Urtė Builytė, VUL Santaros klinikos rezidentė pasakoja, kad jos diena dažniausiai prasideda 5 ryte, nes jau 7 valandą darbo diena prasideda daugumoje ligoninių. „Konsultacijos, pasitarimai. Esu chirurginės specialybės rezidentė, tad operacinė, kurioje gali užtrukti iki 8 valandų, niekur neišeidamas, nevalgęs, negėręs ir kitų reikalų neatlikęs. Po to laukia visi dokumentiniai darbai, o po darbo tas laisvas laikas, kurio didelė dalis turėtų būti investuojama į tobulinamasi, į naujausių gairių, medicininės literatūros skaitymą, gal ir į tiesiog pasižmonėjimą, bendravimą su šeima, dauguma rezidentų jį praleidžia dirbdami. Nes tų lėšų, kurias jie gauna už visą darbo dieną, oriai gyventi šiuo metu Lietuvoje, ypač didžiuosiuose miestuose, nepakanka“, – tikina rezidentė.

Trūksta ir pajamų, ir socialinių garantijų

Pasak jos, iki sausio 1 d. jaunesnysis rezidentas, toks, kaip ir ji pati, oficialiai gauna 390,5 euro ir,  jei yra įstojęs į valstybės finansuojamą vietą, pridedama 364 eurų stipendija. „Bet bent jau Vilniaus universitete didelė dalis rezidentų yra įstoję į valstybės nefinansuojamą vietą, vadinasi, jų pajamos ir yra 390 eurų arba mažiau“, – sako U. Builytė. Pasak jos, vyresnieji rezidentai, neatskaičius mokesčių, gauna apie 500 eurų bei tą pačią minėtą stipendiją, jei ji priklauso.

Šiuo metu vienas iš jaunųjų gydytojų reikalavimų yra pereiti prie studentų be stipendijų finansavimo modelio. Jaunųjų gydytojų asociacijos prezidentas M. Gedminas aiškina, kad toks pajamų paskirstymas rezidentams nenaudingas.

„Jeigu atsitinka toks įvykis, kaip motinystės ir vaiko atostogos, kas labai dažnai atsitinka rezidentūroje, nes mes čia ateiname apie 30 metus, mūsų bendrosios pajamos sumažėja iki 150–200 eurų. Taip pat mes, rezidentai, visame pasaulyje dengiame antisocialines valandas, vadinasi, palaikome universitetines ligonines naktinių budėjimų metu, savaitgaliais, šventinėmis dienomis.

Atlyginimas už tas dienas taip pat yra skaičiuojamas nuo viso tavo atlyginimo, todėl rezidentas papildomai už naktinį budėjimą gauna 10–15 eurų. Visos šitos sąlygos, imant būsto paskolą ir pan. susideda į tai, kad rezidentams kur kas palankiau visas savo pajamas gauti draudžiamųjų pajamų pavidalu. Todėl prašymas yra ne tik pereiti prie studento be stipendijos, bet ir nesumažinti jau gaunamų pajamų“, – aiškina M. Gedminas.

Jeigu tau reikia pasiruošti išbūti 6–8 valandas operacinėje, ta tavo kantrybė persismelkia ir į kitas tavo dalis.

Vieni mylimiausių

Šarūnas Narbutas, Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos prezidentas, tvirtina, kad pacientams rezidentai yra vieni mylimiausių gydytojų. „Jaunieji gydytojai labiausiai moka bendrauti ir paaiškinti, jie anksčiausiai keliasi ir vėliausiai išeina, tai yra idealus gydytojas, kokį tu nori turėti“, – pastebi Š. Narbutas. Jo teigimu, rezidentų atlyginimai yra tikrai nedideli ir šį klausimą išspręsti nėra taip sudėtinga.

„Nekalbame apie šimtus milijonų. Šita bendruomenė nėra didelė, jie yra paklausiausi darbo rinkoje tiek užsienyje, tiek čia. Jie kenčia dėl savo profesijos pasirinkimo. Medikai dėl savo profesijos turi daug ilgiau mokytis ir neįeiti į darbo rinką. Faktas, kad jaunų žmonių poreikiai yra vienodi: būstą įsigyti ir šeimą kurti, o gaunasi tarsi diskriminacija, valstybei atrodo, kad jūs, kol galit, dar kentėkit, o kai negalit, važiuokit, o kas jau liks, tuos tada ir darbinsim. Turėtų būti kitaip“, – pastebi Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos prezidentas.

Jo teigimu, į valstybės finansuojam vietą įstojusio žmogaus paruošimas kainuoja 50 tūkst. eurų. „Tada žmogus ima ir išvažiuoja. Tiek mes, mokesčių mokėtojai, netenkame ir tiek tas žmogus, prasikankinęs mūsų sistemoje, važiuoja į geresnę. Gal nereikia galvoti, kad, kai išvyks paskutinis, tada mėginsime juos išsaugoti, darykime tai dabar ir motyvuokime juos įvairiomis priemonėmis“, – ragina pašnekovas.

U. Builytė pastebi, kad jau būta daug diskusijų, vienos jų – vaisingesnės, kitos – mažiau vaisingos, tačiau paskutinis lašas, paskatinęs medikus išeiti į gatves, – Seimo darbas. „Visiems žinomas tas Seimo posėdis, kur nubalsuojama vienaip, tada nusprendžiama kitaip ir dalis Seimo narių prisipažįsta, kad jie net nesupranta, dėl ko jie balsuoja. Esmė, kad vis dar yra negirdima, kad čia yra problemėle, kuri, jei ne šiandien, tai ryt tvos su vėzdu. Vadinasi, jei kalbame per tyliai, pradėjome kalbėti garsiau“, – apie kilusi medikų pasipiktinimą pasakoja rezidentė.

Kantrybės moko profesija

M. Gedminas kalba, kad, besimokydami savo profesijos, gydytojai mokosi būti ir labai kantriais. „Jeigu tau reikia pasiruošti išbūti 6–8 valandas operacinėje, ta tavo kantrybė persismelkia ir į kitas tavo dalis“, – taip ilgą medikų tylą aiškina pašnekovas. Jis atkreipia dėmesį, kad mitingo metu norėta iškomunikuoti, jog gydytojai yra nusivylę ne tik savo socialinėmis garantijomis, ne tik savo uždarbiu, bet pačia sistema.

„Kai matai pacientus, kurie tikrai nėra saugūs, kai matai, kaip neefektyviai veikia sistema, nes nėra pakankamai į ją investuojama, kaip savo viduje gydymo įstaigos nėra susitvarkiusios... Dabar turime priėjimą prie pačios pažangiausios literatūros, tu skaitai apie pačius naujausius gydymo metodus ir tikrai nori būti profesionalas, nes, reikia pripažinti, kad mes, medikai, esame egoistai, norime būti geriausi, norime teikti geriausias paslaugas savo pacientams. Tačiau realybėje pamatai, kad labai daug tavo darbo dienos susideda iš popierių rašymo, tu nori paskirti efektyviausią vaistą savo pacientui, jis kainuoja per daug, nori paskirti tyrimą savo pacientui, na, reiks palaukti dvi tris, keturias, penkias savaites. Kodėl? Na, taip jau yra, tokia sistema. Tas pyktis po truputį kaupiasi, dalis žmonių jo negali išreikšti, nes dirba pusantro arba dviem etatais, jiems nebelieka laiko to reikšti. Dabar atsirado ir įrankis parodyti tiek sprendimų priėmėjams, tiek visuomenei, kad mums skauda dėl šios sistemos ir norime pokyčių“, – aiškina Jaunųjų gydytojų asociacijos prezidentas.

Teisiškai Darbo partijos (DP) nusikaltimas buvo tik apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas, tačiau į tai reikėtų žiūrėti plačiau – partija tris metus gyveno iš milžiniškų neteisėtų lėšų, jomis darė poveikį visai politinei sistemai, rinkėjams, ir gavo politinę valdžią. Taip LRT TELEVIZIJOS laidoje „Teisė žinoti“ sako Generalinės prokuratūros prokuroras Saulius Verseckas.

DP įkūrėjas Viktoras Uspaskichas ir bendrininkai pripažinti kaltais dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo, bet išteisinti dėl sukčiavimo.

„Tiesioginė tyčia reiškia, kad jis suprato savo pavojingą elgesį (to neginčysime), numatė, kad gali būti pasekmės (kad bus nesumokėti mokesčiai), tačiau jis neturėjo tikslo toms pasekmėms atsirasti, tai yra neturėjo tikslo nemokėti mokesčių. Jo tikslas buvo truputėlį kitas – nemokant mokesčių, turėti pakankamai pajamų DP reikmėms“, – aiškino priėmusi nuosprendį teisėja Violeta Ražinskaitė.

Advokatas Algimantas Šindeikis sako, kad, nors visuomenė tikėjosi, jog partija ir pagrindiniai veikėjai byloje bus griežčiau nuteisti, vis tiek yra kuo pasidžiaugti.

„Noriu pasidžiaugti, kad Lietuvoje gimsta brandi demokratija: valdančioji partija, kuri dešimtmetį buvo įvairiose valdančiosiose koalicijose, yra nuteista. Jos šulai yra pripažinti kaip asmenys, kurie veikia organizuotai darydami nusikaltimus.

Sunku būtų įsivaizduoti, kad kur nors į Rytus nuo mūsų valdančioji partija būtų nuteista skaidriai vykusiame baudžiamajame procese. Galima didžiuotis, kad tie žmonės yra nuteisti. Galima pasakyti, kad ponas Gapšys, kuris šiuo metu sėdi Lietuvos parlamente, yra nusikaltėlis. Ir tai yra požymis, kad demokratija Lietuvoje turi dantis. Tie asmenys tikrai nukentėjo. Kad nukentėjo ne tiek, kiek tikisi visuomenė – kitas klausimas“, – kalba A. Šindeikis.

Savo ruožtu Generalinės prokuratūros prokuroras S. Verseckas pažymi esantis patenkintas didžiąja pirmos ir antros instancijos teismų sprendimų dalimi. Tačiau, pasak laidos „Teisė žinoti“ pašnekovo, į bylą reikėtų žiūrėti plačiau.

„Esu patenkintas, kad pagrindiniai faktai, kurie buvo tirti šioje byloje, buvo įrodyti. Įrodyta tai, kad DP 2004-2006 metais panaudojo daugiau nei 24 mln. litų neteisėtų pajamų, iš jų daugiau nei 14 mln. litų buvo išleisti partijos veikai, 10 – panaudota neaišku kur.

Teisiškai, tai buvo tik apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas. Tai patvirtino pirmos ir antros instancijos teismas, tačiau į tai reikėtų žiūrėti plačiau – partija trejus metus gyveno iš milžiniškų neteisėtų lėšų, jomis darė poveikį visai politinei sistemai, rinkėjams, ir gavo politinę valdžią“, – tikina S. Verseckas.

Prokuroro teigimu, Apeliacinio teismo sprendimas ir argumentai dėl reorganizuoto juridinio asmens atsakomybės jo neįtikino.

„Jei Aukščiausiasis Teismas pasakys, kad po reorganizacijos jokia baudžiamoji atsakomybe nebegalima, aš turėsiu gerbti tokį sprendimą ir sutikti, kad už savo veiksmus po reorganizacijos juridinis asmuo neatsako. Po bet kokios juridinio asmens reorganizacijos turėsime pasakyti „atsiprašome, jokių priekaištų nebeturime“, – kalba S. Verseckas.

Atsistatydinimo pareiškimą pirmadienį atsiėmęs vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis neneigia dalyvavimo Seimo rinkimuose galimybės, tačiau tikina vėliau spręsiąs, ar į rinkimus verčiau eiti su kuria nors iš partijų, ar kaip nepriklausomam kandidatui: „Nemanau, kad aš būsiu kokios nors partijos narys. Nors šiandien taip, rytoj gali būti kitaip...“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Teisė žinoti“ sakė S. Skvernelis. 

– Ministre, pirmadienį patvirtinote, kad atsiėmėte atsistatydinimo pareiškimą ir kad iki rinkimų liekate dirbti premjero komandoje. Ar tuo atsistatydinimo pareiškimu, galiojusiu devynias dienas, pasitikrinote savo svorį ant Lietuvos politinių svarstyklių?

– Ne, matyt, tiesiog taip sutapo, kad buvo ministras pirmininkas išvykęs, o Vyriausybės įstatyme aiškiai nusakytos kompetencijos ir ministras, pavaduojantis ministrą pirmininką, negali spręsti dėl personalijų. Nieko aš netikrinau ir negalvojau tikrinti.

– Kai kalbėjomės praėjusią savaitę, Jūs sakėte, kad turite sulaukti ministro pirmininko, kad tas sprendimas, kurį priimsite, jau būtų galutinis. Kas pasikeitė nuo praėjusios savaitės, nes premjeras Algirdas Butkevičius nuo pat atsistatydinimo pareiškimo sakė, kad palaiko Jus ir norėtų, kad Jūs liktumėte dirbti.

– Yra tam tikra etika, ministro pirmininko nebuvo Lietuvoje ir tikrai norėjosi pasikalbėti ne tik apie mano asmens palaikymą ar nepalaikymą. Mes aptarėme darbus, kurie buvo padaryti ir kokie darbai turi būti padaryti artimiausiu metu. Aš gavau patikinimą, kad jis tikrai palaiko, taip pat ir tam tikrą tų darbų biudžetinio finansavimo dalį – tai buvo dalykinis pokalbis, kuris, atmetus visas praėjusios savaitės reakcijas, tikrai buvo pakankamai konstruktyvus.

– Ministras pirmininkas sakė, kad prašymas dėl atsistatydinimo buvo skubotas ir šiek tiek padiktuotas susidariusios emocinės situacijos – na, išeitų, kad Jūsų elgesį pavadino šiek tiek pasikarščiavimu. Ar Jūs sutinkate su jo vertinimu?

– Žinoma, emocijų buvo daug, nes situacija buvo neeilinė. Turėjome ir dar tebeturime bendrą saugumo situaciją, kuri nėra labai paprasta. Bet mano žingsnis buvo apgalvotas. Aišku, žmonės visuomet vadovaujasi emocijomis, bet sprendimas buvo apgalvotas ir sąmoningai priimtas.

– Bet sąmoningai priimtas dėl ko – kad nuneštumėte pareiškimą, kurį vėliau atsiimate?

– Kai nunešiau pareiškimą, aš negalvojau, kad jį atsiimsiu, aš buvau susitaikęs ir darbą susiradęs. Būtų prasidėjęs kitas gyvenimo etapas.

– Kokį darbą buvote susiradęs?

– Malonų širdžiai...

– Kas yra malonu Jūsų širdžiai? Ar dabartinis darbas – nelabai?

– Dabartinis darbas yra sunkus, daug streso jame, daug įtampos, atsakomybės. Ten būtų buvęs ramesnis, malonesnis darbas.

– Grįžkime prie to, kad likote ministru. Sakėte, kad likote dėl to, jog premjero parama yra svarbi, bet buvote paskirtas prezidentės ir Jūsų kandidatūra, derinant su ja, jai tiko. Ar jos parama šiuo gyvenimo laikotarpiu yra mažiau svarbi negu premjero?

– Ne, jos parama irgi yra ypatingai svarbi, nes tai yra valstybės vadovas. Įstatymiškai ministras yra tiesiogiai pavaldus ministrui pirmininkui ir atskaitingas prezidentei – tai ta parama, ypač darant darbus, kurie nėra populiarūs ir kelia daug diskusijų, yra ypatingai svarbi. Tokios paramos neturėjimas trukdo pasiekti norimą rezultatą greitai ir efektyviai.

– Na, Jūs neturite visiškos prezidentės paramos, prezidentė neturi partijos, su kuria Jūs galėtumėte dalyvauti Seimo rinkimuose rudenį – premjeras ją turi. Kokie yra Jūsų planai kitų metų rudenį?

– Man gaila, kad šių dienų kontekste reikėjo kartoti, kad rinkimai yra pakankamai toli. Ir į šią vyriausybę aš buvau pakviestas ir atėjau ne kaip partinis ministras, atėjau kaip technokratas, profesionalas ar specialistas ir į atliekamus darbus mes žiūrime ne per partinę ar rinkimų prizmę, nors daug kas bando įvelti mus į tą rinkiminę kampaniją.

Lygiai taip pat aš pasirinkau viceministrus, neturinčius nieko bendra su partiškumu, pagal tai, ar jie geba ir gali tuos iššūkius priimti. Ir visa mūsų komanda – aš suprantu, tai yra politiniai postai – bet tai neturi nieko bendro su partine linija.

– Na, viceministrai turi šiek tiek bendra su tam tikrų partijų partinėmis linijomis.

– Iš esmės neturi nieko bendro, nes jie arba nepartiniai, arba, kaip viceministras Elvinas Jankevičius, kurio paprašiau likti kaip profesionalo ir tęsti darbą, kurį dirbome būdami kitose pozicijose. O iki rinkimų dar labai toli. Įstatyme aiškiai pasakyta: likus 65 dienoms iki rinkimų bus pradėti kelti kandidatai vienmandatėse apygardose ir rengiami daugiamandačių sąrašai, tuomet bus galima kalbėti. Šita rinkimų korta mums trukdo ramiai daryti tuos darbus, kuriuos norime padaryti.

Dar sykį sakau tą patį – mūsų tikslas nėra eiti į vieną ar kitą politinę jėgą. Aš tikrai nemanau, kad aš būsiu kokios nors partijos narys. Nors šiandien taip, rytoj gali būti kitaip... Kol kas esu nusiteikęs dalyvauti, jeigu bus priimami sprendimai. Tuomet galimos įvairios formos: galima eiti kartu su kažkokia politine jėga, galima išsikelti kandidatu surinkus 1000 parašų, tačiau yra dar maždaug metai iki kito rudens ir tai bus rugpjūčio mėnesio sprendimai.

– Jūs sakote „nėra mūsų tikslas“, vadinasi, turite galvoje ne tik save vieną?

– Aš dirbu su komanda, kurioje yra viceministrai, patarėjai, politinio pasitikėjimo žmonės, kurie irgi galvoja apie ateitį, ir man svarbu, ką jie toliau veiks. Jie atėjo pakankamai trumpam laikotarpiui, žinodami, kad geriausiu atveju dirbs porą metų. Kaip matote, gyvenimas rodo, kad laikotarpis gali būti ir trumpesnis. Aš galvoju apie tai, kur tie žmonės toliau eis, ar jie mąsto apie politinį tęstinumą, mes kalbamės, nes aš jaučiuosi atsakingas ir už juos.

– Galvojant apie tai, ką Jūsų komandos žmonės veiks ateityje, galima mąstyti apie dar vieną Jūsų – kaip ministro – kadenciją. Čia turbūt galima paklausti, ar Socialdemokratų partijos parama Jums būtų priimtina, jeigu Jūs dalyvautumėte rinkimuose, nebūtinai kaip partijos narys – galite būti jos remiamas arba neturėti konkuruojančio partijos kandidato?

– Manau, kad sisteminės arba tradicinės partijos, tie patys socialdemokratai, konservatoriai, liberalai, kurie yra pakankamai sėkmingai išlaikę gyvenimo išbandymą valdžia, – ta parama gali būti įvairi. Taip pat ir socialdemokratų, jeigu bus toks abipusis noras, ko aš neatmetu.

– Jūs neminite „Tvarkos ir teisingumo“ partijos, delegavusios Jus į postą, kaip išlaikiusios gyvenimo išbandymą ir galimos partnerės rinkimuose. Kodėl?

– Iš tiesų partijos lyderis ir frakcija labai palaikė mus net ir šioje situacijoje. Ta partija turi stiprų lyderį, kuris veda ją į kiekvienus rinkimus. Tačiau ši partija – galbūt ne partija, o atskiri žmonės – turi problemų su teisėsauga. Ir aš apie tai atvirai kalbu su partijos pirmininku, jog, kol tos problemos yra, man, buvusiam policijos vadovui, būtų sunku, žinant peripetijas ir niuansus, išmanant baudžiamąją teisę. Šiandien yra pareikšti įtarimai atskiriems partijos nariams, kurie bandė dirbti ar dirbo partijos vardu. Atsakymų kol kas nėra, o juos norisi gauti.

– Bet dabar Jums tas dirbti netrukdo?

– Rolandas Paksas, Vidaus reikalų ministeriją ištikus krizei, pasirinko mane kaip nepartinį, profesionalų žmogų, nes tokio žmogaus reikėjo. Tai aš tokios būsenos esu ir dirbu.

– Ar Jūsų planuose gali atsirasti naujas, nebūtinai ilgalaikis politinis darinys, sukurtas dalyvauti rinkimuose?

– Tikrai ne. Galbūt kartais ir pajuokaujam, o kai kurie žmonės nesupranta humoro...

– Tokia Lietuvos realybė, koks čia humoras?

– Tai trumpalaikiai projektai, kurie atsiranda ir išnyksta. Nesu politologas ir negaliu vertinti, ar atsirastų Lietuvoje palaikymas dar vienai jėgai. Mes žiūrime pagal Seimo rinkimų įstatymą ir ten parašyta, kad juose turi dalyvauti partija, skirtingai nei savivaldos rinkimuose, kuriuose gali dalyvauti ir visuomeniniai judėjimai. Partijai reikia daug resursų ir įdirbio, ir jūs puikiai žinote, kaip mūsų visuomenė pasitiki partijomis.

– Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, šiandien [pirmadienį] komentuodama Jūsų pasirodymą žurnalistams drauge su premjeru, sakė, kad nubrėžėte naują darbo stilių, t.y., „pagal Konstitucijoje numatytą valdžių atskyrimo principą“. Ir tai, pasak jos, reiškia, kad dabar ji su Jumis bendraus tik per premjerą. Na, panašu, kad nebeskambins. Ar nuliūdote, kad nebereikės atsiliepti į ponios Graužinienės skambučius?

– Tikrai nenuliūdau. Tas bendravimas tegul toks ir būna, nes dabar jis kartais tampa panašus į norą specialiai išprovokuoti. Konstitucija aiškiai nusako Seimo pirmininko statusą ir jo santykį su Vyriausybe. Tikrai nereikėtų painioti Seimo pirmininko ir Seimo pozicijų, nes tai nėra vienas ir tas pats. Santykiai su Seimu yra konstruktyvūs ir racionalūs, daug darbų, kuriuos padarėme, nebūtų įmanomi be Seimo, nes ten priimami įstatymai. Puikiai darbuojamės su Nacionalinio saugumo, Teisės ir teisėtvarkos ir Valstybės valdymo komitetais. Esu dažnas svečias frakcijose, kur diskutuojame apie pasiūlymus.

Nemanau, kad mūsų darbas su Seimu, kaip su įstatymų leidybos institucija, taps sudėtingesnis. Atvirkščiai – mūsų darbas taps dar glaudesnis, nes ir šie įvykiai parodė, kad geros idėjos gali būti iš anksto aptartos Seime, nes, kai Seimo nariai išgirsta stereotipus, „atžaisti“ viską būna daug sunkiau. Manau, kad mes ir toliau aktyviai su Seimu bendrausime, nes 75 Seimo narių parašai man reiškia labai daug.

– Bet Jūs neturite Seimo pirmininkės paramos, tiksliau – susipykote su ja, neturite prezidentės paramos, bet iš to, ką Jūs kalbate, galima suprasti, kad Jūs nemanote, jog tie suprastėję santykiai trukdytų vykdyti reformas, dėl kurių Jūs, kaip minėjote, likote poste?

– Aš kalbėjau apie tai su premjeru ir klausiau, ar nebus mano asmuo matomas kaip kliuvinys sėkmingam vyriausybės ir ministerijos darbui? Premjeras patikino, kad ne. Mes ir iki tol matėme bandymų išbraukti įstatymų svarstymus iš darbotvarkės, nors su niekuo aš nesipykau.

– Na, Jums siūlo skaityti knygas apie paauglystės brendimą, matyt, ant Jūsų pyksta...

– Gal ant manęs ir pyksta, čia kiekvieno žmogaus pasirinkimas. Aš ant nieko nepykstu ir manau, kad, jei tokiu būdu kerštaujama kenkiant sistemai, kuri yra labai svarbi, susijusi su žmonių saugumu – tai yra kenkiama visuomenei, valstybei. Ar tai tikrai yra solidi politika? Aš abejoju.

– O savo sprendimą pateikti atsistatydinimo pareiškimą, o vėliau jį atsiimti galėtumėte pavadinti solidžiu politiniu elgesiu?

– Aš tikrai esu naujokas politikoje, tačiau įstatyme yra numatyta galimybė, ministrui pirmininkui pasiūlius, tokį sprendimą atsiimti. Ir sprendimas pateikti [atsistatydinimo pareiškimą] nebuvo lengvas, ir šiandien, po pokalbio su premjeru, sprendimas jį pakeisti buvo dar sunkesnis.

„Pamenu, kai 2005 m. teko pirmąkart grįžti iš Afganistano, pagalvojau – „ačiū Dievui, kad gimiau moterimi Europoje, Lietuvoje“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Teisė žinoti“ sakė Seimo nacionalinio saugumo komiteto narė konservatorė Rasa Juknevičienė.

Tuo metu Seimo nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas siūlo neleisti Lietuvoje viešose dėvėti musulmoniškų veidus dengiančių šydų. Pasak A. Paulausko, tai gali kelti grėsmę šalies saugumui, ir bręstančiai situacijai reikia rengtis dabar, laukiant galimų imigrantų, o ne pradėti galvoti, kai jų bus keliskart ar keliasdešimt kartų daugiau.

Apie tai, su kokiomis problemomis susiduria musulmoniškose visuomenėse gyvenančios moterys ir vaikai , „Teisės žinoti“ laidos žiūrovai galėjo susidaryti įspūdi pažiūrėję filmo „Honor Diaries“ ištraukas. Filmo tikslas, kaip teigia jo kūrėjai, – įveikti tylos sieną aplink „garbės prievartą“ moterų ir mergaičių atžvilgiu musulmoniškose bendruomenėse. Filme kalbinamos moterų ir vaikų teisių gynėjos, pažįstančios  musulmoniškų kraštų papročius iš asmeninės patirties, aptaria sunkią moterų ir mergaičių padėtį juose.

„Pati religija – puikus dalykas, tačiau, kai ji persipina su valdymo sistema, kai yra politizuojama, ji gali tapti pavojinga. Mačiau, kaip tai atsitiko mano gimtajame Irane, kuris po revoliucijos akimirksniu virto teokratija“, – kalba iš Irano kilusi Nazanin Afshin-Jam .

Filmo žiūrovai sužino, kad musulmonų praktikuojamas moters genitalijų nupjovimas dažniausiai atliekamas nesulaukus lytinės brandos. Kai kurioms mažoms mergaitėms visiškai pašalinamas klitoris, taip saugant nekaltybę.

„Yra nupjaunamas klitoris, lytinės lūpos, visiškai užsiuvama vagina, – sako Ayaan Hirsi Ali. „Moterų genitalijų luošinimas nėra propaguojamas jokioje islamo formoje. Jis neminimas Korane, tačiau yra plačiai paplitęs kai kuriose musulmonių visuomenėse“, – patikslina kita filmo herojė – Quanta Ahmed.

„Jis paplinta visur pasaulyje, kur persikelia musulmonai, – apie žiaurų paprotį sako Ayaan Hirsi Ali. – Tai gali tapti nukraujavimo, nevaisingumo ir infekcijų priežastimi. Tai negali būti palyginama su vyrų apipjaustymu. Moterims tai daroma, kad būtų apribotas jų seksualumas.“

„Teisėje žinoti“ parodytoje filmo ištraukoje pasakojama apie dešimtmetę mergaitė, kuri, visai dar vaikas, buvo priversta ištekėti ir jau yra išsiskyrusi. Buvusio vyro ji buvo mušama ir žeminama. „Nenorėjau su juo miegoti, tačiau jis mane privertė“, – prisimena žiaurių papročių auka. Ji buvo mušama ir prievartaujama, bet jos vyras sulaukė ne baudžiamosios atsakomybės, o piniginės kompensacijos.

Vis dėlto migraciją tiriantis mokslininkas iš Etninių tyrimų instituto Karolis Žibas įsitikinęs, kad Lietuvoje gyvenantys musulmonai grėsmės nekelia ir kad čia minėtos žiaurios tradicijos neplis „nei artimiausiu, nei tolimiausiu metu“.

Pasaulio ekonomikos forumo duomenimis, 9 iš 10 didžiausios lyčių nelygybės šalių – musulmonų dominuojamos valstybės. JT duomenimis, Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos valstybių parlamentuose moterys užima vos 7 proc. vietų. 85 proc. Afganistano ir 40 proc. Egipto moterų yra neraštingos. JT duomenimis, nuo 1989 m. Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose suluošinta mažiausiai 125 mln. moterų ir mergaičių.

„Gelbėti karo pabėgėlius, ką Lietuva rengiasi daryti kartu su visa ES, manau, mes turime. Bet ar mes, Lietuva, turime savo poziciją dėl migracijos? Nemanau, kad turime atverti vartus ir pakartoti tas klaidas, kurias ES valstybės darė prieš keletą dešimtmečių, kai susidarė įspūdis, jog galime pakeisti, perauklėti visą pasaulį“, – laidoje „Teisė žinoti“ teigė R. Juknevičienė.

Ji priminė, jog lietuviai patys išgyveno situaciją, kai reikėjo bėgti nuo karo, tačiau pažymėjo, kad atvykėliai turi gerbti juos priglaudusių kraštų tradicijas: „Mūsų karo pabėgėliai 1944 m. užplūdo Europą, ir daugybė lietuvių rado prieglobstį nuo mirties. Turime turėti tą istorinę atmintį. Tačiau tikrai negalime atverti vartų taip, kad kiti atvažiavę žmonės negerbtų mūsų.“

Parlamentarės teigimu, atvykstantys į Lietuvą žmonės turi pajusti mūsų svetingumą, tačiau laikytis mūsų tradicijų. „Kai būdavau Afganistane, Pakistane, Saudo Arabijoje, aš tikrai gerbiau jų papročius: jokių trumpų rankovių, jokių petnešėlių. Manau, tie žmonės, kurie čia gyvens ir dabar gyvena, gerbs mūsų tradicijas, mūsų moterų gyvenimo būdą“, – svarstė konservatorė.

Ji stebėjosi lietuviais, kurie, išvykę į Norvegiją, nesuvokia Norvegijos taisyklių – kad negalima mušti vaikų ir girtauti jų akivaizdoje, rodyti vaikams seksualinių vaizdų ar vėluoti į darželius. „Jei vyksti ten gyventi ir dirbti, tai turi laikytis tų taisyklių. Lygiai taip ir mes savo tradicijas turėsime išsaugoti. Aš, kaip ir daugelis Lietuvos žmonių, noriu, kad čia būtų Lietuva, kad po kurio laiko nebūtų nei Pakistanas, nei Afganistanas. Ir lygiai taip Afganistane niekad nebus Lietuvos“, – tvirtino parlamentarė.

Europoje kilus didžiausiai pabėgėlių krizei nuo Antrojo pasaulinio karo, Lietuva ruošiasi pabėgėlių priėmimui, tačiau iki šiol nėra patvirtinusi jokios integracijos politikos strategijos. Taip LRT TELEVIZIJOS laidai „Teisė žinoti“ sako Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotojas dr. Karolis Žibas. 

„Reikia politinės valios nuspręsti, kas yra integracija ir ką mes laikome imigrantais. Lietuvoje pagal imigracijos politiką – tai saugumo arba darbo jėgos užtikrinimo klausimų kėlimas. Žmogaus teisių perspektyvos tame kontekste nesimato ir, atrodo, kad artimiausiu metu nesimatys“, – mano K. Žibas.

Imigraciją tyrinėjantis mokslininkas teigia manąs, kad diskusija apie burkas – drausti ar leisti – pradėta ne laiku. Tai kelia nepagrįsta nesaugumo jausmą, nes laukiami pabėgėliai atvyksta iš regionų, kur papročio nešioti burkas nėra.

Tačiau svarbiausias klausimas, anot K. Žibo, – tas, kad Lietuvoje iki šiol nėra patvirtinta jokia integracijos politikos strategija.

„Integracijos programos veikia tik nevyriausybiniame lygmenyje. Tai yra projektinė veikla, kuri dabar pasibaigė – pasibaigė ir visos integracijos programos. Dabar yra pusės metų tarpas, kai nei pabėgėliams, nei kitokiems imigrantams, jokios integracijos priemonės nėra teikiamos.“, – teigia mokslininkas.

Nevyriausybinių organizacijų duomenimis, dauguma pabėgėlių Lietuvoje yra gerai integravęsi, turi darbus ir moka mokesčius, teigia Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro atstovė Lietuvoje Renata Kuleš.

Kaip LRT Televizijos laidoje „Teisė žinoti“ teigė užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, Lietuvoje jau gyvena apie 350 pabėgėlių.
Pasak R. Kuleš, dauguma jų dirba ir moka mokesčius.

„Nevyriausybinių organizacijų duomenimis, 95 proc. pabėgėlių dirba Vilniuje, kuria verslus. Šalia vieno didžiausių Vilniaus turgų yra picerija-kebabinė, kurią atidarė du sirai. Penktadienį viename prekybos tinkle mačiau šeimą su vaiku – labai gražiai apsirengę ir net nesijaučia, kad jie būtų svetimi.

Nereikia kalbėti, kad Lietuvoje nėra pabėgėlių – jie čia gyvena ir moka mokesčius. Taigi tų sėkmės istorijų yra, nors, žinoma, reikia pripažinti, kad šiuo metu integracijos programa nėra tobula, ją reikia gerinti“, – kalbėjo R. Kuleš.

Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro atstovės teigimu, nuspręsti priimti pabėgėlių yra viena, o juos integruoti – kita.
„Reikia dirbti su pabėgėlių integracija, nes Lietuva dar neturi ilgalaikės strategijos, ir tų pasiruošimo priemonių taip pat tikrai reikės. Raginčiau jau dabar pradėti galvoti apie pabėgėlių integravimą.

Galbūt reikėtų vengti koncentruoti tuos žmones pabėgėlių centruose, aš jau nekalbu apie Užsieniečių registracijos centrą Pabradėje, kuris net neturėtų būti svarstomas kaip vieta, kur nuo karo pabėgę žmonės būtų apgyvendinami“, – LRT Televizijos laidoje „Teisė žinoti“ sakė R. Kuleš.

Laidoje dalyvavęs Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys K. Masiulis mano, jog pabėgėlių sėkmės istorijų priežastis – jų asmeninės pastangos: „Tie žmonės, kurie yra integruoti, tai daugiausiai dėl savo pačių didelių pastangų integruotis, o ne dėl to, kad mes buvome tokie socialūs ir padėjome – jie patys labai kabinosi, kūrė verslus ir integravosi. Jie apsisprendė, kad jiems čia patinka.“

Europos Komisija paprašė valstybių narių per dvejus metus priimti 20 tūkst. Sirijos pabėgėlių ir paskirstyti dar 40 tūkst. į Italiją ir Graikiją plūstančių prieglobsčio prašytojų iš Sirijos ir Eritrėjos prašymų. Pagal Briuselio siūlymus, Lietuva priimtų 207 pabėgėlius ir turėtų apsvarstyti 503 prašymus dėl pabėgėlio statuso suteikimo.

Jei būtų nuspręsta paviešinti slaptųjų KGB bendradarbių tapatybes, kurias saugoti dar 1999-aisiais įstatymu įsipareigojo valstybė, tai būtų ne tik išdavystė, tačiau ir grėsmė šaliai,  LRT Televizijos laidoje „Teisė žinoti“ kalba laidos svečiai. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) narys Arvydas Anušauskas pažymi, kad politikai, svarstydami tokią galimybę, nežino, apie ką kalba.

1999 lapkritį, kai Seimas balsavo už įstatymą dėl slaptųjų KGB bendradarbių prisipažinimo ir jų apsaugos, posėdžių salėje skambėjo žodžiai, kad jis leis žmonėms išpažinti praeities nusižengimus ir jaustis laisviems nuo šantažo ar persekiojimo baimės. „Kodėl po penkiolikos metų prireikė keisti tas nuostatas?“ – klausia „Teisė žinoti“.

Seimo Žmogaus teisių komiteto narė  Dalia Kuodytė kalbas apie tai, kad reikia viešinti žmones, kurie su valstybės apsaugos garantija prisipažino buvę KGB bendradarbiai, vadina nesusipratimu. Pašnekovės teigimu, tie žmonės nebūtų prisipažinę, jei jiems būtų sakoma, kad valstybės garantijos tegalios 15-a metų.

„Juk jie patys suprato, kad dokumentų, įrodančių jų bendradarbiavimą, beveik nėra. Todėl net svarstyti klausimą, kad reikėtų juos viešinti, atiduoti minios teismui, manau, yra nesusipratimas. Labai gaila, kad politinė taryba neklausė argumentų, labai aiškiai ir logiškai pagrindžiančių, kad to daryti tiesiog negalima“, – tikina D. Kuodytė.

Griaunamas pasitikėjimas valstybe

NSGK  pirmininkas Artūras Paulauskas paaiškina, iš kur staiga atsirado 15 metų informacijos saugojimo trukmės terminas. „Liustracijos įstatyme buvo pasakyta, kad prisipažinusių asmenų informacija yra įslaptinama ir saugoma įstatymų nustatyta tvarka. Vadovaujantis Paslapčių įstatymu, tas sakinys leido dokumentams uždėti žymą „slaptai“. Tai reiškia, kad po 15 metų, jei nebus pakeistas tas terminas, informacija taps vieša“, – aiškina laidos svečias.

Visi LRT Televizijos laidos „Teisė žinoti“ dalyviai sutinka, kad vien svarstymas apie tokį asmenų tapatybės atskleidimą išduoda tų žmonių pasitikėjimą valstybe ir priverčia klausti, ko tuomet verti valstybės įsipareigojimai.

A. Paulauskas pabrėžia, kad žmonės prisipažino ir tikėjo, kad jei jie nėra nenuteisti už jokius nusikaltimus prieš žmogiškumą, jų duomenys nebus skelbiami.

„Jau 1990-aisias Aukščiausioji Taryba pareiškė: „tie, kurie bendradarbiauja, nutraukite šią veiklą. Užtikriname, kad nė vienas asmuo, nepadaręs sunkių nusikaltimų prieš Lietuvos gyventojus, atsisakęs palaikyti tolesnius ryšius su TSRS VSK, nepatirs nei moralinių, nei teisinių, nei jokių kitokių Respublikos valdžios persekiojimų. Slaptųjų informatorių sąrašuose esančios jų pavardės niekada nebus skelbiamos ar patvirtinamos, jei viešumon iškils kitokiu būdu“.

Pagrindinė formulė buvo pakartota ir 1999-ųjų įstatyme: jei žmogus nėra nuteistas už jokius nusikaltimus žmogiškumui, jo duomenys neskelbiami“, – tvirtina NSGK pirmininkas.

Ne tik išdavystė, bet ir grėsmė valstybei

NSGK narys A. Anušauskas teigia manantis, kad politinėje taryboje apie slaptų KGB bendradarbių paviešinimą kalbėję politikai paprasčiausiai nesupranta, apie ką kalba, nėra įsigilinę į situaciją ir dokumentus.

„Geriausia, aišku, būtų, kad politikai bent jau žinotų, apie ką kalba. Iš komentarų po pasitarimo supratau, kad dalis manė, jog buvo kalbama apie neprisipažinusių KGB dokumentus, apie kažkokias kitas bylas, kiti manė kalbantys apie prisipažinusius asmenis.

Aš esu už maksimalų KGB dokumentų viešinimą, tačiau tai – ne KGB dokumentai, o Valstybės saugumo departamento (VSD) sudarytos bylos.  Tai jau valstybės saugumo interesas. Jei mes viešiname VSD bylas, tai žiūrėkime, ar jų nelaukia Rusijos federalinė saugumo tarnyba. Turime suvokti, kad viešinimas, kaip politinis sprendimas, apims mūsų institucijos sudarytus dokumentus. Manau, kad politikai nesuvokia to skirtumo“, – sako A. Anušauskas.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) vadovė  Birutė Burauskaitė pabrėžia, kad dabartinėje geopolitinėje padėtyje tiems žmonėms būtų sukelta itin didelė grėsmė.

D. Kuodytė galimą slaptųjų KGB bendradarbių tapatybės atskleidimą vadina valstybės griovimu iš vidaus: „Žmonės ten ne traktorininkai ir melžėjos. Juos paviešinę kirsime per valstybės pamatus iš esmės, nereikės net priešų. Kol kas matau diskusijas žmonių, kurie neįsigilinę į tai, ką kalba. Kurie galbūt net neskaitė įstatymų ir populistinį šūkį „tebūnie tiesa“ bando pritaikyti, tačiau reikia suprasti, kokios gali būti to pasekmės.“

Pašnekovės nuomone, racionaliausia būtų pratęsti duomenų slaptumo terminą.

A, Paulauskas pažymi, kad dabar egzistuoja galimybė tęsti tą terminą ne vieną kartą arba kitaip kvalifikuoti tą informaciją ir jos slaptumo terminą pratęsti ilgesniam laikui. „Šiandien Paslapčių įstatymas mums leidžia tų asmenų neviešinti“, – kalba A. Paulauskas.

Pasirinkimą, kurią iš dviejų šalių ginti jų konflikto atveju, nulemia ne pasas, sako Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos pilietybes turintis Andrius Rašimas. „Šiandien matau, kad Europos Sąjunga (ES) neketina pulti Rusijos. Kodėl turėčiau kariauti su ES? Stosiu į sveiko proto pusę“, – teigia jis.

LRT Televizijos laidos „Teisė žinoti“ pašnekovas tikina, jog stotų Lietuvos pusėn, o jei Lietuva užpultų Rusiją, tuomet greičiausiai pasakytų, kad ji išprotėjo. „Štai ir viskas“, – nukerta A. Rašimas.

– Jūsų vardas ir pavardė – lietuviški, tačiau kalbate rusiškai. Kaip tai atsitiko?

– Gaila, bet kol kas kalbu tik rusiškai ir angliškai, tačiau dažniau būdamas čia, tikiuosi, daugiau išmoksiu. Kol kas tik suprantu.

– Esate gimęs Rusijos Federacijoje, jūsų gimimo metu – Sovietų Sąjungoje. Turite du pasus, tiesa?

– Taip, turiu du pasus, gimiau Sovietų Sąjungos teritorijoje, nes čia buvo tėvai, iš pradžių dabartinės Rusijos teritorijoje, paskui Ukrainoje. Daug keliavome. Dėl to ir mokiausi rusiškoje mokykloje. Dabar rusų kultūra – mano kultūra.

– Jūs – Rusijos Federacijos ir Lietuvos Respublikos pilietis. Kodėl jums svarbu būti Lietuvos piliečiu?

– Man tai tikrai labai svarbu. Tai patogu, tai naudinga ir man, ir, tikiuosi, Lietuvai. Galiu savo ir kitų žmonių pavyzdžiais parodyti. Lengviausia uždrausti, kad ir dvigubą pilietybę, – tokiu keliu eina Rusija. Jos Dūma viską draudžia, štampuoja vienas už kitą kvailesnius įstatymus. Tačiau užuot draudus, galima skatinti, ir tai veda prie naujų dalykų, prie atradimų, judėjimo, pažinčių, turizmo, investicijų – tuo aš ir užsiimu.

– Kokie yra Jūsų dalykiniai ryšiai su Lietuva – po to, kai nustojote vadovauti Maskvos teatrui „Šiuolaikinės pjesės mokykla“?

– Kai buvau teatro direktorius, palaikiau ir ryšius su Lietuva, kaip ir dabar. Čia mano draugai, giminaičiai, dėdės, tetos, su kuriais bendrauju. Turint antrą pilietybę, to norisi. Manau, kad antra pilietybė šaliai duoda daugiau pliusų, negu sukelia galimų rizikų. Kokie pliusai? Mane visada traukia čia grįžti, ieškoti bendrų reikalų ir verslo. Ir aš radau. Turiu čia draugų, su kuriais užsiimam verslu. Dalį produkcijos išvežame į ES, dalį – į Rusiją. Atvežu čia pinigų, savo žinias, atvežu draugus, čia ilsimės, leidžiame pinigus. Aš pasakoju, kas išties vyksta Lietuvoje, nors kasdien vis sunkiau įtikinti, kad čia kitaip, negu rodo Rusijos televizijos. Tačiau tą darau, ir man pavyksta.

– Ar galima pasverti, kieno pilietis labiau esate – Lietuvos ar Rusijos?

– Greičiausia kaip žmogus galvoji, tas ir esi. Šiandien galvoju rusiškai, pažįstu ir myliu rusų kultūrą. Su Lietuvos dar tik pradedu susipažinti, skaitau knygas, kurios leidžiamos rusiškai ir angliškai apie Lietuvą. Lietuviškai kol kas skaitau tik pasakas.

– Vilniaus ir Maskvos pozicijos šiuo metu labiausiai nesutampa dėl Krymo. Lietuva laiko Rusijos veiksmus Ukrainoje agresija ir aneksija, Rusija – rusakalbių tėvynainių gynimu. Kuriai pozicijai pritariate?

– Manau, akivaizdu, kad visiems mąstantiems žmonėms, kurie naudojasi ne tik dviem Rusijos televizijos kanalų mygtukais, o kuo nors daugiau, kurie lankosi, turi draugų, naudojasi kitomis informacijos priemonėmis, kurie galų gale galvoja savo galva, akivaizdu, kad tai agresija.

– Dvigubos pilietybės oponentai kaip argumentą „prieš“ pateikia pavyzdį, kad būti ištikimam dviem valstybėms, kaip ir dviem suverenams, neįmanoma, ir klausia, kurią šalį gintų vadinamasis „dvigubas“ pilietis jų konflikto atveju. Koks būtų Jūsų atsakymas?

– Tokios problemos neįžvelgiu ir nesuprantu tokio klausimo formulavimo. Dėl dvigubos pilietybės matau tris galimus minusus, greičiau net ne minusus, o riziką. Vienas – kad rinkimuose dalyvaus čia negyvenantys žmonės arba gyvenantys, bet labiau atsidavę kitai šaliai ir kultūrai. Tokiai rizikai sumažinti yra Seimas, kuris gali numatyti saugiklius, pavyzdžiui, gali apriboti per gyventojų mokesčius. Jei esi pilietis, bet ne mokesčių mokėtojas, o gyveni Airijoje, tai ir balsuok Airijoje. Antra galima rizika – asocialūs asmenys, tačiau tai irgi galima spręsti įnašais už pasą, 1 tūkst. eurų sustabdys asocialius asmenis. Trečia – kriminaliniai elementai, bet juk nusikaltėliai įstatymais nesinaudoja, jie ieško landų, todėl tai nekelia rizikos. Grįžtant prie klausimo, kieno pusėje kariausi, – ne pasas tai sprendžia. Visuose karuose buvo visose pusėse. Napoleono karai – susimaišę kariavo ir prancūzai, ir vokiečiai, ir lenkai, ir rusai. Todėl mano atveju stosiu į sveiko proto pusę. Šiandien matau, kad ES neketina pulti Rusijos. Kodėl turėčiau kariauti su ES? Nesuprantu šito.

– Iki tam tikro laiko Ukrainoje irgi niekas nemanė, kad Rusija taps agresyvi ir atplėš dalį Ukrainos teritorijos. Teoriškai Lietuvoje gali atsirasti žaliųjų žmogeliukų, o Rusijos valdžia – pareikšti, kad jie gina Jus, Jūsų verslą, Jūsų teises. Ką atsakytumėte?

– Pirmiausia tai tik teorinis klausimas, nes Lietuva – NATO šalis ir viena iš Europos civilizuotų šalių, dėl to be reikalo leidžiami pinigai ir šauktiniams. Nepadės, o pinigai bus išleisti. Pulti Lietuvą? Ne, to niekad nebus, o jeigu nutiks, tai bus karas, Rusijos agresija prieš Lietuvą ir NATO. Aš stosiu savo šalies – Lietuvos pusėn. O jei Lietuva užpuls Rusiją, tuomet greičiausiai pasakysiu, kad ji išprotėjo, štai ir viskas. Mano supratimu, tai neįmanoma, nes žmonės nori gyventi taikiai, vystytis, kurti technologijas. Dabar juk ne divizijų skaičiaus laikas, o idėjų ir technologijų, todėl toks klausimas gana retorinis ir provokacinis. Aš – sveiko proto pusėje.

– Ar jaučiate kokių nors teisių pažeidimų, kai būnate Lietuvoje?

Ne, niekada, netgi stengiausi, nes man visko prikalba, kaip čia atseit pasiuntė ar pan. Mėginau tikrinti...

– Kaip tai atrodo, kai mėginote patikrinti?..

– Kaip? Galiu šiek tiek kalbėti lietuviškai, tačiau nors kalbu rusiškai, niekas man tos vietos neatsuko, priešingai – stengiasi padėti. Nesistengiu čia ko nors įrodyti, tiesiog taip yra. Mano žmona – rusė iš Sankt Peterburgo. Ji lygiai taip pat ramiai viena klajoja po miestą, labai jį myli. Užkrėtė jau visas savo drauges ir mamą, aplink mus buriasi žmonės, jie vis daugiau sužino apie Lietuvą. Niekas čia jokių teisių nepažeidžia – visada tą visiems sakiau ir sakysiu. Visada atsiranda keistų žmonių, bet jų yra visur – ir Sankt Peterburge, ir Maskvoje, ir Permėje, ir Vilniuje, ir Kaune. Tai nepriklauso nuo jų paso ar tautybės. Jie tiesiog tokie.