Instaliacijų kūrėjas Linas Kutavičius pasitelkia šviesą kaip įrankį realizuoti gamtos inspiruotus pavidalus ir formas arba suteikti galimybę pamatyti tai, ką sukuria gamta, bet akis fiksuoti nepajėgi. „Viskas vienu ar kitu atveju ateina iš gamtos: formos, struktūros… Tai gamta yra autorius, didžiausias mūsų kūrėjas, aš tik ištraukiu tam tikrus elementus iš gamtos ir juos išskleidžiu stebėtojui“, – teigia Linas. Jo paties kūriniai gimsta iš patyrimo, kaskart atrandant ką nors nauja, niekada nekartojant tų pačių žingsnių: „Neturiu tam tikros savo technologijos, kurią vientisai taikyčiau kiekvienam darbui. Imdamasis kurti naują projektą darau tai, ko nesu daręs anksčiau, ko daryti dar nemoku. Taip kiekvienu nauju kūriniu atrandu ir išmokstu naujų dalykų.“

Gamtos stebėjimai ir empiriniai bandymai davė pradžią ne vienai, dabar jau savo gyvenimą gyvenančiai instaliacijai, tačiau jau keletą metų menininko šlifuojamas „Amber beamer“ (liet. „gintaro spindulys“) plačiosios auditorijos dar nenušvietė.

9 W stiprumo prožektoriaus šviesa skrodžia siauro kampo optinį lęšį, koncentruojantį skleidžiamą šviesą į besisukantį gintarą, kurį peršvietęs šviesos spindulys dar kartą kerta optinį lešį ir atsimuša į artimiausią baltą paviršių – ta pati šviesa, tačiau pakitusiu pavidalu.

Tai gamta yra autorius, didžiausias mūsų kūrėjas, aš tik ištraukiu tam tikrus elementus iš gamtos ir juos išskleidžiu stebėtojui.

Baltame paviršiuje matyti gintaro projekcija, o, tiksliau, visas jo turinys – nuo paviršiaus iki vidinių struktūrų, inkliuzų. Matyti visos gintaro slepiamos spalvos. Keista, o gal dėsninga, bet beveik kiekvienas gintaras savo viduje turės žalsvų atspalvių, taip primindamas, kad pirminė jo būklė kažkada buvo žaliuojantis medis. Lygiai kaip raudonieji gintarai, savo vidinėmis spalvomis primena kaitrias liepsnas, kurių apimti medžiai išleido nenormaliai daug sakų: „Tai buvo didžiulių kataklizmų metas, privertęs medžius verkti sakais. Tai buvo karštis, galbūt meteorito ir žemės susidūrimas, bet būtent tuo periodu žemėje išnyko dinozaurai… Gintaras yra žemėje vykusio pragaro padarinys“, – kalba Linas. Šis padarinys, išprojektuotas baltame paviršiuje, šiandien tampa nedideliame juodame metaliniame korpuse prasidedančiu žvilgsniu į 50 mln. metų senumo praeitį.

Tad šviesa gintaro spindulyje tampa tiltu. Ne tik į tolimą praeitį, bet ir į kiekvieno stebėtojo fantazijos tūrį. Lėtai besisukančios gintarų projekcijos savaime panardina į matomų vaizdų atitikmenų paiešką: galaktikose tvyrantys ūkai, akies rainelės struktūra, jau minėtos liepsnos – tai stebėtojo akiai atpažįstamos sąsajos. Ar gali būti, kad gintaras savyje talpina Visatoje ir kol kas mums labiausiai pažįstamoje Žemės planetoje egzistuojančių elementų pradus? Pats šio tilto kūrėjas nesiima perimti stebėtojo rakurso ir susilaiko nuo asociacijų primetimo. Aš nesu stebėtojas. Man labiau priimtina klausyti, ką regi kiti žmonės, o aš tiesiog sukūriau prietaisą, įgalinantį pamatyti tai, ką sukūrė gamta“, – gintarų projekcijų apsuptyje kalba Linas. Vis dėlto viena stipriausių šio prietaiso funkcijų ir yra panardinti stebėtoją į nuo išorinio pasaulio atribojančią būseną, sutelkiančią žmogaus sąmonę į čia ir dabar ir leidžiančią jo vaizduotei paskęsti akimirkoje, egzistavusioje tolimoje praeityje.

Būtent stebėtojo būsena palengva tapo „Amber beamer“ ir jo kūrėjo taikiniu. Kovo pradžioje menininkas kartu su komanda pakvietė patirti šią instaliaciją kitaip Nidos meno kolonijoje, kurioje beveik prieš metus vyko pirmieji prietaiso gamybos darbai. Tąsyk vietiniai gyventojai, patogiai įsitaisę minkštuose gultuose, patyrė erdvę, pripildytą gintaro spindulių ir gyvosios elektronikos bei akustinių garsų samplaikos, moderuojamos improvizatoriaus Pauliaus Kilbausko. Atrodo, kad tai – galbūt nauja šviesos terapijos šaka, o jos formos paieškos patyrusiems įspaudė lyg netikrą prisiminimą būties kažkur nesamajame laike ir nesančioje vietoje.

Žmogaus proto ir rankos prisilietimas prie gamtos iš prigimties turi kuriančią ir išplečiančią galią. L.Kutavičiaus prisilietimas prie šviesos suteikė jai galimybę perskrosti tamsiąsias planetos evoliucijos dėmes ir nušviesti milijonų metų atmintį turinčius gamtos kūrinius. Šalia šių toli Žemės laiko juostoje siekiančių spindulių tebeišlieka erdvės šviesai lūžti taip, kad ji pasiektų ir žmogaus vidinius sąmonės būvius, juos kilstelėtų virš kasdienybės ir primintų apie jos – šviesos – nekvestionuojamą savaimingumą, kuriam skyrus tik šiek tiek dėmesio, aplinkinis pasaulis regisi daug trapesnis.