„Revizija“ patiko ne visiems

– Dar ne taip seniai, 2021-ųjų pradžioje, viešai pristatant vieną svarbiausių Klaipėdos dokumentų, jis iškalbingai įvardytas kukliu pravalgymo strateginiu planu. O kokią regite nūdienos situaciją, kalbant tiek apie miestui reikšmingas iniciatyvas, tiek joms įgyvendinti prieinamus finansinius išteklius?

– Atėjome į valdžią su aiškiu planu Klaipėdai, ir dabar jau akivaizdu, kad tam, ką esame užsibrėžę, vargiai užteks vienos kadencijos metų. Mūsų siekis – efektyvumas, skaidrumas ir gerovė visai Klaipėdos visuomenei. Todėl vienas pirmųjų darbų ir buvo peržiūrėti strateginį veiklos planą, o dabar jis dar kartą galutinai bus tvirtinamas taryboje.

Nors esame kritikuojami dėl griežtos kai kurių buvusios valdžios sumanymų „revizijos“, vietoje neracionalių, nepakankamai apgalvotų ir brangiai kainuojančių projektų norime sukurti tai, kas iš tiesų reikalinga žmonėms: užtikrinti gyvenimo kokybę šalia namų, pasirūpinti socialiai jautriomis visuomenės grupėmis – negalią turinčiais žmonėmis, vienišais, senyvo amžiaus gyventojais.

Todėl pirmiausia norėčiau akcentuoti, jog naujasis Strateginis veiklos planas yra socialiai orientuotas. Vien socialinių paslaugų plėtrai numatoma skirti daugiau nei 1,5 mln. eurų. Tai reiškia, kad tokių paslaugų, kaip socialinė globa, priežiūra, pagalba į namus, prieinamumas bus ženkliai geresnis.

Šiame plane esame nusimatę išties nemažai ambicingų planų – nuo pokyčių sveikatos ir socialiniame sektoriuje, kurie jau pradėti, iki didžiulių infrastruktūrinių objektų atgaivinimo. Dėliodami artimiausių metų darbus visada galvojome apie klaipėdiečius. Apie tai, kas jiems rūpi, kas bado akis ir dėl ko labiausiai skauda.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

Siekia Klaipėdos atgimimo

– Tad pakalbėkime apie tuos ambicingus planus išsamiau – kokiais pokyčiais artimiausiu metu gyvens miestas?

– Norime ir siekiame, kad Klaipėda atgimtų, klestėtų, kad kiekvienam gyventi čia būtų patogu. Todėl vienas svarbių sprendimų nukreiptas į jaunas šeimas, kad joms besikuriant naujuose namuose nereikėtų galvoti, kuriame miesto gale teks leisti vaikus į darželį ar mokyklą. Įvertinę didžiulį gyvenamųjų kvartalų augimą, jau dabar dėliojame planus bei numatome investicijas tiek esamų švietimo įstaigų pastatams rekonstruoti ir plėsti, tiek moduliniams darželiams bei mokykloms atsirasti. Tai, mūsų manymu, ir modernus, ir efektyvus bei finansine prasme racionalesnis sprendimas nei statyti naujus kompleksus.

Tam tikrų pokyčių atsirado ir peržiūrėjus mokyklų bei darželių atnaujinimo prioritetų darbus. Didžiausią dėmesį skiriame ir visų pirma imamės darbų tose įstaigose, kuriose to labiausiai reikia, – kalbu apie varvančius stogus bei kitas panašias situacijas. Be to, savivaldybės biudžeto lėšomis finansuosime pedagogų padėjėjų papildomus etatus, sudarėme naudų mokytojams paketą (kelionės išlaidos, studijos kvalifikacijai). Jau dabar girdime atsiliepimų, kad švietimo bendruomenė sulaukė realių veiksmų gerinant darbo kokybę tiek, kiek nėra sulaukusi per dešimtmetį.

Miestas yra kiekvieno mūsų, čia gyvenančio, dirbančio, studijuojančio, auginančio vaikus. Neabejotinai kiekvieno gyventojo prisidėjimas prie kitokios Klaipėdos kūrimo yra labai svarus.

Taip pat atsižvelgdami į plėtrą numatome susisiekimo sistemos modernizavimą bei naujos infrastruktūros sukūrimą. Dažnai sulaukiu gyventojų nuogąstavimų dėl šviesoforų statymo vos ne kiekvienoje sankryžoje. Tad sąžiningai galiu atsakyti – tai buvusios valdžios palikimas, tapęs miesto meru nepasirašiau leidimo nė vienam naujam šviesoforui. Eismo pralaidumo klausimus būtina spręsti kompleksiškai, todėl koreguojame šviesoforų darbą, situaciją stebime dronais, dalyje sankryžų numatome grąžinti žaliąsias rodykles, o artimiausių metų planuose – išmaniųjų eismo reguliavimo sistemų diegimas, pradedant Smiltelės gatve, tęsiant Taikos prospektu, Tiltų, Herkaus Manto gatvėmis iki pat ligoninių miestelio, eismo reguliavimo projektas taip pat bus įgyvendinamas ir Šilutės plento, Mokyklos bei Priestočio gatvių ruože.

Automobilių srautus galime sureguliuoti ir kitais būdais – pavyzdžiui, pietinėje miesto dalyje planuojama tiesti Lypkių gatvę nuo jos sankirtos su Kretainio gatve iki Šilutės plento ir Statybininkų prospekto sankryžos, įrengiant keturių eismo juostų kelią. Taip pat numatomos tolesnės investicijos centriniame įvažiavime į miestą – tam bus įrengta nauja arterija iš kelio A1 į Klaipėdos LEZ teritoriją, tai irgi pagerins eismo pralaidumą įvažiuojant į Klaipėdą.

Kaip jau skelbta anksčiau, esame numatę pastatyti Ledo areną. Ledo ritulininkų bendruomenė Klaipėdoje išties didelė, o dėmesys šios srities sportininkams buvo labai menkas. Aktyviai diskutuojame su sporto bendruomene ir planuose turime išvystyti daugiafunkcį sporto kompleksą. Žvelgdami į ateitį, jau dabar pradėjome rengti galimybių studiją. Vaikų užimtumas, didesnis fizinis aktyvumas, sudarytos sąlygos sportui – tai vienas prioritetų, matant, kaip plačiai tarp jaunimo plinta psichotropinės medžiagos. Todėl jau nuo kitų metų didiname lėšas sporto mokykloms finansuoti ir projektams remti.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

– Jūsų vertinimu, kokios miesto strategijoje užsibrėžtos užduotys jau šiandien reikalauja didesnio dėmesio ir spręstinos neatidėliotinai?

– Maždaug pusė savivaldybės biudžeto nukreipta į švietimą ir socialinius klausimus, o kitą pusę galime skirti kitiems projektams. Tikiuosi, kad jau artimiausiu metu pavyks pajudėti su Atgimimo aikštės projektu, kuris bus itin svarbus atvyksiantiems į atnaujintą Klaipėdos muzikinį teatrą. Po pastato rekonstrukcijos naujų erdvių transporto priemonėms statyti nenumatyta, o kai duris atvers dar vienas traukos objektas, centrinėje miesto dalyje pasijus itin didelis parkavimo vietų trūkumas. Todėl Atgimimo aikštės rekonstrukcija įrengiant požeminę aikštelę automobiliams neišvengiama.

Pagaliau, tikiuosi, pradėsime ir aikštės prie Santuokų rūmų remontą. Tai akis badanti viešoji erdvė, kurioje vyksta pačios gražiausios jaunų šeimų šventės. Panaši situacija – su Vasaros estrada, kuri net ir dabar primena sovietinius laikus, todėl labai svarbu, kad ši erdvė pagaliau atgimtų ir taptų renginių epicentru. Iš mirties taško taip pat turi pajudėti Turgaus aikštės rekonstrukcijos darbai.

Pagrečiui šiems pokyčiams verslas imasi ir Šiaurinio rago gaivinimo, tad tikiu, kad neatpažįstamai pasikeitusi vieta taps didžiuliu Klaipėdos traukos objektu.

Svarbus kiekvienas išleistas euras

– 2024–2026 m. miesto strateginis veiklos planas atliepia bent keliolika prioritetų. Akivaizdu, įgyvendintinų darbų poreikis lenkia biudžeto pajėgumus, tad kokiais kriterijais vadovautasi, gryninant tuos poreikius ir strateguojant svarbiausius projektus?

– Rengiant šį planą turėta daug ir ne vieną mėnesį trukusių diskusijų. Didžiulis klausimas, kuris nuolat kirbėjo, kad nebūtų nuskriausta ir užmiršta viena ar kita socialinė grupė, kad investicijos būtų paskirstytos racionaliai, o įgyvendinimo laikotarpiai numatyti teisingai. Tai didžiulis darbas, kuris pareikalavo visos Klaipėdos savivaldybės specialistų kantrybės – jie turėjo suprasti ir perprasti, kad į miesto valdymą atėjo žmonės, kuriems svarbus kiekvienas išleistas euras, kad nė vienas jų negali būti ištaškytas be jokių logiškų paaiškinimų.

– Kiek šiame procese buvo svarus pačių miesto gyventojų, bendruomenių balsas?

– Miestas yra kiekvieno mūsų, čia gyvenančio, dirbančio, studijuojančio, auginančio vaikus. Neabejotinai kiekvieno gyventojo prisidėjimas prie kitokios Klaipėdos kūrimo yra labai svarus. Daug metų girdime, kad mūsų senamiestis yra miręs, todėl ypač didelį dėmesį skirsime jaukiai aplinkai čia kurti. Per trejus metus planuojame atlikti ne mažiau nei 36 kultūros paveldo objektų ir kitų pastatų gražinimo darbus, kuriems bus skiriamos savivaldybės lėšos.

Džiaugiamės, kad šia iniciatyva klaipėdiečiai jau aktyviai naudojasi, ir tikiu, kad visų pastangomis Klaipėda tik gražės. Numatoma tvarkyti ir savivaldybės ar jos įstaigų valdomus pastatus, esančius senamiestyje, – Kalvystės muziejaus kompleksą, Senojo turgaus halę. Taip pat bus atnaujinama aikštė prie „Meridiano“, planuojame parengti senamiesčio erdvių apšvietimo planą, kad būtų jauku ir sukurtume vieningą Klaipėdos įvaizdį.

Kitais metais didžiulį dėmesį skirsime parkavimo vietoms visame mieste įrengti. Labai gaila klaipėdiečių, kurie kiekvieną vakarą turi kovoti, kur kieme pastatyti automobilį. Todėl tęsime pradėtus darbus ir planuojame naujus. Iki 2027 m. esame užsibrėžę mieste užtikrinti 10 tūkst. parkavimo vietų. Tai planuojama atlikti tvarkant daugiabučių kiemus, erdves, gatves, taip pat jau dabar intensyviai tariamės su prekybos centrais, kad jų aikštelėse nedarbo metu gyventojai galėtų palikti savo automobilius.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

– Jei tektų įvardyti patį svarbiausią ateinančių trejų metų periodo projektą, turbūt būtų nelengva apsispręsti?

– Tikrai nelengva. Kiekvienas projektas yra be galo svarbus ir jau dabar visa širdimi laukiamas įgyvendinimo etapas. Noriu, kad žmonės suprastų – greitų pokyčių nebūna, pakeisti ir sutvarkyti tai, ko nebuvo padaryta per pastaruosius 20 metų, reikia laiko.

Kad ir sveikatos centro įkūrimas. Nuo Nepriklausomybės atkūrimo šis sektorius buvo primirštas. Neduosime ramybės dėl Sveikatos apsaugos ministerijos sujungtų ligoninių vis labiau sunkėjančios finansinės padėties. Vienos partijos pasakos, kad šiandieninė valdžia skirs šimtamilijonines lėšas priėmimo skyriui statyti, Klaipėdos universiteto ligoninei sutvarkyti, sprogo kaip muilo burbulas.

Kaip ir sakiau, planų daug, noro – dar daugiau. Tačiau ne vien puoselėjame gražias viltis – tikiu, jog su komanda esame pajėgūs nuveikti daug prasmingų darbų, kad Klaipėda keistųsi bei taptų miestu, kuriame gera ir gyventi, ir poilsiauti.

Ekspertai pasisako vieningai

Žemės ūkio ir maisto pramonės laukiantys žaliosios strategijos iššūkiai, akivaizdu, nėra vien šio sektoriaus atstovų rūpestis. Jų patiriami sunkumai ir nuostoliai tiesiogiai koreliuoja su skaičiais, kuriuos galutinis vartotojas regi maisto produktų kainų etiketėse. Ir šiandien tūlo šalies pirkėjo šis vaizdas neabejotinai nedžiugina, nepaisant visų objektyvių realybės aplinkybių.

Kaip pripažino Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) pirmininkas Raimundas Juknevičius, karas Ukrainoje labai paveikiai apnuogino problemas, apie kurias dėl žaliojo kurso užmojų ES politikus įspėjo tiek JAV, tiek Senojo žemyno mokslininkai, ekspertai.

„Kai ES sudėliojo ambicingus žaliojo kurso planus, pirmiausia JAV žemės ūkio departamentas suskubo parengti analizę, kaip tai atsilieps žemės ūkiui ir apskritai verslui ne tik JAV, bet ir platesniu aspektu. Paskui sekė nemažai Europos šalių tyrimų, ir visi jie kalba apie tą patį – tie ambicingi tikslai turės savo kainą, socialiniai, ekonominiai klausimai paaštrės, nes labiau investuojant į jų įgyvendinimą, maistas neišvengiamai brangs. Kitas niuansas – siekiama žymiai išplėsti ekologinius ūkius, tačiau apimties prasme juose pagamintos produkcijos mažiau kartais. Vadinasi, kalbame apie padidėjusias sąnaudas ir atitinkamai sumažėjusią gamybos apimtį, nors žmonių pasaulyje daugėja, tad produkcijos paklausa nemažėja“, – iliustravo pašnekovas.

Įvertino: „Dabar matome, kad dėl ambicingų žaliojo kurso tikslų kai kur smarkiai perlenkta, tačiau įsiklausyti į oponentų, mokslininkų, praktikų argumentus neskubama“, – teigia LŪS pirmininkas Raimundas Juknevičius. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Smūgis mitybos sistemai

Dar Rusijos invazijos į Ukrainą pradžioje Lietuvos augalų apsaugos asociacija (LAAA) atkreipė dėmesį į tai, kokį smūgį karas sudavė visai pasaulio mitybos sistemai – nuo gamybos, logistikos, prekybos iki kainų.

Nuo šių abiejų šalių, kurios praėjusiais metais pateko į didžiausių pasaulio kviečių, kukurūzų, rapsų, saulėgrąžų aliejaus ir sėklų eksportuotojų trejetuką, produkcijos ypač priklausomos mažiau išsivysčiusios ar maisto trūkumą patiriančios pasaulio valstybės.

Kalbame apie padidėjusias sąnaudas ir atitinkamai sumažėjusią gamybos apimtį, nors žmonių pasaulyje daugėja.

Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos pateiktoje ataskaitoje prognozuotas maisto kainų šuolis jau pasitvirtino su kaupu, kita kur kas grėsmingesnė karo padarinių prognozė – badaujančių žmonių skaičius Pietryčių Azijoje, Rytų ir Šiaurės Afrikos dalyse išaugs nuo 8 mln. iki 13 mln. Pasiektas susitarimas dėl Ukrainos grūdų eksporto suteikia vilčių išvengti bado tiesiogine to žodžio prasme mažiau ekonomiškai pajėgiose valstybėse.

Galbūt globalia prasme lyginti šių regionų ir Lietuvos situaciją būtų neetiška, tačiau, kaip pastebėjo LAAA vadovė Zita Varanavičienė, nemažai daliai mūsų šalies gyventojų maisto kainų klausimas yra ypač jautrus.

„Penktadalis žmonių Lietuvoje balansuoja ties skurdo riba, o pastaruoju metu dėl energetinio karo maisto produktai smarkiai pabrango. Tad dabar galbūt ne palankiausias metas šaudyti sau į kojas ir riboti maisto užauginimą. Mes galime gyventi be ne pirmo būtinumo prekių, tačiau maistas, vanduo mums yra svarbiausi“, – kalbėjo pašnekovė.

Poveikis: karas Ukrainoje apnuogino problemas, apie kurias dėl žaliojo kurso užmojų ES politikus įspėjo tiek JAV, tiek Senojo žemyno mokslininkai, ekspertai. (Freepik.com nuotr.)

Prasmė ir motyvai neginčijami

Z.Varanavičienė antrino šalies ūkininkų atstovui, kad žalieji pokyčiai vyksta Europos žemės ūkio intensyvumo mažinimo kryptimi.

„Gyventojų skaičius planetoje sparčiai didėja ir resursus reikia naudoti protingai, taupiai. Manau, dėl to niekas nesiginčija – tai kiekvieno geros valios ir sveiko proto žmogaus tikslas. Tačiau, kai buvo paskelbtas ES žaliasis kursas, visų vėlesnių studijų, tyrimų išvada vienareikšmiška – derlingumas ir produktų prieinamumas sumažės, – sako LAAA vadovė. – Todėl šiek tiek glumina, kad nematoma reali situacija, su kuria pasaulis susidūrė po vasario 24-osios, arba nesugebama laiku ir greitai adaptuotis, nes atrodo, kad traukinys rieda sau, o mes nepaisome, kas vyksta šalia. Vaizdžiai kalbant, koja gangrenuoja, o mes daromės pedikiūrą.“

Dabartinė Lietuvos žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) pozicija – žaliojo kurso kryptys neturėtų keistis. „Klimato kaitos, biologinės įvairovės praradimo krizės tebevyksta, o žemės ūkis yra vienas iš jau šiandien labiausiai paveiktų sektorių, bet taip pat turintis didelį potencialą prisidėti prie šių krizių švelninimo“, – sakoma ministerijos komentare.

Ilgesniajam laikotarpiui strateginiuose dokumentuose kol kas yra numatyti tik klimato tikslai – siekiama, kad iki 2050 m. Lietuva taptų klimatui neutralia šalimi. Pagal Nacionalinę klimato kaitos valdymo darbotvarkę artimuoju periodu – iki 2030 m. Lietuva yra numačiusi sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) emisijas iš sektorių, nedalyvaujančių ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemoje, 25 proc., palyginti su 2005 m. Vienas šių sektorių – žemės ūkis, ir jam keliamas 11 proc. sumažinimo tikslas, palyginti su 2005 m.

Iki 2030 m. mineralinių trąšų naudojimą planuojama sumažinti 15 proc., palyginti su 2020 m., taip pat siekiama ekologinio žemės ūkio naudmenų dalį išplėsti iki 15 proc. Prognozuojama, kad, įgyvendinant 2023–2027 m. bendros žemės ūkio politikos strateginį planą, per šį laikotarpį ekologiniai plotai šalyje padidės nuo 8 proc. iki 13 proc.

Lūkesčiai, sirpinti gerovės

Palyginkime: žaliojo kurso pagrindu sukurta žemės ūkiui ir maisto pramonei aktuali „Nuo lauko iki stalo“ strategija ES lygio tikslais iki 2030 m. įvardija: bent 25 proc. žemės ūkio paskirties žemės valdyti pagal ekologinio ūkininkavimo principus; maisto medžiagų išplovimą iš trąšų sumažinti 50 proc. ir todėl naudoti bent 20 proc. mažiau trąšų.

„Tai, kad Lietuvos numatyti nacionaliniai tikslai yra mažesni nei tikslai, keliami „Nuo lauko iki stalo“ ir ES Biologinės įvairovės strategijose, nesusiję su karu Ukrainoje ar mažinama žaliojo kurso ambicija. ES strategijose yra numatyti ES lygmens tikslai – ES šalys narės turi prie jų prisidėti, bet siekiamas reikšmes, nesant teisinių įpareigojimų, nusistato pačios, pagal savo galimybes ir aplinkybes, užtikrindamos tinkamą ambiciją“, – teigiama „Kauno dienai“ atsiųstame ŽŪM komentare.

Tiesa, ŽŪM atstovai pažymi, kad, siekdama sustiprinti apsirūpinimo maistu saugumą, Europos Komisija (EK) priėmė sprendimus, kuriais laikinai sumažinami biologinės įvairovės apsaugos įsipareigojimai ir atveriami didesni plotai žemės ūkio kultūroms auginti.

Šiemet buvo leista nesilaikyti tam tikrų vadinamojo žalinimo įsipareigojimų, o du iš geros agrarinės ir aplinkosauginės būklės reikalavimų, turėjusių įsigalioti 2023 m., susiję su augalų kaita ir negamybinių plotų apsauga, buvo atidėti metams.

Ekologiškos produkcijos paklausa mažėja, o suplanuota, kad jos pasiūla didės.

Vis dėlto, kaip pastebi LŪS pirmininkas R.Juknevičius, dėl ES žaliojo kurso ne tik žemės ūkio sektoriaus atstovai, bet ir patys politikai šiandien atsidūrė nevienareikšmiškoje situacijoje.

„Buvo gražus laikotarpis, kai ekonomika kilo. Kadangi ES populiacija yra pasiturinti, klimato kaita viešumoje buvo aptarinėjama labiau nei kitose šalyse – su šia banga iškilo ir politinė Europos Bendrijos vadovybė, politikai, – pastebėjo pašnekovas. – Tačiau dabar visuomenė deklaruoja kitokius lūkesčius, susijusius su pajamų augimu, vadinasi, ekonominiai ir socialiniai klausimai vėl ima dominuoti.“

Blaškantis gimsta sumaištis

Tad ignoruoti pasikeitusių aplinkybių lyg ir nebeįmanoma, tačiau sykiu besibaigianti kadencija įpareigoja politikus laikytis ankstesnius lūkesčius atliepiančio kurso, sako R.Juknevičius.

„Kai situacija žymiai pasikeitė, politikų blaivus protas sako, kad jie daug ką vertino pernelyg optimistiškai. Bet kaip vėl grįžti į rinkimus, neįgyvendinus savo programos? Tada ieškoma kompromisų, atšaukiami aštriausi punktai, kurie galbūt kažkada vėliau bus įgyvendinti, o tai reiškia, kad jau su kita valdžia, gal ir esant kitiems politikams“, – kalbėjo pašnekovas.

Šalies ūkininkų atstovo žodžiais, toks blaškymasis esantiesiems maisto gamybos grandinėje sukelia daug nerimo ir neaiškumų: „Labai sudėtinga kažką planuoti ir nežinia, kuria linkme judėti. Juk technika perkama ne vienam sezonui, o ir ūkininkavimo praktikos per vienus metus pakeisti neįmanoma.“

Jau pasukusieji į ekologinį ūkininkavimą, kuris reikalauja didesnių investicijų, anot R.Juknevičiaus, šiuo metu jaučiasi itin pažeidžiami.

„Vartotojų įperkamumo lygis krinta, lūkesčių, kad jis greitai atsikurs, nėra, vis daugiau žmonių priversti taupyti maistui. Tie, kurie pirkdavo tik ekologiškus produktus, galbūt dalį jų jau pakeitė nebe ekologiškais, o tie, kurie pirkdavo dalį ekologiškų, galbūt jau priėmė sprendimą, kad nieko tokio, jei vienus kitus metus pakentės ir be tokių produktų. Tad ekologiškos produkcijos paklausa mažėja, o suplanuota, kad jos pasiūla didės“, – realijomis dalijosi LŪS vadovas.

Įžvelgia ir palankią paskatą

R.Juknevičius pripažino, kad šiandienos bendrojoje Europos žemės ūkio politikoje norėtųsi didesnės aplinkosauginių, socialinių ir ekonominių klausimų pusiausvyros. Kaip priminė pašnekovas, dar Paryžiaus susitarime akcentuota, kad klimato kaitos valdymo priemonės neturėtų prasilenkti su vienu svarbiausių tikslų – populiacija turi būti pakankamai aprūpinta maistu.

„Dabar matome, kad dėl ambicingų žaliojo kurso tikslų kai kur smarkiai perlenkta, tačiau įsiklausyti į oponentų, mokslininkų, praktikų argumentus neskubama“, – pripažino šalies ūkininkų atstovas.

Europos Parlamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto narys Bronis Ropė linkęs manyti, kad kaip tik sunkmetis gali tapti gera paskata dar labiau pergalvoti ir racionalizuoti ūkininkavimo principus. Ir nors, europarlamentaro žodžiais, ES žaliąjį kursą kai kas norėtų matyti baubu, tačiau jis pirmiausia siūlo variantų, kaip dirbti efektyviau ir pigiau.

„Turbūt šiuo metu žemės ūkio sektoriui didžiausias iššūkis – energijos ir trąšų kainos. Tad reikia mokytis prisitaikyti, kaip užauginti derlių naudojant sėjomainą, kitas priemones, pereiti prie išmanaus pesticidų, trąšų naudojimo ir kt. Kad europiečiai nepristigtų reikiamo asortimento ir tinkamos kokybės maisto produktų prieinamomis kainomis, tam iš Europos biudžeto skiriama trečdalis lėšų“, – situacijos nedramatizuoja B.Ropė.

Bronis Ropė (P. Paleckio/BNS nuotr.)

Uolūs, kai visai nebūtina

Pašnekovo pastebėjimu, pats žaliasis kursas nėra reglamentas, o kryptis, ir Lietuvai neatimta valia nacionaliniu lygiu priimti tokius sprendimus, kurie leistų lengviau dorotis su galimais iššūkiais.

„Nuo kitų metų, kai įsigalios naujoji žemės ūkio politika, vietoj žalinimo, kuris buvo privalomas visiems, bus ekoschemos. Ir jos žemdirbiams bus neprivalomos. Kiekviena valstybė narė pati laisvanoriškai pasirenka labiausiai tinkamas, žemdirbiams didžiausią efektą ir naudą duodančias ekoschemas ir jas pateikia strateginiame plane, – aiškino europarlamentaras. – Tad kas tinka Portugalijai, nebūtinai tinka Lietuvai – rekomendacijos yra bendro pobūdžio, ir kiekviena šalis narė turi teisę pasirinkti. Kitas dalykas, kad neretai mes iškart labai uoliai puolame vykdyti, o paskui pasirodo, kad to visiškai nereikia.“

Įžvalgos apie perteklinį Lietuvos biurokratijos uolumą, kuriuo patys sau darome meškos paslaugą, – ne iš piršto laužtos. Ko verta vien praėjusiais metais į viešumą iškilusi informacija, kad ekologiniams ūkiams mūsų šalyje keliama maždaug pusšimtis reikalavimų, kurių kitur ES nėra.

„Pavyzdžių, kad pas mus neretai bėgama prieš traukinį, nors vertėtų stabtelėti ir atidžiau panagrinėti situaciją, – ne vienas. Kai energetikos ministras teigia, kad elektros kainos šuolis yra dėl algoritmo paradokso, kad dabar tokia energijos kainodara, man norisi paklausti, ar Lietuva derėjosi dėl tų algoritmų, kad nebūtų tokių paradoksų? Labai tikiu, kad visų mūsų pastangomis tikslų skaičiavimo algoritmas augalų apsaugoje bus pakeistas, kitaip mūsų laukia dar vienas algoritmo paradoksas, – įspėjo LAAA vadovė Z.Varanavičienė. – Nors Lietuva augalų apsaugos produktų, kitaip sakant pesticidų, naudoja kelis kartus mažiau nei Europos vidurkis, nacionalinis tikslas, kuris nustatomas įgyvendinant žaliojo kurso strategiją „Nuo lauko iki stalo“, nurodytas toks pats, kaip ir valstybėms, kurios šių produktų naudoja kelis kartus daugiau nei ES vidurkis.“

Nevienodai: nors Lietuva pesticidų naudoja kelis kartus mažiau nei Europos vidurkis, pagal žaliojo kurso strategiją jų naudojimą ji turėtų sumažinti tokia pačia dalimi, kaip ir valstybės, kuriose šių produktų sunaudojama keliskart daugiau. (Freepik.com nuotr.)

„Eurostat“ duomenimis, Lietuvos ūkiuose augalų apsaugos produktų naudojama mažiau nei 90 proc. visų ES valstybių. Pavyzdžiui, Maltoje naudojama 10,8 kg/ha pesticidų, o Lietuvoje jų kiekis svyruoja tarp 0,7 ir 1,5 kg/ha. Tačiau, pasak ekspertės, pasitelkus matematines formules, Lietuvai projektuojamas neproporcingai didelis augalų apsaugos produktų mažinimas.

Taršą eksportuosime kitiems?

LAAA vadovės teigimu, konkrečiais skaičiais, procentais išreikšti ambicingi žaliojo kurso siekiai apskritai neturėtų būtų panacėja, nes tai nebūtinai reiškia tą vertę, kurios tikimasi.

„Buvo atliktos kelios mokslininkų studijos, kuriose teigiama, kad užauginti 1 kg ekologiško maisto reikia didesnės CO2 emisijos, palyginti su to pačiu kiekiu tradiciniu būdu užauginto maisto. Vadinasi, užuot mažinę, dar ir padauginame šiais laikais taip linksniuojamą taršalą. Be to, turime neužmiršti, kad žemė taip pat yra baigtinis resursas ir jos reikia viskam – nuo saugomų teritorijų iki miestų, infrastruktūros plėtros. Tad turėtume siekti iš to paties plotelio išauginti kuo daugiau maisto, o ne tuos plotelius plėsti“, – sako pašnekovė.

Kai buvo paskelbtas ES žaliasis kursas, visų vėlesnių studijų, tyrimų išvada vienareikšmiška – derlingumas ir produktų prieinamumas sumažės.

Atitinkamas atoveiksmis prognozuojamas ir strategijos „Nuo lauko iki stalo“ siekiui sumažinti Europos žemės ūkio šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) kiekį 40–60 proc.: mokslininkų teigimu, dėl sumažėjusio produktyvumo Europai perkant maisto produktus iš trečiųjų šalių šios emisijos paprasčiausiai persikels į kitas šalis.

„Kas mums suteikia teisę auginti sau maistą ir kartu teršti kitur? ES kaip ekonomiškai išsivystęs regionas gali taikyti technologijas ir tai padaryti su mažesne žala gamtai, ko galbūt nepavyktų mažiau išsivysčiusioms ir ekonomiškai nepajėgioms valstybėms“, – įžvalgomis dalijosi Z.Varanavičienė.

Prioritetas – tausa ir išmanumas

Nors karo sąlygomis pavyko padėti ukrainiečiams apsėti didžiumą plotų, taip pat imtasi spręsti grūdų transportavimo problemas, geopolitinė situacija vis dar įtempta ir neprognozuojama.

Akivaizdu ir tai, kad dėl karo Ukrainoje smarkiai išaugus degalų, trąšų, elektros energijos kainoms ir kitoms sąnaudoms, žemės ūkio sektoriaus atstovams tenka patirti sunkumų, kurie turės ilgalaikių padarinių.

Zita Varanavičienė/Asmeninio archyvo nuotr.

LAAA vadovės Z.Varanavičienės manymu, atsižvelgiant į situaciją, būtina peržiūrėti ne pačius žaliojo kurso tikslus, bet įgyvendinimo metodus ir laiką, kada ką įgyvendinti ir susitelkti į alternatyvų paieškas.

„Bet kokią gerą idėją galima nužudyti blogu įgyvendinimu. Kol kas pasigendu žaliosios žemės ūkio strategijos visa apimančio poveikio vertinimo, deramo žvilgsnio ekonominiu aspektu. Jau dabar Europoje auginami produktai yra labai kokybiški ir paklausūs, turimą perprodukciją visada galime eksportuoti, tai sėkmingai ir darome. Tad šiandien, manyčiau, reikėtų eiti ne Europos žemės ūkio nuintensyvinimo draudimais ir ribojimais linkme, o susitelkti į alternatyvų paieškas ir tiksliuosius metodus, kurie leidžia taupiai naudoti resursus be didelio produktyvumo smukimo“, – įvardijo pašnekovė.

Be politikos ir kriminalų

Gidės karjerą Diana pradėjo nuo ekskursijų, skirtų į uostamiestį atplaukiančių kruizinių laivų turistams. Kaip ji pati sakė, į šią veiklą ji ėjo lėtai, bet užtikrintai.

„Vaikystėje labai norėjau būti mokytoja, dar gal manekene, vėliau – archeologe, o nuo kokios devintos klasės tvirtai žinojau, kad noriu į žurnalistiką, tuo metu jau rašiau ir mokyklos laikraščiui. Buvo nelengva, Vilniaus universitete laukė didžiulis konkursas. Įstojau. Tačiau jau pirmą savaitę prisipažinau, kad ne ten. Pabaigiau, dirbau, bet supratau, kad rašyti apie kriminalus ar politiką – ne man. Apie žmones, jų gyvenimą, vietas, senus pastatus – taip, man visada labai patiko rinkti būtent tokias istorijas, pasakojimus. Tad, kai dar dirbant žurnaliste netikėtai pasiūlė surengti ekskursiją, atėjo suvokimas, kad man patinka pasakoti istorijas ne tik raštu“, – naujos veiklos apyaušrį prisimena pašnekovė.

Vis dėlto ne vienus metus Klaipėdos regiono žiniasklaidoje dirbusi kretingiškė neneigia – tam tikra prasme nuo žurnalistikos ji ir šiandien labai nenutolo.

„Geras gidas turi būti ir geras istorijų rinkėjas arba, kaip mėgstu sakyti, istorijų kolekcininkas. Ko būtent išmokau ir ką pamėgau dirbdama žurnaliste – tai kolekcionuoti istorijas, kurios vėliau tampa kūnu mano ekskursijose. Be to, dabar mėgstu rašyti trumpas istorijas – tai darau savo puslapyje feisbuke“, – prisipažįsta pašnekovė.

Žinoma, bet nepažinta

Galiausiai ši patirtis praverčia ir Kretingos muziejuje – čia Diana papildomai dirba kultūrinės veiklos vadybininke, nors, kaip pati sako, šiandien galėtų pragyventi vien iš ekskursijų vedimo.

„Visada svajojau per metus turėti bent šimtą ekskursijų, kad nereikėtų dirbti jokio kito darbo. Svajonė išsipildė. Galbūt ši veikla sėkmingai susiklostė todėl, kad man patinka ne tik vesti ekskursijas, bet ir kurti, sugalvoti maršrutus. Ne vieną maršrutą esu sukūrusi ir savo gimtajame, ir kituose miestuose“, – pasakoja ne tik Kretingoje, bet ir Klaipėdoje, Palangoje, Neringoje dirbanti gidė.

Diana neretai girdi replikų: ir ką gi toje Kretingoje rodyti, taigi čia kaimas; arba ką toje Palangoje dar išrasi – visi viską žino.

Ryšys: povestuvinės kelionės JAV metu sutuoktinių porą šiltai priėmė ekskursijose Lietuvoje kadaise dalyvavę amerikiečiai. / D. Jomantaitės-Jonaitienės asmeninio archyvo nuotr.

„Tačiau man patinka giliau pasiknaisioti, o miestų istoriją mėgstu išskaidyti, pavyzdžiui, savo gimtajame mieste pasakoju apie Kretingos žydus, apie vienuolius, apie Klaipėdą galima papasakoti per meilės tematiką ar atskleisti visai kitokį, naktinį jos veidą, Palangoje gausu vilų, apie kurias iš tiesų labai daug ko nežinome. Taigi geriau pasiknaisiojęs sužinai, kad vienas ar kitas pastatas, pro kurį, regis, jau šimtus kartų praėjai, turi labai įdomią istoriją, tik reikia mokėti tą pastatą prakalbinti“, – atradimais dalijasi pašnekovė.

Kitoks oro gurkšnis

Pašnekovė šypteli – žmonėms esą neretai atrodo, kas tai per darbas, pasiskaitė kažką „Vikipedijoje“ ir papasakojo.

Amerikiečiai dažnai kviečia atvažiuoti į svečius, tik atrodo, kad jie tai sako nelabai rimtai. Ką gi – buvome labai nustebinti.

„Aš pati kokiuose nors archyvuose nesėdžiu, labiau mėgstu kalbėtis su žmonėmis, pavartyti senus laikraščius, o ypač – skaityti vietinių istorikų straipsnius, knygas, tai jau tapo mano Biblija. Įdomių dalykų kartais papasakoja ir patys ekskursijų dalyviai, taip tos istorijos po kruopelytę ir susirenka, – pasakoja Diana. – Be to, šiandien žmonės yra labai reiklūs, jie jau daug keliavę, matę nemažai pasaulio, turi, su kuo palyginti. Jei būsi gidas, kuris tik atbeldžia tekstą, darbo turėsi mažai. Tad kartais reikia pasitelkti ir vaidybinių elementų, ir juokelių, tam tikra prasme turėti renginio vedėjo įgūdžių.“

Nors veiklos pradžioje kretingiškei daugiausia tekdavo bendrauti su svečiais iš užsienio, šiandien kruiziniais laivais atvykstantiems turistams jos darbotvarkėje tenka mažesnė laiko dalis.

„Kai tik pradėjau karjerą ir su užsienio turistais važiuodavome į Kretingą, neretai pagalvodavau: jei užsieniečiams ji tokia graži, jie aikčioja, kaip čia įdomu, kaip čia švaru, – kaip būtų gerai, kad man nereikėtų iš Kretingos toli važinėti, o žmonės patys čia atvažiuotų. Šiandien galiu pasidžiaugti, kad turiu labai daug grupių iš Lietuvos ir vietos keliautojai sudaro didžiąją visų mano ekskursijų dalyvių dalį. Tačiau, žinoma, atvykstantieji iš užsienio – kitoks oro gurkšnis, kitokia įvairovė. Su jais labai įdomu dirbti, ir tai yra šioks toks iššūkis – nepamiršti anglų kalbos, prisitaikyti prie kitos kultūros, pateikti kiek kitokią informaciją nei vietos turistams“, – sako gidė.

Koks tavo šuns vardas?

Dalydamasi pastebėjimais apie vietos ir užsienio turistų specifiką, Diana pirmiausia pastebi, kad tarp užsieniečių, bent jau atplaukiančių į uostą kruiziniais laivais, dažniau regi garbaus amžiaus žmones.

„Be abejo, skiriasi ir domėjimosi sritys. Tarkime, mūsų turistų domėjimosi laukas siauresnis – jiems įdomiau sužinoti apie tam tikrą miesto dalį arba tam tikrą istorinį jo laikotarpį. Užsieniečiai, kurie krante turi vos kelias laisvo laiko valandas, nori sužinoti viską – nuo ekonominių, politinių iki visų kitų dalykų. Be to, jie labai mėgsta pažinti šalį per žmogų. Užsienio svečiams norisi sužinoti, kaip tu pats gyveni, ką tu asmeniškai prisimeni, tad jie nesibodi, pavyzdžiui, paklausti, ar esi ištekėjusi, ar turi vaikų, koks tavo šuns vardas, ką valgai pusryčiams ir pan.“, – juokiasi pašnekovė.

Įdirbis: kretingiškė yra sukūrusi ne vieną turistinį maršrutą tiek savo gimtajame, tiek kituoses miestuose. / D. Jomantaitės-Jonaitienės asmeninio archyvo nuotr.

Gidė neneigia, kad su tolimųjų kraštų ekskursijų dalyviais būta ir ilgesnių užsimezgusių bičiulysčių.

„Amerikiečiai dažnai kviečia atvažiuoti į svečius, tik atrodo, kad jie tai sako nelabai rimtai. Tad, kai po tuoktuvių su vyru medaus mėnesį nusprendėme praleisti Amerikoje, nutarėme patikrinti, kiek nuoširdūs tie kvietimai. Ką gi – buvome labai nustebinti. Moteris, kuri labai kvietė į Vašingtoną, mielai susitiko su mumis ir pavaišino vakariene restorane netoli Baltųjų rūmų. Kiti pasiūlė palikti raktus nuo savo buto, nes patys ruošėsi išvykti. Treti pasikvietė pietų. Pasirodo, žmonės ne tokie jau tuščiakalbiai“, – prisiminusi šypteli pašnekovė.

91-ų metų bokšto rekordininkė

Gidė nešykšti komplimentų ir tautiečiams – Dianos pastebėjimu, jie vis labiau tampa atviresni, šiltesni ir yra itin smalsūs, aktyvūs, geriau savo kraštą norintys pažinti žmonės.

Pašnekovės atmintin itin įsirėžė patirtis, kurią neretai pasitelkia ir kitose ekskursijose.

„Kretingos bažnyčia turi labai aukštą bokštą su 219 laiptelių, į kurį tikrai ne visi ryžtasi lipti. Tad, kai prieš kelerius metus turėjau labai jau garbingo amžiaus senjorų grupę, nusprendžiau net neimti į jį rakto – vis tiek niekas nelips. Ekskursija į pabaigą, ruošiuosi atsisveikinti, o viena močiutėlė ir sako – atsiprašau, bet buvo parašyta, kad vesite į bokštą. 91-ų metų moteris prisipažino: kol neįgyvendins šios savo svajonės, negalės numirti. Kol kopėme, ji man papasakojo, kad kadaise, kai mokėsi prie pranciškonų, su jauduliu žiūrėdavo į tą bokštą ir galvodavo, ar ateis tokie laikai, kai į jį galės užlipti“, – pasakoja kretingiškė.

Todėl dabar, kai jauni žmonės ima dievagotis neįveiksią tokio iššūkio, gidė juos nuginkluoja atkakliosios močiutės pavyzdžiu.

„Mano pačios rekordas – vilkėdama tautiniu kostiumu į šį bokštą per vieną dieną esu užlipusi keturis kartus – vadinasi, viskas įmanoma“, – šypsosi pašnekovė.

Vietoj užstalės – ekskursija

Dianai džiugu ir tai, kad vis dažniau ekskursijos tampa turininga alternatyva įvairiomis nekasdienėmis progomis – ne tik vietoj gimtadienio užstalės ar mergvakario šėlionių, bet ir norint įprasminti svarbias valstybines šventes, tokias kaip Vasario 16-oji ar Kovo 11-oji. Gidės paslaugomis noriai naudojasi ir vestuvininkai – pavyzdžiui, tokia pramoga pokylio svečiams siūloma tuo metu, kai jaunieji užsiėmę fotosesijos reikalais.

Savo ekskursijose kretingiškė norėtų matyti daugiau vietos gyventojų.

„Todėl, jei Kretingoje ekskursijoje išgirstu, kad kažkas dalyvauja iš Kretingos, labai apsidžiaugiu. Lygiai tas pats Klaipėdoje, kitose vietose. Žmonėms vis tenka įrodinėti, kad jie negali visko žinoti. Kokie jie būna nustebę, kai sužino, kiek dar daug ko jie išties nežino net apie savo gimtąjį miestą“, – pastebi pašnekovė.

Viskas, matyt, nuo požiūrio priklauso. Kad ir ta pati Klaipėda – vieni zyzia, kad ji išrausta, o aš pasidžiaugiu – puiku: kažką įdomaus iškasė!

Kaip sako pati Diana, net ir po daugelio darbo metų ją pačią vis dar nesunku nustebinti ir pradžiuginti.

„Man kiekviena smulkmena atrodo smagi, nuostabi, viskas, matyt, nuo požiūrio priklauso. Kad ir ta pati Klaipėda – vieni zyzia, kad ji išrausta, o aš pasidžiaugiu – puiku: kažką įdomaus iškasė! Ko išties ilgainiui išmokau – tai lengviau prisitaikyti prie nestandartinių situacijų. Tad nustebinti mane lengva, bet išmušti iš vėžių – priešingai, sudėtinga. Kartais reikia tiesiog improvizuoti – matyt, čia praverčia ir šiokia tokia teatrinė patirtis“, – pripažino pašnekovė.

Privalomas pabėgimo planas

Kretingos mėgėjų teatras Dianą suvedė ir su būsimuoju sutuoktiniu Antanu, o ilgainiui psichologo išsilavinimą turintis vyras susižavėjo žmonos veikla, tad šiandien jiedu jau – šeimos gidų tandemas.

„Tik mano vyras nuo žmonių pasikrauna, o aš, priešingai, išsikraunu. Emociškai save taip išdaliju, kad, kai grįžtu namo, jau nebesinori kalbėti“, – šypteli pašnekovė.

Nors, kaip sako Diana, būdama palyginti vienoje vietoje ji gali sutikti daugybę skirtingų žmonių ne tik iš visos Lietuvos, bet ir pasaulio, didžiulės aistros keliauti tai nenumalšina.

„Visada turime planą kur nors toliau pabėgti – bent kartą per metus stengiamės išvažiuoti į užsienį. Jei yra koks tuštesnis savaitgalis,  keliaujame Lietuvoje, taip pat Latvijoje“, – pasakoja kretingiškė.

Estafetė: gidės karjerą pradėjusi nuo ekskursijų kruizinių laivų keleiviams, vėliau Diana šia veikla užkrėtė ir savo vyrą Antaną. / D. Jomantaitės-Jonaitienės asmeninio archyvo nuotr.

Kaip prisipažino Diana, anksčiau visada pati rūpindavosi šeimos kelionių planavimu – pradedant maršrutu, viešbučiu ir baigiant visais kitais dalykais.

„Tačiau šį pavasarį užsisakėme ekskursiją per kelionių agentūrą ir mums taip patiko, kad, bijau, kitaip nebenorėsime. Pajaučiau, kaip  malonu, kai tave atveža iki viešbučio, pasitinka gidas, kai nieko pačiam nereikia skaityti, tau viskas papasakojama – labai geras jausmas! Visada visiems, kas keliauja, rekomenduoju kreiptis į vietinius gidus, nes visai kitaip pažinsite vietą. Tai labai gera investicija į įspūdžius, emocijas ir, žinoma, žinias. Kelionės apskritai yra viena nuostabiausių investicijų“, – neabejoja D.Jomantaitė-Jonaitienė.

D.Jomantaitės-Jonaitienės lankytinų vietų pajūryje penketukas

Dauginčių atodanga, Kretingos rajonas:

„Puiki vieta pabėgti nuo miesto triukšmo ir pabūti tyroje gamtos apsuptyje. Ne be reikalo ši vieta yra vadinama lietuviška Šveicarija, nes iš už miško išnyrantis Minijos upės vingis ir skardžiai maloniai atima žadą.“

Kretingos pranciškonų vienuolyno ir bažnyčios ansamblis:

„Istorijomis apipintas objektas sename Kretingos mieste. Čia galima rasti visą paletę istorijos – nuo J.K.Chodkevičiaus iki stebuklingo šv.Antano altoriaus.“

Palangos miesto botanikos parkas:

„Mėgstu šią vietą, nes parke ne tik ramu, grynas oras, bet ir jaučiama Tiškevičių dvasia – jie ir „kalti“, kad šiandien turime Palangos kurortą.“

Klaipėdos piliavietė ir kruizinių laivų terminalas:

„Klaipėdos pradžia – piliavietė – skleidžia ypatingą magiją. Tobula vieta pradėti ir baigti ekskursijas ir tobula vieta pasigauti meilės virusą uostamiesčiui. Įplaukiantys ir išplaukiantys laivai veikia lyg hipnozė.“

Raganų kalnas Juodkrantėje:

„Ši vieta siejasi su mokyklos išvykomis vaikystėje, tačiau ir suaugus gera pasivaikščioti vaikystės takeliais ir prisiminti unikalias lietuviškas pasakas.“

Namo po dešimtmečių

"Mūsų žmonės – gana santūrūs. Gal toks ir lietuvių būdas – jie tarsi apsimeta, kad viskas normalu, neretai tik išgėrę pasidaro drąsesni, ima klausinėti, kokia mano religija, – šypteli pašnekovė. – Žinoma, vyresni įvairiai reaguoja, bet jaunimas – kita karta, jie daug laisvesni, jų išvis netrikdo mano išvaizda. Nors aš pati su visais mielai kalbuosi ir su manimi visi gali laisvai kalbėtis. Esu atvira, pati užkalbinu žmones, man patinka bendrauti."

Bent jau į įprastą miesto spalvų paletę jos tarsi nežemiškas įvaizdis – skusta galva, pėdas siekiantis kostiumas – neabejotinai įlieja ryškesnių akcentų. Regėti tokį vaizdą vis dar kiek egzotiška ne tik uostamiestyje: Pija (orig. Ayya Piyadassī) yra vienintelė šiuo metu mūsų šalyje gyvenanti lietuvė – Theravados budizmo vienuolė.

"Žinoma, yra ir daugiau budistų vienuolių lietuvių, bet jie gyvena svetur, tik kartais parvažiuoja. Tad esu vienintelė, gyvenanti Lietuvoje. Bent jau kol kas", – patikslino pašnekovė.

Iš gimtojo miesto į Vilnių krimsti chemijos mokslų išvykusi būdama aštuoniolikos, į namus klaipėdietė sugrįžo daugiau kaip po 20 metų klajonių. Ieškojimų, savęs pažinimo alkis moterį buvo nubloškęs į Indiją, Mianmarą, Didžiąją Britaniją, Ispaniją.

Keliai: į Lietuvą ir gimtąją Klaipėdą Piją po daugelio metų sugrąžino dukters pareiga. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Protas kabinasi į atsiminimus

Pija atvira – gimtinėn ją pašaukė dukters pareiga.

"Sugrįžti paskatino tėčio vienatvė. Prieš tai pastaruosius dvejus metus mokiausi budistiniame universitete Mianmare, kur baigiau magistrantūrą, tad būčiau toliau tęsusi studijas doktorantūroje. Bet tėtis pasakė – kol tu grįši, aš ir mirsiu. Jis yra vienas, aš – vienintelė dukra, mamos netekau prieš trejus metus. Buda mus moko rūpintis tėvais, tai mūsų pareiga. Jei ne ši pareiga, grįžusi nebūčiau", – prisipažįsta pašnekovė.

Vos sugrįžusi praėjusių metų balandį, ji Klaipėdoje ėmė rūpintis ir pirmojo Lietuvoje vienuolio vadovaujamo budistinio centro "Aloka" steigimu.

"Šiandien mano savijauta, žinoma, visai kitokia nei tuo metu, kai buvau vaikas ar paauglė. Regiu nemažai pasikeitimų, bet protas kabinasi ir į tuos senus atsiminimus – smagu matyti savo vaikystės vietas, – potyriais dalijasi vienuolė. – Vakarėjame, atrodome moderniau nei prieš daugelį metų, bet tai normalu, viskas keičiasi. Klaipėda man be galo patinka. Ir žmonės taip pat. Patinka ritmas, kai niekur neskubama."

Yra ir daugiau budistų vienuolių lietuvių, bet jie gyvena svetur, tik kartais parvažiuoja. Tad esu vienintelė, gyvenanti Lietuvoje.

Budizmas ištiko be dramų

Nei dramatiški sukrėtimai, nei lemtingi lūžiai klaipėdietės šiandienos gyvenimo pasirinkimo nenulėmė.

"Nebuvo jokių tokių dalykų kaip nelaiminga meilė ar kokia avarija, liga ar kažkieno mirtis. Tiesiog iki to ėjau palaipsniui, kol atradau tai, kas man iš tiesų artima. Kai buvau vaikas, kiekvieną sekmadienį lankydavausi bažnyčioje, bet kai kažkuriuo momentu, atsiradus pauzei, ten vėl apsilankiau maždaug po poros metų – visiškai nieko, nulis emocijų. Matyt, tiesiog kažkuriuo metu gavau tai, ką turėjau gauti, reikėjo kažko kito. Man atsitiko būtent budizmas, kuris labai patraukė ir įtraukė tiek, kad galiausiai ėmiau vienuoliauti", – dėsto pašnekovė.

Nuo to laiko pasaulietiškasis jos vardas Olga liko tik pase – kitą tapatybę liudijantis mokytojo skirtas vardas ją lydi jau devynerius metus.

"Pija reiškia brangus, brangioji, o Dasi – mato. Vardas gali būti interpretuojamas dvejopai: arba Tas, kuris mato kitus brangius, arba Tas, kurį kiti mato kaip brangų. Vardai parenkami ir priklausomai nuo savaitės dienos, kada žmogus gimė, – konkrečioms dienoms priskiriamos tam tikros raidės. Beje, vardas Olga, kildinamas iš skandinavų Helga, reiškia "šventoji". Kaip patinka, taip ir vadinkite", – šypteli vienuolė.

Į laimę – per pastangas

Budizmas, pašnekovės žodžiais, jai pirmiausia artimas tuo, kad čia nereikia kažkuo tikėti – reikia praktikuoti.

"Buda aiškino, kaip reikėtų gyventi, kad būtum laimingas. Kad laimė nėra kažkieno, o mūsų pačių rankose. Budistai tiki, kad visi gali būti laimingi, sąlygos aplinkui neturi įtakos mūsų laimei. Tačiau, priklausomai nuo to, kiek mes praktikuojame, tiek galime pasiekti ramybės ir laimės", – sako kasdien aktyviai praktikuojanti vienuolė.

Meditacija tiesiog įtraukė, tai suteikia daugiau malonumo nei kažkur nukakti, kažką pamatyti, patirti, prisipažino pašnekovė.

"Kuo daugiau medituoji, tuo labiau supranti pasaulio netobulumą. Ir kad ištrūktum iš to netobulumo, padarytum tam galą, reikia įdėti daug pastangų, daug laiko – ne kartais, ne prabėgomis, – teigė Pija. – Kai Mianmare tapau vienuole, pirmus trejus su puse metų čia daugiau nieko neveikiau, tik meditavau. Į meditaciją pasinerdavau ištisomis dienomis, daug medituodavau ir grįžusi į Europą. Tas režimas kiek pasikeitė tik tada, kai įstojau į universitetą, – supratau, kad reikia ir teorijos žinių, kad galėčiau susišnekėti su žmonėmis, jiems kažką papasakoti."

Mianmare kažkada bent kuriam laikui vienuoliu pabūna turbūt kiekvienas budistas.

"Kaip tik balandį ten buvo švenčiami Naujieji metai, ta proga skiriama dešimt nedarbo dienų. Galima tik spėti, kokia šalies dalis tuo metu tampa vienuoliais. Tas dešimt dienų labai populiaru priimti įžadus, nes tokia patirtis reiškia gerą karmą", – aiškina vienuolė.

Gyvenimas be pinigų išlaisvina

Iš šalies nerūpestingai atrodančią budistų vienuolių kasdienybę išties saisto gausybė taisyklių. Tiesa, moterims jų tenka minimaliai, vos dešimt, palyginti su 273, ir tai tik pagrindinėmis, kurios skirtos vyrams, pasakoja Pija.

Ar vakarietiškos kultūros žmogui tai netampa nepakeliamu iššūkiu, kad ir kalbant apie tokius apribojimus, jog budistų vienuoliai negali priimti pinigų, jais naudotis?

"Tai čia juk kokia laisvė! Šitai tiesiog reikia paleisti, išmokti taip gyventi. Bet man nebuvo sunku, ypač kai pagyveni toje kultūroje – Mianmare tai yra visiškai natūralu ir suprantama. Dabar tais oficialiais dalykais, kurie neišvengiami, padeda pasirūpinti draugai. Apmoka sveikatos draudimą, nuperka maisto. Ar bilietų į keltą, – šypteli pašnekovė. – Pinigai iškraipo mūsų pasaulio matymą, mes pradedame vertinti dalykus ne pagal jų vertę, o pagal kainą. Didelė prabanga ir džiaugsmas, kad yra tokia taisyklė, aš čia matau didžiulę prasmę ir naudą. Tačiau žinau, kad nemažai vienuolių jos nesilaiko, ypač Vakaruose, nes esą tai neįmanoma. "

Kita vertus, pripažįsta klaipėdietė, daugiau kaip prieš 2 tūkst. metų sukurtos taisyklės atspindi visai kitokią nei šiandien realybę, ir prie to taip pat tenka derintis.

Pinigai iškraipo mūsų pasaulio matymą, mes pradedame vertinti dalykus ne pagal jų vertę, o pagal kainą.

Vertybės – universalios

Šiandien Pija su šypsena prisimena savo pačios entuziazmą skrupulingai laikytis basakojystės taisyklės.

"Kai, tapusi vienuole, pirmą kartą grįžau į Europą, buvau nusiteikusi labai ekstremaliai. Pamenu, Ispanijoje žmonės net siūlydavo nupirkti batus. Ne, sakau, man nereikia, čia tokia tradicija", – juokėsi pašnekovė.

Budistų vienuoliai turėtų būti basi, bent jau eidami į vietas, kur yra kitų žmonių, kai renka aukas.

"Indijoje tais laikais, kai gyveno Buda, batai buvo prabanga. Vienuoliai, gyvenantys iš aukų, negali dėvėti prabangiai. Tačiau argi dabar prabanga turėti batus? Kita vertus, mūsų klimato sąlygomis taip pat nepaprasta gyventi pagal visas taisykles, tad ir man teko kažkiek adaptuotis", – sako vienuolė ir pastebi, kad galiausiai netgi Mianmare šios taisyklės šiandien laikosi toli gražu ne visi.

Moteris šmaikštauja, kad galbūt labiau atšilus orams reikėtų basomis išsiruošti rinkti aukų ir šiek tiek nustebinti Klaipėdą.

"Lietuvoje tai darau nedažnai, tačiau Ispanijoje gyvenau iš aukų. Ir tai be galo gražu – matai, kad dosnumas, rūpinimasis kitu, tos nuostabios žmogiškosios savybės neapsiriboja tik kažkokia konkrečia kultūra, jos gyvos visur. Kad ir čia, Klaipėdoje, kai stovint ir renkant aukas mama duoda vaikui avokadą ir sako – eik, įdėk, argi ne gražu? Aš tai darau tikrai ne todėl, kad nemirčiau badu, bet kad tą aukojimo galimybę, dovaną suteikčiau kitiems žmonėms", – sako budistų vienuolė.

Pagalbinių priemonių nereikia

Pasak pašnekovės, būtent taip – kaip gėris pačiam duodančiajam – auka suvokiama Mianmare.

"Aukojimas, dosnumas vaikui čia skiepijami nuo mažumės, tai yra gera karma. Aš pati dažniau regiu gražių pavyzdžių, kai žmonės aukodami džiaugiasi. Tačiau, žinoma, Vakaruose, pavyzdžiui, Anglijoje, yra tekę susidurti ir su kiek kitokiu santykiu, – pripažįsta klaipėdietė. – Tarkime, renki turguje aukas, o kažkam lyg ir nepatogu tai matyti – stovi basa mergiotė be plaukų ir renka maistą. Turbūt kyla kažkoks vidinis kognityvinis disonansas, kaip čia taip gali būti. Ir tada žmogus greitai kažką nuperka, bet tą maistą atiduoda piktai. Nes jam baisiai nepatogu, jis nemoka duoti ir pyksta."

Tėkmė: pastaruoju metu mažiau atsiskyrėliškai gyvenanti vienuolė prisipažįsta, kad dalijimasis savo žiniomis su kitais šiandien yra svarbi ir jos pačios tobulėjimo dalis.

Kokią galimybę pelnyti karmos taškų tokiu būdu turi ji pati?

"Aš aukoju Budai ir tiems žmonėms, su kuriais dalijuosi savo žiniomis ir mokymu. Šiuo metu jaučiu, kad tas dalijimasis svarbus ir mano pačios tobulėjimui, tačiau kai šitas etapas baigsis, vėl labiau atsiduosiu meditacijai", – sako Pija.

Galbūt kažkas pasakytų, kad pasinerti į meditaciją galima ir tiesiog būnant gamtoje, klausantis muzikos ar skaitant knygą.

"Pirmiausia meditacija skiriasi gyliu, ramybės lygiu, – replikuoja pašnekovė. – Be to, jei kalbame apie buvimą gamtoje, kitus dalykus, vadinasi, mes esame nuo to priklausomi. Buda mus mokė laisvės, kaip būti nepriklausomam. Aš medituodama esu nepriklausoma, tam man nereikia nei gamtos, nei kažko kito."

Troškimai troškina

Kaip vaizdžiai sako pati Pija, ji neįsikibusi nei į vienuolės drabužius, nei į šukuoseną.

"Kai tapau vienuole, neužsibrėžiau tikslo, kad štai ja būsiu iki tada ir tada. Tiek, kiek jausiu, kad man tai padeda judėti į priekį, švarinti protą, padėti kitiems, tiek tai ir darysiu. Medituosiu tol, kol padarysiu galą kančiai, ir aš tikiu, kad tai įmanoma. Ką tai reiškia? Tai yra tol, kol visiškai panaikinsiu troškimą ir neišmanymą. Nes mūsų troškimai yra mūsų kančios priežastis. Troškimai troškina. Kai mes kažko pasiekiame, tą akimirką jaučiamės patenkinti, bet troškimas niekur nedingsta, atsiranda kitas objektas. Kai nėra troškimo, ateina ramybė", – kalba klaipėdietė.

Uostamiesčio Žvejų gatvėje įkurtas budistinis centras užuovėja tokios ramybės paieškoms tapo ne tik jai pačiai. Pamedituoti čia žmonės atvažiuoja ir iš Vilniaus, Alytaus, kitų miestų.

"Mano siekis buvo padėti žmonėms palaikyti jų praktiką. Nuvažiuoti į atsiskyrimo stovyklą bepigu. Mūsų laikais gausu įvairių stovyklų. Nuvažiuoji, grįžti, o kas paskui? Jei nieko nedarai – pasibaigia visa tavo ramybė, lieka tik prisiminimai. Juolab klaipėdiečiai turi puikią galimybę ateiti čia kartu pamedituoti kiekvieną rytą ir vakarą. Ar prisijungti kad ir pusvalandžiui ar 20 minučių. Galiausiai žmonės gali ateiti tiesiog pasmalsauti, pasikalbėti su vienuole", – šypteli pašnekovė.

Apie pasirinkimus

Ayya Piyadassī (Aja Pija Dasi) budistines meditacijas praktikuoja nuo 2007 m., o nuo 2013-ųjų tai daro dėvėdama budistų vienuolės apdarus.

Mianmare sutikusi talentingų Abhidhammos mokytojų, Pija baigė budizmo ir pali kalbos magistro studijas.

Klaipėdos "Alokos" centre ji moko ne tik meditacijos, bet ir teorijos, įgytomis žiniomis dalijasi, kaip tai priimta tradicijoje: kalbėdama apie Dhammą laisva forma ir labiau akademiškai – skaitydama paskaitų serijas.

Idėja – nespontaniška

Šią originalią idėją Jakų bendruomenei pasiūliusio K.Dvariono žiniomis, Lietuvoje iki šiolei statyti tik pavieniai tokios konfigūracijos pastatai.

Pašnekovas neneigė, kad, apsisprendus dėl naujo darželio statybos, buvo svarstyti ir modulinių, ir kitokių labiau įprastų pastatų variantai, tačiau, pro virtualųjį langą pasidairius po platųjį pasaulį, galiausiai buvo pasirinktas nestandartinis sprendimas.

„Naršant po internetą pamačiau, kad tokie kupoliniai namukai gana populiarūs Japonijoje, tik japonai jiems statyti įprastai naudoja putų polistireną arba poliuretaną. Patraukė pati idėja – tarkime, žmonės pastatė kupolą, o šeimai padidėjus, išpjovė angą ir prijungė dar vieną kupoliuką. Kupolo formos statiniai šioje šalyje ypač aktualūs ir dėl žemės drebėjimų, stiprių vėjų“, – žiniomis dalijosi Jakų bendruomenės centro vadovas.

Jau kiek vėliau gyvai tokį statinį pamatyti ir pačiupinėti K.Dvarionui teko galimybė Lenkijoje.

„Netoli Varšuvos viena pora yra pasistačiusi kupolą, kuriame ir grindys, ir sienos glaistytos moliu. Pastebėjome, kad būnant viduje faktiškai prapuola telefono ryšys, molis jį blokuoja“, – nustebinusią patirtį prisiminė vyras.

Prioritetas – vaikų sveikata

Pasak pašnekovo, ši vidaus apdailai naudojama ekologiška medžiaga ne tik veikia teigiamai, bet ir užtikrina optimalų patalpų drėgnumą – sveikatai palankų mikroklimatą.

„Mes pirmiausia investuojame į vaikų sveikatą. Tokiame darželyje vaikams bus gera ne tik šia prasme, bet ir įdomu, nes jis bus kitokio pobūdžio nei įprasta“, – sako Jakų bendruomenės centro vadovas.

Kai kurių statytojų teigimu, kupolų statyba reikalauja apie 25 proc. mažiau medžiagų, palyginti su kitų tipų pastatais. Optimalesnėms finansinėms sąnaudoms įtakos turi ir spartesnis darbų tempas, mažesnis žmogiškųjų resursų poreikis.

Kita vertus, kaip pastebėjo K.Dvarionas, daryti standartiškai visada paprasčiau.

„Čia – lenktos formos, atsiranda savų niuansų, ir kaip užsilipti, ir kaip darbuotis. Pamenu, atvažiavau tuo metu, kai statybininkai pradėjo glaistyti pirmąjį kupolą. Jie manęs nematė, tad labai riebiai keikėsi. Sako: eina po velnių tos jurtos“, – su šypsena prisiminė pašnekovas.

Norime, kad vaikai turėtų tokį pirminį gyvenimišką pagrindą, patirtį, matytų, kaip pomidoras, agurkas užauga ir kaip triušis, bitelė atrodo.

Kopėčių kabarotis neprireiks

K.Dvariono žodžiais, lauko darželio kupolinių statinių sumuštinio principas primena Skandinavijos šalyse praktikuojamą statybą.

„Pastatams naudojama medžio konstrukcija, išorėje dedama medienos plaušo plokštė, tarpe – ekologiška vata ir vėl plokštė. Tada – tinkas ir ant viršaus molis. Einame ekologišku keliu, pastatai bus ir šilti, ir pralaidūs orui“, – aiškino pašnekovas.

Patalpoms šildyti pasirinkta oras–oras sistema, vandeniui tiekti ir nuotekoms tvarkyti bus pasitelkti centralizuoti tinklai.

Kupolų viršuje sunkiai pasiekiami stoglangiai bus valdomi per specialų pultą arba galės atsidaryti ir užsidaryti automatiškai pagal nustatytą temperatūrą.

Būsimojo Jakų lauko darželio komplekso centre stūksantis didysis, apie 80 kv. m ploto, kupolas koridoriais siejasi su penkiais tokios pat konfigūracijos, tik perpus mažesniais, beveik 40 kv. m ploto, palydovais.

Nuo lysvių iki bičių terapijos

Vienas mažųjų kupolų bus skirtas vaikams persirengti, čia taip pat bus įrengti sanitariniai mazgai – praustuvai, tualetai.

Iš šios erdvės bus galima patekti į didįjį kupolą, kuriame planuojama įrengti pusinį antrą aukštą su patalpomis įstaigos vadovui, o iš centrinio pastato bus patenkama į likusius keturis mažesniuosius – juose bus įrengti darželinukų miegamieji. Vaikų maitinimas planuojamas pašonėje iškilusiojoje naujoje Jakų mokykloje.

Kaip sako K.Dvarionas, būsimasis lauko darželis bus skirtas tiems tėvams ir vaikams, kurie nori būti arčiau gamtos.

„Bus dvi tris valandas numatytos švietimo programos, o visą kitą laiką vaikai leis lauke. Šalia – Jakų parkas, kurio plotas siekia 4 ha, tad vietos – pakankamai. Pats bitininkauju, esu įsipareigojęs pastatyti porą avilių, taip pat planuojame įsirengti ir šiltnamį, daržą, ir avių, ožkyčių, triušių užsiveisti. Norime, kad vaikai turėtų tokį pirminį gyvenimišką pagrindą, patirtį, matytų, kaip pomidoras, agurkas užauga ir kaip triušis, bitelė atrodo. Galbūt net pasistatysime bičių terapijos namelį“, – sumanymais entuziastingai dalijosi Jakų bendruomenės centro vadovas.

Ne prasčiau už japonus

Vertingų idėjų jakiškiai sėmėsi iš jau ne vienus metus Giruliuose veikiančio lauko darželio. Pasak K.Dvariono, akivaizdu, kad ne uždarose patalpose, o gryname ore, gamtos apsuptyje didžiąją dalį laiko aktyviai praleidžiantys mažieji yra kur kas vikresni, fiziškai stipresni, labiau užsigrūdinę, tad ir gerokai atsparesni peršalimo ligoms ar kitiems negalavimams.

Tokie vaikai, turėdami daugiau laisvės ir erdvės mokytis, patenkinti savo smalsumą, lavinti kūrybiškumą, sykiu lengviau tampa savarankiškesni, plačiau mąsto, lengviau bendrauja su kitais.

Patraukė pati idėja – tarkime, žmonės pasistatė kupolą, o šeimai padidėjus, išpjovė angą ir prijungė dar vieną kupoliuką.

„Iš darželio Giruliuose darbuotojų sulaukėme patarimo įdarbinti auklėtojais ir vyrus, nes vaikams smagu išmokti įkalti vinį, šaką nupjauti, laužą užkurti, į medį įsiropšti“, – sako jakiškis.

Šiandienos skaičiavimais, Jakų lauko darželis, kurį planuojama atidaryti kitąmet, galės priimti 40 mažųjų lankytojų.

K.Dvarionas linkęs manyti, kad ugdymo įstaiga nestokos populiarumo, nepaisant to, kad naujai pastatytoje Jakų mokykloje taip pat numatytos darželio klasės – Klaipėdos priemiestinėse teritorijose vietų darželinukams stygius išlieka itin opi problema.

„Prioritetas bet kokiu atveju bus skiriamas Jakų gyventojams, paskui jau matysime. Ką darysime, jei vaikų daugės, augs poreikis? Kaip ir japonai – prapjauname angą ir statome naują kupolą“, – šyptelėjo pašnekovas.

Primiršta sena atgimsta modernioms reikmėms

* Kupolinių pastatų paskirtis neturi apribojimų – tai gali būti tiek paprastas sodo namelis, tiek ultramodernus namas, tiek prabangi vila, priklausomai nuo poreikio, vieno ar kelių aukštų.

* Kupolo forma būstams buvo naudojama jau 800 m. prieš mūsų erą.

* Lietuvoje kupolai statyti nuo XVII a. (Vilniaus katedros Šv.Kazimiero koplyčios, Pažaislio bažnyčios, Vilniaus Švenčiausiosios Jėzaus Širdies bažnyčios kupolai).

* Specialistai įvardija ne vieną kupolinių statinių privalumą. Pirmiausia – jiems būdingas vienodas apkrovų pasiskirstymas: kuo mažesnė įtampa laikančiuose pastato mazguose, tuo paprastesnė konstrukcija.

* Apvalūs statiniai be kampų užtikrina puikią oro cirkuliaciją, taigi tokių pastatų vėdinimas gerokai paprastesnis.

* Be to, kupolo forma pati tinkamiausia pasyviajam namui. Dėl mažesnio paviršiaus ploto į aplinką išspinduliuojama mažiau šilumos, o kadangi kupolo formos statinyje nėra kampų, nesusidaro šalčio tiltelių.

* Kupolams statyti gali būti naudojamos įvairiausios medžiagos. Karkasas dažniausiai montuojamas iš medžio strypų, juos sutvirtinant tarpusavyje. Sukonstravus laikančiąją pastato dalį, plokštumos gali būti dengiamos įvairiausio tipo medžiagomis – nuo betoninių plokščių iki šiaudų spudulų.

* Kupolo formos statiniai yra ypač atsparūs – puikiai atsilaiko per žemės drebėjimus, uraganus, vėtras ir kitus grėsmingus gamtos reiškinius. Pavyzdžiui, siaučiant stipriam vėjui, įprasti pastatai patenka į didelės turbulencijos, sukuriančios žemą slėgį, zoną. Dėl to stogas gali būti nuplėštas nuo pastato.

* Kupolo formos pastatuose nėra atraminių sienų, tad tai suteikia daugiau kūrybinės laisvės projektuojant interjerą.

* Įdomus faktas – kupoliniai statiniai pasižymi puikia akustika.

Išgyvena kartų kaitą

Šiuo metu paklausiausių profesijų atstovais bendrovės „Smiltynės perkėla“ personalo direktorė Lina Poderienė įvardijo laivavedžius bei laivų mechanikus. „Mūsų įmonėje šiandien stiprus tiek vienų, tiek kitų poreikis“, – pripažino pašnekovė.

Anot „Smiltynės perkėlos“ atstovės, nors ženklesnės darbuotojų kaitos įmonės laivyno padalinyje nėra, tačiau pastarojo meto objektyvios aplinkybės kiek kelia nerimą.

„Gyvenimas eina į priekį, kartos neišvengiamai turi keistis. Štai kovą vienas mūsų kapitonas skaičiuos jau 40 metų darbo stažą. Žmogus visą savo gyvenimą dirbo vienoje darbovietėje, tačiau natūralu, kad ateina laikas, kai jau norisi išeiti į užtarnautą poilsį. Ir tokių kapitonų per pastaruosius metus turėjome ne vieną“, – nūdienos situaciją iliustravo L.Poderienė.

Pašnekovės pastebėjimu, šiuo metu vienintelė šalyje tiek laivavedžius, tiek mechanikus rengianti Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla Klaipėdoje į darbo rinką kasmet išleidžia pakankamai absolventų, tačiau tiek dėl darbinės veiklos specifikos, tiek dėl papildomų vidaus vandenų transporto srities reikalavimų šios grandies profesionalams „Smiltynės perkėlai“ prisitraukti specialistų sudėtinga.

Po darbo – pas šeimą

„Kol neturi šeimos, jaunimas mieliau neria į gilesnius vandenis, geidžia egzotikos, kurios galbūt nesuteikia darbas uoste. Tad tiek šia, tiek masto prasme mums, kaip ir kitiems vidaus vandenų transporto atstovams, labai sudėtinga konkuruoti su stambiomis tarptautinėmis jūrinėmis kompanijomis“, – neneigė įmonės personalo direktorė.

Kita vertus, būtent vidaus vandenų transporto specifika suteikia ir nemažą pranašumą.

„Neabejotinas privalumas, kad žmonės po darbo keliauja pas savo šeimą, o ne grįžta namo po kelių savaičių ar net mėnesių. Turbūt dėl to ir mes galime pasidžiaugti sėkmės istorijomis: kai Jūreivystės mokyklą baigęs laivų mechanikas dėl šeiminių aplinkybių nusprendė atsisakyti tolimųjų plaukiojimų, jis pasirinko darbą mūsų įmonėje – prieš keletą metų ėmęs čia dirbti kelto mechaniku šiandien jis jau pakilo iki laivyno techninės priežiūros vadovo“, – pasakojo L.Poderienė.

Atliepia rinkos poreikius

Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos direktoriaus pavaduotoja akademinei veiklai Rima Mickienė pateikia aktualią statistiką: šiuo metu čia studijuoja 231 laivavedys, 150 laivų mechanikų bei 56 laivų elektromechanikai – tai sudaro apie 70 proc. visų šios mokslo įstaigos, kurios ištakos siekia net 1948 m., studentų.

Kalbant konkrečiai apie laivavedžius, į šią studijų programą surenkama po 55–60 pirmakursius –

pasak pašnekovės, tai pastaruoju metu nusistovėjęs skaičius, kuris atitinka darbo rinkos lūkesčius. Tiesa, skaičiuojama, kad per ketverius studijų metus nubyra apie 25–30 proc. jaunuolių.

„Šiais metais studijas turėtų baigti ir 30 laivų mechanikų – tai irgi nėra mažas skaičius. Jūrų laivuose, priklausomai nuo dydžio, dirba trys keturi mechanikai, vadinasi, tiek darbuotojų jau galėtų papildyti apie keliasdešimt įgulų“, – iliustravo R.Mickienė.

Kaip pripažino šalies jūrininkų Alma Mater atstovė, mokslo įstaigos absolventai, tiek laivavedžiai, tiek laivų mechanikai, elektromechanikai, – pageidaujami darbuotojai.

Jaukinasi būsimus darbuotojus

„Kai po antro ar trečio kurso prasideda praktika laivuose, jau tada kompanijos ima projektuoti praktikantų karjerą savo įmonėse, – sako pašnekovė. – Mes, žinoma, norime, kad mūsų absolventai plaukiotų laivuose su mūsų šalies vėliava, tačiau žmonės laisvi pasirinkti. Neretai patys sulaukiame replikų, neva rengiame jūrininkus užsieniui, kokia iš to nauda Lietuvai, tačiau reikėtų neužmiršti, kad jūrininkai gyvena ir išleidžia uždirbtus pinigus Lietuvoje.“

Bendrovės „Smiltynės perkėla“ personalo direktorė L.Poderienė paaiškino, kodėl įmonės atstovų akys taip pat krypsta į šios mokymo įstaigos absolventus.

Po marias kursuojančių keltų laivavedžiui būtinas B grupės vidaus vandenų transporto specialisto laipsnio diplomas, kurį išduoda Lietuvos transporto saugos administracija po studijų Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje.

„Pagal mūsų keltų variklių galingumą mums privalomas IV ar V grupės laivo kapitono laipsnis. Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje būsimieji laivavedžiai, dar studijų metais sukaupę praktikos jūroje, įgyja jūrinio laipsnio budinčiojo kapitono padėjėjo diplomą, o tai reiškia, kad iš karto gauna tokią aukščiausią kategoriją“, – atskleidė pašnekovė.

Kitas niuansas – bent kelerių metų darbo pagal profesiją patirtis, o ji įgyjama tik dirbant jūrų laivuose.

Akina ir karjeros galimybės

R.Mickienė linkusi sutikti su „Smiltynės perkėlos“ atstove – neabejotinai žmonės labiau gundosi darbu jūroje, tarptautinių reisų laivuose.

„Tai visai kitas mastelis, kitoks darbo pobūdis, karjeros galimybės – suprantama, kad vietinei laivybai su tuo sudėtinga konkuruoti. Kita vertus, jūroje dirbti sunku, ne kiekvienas ištveria kad ir neilgą išsiskyrimą su namais, šeima. Tad galbūt vidaus vandenų laivyba būtų patraukli būtent tokiems žmonėms arba tiems, kuriems jau pakanka jūrinės karjeros pasiekimų ir norisi ramesnio darbo krante“, – svarstė pašnekovė.

R.Mickienė užsiminė ir apie naujausius ambicingus Vidaus vandens kelių direkcijos laivybos Nemunu, Kuršių mariose projektus – tikėtina, jog tai galėtų tapti paskatinimu jūrininkams dirbti vidaus vandenų laivuose.

Tuo metu Užimtumo tarnybos duomenys byloja, jog praėjusiais metais laivavedžiais padėta įsidarbinti 80, laivų mechanikais – 120 tarnyboje registruotų Klaipėdos gyventojų. Didžioji jų dalis (netoli 60 proc.) ėmė dirbti užsienio įmonėse.

Palyginimui – iš viso šių metų pradžioje buvo užregistruota 8 tūkst. 704 darbo neturintys klaipėdiečiai.

Šiuo metu daugiausia laisvų darbo vietų Klaipėdoje registruota elektrikams, pastatų surenkamųjų konstrukcijų montuotojams, plataus profilio statybininkams, virėjams, tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonių vairuotojams.

Šalyje reikalingų darbuotojų poreikis atsispindi ir Trūkstamų profesijų sąraše 2022 m., kuris buvo papildytas 41 giminiška profesija. Į šį sąrašą įtrauktos 163 profesijos, iš kurių net 93 priklauso pramonės ir 58 – statybos sektoriui.

Užimtumo tarnybos darbdavių apklausa rodo, kad šiemet kas antra įmonė susidurs su kvalifikuotos darbo jėgos trūkumu.

Žuvys – ir aukso, ir sidabro

Nors pastaraisiais metais žiemos šiltėja, pašnekovė neabejoja, kad ir šiemet pavyks ištaikyti bent kažkiek poledinei žvejybai tinkamo laiko. Tad dar gerokai iki naujo sezono starto J.Putinienė ėmėsi, kaip pati sako, rinkti ir rūšiuoti meškeres žiemai.

"Vis tiek randu to ledo – ant marių, ant upės kokios, ant Minijos senvagės", – vardija daugiau nei prieš 50 metų Klaipėdoje šaknis įleidusi moteris.

Kaip pamena J.Putinienė, dar būdama studente, su būsimuoju vyru žvejodavo ant ledu sukaustytų Kauno marių. "Tada, matyt, ir susirgau nepagydomai", – šypteli pašnekovė.

Negali vien patogiai, šiltai sėdėti kambaryje. Žmogus esi gyvas sutvėrimas – juk be galo gera pasijusti gamtos dalimi. Tyras oras, sniegas, vėjas, ledas... Ir kas pakeis tą gamtos grožį?

Ešeriai, raudės, stintos – įprastą žiemos laimikį vardija poledinės žūklės entuziastė. Tačiau, žinoma, didžiausio džiaugsmo moteriai suteikia ne rezultatas, o procesas, azartas.

"Jei tas sugaunamas žuvis reikėtų įvertinti pinigine išraiška, jau visos būtų sidabrinės, o kai kurios – ir auksinės, – šmaikštauja sportininkė. – Taigi kiek pinigų išleidi – ir kelionėms, ir aprangai, grąžtams, kitoms priemonėms. Dėl žuvų į tokią žūklę kažin jau ar eitum, juk čia svarbiausia – malonumas."

Ir vienas lauke karys

Per ilgus metus J.Putinienei yra tekę patirti ir tokių situacijų, kurios daugeliui neabejotinai atrodytų bauginamai ekstremaliomis sąlygomis.

Kartą, artėjant audrai, moteriai kartu su bendražygiu bemaž 2 km iki kranto teko liuoksėti vėjo blaškomomis ledo lytimis.

"Dar rusų laikais ant Kuršių marių žvejojau ešerius, o tie ešeriai, begėdžiai, taip smagiai kibo – negali sustoti! Žinojau, kad ateis pūga – ėmė niauktis, įsismarkavo vėjas. Kai pasukau atgal, iki Nidos buvo kokie 3 km. Prisnigo, o dar rogutes reikia tempti – grąžtas, žvejybos priemonės, žuvys... Paeinu 10 m, krentu ant rogių, paguliu, atgaunu jėgas ir vėl einu. Buvo taip žiauru, kad galvojau, jog nebepasieksiu Nidos. Juk tais laikais nebuvo jokių išmaniųjų telefonų. Bet kažkaip laimingai parėjau", – seną istoriją prisimena pašnekovė.

Neretai pati viena į žiemos žygį išsiruošianti sportininkė neneigia – kompanija jai nebūtina.

"Pasitikiu savimi. Svarbiausia turėti kompasą, be jo jau tikrai negalima išeiti. Bet kai pasiklysti, atrodo, kad ir kompasas blogai pradeda rodyti – net juo imi nebetikėti", – patirtimi dalijasi žvejė.

Išbandymas šalčiu negąsdina

J.Putinienei yra tekę žvejoti net ir spaudžiant –18 °C šalčio.

"Tuo metu dar šunį palydovą turėjau. Kai jis pradėjo šalti, įsispraudžiau tarp kojų, prisiglaudžiau, šuo dreba, man meškerę judina, ešeriai kimba – labai faina, ko daugiau reikia", – šypteli pašnekovė.

Sportininkė tik patvirtina gerai žinomą tiesą: nėra prasto oro – tik netinkama apranga ar blogas nusiteikimas, tad nei lietus, nei šaltis klaipėdietei nėra priežastis tūnoti namie. Ir, kaip patikina, ji negalėtų nė prisiminti, kada paskutinįkart sirgo kokia nors peršalimo liga.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

"Nors dabar jau pradėjau labiau sveikatą tausoti, per didelius speigus nebeinu, bet jei temperatūra iki –10 °C, nėra jokių bėdų, svarbu gerai apsirengti", – tikina šį rudenį 77-ąjį gimtadienį atšventusi sporto veteranė.

Galiausiai, šmaikštauja, juk nesi pririštas lenciūgu prie kokio medžio – sušalai, gali paeiti, pabėgioti, pasimankštinti.

"Pajudėjai, ir vėl nešalta. Anksčiau, kai nebūdavo tokių modernių grąžtų, tekdavo gerai paplušėti, kol išsigręždavai skylę ant ledo. O jei ešeriai gerai eina, tų skylių per dieną ir po 50 reikia išgręžti – kokia tai mankšta!" – neleidžia suabejoti pašnekovė.

Pajūryje – egzotiška medžioklė

Kaip sako aistringa poledinės žūklės entuziastė, sunku būtų konkrečiai ir įvardyti, kur slypi esminis šio proceso žavesys.

"Kaip kažkas galbūt nepasakys, ką jaučia išėjęs į kalnus ir užkopęs į jų viršūnes, panašiai ir čia. Išeini, lauki to kibimo momento, meškerytės galiuko krustelėjimo", – emocijomis dalijasi moteris.

Pašnekovės teigimu, mėgstama veikla ne tik suteikia prasmės kasdienybei.

"Negali vien patogiai, šiltai sėdėti kambaryje. Žmogus esi gyvas sutvėrimas – juk be galo gera pasijusti gamtos dalimi. Tyras oras, sniegas, vėjas, ledas... Ir kas pakeis tą gamtos grožį?" – retoriškai klausia klaipėdietė.

Šaltąjį metą sportininkė lieka ištikima ir kitai ilgametei savo aistrai – po audrų skuba į pajūrį gaudyti gintarų. "Dar kai neturėjau automobilio, iš Girulių važiuodavau namo autobusu – stoviu šlapia, vanduo iš batų teka", – prisiminusi šypteli pašnekovė.

J.Putinienės žodžiais, gintarų medžioklė žiemą ją įkrauna ir adrenalino, ir ypatingų emocijų: "Kad jūs matytumėte, koks tai grožis, kai bangos gintaro gabaliuką išmeta ant lyčių!"

Varikliukas turi veikti

Pavydėtiną fizinę formą ir ištvermę pirmoji Klaipėdos olimpietė iki šiol demonstruoja ir įvairiose sporto rungtynėse.

Nuo 1990 m. pasaulio, Europos lengvosios atletikos veteranų varžybose dalyvaujanti J.Putinienė iš jų grįžta arba nugalėtoja, arba prizininke. O daugkartinės Lietuvos čempionės pasiektas ieties metimo rekordas (67,84 m) laikosi jau daugiau nei 40 metų.

"Negaliu pasakyti, iš kur ta gera sveikata ir forma – gal tai ir tėvų dovana, genai, mūsų giminėje visi buvo gana stiprūs, drūti", – svarsto iš Telšių rajono kilusi sportininkė.

Ko gero, labiau nei sportas klaipėdietę fiziškai nuvargina neišvengiami buities darbai.

"Ventės rage turiu tokią trobą, tad ten visokių ūkinių darbų tenka dirbti: ir žemę kasti, ir žolę nupjauti, ir obelis nugenėti. O kur dar dvi valtys – jas irgi reikia prižiūrėti, nuvalyti, nudažyti, rudenį iš vandens iškelti, pavasarį – nuleisti", – vardija pašnekovė.

Vis dėlto sportininkė pripažįsta, kad gera savijauta neatsiejama tiek nuo aktyvaus gyvenimo būdo, tiek subalansuoto mitybos ir poilsio režimo, tiek ir nuo pozityvaus nusiteikimo. Antai nuo aktyviojo sporto laikų J.Putinienė laikosi įprastos taisyklės – nakties miego atsigulti iki 11 val. vakaro.

"Jei ištisomis dienomis vien sėdėčiau namuose, bemat pasidaryčiau ligonė, – šypteli pašnekovė. – Aktyvumas, be abejonių, suteikia sveikatos, o ypač judėjimas svarbus sulaukus vyresnio amžiaus. Jei nejudėsi, viskas ims griūti ir imunitetas susilpnės, tapsi neatsparus ligoms."

Gyvybiškai svarbus elementas

Kaip įvardijo Lietuvos žemės ūkio rūmų (LŽŪR) pirmininkas dr. Arūnas Svitojus, kalis yra tarp pagrindinių elementų, gyvybiškai svarbių augmenijai – jo trūkstant augalai mažiau žydi, prasčiau vystosi lapai, prasideda ligos.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, iš 2019 m. žemės ūkyje naudotų mineralinių trąšų kalio trąšos užėmė antrą poziciją po azotinių. Didžiausi jų kiekiai teko žieminiams ir vasariniams javams bei rapsams.

Vis dėlto A.Svitojus linkęs manyti, kad, net vertinant kalio trąšų poreikį ir sunaudojimo apimtis, daugiau nei tikėtina, jog iš šios rinkos iškritus vienam didžiausių žaidėjų mūsų šalies žemdirbiai įtampos nepajus, nes šio produkto importui yra įvairių nesunkiai prieinamų alternatyvų.

"Per Lietuvą keliaujančios "Belaruskalij" kalio trąšos yra aktualesnis klausimas tiems sektoriams, kurie uždirba iš pervežimų ir perkrovimų", – sakė pašnekovas.

Antai kiek anksčiau skelbta, kad įsigaliojus sankcijoms Baltarusijai "Lietuvos geležinkeliams" grėstų prarasti ketvirtadalį, o Klaipėdos jūrų uostui – iki 30 proc. krovinių.

Stiprių konkurentų netrūksta

A.Svitojaus teigimu, baltarusiškas kalio trąšas gali pakeisti ne tik įvežtinės iš ES valstybių.

"Europos ir pasaulio rinka plati, šias trąšas daug kas gamina, konkuruoja ir Rusija, ir kitos šalys, todėl jų stygiaus tikrai nepajusime", – linkęs manyti LŽŪR pirmininkas.

Jau praėjusiais metais mineralinių kalio trąšų daugiau importuota iš Rusijos nei Baltarusijos (atitinkamai 59 ir 26 proc.).

Tačiau tikėtina, kad pokyčiai rinkoje turės tam tikrų finansinių padarinių, tad, pasak pašnekovo, išaugusi kalio trąšų kaina dvejų trejų metų laikotarpiu turės įtakos ir ūkininkų auginamos produkcijos kainų kilimui.

Šias prognozes patvirtino ir bendrovės "Agrochema" Trąšų skyriaus vadovo Vyčio Varanavičiaus įžvalgos.

"Visada siekiame, kad mūsų produktų – tiek trąšų, tiek augalų apsaugos ar sėklų – krepšelis būtų suformuotas ir klientų poreikis būtų patenkintas bent vieną sezoną į priekį. Šiam rudens sezonui, kai ir vyksta pagrindinis tręšimas kalio trąšomis, buvome rimtai pasiruošę ir ūkininkus trąšomis aprūpinome be jokių trikdžių", – nūdienos situaciją įvardijo įmonės atstovas.

O intensyviai pavasarinį tręšimo sezoną planuojantis verslas dairosi kitų galimų nišų.

Naudojame vis dar per daug

"Nuo gruodžio sankcijos baltarusiškam kaliui bus dar smarkiau sugriežtintos, todėl mūsų skystų trąšų "Lyderis" ir smulkios fasuotės sodo, daržo trąšų gamybai reikalingą kalį importuosime iš Rusijos", – teigė pašnekovas.

V.Varanavičiaus žodžiais, kalio kaina šioje šalyje yra konkurencinga, tačiau sykiu ilgės ir pristatymo terminai. Akivaizdu, kad galutinio produkto kaina keisis – kiek, pasak pašnekovo, kol kas tiksliau prognozuoti sunku.

Kita vertus, specialistai pripažįsta, kad pastaruoju metu visų trąšų kainų kilimo tendencija akivaizdi.

"Todėl brangstant trąšoms vis svarbesnis tampa optimalus tręšimas ir racionalus tręšimo planavimas", – pabrėžė bendrovės "Agrochema" atstovas V.Varanavičius.

Savo ruožtu LŽŪR pirmininkas A.Svitojus pastebi, jog vis dar per daug mineralinių trąšų žemės ūkyje naudojama ir vertinant iš aplinkosauginių pozicijų.

Arūnas Svitojus: Europos ir pasaulio rinka plati, šias trąšas daug kas gamina, konkuruoja, todėl jų stygiaus tikrai nepajusime.

Pertekliniai šių trąšų kiekiai ne tik teršia upes, požeminius vandenis, rūgština dirvą – energetiškai intensyvi šio produkto gamyba stipriai prisideda ir prie klimato kaitos.

Paskatinimas galvoti plačiau

Tad kintanti situacija trąšų rinkoje tam tikra prasme galėtų tapti ir pozityviu postūmiu dar labiau sukant žaliąja kryptimi.

Kaip galimus sprendinius specialistai įvardija tiek dirvožemio įdirbimo optimizavimą, tiek intensyvesnį organinių trąšų naudojimą.

Sėkmingos aplinkosauginės sinergijos jau skinasi kelią – Alytaus regione iš anaerobiniu būdu apdorotų maisto ir virtuvės atliekų jau ne vienus metus gaminamas kompostas, kurį superka ūkininkai.

"Šiandienos aktualijos gali būti ir tam tikras paskatinimas pagalvoti truputį plačiau, pasinaudoti naujesnėmis technologijomis, mokslo pasiekimais ir gerąja praktika", – pripažino A.Svitojus.

Anot ekspertų, Baltarusijai paskelbtos sankcijos turėtų būti akstinas ir kitiems, daugiausia nuostolių patirsiantiems sektoriams, kaip pervežėjams, krovos įmonėms, diversifikuoti savo veiklą.

LŽŪR pirmininko teigimu, bet kokiu atveju pragmatiški verslo interesai neturėtų nusverti valstybės orumą išreiškiančių principų.

Skaičiai ir faktai

ES Tarybos reglamentas, kuriame buvo nustatytos sektorinės ekonominės sankcijos Baltarusijai, įsigaliojo šių metų birželio 25 d. Ribojimus Baltarusijai priėmė ir JAV iždo departamentas. Sankcijos apima draudimą prekiauti ir pervežti tam tikrų rūšių kalio trąšas, naftos produktus, tabako gaminius, o Baltarusijos vyriausybei ir valstybiniams bankams uždaryta prieiga prie Europos skolinimo rinkos.

Finansų ministerijos rugsėjį paskelbtos Lietuvos ekonomikos apžvalgos duomenimis, daugiametė vidutinė importo vertė iš Baltarusijos per metus sudarė apie 765,6 mln. eurų. Remiantis 2021 m. I pusmečio duomenimis, Lietuva iš Baltarusijos importavo prekių už 559,9 mln. eurų.

2021 m. I pusmetį prekių importas iš Baltarusijos augo 58,3 proc. ir 1,5 procentinio punkto didino bendras Lietuvos importo apimtis. Šį augimą paskatino net 156,9 proc. (1,6 karto) išaugęs mineralinių produktų importas.

2021 m. I pusmečio duomenys rodo, kad reikšmingų struktūrinių pokyčių importe neįvyko, importuota produkcija (prekių rūšys) iš Baltarusijos struktūriškai išliko panaši kaip ir 2020 m.

Vertinant pastaruosius septynerius metus, vidutinė eksporto į Baltarusiją vertė per metus siekė 587,7 mln. eurų. 2020 m. Baltarusija buvo septinta paslaugų eksporto rinka, į kurią eksportuota 3,7 proc. visų paslaugų. Per šį laikotarpį Lietuvos paslaugų eksporto į Baltarusiją vertė sudarė 498,4 mln. eurų.

2020 m. 79,3 proc. Lietuvos paslaugų eksporto į Baltarusiją sudarė transporto paslaugos.

Atlikta apie trečdalis darbų

Pagal dar 2019 m. birželio pabaigoje uostamiesčio savivaldybės ir bendrovės „Versina“ pasirašytą rangos darbų sutartį naujasis mokyklos Senvagės gatvėje kompleksas turėjo iškilti per 16 mėnesių.

Kol kas pastatytas tik būsimos įstaigos sporto korpusas. Klaipėdos savivaldybės administracijos vyriausiojo patarėjo Gintaro Dovidaičio skaičiavimu, iki šiol atlikta maždaug 30 proc. numatytų projekto statybos darbų.

„Kaip jau buvome informavę anksčiau, pasirašius statybos darbų sutartį buvo pakoreguotos techninio projekto konstrukcijų, vėdinimo, architektūros, vidaus vandentiekio ir nuotekų, elektrotechninė dalys. Visi projektavimo klausimai reikalauja kruopštaus darbo bei tarpusavio suderinamumo ir yra sprendžiami nuosekliai“, – komentavo G.Dovidaitis.

Pasak jo, šiuo metu koncentruojamasi į sporto korpuso konstrukcijų užbaigimą, mokomojo korpuso konstruktyvą, aplink pastatus esančių aikštelių įrengimą, tuo pat metu atliekami inžinerinių sistemų projektavimo bei kiti darbai.

Labai tikimės spartesnio sprendimų priėmimo – šiandien tai yra pagrin-dinis terminų valdymo rizikos faktorius.

Nuolatiniai tikslinimai

Kaip pripažino savivaldybės atstovas, statybos eigoje įvairūs projektavimo klausimai sprendžiami nuolat – iškyla poreikis pakeisti, papildyti, patikslinti ir panašiai.

Antai užbaigti aplink mokyklos pastatus suplanuotas įrengti aikšteles, pašnekovo teigimu, sutrukdė nesuprojektuota drenažo sistema.

„Projektuojant tikriausiai buvo tikimasi, kad dėl sklypo charakteristikų gruntinis vanduo nusidrenuos savaime, tačiau atlikus pakartotinius geologinius tyrimus, taip pat surinkus sportinio korpuso konstruktyvą bei mokomojo korpuso pamatų konstrukcijas akivaizdžiai matyti, kad neįrengti drenažo negalima. Todėl su rangovu yra derinamas papildomas susitarimas drenažui suprojektuoti ir įrengti“, – aiškino G.Dovidaitis.

Taip pat vadovaujantis pakoreguoto techninio projekto konstrukcijų dalies sprendiniais su rangovu pasirašytas papildomas susitarimas dėl gelžbetonio konstrukcijų pakeitimo.

„Pagrečiui sprendžiami ir kitų projekto dalių darbo projekto rengimo klausimai: bandoma racionalizuoti vėdinimo sistemos sprendinius, analizuojama šių sprendinių įtaka kitoms projekto dalims ir panašiai“, – vardijo savivaldybės atstovas.

Pakoreguos projekto kainą

Nors esą dedama daug pastangų, kad statybos darbai būtų spartesni, tačiau, kaip pripažino G.Dovidaitis, projektiniai sprendiniai ir jų derinimas kol kas išlieka didžiausiu rizikos veiksniu, darančiu įtaką šių darbų tempui.

„Be to, darbo projekto rengimas yra rangovo sutarties apimtyje – tai yra darbo projektą ir techninį projektą bei jo pakeitimus rengia skirtingos projektavimo įmonės“, – priminė pašnekovas.

Anot G.Dovidaičio, natūralu, kad kiekvieno statybos proceso metu neišvengiamai kyla diskusijų ir statybos proceso dalyvių nuomonės ne visada sutampa.

„Tačiau savivaldybė deda visas pastangas kad visi statybos proceso dalyviai konstruktyviai spręstų pasitaikančius nuomonių skirtumus, o reikalingi sprendimai būtų kaip įmanoma greičiau suderinami ir būtų susitelkiama bendram darbui siekiant aiškaus tikslo“, – užsakovo poziciją kitų projekto dalyvių atžvilgiu diplomatiškai įvardijo pašnekovas.

Kaip komentavo savivaldybės atstovas, iki šio momento atlikti projekto pakeitimai turėjo įtakos statybos darbams, gaminiams ir jų kainai, tačiau esą kadangi laukia dar ne vienas pakeitimas, kalbėti apie galutinį viso projekto kainos pokytį būtų ankstoka.

Laukia spartesnių sprendimų

Bendrovės „Versina“ direktoriaus Vytauto Banio teigimu, įvertinant techninio projekto korekcijų mastą, tiek užsakovui, tiek rangovui tenka nelengvi iššūkiai.

„Sudėtingas ne tiek pats objektas, o tai, jog neįmanoma racionaliai planuoti ir įgyvendinti darbų, nes daug dalių, tarp jų ir šildymo, elektros, ventiliacijos, vis dar nesuprojektuotos. Ir nors statyba jau vyksta, iki galo vis dar nėra aiškumo, kaip visos inžinerinės sistemos sąveikaus tarpusavyje, kokie bus galutiniai sprendiniai ir panašiai. Nežinoma net tai, kiek reikės saulės kolektorių, šilumos siurblių, o juk tai būsimojo pastato širdis“, – opias problemas vardijo pašnekovas.

Anot V.Banio, viena vertus, atrodytų, jog projektui įgyvendinti dar liko pakankamas laiko rezervas, tačiau realiai vykstantys procesai kol kas optimistiškai nenuteikia. „Mums, kaip statytojui, vienas svarbiausių prioritetų – kad projektas būtų įgyvendintas numatytais terminais. Tačiau šiame objekte kone kiekviename etape tenka susidurti su įvairiais keitimais, kurie daro įtaką ne tik patiems procesams, bet ir darbų sąmatoms – jas reikia sutikrinti, suderinti, o visa tai kainuoja begalę laiko. Tokiomis aplinkybėmis faktiškai neįmanoma prognozuoti nei darbų apimčių, nei jų etapiškumo, nei terminų. Todėl labai tikimės spartesnio sprendimų priėmimo – šiandien tai yra pagrindinis terminų valdymo rizikos faktorius“, – pripažino įmonės „Versina“ vadovas.