Automobilių susidūrimai gali įvykti nebūtinai dėl vairuotojų neapdairumo ir per didelio greičio. Kartais automobilis į įvykį pakliūva dėl to, kad jis negali sustoti. Dažniausia to priežastis – trūkusios stabdžių sistemos žarnelės ar kiauri vamzdeliai.

Pirmieji požymiai, kad stabdžių sistemoje kažkas negerai, yra pasikeitęs stabdžių pedalo jautrumas ir jo eiga. Paprastai tariant, jeigu stabdant pedalas nusispaudžia iki pat galo, vadinasi, kažkur yra stabdžių skysčio nuotėkis per sistemos vamzdelius. Jeigu stabdžių pedalas tampa laisvas ir labai lengvai nusispaudžia iki dugno iš karto, tikėtina, kad trūko stabdžių žarnelė.

Ir vienu, ir kitu atveju stabdymas tampa labai neefektyviu arba automobilis nestoja apskritai. Patekus į tokią situaciją, sumažinti susidūrimo pasekmes arba mėginti jo išvengti apskritai galima rankinio stabdžio pagalba. Tačiau svarbu, kad ir jis veiktų kaip priklauso, nes, kaip pastebi Vilniuje esančio automobilių serviso vadovas Arvydas Gailiušas, dažnas vairuotojas nesirūpina ir juo.

„Dažniausiai būna taip, kad pas tuos automobilius, kuriuose yra surūdijusi stabdžių vamzdelių sistema, blogai veikia ir rankinis stabdys. Tokiu atveju, neatsitrenkti į kitą automobilį yra praktiškai neįmanoma“, – prižiūrėti ir rankinį stabdį ragina A. Gailiušas.

Dažnas vairuotojas problemos net neįtaria

Apie tai, kad stabdžiai, kaip žmonės sako, „laikosi ant garbės žodžio“, dažnas vairuotojas net neįtaria. Tačiau patyrę servisų darbuotojai stabdžių sistemos trūkumus gali pastebėti iš karto.

„Mes automobilius į servisą įvarinėjam patys ir dažnai būna, kad kyla įtarimas dėl blogai veikiančių stabdžių. Net jei žmogus neprašo, užvažiuojame ir patikriname efektyvumą“, – kad kilus net menkiems įtarimams dėl blogai veikiančių stabdžių patys meistrai imasi iniciatyvos juos patikrinti, pasakoja autoserviso „Kemi“ meistras Tomas Miežonis.

Kartais būna ir taip, kad klientas atvyksta dėl ūžiančio guolio ar bildančios važiuoklės, tačiau netrukus paaiškėja, kad kuo skubiau reikia remontuoti stabdžių sistemą. Pasitaiko atvejų, kai stabdžių žarnelės tiesiog trūksta automobilio stabdžių sistemą tikrinant ant specialaus stendo. Tačiau toli gražu ne visada, net ir perspėti apie galimas rimtas pasekmes, vairuotojai skuba šalinti trūkumus.

„Numojama į tai ranka, nes stabdžių skystis dar neteka. Arba ketina nuvažiuoti į techninių apžiūrų stotį ir, jeigu ten įvardins kaip trūkumą, tuomet ir likviduos“, – apie problemas ignoruojančius vairuotojus pasakoja A. Gailiušas.

Trūkumus bando maskuoti

Dėl noro sutaupyti arba nesupratimo, kad stabdžių sistema bet kuriuo metu gali neveikti, kai kurie vairuotojai bando gudrauti. Tačiau techninės apžiūros kontrolieriai turi aiškią metodiką, kaip tikrinti stabdžių žarneles ir vamzdelius, todėl prasmukti vargu, ar pavyks.

„Žarnelė palenkiama 90 laipsnių kampu ir tada reikia žiūrėti, ar matosi kordas, ar yra tik paviršiniai įtrūkimai, o gal jau matyti, kad ta guma visai nuplyšusi. Jei matosi kordas, tada fiksuojamas didelis trūkumas ir automobilis techninės apžiūros nepraeina.

Kalbant apie vamzdelius, vizualiai matosi, kai jis yra smarkiai išpūstas nuo rūdžių. Tokiu atveju, vienareikšmiškai fiksuojamas trūkumas. Jei rūdys yra tik paviršinės, tai paprastas būdas patikrinti – su neaštriu peiliuku kelis kartus prabraukti per vamzdelį ir pažiūrėti, kiek rūdys yra jį paveikusios“, – kaip tikrinamos stabdžių sistemos žarnelės ir vamzdeliai pasakoja įmonės „Tuvlita“ kontrolierius Vilius Jankauskas.

Tuo metu mėginantys maskuoti stabdžių sistemos trūkumus imasi įvairiausių priemonių.

„Dažniausiai užpurškia antikorozine danga arba daug sluoksnių dažų. Galvoja, kad jei truputį parūdiję, tai užpurkšime ir galbūt kontrolierius nepamatys arba pamatys, bet galvos, kad viskas nauja. Tačiau mes dirbame ne pirmus metus, todėl mums tikrai aišku, kada vamzdeliai aprūdiję ir užmaskuoti“, – apie tai, kad techninių apžiūrų kontrolierius tikrai sunku apgauti tvirtina V. Jankauskas.

Pamatęs užmaskuotus stabdžių vamzdelius specialistas turi teisę iškart nutraukti techninę apžiūrą. Automobilio savininkui teks važiuoti į servisą ir vamzdelius pakeisti. Techninės apžiūros kontrolieriai sako, kad dėl parūdijusių stabdžių vamzdelių kai kurie vairuotojai vis dar mėgsta pasiginčyti. Dažniausiai tokie vairuotojai teigia, kad kol kas dar neleidžia, todėl viskas yra gerai.

Būtina stabdžių sistemos profilaktika

Norint išvengti nemalonumų kelyje ir važiuoti saugiai, stabdžių sistemą būtina tikrinti nuolatos. Net jeigu į servisą atvykstate dėl kitų problemų, patartina paprašyti, kad mechanikas patikrintų ar nemato stabdžių skysčio nuotėkio.

Pats vairuotojas turėtų sunerimti, jeigu pajaučia, kad stabdžių pedalo eiga tapo kitokia nei anksčiau. Gali būti, kad pedalas tapo minkštesnis arba norint, kad automobilis pradėtų stabdyti, jį reikia nuspausti giliau nei įprastai. Tai pirmieji požymiai, identifikuojantys galimą gedimą.

Apie stabdžių skysčio nuotėkį gali pranešti ne tik bala po automobiliu, bet ir prietaisų skydelyje užsidegusi lemputė. Dažna bėda ir ta, kad vairuotojai užmiršta laiku pakeisti stabdžių skystį. Kada stabdžių skystį keisti, nurodo automobilio gamintojas, bet įprastai, jei į tolimas keliones nevažinėjama, vidutiniškai skystis keičiamas kas dvejus metus.

„Stabdžių skystis linkęs koroduoti, tai reiškia, kad jis pritraukia drėgmę. Yra temperatūrų skirtumai, nes stabdžiai įkaista ir atvėsta, todėl sistemoje kaupiasi drėgmė. Laiku nepakeistas skystis praranda virimo temperatūrą, tai reiškia mažesnį stabdžių veiksmingumą“, – kas gali daryti įtaką stabdžių skysčio korodavimui pasakoja T. Miežonis.

Surūdijusių stabdžių vamzdelių kai kurie vairuotojai nekeičia iš taupumo. Kokybiški, variniai vamzdeliai gali atsieiti iki pusantro šimto eurų. Bet kartais visų jų keisti net nebūtina.

„Dabar techninėje apžiūroje labai tolerantiškai žiūrima į intarpus, tai yra pakeičiama tik pažeista vamzdelio dalis, kuri sujungiama tam tikromis movomis. Tokiu atveju gali pakakti ir keliasdešimties eurų“, – apie galimas išlaidas remontui svarsto A. Gailiušas.

Pravartu žinoti, kad štai, pavyzdžiui, stabdžių žarnelė plyšta ne tik nuo korozijos ar senatvės. Ji gali susidėvėti ir vien dėl to, kad serviso meistrai ją netinkamai įdėjo. Tada žarnelė trinasi į kėbulą ar ratą. Jei per techninę apžiūrą sukinėjant ratus stabdžių žarnelė bus susisukusi ir įtempta, kontrolieriai tai užfiksuos kaip didelį trūkumą ir techninės apžiūros automobilis neįveiks.

Nepilsi – nevažiuosi. Šis posakis tinka kalbant ne tik apie degalus, bet ir apie aušinimo skystį. Viena iš priežasčių, dėl ko užkaista variklis – pasibaigęs aušinimo skystis. Meistrai tikina, kad aušinimo skystis, arba dar kitų vadinamas „tosolas“, varikliui lygiai taip pat svarbus kaip ir tepalas.

„Jei nėra tepalo, variklis nesitepa, jis sustoja. Jeigu nėra aušinimo skysčio, variklis perkais ir taip pat nustos veikti“, – variklio alyvos ir aušinimo svarbą varikliui pabrėžia Ramūnas Deveikis, automobilių serviso „Rimtoma“ technikas.

Tinkama aušinimo sistemos priežiūra padės išvengti didelių problemų

Neužkaista, neužšąla, turi tepimo ir antikorozinių savybių – kokybiško aušinimo skysčio privalumus vardija specialistai. Kurio pilti ir kas kiek laiko keisti nurodo automobilio gamintojas, vairuotojui telieka tuo pasidomėti. Deja, pasitaiko, kad šį, automobiliui gyvybiškai svarbų eliksyrą, vairuotojai pamiršta.

„Į servisą vairuotojai dažniausiai kreipiasi tada, kai skystis ima tekėti, kai variklis ima kaisti arba šalti. Jokia rodyklė, joks parametras nerodo, kad reikia keisti tą skystį, todėl žmonės važiuoja tol, kol ima gesti kažkokie komponentai“, – dažną vairuotojų klaidą įvardija R. Vaštakas.

Aušinimo skysčio lygis turi būti per vidurį – tarp minimalios ir maksimalios padalų. Jei pastebėjote, kad lygis mažesnis nei minimalus, važiuoti dar galima, tačiau būtina stebėti situaciją.

„Jeigu skysčio mažai, automobilis važiuoti dar gali, bet reikia stebėti temperatūrą. Gali būti, kad pečiukas pradeda pūsti ne šiltą orą, o šaltą. Ir tada reikėtų atkreipt dėmesį, ar yra tinkamas lygis“, – kokie požymiai išduoda apie per žemą aušinimo skysčio lygį, pasakoja „R2L“ serviso meistras Stanislovas Jankovskij.

Noras sutaupyti gali grįžti bumerangu

Blogas aušinimo sistemos darbas gali padaryti didelę žalą varikliui.

„Skirtingos temperatūros iškraipo metalą. Aušinimo skystis patenka į cilindrą, pradega tarpinės, sudega stūmokliai. Pastarasis dalykas reiškia, kad variklis „užkalęs“, reikia kapitalinio remonto“, – blogiausią scenarijų įvardija R. Deveikis.

Ne pats maloniausias gedimas, kai per atsiradusias skylutes į aušinimo sistemą patenka tepalo.

„Tuomet dažniausiai pasidaro košė. Jeigu aušinimo skystis būtų keičiamas laiku, tarkime, kas trejus metus, to gedimo greičiausiai pavyktų išvengti“, – konstatuoja R. Deveikis.

Dėl korozijos neberemontuojamas radiatorius, dėl guolių ar sparnuotės gedimų nebetinkamas aušinimo skysčio siurblys, „iš rikiuotės išėjęs“ termostatas. Korozija atrodo nenugalima. Tačiau meistrauti mėgstantys lietuviai rankų nenuleidžia – eksperimentuoja pigiausiu būdu ir išranda įvairiausių „technologijų“, kaip sulaikyti aušinimo skystį, kad jis nebėgtų per atsiradusius plyšelius.

„Pradeda naudoti liaudyje vadinamas „garstyčias“, kad užsandarintų tą mažą skylutę. Tada toks hermetikas užkiša aušinimo radiatorius ir skystis pradeda per mažai aušintis. Po to žmonės atvažiuoja į servisą su problemomis – tai variklis kaista, tai nešyla salone“, – apie liaudiškus metodus ir jų pasekmes pasakoja R. Deveikis.

Kaip elgtis patekus į ekstremalią situaciją

Prieš aušinimo skysčiui išbėgant, prietaisų skydelyje užsidegs lemputė ir kils temperatūra.

Jeigu norite išvengti variklio perkaitimo, būtina stebėti prietaisų skydelį. Dažnu atveju informacija apie galimą perkaitimą jame atsiranda pirmiausiai.

„Prieš aušinimo skysčiui išbėgant, prietaisų skydelyje užsidegs lemputė ir kils temperatūra. To galima ir nepastebėti, pavyzdžiui, greitkelyje ji labai greit šoka į viršų. Finiše aušinimo skystis išbėga ant žemės. Sustojus paaiškėja, kad gedimas susijęs su užstrigusiu termostatu arba nesuveikusiu aušinimo ventiliatoriumi“, – būti atidiems ir stebėti variklio temperatūra pataria R. Deveikis.

Akivaizdžiausiai apie problemą praneša iš po variklio dangčio pradėję kilti balti dūmai. Tai reiškia, kad sistemoje per mažai aušinimo skysčio arba sistema kažkur prakiuro. Tokiu atveju, reikia skubiai gesint variklį ir žiūrėti, kas atsitiko. Jei važiuosite – turėsite didelių problemų.

„Jeigu perkaista variklis, deformuojasi galvutė, perdega tarpinė, dar blogesniu atveju gali užkalti variklis. Jeigu atidarėte variklio dangtį, leiskite garams greičiau išsigaruoti, nes gali būti, kad ten ne garai, o dūmai, kurie atsirado dėl užsidegusių elektros laidų“, – perspėja R. Vaštakas.

Atskirti dūmus nuo garų galima iš kvapo bei spalvos. Bet kokiu atveju užgesinus variklį ir atsargiai atidarius variklio dangtį reikia stebėti, iš kur garai kyla. Jei problema aušinimo sistemoje, po 10–15 minučių jau galima įpilti aušinimo skysčio ir važiuoti. Jo neturint, blogiausiu atveju, tiks ir vanduo.

„Jei jūsų automobilis nėra naujas ir jums trūksta pinigų, o iki autoserviso reikia kažkaip nuvažiuoti – pilkite vandenį ir važiuokite. Nieko blogo per 100 ar 150 kilometrų neatsitiks“, – tikina R. Vaštakas. Tačiau tuo pat metu priduria, kad vandeniu piktnaudžiauti nereikėtų ir gedimą privalu pašalinti, o variklio aušinimui naudoti tai, kas priklauso.

Vis dėlto, vanduo išgelbės tik pačiu ekstremaliausiu atveju, ir visada patartina pirmiausia paskambinti mechanikams, nes gali būti, kad jie toliau važiuoti tikrai nepatars.

Perkaitęs variklis – pavojaus šaltinis sveikatai

Pasitaiko, kad dėl aušinimo sistemos gedimų kelyje sustojusiems vairuotojams prireikia ir medikų pagalbos.

„Rūksta garai iš po kapoto ir norisi atsukti tą talpą, kad viskas išeitų ir niekas, gink Dieve, nesprogtų. Tačiau tuo metu garai nudegina“, – pastebėjus aušinimo sistemos gedimus, elgtis labai atsargiai ragina šeimos gydytojas Valerijus Morozovas.

Nudegimo laipsnis priklauso nuo skysčio temperatūros ir kiek laiko rankos ar veidas kontaktavo su garais.

„Pirma pagalba bet kokio apsideginimo ar apsiplikymo atveju, tai kuo greičiau šaldyti tuo ką turime, arba dažniausiai, apsipilti vandeniu. Jeigu iškyla pūslės, jų nesprogdinti ir kreiptis pagalbos“, – pataria V. Morozovas.

Svarbu profilaktiškai tikrinti skysčius

Tam, kad automobilis važiuotų be priekaištų, geras vairuotojas bent kartą per mėnesį turėtų atlikti „reviziją“ po variklio dangčiu ir patikrinti visų skysčių kiekį.

„Kartas nuo karto reikia pasižiūrėti po automobiliu, išvažiuojant iš aikštelės, kas liko toje vietoje, kur stovėjo jūsų automobilis, ar ten liko balutė, ar ne“, – kaip galima pastebėti problemą pataria R. Vaštakas.

„Turi kiemą – turi šienaut. Turi mašiną – turi prisižiūrėti. Jeigu yra laiko pakeisti tepalą, tai tuo metu reikia patikrinti aušinimo ir stabdžių skysčius. Tai yra tie skysčiai, kurie atėjus laikui yra keičiami“, – ką būtina profilaktiškai patikrinti, pabrėžia R. Deveikis.

Geriau profilaktika nei brangus remontas, tikina meistrai ir pataria savo automobilį „girdyti“ tik kokybišku aušinimo skysčiu bei tik esant vėsiam varikliui. Jei aušinimo skystį nusprendėte keisti patys, svarbu žinoti, kad jis kenkia gamtai, todėl skystį būtina utilizuoti.

Neblaivus „CityBee“ vairuotojas pražudė jauną merginą. Tai – ne pirmas kartas, kai išsinuomavę automobilius vairuotojai drąsiai važinėja neblaivūs. Kodėl apsvaigusių asmenų nejaudina bausmės? Ar nuo girtaujančių vairuotojų apsaugos alkoblokai?

Labai ankstus rytas, beveik jokio eismo ir netikėtas smūgis į automobilio galą. „Toyota Prius“ gale sėdėję keleiviai ir vairuotojas turėjo patirti tikrą šoką. Spėjama, kad išsinuomotas „Volkswagen Golf“ lėkė dideliu greičiu. Jis kliudė ir šalia „Toyota“ prie sankryžos stovėjusį BMW. Vis dėlto, skaudžiausias pasekmes teko išgyventi būtent „Prius“ ekipažui.

Jaunos, vos 26-erių metų, merginos gyvybė užgeso čia pat, pavėžėjimo paslaugas teikiančios įmonės automobilyje.

Medikams teko skubiai pasirūpinti kitais nukentėjusiaisiais – šalia žuvusiosios sėdėjęs vaikinas patyrė daug traumų, į ligoninę buvo išvežtas ir „Toyota Prius“ vairuotojas. Avarijos kaltininkas – 55-erių „CityBee“ vairuotojas – nenukentėjo. Iškart po eismo įvykio jam buvo nustatytas daugiau negu 1,5 promilės girtumas.

Girti vairuotojai – vis dar opi problema

Ekstremalus stabdymas, manevravimas ir šaltas prakaitas – apie tai galėtų papasakoti ne vienas vilkiko vairuotojas. Tiesa, dėl kraują stingdančių situacijų kelyje jie dažnai linkę kaltinti lengvųjų automobilių vairuotojus. Pavyzdžių – daug.

„Būna, kad lengvųjų automobilių vairuotojai nusprendžia „pamokyti“ – užlenda ir staiga stabdo. Vieną kartą Vengrijoje motociklininkas nusprendė taip pamokyti, bet nepagalvojo, kad vežu 12 tonų krovinį. Tada spėjo nuvažiuoti, bet jei dar būtų ilgiau stabdęs – būčiau nubloškęs“, – pasakoja vilkiko vairuotojas Artūras.

Štai Piotras ne tik vežioja krovinius sunkiasvore transporto priemone, bet ir dirba instruktoriumi. Vyras iki šiol negali pamiršti kelyje nutikusios nelaimės. Buvo pavasaris, snigo, o vilkiką vairavo jo mokinys. Priešpriešiais važiuojantį lengvąjį automobilį staiga sumėtė.

„Tiesiog į mus įsirėžė šonu. Tada vaizdelis buvo nekoks, nes du žmonės žuvo vietoje, o du išgyveno ir po to tiesiog nebenorėjau būti instruktoriumi“, – prisimena Piotras Pavliukevičius, „Ecodriving.lt“ sunkiasvorių transporto priemonių vairavimo instruktorius.

Nors pats tą akimirką nevairavo, mokytojas iki šiol jaučia kaltę.

„Jei būčiau vairavęs pats, manau, būčiau išsisukęs iš to [eismo įvykio]. O mokinys tiesiog sustingo, mes sustojom, galėjom į šoną pavažiuoti...“ – svarsto P. Pavliukevičius.

Pakrauto vilkiko su priekaba svoris gali siekti apie 40 tonų. Kuo dažniausiai baigiasi susidūrimai su tokia mase?

Jei susidūrimas smūginis, važiuojant priešingomis kryptimis, šansų išgyventi lengvojo automobilio vairuotojui, ypač priekyje sėdinčiam keleiviui, yra labai nedaug.

„Jei susidūrimas smūginis, važiuojant priešingomis kryptimis, šansų išgyventi lengvojo automobilio vairuotojui, ypač priekyje sėdinčiam keleiviui, yra labai nedaug“, – pabrėžia Edgaras Sokolovskis, VGTU Transporto inžinerijos fakulteto prodekanas, eismo įvykių tyrimų ekspertas.

Specialistas atsimena, kad teko tirti ir išskirtinius atvejus.

„Įsivaizduokite: atvažiuoja transporto priemonė ir netikėtai atsikabina priekaba, transporto priemonė išvažiuoja į priešpriešinę eismo juostą. Teko tirti ir atlikti tyrimą – buvo nustatyta, kad sukabinimo įtaisas buvo techniškai netvarkingas“, – teigia E. Sokolovskis.

Dėl ko dažniausiai patenkama į avarines situacijas

„Dažniausiai sunkvežimiai būna sunkiai pakrauti ir jie neturi vadinamosios dinamikos – pradėję manevrą, jie negali suspėti jo pabaigti. Tai yra ne sunkvežimio kaltė, o neteisingas vairuotojo priimtas sprendimas“, – aiškina automobilių ekspertas Vitoldas Milius, analizuodamas avarijų, į kurias patenka sunkiasvorės transporto priemonės, priežastis.

Sunkiasvorė transporto priemonė nėra lanksti ir ją valdyti sudėtinga – juk tai ne lengvasis automobilis. Tačiau dažnai sunkiasvorės transporto priemonės vairuotojas ne iki galo įvertina situaciją, oro sąlygas ar tiesiog per greitai važiuoja. Ypač ant plikledžio. Instruktoriai sako, kad mažiau patirties turintis vairuotojas tada neretai puola į paniką. Kaip jam elgtis, jei vilkikas tampa nebevaldomas?

„Viskas priklauso nuo to, kaip greitai vairuotojas „įsikiša“ į situaciją, kiek leidžia jai plėtotis. Jei leido iki akimirkos, kai mašina būna nevaldoma, iškyla problemų“, – sako A. Savčenko.

Tuomet galimybė išsisukti iš situacijos – mažesnė negu 50 proc., todėl geriausia į tokią situaciją išvis nepatekti, tikina instruktorius. Ypač pavojingos vadinamosios „žirklės“, kai mašina su priekaba susilenkia per pusę. Kaip tai vyksta?

„Netikėtas staigus stabdymas, nuokalnės, posūkiai... Žirklės kaip tik yra ta situacija, kai automobilis tampa visiškai nevaldomas“, – aiškina A. Savčenko.

Susiformavusios „žirklės“ kelia didžiulį pavojų visiems, kas tik atsiduria vilkiko kelyje. Pasitaiko, kad sunkiasvorė transporto priemonė užima visas juostas ir šluoja viską iš eilės.

Susidūrimo su vilkiku pasekmės dažniausiai priklauso nuo greičio. Itin kraupius vaizdus po ką tik įvykusių susidūrimų tenka matyti keliautojui V. Miliui.

„Esu matęs labai žiaurių avarijų su lengvaisiais automobiliais, kai sunkvežimio vairuotojas išvažiavo į priešpriešinį eismą ir atsitrenkė. Baisu, nelabai kas lieka dažniausiai“, – prisimena V. Milius.

Vilkiko vairuotojas Saulius neneigia – kartais dėl avarinių situacijų tikrai nėra ko kaltinti lengvųjų automobilių. Būna, kad saugaus atstumo nesilaiko patys vilkikų vairuotojai. Štai kas yra nutikę Lenkijoje.

„Buvo sugedęs vilkikas ir važiavo kolonoje 6–7 vilkikai ir 3 nesilaikė saugaus atstumo. Pirmas trenkėsi į stovintį, dar bandė išsisukti, iš viso susidūrė keturi vilkikai. Kaip baigėsi, nežinau, bet avarija buvo stipri“, – sako Saulius.

Kai kurios didžiosios transporto įmonės turi savo instruktorius ir vairuotojus moko papildomai. Deja, dauguma sunkiasvorių transporto priemonių vairuotojų mokosi tik iš savo klaidų ir kelyje eksperimentuoja, tikina vairavimo mokytojai. Tad kyla natūralus klausimas: ar  tikrai kiekvienas gali vairuoti vilkiką?

Čia kaip bokse – neįmanoma laimėti prieš kitos kategorijos sportininką.

„Cirke meškinas irgi važiuoja su motociklu, bet jis važiuoja ratu. Tai turbūt galima išmokinti bet ką, bet ar kiekvienas tai galės daryti, nesukeldamas pavojaus kitiems? Sakyčiau, kad ne kiekvienas“, – teigia P. Pavliukevičius.

Nuo sunkvežimio tiesiogine prasme reikia bėgti – geriau nuvažiuoti nuo kelio ir verstis, pataria profesionalai.

„Net jei matai, kad vis tiek pataikysi į sunkvežimį, [reikėtų] vengti to susidūrimo kaktomuša, bandyti kažkaip slysti, aukoti vieną automobilio šoną ar kažką, bet nesitrenkti kaktomuša, nes labai skiriasi svoriai. Čia kaip bokse – neįmanoma laimėti prieš kitos kategorijos sportininką“, – lygina V. Milius.

Lengvojo automobilio vairuotojui svarbu suprasti, kad siaurame kelyje, posūkiuose sunkvežimio priekaba netelpa, todėl dažnai atsiduria kitoje eismo juostoje ir gali užkabinti kitus automobilius. Dažnai piktinamasi, kad vilkikai, apsisukdami ar darydami kitus manevrus, keičia eismo juostas. Bet tai daroma dėl sunkiasvorės transporto priemonės konstrukcijos. Aukštai sėdintiems vilkikų vairuotojams sunku pastebėti priešais „nosį“ staigiai manevruojančius lengvuosius automobilius. Būtent dėl to, pavyzdžiui, mieste, nepastebėję staiga užlindusių automobilių, gali juos užkabinti ir to net nepastebėdami pavojingai tempti kelis šimtus metrų.

Nešventi ir sunkiasvorių, ir lengvųjų transporto priemonių vairuotojai – jie dažnai klysta ten, kur nereikėtų, tvirtina vairavimo mokytojai. Beje, pastebima, kad daug susidūrimų su sunkiasvorėmis transporto priemonėmis įvyksta dėl apsnūdusių vairuotojų kaltės. Tyrimais įrodyta, kad pavargęs vairuotojas kelyje lygiai toks pats pavojingas kaip ir apsvaigęs nuo alkoholio.

Patiriamos didelės traumos

Kad išvengtų susidūrimo su į kelią išbėgusiu briedžiu, autobuso vairuotojas kaktomuša trenkėsi su kitu automobiliu. Per šį tragišką įvykį Vilniaus rajone žuvo du žmonės. Deja, kai kelyje susiduriama su stambiais gyvūnais, aukų dažniausiai išvengti nepavyksta.

Pirminiais duomenimis, autobuso vairuotojas, siekdamas išvengti susidūrimo su gyvūnu, suko vairą į šoną ir slidžiame kelyje kaktomuša susitrenkė su lengvuoju automobiliu. Iškart po to autobusas kliudė ir autovežį. Autobuso vairuotojas ir trys jo vežami keleiviai nenukentėjo.

Skaudžiausiai šis įvykis baigėsi lengvojo automobilio ekipažui. „Honda“ vairuotoja žuvo. Toks pat likimas ištiko ir gale sėdėjusią keleivę. Galvos sumušimus patyrė vaikiškoje kėdutėje buvusi dvejų metukų mergaitė. Automobilio priekyje sėdėjusiai keleivei sužalojimų išvengti pavyko. Tragiškos avarijos eigą ir priežastis tyrėjai dar tik atkuria.

Susidūrimų su gyvūnais pasekmės – vienos skaudžiausių, apie tokius eismo įvykius pasakoja kelių policijos pareigūnai.

„Iš praktikos galiu pasakyti: jei įvykis įvyko kaktomuša su briedžiu, priekyje sėdintys asmenys patiria sunkias traumas“, – teigia Alvaras Bacevičius, Kelių policijos valdybos Nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyriaus viršininkas.

Gediminas – vienas iš tų vairuotojų, kuriems susitikimas su gyvūnu kelyje vos nesibaigė tragiškai. Vyras prisimena: stirna stovėjo šiapus jai sulaikyti skirto atitvaro.

„Aš ją pastebėjau ir galvojau, kokių veiksmų ji imsis. Tam, kad išvengčiau susidūrimo, sukau į kairę... Tada atitvaras, tada čiuožiau... Aš per staigiai pasukau vairą. Aš padariau viską, ko negalima daryti. Žodžiu, neišlaikiau stirnos testo. Būna briedžio testai, o ten buvo stirna“, – aiškino Gediminas.

Gediminas važiavo mažesniu, negu leistina, greičiu, gal dėl to sužalojimų pavyko išvengti, sveika liko ir stirna. Labiausiai nukentėjo visureigis.

Ką suvokia žvėris

Kai kelyje laukinis žvėris – susitikimo baigties prognozuoti neįmanoma. Gamtininkai pasakoja, kad štai, pavyzdžiui, briedis, įprastai baikštus ir atsargus gyvūnas, pasibaigus medžioklės laikotarpiui, elgiasi kur kas laisviau. Jei žiemojimo vietos yra netoli kelių ar ežerų, gyvūnai dažniau mato žmones ir jų labai nebesibaido.

„Žinote, labai dažnai visa bėda suverčiama girios žvėriui, per kurio mišką mes nutiesėme kelią. Padalijome mišką, o po to stebimės, kodėl tas žvėris savo miške gyvena“, – sako S. Paltanavičius.

Labai dažnai visa bėda suverčiama girios žvėriui, per kurio mišką mes nutiesėme kelią. Padalijome mišką, o po to stebimės, kodėl tas žvėris savo miške gyvena.

Žinomas gamtininkas paaiškino, ką akistatoje su automobiliu suvokia žvėris: „Jie nežino automobilio greičio, jie neįsivaizduoja, kaip greitai prie jų prilėks, jie stovi. Ir dažniausiai, kai lieka pats mažiausias atstumas, bėga per kelią.“

Kaip reikėtų elgtis sutikus gyvūną

Ypač neprognozuojamai gali pasielgti jaunas žvėris, kuriam automobilio vaizdas ir garsas – apskritai nepažįstami. Į kelią bėgantys gyvūnai – tai ne agresijos išraiška, o natūrali jų elgsena, sako S. Paltanavičius.

Tad ką daryti kelyje išvydus laukinį gyvūną? „Sakoma, kad briedžius reikia aplenkti iš galo. Bet realybė dažnai būna visai kitokia – įsivaizduokime prietemą ir netikėtai iššokusį žvėrį. Daugelis mūsų apskritai nespėtų sureaguoti, net nesupras, kas atsitiko“, – sako Artūras Pakėnas, vairavimo mokyklos „Amplius LT“ mokytojas.

Kanopinių gyvūnų elgsena mokslininkams dar tikra mįslė, pasakoja gamtininkas ir pateikia pavyzdį iš stirnų gyvenimo.

„Pamatę važiuojančią mašiną jos gali labai paprastai stovėti, mašina pravažiavo, bet ne – jos, kiek įkerta, bėga greta mašinos, pro mašinos priekį. Jos galėtų pro mašinos galą [bėgti], bet ne – pro priekį prabėga, sustoja ir atsigręžę žiūri“, – teigia S. Paltanavičius.

Spėjama, kad gyvūnai taip elgiasi dėl to, jog mano, kad pavojų būtina pralenkti. Ir gamtininkai, ir vairavimo profesionalai pataria: netoli kelio pastebėjus žvėrį vairuotojams būtina tuoj pat lėtinti greitį, sustoti, įsijungti avarinį signalą. Gyvūnas turi ryžtis veiksmui – arba mestis į kelią, arba atgal. Jei žvėris į kelią išpuola netikėtai, telieka pasikliauti savo reakcija.

„Jei tavo reakcija tuo metu suveiks, tu pasuksi į tą pusę, kur reikėjo, jei ne – pasitaisyti laiko nebebus. Gyvūnai per daug staigūs ir greiti, jie ne mūsų greičio“, – tikina A. Pakėnas.

Suaugęs, apie 400 kg sveriantis briedis – galingas. Pasitaiko, kad migruojantis žvėris nepaiso atitvarų ir lengvai juos sulaužo. Pastebima, kad dažniausiai su žvėrimis susiduriama tamsiuoju paros metu. Jei gyvūnas tiesiai į automobilį nežiūri – akys neatsispindi. Jo pastebėti neleidžia ir specifinė kailio spalva. Tad pamiškėse, prietemoje, o ypač išvydus atitinkamus ženklus, patariama vairuoti itin susikaupus.

„Tačiau vairuotojai važiuoja atsipalaidavę. Dėmesingai, bet ne kovinės padėties. Bet tame pavojingame ruože turi važiuoti labai atsargiai. Bet vis tiek nebūsime 100 proc. garantuoti, kad spėsime sureaguoti“, – įspėja A. Pakėnas.

Ekspertai pataria nenumoti ranka į įspėjamuosius kelio ženklus ir pro ausis nepraleisti informacijos apie gyvūnų migravimo laiką. Didžiausios gyvūnų migracijos prasidės jau kovo pabaigoje. Baigiantis rugpjūčiui, prasidės briedžių ir tauriųjų elnių ruja, gyvūnai keliaus į pasirinktus miškus ir gali išdygti pačiose netikėčiausiose vietose. Vėliau žvėrys keliaus į savo žiemojimo vietas.

Kartais užvestame ir užsiblokavusiame automobilyje lieka vairuotojo asmeniniai daiktai, mobilusis telefonas. Dėl ko spyriojasi automobiliai ir kas nutinka, kai dureles bando atlupti ne specialistai?

Internete galite rasti įvairiausių triukų, kaip vairuotojai bando atrakinti užtrenktas automobilio dureles. Vieni sumezgę kilpą „žvejoja“ durelių atrakinimo mechanizmą, kitam atrakinimo būdui siūloma pasitelkti atsuktuvus ir kitus garažo instrumentus.

Aiškėja, kad ne tiek jau mažai vairuotojų papuola į situacijas, kai nuosavas automobilis juos tiesiog ignoruoja.

„Atsirakinu automobilį, jį užvedu, pasidedu visus daiktus ant gretimos sėdynės, išlipu į lauką valyti sniego, uždarau duris, o nuvaliusi sniegą suprantu, kad per jokias duris negaliu patekti į automobilį – visos yra užsirakinusios. Visi daiktai viduje, telefonas, namų raktai“, – pasakoja vairuotoja Vilija.

Tuo metu aplinkui lyg tyčia nepasitaikė nė vieno praeivio. Kur ieškoti pagalbos?

„Kurį laiką panikavau, svarsčiau, gal reikėtų susirasti kokį akmenį langui išdaužti, bet paskui pagalvojau: o ką aš darysiu su automobiliu, kurio langas išdaužtas“, – tęsia Vilija.

Jai pasisekė, nes netoliese buvo įsikūrę avarinio atrakinimo meistrai. Jie užsiblokavusį automobilį kaip mat atrakino. Tačiau nuo to karto mergina, valydama sniegą nuo automobilio, jo durelių niekada nebeužveria iki galo.

Iš panašios situacijos teko suktis ir Mindaugui. Tiesa, streso čia buvo gerokai daugiau, nes automobilio įkaitu tapo ne rankinė su mobiliuoju telefonu, o mažametis vaikas. Viskas prasidėjo nuo to, kad sustojus degalinėje įsipilti degalų, išlipdama iš automobilio, Mindaugo žmona sūnui padavė raktelius, kad vaikas nenuobodžiautų.

„Kai išlipo iš mašinos, tik tada suprato, kad padavė ne tuos raktelius, nes mašina užsirakino. Ir kiek bandėm įkalbėti sūnų atrakinti mašiną, nepavyko, nes sūnui pusantrų metų, jis nesuprato, ko mes iš jo norim“, – pasakoja Mindaugas.

LRT nuotr.

Vyrui teko skubiai skuosti namo ieškoti atsarginių raktelių. Tačiau nieko gero iš to neišėjo. Dėl ilgo nenaudojimo, meistrų terminais, signalizacija nuo automobilio jau buvo „atsirišusi“, o spynelė raktą „atsisakė“ priimti dėl to, kad buvo užrūdijusi. Teko kviesti avarinio atrakinimo meistrus.

„Vaikui buvo tuo metu pietų miegas ir jis, pažaidęs su rakteliais, užsnūdo. Visą tą laiką jis praktiškai pramiegojo. Taigi pasisekė mums, nebuvo jokių panikos priepuolių“, – sako Mindaugas.

Ekspertai pasakoja, kad dažniausiai dėl užsitrenkimo nuosavame automobilyje kalti patys keleiviai arba vairuotojas. Štai kaip ir prieš tai pasakotoje istorijoje – pulteliu užsirakino pats vaikas. Lygiai taip pat jis būtų galėjęs iš vidaus spustelėti ir durelių atrakinimo mygtuką. Beje, panašių šunybių gali prikrėsti ir automobilyje palikti augintiniai.

„Paprasčiausiai pakanka to, kad šuniukas, likęs viduje, šokinėdamas pataiko su letenėle ant uždarymo mygtuko ir užsirakina viduje. Jei raktai automobilio viduje, spynelėje, šuniuko savininkas negali patekti į vidų, o šuniukui neišaiškinsi, kad atrakintų duris ir pataikytų dar kartą ant to paties mygtuko, kur buvo pataikęs. Nebent šuniukas dresuotas“, – aiškina Ramūnas Butkus, „Saugos spektro“ avarinio atrakinimo specialistas.

Neretai į keblias situacijas papuola automobilių šeimininkai, galintys bagažinę atidaryti atskiro mygtuko paspaudimu.

„Esant užrakintam automobiliui, galima paspausti pultelio mygtuką ir atidaryti tik bagažinę. Durys užrakintos, salonas saugus, atsidarome tik bagažinę, kažką dedame į vidų ir pultą laikome su savimi. Kai užtrenkiat bagažinę, įsijungia apsauga ir suveikia centrinis užraktas. Ir jau viskas – antrą kartą neleidžia atidaryti. Taigi vairuotojas visada turi galvoti, ką daro. Labai dažnai nutinka taip, kad vairuotojas krauna krepšius, pultelį pasideda prie bagažinės ir užtrenkia automobilį“, – aiškina R. Butkus.

Kaip vyksta avarinis atidarymas

Į tokių nelaimėlių iškvietimus jau daug metų važinėjantis R. Butkus pasakoja, kad meistrai turi atlaikyti pačias įvairiausias įkalintųjų automobilyje ar belaukiančiųjų lauke emocijas.

„Aišku, stengiamės [atrakinti automobilį] kuo greičiau, kad neišsigąstų, jei vaikas mažas, kad šiaip panikos nebūtų. Dažniausiai priepuoliai būna ne vaikams, jei užsitrenkia, bet jų tėveliams, kai laukia, kada atvažiuosim, o vaikas viduje šaukia išsigandęs. Bet dažniau būna išsigandę tėvai“, – teigia R. Butkus.

Dažniausiai priepuoliai būna ne vaikams, jei užsitrenkia, bet jų tėveliams, kai laukia, kada atvažiuosim, o vaikas viduje šaukia išsigandęs.

Tačiau kodėl automobilis spyriojasi, jei nei vairuotojas, nei keleiviai ir net augintiniai prie užrakto nė neprisiliečia?

„Dažniausiai signalizacija kalta nebūna. Dažniausiai būna pačių automobilio durų atidarymo jungiklių gedimai. Arba neteisingas sujungimas, galbūt elektros instaliacijos gedimas būna. Patys automobiliai šiaip sau tikrai neužsirakina“, – tikina R. Butkus.

Trumpalaikio užsiblokavimo priežastis gali būti ir, pavyzdžiui, išsikrovęs akumuliatorius.

„Įjungus degimą, srovės poreikis padidėja kitiems įrenginiams automobilyje, signalizacija maitinimą praranda ir vėl tas maitinimas atsiranda, pradeda kiauksėti. Dauguma galvoja, kad čia kalta signalizacija. Tačiau signalizacija atlieka savo darbą, užrakina, atrakina tą centrinį užraktą“, – sako Karolis Savickas, „Saugusauto.lt“ elektros sistemų specialistas.

Vis dėlto įdomu, kaip iš tiesų vyksta profesionalus avarinis atidarymas? Meistrai pasakoja, kad procesas ilgai neužtrunka. Automobilis profesionalams „pasiduoda“ maždaug per 10 min. Dėl suprantamų priežasčių R. Butkus pademonstruoti atrakinimo meną atsisakė.

LRT nuotr.

O kaip specialistas vertina internete paplitusius automobilio atidarymo būdus?

„Kiekvieno automobilio atveju yra skirtingų niuansų. Jei vienas atsidaro vienu būdu, kito niekaip neatidarysi. Tai dažnai būna: va, mačiau taip atsidaro, tai praktiška tinka tik vienam modeliui“, – aiškina R. Butkus, „Saugos spektro“ avarinio atrakinimo specialistas.

Virvės, liniuotės, kiti instrumentai – vairuotojų fantazijai ribų nėra. Deja, dažnai tokių pastangų sėkmė nevainikuoja.

„Dažniausiai tai pasibaigia metalinės konstrukcijos sulankstymu, dužusiu langu, kėbulo detalių subraižymu, sudraskymu, [bandant atidaryti dureles] su kabliais ar vielomis, susigadina ir salono detalės. Manau, kad pinigų suma, kurią ima avarinio atidarymo specialistai, būna mažesnė, nei paskui reikia remontui to, ką pats pridirbai“, – sako K. Savickas, „Saugusauto.lt“ elektros sistemų specialistas.

Pasak R. Butkaus, jei nepatyręs žmogus bando atrakinti automobilį, būna išlaužiamos ir spynelės. „Tai padaro daugiau žalos. Galų gale kviečia pagalbą, mes turime pabaigti darbą“, – sako avarinio atrakinimo specialistas.

R. Butkus pasakoja, kokią „šaradą“ jam yra tekę spręsti: „Žmogus paliko automobilio raktus namuose, namų raktai buvo automobilyje ir išeidamas iš namų uždarė garažo vartus. Na, ir gavosi užburtas ratas, kad automobilio raktai garaže, o namo raktai automobilyje. Atrakinome automobilį, iš ten pasiėmė namų raktus, jau galėjo užeiti į vidų, nes prieš tai laukė pas kaimynus. Iš namų pasiėmė automobilio raktus ir tada išsisprendė visas klausimas.“

Specialistai pataria – jei automobilis kartą jau „nusprendė“ užsirakinti, raktų spynelėje nebepalikite. Protingas sprendimas būtų su savimi turėti ir atsarginį automobilio raktą.

Žarna žarną ryja – šį jausmą, matyt, yra patyręs kiekvienas. Tik kai „skrandis aukų pareikalauja“ vairuojant, visi elgiasi skirtingai. Vieni stoja ir valgo degalinėse ar užkandinėse, kiti kenčia, o treti laiko negaišta ir savęs nemarina – prie vairo puotauja nestabdydami automobilio.

Saugaus eismo specialistai perspėja – valgymas, kaip ir bet kokia kita veikla, vairuojant labai blaško. Štai ilgametis vairavimo mokytojas įsitikinęs, kad užkandžiavimas prie vairo – dar didesnė blogybė negu kalbėjimas telefonu.

„Tai rodo ir statistika. Žmonės dažniau patenka į eismo įvykį ne tada, kai šneka mobiliuoju telefonu, bet tada, kai valgo. Jei vairuojant valgoma, du kartus padidėja tikimybė patekti į eismo įvykį“, – perspėja Kastytis Povilaitis, vairavimo mokyklos „Autologija“ vadovas.

Jei vairuojant valgoma, du kartus padidėja tikimybė patekti į eismo įvykį.

Mokslininkai įrodė: atitraukus žvilgsnį nuo kelio, vėl susikoncentruoti į jį prireikia bent dviejų sekundžių. Važiuojant 100 km per valandą greičiu, per dvi sekundes nuvažiuojami 55 metrai, o, pvz., per keturias sekundes – daugiau negu 100 metrų. Vadinasi, šio kelio ruožo mes tiesiog nematome. Kas šiame ruože galėtų nutikti, scenarijų daug. Nevykusių bandymų valgyti ir tuo pat metu vairuoti pasekmes kasdien mato automobilių plovyklos darbuotojai.

„Esu matęs padažų ant stogo vidinės dalies. Kaip jie ten atsidūrė? Nežinau, ką pasakyti... Gal valgė sumuštinį, gal metė [į viršų], gal avarija buvo, užsižiūrėjo gal žmogus...“ – prisimena Dainius Adomaitis, automobilių švaros centro „Sonax“ atstovas.

Vis dėlto dažniausiai vyrams tenka šveisti priekines vairuotojo ir keleivio sėdynes bei prietaisų skydelį.

„Būna kavos dėmių. Nutinka visokių ekstremalių situacijų, kai automobilis staigiai stabdomas ir vairuotojas nespėja padėti kavos puodelio į laikiklį. Būna kola aplaistytos panelės“, – vardija D. Adomaitis.

Dažniausi radiniai salone – besimėtantys kavos puodeliai, sumuštinių likučiai, pariedėję obuoliai ar skrudintos bulvytės. Beje, plovyklos darbuotojams yra pasitaikę ir visai apetito nežadinančių radinių.

„Buvo situacija, kai atvežė automobilį, kad padarytume cheminį valymą, o mes, į jį įlipę, pamatėme, kad ant stogo vidinės dalies yra paukščių išmatų, klausėme, kaip tai gali įvykti“, – pasakojo vyras.

Kaip vėliau paaiškėjo, automobilis buvo remontuojamas, o savininkas išimtą ir apverstą stogą laikė kieme. Ten sparnuotieji giesmininkai jį ir surado.

Siūlo atsisakyti įpročio valgyti vairuojant

Jei kai kurie vairuotojai vis dar mano, kad valgymas vairuoti netrukdo, gal juos priverstų sunerimti prastos žinios iš dietologų? Daug riebalų, mažai skaidulų – peilis skrandžiui, jei greitu maistu maitinamasi nuolat.

„Stebėtinai dažnai tenka matyti, kad žmonės pusryčiauja valgydami degalinių maistą. Tai, žinoma, geriau nei visai nevalgyti, bet reikėtų atidžiai rinktis, ką valgyti“, – sako Daiva Pipiraitė, klinikos „Dietos sistema“ dietologė.

Tiesa, ir greitojo maisto restoranuose galima rasti šį tą naudingo: žiūrėkite, kad būtų bent lapas daržovės ir juodos duonos, pataria specialistė. Tačiau, jei tas sveikesnis maistas bus sukemšamas vairuojant, gero nelauk. Tai pablogins virškinimą, gal net teks griebtis tablečių.

Fiziologiją kurį laiką galima apgauti kava. Bet dietologai perspėja: rodos, nekalti kavos gėrimai dažniausiai prilygsta desertui – jų viduje slypi riebaus pieno ir sirupo bomba. Įdomu tai, kad daugelis vairuotojų kavos gėrimą laiko nepavojingu ir net madingu užsiėmimu vairuojant. O mašinos salone esantys laikikliai puodeliams taip ir prašosi dar vienos latės ar kapučino.

Pertraukos vairavimo metu, kai sveikesnis, namie gamintas maistas ramiai valgomas tiesiog iš dėžučių, – toks vairavimo ir maitinimosi režimas būtų idealus dietologo ir vairavimo instruktoriaus akimis. Tuo metu iš užsienio atėjusią madą vairuojant šlamšti, kas papuola, reikėtų sąmoningai išgyvendinti.

Įdomu tai, kad nors už valgymą vairuojant KET baudos nenumato, policijos pareigūnai tokį vairuotoją galėtų ir nubausti. Pavyzdžiui, vadovaudamiesi 20 KET punktu. Vis dėlto kiek už tai yra nubaustų, sunku pasakyti. Štai, pavyzdžiui, Kipre už valgymą vairuojant baudžiama taip pat, kaip ir už kalbėjimą telefonu. Griežčiau smaguriaujančius vairuotojus baudžia ir skandinavai. Garsiai nuskambėjo atvejis, kai Didžiojoje Britanijoje vairuotoja gavo 145 svarų baudą už banano valgymą prie vairo, nors ir stovėjo kamštyje.