Maždaug prieš metus buvo pats sunkiausias, pats juodžiausias laikotarpis, kurį plyštančia širdimi Ieva iškentėjo, ir tik dabar ji sako vėl galinti šypsotis. Tačiau šypsosi pro sukąstus dantis – širdyje vis dar labai sunku.

„Kažkokią gėdą jaučiu – atrodo, nuvyliau visus, kurie tikėjo ir galvojo, kad galiu kažką pasiekti, didžiavosi manimi“, – sako Ieva.

Išgirdę, ką pasakoja ši moteris, daug kas galbūt persigalvos ir nebenorės išvykti į svajonių šalimi vadinamą Angliją.

„Anglijoj nėra lengva, ypatingai Londone. Viskas labai brangu ir sunku. Aišku, gali gyventi iš socialinių pašalpų, bet aš esu labai nusiteikusi prieš jas: jeigu tu sveikas, turi kojas, rankas, gali dirbti. [...] Bet jei nori pradėti kažką [savo], tai visų pirma reikia 100 procentų viską išsiaiškinti, kad [užsitikrintum, jog] tau tikrai pasiseks. Niekada negali žinoti – gali pasisekti, gali ne, bet reikia labai atsargiai“, – pataria „Emigrantų“ pašnekovė.

Iš Portugalijos į Angliją – dėl meilės

Ievos emigracijos istorija prasidėjo prieš 17 metų – 2001-aisiais, kai netikėtai gavo pasiūlymą išvykti gyventi ir dirbti į Portugaliją. Tuo metu bet kokia Vakarų Europos šalis jaunai lietuvei atrodė kaip svajonės išsipildymas.

„Atsimenu, buvo sekmadienis, paskambino brolis ir pasakė: kitą savaitę tu važiuoji dirbti į Portugaliją. Sakau – o, gerai. Ir išvažiavau po savaitės.

Brolio merginos draugai dirbo su tokia vokiečių šeima. Jie seni ir turėjo namą Portugalijoj. Moteris buvo susilaužiusi ranką ir jiems reikėjo pagalbininkės sutvarkyti namus, padaryti valgyti, nueiti apsipirkti. Taigi aš turėjau išvažiuoti dviem mėnesiams į Portugaliją.

Išvažiavau ir po tų dviejų mėnesių, kadangi man ten patiko ir išleidau visus pinigus, pagalvojau, kad gal nelabai galiu grįžti atgal be nieko, tai nusprendžiau pasilikti. Paskambinau tėčiui, sakau – pasilieku. Prabuvau Portugalijoj apie 3 metus“, – pasakoja Ieva.

Iš Vilniaus kilusi moteris sako, kad ją sužavėjo portugalų atsipalaidavimas, amžinai geras oras ir gyvenimas prie jūros. Galbūt Portugalijoje ir būtų nugyvenusi visą gyvenimą, tačiau netikėtai jos kelyje pasipainiojo žavusis anglas.

„Dirbau restorane padavėja ir ten susitikau savo meilę. Jis buvo anglas, atostogavo tenai. Metus jis mane lankė, o po metų paprašė, kad atsikraustyčiau čia, į Angliją“, – atskleidžia emigrantė.

Iki šiol Ieva sako, kad ji pati niekada nebūtų pasirinkusi Anglijos, į šią šalį ją atvedė akla meilė. Lietuvė tikėjo, kad iš to turėtų išeiti kažkas labai gražaus ir amžino. Todėl buvo pasiruošusi pereiti viską, ką likimas jai pametės.

Virtuvėje pradėjo nuo žemiausio laiptelio

Gyvenimą Didžiojoje Britanijoje ji pradėjo nuo Kento grafystės: „Tiesiog valiau namus, nes Lietuva tuo metu dar nebuvo Europos Sąjungoj, aš negalėjau dirbti legaliai. Paskiau, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, aš pradėjau dirbti virtuvėje pagalbininke, po to mane paaukštino.“

Darbą virtuvėje, kas vėliau tapo jos pašaukimu, – Ieva pradėjo nuo paties žemiausio laiptelio. Iškentėjo viską, nors tuo metu atrodė, kad tai daryti neverta. Ji sako niekada nebūtų pagalvojusi, kad taps profesionalia virėja.

„Sunku: dirbi ilgas valandas, nuolat ant kojų, karšta, bet pripranti. Man pasisekė, kad mano vadybininkė buvo labai puikus žmogus. Ji pati yra škotė. Aš su ja dirbau ilgą laiką ir ji man padėjo pakilti pareigose“, – pasakoja Ieva.

Sunkumai darbe – dar ne viskas. Daug blogiau buvo namuose, kur Ieva bandė kurti šeimą su vyru, kuris ją ir priviliojo į Angliją. Devynerius metus jai atrodė, kad iš to kažkas išeis. Tačiau galiausiai viskas sugriuvo.

„Po 9 metų susipykau su savo vaikinu, tiesiog nepasisekė santykiai. [...] Tas žmogus norėjo skirtingų dalykų ir skirtingų žmonių“, – neslepia emigrantė.

Ieva sako supratusi, kad tas romanas niekur neveda. Nebuvo nei vestuvių, nei vaikų, jokio žingsnio į priekį. Ji pajuto, kad tapo anglo žaisliuku: „Jis susirado daug kitų moterų ir tiesiog negrįždavo namo. Iš pradžių dvi dienas, paskui savaitę, paskui mėnesį, paskiau gaudavau raštelius, kad jis išvažiavo į kitą šalį atostogų: aš grįšiu, myliu, būk, lauk. Tai, kaip sakoma, kantrybė baigėsi. Susikroviau daiktus ir išvažiavau.“

Pareikalavo grąžinti katinus

Ieva sako, kad Anglijoje nieko daugiau neturėjo – tik jį ir jo šeimą, todėl pabėgti nuo viso to jai buvo labai skaudu.

„Jis turėjo tris dukras, su kuriomis labai gerai sutariau. Skaudžiau buvo palikti jas negu jį. Jos vis man skambino, norėjo susitikti“, – „Emigrantams“ pasakoja Ieva.

Atsikratyti melagiu vyru nebuvo taip jau lengva, prasidėjo grasinimai. „Buvo labai įsiutęs, kad palikau. Mes turėjom du katinus ir aš juos pasiėmiau. Tai jis sakė – grąžink katinus, nes kitaip aš tau padangas nuleisiu. Sakau – gerai, pasiimk katinus. Paskiau jis mane į labai dideles skolas įvėlė. Jis vis norėjo susitikti. Bet kam susitikti? Nėra prasmės. Nebent nori grąžinti pinigus. Jeigu nenori grąžinti pinigų, geriau nesusitikti“, – sako Ieva.

Pabėgusi iš Kento Ieva atsidūrė Londone, kur dabar su ja ir susitiko „Emigrantai“. Apsigyveno ji ramiame Vimbldono rajone, kuris visame pasaulyje garsėja čia vykstančiu teniso turnyru.

„Norėjau išvažiuoti, nes ten mažas miestelis, čia daugiau perspektyvų, daugiau žmonių. Į Lietuvą grįžti negalvojau. Nepasisekė ir tarsi gėda grįžti atgal taip, kaip išvažiavai... Išvažiavai su maišeliu ir atgal grįžti su tuo maišeliu. Norėjosi eiti toliau, kažką pasiekti“, – aiškina Ieva.

Pačiai susirgus, darbuotojai nebesistengė 

Keliuose privačiuose restoranuose Kente ir Londone padirbusi lietuvė pajuto, kad atėjo metas nuosavam verslui. Per daug nesvarsčiusi galimų pasekmių tiesiog išsirinko vietą, kur norėtų turėti kavinukę.

Verslą Ieva pradėjo neturėdama jokio supratimo apie įmonės valdymą. Tai buvo tiesiog didelis noras ir tikėjimas, kad turi pasisekti, o finansiškai padėjo giminės.

Ieva dabar įspėja visus naivuolius, kurie mano, kad Londone lengva kurti verslą. Ji sako neįvertinusi milžiniškos šio miesto konkurencijos. Tik vėliau suprato, kad reikia sukurti kai ką labai išskirtinio, jeigu nori, kad pasisektų.

„Kavinėje pusryčius dariau, pietus, maistą išsinešti, kavą. Ką žmonės norėjo valgyti, tą jiems padarydavau. Būdavo tie patys klientai, jiems labai patikdavo“, – pasakoja emigrantė.

Vienu brangiausių pasaulio miestų Londonas vadinamas ne veltui. Ir tai, kad bandai kurti mažą nuosavą verslą, niekam nerūpi.

„Ji buvo nedidelė – apie 20 vietų. Nuoma, visos sąskaitos – labai brangu. Ir labai sunkiai reikia dirbti. Aš dirbau 5 metus, praktiškai turėjau gal 6 išeigines dienas. 7 dienas variau nuo 7 ryto iki 6 vakaro, paskiau važiuoji apsipirkti kavinei, atveži prekes ir vėl iš naujo. Labai sunku vienai tą daryti. Paskiau dar nuoma padidėjo“, – prisimena moteris.

Turėjau daug problemų su savo darbuotojais, nes 100 procentų negali pasitikėti niekuo.

Kai prasidėjo pirmieji sunkumai, Ieva tikėjosi, kad tai tik verslo naujoko išbandymai, kad reikia pakentėti ir tuoj viskas ims gerėti. Tačiau klimpo vis giliau ir giliau. O pats žiauriausias dalykas, pasak Ievos, – suprasti, kad emigrantui niekas aplinkui negali patarti ir padėti.

„Sunkiausia viską daryti vienai, nes jokios pagalbos neturi. Turėjau daug problemų su savo darbuotojais, nes 100 procentų negali pasitikėti niekuo. Turėjau dvi operacijas, 8 savaites negalėjau pati dirbti ir per tą laiką viskas nuėjo žemyn. [...] Užsidarydavo anksčiau, klientų neaptarnaudavo taip, kaip aš būčiau aptarnavusi“, – „Emigrantams“ tvirtina Ieva.

Taip jau yra Londone – visi čia atvyksta užsidirbti, niekas negalvoja apie verslininkus ir nesistengia dėl jų aukotis. Kiekvienas kovoja už save. Taip darė ir Ievos virėjos bei padavėjos.

„Viena buvo anglė, kita – iš Bulgarijos, trečia – iš Irako. Ir dar pora pagalbininkų. [...] Aš dirbau ir iš namų, bet tiesiog pamatai, kad nesutampa, kas parduota, kas priimta. Ir žmonių labai sumažėjo“, – sako Ieva.

Pro savo buvusią kavinę negali net praeiti

Verslo žlugimas lietuvei buvo it peilis po kaklu. „Tai buvo baisiausi metai – praeiti ir užpraeiti. Dabar jau atsigaunu. Prieš tai atrodė, kad žemė tuoj prasiskirs ir sulįsiu į vidų“, – neslepia emigrantė.

Ieva sako bandžiusi dirbti vakarais kitame darbe ir bandyti iš tos algos gelbėti savo verslą: „Mano pusseserė sakė – neverta, baik, nes pati nusimarinsi taip dirbdama. Dirbdavau nuo 7 ryto iki 12 nakties.“

Kad reikia sustoti, Ieva suprato, kai vienąkart sėdint traukiny pradėjo „akyse važinėti kažkokios linijos“. Taigi geriausias dalykas visoje šioje istorijoje buvo akimirka, kai Ieva vis dėlto prisipažino, kad iš nuosavo verslo daugiau nieko nebus ir kavinę pardavė kitam žmogui.

„Dabar dar negaliu pro tą vietą eiti. Skaudu matyti, kad kiti ten dirba...“ – neslepia Ieva.

Dabar dar negaliu pro tą vietą eiti. Skaudu matyti, kad kiti ten dirba...

Labiausiai Ievai gėda ne prieš save, o prieš tuos artimus žmones, kurie buvo ja patikėję, kurie skolino pinigus dėl jos svajonės: „Tikriausiai niekad nesiskolinčiau vėl pinigų, kad kažką atidaryčiau. Reikia kažką susitaupyti ir tada atidaryti. Ir kitaip su darbuotojais... Aš su jais susidraugavau, man jie buvo kaip šeima ir aš niekada negalvojau, kad tau gali žmonės peilį į nugarą įsmeigti. Reikia turėti ribą: aš – šeimininkė, jūs – darbuotojai. O aš tą ribą peržengiau.“

Norėjo statyti namą Lietuvoje, bet nuslėpė, kad vedęs

Ilgai Angliją Ieva vadino šalimi, kurioje reikia dirbti ir užsidirbti. Tik po restorano žlugimo ji atsipeikėjo ir suprato, kad, be darbo, yra ir daugiau dalykų, pavyzdžiui, asmeninis gyvenimas. Tačiau ir mylimąjį rasti svetimoje šalyje nėra lengva užduotis. Vis sutinka tokių, nuo kurių vėliau norisi bėgti neatsigręžiant.

„Buvau susipažinusi su vienu: iš pradžių viskas buvo gerai, bet paskui paskambino jo žmona. Aš nežinojau, kad jis vedęs. Tai buvo labai didelis šokas. Mes kartais ir gyvenom kartu, nes kartu išsinuomojome butą. Jis net ir žemių Lietuvoj buvo nupirkęs, man norėjo namą statyti ten“, – pasakoja Ieva.

Į absurdišką situaciją patekusi moteris sako, kad galėjo gyventi kaip meksikietiškame seriale – mylimu vyru dalytis su kita. Tačiau žinojo, kad toks romanas toli nenuves: „Išsiskyrėm, trise gi negyvensim. Jis sakė – labai daug kas taip ir gyvena, tai kodėl ne? Labai vaikų norėjo. Aš sakau – kaip tu šitai įsivaizduoji? Ateisi kartas nuo karto aplankyti vaiko? Kaip čia šitas viskas vyks? [...] Jis dar kalbėjo, kad niekad žmonos nepaliks, nes finansiškai, man atrodo, jam neapsimoka jos palikti.“

Į Lietuvą – tik sulaukus pensinio amžiaus

Nors iš gilios psichologinės duobės jau išlipo, vis dėlto nepasisekusio verslo istorija dar nebaigta. Kas mėnesį ji dalimis išsimoka skolas. Ir skaičiuoja, kada bus paskutinė įmoka.

„Dirbu šiuo metu po 80 val. per savaitę. Keliuosi ketvirtą valandą ryto, važiuoju į darbą centre, pradedu pusę šešių, baigiu ten trečią, tada šeštą vakaro ateinu į kitą darbą ir baigiu dešimtą. Ir savaitgaliais dirbu. Poilsio dienų turiu labai retai, kartą per mėnesį arba kartą per du. Arba nebent paprašau, kad išeiginę duotų“, – sako emigrantė.

Skolą mokėti liko pusę metų. Iki to laiko Ieva pasiryžusi gyventi savo norams neskirdama nė svaro: „Batus nusipirkau praeitais metais. Labai, labai sąžinė graužia. Tiesiog noriu kuo greičiau su visais atsiskaityti.“

Po to ji svajoja pradėti naują, šviesesnį gyvenimo etapą – susirasti vaikiną ir naują darbą, kur gautų vyriausiosios virėjos pareigas ir gerą atlyginimą.

Angliją Ieva vadina tik laikina stotele, ji žino, kad šioje šalyje visam laikui tikrai nepasiliks. Sako, galbūt išvyks laimės ieškoti į Australiją arba į Honkongą, kuriame seniau lankėsi kaip turistė. „Į Lietuvą visą laiką galvoju sugrįžti, bet jau kai į pensiją išeisiu. Nes dabar – ką daryti, ką veikti? Kadangi aš jau taip seniai išvažiavusi, nežinau, ką veikti grįžus.“

Laida „Emigrantai“ – antradieniais, 19:30 val., per LRT TELEVIZIJĄ.

Povilo biografija tikrai įdomi. Pasirodo, 23-ejų vaikinas svetimoje šalyje statyti namus pradėjo neturėdamas jokių tam reikalingų žinių ir patirties. Tačiau to ir nereikėjo. Airijoje taip stipriai trūksta darbininkų, kad priima praktiškai bet ką, kas tik netingi pajudinti pirštą.

„Prisimenu, atskridom sekmadienį, o pirmadienį anksti kėlėmės, nes [reikėjo eiti išklausyti] darbo instrukcijų ir antradienį jau važiavome į darbą“, – pasakoja „Emigrantų“ pašnekovas.

Povilas prisipažįsta, kad emigrantu tapo visiškai tam nepasiruošęs, todėl jo išvyka galėjo baigtis labai liūdnai.

„Buvau kariuomenėje ir gyvenau kaimelyje pas tėvus. Buvo taip, kad draugas išsiskyrė su panele ir sako – varom kažkur laimės paieškoti, reikia pinigų užsidirbti. [...] Man laimės užteko, draugui gal labiau jos trūko, bet nežinau... Norėjosi pabandyti kažką naujo, išvažiuoti, tad sutikau. [Viskas vyko] labai greitai, jis man davė naktį ar tai naktį ir dieną, kad apsispręsčiau. Nusipirkom bilietus ir išskridom“, – pasakoja lietuvis.

Pirmoji kelionė – su nuotykiais

Abiem draugams tai buvo pirmas skrydis gyvenime – ir dar sudėtingas.

Neturim planų čia likti gyventi visam laikui, ketinam padirbėti dar kažkiek metelių ir tada grįžti į Lietuvą.

„Greitai pirkom bilietus, tiesioginio skrydžio nebuvo, skridom su persėdimu Danijoje, Kopenhagoje. Anglų kalbos nemokam, nei vienas niekada nesimokinę. Atskrendam jau į oro uostą, nueinam prie savo tako, kur turėtume lipti į lėktuvą, o tako ten paprasčiausiai nėra. Visas takas išardytas. Mes stovim abudu pasimetę, šnekėti nemokam, nežinom, kur esam. Bet paskui išgirdom, kad praėjo lietuviai, mes paskui juos ir taip radom tą savo lėktuvą.

Atskridom į Dubliną, buvo vakaras, aš paskambinau savo darbdaviui, pasakiau, kad mes jau Dubline, paklausiau, kaip iki Korko nusigauti, nes atstumas – apie 300 km. Jis man sako – paskambinsiu vienam draugui, jis atvažiuos su mašina, jus nuveš į stotelę, įsėsit į autobusą ir atvažiuosit į Korką“, – pasakoja Povilas.

Minėtas žmogus atvažiavo, tačiau emigrantai į Korką pateko iš esmės tik dėl laimingo atsitiktinumo: „Išeinam su draugu į kiemą, atvažiuoja tas draugas, nuveža mus į tą stotelę. Išlaipinęs sako – atvažiuos mėlynas autobusas, sėskit į jį ir nuvažiuosit į Korką. O tų mėlynų autobusų begalė, vienas po kito važiuoja, mes taip susižvalgėm abudu, sakom – na, sėdam į šitą. Įšokom į tą autobusą ir važiuodami abudu į navigaciją žiūrim – [tikrai] į Korką važiuojam. Ir atvažiavom per vargus, netyčia.“

Teko atlaikyti protestuotojų pyktį

Povilas prieš emigruodamas įsivaizdavo, kad darbai Airijoje bus lengvesni nei Lietuvoje. Tačiau, ką tiksliai reikės daryti, jis per daug nesigilino, jam užteko žinoti, kad gerai uždirbs ir daugiau niekas nerūpėjo.

Jauni vaikinai iš Lietuvos nežinojo, kad atvykę emigrantai Airijoje gauna pačius sunkiausius darbus – tuos, kurių nenori dirbti patys airiai. Todėl jiems buvo didelė staigmena, kai išgirdo, ką reikės daryti. Pasak Povilo, jų pareigos tais metais buvo pavadintos pačiomis blogiausiomis visoje šalyje.

„Mes įrenginėjom vandens skaitliukus, nes jie tuo metu įsivedė įstatymą, kad reikės mokėti už vandenį“, – teigia lietuvis.

Povilas sako tikrą tiesą – tik 2015 metais Airijoje buvo įvestas geriamo vandens mokestis. Iki tol visa šalis už vandenį tiek namuose, tiek darbe nemokėjo. Nieko keisto – naujasis mokestis sukėlė be galo daug nepasitenkinimo ir protestų.

„Yra šaligatvis, po juo – šlanga, kuria eina vanduo. Per visą gatvę eina viena šlanga ir yra maži dangteliai, tu gali tą vandenį užsukti. Bet ta šlanga būdavo visokiuose gyliuose. Mes dėdavom tokius boksus, ir tą boksą turėdavom įkasti mažiausiai į 75 cm gylį. Skamba paprastai, bet reikalas tas, kad gruntas ten visai kitoks nei Lietuvoje. Visokios uolienos, akmenys, paprasčiausiai su kastuvu neiškasi.

Turėdavome strypus, lomus, su jais iš pradžių daužydavom, trankydavom, tada iškasdavom, tada ateidavo žmogus, kuris jau turi leidimą pajungti vandenį. Higiena turėdavo būti, nes ten geriamas vanduo. Negalėjai tiesiog nupjauti, sujungti ir užkasti. Taigi įdedi tą boksą, jį visą užpili ir tada užbetonuoji. Ir ten dar būdavo toks plastmasinis dangtelis, tai jame – tas skaitliukas“, – pasakoja Povilas.

Niekas iš Airijos gyventojų nenorėjo, kad ši lietuvių įrenginėjama sistema pradėtų veikti, todėl nuolat kaišiojo pagalius į ratus.

„Jie ir dabar nemoka už vandenį. Visoj Airijoj sudėjo tuos skaitliukus, kad jie mokėtų už vandenį, bet jie nemoka. Jie paprasčiausiai ėjo, protestavo, neleido, pvz., atvažiuoji ryte į darbą ir toje vietoje, kur tu įdėjai tą skaitliuką, jie paprasčiausiai pastatė mašiną ir viskas. Tu nieko negali pakeisti. [...] Vienoj vietoj, kur dirbom, tai iš 900 namų, rodos, sutvarkėme tiktai 160“, – prisimena Povilas.

Pasak vaikino, kai atvykdavo į paskirtą objektą, juos sutikdavo protestuotojų minia: „Net „YouTube“ yra įrašas, net per žinias rodė, kaip mes turėjom pradėti dirbti ir žmonės neleido. Turime didelę mašiną, kuri pjauna šaligatvį, o jie lenda po ta mašina, kojas kiša. Negali nieko padaryti, nes čia žmonės aukščiau visko.“

Prisiminęs tuos išgyvenimus Povilas sako tuo metu buvęs vienu iš nemėgstamiausių žmonių Airijoje. „Bet juk ne aš sugalvojau įstatymą, kad turės už vandenį mokėt. Aš paprasčiausiai dirbu, ir viskas“, – tvirtina Povilas.

Išmontavo legendines taksofonų būdeles

Po vandens skaitliukų įrenginėjimo Povilas gavo naują paskyrimą – ir vėl dirbti prie itin atsakingo visai šaliai projekto. Šįkart – išmontuoti legendines taksofonų būdeles. Daug metų jos visoje Airijoje stovėjo nebenaudojamos, nes žmonėms kėlė malonius prisiminimus. Tačiau galiausiai šalies valdžia nusprendė jų atsikratyti.

Vėl buvo bijoma protestuotojų, todėl šį darbą žinoma gavo emigrantai.

„Airijos aš tikriausiai daugiau apvažiavęs nei Lietuvos. Toks savotiškai ir įdomus, ir labai varginantis darbas, nes, pvz., vieną būdelę išmontuoji Dubline, o kita yra Korke. Tu būdelę išmontuoji per 2 valandas, o paskui 3 valandas važiuoji į Korką, dvi valandos darbo ten, o tada važiuoji į kokį Limeriką. Taigi buvo toks darbas, kad daugiau važinėdavom, nei dirbdavom“, – prisimena Povilas.

Kai baigėsi laikini projektai, Povilas atsidūrė čia, kur yra dabar, – mažame miestelyje prie Korko, vienoje statybininkų brigadoje.

„Papuoliau čia per pažįstamą, su kuriuo kartu buvome žaidę krepšinį. Pasiskambinau šitam draugui, sakau – betonavęs esu ir truputį kitokių darbų dirbęs, gal atsiras darbo pas tave“, – pasakoja Povilas, kuris tuomet išgirdo teigiamą atsakymą.

Be patirties gavęs darbą statybose Povilas sako girdėjęs, kad Airijoje ši sritis yra gana atsilikusi. „Aš Lietuvoj nesu dirbęs statybose, bet tie, kurie yra dirbę, atvažiuoja čia, su mumis padirba ir sako – Lietuvoj taip buvo daroma prieš 10 metų, o dabar niekas taip nedaro“, – pasakoja Povilas. 

Nepaisant atsilikimo, Airijoje daug kas statybas vadina pragaro mašina. Žmonės masiškai skundžiasi esą juos išnaudoja, dažnai tenka dirbti viršvalandžius ar net vergauti. Tačiau Povilas į viską žiūri su daugiau optimizmo – sako, kad papuolė pas gerus žmones, todėl, net jeigu būna labai sunku, žino, kad už tai bus atlyginta.

Lietuvis statybininkas tiesiai šviesiai vardina sumas, kokias galima užsidirbti Airijoje. Nors jos skamba gana įspūdingai, vaikinas sako, kad tai dar nėra tie pinigai, kuriais šioje šalyje reiktų džiaugtis.

„[Sumos] priklauso nuo to, ką darai. Jei tu, pvz., tik kažką padavinėji, pakasi truputį, gauni 80 eurų [per dieną], jeigu kažką daugiau sugebi – pabetonuoji, pamūriji, tu gali gauti ir 100 eurų. Netgi kai kur ir 120 eurų“, – atskleidžia Povilas.

Atvyko ir mergina, ir brolis

Dar vienas dalykas, kuo nori pasiskųsti Povilas, – tai visus emigrantus užklumpanti vienatvė. Anksčiau ar vėliau imi ją jausti, todėl norisi arba išvykti atgal į namus Lietuvoje, arba iš ten pas save ką nors prisivilioti.

Tad vaikinas ėmė internete dairytis merginos. Gražiausią ir nuostabiausią merginą Redą Povilas aptiko Kaune. Būtent ten tuo metu gyveno ir dirbo gražuolė, dabar besiglaudžianti šalia šio emigranto.

„Aš turėjau grįžti atostogų Kalėdų šventėm, o mes pradėjom bendrauti gal lapkritį. Labai kažko rimto ir neplanavom, nes aš – čia, ji – ten. Taip išėjo, kad grįžau, dar bendravom, susitikom, pasiūliau jai čia važiuoti, bet ji nelabai sutiko. Ir darbą ji turėjo gana gerą, nesunkų. Bet paskui po truputį, po truputį įkalbėjau“, – pasakoja emigrantas.

Netrukus po to, kai mylimoji apsigyveno su Povilu, čia atvyko ir jo jaunesnis brolis Ignas: „Brolis norėjo į policiją stoti, bet dėl sveikatos neišėjo. Paskui išsiaiškino, kad viskas gerai, bet atrankos jau buvo pasibaigę. Tai sakau – jei jau nieko neplanuoji šiais metais, atvažiuok pas mane, užsidirbsi pinigų vis tiek daugiau nei Lietuvoj.“

Neabejoja, kad grįš į Lietuvą

Nors per mėnesį uždirba daugiau nei pusantro tūkstančio eurų, Povilas sako, kad daug sutaupyti jam nepavyksta. Airiją jis vadina brangia šalimi ir skundžiasi, kad vien gyvenimas tokiame name, kokiame gyvena dabar, jam atsieina pusę atlyginimo: „Kaip man kainuoja apie 750 eurų, nes nuomoju iš pažįstamo.“

Jis džiaugiasi, kad vadovas lietuvis leido apsigyventi šiame namelyje. Pasirodo, jeigu reikėtų nuomotis būstą pas vietinius airius, nuoma būtų stipriai didesnė.

Paklaustas, ar Airijoje gyventi gera, Povilas nesistengia sugalvoti kažkokių įspūdingų istorijų ir tiesiai šviesiai sako, kad jo širdis be galo ilgisi Lietuvos. Gimtoji šalis – jam pati nuostabiausia.

„Taip ir gyvenam. Atsikeliam pirmadienį ryte, einam į darbą, grįžtam, pavakarieniaujam. Dažniausiai su broliu vakarais krepšinį žaidžiam už savo miestelio komandą. Daug lietuvių pažįstamų turim, su jais žaidžiam krepšinį. [...] Atostogų važiuojam į Lietuvą – ne kažkur kitur, o į Lietuvą“, – pabrėžia Povilas.

Visi šio vaikino planai susiję su Lietuva. Sako, kad abu su mergina dažnai leidžiasi į fantazijas, kaip gyvens sugrįžę: „Neturim planų čia likti gyventi visam laikui, ketinam padirbėti dar kažkiek metelių ir tada grįžti į Lietuvą.“

Laida „Emigrantai“ – kiekvieną antradienį, 19:30 val., per LRT TELEVIZIJĄ.

Išvykti gyventi iš Lietuvos pirmasis sugalvojo Ingos vyras – būtent jis pasiūlė žmonai pirmiausia nuvykti į Kiprą. Bet kai ten nepasisekė pritapti, pasiūlė kitą variantą – keliauti į Vokietiją. Vis dėlto ir ten nesulaukus pasisekimo, buvo dar viena stotelė – Anglijos miestas Liverpulis. Tačiau ir tai ne pabaiga. Galiausiai Tamoševičių šeima atsidūrė Škotijos mieste Glazge.

Atvykus į Liverpulį, kur įsidarbino mėsos gamykloje, nuo pat pradžių Ingai ėmė atrodyti, kad visi aplinkui tik nori pasijuokti iš jos ir vyro. Tarsi žmonės susimokė pakenkti, sako moteris. O pasiguosti nebuvo kam, juk svetimoje šalyje nebuvo nė vieno draugo.

„Svarbiausia, kad darbo vietoje reikėjo kovoti ne su vietiniais, bet su tais pačiais lietuviais, kurių buvo labai daug. Aišku, anglų kalba nebuvo ideali, ir sunkiausia, kuomet tu supranti viską ir [girdi], kaip kitas lietuvis tau vertėjauja ir verčia ne į tą pusę...“ – neslepia „Emigrantų“ pašnekovė.

Svarbiausia, kad darbo vietoje reikėjo kovoti ne su vietiniais, bet su tais pačiais lietuviais, kurių buvo labai daug.

Liverpulį Inga prisimena kaip vieną žiauriausių pasaulio vietų. Dėl menkiausio darbelio žmonės ten esą pasiruošę vienas kitam perkąsti gerkles. Ji sako, kad naujų atvykėlių tame mieste nekenčia kaip didžiausių priešų: „Dėl tų pasiskundimų, apmelavimų [...] dabar labai atsargiai žiūriu į kiekvieną lietuvį.“

Apkaltino seksualiniu priekabiavimu 

Medicininį išsilavinimą turinti moteris Liverpulio mėsos gamykloje jautėsi kaip kankinė. Nerado ryšio su prieš ją nusiteikusiais kolegomis ir pats darbas nepatiko. Net ir į namus nebuvo miela grįžti, mat gyveno tokioje vietoje, kur kiekvieną dieną atvažiuodavo policija, kur dieną naktį girdėjosi šūviai.

Tuomet profesionaliu virėju Lietuvoje dirbęs Valerijus Škotijoje gavo pasiūlymą dirbti viešbučio ūkvedžiu, o štai Inga ten pat buvo kviečiama tapti kambarinių vadove. Šeimai atrodė, kad tai geriausias gyvenime pasiūlymas, kurio negalima atsisakyti. Įtarti, kad viskas pasibaigs didžiuliu skandalu, jie negalėjo.

„Teko dirbti su škote, kuri yra vyresnio amžiaus ir kuri viešbučių sferoj buvo dirbusi daug ilgesnį laiką. Turbūt ji manė, kad nesąžininga, jog emigrantės pozicija aukštesnė negu jos. Buvo sunku, buvo labai daug trinties, labai daug skundų, buvo mėginimas net apkaltinti vyrą seksualiniu priekabiavimu“, – atskleidžia Inga.

Kaltinimai, kuriuos išgirdo iš žymiai vyresnės škotės, buvo tarsi peilis į nugarą. Užteko Ingai vieną dieną nepasirodyti darbe ir jos mylimas vyras pateko į skandalingą situaciją, kurią vėliau daug kartų teko aptarinėti teismo posėdžiuose.

„Tai nutiko tuo metu, kuomet laukiausi pirmo mūsų sūnaus ir tiesiog buvo išeiginė diena, o vyras ten dirbo kaip pagalbinis darbuotojas. Nutiko taip, kad ji tiesiog koridoriuj valgė pusryčiams savo burgerį ir ant marškinėlių truputėlį užtiško.

Ėjo klientė, o prieš ją – mano vyras. Mes manom, kad negražu, jei klientas matys tave kažkaip [apsidrabsčiusį]. Jis tiesiog su pirštu numetė tą gabalėlį. Ir buvo apkaltintas. Iš [ten dirbančių] lenkaičių, kurios anglų kalbos nemoka, buvo surinkti parašai“, – pasakoja emigrantė.

Inga įsitikinusi, kad seksualinio priekabiavimo byla prieš jos itin ramų ir mažai bendraujantį vyrą buvo suklastota. Ji pati ėmėsi iki smulkmenų tirti tą situaciją ir sako perpratusi klastą, į kurią buvo įtrauktos kitos emigrantės iš Lenkijos.

„Joms tiesiog padavė pasirašyti dokumentą, ir viskas. Nepaaiškino, kokie dokumentai, dėl ko. Tiesiog reikia dėl darbo pasirašyti dokumentą. [O ten teigiama], kad mano vyras priekabiavo prie jos ir yra liudininkai.

Buvo sunku, buvo labai daug trinties, labai daug skundų, buvo mėginimas net apkaltinti vyrą seksualiniu priekabiavimu.

Kai advokatas pabendravo su lenkaitėmis ir paaiškino, kokį dokumentą jos pasirašė, kuo kaltinamas mano vyras, jos pasakė, kad nieko nežino. Tada labai greitai pasibaigė visa ta tema, nes, aišku, niekas nenorėjo toliau eiti į teismą, gilintis. Taigi variantas buvo toksai – viską pamiršime“, – prisimena Inga.

Stengiasi laikytis atstumo

Skaudžiausią gyvenimo pamoką Inga gavo tuo metu, kai laukėsi pirmojo sūnaus. Per nėštumą moteris patyrė be galo daug streso, tad abu su vyru nusprendė iš to darbo išeiti: „Išėjome vien dėl to, kad man buvo svarbu mano būsimo vaiko sveikata. Kiek žinau, ta moteris buvo atleista iš darbo.“

Po šio siaubingo įvykio Inga ir Valerijus sako pradėję kitaip bendrauti su vietiniais škotais. Visuomet, net sakydami paprasčiausią „labas“, jie stengiasi laikytis atstumo.

„Lietuvoj gali tiesiog prieiti ir draugiškai apkabinti kažką, o šitoje šaly negali sau to leisti. Negali įsibrauti į žmogaus asmeninę sferą. Paprastas apkabinimas, paprastas pliaukštelėjimas per petį gali būti suprastas kaip seksualinis priekabiavimas“, – teigia Inga.

Visus gyvenančius Škotijoje ar atvykstančius pakeliauti po šią šalį Inga nori perspėti, kad su šios tautos žmonėmis nejuokautų.

„Čia yra taip, kad, kas pirmas pasiskundė, tas teisus. Jie neklauso dviejų šalių nuomonės, jie nedaro išvadų. Jie tiesiog pasižiūri taip: jis atėjo, man pasakė, vadinasi, tu esi neteisus“, – tvirtina „Emigrantų“ pašnekovė.

Jau dvylika metų Glazge gyvenanti moteris sako, kad prie vietinių pomėgio pabambėti dėl visokių smulkmenų iki šio negali priprasti.

„Skundžiasi dėl menkniekių: pavėlavo 5 minutes, kažko nepadarė, ji nepadarė arbatos arba ji padarė arbatos, bet be pieno“, – sako Inga.

Pasak jos, Škotijoje svarbu per arti neprisileisti žmonių, nes jie gali stipriai įskaudinti ar išduoti, net tada, kai jau ima atrodyti, kad tapote neišskiriamais draugais.

„Aš į darbą einu kaip į darbą. Man darbe nėra draugų ar pažįstamų, tik kolegos, su kuriais atidirbu 8 ar 12 valandų, ir viskas. Aš matau, kad kai kurie darbovietėje bendrauja, kai kurie eina kartu į pabą, kai kurie leidžia laiką kartu, bet manęs tai nedomina. Mano prioritetai kiti, mano draugai – šeimos, su kuriomis galime leisti laiką kartu išvažiuodami su vaikais į gamtą, švęsdami kartu gimtadienius, vakarėlius“, – sako moteris.

Prižiūri epilepsija sergančius žmones

Dabartinė Ingos darbo vieta – ypač sunkių, vyresnio amžiaus žmonių slaugos ligoninė, ji čia atiduoda visas jėgas: „Tai – epilepsijos skyrius. Tai yra tiesiog didžiulis namas, kur gyvena 8 klientai. Tai yra jų mažas pasaulis, į kurį mes važiuojam ir padedame jiems. Vežam juos į baseiną, į kiną, padedame apsipirkti. Tiesiog žmonės gyvena, o tu esi jų palydovas. [...] Tai skyrius, kur kiekvienas epilepsijos priepuolis gali kainuoti gyvybę.“

Lietuvė sako, kad būti tokios ligoninės dalimi yra didžiulė garbė. Nes į ją patekti nori visi sunkūs ligoniai; škotai žino, kad niekur kitur Glazge negaus tokio aukšto lygio priežiūros.

„Tiems ligoniams kainuoja labai didelius pinigus, kad papultų ten. Per savaitę ligoniai moka 1,5 tūkst. Jie gyvena ten metais. Jie gyvena tol, kol gyvenimas nepasibaigia“, – sako Inga.

Kokį darbą bedirbtų, kiek metų begyventų Škotijoje Inga vis tiek niekada nesijaus taip, kaip tikra vietinė. Trisdešimt septynerių metų moteris prisipažįsta, kad iki šios dienos jai tenka kovoti už išlikimą šioje šalyje.

Diskriminaciją patiria ir du Ingos sūnūs, kurių ji susilaukė jau gyvendama čia. Dešimtmetis Villis ir aštuonmetis Grantas kartais iš kaimynų vaikų išgirsta negražių replikų.

„Sunkiausias dalykas buvo prieš porą metų. Vaikai žaidė kieme ir viena mergaitė pasakė: jūs, emigrantai, važiuokit iš ten, iš kur atvažiavot. Į tai mano vaikai labai ramiai atsakė: mes esam gimę čia lygiai taip pat, kaip tu. Mūsų tėvai įrodė, kad mes turim teisę čia gyventi. O jūs esat tik gimę. Kas turi didesnę teisę gyventi čia? Ar tie žmonės, kurie įrodė, ar tie, kurie tiesiog yra šitos šalies piliečiai?“ – prisimena Inga.

Nors šalis nesvetinga, išvykti neketina

Prieš keletą metų Inga su vyru Valerijumi ryžosi ypatingam sprendimui – planuodami vaikų ateitį jiedu nutarė tapti Didžiosios Britanijos piliečiais.

Jie neklauso dviejų šalių nuomonės, jie nedaro išvadų. Jie tiesiog pasižiūri taip: jis atėjo, man pasakė, vadinasi, tu esi neteisus.

„Galbūt jie ateity nuspręs, kad nori grįžti į Lietuvą, bet jie gimė čia, jie auga čia, jų pagrindinė kalba, mentalitetas ir visa kita yra šios šalies. Ir tam, kad jie gautų Didžiosios Britanijos pilietybę, tėvai turėjo tapti Didžiosios Britanijos piliečiais. Tai yra ne mūsų ateitis, tai yra vaikų ateitis.

Mes gyvenam čia, siejam savo ateitį su šia šalimi, o jeigu noriu čia gyventi ir dirbti, auginti vaikus, balsuoti kaip normalus pilietis, aš turiu įrodyti. Ir mes tai įrodėm, mes išlaikėm visus egzaminus – istorijos, kalbos“, – pasakoja lietuvė.

Gavę anglišką pasą, daugelis emigrantų liūdi praradę lietuvišką. Tačiau ši pora mūsų šalies pilietybę vis dar turi išsaugojusi.

„Lietuvos pasą turime, bet jeigu jie mūsų paprašys grąžinti – mes grąžinsim. Tą bandėm. Per atostogas Molėtų rajone į migracijos tarnybą užėjau pasiteirauti, ką reikia daryti, norint atsisakyti Lietuvos pilietybės, ir buvau apšaukta – kaip jūs drįstat atsisakyti Lietuvos pilietybės, eikit iš čia ir gyvenkit sau ramiai“, – pasakoja Inga.

Nors Škotija Tamoševičių šeimai nebuvo labai svetinga, vis dėlto Inga ir Valerijus nutarė, kad čia jiems bus geriau, nei tikruose namuose. Kai reikės – pakovos, kai reikės – apsigins, bet iš Škotijos planuoja niekur nebeišvykti.

Inga pasididžiuodama rodo savo škotiškų namų valdas Glazgo pakraštyje: „Tai iš vietinės valdžios nuomojamas namas. [...] Mes čia gyvenam jau 10 metų.“

Tiesa, moteris nurodo vieną namo minusą – kai netoliese esančiame stadione vyksta futbolo rungtynės, būna pavojinga: „Tuomet geriausia būti namuose. Mes čia labai netoli nuo „Rangers“ klubo, kuris labai garsus. Vieni jų fanai normalūs, kiti – pakvaišę, prisigėrę alkoholio gali labai paprastai sukelti muštynes. Nepatiks jiems tavo marškinėlių spalva ir tai gali būti pretekstas muštis.“

Futbolu Tamoševičių šeimoje domisi nebent vaikai, o štai Ingai ir Valerijui didžiausia pramoga yra jų namo kieme stovinti pirtelė, kurią vyras įrengė savo rankomis. Kiekvieną sekmadienį pirtelėje vyksta lietuvių šeimynėlės maudynės. Kaimynai žino, kad tai šventas laikas, kai Tamoševičių negalima trukdyti.

Populiarus tarp lietuvių

„Kai atvažiavau, daugiausia žmonės eidavo dirbti į statybas. Tik po truputėlį žmonės pradėjo vairuoti sunkvežimius, bet kai pradėjo, daugelis perėjo prie šio darbo. Daug lietuvių norėjo dirbti šį darbą“, – pasakoja Vaidas.

Dabar Vaidas, kaip ir keli tūkstančiai kitų lietuvių, didžiuliu vilkiku skersai išilgai naršo po visas Jungtines Amerikos Valstijas. Kai iš Lietuvos 1994 metais Vaidas išvyko, pats tiksliai nežinojo, ką suras už Atlanto. Jis prisipažįsta neturėjęs jokio konkretaus tikslo, tiesiog norėjo išmėginti atsiradusią galimybę. Jo pusbrolis jau buvo išvažiavęs dirbti į Ameriką. Mokslus baigęs vyras sumanė aplankyti pusbrolį ir apžiūrėti Ameriką. Vaidas teigia nebuvęs tikras, ar išties turėjo tikslų pats apsigyventi JAV. Sako, kad tiesiog taip susiklostė aplinkybės.

Galiu pasakyti, kad išsiskyrėm tikriausiai dėl šito darbo. Tikriausiai atpranti vienas nuo kito, atitolsti, atsiranda kažkoks vakuumas. 

Tai, kad Amerika jį įsileido, buvo tarsi laimėjimas loterijoje. Tuo metu apie šią šalį svajojo tūkstančiai lietuvių, tačiau galimybę gaudavo tik retas. Vaidas buvo vienas jų. Jungtinių Valstijų ambasada patikėjo, kad ten jis keliauja tik kaip turistas.

„Mane lengvai praleido. Daug keliavau, kai dar gyvenau Lietuvoj: buvau Prancūzijoj, Vokietijoj buvau, Lenkijoj, Čekoslovakijoj. Kai nuvažiavau į konsulatą, konsulas pažiūrėjo, kad turiu daug vizų, todėl išdavė man vizą atvykti į Ameriką“, – savo sėkmę prisimena lietuvis.

Pasaulio šiek tiek matęs lietuvis prisipažįsta, kad nebuvo pamišęs dėl svajonių šalimi tituluotos Amerikos. „Daug kam Amerika atrodė kaip idealus pasaulis, o man tai buvo eilinė šalis. Ilgai jos negalėjau pamilti ir buvau čia tik todėl, kad uždirbčiau dolerių. Manęs Amerika nustebino. Lietuva jau buvo išsivadavusi iš tos stagnacijos, prekyboje – daugiau produktų, ne taip, kaip anksčiau, kokiais aštuoniasdešimt kažkelintais metais. Man labai didelio šoko nebuvo atvažiavus į Ameriką. Priėmiau viską normaliai“, – pirmuosius įspūdžius atvykus į svečią šalį prisiminė emigrantas.

Prieš daugiau nei dvidešimt metų susirasti darbo Amerikoje buvo itin paprasta. Ypač jeigu turėjai pažįstamų. Kai kas net keisdavo darbo vietas kartą per mėnesį. Kas nors nepatinka – pereini kitur. Tačiau Vaidas iškart gavo šiltą vietelę fabrike.

Iki šiol lengviausia Amerikoje gauti tokius darbus, kuriose reikia fizinės jėgos. Būtent tokias pareigas dažniausiai gauna atvykėliai iš Lietuvos. Amerikiečiai žino, kad mūsų šalies vyrai gerai fiziškai sudėti, kad jie nebijo didelių svorių ir niekada neverkia, kad kažkas jiems per sunku. Todėl iš baldų fabriko Vaidas pateko į geležinkelių fabriką, kur gamino bėgių pervažas ir jas montavo.

„Darbas kaip darbas. Nepasakyčiau, kad įdomus. Kiekvienas darbas turi savo pliusų ir minusų. Kai dirbau geležinkely, aišku, mažiau uždirbdavau, bet kiekvieną dieną būdavau namuose, grįždavau į namus. Dabar, kai važiuoju sunkvežimiu, išvažiuoju pirmadienį, o į namus grįžtu tiktai penktadienį“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „Emigrantai“ pasakoja lietuvis.

Ilinojaus valstijoje, kur įsikūrė Vaidas, tapti tolimųjų reisų vairuotojais anksčiau ar vėliau užsinori kone visi čia atvykę gyventi lietuviai. Bendruomenėje sklando legendos, koks romantiškas ir kaip gerai apmokamas šis darbas. Jau daugybę metų mūsų šalies vyrai nardo logistikos versle. Kai kurie tampa vadybininkais, kai kurie sandėlininkais, daugiausiai – vairuotojais. Savo pusbrolio pėdomis pasekęs juo tapo ir Vaidas.

Daug kam Amerika atrodė kaip idealus pasaulis, o man tai buvo eilinė šalis. Ilgai jos negalėjau pamilti ir buvau čia tik todėl, kad uždirbčiau dolerių.

„Yra specialios mokyklos, kuriose mokslas tuo metu kainavo apie 2000 dolerių. Sumoki, išlaikai teoriją, po to būna praktinis vairavimas. Dabar tikriausia gal pabrango, net nežinau, kiek dabar kainuoja. Bet tikriausia maždaug tiek“, – sako emigrantas.

Sunkvežimis kaip antri namai

Sunkvežimis Vaidui tapo ne tik darbo vieta, bet ir antrais namais. Vairuoti ilgus atstumus su itin didelių gabaritų vilkiku – jam jau gyvenimo būdas. Tiesa, vyras prisipažįsta, kad niekada nebuvo pagalvojęs, kad taps tolimųjų reisų vairuotoju.

„Nelabai kas nori priimti į darbą, jeigu neturi patirties. Tada irgi, kai bandžiau darbintis, daug kompanijų apskambinau, jos norėjo mažiausiai dvejų metų darbo patirties. Aš neturėjau jokios patirties, todėl įsidarbinau pas lietuvį į kompaniją. Įgijau patirtį ir po to jau gali kur tu nori įsidarbinti. O iš pradžių, kol patirties neturi, ribotos galimybės, negali bet kokios kompanijos pasirinkti ir dirbti, kur nori“, – apie darbo paieškas pradžioje LRT TELEVIZIJOS laidai „Emigrantai“ pasakoja lietuvis.

Karjeros pradžioje Vaidui sekėsi sunkiai, buvo net tokių kurioziškų situacijų, po kurių net manė, kad praras darbą. Tačiau niekas negimė viską mokėdamas – vis kartoja vyras ir sako, kad per kelis dešimtmečius, praleistus už vairo, labai patobulėjo.

Pradėjo nuosavą verslą

Iš pradžių lietuvis dirbo transportavimo kompanijoje, tačiau nusprendė iš jos išeiti ir pradėti nuosavą verslą. Dabar jis save vadina nepriklausomu vairuotoju.

„Iš pradžių kai įsidarbinau kompanijoj, važiavau su kompanijos mašina. Jeigu nusiperki savo mašiną, dirbi lygiai tą patį darbą, tiktai sau ir uždirbi dvigubai didesnius pinigus“, – aiškina Vaidas.

Tokių vairuotojų, kurie dirba kaip atskiri verslininkai, vis daugėja, sako Vaidas. Svarbiausia turėti sau priklausantį vilkiką. Jų kainos žvėriškos, todėl tenka imti nemažą paskolą iš banko. Vaidas įsitikinęs, kad imti paskolą nebuvo jokios rizikos, nes turint savo sunkvežimį užsakymai tiesiog pradės plaukti. Nors vairuotojų Amerikoje labai daug, jų visą laiką trūksta, todėl darbo visiems užtenka ir net su kaupu.

„Čia pats viskuo užsiimi. Iš interneto gali imti krovinius, užsakymus, susimoki irgi internetu. Bet aš turiu pažįstamą žmogų, kuris man dispečeriauja. Jis internetu užsako krovinį, o man nurodo, kur aš turiu važiuoti. (...) Aš jam už tą krovinį sumoku 10 proc. nuo bendros sumos“, – savo darbo principus atskleidžia lietuvis. 

Dispečeris – dar viena lietuvių itin pamėgta profesija Amerikoje. Jais tapę žmonės yra atsakingi už tolimųjų reisų vairuotojų užsakymus. Tai labai pelninga veikla, Vaidas sako, kad daugelis dispečerių per savaitę gali uždirbti apie 1000 dolerių ir net daugiau. Vairuotojams dispečeris naudingas tuo, kad gali nusiderėti. Tokia darbo schema yra ideali – sako Vaidas. Kada nori jis gali dirbti, kada nori – ilsėtis. Ir niekas niekada jam dėl nieko nepriekaištauja. Tačiau per daug tinginiauti vyras sau neleidžia. „Kol turiu sveikatos – noriu uždirbti kuo daugiau pinigų, kad vėliau galėčiau gyventi iš santaupų“, – sako Vaidas.

Susiduria su iššūkiais

Savo karjeros pradžioje Vaidas sunkiai galėjo įsivaizduoti, kaip visą savaitę nematyti namuose likusios žmonos, kaip nemiegoti savo lovoje. Tačiau galiausiai suprato, kad tokie žmogiški norai daug kainuoja. Tolimųjų reisų vairuotojo darbas labai romantiškas – įsitikinęs šis emigrantas. Ji sako, kad keliaudamas po šalį niekada nesijaučia vienišas, nuolat turi su kuo pakalbėti.

Paklaustas apie pavojus keliuose Vaidas tik nusišypso. Ir aiškina, kad Amerika – ne ta šalis, kurioje vilkikų krovinius kas nors vogtų. Čia per didelės bausmės, nusikaltėliai bijo rizikuoti.

„Jeigu pavargai, gali sustoti kur nori, aišku, yra įvairių rajonų ir čionai. Jeigu sustosi kokiam blogam rajone, gali visko nutikti. Bet jeigu važiuoji normaliame rajone, niekas tavęs neapiplėš, niekas neužpuls“, – saugumo situaciją apibūdina vyras.

Vaidas sako, kad vairuotojo kabina jam tarsi viešbučio apartamentai, kuriuose nieko netrūksta. Sunkvežimyje jis turi kelis fotelius, plačią lovą, šaldytuvą, spintelę,  mikrobangų krosnelę. Vyrui nėra skirtumo, ar miegoti lovoje namuose, ar čia – savo vilkiko viduje. Komfortas toks pats.

Amerikiečiai vairuotojai nemėgsta tokių kaip Vaidas. Amerikiečiai nelabai tolerantiškai žiūri į emigrantus, sako lietuvis, ir atskleidžia, kad vietiniai dažnai numuša krovinių kainas ir įžūliai konkuruoja dėl užsakymų.

Dėl darbo sugriuvo pirma santuoka

Vaidas prisipažįsta, kad dėl savo darbo prarado pirmąją žmoną. Būtent jo ilgos kelionės sugriovė jų santykius. Ilgainiui dingo romantika ir jausmai. „Dabar gyvenu su antra žmona. Su pirma žmona gyvenau, man atrodo, irgi lygiai tokį patį gyvenimą. Buvo ką tik gimęs vaikas. Išsiskyrėm su pirma žmona, kai sūnui buvo 4 su puse metų. Galiu pasakyti, kad išsiskyrėm tikriausiai dėl šito darbo. Tikriausiai atpranti vienas nuo kito, atitolsti, atsiranda kažkoks vakuumas. Galiu pasakyti, kad Amerikoj labai daug žmonių išsiskiria, gal net šios specialybės atstovų daugiausia išsiskiria. (...) Daugiausia moterys inicijuoja skyrybas Amerikoj, o ne vyrai“, – savo patirtis  LRT TELEVIZIJOS laidą „Emigrantai“ pasakoja lietuvis.

Su antrąja žmona vyras stengiasi nekartoti praeities klaidų ir bando nuolatos rodyti savo jausmus, sakyti komplimentus. Važinėti po Ameriką sunkvežimiu Vaidui neužtenka, į keliones jis leidžiasi ir su šeima. Sako, kad tai įspūdinga šalis, kurios valstijos – tarsi skirtingos šalys.

Anksčiau Vaidas stengėsi kuo daugiau laiko praleisti su lietuvių bendruomene JAV. Tačiau sako, kad bėgant laikui draugai išsiskiria ir bendri susitikimai tampa itin reti.

„Atsirado didelis atotrūkis tarp gyvenimo Lietuvoje ir čia... Amerikoje jau įpratau, įsigyvenau, čia kaip mano namai. Šiemet man sueis 50 metų, o anksčiau, kai visi buvom jauni (...) dažnai vieni pas kitus svečiuose lankydavomės, dažnai vieni pas kitus susibėgdavom, važiuodavom ir į gamtą, ir į kempingus kartu, ir laivais plaukdavom, valtis išsinuomodavome. Daug būdavo visokių aktyvių užsiėmimų. O dabar visiems apie 50 metų, (...) visi turi vaikus, kai kas jau turi anūkus. Dabar jau sėsliau pradėjo visi žmonės gyventi, labai retai kada susibėgam vieni pas kitus“, – apie pasikeitusius įpročius pasakoja emigrantas.

„Aną dieną net verkiau su drauge kalbėdama. Ji tai jau, žinoma, sėdi ir niekur neišeina, bet jei aš negalėsiu vairuoti, tai nežinau, kas mane prižiūrės, kas man atveš valgyti. Tas mane gąsdina. Aš vis tiek noriu kuo ilgiausiai čia [savo namuose] būti ir kuo ilgiausiai vairuoti“, – sako moteris.

Salomėja yra dipukė – taip vadinami per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo iš Lietuvos į Ameriką išvykę asmenys. Čikagoje ji jau 70 metų – nuo 1947-ųjų. Bėgdama nuo karo baisybių nusiaubtos Europos, Amerikoje Salomėja kardinaliai pakeitė savo gyvenimą. Iš Dievui atsidavusios vienuolės tapo šeimos moterimi, susituokė, užaugino du vaikus. Ir visą gyvenimą sunkiai dirbo, net buvo toks laikas, kai skaičiuodavo centus.

Man, kaimietei ir vaikiškai dar galvojančiai, Amerika buvo kažkas stebuklingo, nuostabaus.

Nors didžiąją gyvenimo dalį ji praleido Amerikoje, visą laiką save vadino ir tebevadina lietuve. Savo tautybe ji didžiuojasi labiau už bet ką kitą. Kalbėdama apie Lietuvą ji visada graudinasi ir meldžia aukščiausiojo, kad gyvenime dar pasitaikytų galimybė nukeliauti į gimtinę.

„Manėme, kad Amerika auksu išklota, kad čia viskas gerai, viskas gražu. Taip, su tokia mintimi ir važiavome. Juolab kad dar stovykloje būnant Amerika siuntė mums maistą. [...] Man, kaimietei ir vaikiškai dar galvojančiai, Amerika buvo kažkas stebuklingo, nuostabaus“, – apie lūkesčius prieš kelionę į JAV kalba Salomėja.

Teko kasti apkasus

Savo gyvenimo istoriją Salomėja atsimena su menkiausiomis detalėmis, su tiksliomis datomis ir net pavardėmis. Tos dienos, kai ji su kitomis jaunutėmis vienuolėmis iš Lietuvos nusprendė bėgti į Vakarus, jai iki šiol labai dažnai sapnuojasi.

„Nuvežė mus į vieną mokyklą, ten buvo šiaudinių čiužinių. Mus paguldė, kitą rytą davė kavos ir išvarė kasti apkasų. Ten kasėme turbūt iki lapkričio. Tada jau pradėjo apšaudyti tą vietą. Paskui nuvedė dar toliau į Vokietiją – vėl kasti apkasų. Ne tik tuos siaurus, bet ir tuos 6 m pločio ir 6 m gylio. Tada gyvulius išvarė iš tvarto, mus suguldė ten ant cementinių grindų su keletu apklotų“, – pasakoja „Emigrantų“ pašnekovė.

Kad pakliūtų į Vokietiją, vienuolės lietuvės buvo priverstos vergauti, o už pačius sunkiausius darbus beveik nieko negaudavo. Salomėja prisimena, kad visą laiką jausdavosi alkana: „Kai vakare grįždavome į stovyklą, duodavo sriubos, duonos davinį, cukraus, sviesto. Jeigu suvalgei viską vakare, tai iš ryto nieko negausi, tik kavos. Kartais su kita sesele, mano drauge, sustodavom pas ūkininkus paprašyti šmals – tai yra taukai.  Duodavo mums sumuštinuką.“

Tuo metu Salomėjai atrodė, kad tas košmaras nesibaigs niekada. Kuo toliau, tuo darėsi baisiau. Kelias, kuriuo ji keliavo į Vakarus, buvo aplaistytas krauju: „Matėme žmonių sudraskytų, sukapotų – baisu.“

Visi tais laikais svajojo apie Ameriką, sako Salomėja. Ir ji su kitomis vienuolėmis darė viską, kad tik ten papultų. Reikėjo gauti oficialų kvietimo raštą, kitaip niekas negalėdavo išvykti.

„Aš gavau 1947-aisiais metais pakvietimą seselėms važiuoti į Čikagą. Tada turėdavai turėti spanserį [rėmėją], kuris tave pakvietė, kuris suteiks pragyvenimą. O kitiems, kurie gyveno stovyklose, jei jo neturėjo, teko laukti“, – aiškina Salomėja.

Atsisakė vienuolystės

Keliauti į svajonių šalį tais laikais tekdavo laivais – perpildytais, pačiomis prasčiausiomis sąlygomis. Tačiau niekam tai nerūpėjo, žmonės buvo laimingi vien gavę galimybę pasiekti Ameriką.

„Dešimt dienų keliavome. Labai jau laukėm tą paskutinę naktį, kada pamatysim Niujorką. Ir apie pirmą valandą nakties pamatėme Atlanto pakrantę – taip jau gražiai apšviestą, lyg rojuje. Tai jau negalėjom miegoti. Kitą rytą jau pradėjo mus išleisti. Ir gavom tuoj pat, man rodos, po 10 ar 5 dolerius gyvenimo pradžiai. Ir seselės atvažiavo iš Filadelfijos, pasitiko mus, parsivežė namo. Tuoj pat vedėsi į krautuvę nupirkti batus ir drabužius, nes mes buvom apdriskę“, – prisimena Salomėja.

Vien pamatyti nuo šviesų ryškius Amerikos horizontus Salomėjai ir kitoms vienuolėms reiškė didžiausią gyvenime stebuklą. Viskas, kas ten vyko pirmosiomis dienomis, atrodė labai ypatingai.

„Pabuvome [Filadelfijoje] gal tik porą dienų, pasodino į traukinį, kur būdavo miegamieji viršuje. Tai irgi buvo labai įspūdinga – miegoti traukiny naktį ant lentynos“, – sako emigrantė.

Jaunutė vienuolė iš Lietuvos buvo nuolat siuntinėjama po visas Jungtines Amerikos Valstijas, po skirtingus vienuolynus, ten, kur vyresnėlėms pritrūkdavo pagalbos. Salomėja dešimt metų buvo atsidavusi Dievui vienuolė, tačiau po kelionės į Kalifornijos vienuolyną apsisprendė, kad nori grįžti visam laikui gyventi į Čikagą ir pradėti gyventi dėl savęs, ne tik dėl vienuolyno: „Archivyskupas pasakė: sesele, Dievas nori, kad mes visi būtume laimingi. Jei tu manai, kad tu būsi laiminga, mes atleisime tave nuo įžadų, bet jei apsispręsi, pajusi, kad padarei klaidą, galėsi grįžti atgal į vienuolyną.“

Dukra gimė per anksti

Išėjusi iš vienuolyno Salomėja tapo mokytoja. Ėmė daug bendrauti su kitais dipukais, dalyvauti jų renginiuose ir viename jų buvo supažindinta su savo gyvenimo meile Kaziu.

„Susipažinom ir po metų susituokėme. Tuomet buvau 21-erių. Po metų gimė pirmoji dukrelė. Vyras, kai dar nebuvome vedę, nusipirko pirmą naują automobilį. Visas santaupas sukišo į jį, tad neturėjom pinigų. Aš dar nedirbau, tai irgi neturėjau pinigų. Mergaitę turėjom palikti ligoninėje, nes ji gimė 6 savaitėmis per anksti. Manęs nelaikė ligoninėje kartu su ja, nes taip išėjo, kad vaikas, gimęs prieš laiką, nėra apdraustas. Ten, kur vyras dirbo, tokiu atveju draudimo nedavė“, – prisimena moteris.

Šeimyninio gyvenimo pradžia buvo labai sunki, Salomėją su vyru spaudė ne tik skolos, bet ir dukrytės sveikatos problemos: „Vieną naktį kažkas beldžia į duris. Policija. Skambino iš ligoninės, kur mergaitė yra, kad jai reikia kraujo perpylimo, [...] kad mes turim greitai paskambinti į ligoninę, duoti jiems leidimą tą padaryti. Tai įsivaizduojat, kokia pradžia buvo... Viena nelaimė po kitos.“

Nors buvo sunkus laikotarpis, netrukus Salomėja pastojo antrą kartą ir susilaukė sūnaus.

„Abudu dirbom. Mano vyras, kai susituokėme, lankė elektriko kursus. Ir pirmajame darbe jam mokėjo 50 centų už valandą. Tai labai mažai. Kai pamatė, kad jis moka šitą amatą, pradėjo kelti iki 75 centų“, – pasakoja „Emigrantų“ pašnekovė.

Salomėja trisdešimt metų Čikagos mokyklose išdirbo anglų kalbos mokytoja, o savaitgaliais lietuvių kalbos mokydavo dipukų vaikus: „Išėjau į pensiją 61-erių. Anksčiau, nes man nusibodo ir nebuvo reikalo. Jau viskas buvo apmokėta – ir automobilis, ir namas.“

Gyvenimas Amerikoje – tai sunkus ir juodas darbas, sako Salomėja. Ir priduria, kad meluoja tie, kurie teigia, kad šioje šalyje labai lengva. Atostogos čia – prabangos dalykas, kurias jos šeima sau leisdavo labai retai: „Galų gale mane vaikai prikalbino – mama, tu turi kur nors keliauti. Na, tai į Karibų salas laivu. Tai buvo vienintelės mano viso gyvenimo atostogos, kai aš galėjau džiaugtis ir būti laisva. Nes prieš tai, kai keliaudavom su palapine, tai kokios man atostogos? Pagamini maistą, vaikai ir vyras pavalgė ir eina sau, o aš vėl turiu darbo.“

Kelionė kruiziniu laivu buvo prieš 30 metų, o po to moteris niekur nekeliavo. „Neturiu su kuo. Mano sūnus visą laiką sako – mama, tu keliauk. Na, su kuo aš keliausiu? Su nepažįstamais žmonėmis kažkaip nesiriša draugystė“, – neslepia Salomėja.

Rajone – vis dažnesni susišaudymai

Prieš devynis metus mirus Salomėjos vyrui Kaziui, moteris savo dideliame name Čikagoje liko visai viena. Vaikai sukūrę šeimas gyvena toli nuo jos. Salomėja jaudinasi, kad rajonas, kuriame ji gyvena, darosi vis labiau pavojingas – vis dažnesni susišaudymai tarp narkotikų prekeivių.

„Sūnus sako – mama, tu jau niekur neik vakare, nes daugiausiai vakare būna [susišaudymai]. Vieną kartą ir vidury dienos buvo. [...] Aš jau išmokau iš televizijos – tik neikite prie lango, kai girdite susišaudymą, nes gali ir jums tekti. [...] Čia nėra gerai, ir labai dažnai sūnus sako, kad laikas iš čia išeiti. Bet namai yra namai. Nenoriu palikti, bet kai negalėsiu vairuoti, tai teks“, – sako Salomėja.

Būtent vairavimas yra didžiausias Salomėjai likęs malonumas. Ji didžiuodamasi „Emigrantams“ rodo savo garažą ir automobilį ir pasakoja, kad teises turi jau 52 metus.

Jeigu prarasčiau vairavimo teises, kas manimi rūpintųsi?

„Dabar, kai mano širdelė pradėjo šlubuoti, praradau pasitikėjimą savimi. O kas, jei blogai pasidarytų kelyje? Eisiu pas kardiologą. Aš nežinojau, kad kažkas yra negero. [...] Kai sueina 75 metai, tai kiekvienais metais turi atnaujinti teises ir gauti iš akių daktaro pažymėjimą, kad viskas gerai“, – pasakoja Salomėja.

Moteris stengiasi rinktis kuo trumpesnius maršrutus, kad važinėdama itin apkrautais Čikagos keliais nepervargtų. Juk kamščiai čia kartais trunka net po kelias valandas ir reikalauja daug nervų.

„Važiuoju į parduotuvę maisto nusipirkti, pas sūnų. Aplinkkeliais man trunka tik 45 min. nuvažiuoti pas sūnų, bet dabar aš vengiu važiuoti. Stengiuosi nepapulti į bėdą. Jeigu prarasčiau vairavimo teises, kas manimi rūpintųsi? Mano sūnus su savo šeima užsiėmęs. [...] Nereikia maišytis, kai didelis judėjimas gatvėse, ypatingai meksikiečių jaunimas, kai pamato, kad sena moteriškė vairuoja, mauna nesiskaitydamas su taisyklėmis. Žodžiu, man reikia saugotis“, – tvirtina moteris.

Dalį namo nuomoja

Devyniasdešimtmečių vairuotojų Amerikoje yra tūkstančiai, kai kas teises išlaiko net ir iki šimto metų. Salomėja tikisi, kad ir jai taip pasiseks.

Tačiau ne tik dėl vairavimo teisių pergyvena Salomėja. Vis dažniau ji pagalvoja, kad netrukus pasidarys sunku gyventi vienai, kad reikės pagalbos. Tokiu atveju jai tektų išsikelti iš savo didelio namo: „Sūnus turi tris vaikus, tai nėra kur. Be to, aš nemėgstu su jaunimu.“

Persikelti iš erdvaus nuosavo namo, kuriame yra 6 kambariai, į seneliams skirtą įstaigą Salomėjai būtų nemažas smūgis.

Kad namą būtų pigiau išlaikyti, pusę jo Salomėja nusprendė nuomoti. Juk Čikagoje nuomos kainos labai didelės, ir iš to galima neblogai užsidirbti: „Nuomininkę aš turiu. Nuomoju antrą aukštą. Ir rūsyje ji turi teisę skalbtis. Labai daug skalbiasi – tai vandens sąskaita labai didelė, bet ji prisideda prie mokėjimo už vandenį“, – sako Salomėja, kuri nuomoja dalį namo meksikietei moteriai su dukromis.

Norėdama save pasaugoti Salomėja stengiasi pati netvarkyti namų, tam ji pasisamdo padėjėjų, kurios čia užsuka kartą per savaitę. „Praėjusią savaitę turėjau vieną moterį, kuri kiemelį apšvarino, apkarpė peržydėjusias gėles. Paskui prieš porą savaičių langus plovė.“

Ši dipukė neslepia, kad kuo toliau – tuo gyventi darosi sunkiau: kamuoja sveikatos bėdos, ėmė šlubuoti klausa.

Kai aplinkui visiems taip sunku, Salomėja nori ištiesti pagalbos ranką – ne tik savo draugams ir draugėms, bet ir nepažįstamiems. Jau daug metų ji yra didelė įvairių labdaros organizacijų rėmėja. Jos pagalbos sulaukia ne tik amerikiečiai, bet ir lietuviai: „Jėzuitus [paremiu]. Praėjusį mėnesį išsiunčiau 300 dolerių jėzuitų gimnazijoms Kaune.“ Tačiau Salomėją labai pykdo už labdarą gaunamos dovanos – viską, ką gauna, ji stengiasi siųsti atgal, nes iš skurstančių organizacijų pati nieko gauti nenori.

Abejoja, ar dar bent kartą pavyks grįžti į Lietuvą

Salomėja sako, kad pati savo gyvenimu skųstis tikrai negali. Jos šaldytuvas visada pilnas mėgstamiausių valgių, nusiperka visko, ko tik nori.

„Ką aš mėgstu? Nieko ypatingo. Vištieną, kiaulieną, vokiškas dešras. Jos geresnės nei lenkiškos – skonis geresnis. O lietuviškos dešros labai toli nuo čia. Būdavo Market parke, bet išsikėlė“, – sako Salomėja.

Lietuviškas skonis, Lietuva – nuolat Salomėjos mintyse. Savo šalimi ji be galo didžiuojasi. Tik liūdi, kad taip niekada ten ir neteko grįžti gyventi.

„Visada manėm, kad grįšim, bet kas atsitinka, kai vaikai pradeda eiti į mokslus? Čia lietuviškai mokindamasis, negausi tarnybos Lietuvoj“, – mano moteris.

Anksčiau Salomėja stengėsi kuo dažniau sugrįžti į Lietuvą, šalį parodyti ir Amerikoje gimusiems vaikams: „1975-aisiais, kai jau turėjau du vaikučius, nuvažiavau jų parodyti savo tėvams. Tėvas dar buvo gyvas, bet jau turėjo Alzheimerio ligą. Tai galbūt jis labai gerai neatsiminė, o mama dar daug metų išgyveno, mirė 92-ejų. Kartu aš galvojau, kad ir man teks taip ilgai gyventi. [...] Bet nėra džiaugsmas gyventi senai.“

Praėjusiais metais Lietuvoje atšventusi savo 90-ąjį gimtadienį, Salomėja abejoja, ar dar kada nors pavyks parskristi iki gimtinės. Bet jeigu leis sveikata – pažada, kad tą būtinai padarys.

„Labai sunku skristi per Atlantą – 8 valandas išsėdėti. Aš visada imu vietą prie tako, nes man reikia pavaikščioti, labai strėnas skauda, jeigu ilgai sėdžiu. Aš dar turiu seserį tėviškėj, kitą seserį turiu Klaipėdoj, vakar daugiau kaip valandą laiko kalbėjom. Vieną kartą per mėnesį taip kalbam. Žodžiu, turime kontaktą, bendraujam“, – sako Salomėja.

Laida „Emigrantai“ – kiekvieną antradienį 19:30 val. per LRT TELEVIZIJĄ.