, nes esmė – atleidimas. Net jei ir galvosi, kad čia tie patys. Pati transformacija yra svarbiausia. Nužudytojo brolis atleidžia. Taip matoma ir kalinių transformacija. Audrius nebijojo, kad taip bus. Yra sakęs, kad buvo du brolio žudikai, ir filme bus du. Paralelė buvo kuriama tikslingai.

Jei netikėčiau, kad kalinių transformacija yra įmanoma, tai būčiau nedirbęs prie filmo. B.Stiegleris irgi yra transformacijos pavyzdys. Transformacija yra vienas iš esminių filmo elementų. B.Stiegleris, kaip ir pats prisipažįsta filme, kalėjo už tai, kad plėšė bankus. Jo istorija Prancūzijoje gana gerai žinoma: jis turėjo muzikos barą, ten kažką pagavo prekiaujant narkotikais, tada tą barą uždarė. Jis buvo paskolą pasiėmęs, tai ta paskola kapsi, baras uždarytas, pajamų nėra, tai jis maištaudamas pradėjo plėšti bankus ir jį pagavo. Jis sėdėjo kalėjime, buvo garsių intelektualų vaikas, vienas filosofijos dėstytojas jam į kalėjimą pradėjo nešti knygas ir jis pats perėjo filosofijos universitetus. Kai paleido, jis jau buvo žinomas Prancūzijos filosofijos grietinėlei, filosofas Jaques Derrida pakvietė B.Stieglerį stoti pas jį į doktorantūrą… Jis yra transformacijos pavyzdys. Minėtas Žygimantas parašė knygą. Rimas ir Rolandas meistrauja.

– Kaip gyvenime, o ne kine vyksta transformacija?

– Taip ir vyksta: plėšė bankus – tampa filosofu, Žygimantas, kuris nebuvo įtrauktas į filmą, ne tik knygą parašė, bet ir tapo aukštalipiu. Audriaus atleidimas – irgi transformacija. Buvo svarbu akcentuoti tai. Todėl ir įdėjau į filmą nužudyto brolio nuotrauką. Norėdamas suprasti, koks radikalus yra atleidimo veiksmas, tam, kad tai suprastum, turi matyti ir nusikaltimo radikalumą. Mes tikime, kad tai įmanoma. Mes su Rasa Rimui parašėme rekomendaciją (2019 m. balandį Lietuvoje įsigaliojus baudžiamojo įstatymo pakeitimams, bent 20 metų iškalėjęs nuteistasis iki gyvos galvos gali teikti prašymą dėl bausmės sušvelninimo – aut. past.). Rolandas dar negalėjo prašyti pagal įstatymą, kad galėtų būti paleistas, bet mes jam parašytume irgi. Rimas po kelerių metų bus paleistas, po nutarimo dėl bausmės sušvelninimo dar penkerius metus turi kalėti – tokia tvarka. Niekas negali žinoti, kaip yra iš tikrųjų, bet mes tikime. Visi bendravimo faktai ir intuicija leidžia patikėti.

Lūkesčiai ir pasikeitimai

Paklausta, kuo nuo ankstesnių gali skirtis šių metų festivalis, viena iš VDFF programų sudarytojų Ona Kotryna Dikavičiūtė teigia, kad dėl susidariusios situacijos teks atsisakyti didelės dalies gyvų susitikimų: „Vis dėlto kelių svečių iš užsienio sulauksime. Kiti susitikimai vyks online erdvėje, įtrauksime ir Lietuvoje gyvenančius bei kuriančius žmones.“

Dar vienos iš šio festivalio programos sudarytojų Eglės Maceinaitės teigimu, dabar didžiausias lūkestis yra paprasčiausia galimybė parodyti filmų programą kino salėje. Pasak jos, prie apribojimų festivalis stengsis prisitaikyti ir rasti kuo įdomesnių sprendimų.

Anot Europos šalių kino forumo „Scanorama“ rengiamo festivalio „Pirmoji banga“ sumanytojo ir organizatoriaus Alekso Gilaičio, visi organizatoriai nusiteikę pozityviai ir tikisi, kad situacija pernelyg nesikeis. „Kiekvienais metais mūsų festivalio lankytojų gretos auga – norėtųsi, kad ši tendencija tęstųsi ir šiemet, juolab kad minėsime kuklų penkerių metų jubiliejų. Baimė nėra geras dalykas, ji suvaržo, neleidžia pajudėti iš vietos. Vis dėlto esame atsargūs ir suprantame, kad ne viską galime kontroliuoti ar tiksliai prognozuoti. Kita vertus, šių metų aplinkybės į mūsų komandą įnešė daugiau disciplinos – žinodami, kad situacija gali keistis greitai ir netikėtai, viską darome anksčiau ir atsargiau. Šiandien, kai kalbamės, jau aišku, kad kino salėje veikiausiai turėsime dėvėti kaukes. Galbūt – riboti žiūrovų skaičių. O gal situacija dar keisis ir nereikės laikytis jokių apribojimų. Jau pripratome būti budrūs ir nepanikuoti dėl kiekvieno pasikeitimo“, – pasakoja jis.

Vilniaus queer festivalio „Kreivės“ vadovas Augustas Čičelis teigia, kad labiausiai kitoks šiais metais yra pats planavimas: „Buvome pristabdę aktyvų ruošimąsi festivaliui labiausiai neapibrėžtu – karantino – laikotarpiu, nes visai nežinojome, kas bus toliau. Dabar bandome pasivyti. Vis dėlto neužtikrintinumas, atsargumas ir toliau jaučiamas. Iki šiol nežinome, kiek iš to, ką planuojame, tikrai galėsime pristatyti. Dalį sumanymų (pavyzdžiui, teminę filmų retrospektyvą) teks atidėti kitiems metams. Dėl galimybės turėti svečių iš užsienio turbūt nebūsime tikri iki pat paskutinės akimirkos. Greičiausiai festivalis bus kompaktiškesnis, tačiau kertinės jo dalys turėtų likti.“

Pasak A.Čičelio, pandemija apsunkino bendravimą, užtęsė sprendimų priėmimą. Jo teigimu, ši situacija privertė išbandyti kitokius organizavimo būdus, permąstyti programas, apsvarstyti alternatyvas.

Viena VDFF organizatorių O.K.Dikavičiūtė teigia, kad nežinia dėl ateities ir antrosios bangos kėlė nerimą, tačiau kartu mobilizavo ir padėjo greitai priimti sprendimą įgyvendinti festivalį tiek gyvai, tiek internetinėje erdvėje – festivalio metu didžiąją dalį filmų bus galima pasižiūrėti ne tik kino teatre, bet ir virtualiojoje erdvėje, ypač pagrindinės programos filmus. Taip pat, pasak jos, karantinas leido daug laiko skirti filmų paieškai, peržiūrai ir atrankai.

A.Gilaitis cituoja mėgstamą festivalių organizatorių posakį: „Baigėsi festivalis, prasideda festivalis“ ir paaiškina, kad nemažai darbų vyksta paskutinį mėnesį, o kartais ir dar vėliau. „Šiemet viską pradėjome daug anksčiau, nes pamatėme, kad procesai vyksta lėčiau, nei įprastai. Įvairiose Europos šalyse paskelbus karantiną, mums aktualios institucijos nedirbo, žmonės pašto netikrino, atsakymai vėlavo. Viskas vyko kitaip“, – prisimena jis.

Kad ir kaip ten būtų, jis džiaugiasi, kad pavyko į programą įtraukti visus norimus filmus be jokių kompromisų programos atžvilgiu. Tačiau, kaip pastebi, užsienio svečių galime sulaukti mažiau, nei planuota, tačiau jų kažkiek bus – laimė, kol kas nepatenkame į rizikingų šalių sąrašą.

Ona Kotryna Dikavičiūtė

Apie festivalių programas

Pasak A.Gilaičio, ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ šiemet parodys vienuolika filmų. „Formuojant programą visuomet orientuojamės į kino istorijai ir raidai reikšmingus kino darbus, retai arba niekada nedemonstruotus Lietuvoje ar net visame Baltijos regione. Nekeičiame tradicijos pusę programos dedikuoti nebyliam, o kitą pusę – garsiniam kinui.  Paprastai festivalyje ne tik rodome filmus, bet ir organizuojame renginius – meistriškumo dirbtuves, profesines diskusijas. Šiemet planuojame seminarą, kurio metu ankstyvojo bei archyvinio kino tyrėjai ir rodytojai pristatys savo pastaruoju metu gvildentas temas ir tyrimus. Kadangi dėl neprognozuojamos situacijos šiemet turėjome sumažinti užsienio svečių skaičių, atradome ne vieną ir ne du archyvinio kino žinovus Lietuvoje. Labai tikimės, kad tyrimų temos sudomins ir plačiąją mūsų festivalio lankytojų auditoriją“, – pasakoja jis.

Pasak A.Čičelio, „Kreivių“ programą sudarys filmų peržiūros, vyks diskusijos, kreivos kūrybos skaitymai. „Išlieka mūsų trumpametražių filmų konkursinė programa, kurią pristatysime keliais seansais. Ji ypač aktuali šiais sudėtingais metais, nes daugiausia dėmesio skiriama jauniems ir mažai įsitvirtinusiems kūrėjams. Ateityje planuojame pradėti daugiau dirbti su LGBT+ archyvais, tai jau atsispindi šių metų filmų programoje. „Atminties“ programa jungia dokumentinius ir hibridinius filmus, išplaukiančius iš asmeninių ir kolektyvinių atsiminimų. Tai bandymai atkurti ir peržiūrėti praeitį, kai ką atkartojant, kai ką praleidžiant, kai ką modifikuojant“, – vardija festivalio organizatorius.

Viena VDFF programos sudarytojų O.K.Dikavičiūtė teigia, kad šių metų programa labai įvairi: „Vyks stipriai politiška Peterio Watkinso retrospektyva, į anapusybę žvelgianti specialioji programa, o pagrindinės programos ašis – meilė, šiluma, žmogiškasis ryšys ir viltis. Šių metų filmai kalba apie didesnius ar mažesnius praradimus, susidūrimus su nežinia. Taip svarstome apie skirtingus neapibrėžtumo, naujų horizontų priėmimo arba aktyvaus kūrimo būdus. Naujovė, kurios labai laukiame, – virtualios realybės instaliacija, kuri taip pat yra ir specialiosios programos dalis. Kviesime žiūrovus į kino ir medijų erdvę „Planeta“ patirti Ajavaskos keliones ir sužinoti daugiau apie šamaniškas ceremonijas.“

VDFF programą kartu su E.Maceinaite ir O.K.Dikavičiūte rengia kino centro „Skalvija“ direktorė Vilma Levickaitė. P.Watkinso retrospektyvos programą rengia režisierė Lina Lužytė.

Aleksas Gilaitis

Ryškiausi filmai

Paklaustas, kokius filmus galėtų rekomenduoti, „Pirmosios bangos“ sumanytojas A.Gilaitis drąsiai tvirtina, kad rekomenduotų visą festivalio programą. Anot jo, nė vienas filmas į ją nepateko atsitiktinai. Tačiau išskirtų tuos filmus, kurie europiniame kontekste rodomi itin retai. „Džiaugiuosi, kad net ir sudėtingomis sąlygomis neapleidome ambicijos parodyti bent keletą visiškai pamirštų, nerestauruotų arba kultūrine prasme labai nuo mūsų nutolusių filmų. Vienas tokių – Europoje pirmą kartą rodomas JAV ir Australijos nebylusis filmas „Vyriškis iš Kengarū“ (The Man from Kangaroo, 1920), režisuotas Holivude kūrusio kanadiečio Wilfredo Lucaso. Tai vienintelis išlikęs šio režisieriaus filmas, nufilmuotas Australijoje. Filmui šiemet sukanka 100 metų – pagarbiai atšvęsime“, – teigia festivalio sumanytojas.

Taip pat jis rekomenduotų Gruzijos nebylių filmų diptiką – Kote Mikaberidzės kone siurrealistinį filmą „Mano močiutė“ (Chemi bebia, 1929) ir vienintelį Siko Palandišvilio „Žužunos kraitis“ (Jujunas mzitevi, 1934). Dėl galimybės rodyti S.Palandišvilio filmą A.Gilaitis nepaprastai džiaugiasi: „Visiškai pamirštas, nerestauruotas ir beveik niekur pasaulyje nerodomas. Net Sakartvelo kino archyvas filmo kopijos neturi. Seansą suksime iš šiais metais neįtikėtinai sunkiai gautos 35 mm juostos. Tai bus itin retas, vienetinis 35 mm juostos nebylusis seansas Lietuvoje.“

Tarp „Pirmosios bangos“ organizatoriaus rekomendacijų – ir dar vienas pamirštas ankstyvojo garsinio kino šedevras – „Dvi sekundės“ (Two Seconds, 1932, JAV, rež. Marvin LeRoy). Tai, kaip pasakoja, trumpa, bet įtampos kupina drama su žymiuoju film-noir aktoriumi Edwardu G.Robinsonu.

Vos išgirdusi klausimą, ką rekomenduotų, VDFF programos sudarytoja O.K.Dikavičiūtė iškart taip pat pabrėžia, kad visi programos filmai buvo atrinkti labai atidžiai, tačiau ji išskirtų kelis, kurie, jos nuomone, reikšmingi kaip esamojo laiko dokumentai. Tai Alejandro Salgado debiutinis filmas „Barzakh“, pasak jos, kviečiantis į mistifikuotą nakties pasaulį, kuriame atšiauriose uolose dega laužai, o aplink juos skamba pabėgėlių atsiminimai, svajonės. Taip pat Heidi Hassan ir Patricios Pérez Fernández susirašinėjimas vaizdo laiškais „Kuždantys laiškai“ – jautrus moteriškos draugystės liudijimas. „Primena apie draugystės, dažnai nustelbiamos romantinių ar šeimyninių santykių dramų, svarbą. Ir galiausiai – Nurios Gimenez „Mano meksikietiškas riestainis“, Tarptautiniame Roterdamo filmų festivalyje šiemet apdovanotas geriausiu archyvinės medžiagos panaudojimo prizu. Laukiu, kol galėsiu riestainėlį pažiūrėti kino teatre dėl netradicinių garsinių sprendimų ir, žinoma, ryškių, vasarą trumpam sugrąžinančių kadrų“, – sako programos sudarytoja.

Kita VDFF programos sudarytoja E.Maceinaitė siūlo pamatyti festivalio atidarymo filmą – Dariaus Žiūros „Gustoniai Gustoniuose“ apie tęstinį menininko projektą – nuo 2001-ųjų filmuojamus Gustonių kaimo gyventojus. Tai, anot programos sudarytojos, stipri patirtis apie laiką, be to, filmas atsiskleidžia ir menininko svarbą bendruomenėje. „Mano favoritas – Oekės Hoogendijk filmas – detektyvas „Mano Rembrantas“ apie meno istorikus ir kolekcininkus ir didžiulę jų meilę menui. Režisierės meistriškumas tikrai įkvepia, o ir smagiai prajuokina. Vienas ypatingesnių filmų – Alexis Delgado Burdalo „Tai filmas apie mane“ – mįslingas ekscentriškos moters portretas. Ekrane tematai baltas sienas, jos veidą, žvilgsnį, girdi jos balsą, po truputį atsiskleidžia jos istorija. Būna tokių filmų, kuriuose kažkas gimsta iš nieko – šitas kaip tik toks“, – rekomenduoja ji.

„Pirmiausia kviečiu į „Kreivių“ atidarymą Patiltėje rugsėjo 9 d. 20 val. Džiaugiamės, kad šį kartą jis nėra apribotas kėdžių skaičiumi ir yra visiškai atviras, o tiltas apsaugos nuo galimo rugsėjo lietaus. Trumpa peržiūra sujungs tiek konkursinę, tiek „Atminties“ programas. Iš „Atminties“ programos dar išskirčiau Valescos Peters „Helmutas Bergeris, mano mama ir aš“ ir Posy Dixon „Klavišų fantazijos: Beverly Glenn-Copeland istorija“ – visiškai skirtingus ilgametražius filmus apie visiškai skirtingas asmenybes praeityje ir dabartyje. O užbaigti festivalį kviečiame į tradicinius kreivus skaitymus su tekstais, performansais ir nauju leidiniu. „Kreivės“ – labai kompaktiškas festivalis. Manome, kad tai didelis pranašumas, nes filmus ir renginius išsirinkti lengva“, – pasakoja Vilniaus queer festivalio organizatorius A.Čičelis.

Augustas Čičelis

Atsarginiai planai

„Kreivių“ organizatoriai atidarymą planuoja lauke. Taip pat jie pasirengę dalį kitų renginių kelti į lauką, jeigu bus toks poreikis. Tačiau A.Čičelis pastebi, kad esminė šio festivalio dalis yra socializacija, buvimas kartu ir tiesioginis bendravimas: „Todėl neplanuojame keltis į interneto erdvę. Jeigu galimybė susitikti bus apribota, planuotume organizuoti daugiau renginių mažoms grupėms. Tam esame numatę erdves. Būsime vieni pirmųjų queer festivalių Europoje, startuojančių po pandemijos pradžios.“

Kaip pasakoja VDFF programos sudarytoja E.Maceinaitė, nuo pat ruošimosi pradžios jie nusprendė turėti galimybę VDFF programą žiūrėti ir kino salėje, ir virtualiai, todėl dar pavasarį pradėjo kurti „Skalvijos“ „Virtualią salę“. „Jei kino teatras veikti negalės, festivalis vis tiek įvyks virtualiai. Tai ir apsisaugojimas, bet yra ir kitų pranašumų – festivalis virtualiai galės vykti ne tik Vilniuje ir kituose didžiuosiuose miestuose, filmai „Virtualioje salėje“ bus pasiekiami ilgesnį laiką“, – apie galimus festivalio planus B ir susiklosčiusios situacijos pranašumus pasakoja ji.

„Pirmosios bangos“ organizatoriai kraustytis iš kino teatro nenusiteikę. Pasak A.Gilaičio, „Pirmoji banga“ rodo filmus ne kaip pasakojamas istorijas ar jų turinį, šio festivalio misija – aprėpti kiną kaip turtingą meno formą, susidedančią ne tik iš užfiksuotų kadrų, bet ir visos kino patirties.

„Mūsų požiūriu, nebylūs filmai neišvengiamai reikalauja ekrano, tamsos, muzikos. Juostos reikalauja autentiškos kino rodymo technikos ir ją prižiūrinčio kino mechaniko. Faktas, kad šių metų įvykiai sukūrė didelę suirutę organizuojant festivalį ir ypač planuojant labai laukiamų užsienio svečių atvykimą. Tačiau kol kas tikimės geriausio ir jeigu kino salės galės priimti žiūrovus – festivalis ten ir vyks“, – užtikrintai teigia jis.

Koks kinas bus po pandemijos?

Paklaustas, ar dabartinė situacija paveiks filmų pasiūlą ir kokybę, ar nepritrūks filmų šiais metais ar ateityje (kūrėjai arba delsia išleisti filmus, o kai kuriose šalyse jų filmavimo darbai yra sustoję ar bent jau sumažėję), „Kreivių“ organizatorius A.Čičelis sutinka, kad prieinamų kokybiškų filmų iš tiesų yra sumažėję. „Jaučiasi, kad festivaliai stipriau konkuruoja dėl jų. Kai kurių filmų premjeros nukeltos. Sudėtingiau vyksta bendravimas su platintojais ir archyvais. Sunku pasakyti dėl ateities, tačiau kitais metais mes esame numatę pristatyti daugiau queer kino klasikos. Apskritai mes mieliau renkamės poros metų senumo filmą nei naujausią, tačiau mažiau kokybišką ar mažiau atitinkantį kitus mūsų programos sudarymo poreikius. Mes dažnai ieškome alternatyvos alternatyvoje ir šis ieškojimas visada yra didelis iššūkis – per pandemiją ar ne per ją“, – teigia jis.

„Pirmosios bangos“ festivalio organizatoriai teigia, kad kadangi jų festivalyje rodomas archyvinis, tam tikro laikotarpio kinas, nuo dabartinės kino industrijos jie nėra priklausomi.

VDFF programos sudarytoja O.K.Dikavičiūtė svarsto, kad dokumentinis kinas atliepia mūsų kasdienes aktualijas, tad, ko gero, galima spėti, jog ateityje padaugės filmų, reflektuojančių izoliaciją, gyvenimą karantine, pandemijos žalą. „Kai ištinka tokio masto krizė, ji neišvengiamai paliečia visas mūsų visuomenės sritis. Kyla poreikis apie tai mąstyti, kartu ir noras ieškoti formų apie tai kalbėti“, – įsitikinusi ji.