– Kada pradėjote sportuoti, kaip atsiradote futbole?
– Kai mokiausi pirmoje klasėje mama nuvedė į lauko teniso treniruotes, tačiau man šis sportas nepatiko, nes visi kiemo draugai žaidė futbolą. Tada vaikai nesėdėdavo prie kompiuterių, visi sportuodavo lauke ir laukdavo treniruočių. Vieną dieną pasakiau tėčiui, kad noriu būti futbolininku ir jis nuvedė mane pas trenerį Rimą Alonderį. Kaip paaiškėjo vėliau, jis taip pat buvo ir mano sūnaus pirmasis treneris. Labai dėkoju tėvams, kad skatino sportuoti. Mama vis juokaudavo, kad jeigu gerai nežaisiu, tai neskalbs mano aprangos. Jaučiu didžiulę pagarbą ir padėką tėveliams.
– Gal atsimenate savo pirmąją treniruotę ar varžybas?
– Kai tėtis atvedė į pirmąją treniruotę, visi vaikai jau sportavo keletą mėnesių, tačiau pasibaigus jai, R.Alonderis iš karto pakvietė mane treniruotis su pagrindine komanda. Matyt, kažką manyje įžvelgė. Labai mėgau varytis kamuolį ir apgauti varžovus. Buvau gal 15-os metų, kai tuometis „Sirijaus“ treneris Šenderis Giršovičius pakvietė mane į dublerių ekipą. Jau pirmose varžybose su Tauragės „Elektronu“ pelniau įvartį. Įgavau trenerio pasitikėjimą.
– Labai jaunas pradėjote žaisti futbolą tarp profesionalų. Ar tai negąsdino?
– Tada labai didelę pagarbą jautėme vyresniems žaidėjams. Nebūdavo jokių atsikalbinėjimų. Jaunesni komandos nariai po treniruotės rinkdavo kamuolius, kai reikėdavo, juos pripūsdavo. Būdavo garbė kartu sportuoti su savo vaikystės herojais. Kol buvau vaikas, jiems kamuolius per rungtynes paduodavau, o staiga viskas pasikeitė ir tapau vienu iš jų komandos narių.
– Kada prisijungėte prie „Atlanto“ ekipos?
– 1997 m. Vacys Lekevičius pakvietė žaisti „Atlanto“ gretose. Tais metais gimė sūnus Aldas, vedžiau. Buvo labai permainingi laikai. Reikėjo stengtis išlaikyti šeimą, skubėti į treniruotes, rungtynes.
– Kokie atsiminimai užplūsta išgirdus V.Lekevičiaus vardą?
– Tai yra žmogus, kuris atidavė visą savo širdį „Atlantui“, stengėsi dėl Klaipėdos futbolo. Nors visi žinojo, kad jis nėra profesionalus treneris, tačiau skindavome pergales aukščiausioje Lietuvos lygoje, užsienyje. Vacys sugebėdavo mus paruošti kiekvienam mačui, nuteikti kovai. Net ir pačiais sunkiausiais momentais mes rasdavome išeitį.
– Kokios rungtynės labiausiai įsiminė žaidžiant užsienyje?
– 2000 m. „Atlantas“ iškovojo teisę žaisti UEFA Intertoto taurės turnyre. Pirmąsias rungtynes žaidėme Turkijoje su Izmiro „Kocaelispor“ klubu. Nuskridome į Turkiją likus savaitei iki varžybų, treniravomės, ruošėmės dvikovai Stambule, o likus dienai pasiekėme Izmirą, kuris atrodė kaip po karo, kadangi neseniai jame buvo įvykęs žemės drebėjimas. Vaizdai priminė karinius filmus – pastatai sugriauti, gatvėse pastatyta daug palapinių. Tąkart laimėjome rungtynes rezultatu 1:0. Po varžybų pasijautėme kaip tikros žvaigždės, vaikai prašė marškinėlių, vietiniai sirgaliai norėjo nusifotografuoti.
Prisimenu, tais pačiais metais žaidėme antrajame Intertoto taurės turnyro etape su Anglijos „Bradford city“ klubu. Tąsyk pajutau angliško futbolo kietumą, nes rungtynių metu man sulaužė nosį, samonę atgavau tik kai jau ant su neštuvais nešė iš aikštės, o visas stadionas išlydėjo plojimais.
– Kuris pelnytas įvartis buvo pats įsimintiniausias?
– Sakyčiau, kad į vartininko Dariaus Spetylos ginamus vartus. Žaidėme su „Vėtros“ komanda. Tada kamuolys taip gerai prisišliejo prie kojos, jog smūgiavau tiesiai į vartų viršutinį kampą. Po šio įvarčio legendinis Klaipėdos sporto žurnalistas Česlovas Kavarza rašė, kad tokio epizodo pavydėtų net „Eurosporto“ televizijos kanalas.
– Daug metų buvote „Atlanto“ kapitonas. Ką reiškė šios pareigos?
– Mūsų komanda tada buvo tarsi šeima. Vieni kitiems padėdavome kaip tik galėjome. Pamenu tokią situaciją, kai klube vėlavo atlyginimai ir žaidėjai, pasitikėdami manimi, prašė, kad sužinočiau daugiau informacijos apie buvusią padėtį. Po pokalbio su klubo vadovu grįžau besišypsodamas. Pasakiau, kad sužinojau, jog atlyginimai – penktadienį. Tik nepasakiau kurį. Dabar tai kelia šypseną. Pamenu, kai prie komandos prisijungė mano labai geras draugas Andrius Petreikis. Iš pradžių jis nenorėjo vykdyti vyresniųjų nurodymų. Vieną kartą po treniruotės išspardėme visus kamuolius stadione ir pasakėme: „Kol nesurinksi – neįleisime į rūbinę.“ Manau, kad tai tik užgrūdina jaunus žaidėjus, visiems reikia išeiti tokią mokyklą ir klausyti vyresnių, nes jie nori tik gero. Taip komandoje įvesdavome tvarką. Esu buvęs Lenkijos, Ukrainos klubų peržiūrose, tačiau manęs užsienio šalys neviliojo. Mano širdis – Klaipėdoje. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be „Atlanto“.
Mano širdis – Klaipėdoje. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be „Atlanto“.
– Anksčiau į A lygos rungtynes į stadioną uostamiestyje rinkdavosi po kelis tūkstančius žiūrovų, o dabar tik po kelis šimtus. Kas tai lemia?
– Tais laikais žmonės labiau tikėjo futbolu. Jis buvo tiek pat svarbus kaip ir krepšinis. Tiek nacionalinė rinktinė, tiek „Atlantas“ žaidė gerai. Sirgaliai tikėdavo žaidėjais ir laukdavo pergalių. Dabar žmonėms reikia daugiau pramogų, šou elementų, todėl dažnas pasirenka krepšinio rungtynes. Klaipėdai ir visai Lietuvai neišvengiamai reikia stadionų ir futbolo aikščių, kad vaikai turėtų kur žaisti. Krepšiniui pasisekė, nes prieš Europos čempionatą šalyje pastatė daug arenų. Žmonės geriau pasirenka patogų poilsį modernioje arenoje, nei eina į apgriuvusius stadionus. Nereikia mums nacionalinio stadiono, kurio statybos jau ir taip tapo anekdotu. Užtektų vieno stadiono, kuriame tilptų 30 tūkst. žiūrovų ir jame galėtų žaisti Lietuvos rinktinė, o mažesniuose miestuose užtektų ir 5–8 tūkst. vietų futbolui skirtų stadionų. Valdžia privalo sukurti sąlygas vaikams, kad šie turėtų kur treniruotis. Žinoma, turi pagalvoti ir apie verslininkus. Niekas nenori remti sportininkų. Neapsimoka. Tai kodėl tokioms įmonėms nepadarius mokestinių lengvatų?
– Ar su senais „Atlanto“ žaidėjais dar palaikote santykius?
– Žinoma. Iki šių dienų bendrauju ir susitinku su Kęstučiu Deveika, Liudu Valiumi, A.Petreikiu, Egidijumi Žukausku. „Atlanto“ garbę dar ir dabar gina mano geri draugai – Andrius Bartkus, Tadas Labukas.
– Kuris legionierius, žaidęs „Atlanto“ gretose, įsiminė labiausiai?
– Niekada nepamiršiu iš Japonijos atvykusio Minoru Takenakos. Aš jį mokiau kalbėti lietuviškai, o jis mane angliškai. Minoru į Klaipėdą atvyko labai silpnas ir gležnas, tačiau jau po pusmečio treniruočių su mumis tapo tikru kovotoju. Kėdainiuose žaidėme LFF taurės atsakomąsias rungtynes. Kadangi pirmajame susitikime nugalėjome 5:0, tai antrosios varžybos beveik nieko nelėmė, tačiau prieš rungtynes jį taip užvedžiau kovai, kad M.Takenaka jau penktąją susitikimo sekundę prieš save išvydo geltoną kortelę. Kartą jis žiemą į treniruotę atvyko avėdamas tik šlepetėmis. Visi klausė, kas atsitiko, o jis, rodydamas į klubo vadovo kabineto duris sakė, kad neturi pinigų. Turėjo tikrai gerą humoro jausmą.
Atsimenu kuriozinę situaciją, kai taurės rungtynėse pagrindinis varžybų laikas baigėsi rezultatu 0:0 ir turėjo būti žaidžiamas pratęsimas, o mūsų komandos legionierius Adebayo Akinfenwa nuėjo į dušą. Jam tiesiog niekas prieš varžybas nepasakė, kad tai – taurės rungtynės ir gali būti žaidžiamas pratęsimas.
– Ar dar žaidžiate futbolą?
– Kartais tenka žaisti su mėgėjais Uosto įmonių darbuotojų žaidynėse, kadangi jau dešimt metų dirbu Klaipėdos jūrų krovinių kompanijoje (KLASCO). Taip pat apsilankau ir Klaipėdos miesto futbolo pirmenybėse, kuriose rungtyniauja daug draugų. Išskirtinę pagarbą jaučiu „Atlanto“ sirgalių grupei „Vakarų Frontas“, kurie daugiau nei dvidešimt metų nepalieka komandos vienos, ją palaiko, nuvyksta tūkstančius kilometrų, atiduoda širdis ir sveikatą.
