-
Emigrantė: norėdamas padėti, Nicoje gali likti išjuoktas 4
Į Prancūziją atvykusi vos su keliais šimtais eurų kišenėje, šiandien Ugnė dirba prabangioje parduotuvėje, kurioje nedidelė rankinė kainuoja tūkstančius. LRT TELEVIZIJOS laidos „Emigrantai“ herojė šiandien netgi galvoja apie nuosavą verslą, kuris galbūt sudomins ir jos tautiečius.
„Pamenu, traukiniu važiavau palei žydrumu spindinčią jūrą – ji mane pakerėjo. Pirmas įspūdis sužavėjo“, – sako Ugnė.
Vis dėlto, prisipažįsta mergina, buvo sunku. Lietuvoje mergina studijavo prancūzų filologiją, daug skaitė, stengėsi, bet kalbos taip ir neišmoko, tad, atvykusi į Prancūziją, neturėjo su kuo bendrauti: „Net apėmė lengva depresija. Nesupranti, ką aplinkiniai šneka, pati nieko negali atsakyti. Tavęs paklausia, kaip sekasi, ar patinka Prancūzija, ar turi draugų, ir viskas – tuo ir baigiasi pokalbis. Po to nusisuka ir su kitais kalba, o aš tiesiog stoviu ir klausausi.“
Ugnė prisimena, kad žmogus, pas kurį atvažiavo, supažindino su savo prancūzais draugais, tačiau jie labai prastai kalbėjo angliškai. „Su jais anglų kalba nepasikalbėsi, o mano tikslas buvo išmokti prancūzų. Tad verčiausi per galvą, tačiau jaučiausi tik egzistuojanti toje kompanijoje: šypsaisi, juokiesi iš jų pokštų, net jei jų nesupranti, – prisimena Ugnė. – Pirmą mėnesį nelabai kur dirbau, įsidarbinau gal po kokių trijų savaičių, pradėjusi CV siuntinėti paštu, nes kai nešdavau, visi juokdavosi, kad aš nesusišneku.“
Todėl lietuvės patarimas norintiems vykti gyventi į Prancūziją – paprastas. Pirmiausia išmokite kalbą. Priešingu atveju uždirbsite mažai, būsite priversti gyventi prasčiausiose vietose ir emigracijos pradžia taps tikra kančia.
Glaudėsi pas pažįstamus
Į Prancūziją Ugnė atvyko turėdama maždaug 500 eurų – tai Lietuvoje prieš ketverius metus atrodė didžiuliai pinigai. Bet tik ne Prancūzijos Pietuose, nes Provansas – viena brangiausių vietų visoje Europoje. „Lietuvoje tuo metu buvo litai. 500 eurų man, kaip studentei, atrodė nemenka suma, tačiau vietos kainos mane stebino. Pavyzdžiui, duona Lietuvoje kainavo 2 litus, o Prancūzijoje – 2 eurus“, – sako pašnekovė.
Vieną mėnesį Ugnei pavyko su tais 500 eurų pratempti. Gyveno pas draugus, kurie neėmė pinigų nei už maistą, nei už nuomą.
Arabai netgi motyvuoja vaikus mokykloje blogai elgtis, kad būtų palikti antriems metams, o tėvai gautų pašalpas ir galėtų nedirbti. Kai kurie nedirba jau 10 ar 15 metų.
„Iš pradžių uždirbdavau apie 700 eurų, kartais ir mažiau. 300 eurų sumokėdavau už nuomą, nemažai išleisdavau viešojo transporto bilietams, nes ne iš karto sužinojau apie nuolatinius bilietus. Jei vėlai baigdavau darbą, namo tekdavo grįžti taksi arba pasiimdavau dviratį, kuriuo numindavau po 8 kilometrus, kartais smarkiai lyjant.“
Vis dėlto galiausiai jai pavyko susirasti geresnį darbą ir persikraustyti į geresnį būstą. „Prieš tai gyventi buvo sunkiau, nuomojau kambarį ir neturėjau savo erdvės. Ten galiojo buto taisyklės, jaučiausi kaip studentė. Tai nemalonus jausmas, – teigia pašnekovė. – Didesnio, kelių kambarių buto nuoma kainuoja apie 800–900 eurų. Kai kuriems tai yra daugiau nei pusė algos. Likusią sumą reikia išleisti maistui arba mokesčiams, kurie čia labai dideli.“
Jauna mergina į Prancūziją atvyko pasiėmusi akademines atostogas. Jau Lietuvoje ji gyveno studentiškai, o čia teko dar labiau susispausti: „Daugybės pramogų negalėjau sau leisti. Gal buvau porą kartų išėjusi į miestą, tačiau man pakakdavo grožėtis gamta, pasivaikščioti. Labai daug tada vaikščiojau – neretai namo iš darbo grįždavau pajūriu, tekdavo nueiti 7–8 kilometrus ir tai užtrukdavo apie porą valandų.“
Ne viskas spindi prabanga
Laiko įsitvirtinti Prancūzijoje reikėjo daugiau, nei Ugnė manė. Juk kai neturi pinigų ir nemoki kalbos – kokią Prancūziją patirsi? Todėl po akademinių atostogų į Lietuvą mergina dar negrįžo. Bekeisdama darbus savo svajonių šalį ji pamatė visai kitokiomis spalvomis. Ne viskas čia blizga, ne visi žmonės galantiški ir tikrai ne į kiekvieną Provanso vietą norisi kelti koją. Viena tokių – vos už kelių kilometrų nuo blizgančio Nicos paplūdimio esantis Lariano rajonas.
Viskas šiame rajone išduoda, kad prancūzų čia gyvena mažai. Visi namai – daugiausia musulmonų gyvenami socialiniai būstai, o pagrindinės žmonių pajamos – bedarbio pašalpos.
„Akivaizdu, kad čia arabų kvartalas, tai išduoda vyraujanti kultūra, žmonių elgesys, vyrų apranga, moterys, dėvinčios skaras, – pasakoja Ugnė. – Šiame rajone tikrai pigu. Nekilnojamasis turtas kainuoja panašiai kaip ir Lietuvoje, nes čia pavojinga. Čia savo vaikų į kiemą palakstyti neleisčiau.“
Pasak emigrantės, čia atvykę arabai susiranda darbą, įsitvirtina ir atsiveža šeimas. „Jie turi mažiausiai 4–5 vaikus ir už juos gauna dideles pašalpas. Arabai netgi motyvuoja vaikus mokykloje blogai elgtis, kad būtų palikti antriems metams, o tėvai gautų pašalpas ir galėtų nedirbti. Kai kurie nedirba jau 10 ar 15 metų“, – laidai „Emigrantai“ pasakoja Ugnė.
Pasak lietuvaitės, iš pašalpų Prancūzijoje pragyventi įmanoma: „Užtenka padirbti kelis mėnesius ir galėsite gauti pašalpą. Minimalus darbo užmokestis čia – 1200 eurų, o pašalpa, manau, apie 800–900 eurų. Vien už vaikus čia moka 400–500 eurų. Todėl, turint keturis ar penkis susidaro nemaža suma. Jei apsipirkinėji turguje ir nuomoji būstą, daug neišleisi.“
Nežinojo apie galimus pavojus
Kurį laiką Ugnė dirbo agentūroje, kuri siunčia į vadinamąsias misijas. Užsiregistruoji, ir į tave kreipiasi tada, kai kur nors prireikia dažniausiai mažai kvalifikuoto darbuotojo. Pirmą kartą šiame rajone lietuvė ir apsilankė atlikdama vieną iš savo misijų. Ir tik paskui sužinojo, kad ši vieta – tokia, kur merginoms vienoms geriau nevaikščioti.
„Iš pradžių gaudavau trumpalaikių misijų – išnešioti skrajutes, laikraščius, nuvesti žmones į futbolo rungtynes. Pamenu, mane ir vieną prancūzų merginą čia atvežė ir paliko. Mums reikėjo per 3–4 valandas išdalinti gana dideles krūvas laikraščių“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „Emigrantai“ sako Ugnė. Iš pradžių rajonas jai nepasirodė pavojingas. Tik grįžusi namo iš draugų sužinojo, kokia tai nesaugi vieta.
Ugnė prisimena sutikusi merginą, kuriai norėjo padėti, bet teko nusivilti – ne visi, bet dauguma šių vietų gyventojų pagalbą priimtų tik pinigais, o jei siūlai darbą – liksi išjuokta.
„Turguje pamačiau jauną merginą su kūdikiu, prašančią išmaldos. Man jos pagailo ir daviau jai tos moters, kuri mane pasamdė, laikraštuką. Pasakiau, kad su ja reikia susisiekti ir galės įsidarbinti bei gauti pinigų. Nesupratau, kad ji iš tikrųjų apsimetinėja“, – sako Ugnė.
Mergina neslepia, kad, atvykus į svetimą šalį, joks darbas jai neatrodė gėdingas. Ji niekad negalvojo apie tai, ką apie ją pamanys žmonės, dirbo, pavyzdžiui, paštininke ar skrajučių mėtytoja – svarbiausia, kad mokėjo pinigus.
„Man tiesiog reikėjo darbo, aš nesureikšminau, kad nešioju laikraščius. Man tas darbas buvo visai malonus: čia geras oras, nešalta, nelyja, o tu tiesiog dalini žmonėms laikraštį apie jų rajono naujienas. Yra laikas, kada tu nesirenki, tiesiog imi viska, ką tau duoda. Sakoma, imk, kai duoda, bėk, kai muša“, – prisimena Ugnė.
Kavines, restoranus vienadienius darbus sporto varžybose – lietuvė išbandė viską. Už kelias valandas trumpalaikių darbų mergina gaudavo apie 35 eurus. Iš to iš pradžių susidėdavo ir jos alga. Įsidarbinusi restorane, ji ten ir pavalgydavusi: „Namuose maistui daug ir neišleisdavau, todėl pragyventi užteko.“
Planuoja kurti nuosavą verslą
Dabar Ugnė dirba pardavėja prabangiame drabužių salone. Ten reikalaujama pačių geriausių manierų, geros išvaizdos, be to, privalu išmanyti visą prabangių prekių asortimentą. Kalbėti prancūziškai, angliškai ir rusiškai. Visa tai – už motyvuojantį atlyginimą.
„Parduotuvėje, kurioje dirbu, drabužiai kainuoja maždaug nuo 600–700 eurų. Čia nedidelis krokodilo odos rankinukas gali kainuoti apie 15–20 tūkst. eurų. Nicoje žmonės su tokiais brangiais aksesuarais kartais net nevaikšto po gatves – bijo, kad pavogs“, – sako pašnekovė.
Norint parduoti tokį rankinuką, reikia įtikinti žmogų, kad be šio rankinuko jis tiesiog negali išeiti iš parduotuvės: „Atėjus klientui, apie kainą nesikalbame. Pirmiausia prisistatau, paklausiu, iš kur jis, ar vietinis, ar patinka parduotuvė ir nauja kolekcija.“
Beveik ketverius metus čia gyvenanti mergina pagaliau laisvai kalba prancūziškai ir bent truputį pajuto Prancūzijos dvasią. Pamažu Ugnei dar kilo ir verslo idėja. Mergina sugalvojo nuostabiame Pietų Prancūzijos regione organizuoti vestuves.
„Užsieniečiams oficialių vestuvių Nicoje rengti negalima, kad gyveni, Nicoje turi įrodyti kokiu nors dokumentu. Aš noriu jiems surengti neoficialias vestuves, kad žmonės galėtų pajausti šilumą, egzotiką ir susituokti prie jūros. Vestuvių Lietuvoje ir vestuvių čia kaina nesiskiria, tad galbūt šia idėja susidomės ir lietuviai“, – sako Ugnė.
-
Lietuvis emigrantas Anglijoje jaučiasi be galo vienišas 10
Londono Viktorijos stotis daugeliui lietuvių yra pradžia šiame didmiestyje. Būtent čia jie atvyksta autobusais, traukiniais, išsibarsto po šį didįjį miestą ir pradeda savo naują istoriją.
Laida „Emigrantai“ sulaukė laiško iš 30-mečio Ernesto Graželio, kuris gyvena Anglijoje ir jaučiasi be galo vienišas. Specialiai iš mažo miestelio Anglijos provincijoje jis atvyksta į Londoną tam, kad susirastų mylimą moterį.
„Vis tiek Londone daugiau merginų, yra iš ko rinktis. Mano miestas nedidelis ir merginų ten ne tiek daug. Tos, kurios yra, jau užimtos. Tikiuosi, kad gal ką nors pavyks rasti čia“, – viliasi Ernestas.
Jis įsitikinęs, kad beveik devynis milijonus gyventojų turinčiame Londone privalo atsirasti bent viena tokia, kuriai jis patiks. Deja, iki šiol šios paieškos buvo bevaisės, vis kažkas nepavykdavo.
„Kad esu senbernis, tai aš tą girdžiu. Man tiesiog ant širdies lipa... Bet ką padarysi, jei neatsiranda rimta mergina? Tų rimtų santykių buvo prieš kelis metus, bet, deja, mūsų keliai išsiskyrė“, – prisimena vyras.
Provincijoje – geriau
Kai išvyko dirbti į Didžiąją Britaniją Ernesto įsivaizdavimas apie šią šalį buvo visai kitoks. Čia gyvenę pažįstami jį įtikino, kad viskas bus paprasta, tereikia atvykti ir prasidės tikroji laimė. Deja, realybė ne tokia saldi.
„Gauni tuos pirmus pinigėlius, atrodo, lyg ir nemažai, bet kai gyveni mėnesį... Ir nusileidi kažkaip... Net susitaupyti nelabai išeidavo“, – pasakoja Ernestas.
Išvykdamas iš Lietuvos jis buvo pasiruošęs imtis bet kokių, net ir pačių sunkiausių ar labai nemalonių darbų. Atvykęs į Škotiją lietuvis dirbo žuvies fabrike: „Žuvies briketai ateina iš Kinijos ar iš kažkur, juos ten pjausto, kepa aliejuj ir visa kita. Mano darbas buvo tas mašinas, įrengimus plauti. Dirbau naktimis nuo 10 val. [vakaro] iki 6 val. [ryto].“
Ernestas pasakoja, kad fabrikų darbininkai savo darbų nevertina, todėl dažnai juos keičia. Vis ieško, kur lengviau. Taip darė ir jis pats: „Teko bandelių fabrike dirbti: stovi prie linijos ir kokią vyšnią uždedi ant bandelės ar kokio kremo užtepi. Iš tikrųjų tai sunkus darbas buvo. Naktimis irgi dirbi, 8 svarus mokėdavo už valandą.“
Bandelių fabrike iškentęs tik mėnesį iš kito lietuvio jis gavo patarimą išmėginti save kitoje mūsų tautiečių pamėgtoje srityje – statybose, tačiau ten nesijautė laimingas: „Visi dirba kaip robotai, nevertina tavęs kaip darbuotojo, varinėja iš vietos į vietą.“
Kai gerai nemoki vietos kalbos, kai neišmanai darbo teisės, kai neturi užnugario – tobulos darbo vietos ieškosi ilgai, gal net porą metų, „Emigrantams“ aiškina Ernestas.
Tik po šešerių metų jis pagaliau jaučiasi atradęs vietą, kur per daug nesikankina. Pasak jo, daug geriau dirbti Anglijos provincijoje nei didmiesčiuose.
„Aportmutas – toks mažas, gražus miestukas, Klaipėdos dydžio. Jūra šalia, švaresnė nei mūsų Baltija. Žmonės daugmaž panašūs. Vairuotojai mandagūs, nepalyginsi su mūsiškiais lietuviais. Ten dirbu iki šiol. Pradėjau nuo 8 svarų [...], o dabar duoda 14 svarų už valandą“, – pasakoja lietuvis, kuris dabartiniame darbe – irgi statybose – sako darantis daug dalykų: „Ir armatūrą rišu, ir polius pjaunu.“
Ernestas vadina melagiais tuos, kurie giriasi Anglijoje įsigiję prabangius būstus arba sako, kad čia gyvenimo sąlygos geresnės nei Lietuvoje. Po vieną šioje šalyje gyvena tik patys turtingiausi, o visi kiti privalo turėti kambariokus, kitaip nuoma būtų per brangi: „Nuomojamės butą su draugu, na, ir dar vieną lietuvį priėmėm, kad būtų pigiau būtų.“
Trūksta artimo žmogaus
Anglija yra vienišių šalis, sako Ernestas. Trisdešimtmetis pastebėjo, kad merginos į šią šalį dažniausiai atvyksta su antrosiomis pusėmis, o štai vyrukai daugiausia vieniši. Todėl susiporuoti labai mažai šansų.
Pagrindinė antrosios pusės paieškų vieta yra internetas. Lietuvis naršo įvairiausiuose pažinčių puslapiuose, naudoja specialias programėles, tačiau rezultatai labai liūdni.
„Į vieną kitą pasimatymą nueini, bet kažkaip nesusiderinam. Tiesiog mes kitokie žmonės, jos ieško kažko kito. Aš apie lietuves kalbu, o anglės nelabai man prie širdies. Jos stiliaus nelabai pajaučia. Ir kalbos barjeras... Be to, lietuviai ir anglai skiriasi ir mentalitetu, ir gyvenimo supratimu“, – įsitikinęs Ernestas.
Liūdna, kad nėra žmogaus, su kuriuo galėtum susitikti, kavos išgerti ir pabendrauti apie viską.
Vienatvės jausmas Ernestą kankiną kiekvieną dieną, ypač žiūrint televiziją, kur rodo daug laimingų įsimylėjėlių. Kai kitas poras mato laimingas, jis irgi užsinori turėti tą vienintelę, kuriai galėtų kartoti žodį „myliu“.
„Liūdna, kad nėra žmogaus, su kuriuo galėtum susitikti, kavos išgerti ir pabendrauti apie viską. Trūksta tokio artumo, žmogaus, su kuriuo yra gerai“, – neslepia „Emigrantų“ pašnekovas.
Šis klaipėdietis bando atkalbėti visus, kada nors svajojusius išvykti gyventi į užsienį. Jo nuomone, tai klaida, kuri gali sugadinti gyvenimą: „Tikrai čia nėra jau tokie pyragai: čia atvažiavęs uždirsi tą 1500 eurų, bet laimingas nuo to tikrai nepasijusi.“
Kartais, kai pagalvoja, kad meilės niekada taip ir nesuras, Ernestas pasvajoja sutikti bent gerą draugą, bendramintį žmogų, su kuriuo atrastų kažkokių panašių pomėgių. Bet ir paprastos draugystės čia nesiseka užmegzti.
„Tikri draugai būna nuo vaikystės. O šiaip kažkur susipažinus – darbe ar panašiai – nelabai susidraugausi“, – mano Ernestas.
Nesupranta, ką blogai daro per pirmą pasimatymą
Tie trumpi savaitgaliniai atvykimai į Londoną – vienintelė ir greičiausiai paskutinė lietuvio išeitis kažką sutikti. Jis išvažinėja visą miestą, lankosi skirtingose rajonuose, užsuka į muziejus, aplanko lietuvių gausiai gyvenamus rajonus. Visur dairosi ypatingos merginos.
Tos, kurios iš pradžių susidomi vienišu vaikinu, netrukus ima ir nuo jo nusisuka. Ernestas niekaip negali suprasti, kodėl – ką blogo pirmų pasimatymų metu jis padaro.
„Ką pasakoju? Kad esu paprastas, geras žmogus, linksmas, bendraujantis. [...] Papokštauju. Mano slapyvardis viename portale – Linksmutis“, – pasakoja emigrantas.
Ernestas tikisi, kad pamačiusios jo istoriją „Emigrantų“ laidoje merginos pačios ims jo ieškoti: „Turėtų būti šviesiais plaukais arba brunetė, mėlynos akys... Čia jau per daug fantazuoju... Na, svarbiausia, kad būtų neaukšta, nes aš pats nedidelis – tik metro septyniasdešimties.“
Tai, ką sau asmeniškai prisiekė Ernestas, panoro pakartoti ir viešai. Jis sako, kad būsima mergina tikrai bus lietuvė.
„Lietuvaitės geros šeimininkės, daro balandėlius gerai, cepelinus, bulvinius blynus, kotletus, ko aš nesugebu. Jos supranta mano požiūrius, mėgsta tą muziką, kurią aš mėgstu“, – mano Ernestas.
Jis neslepia, kad damos ieškojo ir grįžęs į tėvynę, dairėsi Klaipėdoje ir kituose miestuose, tačiau nei viena nepanoro sekti jam iš paskos į Angliją: „Jos sako: nevažiuosiu į jokią Angliją, patriotė esu. Galbūt gerus darbus dirba ir nėra reikalo važiuoti.“
Pristatydamas save Ernestas sako, kad turi daug gerų savybių, dėl ko jaunos gražuolės turėtų rikiuotis į eilę prie jo: „Moku maistą gaminti skaniai: vištieną daryti, kiaušinienę moku iškepti, bulves labai skaniai iškepu ir plovą dar.“
Tačiau, pripažįsta jis, kai kurios charakterio savybės moteris gali nervinti, todėl dėl jų nori įspėti: „Kartais esu įkyrus, atkaklus. Jeigu mergina patinka, tai jai ir rašau, stengiuosi prikalbinti pasimatyti. Įkyrumas – blogiausia mano savybė. Visko noriu greitai ir čia. [...] Alkoholio nelabai mėgstu, man geriau kokį šokoladą suvalgyti.“
Dar Ernestas prašo paminėti, kad jis, sunkiai lenkdamas nugarą statybose, tikrai nesiruošia skirti išlaikymo vienišoms mamytėms ar tiesiog toms, kurios tikslingai medžioja vyrus su pinigais.
Ilgais, vienišais vakarais kartais šis trisdešimtmetis jau galvoja apie tai, kad reikėtų iš Anglijos pabėgti ir pačiam. „Jeigu grįžčiau, tai dėl kelių priežasčių: jeigu man atlyginimo mokėtų kokius 700 eurų ir jeigu kokia simpatija būtų verta dėmesio“, – sako Ernestas ir priduria, kad kažkada sugrįžti į Lietuvą tikrai norėtųsi.
Laida „Emigrantai“ – antradieniais, 19:30 val., per LRT TELEVIZIJĄ.
-
Lietuvė rengia Čikagos priemiesčio ponias: sėkmingą verslą pradėjo be jokio plano 4
Net namo Hinsdeilyje nenusipirksi taip paprastai. Neužtenka turėti šimtus tūkstančių ar net milijoną dolerių – būtent tiek jie čia kainuoja. Reikia gauti vietinės bendruomenės pritarimą, gyventojai turi sutikti, kad čia atsikeltų kažkas naujas. Būna kruopščiai patikrinama biografija. Tad galite net neabejoti, kad visi, kas čia atsidūrė, tikrai to nusipelno.
Hinsdeilis vadinamas ne tik vienu turtingiausių, bet ir saugiausiu bei švariausiu Čikagos priemiesčiu. Nekeista, kad čia patekti nori visi. Ne tik gyventi, bet ir užsiimti verslu.
Lietuvė Rimgailė Ačienė – viena tų laimingųjų. Ji neturi čia namo, bet prieš keletą metų atidarė drabužių parduotuvę. Aštuonerius metus Amerikoje gyvenanti moteris sako, kad ši šalis visiškai pakeitė jos gyvenimą.
„Mano anyta čia gyvena jau labai daug metų – kokius 27-erius. Kai susipažinau su vyru, ji labai norėjo, kad mes atvažiuotume gyventi pas ją. Ir taip susiklostė, kad ji sutvarkė mums dokumentus ir mes išvažiavome pabandyti laimės čia“, – prisimena „Emigrantų“ pašnekovė.
„Visur reikia gyventi“
Iš Kauno kilusi moteris sako niekada neidealizavusi Amerikos ir negalvojusi, kad šioje šalyje pildosi svajonės. Prieš išvykdama, ji puikiai suvokė atsidursianti visiškai kitokioje kultūroje, kur pritapti bus labai sunku.
„Mums nei buvo blogai Lietuvoje, nei mes važiavom čia, tikėdamiesi kažkokio stebuklo. Visur reikia gyventi. Ir nebuvo čia taip paprasta. Pradžioj, aišku, buvo kaip atostogos, viskas labai gražu, viskas įdomu, o paskui tiesiog realybė ir viskas“, – sako Rimgailė.
Visiška nežinomybė – štai ką reiškia emigracija, teigia moteris. Ir savo išgyvenimus Amerikoje ji lygina su loterija, kur gali arba laimėti, arba labai skaudžiai pralaimėti. Bet, kad sužinotum, kaip bus, turi praeiti daug metų.
„Vyras gavo darbą lietuvių kompanijoje. Tai buvo distribucijos kompanija, kuri vežė lietuviškus produktus, tokius kaip maistas ir gėrimai, iš Lietuvos į Ameriką, o aš pradžioje nieko nedariau, paskui mokiausi. Kai atvažiavom, mūsų pirmam vaikui buvo 17 mėnesių, tai nebuvo pasirinkimo, reikėjo būti su juo namuose. Ir tuo metu aš išnaudojau laiką mokydamasi. Baigiau psichologijos magistrą. Ir planas buvo eiti dirbti. Bet gyvenimas pasuko kitais keliais“, – atskleidžia emigrantė.
Gyvenimą pakeitė laiškas su teigiamu atsakymu
Viskas ne pagal planą – taip tapimą verslininke pavadina Rimgailė. Ji sako niekada nesvajojusi dirbti prekyboje, tačiau netikėtai kilusi idėja greitai virto realybe.
„Idėja apie butiką [į galvą] šovė per naktį. Aš visą laiką juokiuosi, kad tai buvo nėštumo hormonai, nes aš tuo metu laukiausi antrojo vaiko. Aš niekada neturėjau minčių apie butiką ar kažką tokio. Tiesiog visą laiką man patiko lietuvių mada, lietuvių skonis, stilius. Tą veiklą sekdavau „Facebook“, matydavau, kas naujo, ir man to trūko čia. Ir mūsų lietuvės draugės ar kitos europietės kažką visą laiką siųsdavosi tai iš Europos, tai iš Lietuvos. Ir kai apsirengia, visą laiką [sulaukia klausimo] – iš kur čia? Ai, iš Europos. Na, viskas aišku, čia nieko tokio negausi.
Reportažo stop kadras
Ir vieną vakarą man tiesiog kilo tokia idėja... Vėl žiūrėdama naujas kolekcijas, vyrui užsiminiau – kodėl nepabandžius čia atvežti? Vyras sako – tai daryk. Aš atsisėdau vakare prieš eidama miegoti, parašiau pirmą el. laišką vienai mėgstamai dizainerei ir nuėjau miegoti. Iš ryto atsikėliau, buvo atsakymas „taip“, – prisimena emigrantė.
Laiškas, kuris pakeitė gyvenimą, – taip iš Lietuvos gautą atsakymą vadina Rimgailė. Prieš atidarydama parduotuvę ji nerašė jokio verslo plano, nedarė jokių skaičiavimų, o tiesiog klausė vidinio balso.
„Pagauta euforijos išsiunčiau dar gal 15 el. laiškų ir per tą pačią dieną atėjo atsakymai, kad visi suinteresuoti. Ir viskas – pasidarė toksai kamuolys, kuris pradėjo riedėti ir viskas natūraliai tiesiog išsirutuliojo. [...] Iš pradžių namie buvo sandėliukas, [drabužiai] plisdavo per lietuvius. Paskui namai pavirto į sandėlį, reikėjo ieškoti patalpos, kur žmonėms būtų patogiau atvažiuoti, kur būtų maloniau. Tada atsirado mažas butikėlis Hinsdeilyje, o šiemet išsikėlėme į didesnes patalpas“, – pasakoja Rimgailė.
Didžiausias komplimentas – klausimas, kur pirko
Mūsų šalies dizainerių drabužiai, kuriais ėmė prekiauti Rimgailė, iš karto sulaukė pasisekimo. Pirmiausia tarp Čikagos apylinkėse gyvenančių lietuvių, vėliau juos pastebėjo ir amerikietės. Pasak „Emigrantų“ pašnekovės, nors atrodo, kad Amerikoje yra visko, iš tikrųjų daug ko čia trūksta, tik reikia laiku tai pastebėti.
Vos tik atvykusi Rimgailė pastebėjo, kad Amerikos rinkoje labai daug nekokybiškų, beverčių daiktų. Ji sako, kad čia gali apsipirkti pigiai, bet kokybė bus tragiška.
„Didžioji dalis, pažiūrėjus į etiketes, yra „Made in China“. [...] Aišku, priklauso nuo parduotuvių. Yra parduotuvių, kur tu sumokėsi 100 dolerių ir kokybė nebus labai gera, bet yra, kur sumokėsi 500 dolerių ir ta kokybė bus daug geresnė, nors toj pačioj Kinijoj pagaminta. Bet, pvz., toms pačioms amerikietėms tai, kad audinys europietiškas, kad pagaminta pačioje Europoje, jau yra didžiulis privalumas“, – aiškina Rimgailė.
Moters teigimu, jaunimas kokybės ir išskirtinių modelių nevertina, o vyresnės amerikietės varžosi, kad tik atrodytų kuo originaliau. Ji priduria, kad didžiausias komplimentas vietinei moteriai – klausimas, kur ji pirko suknelę. Tai reikš, kad drabužis tikrai unikalus.
„Skiriasi ir stilius, ir skonis. Negali sakyti, kad amerikiečiai neturi skonio ar stiliaus. Visko yra, bet europietiškas skiriasi. Atskirsi visą laiką. [...] Tos pačios amerikietės, kurios ateina čia pirkti, juokiasi – aš tai niekam nesakysiu, kur apsiperku, nes nenoriu, kad ateitų mano draugės čia ir visko prisipirktų, noriu būti vienintelė. Joms tiesiog patinka tas išskirtinumas“, – pasakoja „Emigrantų“ pašnekovė.
Atėjusios pirmą kartą beveik niekada neperka
Hinsdeilį, kuriame gavo mažas kambario dydžio patalpas, Rimgailė visą laiką vadino svajonių vieta. Ji sako žinojusi, kad jos prekės labai patiks vietinėms ponioms, kurios nori būti išskirtinės.
Pagrindinė miestelio gatvė lietuvei labai primena senąją Europą, kur klesti maži drabužių ir aksesuarų salonai. Pasak Rimgailės, tokių gatvių nerastume nei pačioje Čikagoje, nei kituose miesteliuose aplink ją.
Rimgailė pasakoja, kad šiame miestelyje žmonės gyvena taip, kaip rodo serialuose apie turtingus amerikiečius. Tarsi dirbtinai sukurtas idealus pasaulis, kur visi visą laiką šypsosi, kur neegzistuoja problemos.
„Čia tikrai gyvena turtingi žmonės. Išsilavinę žmonės, bankininkai, verslų savininkai, gydytojai. Labai daug gyvena tokių, kur neaišku, kas jie tokie ir ką jie veikia... Nedirbančios [moterys] ryte čia bėga krosiuką, eina su draugėmis atsigerti kavos, vaikšto su šunimis, vaikus į mokyklą išleidę eina apsipirkti“, – apie miestelio kasdienybę kalba Rimgailė.
Ji teigia, kad tokiose vietose labai svarbu pritapti prie bendruomenės, įgauti žmonių pasitikėjimą, parodyti, kad esi jų lygio.
„Amerikietės neperžengia tos ribos, kad atsiskleistų iki galo. Lietuvaites aš jau visas pažįstu, visas jų šeimos istorijas žinau: kur keliavo, ką darė, apie vaikus ir pan. O amerikietės santūresnės. Apskritai amerikiečiai, nors atrodo labai atviri, iš tiesų yra gana santūrūs ir konservatyvūs.
Kai pirmą kartą ateina į butiką, labai retai kada iš karto perka. Pirmą kartą jos tik apčiupinėja, pagiria, apžiūri ir išeina. Sako – I`ll be back [sugrįšiu]. Jos nori priprasti. Jos žino parduotuves, kur visą laiką perka, ir jos visada eina tenai ir perka net nesimatavusios. O čia pirmą kartą apsižiūri, bet paskui, kai sugrįžta, lygiai taip pat – jau perka ir nesimatavusios. Prie visko jos turi priprasti“, – aiškina lietuvė.
Dažnai girdi klausimų apie Lietuvą
Nors lietuviškų prekės ženklų bei dizainerių pavardžių amerikietės nežino, joms negaila už gaminį iš mūsų šalies sumokėti kiek daugiau. Pasak Rimgailės, užrašas „Made in Lithuania“ joms reiškia ekologiją ir kokybę.
„Kokybės ir kainos santykis amerikietes tikrai tenkina. Jos galėtų mokėti daug daugiau. Bet, kaip sakau, mano klientės yra ir lietuvaitės, ir europietės, ir rusaitės, ir ukrainietės, ir italės. Tad nesinori išpūsti burbulo iš tų kainų. Man geriau, kai žmonės apsiperka, būna laimingi ir sugrįžta, negu kai ateina kartą į mėnesį kartą ir vos tegali kažką nusipirkti“, – savo požiūrį atskleidžia Rimgailė.
Išrinkti vieno populiariausio drabužio verslininkei neįmanoma, ji sako, kad Hinsdeilio moterys perka beveik viską. Daugelis pirkėjų net negalvoja, kur kokiai progai priderins drabužį, jeigu patiko – tiesiog ima.
„Žinokit, perka viską. Ypatingai atėjus naujoms kolekcijoms, perka po pusę kolekcijos. Nes žino, kad jeigu dabar nenusipirks, rytoj nebegaus. Turime tikrai mažai vienetų, nebūna čia 10-ies vieno daikto vienetų“, – „Emigrantams“ sako lietuvė.
Turtingų ponių stiliaus konsultante tapusi Rimgailė dažnai girdi klausimų apie Lietuvą. Ypač nuolatinės klientės domisi, kur yra mūsų šalis, kas joje ypatingo. Verslininkė sako labiausiai mėgstanti pasigirti miškais, ežerais ir Nidos kopomis.
„Kai kurie ateina ir sako: o, aš ieškojau „Google“, kaip atrodo Lietuva. Kokia graži šalis, norėčiau ten nuvažiuoti“, – pasakoja Rimgailė.
Jau ketverius metus nuosavai parduotuvei vadovaujanti Rimgailė džiaugiasi, kad parduoda vis daugiau ir daugiau. Tačiau įspūdingų turtų ši lietuvė sako nesusikrovusi. Ji teigia, kad smulkiuosius verslininkus slegia dideli mokesčiai: „Jie duoda tau uždirbti, bet ir pasiima atgal labai daug.“
Du vaikus auginančiai verslininkei svarbiausia užsidirbti pragyvenimui, kažko daugiau ji ir nesitiki. Nors sako, kad pasitaiko tikrai neeilinių pasiūlymų. Juk ne veltui Amerika vadinama galimybių šalimi: „Gavau pasiūlymą iš Holivudo dalyvauti „Music Awards“, jie ten išvakarėse turi prabangių aksesuarų pristatymą įžymybėms ant raudonojo kilimo. Prekių ženklai gali save pristatyti įžymybėms, kažką padovanoti ir taip save reklamuoti.“
Laida „Emigrantai“ – antradieniais, 19:30 val., per LRT TELEVIZIJĄ.
-
Verslą Anglijoje kūrusi emigrantų pora susidūrė su tautiečio reketu 9
Vis dėlto jų odontologijos ir grožio klinika pagaliau veikia. Tačiau tiek vargo, kiek reikėjo jai įkurti, jie baisiausiame sapne neregėjo. Tikrai nesitikėjo ir tokio tautiečių lietuvaičių elgesio – būta net bandymo reketuoti. Savo patirtais išgyvenimais pora pasidalijo su LRT televizijos laida „Emigrantai“.
„Įsivaizdavau, kad bus daug lengviau. Jeigu būčiau žinojusi, kiek turėsiu ištverti per tuos dvejus metus, turbūt nebūčiau išvažiavusi iš Lietuvos. Negalvojau, kad susidursim su tokiais dalykais, su kuriais iš tikrųjų galėjome nesusidurti. Aš tikiu, kad mums tiesiog nepasisekė“, – sako Oksana.
Lietuvoje Miroslavui priklausė net kelios odontologijos klinikos, grožio salonai, kosmetikos platinimo verslas.
„Grožio salonų ar odontologijos versle sukasi labai dideli pinigai – ne uždarbio pinigai, o investicijų. Kartais į salonus tekdavo investuoti, tarkime, 1,2–1,3 mln. litų, nors atrodydavo, kad ten nieko ypatingo: pastatei pora kėdžių, pakabinai po veidrodį ir viskas – dirba. Tai normalus, rimtas verslas su savo strategija, su savo darbuotojais, jame daug visokių niuansų“, – aiškina Miroslavas.
Visi manė, kad kam jau kam, bet šios istorijos herojams tikrai puikiai sekasi. Juk tiek verslų, tiek pinigų. Tačiau patys jie taip negalvojo. Ir skaičiai sąskaitose kasdien vis mažiau džiugino.
„Lietuvoje buvo 7 grožio salonai su kosmetikos kabinetais, su soliariumais, su daug darbuotojų. Kiekvienas salonas – apie 100 kv. m. Penkios odontologijos klinikos, atskira distribucijos įmonė, kuri prekiaudavo kosmetikos priemonėmis, aprūpindavo salonus. Mes buvome kelių prekės ženklų atstovai Lietuvoje. Mokymų centras – mokindavome visoje Lietuvoje, bet paskutiniu metu daugiausiai Vilniuje. Dantų protezų gamybos laboratorija, mažmeninė prekyba kosmetikos priemonėmis. Savo laiku turėjome daugiau kaip 100 darbuotojų, bet paskui jų mažinome, nes nebuvo nei apyvartų, nei klientų, nei pirkėjų“, – pasakoja „Emigrantų“ pašnekovas.
Savo laiku turėjome daugiau kaip 100 darbuotojų, bet paskui jų mažinome, nes nebuvo nei apyvartų, nei klientų, nei pirkėjų.
Miroslavas mano, kad verslai pradėjo griūti dėl to, kad sumažėjo žmonių. Tie, kas anksčiau mokėjo pinigus už jo teikiamas paslaugas, dabar gyvena toje pačioje Anglijoje, Airijoje ar Norvegijoje.
„Na, iki šiol veikia keli salonai, kelios odontologijos klinikos, bet aš jau nusprendžiau juos parduoti – faktiškai viskas parduodama“, – teigia „Emigrantų“ pašnekovas.
Šokiravo darbo sąlygos
Oksana su Miroslavu pora tapo tada, kai vyras visus verslus jau turėjo. Oksana – kosmetologė, dar rengianti ir grožio mokymus. Dabar moteris sako, kad tuo metu jie gyveno ne taip ir blogai. Tačiau būdama šalia, ji matė, kaip vyro verslo reikalai vis prastėja, kol galiausiai abiem kilo emigracijos idėja.
„Gal žmonės pradėjo išvažinėti ir mes pradėjome galvoti – gal verta [...] bandyti kitur, nes [...] čia reikėjo daug daugiau dirbti, kad išlaikytume tą patį gyvenimo lygį“, – sako Oksana.
Ir štai vieną dieną visiškai atsitiktinai Oksana susipažino su mergina, kuri pasiūlė pabandyti dirbti kosmetologe Anglijoje, Mančesterio mieste. Toji mergina metė Oksanai iššūkį, kurio ji tiesiog negalėjo nepriimti.
„Iki šiol prisimenu jos žodžius: tu čia sėdi kaip karalienė, o tu nuvažiuok ten ir pažiūrėsiu, ar ten sugebėsi. Na, ir po truputį pradėjau važinėti, ji suteikė labai daug informacijos, labai daug padėdavo.
Iš pradžių buvo kultūrinis šokas, nes žmonės labai skirtingi, nors iš pradžių neturėjau daug skirtingų tautybių klientų, daugiausia buvo lietuviai, lenkai, latviai. Darbo sąlygos, – kaip jie nekreipia dėmesio į tokius dalykus kaip higiena, švara, interjeras, – irgi buvo šokas. Bet žmonės vis tiek eina ir daro procedūras. Ir tu galėjai uždirbti per savaitę tiek pat, kiek [Lietuvoje] per mėnesį, pusantro, ir tas, aišku, turėjo įtakos [apsispręsti emigruoti]“, – neslepia moteris.
Vis dėlto paslaugos Lietuvoje, anot Oksanos, dažniausiai yra daug kokybiškesnės nei Anglijoje. Atvykusi į Mančesterį, ji tiesiog negalėjo patikėti, kad šitaip išvis galima dirbti: „Lietuvoje higienos centrai labai vaikšto, žiūri, kad viską gerai darytume, kad įrankiai būtų sterilizuoti. O jie grožio salone, kur daro daugiausia manikiūrus, nagų priauginimus, karpo odeles, nežinojo, ką reiškia sterilizatorius ir niekada jo nenaudojo. Tas labai blogai, nes taip galima pernešti labai daug ligų“, – sako Oksana.
Norėdavosi grįžti į Lietuvą
Kad ir kaip Oksaną šokiravo salonas, kuriame dirbo, ji vis tiek neatsigynė minties, kad su vyru reikėtų pabandyti Anglijoje pradėti verslus. Atrodė, kad čia, Britanijoje, daugiau galimybių ir, savaime aišku, daugiau pinigų.
„Pažiūrėjome, kad žmonių daug, kad perspektyvos čia geresnės. Galbūt labai didelę įtaką man darė vyro verslas, nes aš mačiau, su kokiais sunkumais susiduria darbdaviai, kaip juos spaudžia ir kiek reikalauja. Tiek dirbti, kiek reikėjo jam, – man tai buvo šokas, aš tikrai nenorėjau tokio gyvenimo“, – pasakoja „Emigrantų“ pašnekovė.
Tas laikotarpis sunkus buvo visomis prasmėmis, sako Oksana. Jiedu su Miroslavu yra gimę Lietuvoje ir save laiko rusų kilmės lietuvaičiais. Tačiau, kai Rusija užpuolė Ukrainą, Lietuvoje sako pasijutę svetimi. Ir tai tik dar labiau pastūmėjo išvykti: „Prasidėjo visokie nacionaliniai dalykai ir man buvo labai skaudu išgirsti iš kai kurių žmonių, [...], kad visus rusus reikia išžudyti ir išsiųsti į Sibirą.“
Ar verta vykti svetur, Miroslavas su Oksana mąstė ne vienerius metus. Ir štai atėjo diena, kai jie jau sėdėjo lėktuve, skraidinančiame į Angliją.
„Labai sunku atsisakyti to, ką kūrei visą gyvenimą, ir atvažiuoti čia, kur neturi nei namų, nei klientų, nei draugų. Nors galvojom, kad turim, bet pasirodė, kad nelabai. Dėl ateities mes pasiryžome ir čia iškentėjome labai daug negerų ir sunkių momentų, nes norėjosi grįžti į Lietuvą ir mes grįžinėjome, dirbom tenai. Ir kai sėdi savo jaukiame bute, važinėji su gera mašina, turi draugus, tėvus pašonėje ir tau reikia važiuoti čia dėl pinigų ir kažkokios ateities, sėdėti nuomotame šaltame, purviname bute, kur labai drėgna, valgyti spurgas, nes dėl streso reikia užvalgyti, ir kovoti su vietiniais mūsiškiais, tai tikrai labai sudėtinga. Nesinorėjo čia važiuoti“, – neslepia Oksana.
Miroslavas tikina, kad į Angliją bėgo taip pat ir nuo biurokratijos, o labiausiai – nuo korupcijos. Pasak verslininko, Lietuvoje be kyšių nieko nepasieksi.
„Negirdėjau, kad čia būtų kažkokių korupcijų apraiškų. Galbūt čia pati valdžia skatina, kad būtų daugiau susirašinėjimo visokiais laiškais ar panašiai. Lietuvoje korupcija kiekviename žingsnyje, pradedant nuo visokiausių mažiausių tikrintojų ir baigiant teismais, prokurorais, advokatais ir viskuo kitu“, – tikina Miroslavas.
Patalpų savininkė parodė kitą veidą
Deja, atvykę į Angliją, verslininkai irgi susidūrė su ne pačiais maloniausiais dalykais. Oksana ir Miroslavas pasakoja, kad pradžia svetur buvo be galo sunki ir tikrai ne sykį norėjosi krautis daiktus ir traukti Vilniaus link. Oksana sako, kad toji moteris, kuri įsiviliojo juos į Angliją, paskui pradėjo taip kenkti, kad jiedu nebežinojo, ką daryti.
„Nuomojome iš jos kabinetus, mokėdavome jai nuomą. Ir kaip tu gali pasakoti apie žmones, kurie tau neša pinigus, kad jie yra niekšai? Tai ar yra tikslas sėdėti ir mokėti tam žmogui pinigus, kai apie tave pasakoja taip blogai? Ir nuotaikos žmogus [ji buvo] – rėkdavo, isterijos visokios. Toks įspūdis, kad nenori, jog bent žingsnį be jos leidimo padarytume“, – „Emigrantams“ pasakoja Oksana.
Priežasties, kodėl lietuvė šitaip elgėsi, Miroslavas su Oksana nesupranta iki šiol – gal pavydėjo, o gal tiesiog buvo tokio kenkėjiško charakterio. O po vieno įvykio teko tiesiog krautis daiktus ir bėgti kuo toliau. Tik įsikūrė, tik pradėjo teikti paslaugas, ir štai bloga žinia: pasirodo, dokumentų nepakanka ir turėti stomatologijos kabineto lietuviai negali. Privalo užsidaryti, o tada, kai susitvarkys popierius, galės dirbti toliau. Kai susikirto valdininkų, verslininkų, minėtos patalpų savininkės ir dargi nepatenkinto paciento interesai, įsisuko tikras intrigų verpetas.
„Buvo pradėtas gydymas, tarkim, vyrui N ir tas gydymas dar nebuvo baigtas, kai užsidarėme. Jam pradėjo kažką skaudėti. Tų kabinetų, kuriuos nuomojom, savininkė, matyt, papasakojo, kad buvo patikrinimas, nustatė, kad mes nelegaliai dirbam ar kažką panašaus. Vyras N tada pasiūlė mums sumokėti jam pinigus kaip kompensaciją, kadangi jis turės eiti tęsti gydymo į kitą vietą. Aš faktiškai buvau sutikęs tai padaryti, nes bet kuriuo atveju, kaip sakant, mūsų kaltė, nes nepabaigėme gydymo, o jį reikia tęsti – ten procesas, su kuriuo negalima delsti. Taigi sutikom sumokėti, jis suprato, kad čia galima pasipelnyti, apetitas labai stipriai išaugo – iki 7 tūkst. svarų. Aš nesutikau, tada pasipylė grasinimai“, – prisimena Miroslavas.
Liūdniausia Oksanai ir Miroslavui tai, kad nukentėjo jie ne nuo ko kito, o nuo tų pačių lietuvių, kurie, pasak pašnekovų, dėl savo gero būvio svetur esą padarytų bet ką.
„Jie [minėtas pacientas su bendrininkais] įsilaužė pas mus į kabinetus, pavogė kompiuterius, dėžę su [stomatologiniais] įrankiais. Nežinau, ką jie su jais darys. Ir pradėjo grasinti, pradėjo reikalauti labai daug pinigų – iš pradžių 2000, paskui ir 4000 svarų. Jis pradėjo grasinti, kad išžudys mano šeimą ir kad mes pasigailėsime, kad čia atvažiavome“, – pasakoja Oksana.
„Aš dar buvau vieną kartą su jais susitikęs pačioje klinikoje, atvažiavo tokie trys vyrukai su treningais [...]. Buvo parašytas pareiškimas policijai, pasirodo, jis toks jau gana žinomas veikėjas. Bandė jį ten galbūt gaudyti kažkas, netgi nežinau, kaip konkrečiai pasibaigė. Svarbu, kaip sakant, kad nuo mūsų atstojo, ir viskas“, – teigia Miroslavas.
Kosmetologijos kabinetą teko atidaryti namie
Galiausiai Oksana su Miroslavu suprato: nieko čia gero nebebus. Pirmasis bandymas verslauti Anglijoje jiems kaip reikiant pakirpo sparnus, tačiau jie nusprendė nepasiduoti – padaryti viską, kad savo tikslą pasiektų.
„Pabėgimas atrodė taip, kad trūko kantrybė, aš taip pat pakėliau balsą ir pasakiau, kad žinau, kad ji [patalpų savininkė] daro už mano nugaros. Susikroviau daiktus ir išėjau. Iš jos sugyventinio nuomojomės butą, už kurį mokėdavome labai daug, nes už tiek dabar namą nuomojamės, bet mes apie tai nežinojom. Buvo sunku surasti namą. Bet mums padėjo kiti draugai, mes ir labai gerų žmonių sutikom, kurie ir savo verslus turi, ir nepavydūs, ir daug žino. Tai su jų pagalba mes išsinuomojome namą ir aš dirbau metus namuose“, – sako Oksana, vienam iš kambarių įrengusi kosmetologinį kabinetą.
„Vyras irgi turėjo iš ten pabėgti, nes ten buvo neįmanoma dirbti. [...] Jis turėjo išsinuomoti [patalpas] įrangai laikyti, tai mes nuomojomės sandėlį ir viską ten laikėme metus laiko. Mes niekur negalėjome toliau eiti, tvarkėme dokumentus“, – pasakojimą tęsia emigrantė.
Dabar dokumentai jau sutvarkyti ir ramiame Mančesterio rajone stovinčiame name jau kurį laiką veikia ir kosmetologijos, ir odontologijos kabinetai.
Planuoja plėstis
Tai, kad kažkur duona skalsesnė, anot „Emigrantų“ pašnekovų, yra visiškas mitas. Jeigu Lietuvoje jie dirbo daug, tai Anglijoje, bent iš pradžių, dar daugiau.
„Dabar viskas labai gerai. Aišku, ne taip greitai juda, kaip norėtųsi, nes anglai apskritai labai stiprūs konservatoriai, viską daro labai lėtai, neskubėdami, atsipalaidavę. Iš kitos pusės, jie dešimt kartų viską pertikrina, jie nelabai mėgsta rizikuoti, todėl sudėtinga ir tinkamas patalpas išsinuomoti. Apskritai pradžia visada būna sunki, paskui, kai jau turi istoriją, viskas pradeda judėti daug greičiau.
Atidarėme kliniką, dabar planuojame atidaryti laboratoriją. Manau, kitais metais atidarysime, nes suradome patalpas, aš turiu įrangą, kuri likusi nuo darbo Lietuvoje laikų, kurią galiu čia pervežti. Tad viskas juda į priekį“, – optimizmo nestokoja Miroslavas.
Ar grįš Oksana ir Miroslavas į Lietuvą? Deja, ne. Dabar, kai jau tiek įdėjo darbo ir pagaliau įsitvirtino, visko griauti jie nebesiryžtų. Tačiau tiems, kas nori kurti verslus užsienyje, pirmiausia patartų labai gerai pasidomėti ir pasverti visus „už“ ir visus „prieš“.
-
Išsižadėjo ponios gyvenimo ir išvyko į Airiją: skaičiuoja dienas, kol grįš atgal 11
„Iš tikrųjų irgi galėjau turėti visiškai kitokį gyvenimą, nes mano vyras buvo verslininkas. Lietuvoje turėjome didžiulį namą, mašinas. Aš išėjau ir viskas liko. [...] Negailėjau jokių daiktų. Užtenka susirgti, kažkas atsitinka ir tau jų absoliučiai nereikia“, – laidai „Emigrantai“ pasakoja ji.
Emigravo, kad išlaikytų dukras
Anksčiau Vilmai netrūko nieko, daug kas jai pavydėjo ir manė, kad kas jau kas, bet ji tai tikrai gyvena tobulai. Tačiau pirmas įspūdis apgaulingas, sako į Airiją išvykusi moteris. Po gražia išore buvo daug purvo, nuoskaudų ir ašarų.
„Ko man tiktai labai gaila? Kad per vėlai supratau, kad turiu išeiti. Man labai gaila dukrų, jaučiuosi skolinga joms, kad jos matė tokį mūsų gyvenimą. Kai galutinai išsiskyriau, manęs dukros klausė, kodėl joms leidau matyti tokį gyvenimą“, – prisimena emigrantė.
Palikusi vyrą Vilma savo noru atsisakė prabangios aplinkos, tačiau jokio konkretaus plano, kas bus toliau, neturėjo. Jis sako visų pirma net negalvojusi emigruoti, nes jautėsi turinti daug veiklos ir gimtajame Panevėžyje.
„Aš išėjau pas mamą, o dukros liko name, nes jos turėjo atskirus kambarius, mokykla joms buvo arčiau. Taip ir bėgiodavau ryte, vakare ar per pietus, kad pamatyčiau tas dukras, kad nuneščiau kažką pagaminusi. Taip pabėgiojau gal pusę metų“, – kasdienybę prisimena lietuvė.
Į Airiją ją pradėjo kviestis draugė, o Vilma, apsvarsčiusi visas galimybes, pasiūlymą priėmė. Dviejų dabar jau suaugusių dukrų mama sako pajutusi atsakomybę, kad ne kas kitas, o būtent ji turi pasirūpinti jų ateitimi. Vilmos dukros buvo jau bepradedančios studijuoti ir ji nenorėjo, kad studentės, norėdamos pragyventi, turėtų dar ir dirbti.
Stop kadras
Išvyko apie šalį nežinodama nieko
Kas bus emigravus, ką reikės dirbti, kaip susikalbėti su vietiniais žmonėmis, kokia ta šalis – Airija, – į šiuos klausimus Vilma neturėjo atsakymų. Tačiau vis tiek nepabijojo išvykti.
„Tikrai nežinojau ir net nesigilinau, kur važiuoju. Tiesiog man draugė atsiuntė adresą ir iš Rygos išskridau į Dubliną. Naktį palaukiau oro uoste, vėliau ten susiradau autobusą, kuris važiuoja čia, į Korką“, – pasakoja lietuvė. Anksčiau Lietuvoje ji buvo baigusi anglų kalbos kursus, bet, kaip sako, jos anglų kalbos žinios buvo labai menkos.
Draugės dėka Vilma gavo kambarinės pareigas pačiame didžiausiame ir populiariausiame Kinseilio viešbutyje. Valyti sujauktų kambarių buvusi parduotuvių vadovė neišsigando. Ji sako, kad nė minutės nevaidino ponios ir tiesiog ėmėsi darbo.
Emigrantė nori paneigti kalbas, kad Airijoje dirbti lengviau nei Lietuvoje. Ji sako, kad atvirkščiai – svetimoje šalyje gerokai daugiau sunkumų, su kuriais tenka kovoti kiekvienam emigrantui. Pasak Vilmos, ne kiekvienas tokį krūvį, su kokiu jai tenka susidoroti, atlaikytų. Todėl visiems emigravusiems pataria rinktis kuo sveikesnį gyvenimo būdą, kokį propaguoja ir pati.
„Sveikesnis gyvenimo būdas padeda. Aš mėsos nevalgau. Iš tikrųjų labai didelė tiesa, kad tai suteikia labai daug energijos iš vidaus. Ir darbe manęs dažnai klausia, iš kur tu turi tiek jėgų“, – pasakoja lietuvė.
Ji sako iš tolo apeinanti lentynas, kuriose sudėti įvairūs pusgaminiai ir visą maistą gaminanti namuose.
Svarbiausia – dirbti ir užsidirbti
Buvusi verslininko žmona sako susitaikiusi su tuo, kad Airijoje nėra laiko pramogoms. Norėdama čia išsilaikyti, padoriai pailsėti ji gali tik pusdienį per savaitę, nes iškuopusi viešbučio kambarius septynias dienas per savaitę dar imasi privačių butų ir namų tvarkymo.
Vilma nesupranta kitų emigrantų, kurie giriasi, kad Airijoje sugeba daug prisitaupyti. Ji vardina sumas, kokias už pragyvenimą šioje šalyje tenka susimokėti daugeliui lietuvių.
„Vieno kambario nuoma dabar kainuoja 500 eurų ir čia be papildomų mokesčių. Tai, sakykim, jau 500–600 eurų mažiausiai reikia vien tik už vieną kambarėlį mokėti. Įsivaizduokit, kiek reikia uždirbti. Ir tu nežinai, su kuo tu gyvensi“, – pabrėžia Vilma.
Aš nenoriu gyventi užsieny, niekur, tik Lietuvoje.
Jokių konkrečių tolimesnių gyvenimo planų lietuvė dar neturi, tačiau savo svajonėmis pasidalinti nebijo.
„Pareigos man visiškai nesvarbu. Man svarbu pinigai – užsidirbti atitinkamai pagal tai, kiek savęs įdedu, nes jeigu dirbu, tai dirbu taip, kad po manęs viskas turėtų blizgėti“, – pabrėžia emigrantė ir prisipažįsta, kad labiausiai norėtų grįžti į prekybą, kurioje sukosi Lietuvoje.
Lietuvą randa vis gražesnę ir turtingesnę
Nors Airijoje ji dirba jau septynerius metus, šios šalies ji niekaip nesugeba pamilti, ji sako besijaučianti čia svetima: „Mano siela yra Lietuvoje. Čia gražu, bet man tai yra svetima. [...] Taip, aš tikrai gerbiu tos šalies įstatymus, gyvenimą ir žmones, bet aš esu lietuvė, aš myliu Lietuvą.“
To, ką uždirba valydama, Vilmai vis nepakanka. Išlaidų atsiranda vis daugiau ir daugiau, todėl emigrantė dar nesideda lagaminų atgal. Visų pirma iš susitaupytų pinigų ji nusipirko butą Lietuvoje, tada – kelis kartus daugiau, nei turėtų, sumokėjo už jo remontą, nes vis apgaudavo statybininkai.
Išsinuomavusi nedidelį dviejų aukštų namuką Kinseilio pakraštyje Vilma „Emigrantams“ sako, kad to, ką dabar turi, jai visiškai pakanka. Ir ji tikrai nesvajoja apie kažkokią ypatingą prabangą kaip kitos moterys. „Man nereikia jokių prabangių dalykų, aš neturiu, pavyzdžiui, auksinio žiedo su deimantais. Kam jis man? Kad aš ir galėčiau nusipirkti, nepirkčiau, nes jis man nei sveikatos, nei laimės, nei grožio nesuteiks“, – pabrėžia lietuvė.
Nuolat grįžtanti į Lietuvą aplankyti dukrų, Vilma sako pajutusi, kad mūsų šalis tampa vis gražesnė ir turtingesnė. Kartais jai net atrodo, kad lietuviai gyvena geriau už airius.
„Gražesnė, prabangesnė, turtingesnė negu ta, kurią palikau išvažiuodama“, – akcentuoja ji.
Vilma net neabejoja, kad emigrante amžinai nebus. Kaip ir planavo nuo pat pradžių – būtinai grįš pas savo dukras į Panevėžį, į miestą, nuo kurio kadaise pabėgo. „Aš nenoriu gyventi užsieny, niekur, tik Lietuvoje. Galvoju, kad dar padirbsiu tuos 3 metus, kad užsidirbčiau Airijos pensiją ir tada jau grįšiu“, – šypsosi lietuvė.
Laida „Emigrantai“ – kiekvieną antradienį, 19:30 val., per LRT TELEVIZIJĄ.
-
Viešbutukui Airijoje vadovaujanti lietuvė: niekada neišponėjau ir neišponėsiu 2
Iš mažo kaimelio netoli Klaipėdos kilusi R. Disey LRT TELEVIZIJOS laidoje „Emigrantai“ pasakoja 2010-aisiais patyrusi didelę gyvenimo krizę.
„Pieno kombinate Klaipėdoje gaminau ledus, prasidėjo krizė. Buvo sunku, ypač tokioje situacijoje, kai vaikas pareina iš mokyklos, atidarai šaldytuvą, o jame nieko nėra“, – su liūdesiu prisimena reportažo herojė.
Grimzdama į skaudžiausius prisiminimus R. Disey pasakoja ilgai nedrįsusi kreiptis pagalbos į socialinės paramos skyrių, tačiau, kai pagaliau ten nuvyko, pagalbos nesulaukė. Moteris iki šiol graužiasi, kad Lietuvoje negalėjo rasti darbo, ir vis svarsto – ar per mažai pastangų dėjo, ar tiesiog sutiko netinkamus žmones.
Už pagalbą juodžiausiomis gyvenimo akimirkomis moteris yra dėkinga tetai ir seseriai. Pastaroji ją padrąsino laimės ieškoti Airijoje. Pats žiauriausias sprendimas, kurį pašnekovei tuo metu teko priimti, buvo skyrybos su vienturčiu sūnumi. Skaudančia širdimi ji nusprendė, kad vežtis sūnų į šalį, kurioje net neįsivaizdavo, kas laukia, buvo per daug rizikinga.
„Tas laikotarpis iš mano gyvenimo yra tarsi išbrauktas“, – apibendrina R. Disey.
Priimti sprendimą emigruoti moteriai buvo be galo sunku. Gyventi kažkur toli, svetimoje šalyje ji niekada nenorėjo. Jautėsi prisirišusi prie gimtųjų Klaipėdos apylinkių, o ypač prie ten gyvenančių draugių. Reportažo herojė prisimena, kad tuo metu visa Europa išgyveno didžiulę krizę, todėl ji puikiai suvokė, kad kur bevažiuotų – visur bus sunku.
Atvykusios į Airiją lietuvės ant lėkštutės pateiktas darbas nelaukė. Po 1,5 mėn. trukusių paieškų ji darbą susirado pakabinusi skelbimą parduotuvėje. Dieną ji dirbdavo valytoja, o vakare restorano virtuvėje.
„Apie du mėnesius ištvėriau, bet paskui jau nebegalėjau, buvo per sunku“, – pirmus mėnesius užsienyje prisimena R. Disey. Pasak jos, valytojos pareigos svetimoje šalyje – pati žemiausia grandis, kur turi labiausiai stengtis ir negali padaryti nė vienos klaidos.
Pirmuosius metus Kinseilyje lietuvė vadina išlikimo metais. Gerai anglų kalbos nemokėdama ir neturėdama jokio užnugario, ji čia turėjo įrodyti, kad gali dirbti geriau nei bet kas kitas. Netrukus R. Disey susipažino su savo būsimu vyru ir tapo jo kolege viešbutyje.
Sutiktas vyras suteikė pilnatvės
Laidos „Emigrantai“ herojė neturi laimės istorijos, kaip Airijoje jai netikėtai pasisekė. Tiksliau atvirkščiai – ji galėtų valandų valandas pasakoti, kaip sunkiai teko dirbti, kad tik gautų pinigų sau ir sūnui. Tačiau vis tik šiai šaliai ji be galo dėkinga, nes būtent čia sutiko savo gyvenimo meilę, vyrą, kuris iš pagrindų pakeitė jos gyvenimą.
Airijoje dar seniau už R. Disey gyvenanti jos jaunesnė sesuo turėjo drąsos supiršti du vienišus žmones. Ir tada prasidėjo graži lietuvės gyvenimo pasaka. Netikėtai atsiradusio vyro dėka sunkiai valytoja dirbusi moteris pagaliau pajuto pilnatvę ir ramybę. Lietuvę sužavėjo airio geraširdiškumas. Pasak jos, vyras galėtų paskutinį kąsnį kitam atiduoti.
Reikia labai daug darbo įdėti ir nėra taip, kad tu pradėjai verslą ir tau milijonai krenta į kišenę.
Po kelerių pažinties metų pora susituokė. Nors vyras kilęs iš pasiturinčios šeimos – jokios ištaigingos puotos nebuvo. Užsispyrusia žemaite save vadinanti R. Disey prašo negalvoti, kad vyras ją apipylė turtais – jie abu iš pradžių dirbo samdomą darbą viename iš Kinseilio viešbučių ir norėjo būti nepriklausomi nuo vyro šeimos.
Vis tik lietuvės uošvio pagalbos buvo nemažai. Būtent vyro tėvas pasiūlė jai atidaryti viešbutuką Kinseilio centre, name, kuris nuo seno priklauso tai airių šeimai. R. Disey mano, kad daug žmonių jai gali imti pavydėti ir pradėti negražiai apkalbinėti, neva kaip lengvai ji Airijoje susitvarkė gyvenimą.
„Reikia labai daug darbo įdėti ir nėra taip, kad tu pradėjai verslą ir tau milijonai krenta į kišenę. Reikia ir mokesčius sumokėti, ir visą kitą. Mūsų su vyru atlyginimai yra fiksuoti, negalim gauti tiek, kiek užsigeidžiam“, – atvirauja lietuvė.
Verslas istoriniame name
Pasakodama apie šeimai priklausančius svečių namus R. Disey negali atsižavėti šio statinio istorija.
XVIII a. menančiame pastate išsaugoti autentiški langai, grindys ir kitos detalės. Šį senovinį stilių, pasak pašnekovės, ypač vertina vyresnio amžiaus turistai.
R. Disey pasakoja, kad jos namais tapęs Kinseilio miestelis visus čia atvykusius turistus tarsi užburia. Net pusę pasaulio apkeliavę žmonės dažnai jai sako, kad nieko gražesnio nėra matę.
„Čia kaip Palanga ar Nida vasarą – gražu, saulėta. Nemažai žmonių sugrįžta ir antrą kartą“, – apie populiarų Airijos kurortą pasakoja moteris.
Čia kaip Palanga ar Nida vasarą – gražu, saulėta. Nemažai žmonių sugrįžta ir antrą kartą.
Svečių namuose R. Disey su vyru bando kurti jaukių namų atmosferą, kad visi atvykę jaustųsi apsistoję pas seniai matytus gimines ar pas šeimos narius. Lietuvė pasakoja, kad praėjusį sezoną turistų buvo tiek daug, kad ji viena jau nebespėjo suktis, todėl pasisamdė pagalbininkę.
Dabar R. Disey apgailestauja tik dėl vieno – kad per 8-erius emigracijos metus tik kartą buvo grįžusi į gimtąją Lietuvą. Tąkart ji grįžo pasiimti sūnaus. Lietuvė tikina savo šalies nepamiršusi, tačiau neturinti laiko keliauti.
Sūnaus laimė yra svarbiausias dalykas 39-erių metų emigrantei. Tik dėl jo ji atvyko į Airiją ir čia pakeitė savo pačios gyvenimą. Kas bus toliau – iš mažo kaimelio kilusi moteris nedrįsta spėlioti.
„Mamai yra svarbiausia, kad sūnus laimingas. Gavau gyvenimiškos patirties, dabar nieko nebijau. Galėčiau važiuoti, kad ir į Afriką gyventi. Aš darbo nebijau ir galiu užsidirbti pinigų“, – optimistiškai kalba lietuvė.
Laida „Emigrantai“ – kiekvieną antradienį 19:30 val. per LRT TELEVIZIJĄ.