Jei kepu blynus savo šeimai, tai darau šeštadieniais arba sekmadieniais“, – apie savo lėtus pusryčius pasakoja kulinarė Beata Nicholson ir LRT TELEVIZIJOS žiūrovams siūlo pasigaminti gardžius blynelius su smidrais, lašiša ir pilno grūdo miltais.

Tešlai pagaminti prireiks dviejų kiaušinių, varškės, kefyro, druskos, pilno grūdo kvietinių miltų, kepimo miltelių.

Į blynus įmaišykite smulkiai supjaustytus smidrus, šalto rūkymo lašišą ir žiupsnį smulkintų krapų.

Blynelius papuoškite šaukšteliu grietinės, šparagų ir lašišos gabalėliais bei krapų šakelėmis.

Jos teigimu, mėsa marinate turėtų pabūti bent valandą ar kelias, o geriausia – pernakt.

Mėsai ir žuviai marinuoti kulinarė siūlo tris receptus.

„Kiaulienai marinuoti tinka sausas būdas, kai sumaišomi įvairūs prieskoniai, kuriais ištepama mėsa“, - pasakoja B. Nicholson.

Pirmajam marinatui prireiks kumino, maltos kalendros, saldžiosios paprikos miltelių ir česnako – džiovinto arba šviežio. Sumaišykite visus šiuos prieskonius su druska ir pipirais.

Mėsą supjaustykite šašlykų ar kepsnių dydžio gabaliukais ir užpilkite prieskonių mišiniu. Šis mišinys, kulinarės teigimu, puikiai tiktų ir vištienai, ypač – šlaunelių mėsai.

Tešlai reikės varškės, kefyro, kiaušinio, druskos, alyvuogių aliejaus, pilno grūdo arba įprastų kvietinių miltų.

Mėsiškam įdarui prireiks svogūno, vištienos, morkų ir bulvės.

Vegetarišką įdarą pagaminsite iš aliejaus, špinatų, smidrų, žaliųjų žirnelių, minkšto fetos sūrio arba varškės, citrinos žievelės, pipirų, krapų, laiškinių česnakų ir mėtos.

Kitaip, nei dauguma lietuvių, B. Nicholson nesiūlo balandėlių iš pradžių apkepti, o iškart juos troškina. Dar vienas recepto išskirtinumas – su daugybe daržovių ir kruopų sumaišyta mėsa.

B. Nicholson siūlomiems balandėliams pasigaminti prireiks:

kopūsto,

500 g maltos kiaulienos,

100 g miežinių kruopų,

morkos,

paprikos,

cukinijos,

saliero lapkočio,

saujelės svogūnų laiškų,

saujelės krapų,

druskos, pipirų.

Tešlai pasigaminti prireiks miltų, šilto vandens ir druskos. Įdarui – riebios maltos kiaulienos, smulkiai supjaustytos rūkytos šoninės, svogūnų, pievagrybių, saujelės džiovintų mirkytų voveraičių, kiaušinio.

Anot B. Nicholson, yra kelios šio patiekalo variacijos, bet paprastai zrazai gaminami iš jautienos ir įdaromi grybais ir juoda duona.

Zrazams pasigaminti prireiks jautienos nugarinės, žiupsnelio druskos ir pipirų, aliejaus, sviesto, svogūnų, šaltai rūkytos kiaulienos šoninės, džiovintų baravykų, juodos ruginės duonos, jautienos sultinio, morkų, grietinės ir krapų.

Trapiai smėlinei tešlai prireiks šalto sviesto, miltų, cukraus, druskos, kepimo miltelių, kiaušinių ir grietinės.

Įdarui – mėgstamos uogienės.

„Nuvažiavom į kavinę ir grįžom, nes reikėjo pasodinti šaltalankių sodinukus“, – savo vestuvių dieną prisimena R. Geištoraitis.

Kone stebuklingas uogas, turtingas vitaminų, omega riebalų, karotino ir mikroelementų, mūsų protėviai naudojo ir ligoms gydyti, ir imunitetui stiprinti. Kaime augęs, o vėliau į Kauno universitetą studijuoti įstojęs R. Geištoraitis šaltalankius atrado iš ilgesio žemei. Nors pirmiausiai įkūrė informacinių technologijų verslą ir vis ieškojo, kuo dar galėtų užsiimti.

„Kažko trūko. Iš kaimo žmogus ateina į miestą ir kažko trūksta, norisi pirštus suleisti į žemę. Mano pusbrolis jau ilgą laiką buvo šaltalankių produkcijos perdirbėjas ir sakė man – Robertai, aš tave suprantu, gal tu nori pabandyti su šaltalankiais? Man pačiam reikėjo įvertinti, kiek laiko prie tiesioginių mano mokslų ir esančio verslo gali užimti šaltalankių priežiūra“, – pasakoja R. Geištoraitis.

Prie Kauno esančiame sklype – tik dalis Geištoraičių ūkio. Kad galėtų auginti įvairesnes šaltalankių veisles, R. Geištoraitis įkalbėjo mamą savo žemėje prie Alytaus nebesodinti runkelių ir bulvių bei leisti užveisti naujų šaltalankių krūmų.

Pradedantiems ūkininkams ne kartą teko pasitarti su specialistais.

„Yra du esminiai patarimai: žinoti savo žemės, kurioje planuojate sodinti šaltalankius, derlingumą, pasidaryti tyrimus ir nepagailėti nedidelių investicijų į šaltalankių sodinukus“, – patarimais dalijasi šaltalankių augintojas.

Kad derlius būtų kuo geresnis, ūkininkai augina skirtingus šaltalankius. Desertinius nurenka anksčiau, o vėlyvuosius, itin tinkamus sultims, – prieš pirmąsias šalnas.

„Visos šakelės yra nuskinamos, sudedamos į dėžutes. Tos dėžutės yra transportuojamos į šaldymo kambarį (25 laipsnių šalčio temperatūrą). Įvyksta smūginis šaltalankių užšaldymas, kad jie neprarastų visų savo savybių“, – pasakoja R. Geištoraitis.

Užšalusias uogas ūkininkas specialia įranga nuvibruoja nuo šakelių, tuomet jos arba vežamos spausti, arba šeima namuose eksperimentuoja su lėtaeige sulčiaspaude. Ieškodami naujų skonių, jie maišo šaltalankius su obuolių, svarainių ar kitomis sultimis.

Įdomu tai, kad iš šaltalankių gaunamos dvi aliejų rūšys: sėklų aliejus daromas iš išspaudų, o nusistovėjus sultims nugriebiamas sulčių aliejus.