Ekspozicija įsikūrusi atskirame muziejaus kambarėlyje. "Mūsų tikslas yra papasakoti apie Lietuvos ir Japonijos ryšius V.Adamkaus bibliotekos bendro pasakojimo kontekste. Nenorėjome, kad ši ekspozicija išsiskirtų iš to, ką mes dar turime", – teigė bibliotekos-muziejaus vadovas Arūnas Antanaitis.

Ši ekspozicija atidaryta per rugsėjo pradžioje surengtą Sugiharos savaitę, mat Kauno ir Japonijos ryšys – įdomus ir svarbus miesto tapatybei. Kaune įsikūrę Sugiharos namai traukia turistus iš Japonijos į Kauną, čia lankėsi ir Japonijos premjeras. Japonams atvykimas į Kauną prilygsta keliavimui Sugiharos keliais – Chiunė Sugihara, būdamas konsulu, išdavė gyvybės vizas žydų tautybės žmonėms ir taip padėjo jiems išvengti holokausto.

Lietuvos ir Japonijos kampelį muziejus pristato kartu su Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų centru – čia lankytojai gali pamatyti centro nufotografuotus istoriškai svarbius dokumentus, kurių originalai saugomi Japonijos diplomatiniame archyve. "Tikriausiai svarbiausias jų – raštas, kuriuo Japonija pripažino Lietuvos Respublikos nepriklausomybę – tiksliau, pirmasis jo puslapis. Taip pat svarbus ir Antano Smetonos laikų dokumentas, kuriuo Ch.Sugiharai yra suteikiama teisė veikti kaip konsului", – aiškino A.Antanaitis.

Ekspozicijoje taip pat pristatomi prezidento V.Adamkaus ir Japonijos imperatoriaus Akihito draugiški ryšiai – muziejaus lankytojai galės pamatyti geriausias dviejų valstybių atstovų nuotraukas – viena iš jų Adamkų šeimai yra siųsta su paties imperatoriaus parašu. Pasak A.Antanaičio, tai yra vienintelis toks eksponatas Lietuvoje.

2007 m. vykusio Japonijos imperatoriaus ir jo žmonos Michiko vizito Lietuvoje metu valstybių vadovai pasikeitė dovanomis ir valstybiniais apdovanojimais: Japonijos imperatoriui buvo įteiktas aukščiausias Lietuvos Respublikos valstybės apdovanojimas – Vytauto Didžiojo ordinas su aukso grandine. V.Adamkus buvo apdovanotas Chrizantemos ordinu su Didžiąja juosta – tai aukščiausias Japonijos ordinas, skiriamas Japonijos karališkosios šeimos nariams ir užsienio karališkųjų šeimų nariams bei valstybių vadovams. Poniai Almai Adamkienei įteiktas Brangiosios Karūnos ordinas su Didžiąja juosta – pastarasis teikiamas kaip pagarbos apdovanojimas užsieniečiams, karalienėms, karališkų šeimų narėms ir valstybių vadovų žmonoms. Pastarieji du ordinai, gauti iš V. ir A.Adamkų, muziejuje buvo eksponuojami ir anksčiau, bet, anot muziejaus vadovo, dabar jie vietą rado ir Japonijai skirtoje ekspozicijoje.

Ekspozicija bus prieinama lankytojams dar bent keletą mėnesių.

– Įsikūrėte 2011–2012 m., kas pastūmėjo įsteigti barzdočius vienijantį klubą?

– Maždaug nuo tų metų Lietuvoje ėmė formuotis barzdočių kultūra – atsirado barzdaskutyklos, pradėtos gaminti ir parduoti barzdos priežiūros priemonės. Pats pirmas klubo branduolys susiformavo susitikus Šiuolaikinio meno centre, per "Mados infekcijos" renginį. Tą kartą mūsų buvo 20 barzdočių. Dabar atrodo, kad Barzdų klubas yra kaip Kovos klubas – jo pilna visur. Gatvėje pamatai vieną iš tų trijų šimtų nuolatinių narių, prisidėjusių prie klubo susiformavimo, pasilabini. Dažniausiai lokaliai visi nesusitinkame, bet pažįstame vieni kitus.

Klubas turi tarybą, statutą, demokratiškai renkamą prezidentą – tiesa, dabar jis yra pakeičiamas tik tuo atveju, jeigu atsiranda norintis šias pareigas užimti naujas žmogus. Mūsų, kaip minėjau, nuolatinių narių yra 300. Gana simbolinis skaičius – tiek pakako bent laikinai sustabdyti persų įsiveržimą į Graikijos pusiasalį.

– Ar užsienio šalyse yra Barzdų klubų?

– Labai daug. Dar prieš lietuvių klubui susiformuojant, užsienyje veikė dešimtis gyvavimo metų skaičiuojantys klubai: baikeriai barzdočiai, muzikantai barzdočiai ar tiesiog barzdoti žmonės, susitikę bare. Pasaulyje įprasta, kad barzdočių amžius klubuose – nuo 40 iki 90 metų. O pas mus – jauni, ambicingi, individualistai žmonės, feisbuko auditorija. Tikriausiai tuo ir skiriamės – mes esame socialinių tinklų karta, kuri dalijasi informacija tokiu būdu, o jie susitikdavo kur nors bare, šventėje. Barzda – tik simbolis, o ką jis simbolizuoja, priklauso nuo paties klubo.

– Ką ji simbolizuoja jūsų klube?

– Per šešerius veikimo metus išsigryninome, kad esame socialiai atsakinga bendruomenė. Porą metų intensyviai dirbame ir informuojame vyrų sveikatos tema. Kiekvienais metais vykstančios Barzdočių dienos turi vis kitą temą – šįmet siūlome susitelkti į neatlygintinę donorystę ir parodyti, kaip mes galime būti naudingi visuomenei.

Šiemet Lietuva švenčia šimtmetį, tad antroji šventės tema – Lietuvos barzdočiai. Jonas Basanavičius, Vytautas Kernagis, įvairūs kunigaikščiai – žmonės, garsinę Lietuvą. Stengsimės persirengti ir įkūnyti šiuos pasižymėjusius žmones. Bendradarbiaujame ir su Lietuvos sergančiųjų prostatos vėžiu draugija, renkame lėšas ligoniams. Apibendrinant – Barzdų klubui svarbūs vyrai kaip sveiki ir sąmoningi visuomenės nariai.

Barzdų klubas nesistengia pakeisti visuomenės ir visus vyrus paversti barzdočiais, tiesiog rodome naudos visuomenei pavyzdį.

– Bet, jeigu kalbate apie vyro sveikatą ir sąmoningumą, jūsų temos yra aktualios ne tik barzdočiams?

– Barzda yra tik simbolis – per jį lengviau komunikuoti. Vieniems tai yra tiesiog plaukai ant veido, kitiems – istoriniai motyvai, gal kažkas taip senelius taip įsivaizdavo. O ir istorijoje jie dažnai minimi – pasakose, tautosakoje. Išminčiai visada vaizduojami su barzda, anksčiau tai buvo ir karių simbolis. Klubo veikla liečia ne tik vyrus, bet ir jų šeimas, artimuosius. Netgi kraujo donorystė nėra tik "barzdotis – barzdočiui" principas, norime būti naudingi visuomenei. Barzda yra tiesiog mus vienijantis simbolis.

– Kaip pats pradėjote auginti barzdą?

– Ėmė ir užaugo (juokiasi). Barzdą auginau nuo šešiolikos, tad pusę gyvenimo esu su ja. Manau, kad po tuo klodu barzdos net oda ir kaulų struktūra pasikeitė (juokiasi). Pirmas dalykas, padaręs įtaką jos auginimui – tėvas turėjo barzdą. Asmeniškai man ji suteikia daugiau kelių, avantiūrų. Netgi ta pati modeliavimo patirtis: tenka būti drabužių, aksesuarų modeliu, dalyvauti kirpimo konkursuose. Ir ne tik man – barzdočiai yra labai paklausi prekė. Filmuojant filmus ir reklamas, barzdotis yra pageidaujamas personažas, tad, ieškodami aktoriaus, kūrėjai mums parašo. Kreipėsi tokių filmų kaip "Ana Karenina", "Černobylis" kūrėjai, filmavo ir vokiečių dokumentiką, seriale "Vikingai" taip pat filmavosi mūsų barzdočiai. Bet turime vidinius klubo principus – nereklamuojame tabako ir alkoholio.

– Kiek laiko ir pinigų kainuoja ją prižiūrėti? Ar nenusibosta?

– Žinoma, kyla noras pakeisti įvaizdį. Merginoms galima užduoti tą patį klausimą – ar nenusibosta auginti ilgus plaukus. Žmogaus natūra tokia – vis ieškoti kitokio savęs. O kalbant apie priemones, vyrai atsiunčia savo turimų priemonių rinkinį, skirtą barzdos priežiūrai – žinokite, būna didesnių negu merginų. Aliejai, kondicionieriai, balzamai, žirklutės, šukos, plaukų džiovintuvas, vaškas – ir visa tai vienam tikslui. Priemonių naudojimas keičiasi ir reaguojant į oro sąlygas. Barzdos auginimas yra hobis – tai ne tiek darbas, kiek žinių investavimas į save, o tos žinios perteikiamos per įvaizdį.

Ankščiau barzdos auginimui įtakos turėjo moters požiūris. Mama, matydama sūnų su barzda ir ūsais, supranta, kad laikas eina, vaikas auga, o ji sensta. Todėl būna, kad mamos prašo nusiskusti – juk augino vaiką aštuoniolika metų, o čia jis įžengė pro namus kaip vyras. Dabar yra nauja banga – tiek mamos, tiek merginos sako: "Užsiaugink tu tą barzdą." Kai vyras tai daro ne savo valia, vyksta atmetimo reakcija, barzdočiu tapusį per prievartą lengvai atskirsi. Kažkada tai buvo virsmo į vyrą simbolis, vėliau, atėjus pankams ir hipiams, – maišto ženklas. O ir pats vyriškumas neturėtų būti tapatinamas su barzda – vyriškumas yra ne tai, kaip tu atrodai, o tai, kokias atsakomybes prisiimi.

– Kaip vertinate barzdų kirpyklas?

– Jų yra labai įvairių: vieni atsidarė, galvojo, kad įšokę į traukinį pasidarys gerą verslą. Kitiems tai yra gyvenimo būdas, gal net ir tradicijos. Štai vienoje tokioje įmonėje dirba brolis ir sesuo, kurių senelis buvo barzdaskutys – jie matė, kaip jis dirba, ir tiesiog tęsia jo veiklą. Jie vertina šią veiklą ne vien kaip verslą, o kaip aistrą – tokios istorijos žavi. Netgi Lietuvoje tos kirpyklos yra skirtingos – žinau, kad vienur dirba siras, iš Afrikos atvažiavę žmonės. Jų matymas ir kirpimas skiriasi nuo mums įprastų, turi tokių tradicijų kaip arbatos gėrimas prieš darbą. Žinoma, yra ir tokių vietų, kur ateini ir greitai apkerpa.

– Barzdų tendencijos – iš kur jos ateina į Lietuvą?

– Kirpėjai, barzdaskučiai – tie, kurie investuoja į save, seka mados tendencijas, diegia naujoves, daug ką sužinome iš jų. Kiekviena barzda turi savo pavadinimą – dažniausiai skiriama pagal formą ar panašumą į kažką. Į Lietuvą jos atkeliauja šiek tiek pavėluotai, bet vis vien – eksperimentuojame. Ateina tiek iš Rytų, tiek iš Vakarų, tiek iš vidaus – netgi mūsų siūlomas eksperimentas tapti Lietuvos barzdočiais kviečia išsibandyti naujas formas. Dabar retas žmogus prisiriša prie kažkokio įvaizdžio.

Ir mes, Barzdų klubo nariai, darome tam tikrą įtaką tendencijoms. Dabar retai kada pamatysi vyrą su maža modeliuota barzdele, o prieš dešimt metų tai buvo populiariausias kirpimas. Dabar vyrai vaikšto su barzda (full-beard), prieš dvejus metus pradėjo eksperimentuoti su ūsais. Tai kantrybės ugdymas – atsiranda daug papildomų aspektų, vienas iš jų yra valgymas. Čia jau verčiau neskubėti (šypsosi). Barzdočius – kantrus žmogus.

– Daugeliui barzda asocijuojasi su išmintimi. Ar barzdos auginimas gali būti lemtas noro pasirodyti išmintingesniam?

– Yra toks posakis: barzda filosofu nepadaro, vyru nepadaro taip pat. Sakyčiau atvirkščiai – būtent vyras ir išmintis turi įprasminti barzdą. Netgi madų sekimas – taip pat turi būti su išmintimi. Nemanau, kad auginant barzdą norima tapti kažkuo kitu, bet ji padeda išryškinti charakterį. Šiai kultūrai atsirasti turėjo įtakos tiek socialiniai, tiek politiniai dalykai. Dabartinis barzdočių pakilimas įvyko prieš šešerius metus, nors ir Sąjūdžio laikais jų jau buvo šiek tiek pagausėję.

Buvo daug įdomių istorinių dalykų, susijusių su barzdomis. Pavyzdžiui, Petras I įvedė mokestį už barzdą, tam tikru laikotarpiu buvo uždraustos barzdos dėl higieninių sumetimų – nebuvo galimybių ją tvarkyti, tik turtingi žmonės galėdavo eiti į kirpyklas ir prižiūrėti barzdas.

Egipte visi faraonai buvo su ilgomis barzdomis, netgi faraonės moterys dėdavosi dirbtines barzdas, o šiaurėje tai buvo labiau praktinis dalykas – nešąla veido oda, žmogus atrodo grėsmingesnis. Bet tas grėsmingumas net kare gali būti lengvai pažabotas. Aleksandras Makedonietis, pavyzdžiui, neleido savo kariams nešioti barzdų, argumentuodamas didesniu pažeidžiamumu – juk priešininkas gali griebti už jos. Mitologijoje sutinkami Dievai – Dzeusas, Poseidonas ir kiti – irgi buvo su barzdomis.

Ankstesniais laikais barzdą augindavo ir dėl to, kad nelabai buvo kaip ją skusti, – tam nepritaikytais peiliukais atliekamas veiksmas buvo labai skausmingas – tik senovės Egipte vergams buvo prievolė depiliuoti visą odą. Jie skusdavosi kriauklėmis. Netgi tas žodis – barbarai, kuris asocijuojamas su laukiniu žmogumi, turi lotynišką šaknį "barba", reiškiančią barzdą.

– Kas pasikeitė per šešerius Barzdų klubo gyvavimo metus?

– Dabar apsidairau gatvėje – vien barzdočiai, ir tai nebestebina. 2012 m. eidamas gatve sulaukdavau įžeidžių replikų. Dabar visuomenė yra draugiškesnė, tokia išvaizda tapo norma. Barzdų klubas nesistengia pakeisti visuomenės ir visus vyrus paversti barzdočiais, tiesiog rodome naudos visuomenei pavyzdį.

– Kas vyksta jūsų organizuojamos šventės metu?

– Barzdų dieną švenčiame ne tik mes – pirmąjį rugsėjo šeštadienį ją mini daug pasaulio šalių. Tą dieną tiesiog susirenkame, pasibūname kartu – nežiūrime į tai pernelyg rimtai, viskas vyksta per juoko prizmę. Šventė yra atvira visiems – ateina ir merginų, ir šeimų. Vyksta barzdų čempionatas – pagal europinius standartus varžomasi dvejose kategorijose: visa barzda (full-beard) ir iškarpyta, modeliuota barzda (free-style),  bet šiemet daugiau dėmesio skirsime būtent 100-mečio barzdoms. Ir, žinoma, nešame žinią apie donorystę – juk net mažas gestas gali daryti pokyčius.

– Visuomenėje dar gajūs stereotipai: jeigu barzdotis, tai bus arba bardas, arba hipis, arba dar kas nors. Kovojate su tuo?

– Iš pradžių tas noras kovoti buvo, bet vėliau atėjo supratimas, kad taip norima žmogų priskirti tam tikrai kategorijai. Iš pradžių buvome maištininkai, kovoję prieš išsakomas nuomones, bet paskui pamatėme, kokie žmonės tas nuomones reiškia. Imti kiekvieną repliką giliai į širdį yra per didelis galvos skausmas. Kai kūrėme klubą, vadovavomės tokia virsmo taisykle: iš pradžių iš tavęs juoksis, vėliau kritikuos, stebės tave ir, galų gale, žavėsis.

Našlaičių paieškos

Anot projekto autorės Silvijos Burokaitės, šiemet dailės katalogų skaitmeninimas pasirinktas neatsitiktinai – M.K.Čiurlionio dailės muziejus tokių katalogų turi bemaž daugiausia. 2017 m. pirmą kartą projekte dalyvavęs muziejus skaitmenino grožinius kūrinius. "Praeitais metais tik pabandėme – šiemet sekėsi geriau", – teigė ji.

Tokia kūrinių našlaičių – nenustatytų teisių turėtojų kūrinių – autoriaus teisių paieška yra būtina norint skaitmeninti ir leisti visuomenei viešai naudotis kūriniais. Sėkmingai nustačius autorystę muziejus gali pasirašyti sutartį su autoriaus teisių turėtoju dėl šių teisių perdavimo įstaigai, o ši pasirūpina jo sklaida.

Informacija apie autorius

Vykdydamas projektą per šiuos metus muziejus suskaitmenino penkiolika dailės katalogų. Nors jų yra gerokai daugiau, kai kurių skaitmeninimo procesas lengvesnis dėl jau nebegaliojančių autoriaus teisių, yra daug dar tik pradėtų darbų. Anot S.Burokaitės, paieškos procesas imlus laikui.

"Pirminę informaciją renki internete – visų pirma nusistatai, kada autorius mirė. Nuo to priklauso, ar jam yra taikomos autoriaus teisės, ar ne. Jeigu negalioja, gali laisvai skaitmeninti ir viešinti, jeigu galioja – ieškai, ar yra palikuonių ar kitų giminių. Dažnai tenka ieškoti per LATGA sistemą, kadangi būna tokių, kurie suderina, kad užmokestis ir kiti klausimai keliautų per šią asociaciją. Vėliau ieškoma ir kitose bibliotekose, turime lengviau informaciją surasti padedančius konsultantus", – teigia projekto autorė.

Jeigu yra žinoma, iš kokio miestelio ar kaimelio yra kilęs autorius, važiuojama į jo gimtinę, ieškoma informacijos kraštotyros muziejuose. "Muziejai renka informaciją apie to krašto žymesnius žmones, jie dažnai turi kontaktus giminaičių, kuriems dabar priklauso kūrinių autoriaus teisės", – kalba S.Burokaitė.

Tiems autoriaus teisių turėtojams, kurių kūriniai buvo skaitmeninti ir viešinami jiems nežinant, numatytos kompensacijos. "Būna taip, kad žinome, jog tam tikro kūrinio autoriaus teises turi autoriaus dukra ar sūnus, bet tiesiog negalime su jais susisiekti, nes neturime kontaktų, todėl tiesiog skaitmeniname katalogus – ypač jeigu jie yra vertingi ir jų nėra daug. Jeigu tokiu atveju atsiranda tų autoriaus teisių turėtojai, jie turi teisę prašyti kompensacijos. Šiuos dalykus daugiau kuruoja Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka", – nurodė S.Burokaitė.

Tiesa, kompensacija yra labai simbolinė ir siekia vos kelis šimtus eurų.

Tiems autoriaus teisių turėtojams, kurių kūriniai buvo skaitmeninti ir viešinami jiems nežinant, numatytos kompensacijos.

Pagarba autoriaus teisėms

Pagal projektą per šiuos metus muziejus suskaitmenino penkiolika dailės katalogų, nors jų yra gerokai daugiau.

Projekto konsultantas Juozas Žitkauskas išskyrė kelis šio projekto būtinumo aspektus – visų pirma, nors pastaruoju metu daug kalbama apie autoriaus teises, visuomenė apie tai labai mažai žino. "Visi galvoja, kad pavogti iš parduotuvės dešrą – nusikaltimas, o panaudoti kūrinį be leidimo – ne. Mažai kas susimąsto, kad tų dešrų ar auksinių žiedų yra be galo daug, o meno kūrinys – vienas", – dėsto jis.

Be to, pristatydamas katalogų svarbą muziejus kartu pristato ir Lietuvoje bei išeivijoje kūrusius dailininkus. Apie gyvus menininkus, pasak J.Žitkausko, galime sužinoti nuėję į jų parodas, o jau mirę ir į aukštumas negalėję užkopti menininkai pamirštami. Vis dėlto, rašytojas mano, kad vaizduojamajam menui išlikti yra lengviau nei muzikai ar literatūrai. Jis teigia, kad dažnai dainų žodžių ir muzikos autoriai neprisimenami, o vietoje autorystės atsiranda užrašas "liaudies daina".

Projekto autorė dėmesį skyrė ir gyviems menininkams. "Pagalvojome apie gyvus dailininkus ir skulptorius – kodėl skaitmeninami tik jau mirusių menininkų darbai? Bendradarbiavome su keletu menininkų, džiaugiamės, kad jų katalogai jau taip pat viešai prieinami", – pasiekimais dalijasi S.Burokaitė.

Šiuo metu vyksta derybos dėl Vytauto Kasiulio ir kitų autorių katalogų skaitmeninimo, o projekto metu suskaitmeninti katalogai yra prieinami muziejaus interneto puslapyje.

Šlovės alėja

Baltas pastatas, puoštas vežimo ratais, įsikūręs Respublikos gatvėje, kiek atokiau miesto šurmulio. Jaukiame kiemelyje, siauruko vagone, įrengta kavinė, kurioje po spektaklių laisvalaikį leidžia ne tik vaikai. A.Markuckis pasakoja, kad čia teatras reziduoja jau 28 metus.

Tarpukariu šiame žydams priklausiusiame raudonų plytų namelyje veikė odų perdirbimo dirbtuvės, sovietmečiu jis tapo grūdų sandėliu. "Pro rūsį įvažiuodavo arklių traukiami vežimai, čia iškraudavo grūdus. Domėjausi šio pastato istorija – ateidavo kartais žmonės, atnešdavo nuotraukų", – prisimena A.Markuckis.

Prieš 32 metus tuomečiame linų gamybos susivienijime "Linas" A.Markuckio pradėtas kurti lėlių teatras jau ieškojo vietos namams.

"Vienam renginiui reikėjo manekeno, o kadangi čia prieš tai buvo prekybos valdybos sandėlis, paskambinau ir paklausiau, ar neturi. Man pasakė, kad yra sulūžusių manekenų. Paprašiau parodyti – gal iš jų kokį sveiką pasidarysiu. Atvažiavome į šitą pastatą ir aš tiesiog pasakiau: "Čia bus mano lėlių teatras." Po truputį jis toks ir tapo", – pasakoja teatro įkūrėjas.

Už direktoriaus nugaros matyti didžiulė eilė su rankų įspaudais – jis paaiškina, kad šie yra įžymių žmonių, buvusių teatro spektakliuose ir festivaliuose. "Atvažiuoja aktoriai, režisieriai, tai mes jų rankas ir atsiliejame. Galima sakyti – savotiška šlovės alėja", – šypsosi teatro vadovas.

Mes neturėjome žaislų ir kūrėme savo pasaulį. Bėgome nuo tos kasdienybės ir aš, matyt, radau save būtent teatro pasaulyje: galėjau pasaulį kurti tokį, kokio noriu.

Užuovėja nuo kasdienybės

Paklaustas, kaip gimė tokio teatro idėja, A.Markuckis juokiasi: "Iš pradžių buvau vienas: ir direktorius, ir aktorius." Šias "pareigas" jis užėmė būdamas šešerių, kai namo kieme rodė lėlių spektaklius. Kodėl šešerių berniukas staiga susidomėjo lėlių teatru?

"Todėl, kad šeimoje buvo šeši vaikai, tėvas buvo girtuoklis, visus daužydavo, mes neturėjome žaislų ir kūrėme savo pasaulį. Bėgome nuo tos kasdienybės ir aš, matyt, radau save būtent teatro pasaulyje: galėjau pasaulį kurti tokį, kokio noriu, – gerą ar blogą, gražų ar baltą, niūrų ar juodą", – giliai atsidusdamas atsako pašnekovas.

Apie teatre statomų spektaklių pasakišką pozityvumą režisierius vienareikšmiškai atsakyti negali. "Visos pasakos, atrodo, baigiasi laimingai, arba jos kažko moko. Vaikystėje dėliojau pasakas, kaip norėjau, – galėjau vilką padaryti gerą, o tris paršelius – blogus. Dabar turiu profesiją ir žinau, kaip reikia daryti. Būna taip, kad kas patinka tau, nepatinka žiūrovams. Kadangi gyveni tarp žmonių, turi prie jų taikytis. Vis dėlto ne aš vienas statau spektaklius – atvažiuoja ir kiti režisieriai", – pasakoja A.Markuckis, kurio vadovaujamame teatre šiuo metu dirba 25 žmonės, o per metus suvaidinama 270 spektaklių.

Antanas Markuckis

Į gastroles – vežimu

Teatras turi autobusiuką, tačiau į gastroles po Lietuvos miestelius ir kaimus aktoriai vis dar traukia vežimais. Paklaustas, kaip kilo idėja gastroliuoti būtent tokiu būdu, pastebi, kad pasikinkyti arklį prieš tris dešimtmečius buvo nesunku. "Dabar tų arklių ne tiek ir daug – Pasvalio rajone gal aštuoni telikę", – spėja jis.

Apie pačią gastrolių idėją A.Markuckis juokauja: "Jau esu sakęs, kad telefonu paskambino Dievas ir paprašė sukalti vežimą. Bandžiau paskui tuo numeriu prisiskambinti – nepavyko."

Iš tiesų tai buvo bandymas atrasti formą – tai jis palygino ir su projektu "Misija Sibiras". "Kas turėjo atsitikti tų jaunų žmonių galvose, kad jie ten važiuotų? Suprantu, jeigu dar ten būtų giminaičiai, norėtųsi ar kapą aplankyti, ar pamatyti, kaip gyveno. Taip ir čia – svarstei, kaip čia įdomiau padaryti. Ar nebūtų galima atgaivinti Juozo Vaičkaus "Skrajojančio teatro" tradicijos", – dalijasi svarstymais.

Lėlių vežimo teatras, pasikinkęs arklius, į gastroles važiuoja su tam tikra misija – ten, kur nėra kultūros namų, jokių kultūros židinių. "Arkliai – tai tik forma, kaip mes visa tai pateikiame. Kaip cirkas atsiveža savo šapitą", – aiškina jis.

Kaime vaidinti maloniau

Keliaudamas net į mažiausius kaimus, kur gyvena niekur iš ten neišvažiavę žmonės, teatras visada sulaukia žiūrovų. "Na, įsivaizduokite – į jūsų kiemą atvažiuoja teatras, argi neitumėte? Arkliai, penkiolika žmonių, penkios mašinos, vežimas, muzika, garsiakalbiai, artistai ir visa kita. Tai žinoma, kad sueina žmonių. Dabar gal mažiau, nes kaimo tuštėjimo metas", – liūdnai prityla A.Markuckis.

Jis pastebi miesto ir kaimo žmonių emocijų skirtumus, pasakoja, kad gilesnio kaimo vaikai visada sėdi po spektaklio, dar kažko laukia. "Jie nežino, kad reikia ploti, jie išsižioję žiūri ir nenori, kad tai pasibaigtų. O miesto vaikai išlepinti technologijų, koncertų, renginių. Kaime daug maloniau vaidinti nei mieste", – tvirtina unikalaus teatro direktorius.

Gerų prisiminimų pašnekovas turi ir apie Kauną – čia yra lankęsis ir su arkliais, ir su mašinomis. "Turiu čia draugų, bendraujame su Kauno lėlių teatru. Man labai patinka Muzikinio teatro skveras, Laisvės alėja man kvepia senąja Lietuva. Bet, jei atvirai, Kaunas man kiek per didelis. Aš juk augęs kaime", – atvirauja A.Markuckis.

Išlydėdamas iš teatro jo šeimininkas pamato už arkliukų figūrėlių palei kelią užkliuvusius mūsų žvilgsnius. "Dabar žmonės taip automobiliais užstato visą prie teatro esančią aikštelę, kad mamoms su vėžimėliais nėra kur praeiti. Tad specialiai tais arkliukais atitvėrėme gabaliuką asfaltuoto kelio", – paaiškina originalų sprendimą.

Beveik 9 tūkstančius dviračių, riedučių ir paspirtukų mėgėjų ir profesionalų iš visos Lietuvos ir užsienio subūręs renginys nebūtų įmanomas be pusšimčio savanorių, lydėjusių Velomaratono dalyvius viso renginio metu. Kaip gi atrodo renginys jų akimis?

Jeigu velomaratono dalyviui pagrindinis renginys prasideda nuo starto linijos, registracijos savanoriai plušėti pradeda trimis dienomis ankščiau – išankstiniame dalyvių paketų atsiėmimo punkte jie pasitinka žmones su šypsena ir nuo pasisveikinimo prasideda tūkstančius kartų kartojamas veiksmas – asmens tapatybės dokumento patikrinimas, asmens suradimas sistemoje, startinio numerio suradimas bei jų pačių dėlioto paketo įteikimas dalyviui. Čia jie dirba susiskirstę po du – dažnai ankščiau vienas kito nepažinoję jaunuoliai turi dirbti labai sklandžiai ir operatyviai, kad nesusidarytų eilės.

15 minučių iki starto

Ne pirmus metus tokio tipo renginiuose savanoriaujanti Viktorija pasakoja, kad dalyviai vis dar vangiai atsiima dalyvių paketus iš anksto, tad baisiausios būna paskutinės penkiolika minučių iki didžiausio dalyvių skaičių turinčio mėgėjų riedėjimo. Dalyviai dažnai neįvertina, kad kartu su jais rieda beveik 7 tūkstančiai dalyvių ir, nepasiėmę paketo ankščiau, piktinasi lėtu savanorių darbu.

Dalyviai dažnai neįvertina, kad kartu su jais rieda beveik 7 tūkstančiai dalyvių ir, nepasiėmę paketo ankščiau, piktinasi lėtu savanorių darbu.

„Kai kurie mėto piktas replikas dėl asmens tapatybės kortelių – neva, juk šioje rungtyje važiavimas nemokamas, kam reikia tiek formalumų. Pagrindinis mus tikrinti dokumentą įpareigojantis dalykas – naujai įsigaliojęs asmens duomenų apsaugos įstatymas, taip pat renginio metu vyksta riedlenčių parko lošimas – tokį savo miestui gali atnešti gausiausiai velomaratone dalyvaujanti Nutrilite komanda“,- pasakoja ji.

Viktorija prisimena atvejį, kai, norėdamas laimėti, vienas miestas pateikė penkių puslapių ilgio dalyvių sąrašą – tą kartą už visus miesto draugus atsiimti paketų atėjo du žmonės. O komandos dalyvių skaičius vertinamas ne pagal iš tikrųjų prie starto išsirikiavusių žmonių skaičių, o pagal atiduotų startinių paketų kiekį, tad tokie sąrašai – landa nesąžiningiems kėslams. Dar kartais pasitaikantis atvejis – kai dalyvio numerio savanoriai negali rasti, o ir atėjęs numerio atsiimti žmogus jau sistemoje atžymėtas kaip pasiėmęs. Dažnu atveju numerį būna pasiėmę dalyvio draugai arba nepranešę už visą komandą atsiimantys kolegos – kad tokių nesklandumų būtų mažiau, numerį atsiimti šiemet galėjo tik pats dalyvis arba jo dokumentą turintis asmuo.

Vis dėlto, geras tuzinas registracijoje sėdinčių savanorių net matydami, kad eilės nemažėja, rankų nenuleidžia – pasibaigę prieš tai sudėlioti startiniai paketai yra tuoj pat dėliojami, dėžėse sukrauti dalyvių numeriai akimirksniu surandami, patikrinami ir atiduodami dalyviui jau šaukiant „praeikite čia, kas laukiate!“

Padeda ten, kur reikia

„Prie vieno objekto man reikia keturių savanorių“,- pribėgęs prie kolegos sako vienas iš savanorių koordinatorių – būtent tokiais „lakstūnais“ tampa operatyvioji grupė, kurie turi galimybę pamatyti renginį iš įvairiausių kampų. Šie savanoriai-universalai turi mokėti viską – nuo darbo registratūroje ir brangių eksponatų saugojimo iki pagalbos trasoje, tad tokios patirtys reikalauja didelio dėmesingumo ir gebėjimo greitai persiorientuoti. Dalyviams orientuotis padeda starto – finišo savanorių komanda. Čia jie laiko iš toli matomus dalyvių sustojimo pagal numeraciją ženklus ir starto juostas. Per mėgėjų važiavimą pačioje išriedėjimo laukiančios eilės pabaigoje stovinčios merginos laiko numerius, prašančius sustoti dalyvius, kurių starto numeris yra didesnis nei 4500 – jos atvirauja, kad ne visi laikosi nurodymų ir kartais stoja ne į savo „gardą“, išsiskirti nenori ne visus dalyvius vienu metu registravusios komandos arba draugų grupės. „Susidūrėm su tokia problema – paskutinis skaičius nesiekia net penkių tūkstančių, o važiuoja beveik šeši – kaip sustatyti tokią masę kai kitur savanoriai stovi kas penkis šimtus dalyvių?“- kalbėjo savanorė.

Darbo šios srities savanoriai turėjo per vaikų važiavimą – pastarieji stumdosi, nori įlįsti kuo arčiau starto linijos, bet akivaizdu kad 1411 važiavusių vaikų į vieną liniją nesustatysi, o ir vis nufotografuoti savo atžalas norintys tėveliai ne iš pirmo karto suprasdavo, kad nepasitraukę jie tiesiog trukdys vaikams važiuoti. Mažiesiems finišavus savanoriai jau laukė jų su medaliais – čia buvo daug šypsenų ir padėkų, bet netgi ir čia įsiaudrinusius vaikus teko stabdyti ar bėgti iš paskos tam, kad mažyliui ant kaklo atsirastų medalis. Kaip ir kiekviename dideliame renginyje nebuvo apsieita ir be paklydimų – pas mėlynais marškinėliais pasidabinusius savanorius atbėgdavo ir savo atžalų surasti negalintys tėvai ir į ašaras puolantys vaikai.

Trasoje medikams darbo nebuvo

Kadangi dieną nebuvo nei lietaus, nei kaitrios saulės, medikai savanoriai galėjo atsipūsti – pranešimų apie rimtas dalyvių traumas jie negaudavo. Kas gerą kilometrą išsidėstę pirmąją pagalbą teikti apmokyti medikai-savanoriai pasakojo besitikintys, kad darbo nebus ir visi trasą įveiks saugiai. Krentančių, žinoma, buvo, bet jiems atsikelti padėdavo šalia važiuojantys dalyviai arba savanoriai ir, įsitikinę, kad stipriai nesusižeidė, išleisdavo toliau į trasą. Tokie įvykiai dažnu atveju būdavo didelio dviratininkų susikaupimo vietose, viena tokių – trasoje stovėjęs vandens punktas.

Mėgėjai vandens savanoriams pailsėti neleido

Čia visus dalyvius atsigaivinti kvietė penki į vienkartinius puodelius vandenį išpilstę savanoriai. Pro juos važiavo ryte startavę 50 ir 100 kilometrų važiavę sportininkai bei popiet išriedėję 10, 20 ar 30 kilometrų atkarpą laisvai pasirenkantys mėgėjai. Kai užplūdo didžioji mėgėjų važiavimo banga, savanoriai tvirtai teigė: „sportininkai buvo geriau“. Toks jų pareiškimas buvo tikrai motyvuotas – pastarųjų buvo žymiai mažiau, o ir faktas, kad jie varžėsi dėl prizinių vietų lėmė menką norą sustoti atsigerti. „O, žiūrėkite, vėl automobilis važiuoja, vadinasi už jų – trys pirmaujantys“,- sako viena savanorė. Kitas patikina – šie vandens tikrai neims.

Netgi norėdavę atsigaivinti sportininkai nesustodavo, o vandenį iš rankų imdavo nesumažindami greičio – po tokių greituolių beveik visas iš suspausto puodelio vanduo atsidurdavo ant asfalto arba – dar blogiau – ant paties savanorio. Kai kurie, supykę, kad jie užtveria dalį kelio, specialiai tėkšdavo puodelius ant žemės.

Mėgėjų važiavime žmonės niekur neskubėjo, tad ramiai sustodavo ir atsigerdavo, tad sudarydavo didžiausias spūstis. „Nesustojam, nesustojam – imkite ir iškart važiuokite – pakeliui išmesite“,- vis šūkaudavo viena savanorė, kol kiti du greitai plėšė vandens butelių pakuotes ir pilstė vandenį. Čia taip pat nebuvo vieno nurodinėjančio žmogaus – kiekvienas iš jų turėjo matyti situaciją, intuityviai bėgti padėti pilstyti, dalinti vandenį ar nukreipinėti sustojusius dalyvius. Visai nenuostabu, kad tokia masė važiuojančių pakelėje paliko didžiulį išmestų puodukų ruožą.

Viena savanorė juokavo, kad šaukiant „vanduo“ būtina pridėti žodį „nemokamas“.

„Žmonės galvoja, kad dar paskui gal už jį susimokėti reikės, ar kad jis jiems nepriklauso – kai pasakai, kad dalini nemokamai – privažiuoja, atsigeria ir net padėkoja“,- pasakojo ji. Pakeleiviai taip pat smalsavo, kas čia vyksta – vieni dėl depozito bandė ieškoti numestų butelių, kiti pareiškė norą vandens butelį nusipirkti. Savanorius džiugino nenorintys bet kur mesti puodelių žmonės, kas išprovokavo ilgametį savanorį Darių pasilengvinti sau darbą – eiti su didžiuliu šiukšlių maišu ir pažaisti savotišką taiklumo žaidimą – dalyviai šį sumanymą sutiko palankiai. Linksmino juos ir kostiumais pasipuošę dalyviai – „Metų stilingiausio dviratininko“ titulą gavęs su dukryte važiavęs vyriškis buvo apsirėdęs karvutės kostiumu ir prie vandens punkto surengė nedidelį improvizuotą spektaklį. Kai kurie prašė nusifotografuoti arba būti aplaistytais.

Riedant paskutiniams dalyviams vieni vis dar stovėjo ištiesę puodukus, kiti jau rinko puodelius į maišus. Vėliau jie visi susitiko ant pagrindinės scenos – bendrai nuotraukai. Darius sakė, kad jaučiasi lengvai, bet maloniai pavargęs, o nuo intensyvaus darbo dar vis raudonio išmušta Viktorija tvirtai teigia: „Darbo yra ir jo daug, bet visada norisi sugrįžti. Tai – lyg priklausomybė.“

Šis koncertas yra visa vasarą vykstančio „Pažaislio liepų alėjos vakarų“ festivalio dalis. Užsienio atlikėjai šiame festivalyje pasirodo pirmą kartą.

Vienuolyno kiemelyje juntamas gamtos ir ramybės pulsas, tad žiūrovai į koncertą atėjo nelabai įpareigojančiais rūbais, o kai kurie organizatorių prašymą esant lietingam orui pasirūpinti apsauga nuo lietaus priėmė per daug rimtai, tad kur ne kur buvo matyti žmonės su lietpalčiais. Vis dėlto, keturi gerai žinomo ansamblio „Suliko“ solistai savo balso tembrais glostė susirinkusiųjų širdis, o keliais balsais atliekami kūriniai savo skambesiu priminė darniai giedančio choro galią.

Ansamblis „Suliko“ šiais metais yra labai dažnas svečias Lietuvoje minint Lietuvos valstybės atkūrimo ir Sakartvelo nepriklausomybės atkūrimo 100- mečius – prieš tai gegužę viešėję Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje jie surinko pilną žiūrovų salę.

Nors vakaras buvo išties ramus, Pažaislio vienuolyno kiemelyje toli gražu ne visos žiūrovams skirtos vietos buvo užimtos – bene kiekvienoje iš kelių dešimčių prieš sceną išstatytų eilių galima buvo matyti bent po kelias laisvas vietas.  Tai nesutrukdė atlikėjams po kiekvieno atlikto kūrinio girdėti garsias susirinkusios publikos ovacijas. Jaunimo žiūrovų gretose nebuvo daug, o ir didelę dalį atėjusių sudarė susižavėjimo atlikėjais neslepiančios ir netgi ašarą išspaudžiančios žiūrovės.  Dvi valandas trūkusio koncerto metu keturi iš Sakartvelo atkeliavę atlikėjai atliko dainas ne tik a capella, bet ir papildydavo polifoninį balsų skambesį gyvai skambančios gitaros arba įrašyta muzikine aranžuote.

Vieną kūrinį po kito atlikę užsienio solistai sceną užleido ir romansų primadona tituluojamai Liuba Nazarenko, pakerėjusiai publiką savo žemu, aksominiu tembru. Įsijautusi į muzikos ritmą ji į virpino orą praeito amžiaus miesto, saloniniais, liaudies bei čigonų- rusų romansais taip papildydama „Suliko“ solistų pristatytą gruzinų liaudies muziką ir miesto folklorą.

Vakare pragiedrėjęs dangus subūrė pagal „Erasmus+“ vykdomą projektą „Bendruomenė: senjorų įtraukimas“ susirinkusius jaunuolius iš Turkijos, Bulgarijos, Lenkijos, Latvijos, Lietuvos ir Portugalijos ir įvykdyti renginio „Šok su močiute: tarptautinis renginys“ tikslą – pakviesti šokiui Kauno senjorus. Vis dėlto, iškart nedrįsę prisijungti po kelių šokių kauniečiai įsidrąsino – į šokančiųjų gretas atsistojo ir suaugę, ir vaikai. Renginio metu buvo pristatyti visų šešių šalių tradiciniai šokiai.

Vyčio skulptūra kaip susirinkimo vieta šiam renginiui pasirinkta neatsitiktinai. Vos tik visuomenei pristačius skulptūrą, ji tapo miestiečių ir miesto svečių traukos objektu, todėl buvo nuspręsta šokių vakarą surengti būtent čia.

Organizacijos „Aktyvus jaunimas“ projektų vadovė Ieva Sakalauskaitė pasakoja, kad tai yra jaunimo mainų antroji dalis – prieš tai Kaune mokymus turėjo jaunimo darbuotojai, dabar čia susirinko ir pats jaunimas nuo 18 iki 30 metų.

„Mes darome visokias veiklas su senjorais čia, Kaune. Mūsų tikslas yra padėti jaunuoliams kuo daugiau bendrauti su senjorais ir parodyti visuomenei, kad senjorai yra tokie pat įdomūs, svarbūs, kad jie yra visuomenės dalis“, – sako ji.

I. Sakalauskaitė pastebi, kad visuomenė senėja ir gyvenimo trukmė ilgėja, tad siekia išlaikyti senjorus kuo aktyvesnius.

Į šokėjų ratą sustoję kauniečiai netgi gerai nesuprasdami anglų kalbos jautėsi puikiai, mat visos šokių instrukcijos buvo duodamos tiek anglų, tiek lietuvių kalbomis, o ir patys užsieniečiai bandė kalbėti lietuviškai ir taip privertė miesto gyventojus šypsotis.

Darbo dienos popietę Palemone miesto šurmulio nesigirdi. V.Kudirkos viešosios bibliotekos Palemono padalinio prieigose, po plačia kaštono laja, stūkso suoliukas su balta bibliotekos ženklu pažymėta dėže. Čia vietos bibiliotekininkai kviečia darbo popietę atsipūsti, prisėsti pavartyti dėžėje sudėtų žurnalų.

Paklausta apie iniciatyvos atsiradimą, bibliotekos Palemono padalinio vedėja Toma Žvirblienė neslepia: tokiu būdu tikimasi pritraukti skaitytojų ir į pačią biblioteką.

"Tas suoliukas visai neseniai čia atsirado, tad tiesiog norėjosi jį išnaudoti. Norime pritraukti suaugusius žmones skaityti – vaikų turime nemažai", – sako pašnekovė. Bibliotekininkė pastebėjo: jauniausi kauniečiai užsuka ne tik skaityti, bet ir pažaisti kompiuteriu. Bibliotekos neaplenkia ir senjorai, tik darbingo amžiaus žmonių nematyti.

Karštą popietę skaitančiųjų nebuvo matyti, tačiau T.Žvirblienė tikino: per bibliotekos langą matomas suoliukas norinčiųjų paskaitinėti sulaukia. "Žinoma, žmonių dar nebuvo labai daug, kadangi iniciatyva pradėjo veikti tik nuo šio mėnesio. Vis dėlto, planuojame iniciatyvą pratęsti iki rugsėjo pabaigos – jeigu tam bus tinkami orai", – sakė ji.

Dažna bibliotekos skaitytoja Danguolė antrino vedėjai: dėl darbų sode laikraščius paskaitinėti mėgstanti moteris vasarą bibliotekoje lankosi rečiau. Paklausta, ar girdėjo apie skaitymo suoliuko iniciatyvą, ji kraipo galvą: "Negirdėjau, bet, jeigu akys ne taip pavargtų nuo skaitymo, mielai ten pasėdėčiau."

Netoli bibliotekos vaikščiojanti gyventoja Vita teigia girdėjusi apie projektą, bet pati dar jo neišbandė. Moteris sakė mėgstanti skaityti namuose, o jos lentynose puikuojasi daug sesers pirktų romanų ir detektyvų. Kaip pritraukti žmones į biblioteką? "Norėtųsi literatūros vakarų, poezijos skaitymų – anksčiau čia tokie vykdavo", – siūlė Vita.

Kai kuriuos potencialius skaitytojus veikiausiai atbaido ir suoliuko darbo laikas – darbo dienomis nuo 10 iki 18 val. sukurta galimybė paskaitinėti kertasi su įprastu žmonių darbo grafiku. "Deja, kol kas neturime kaip tos dėžės pritvirtinti, galbūt ateityje turėsime – kol kas nesinori palikti žurnalų be priežiūros. Vasaros metu dirbame iki 18 val., rudenį dirbsime valanda ilgiau", – pasakojo T.Žvirblienė.

Impulsas – e.laiškas

Fotografijų ciklas atsirado netyčia – į e.paštą gautas pigaus skrydžio į Niujorką pasiūlymas suviliojo I.Švelnį ir, dar nežinodamas, ką tiksliai veiks šiame mieste, jis septynioms dienoms iškeliavo už Atlanto. Geras dvi dienas I.Švelnys vaikščiojo Niujorko gatvėmis be fotoaparato bandydamas pajusti tikrąjį Niujorką, pamatyti neturistinį jo veidą.

Po tų dviejų apsižvalgymo dienų į gatvę išėjęs menininkas miestą stebėjo kitaip: krūtinės lygyje pakabintas fotoaparatas spragsėjo būsimų nuotraukų herojams nematant.

Kaip pasakoja pats I.Švelnys, daugeliu atvejų norėta eliminuoti žmogaus esybę, individualumą, palikti tik kontūrus, todėl postprodukcijoje buvo naudojamas vaizdo kontrastinimas.

Daugelyje nuotraukų matomas objektų išsiliejimas nėra fokusavimo brokas – anot menotyrininko, jis perteikia gatvės gyvenimo dinamiškumą.

Iš pirmo žvilgsnio galerijoje pateikti vaizdai neturi chronologijos, vienos minties. Vis dėlto per tris vaikštinėjimų dienas radosi ir kadrus siejantis bendrasis vardiklis. Ilgiau fotografuojamame mieste gyvenantys žmonės įvertino jo darbą. "Sakė, kad tiksliau ir atvaizduoti nebuvo galima", – prisipažino menininkas.

Pratęsta mintis

Tokia fotografija, anot aprašymą parodai kūrusio menotyrininko Tomo Pabedinsko, yra savaime ekspresyvi. Anot kritiko, ligšioliniuose darbuose autorius atsiskleidė ne kaip išraiškingiausių natūralios gyvenimo tėkmės akimirkų fiksuotojas, bet kaip fotografuojamų siužetų režisierius ir estetas, nebijantis nuotraukose kone neatpažįstamai transformuoti įprastus tikrovės vaizdus. Šiuo atveju fotografijos reikalauja kitokio santykio – jos rodo tikrą Niujorko gatvėse verdantį gyvenimą, kuris yra spontaniškas, nenuspėjimas. Fiksuojant gyvenimo akimirkas sąlygas diktuoja nebe fotografas.

"Neturėdamas galimybės apgalvoti ir sukomponuoti būsimo kadro, jis turi pasikliauti intuicija ir akimirksniu priimti sprendimą, ką ir kaip įamžinti nuotraukoje", – recenzijoje rašė T.Pabedinskas.

Kartais I.Švelnys perteikia tokias scenas, kur nėra aiškaus siužeto arba fotografijos veikėjų tarpusavio santykio: žiūrovas turi gerokai įsižiūrėti į kadrą, kad kažką atrastų, sugalvoti scenos pratesimą, interpretuoti pastebimus simbolius. Vis dėlto tai yra žanro specifika – palikti žiūrovui šiek tiek erdvės ir neaiškumo.

Daugelyje nuotraukų matyti išsiliejęs objektų vaizdas nėra fokusavimo brokas – anot menotyrininko, jis perteikia gatvės gyvenimo dinamiškumą, o daugiaplaniai vaizdai – ne tik galvosūkis žiūrovui, bet ir galimybė atvaizdo prasmę padauginti iki begalybės.

Šiurkščiai švelni realybė

Per tris klajonių dienas fotoaparato mygtukas buvo nuspaustas apie 500–700 kartų. "Einu gatve ir galvoju – tą ir tą turiu, dar štai to reikia. Kas pusvalandį, valandą pasižiūriu, ką pasidariau. Vėliau, kai išvydau kadrus kompiuterio ekrane, vėl tiesiog intuityviai suprasdavau, kuris kadras yra geras ir atitinka idėją. Netgi nuotraukų išdėstymas čia, parodoje, yra intuityvus – tad nė neklauskite, kodėl būtent šias nuotraukas ir būtent taip sudėjau", – juokiasi I.Švelnys ir atkreipia dėmesį į didžiausią fotolakštą. "Ją fotografavau metro ir tik apdirbęs supratau, kas joje užkoduota. Aš tikiu kodais, jų mano kūryboje yra daug. Tai lyg perspėjimas visiems lekiantiems – vienas žmogus nieko nesako ir staiga sustoja, o rankose laiko kryžių. Čia niekas nemontuota – tai tiesiog kadras", – pasakojo jis.

Pats gatvės fotografijos žanras atsirado ten, kur I.Švelnys kūrė šį fotografijų ciklą – Amerikos didmiesčių gatvėse.

"XX a. šeštajame ir septintajame dešimtmečiais amerikiečių fotografai, klajodami miestų gatvėmis, įamžino jų chaotišką gyvenimą, socialinius prieštaravimus, žmonių susvetimėjimą, o kartais – net ir egzistencinę dramą. Tokį fotografų požiūrį perteikė anuomet įprastų technolginių ir estetinių kokybės reikalavimų neatitinkantys šurkštūs tikro gyvenimo vaizdai, o jų prasmės neapibrėžtumas tapo neatskiriama amerikietiškos gatvės fotografijos dalimi", – rašė T.Pabedinskas.

Dėžutės jausmas

Už Atlanto I.Švelnys sakosi pajutęs besąlygišką bėgimą – atrodo, kad gyveni dėžučių pasaulyje. "Atsikeli iš dėžutės, nueini į kitą baltą dėžutę, nusiprausi po dušu ir šitaip lyg pabūni gamtoje. Lifto dėžute iš penkiasdešimto aukšto nusileidi žemyn, sėdi į metro dėžutę ir darbe – vėlgi sėdi dėžutėje. Ir taip visą gyvenimą", – dalijasi įspūdžiais fotomenininkas.

Lygindamas Niujorko ir Lietuvos žmones jis teigė, kad lietuviai laisvės turi daugiau. "Mes išeiname pasivaikščioti į mišką ir jaučiamės laisvi. Niujorke žmonės gali būti laisvi tik namuose, vos išeini į gatvę – tavo laisvė yra apribojama nedidelio aplink tave esančio kvadrato", – pasakoja jis.

Parodos autorius atkreipė dėmesį, kad nuotraukose žmonės nežiūri vienas kitam į akis, žvilgsnis dažniausiai nuklysta į asmens juostos lygį, mat šioje vietoje dažniausiai yra laikoma piniginė. "Ten žmonės galvoja, kaip iš tavęs išgauti tą dolerį. Vis dėlto čia tik mano patirtis, tad ji gali būti klaidinga", – sako I.Švelnys.

Pats parodos pavadinimas "I love NY" ("Aš myliu Niujorką") dažnam primins jau bene patentuotą šio miesto ženklą. Vis dėlto autorius didelės meilės šiame mieste nemato – anot jo, čia kiekvienas – už save, kiekvienas bando išgyventi.

Autorius skuba ir raminti tuos, kurie monopolinį miestą įsivaizdavo kitaip. "Tikiuosi, kad jūs keliaudami į Niujorką nevažiuosite manydami, kad jis yra tik toks. Greitai ruošiuosi pristatyti ir gražiąją šio miesto pusę, kur stūkso rūke skendintys dangoraižiai", – planais dalijosi fotografas. Parodyti gražų jis planuoja ne tik Niujorką – kuriamą galeriją sudarys kelių didelių miestų peizažai.

Kas? I.Švelnio paroda "I love NY".

Kur? Lietuvos švietimo istorijos muziejuje.

Kada? Veikia iki rugpjūčio 29 d.