Su kuo jūs asocijuojate žodį „vasara“? Aš – su ankstyvos vaikystės vasaromis pas močiutę. Tada atstumas nuo Kauno iki Skirsnemunės buvo nepakeliamai ilgas, bet ten, Skirsnemunėje, prie bažnyčios be pertrūkių derėjo gervuogės; močiutė mus, keturis skirtingo amžiaus anūkus, mylėjo be jokių išlygų; ten po maudynių Nemune su sese žiūrėdavome į debesis, o kai būdavo labai karšta,  eidavome į bažnyčią atsivėsinti ir pažiūrėti, kaip meistras aukso spalva ryškina šventųjų apsiaustus ir aksesuarus. Ten dienas ženklindavo tik pieno kanunė, vakarais parsinešta iš kaimynės. Vasara ten atrodė begalinė.

Dabar gi laikmetis kitas ir atostogos kitokios, tačiau malonumas  neskubėti turi kažką esminiai bendro su ir vasara, ir su atostogomis. Vienas faktorius – saulė – mus jau veikia pozityviai.  Daugiau saulės – daugiau neuronešiklio seratonino, suteikiančio mums laimės pojūtį.

O ką veiksime, kai ilsėsimės, kai, regis, nieko neveiksime? Mūsų smegenys dirba be pertraukų, tad štai neįpareigojantis pasiūlymas – skirti laiko sau ir pasimatuoti, kiek brandūs, autentiški mūsų santykiai su savimi ir aplinkiniais.

Itin paprastam saviauditui siūlomas štai toks planelis. Pirmiausia įveritinkime, kiek savarankiški esame. Šiuo atveju nesvarbu, kaip seniai išsikraustėme iš tėvų namų, kiek laiko patys apmokame visas savo sąskaitas. Svarbu, kiek savarankiškai mes sugebame mąstyti, kiek išlavintas mūsų vidinis balsas. Kelias į savarankiškumą – tai vidinio balso ugdymas, tai sąmoningas savų minčių atskyrimas nuo nerimo, ką apie mus galvoja kiti.

Mums reikia aiškumo: kas mes esame, ką mes galvojame, ko ir kodėl mes norime. Trys klausimai – tiek galime sau užduoti per atostgas.

Pirmasis klausimas. Kokia mano nuomonė? Įsivardinkime savo esmines nuostatas ir vertybes. Daugybė žmonių to padaryti negali, nes įprato kartoti girdėtas tėvų, vaikų, kolegų frazes. Jos, deja, nei labai gilios, nei asmeniškai išgyventos, nei išdiskutuotos. Tiesiog nugirstos ir daugmaž tinkamos. O mums reikia aiškumo.

Antrasis klausimas. Ko aš noriu? Paprasta – tereikia apsibrėžti savus norus ir juos deramu būdu iškomunikuoti mums rūpimiems žmonėms. Jei kritiškai įvertinsime realybę, pastebėsime, kiek dažnai mes valdome savas emocijas, kylančias reaguojant į kitų norus.

Rezultatas – išsiugdytas kaltės jausmas, jei neatliksime ko iš mūsų tikisi kiti. Visgi  būtų idealu aiškiai suderinti lūkesčius su mūsų norais. Mums reikia aiškumo. Miglotas partnerio priekaištas „noriu, kad tu manimi labiau rūpintumeisi” po diskusijų galėtų pavirsti į, pavyzdžiui, „norėčiau, kad tu paskambintum man kartą per dieną”.

Trečiasis klausimas. Kas mane motyvuoja? Reikėtų išmokti skirti dvi varomąsias jėgas: aukštesniąją motyvaciją (geruosius motyvus) ir žemesniąją motyvaciją (tikrąsias priežastis).   Aukštesnioji  motyvacija kyla iš mūsų aukštesniojo „aš” – asmens, kuriuo įsivaizduojame esą ar norėtume būti. Žemesnioji motyvacija kyla iš mūsų žemojo „aš”, kurį stimuliuoja kaltė, netikrumas, pavydas. Pavyzdžiui, kritikuojame kolegą. Gerasis motyvas – padėti jam tobulėti. Tikrasis – sumenkinti jį, tuo pačiu sureikšminti save.

Svarbu atskirti, kas mus skatina veikti. Žemesnių motyvų „atjungti” neįmanoma, tačiau galima išmokti juos valdyti, o ne leisti jiems valdyti mus.

Mums reikia aiškumo – pamatyti tikrąjį save. Atkreipę dėmesį į kasdienius mažus sprendimus, galime save transformuoti net ir per atostogs. Mūsų smegenys padirbės.  Bus proga patirti dar daugiau laimės. Juk laimė, kaip žavingai kartoja charizmatiškoji mokslininkė Urtė Neniškytė – pakankamas endorfinų kiekis.

Kai mokslo metų pabaigoje suvedu rezultatus studentų progresui pamatuoti, vis grįžtu prie vidinių pasvarstymų apie vertinimo objektyvumą, jo svarbą, reikšmę bei įtaką jaunų žmonių ateičiai. Tuo pačiu pasitikrinu, kiek pati tikiu edukacija.

Puikioji mano darbo dalis – ruoštis paskaitoms. Ieškoti naujesnės informacijos, sudėlioti taip, kad sietųsi su jau patekta, vizualizuoti ir galiausiai pristatyti ją.

Vertinimo prievolė man sunkiausia ir nemaloniausia. Kaip atskirti ribą tarp septyneto ir aštuoneto? Tarp šešeto ir septyneto?

Net ir susikūrus sau aiškią vertinimo logiką, nėra paprasta jos laikytis.

Lengvai pavydėdama galvoju, kad tiksliuosius mokslus dėstantiems daug  paprasčiau. Uždavinys įvertinamas balais. Supliusuoji rezultatus – ir viskas aišku.

Socialinių mokslų dalykai sunkiai suskaičiuojami.

Egzaminas rašomas raštu. Kaip vertinti rašto darbą, kuriame su faktais lyg ir neblogai, o rašybos klaidų labai daug? Nebeskaičiuoju skyrybos, žodyno, stiliaus paklydimų. Bet rašyba?! Ar teisinga mažinti pažymį, jei žmogus atėjo į aukštąją mokyklą su itin prastu raštingumu?

Keletas universitetų, kuriuose teko ilgėliau padirbėti ne Lietuvoje, griežtai žiūri į studentų dalyvavimą paskaitose. Lankomumas nesiekia 75 proc. – egzamino nelaikysi, kartosi kursą. Mūsuose nėra aiškios ir tvirtos nuostatos, ir tam galima rasti pateisinimų. Akivaizdu, kad yra visokių studentų. Pavyzdžiui:

– Ne visi įstoja mokytis; daliai tiesiog reikia diplomo. Kam? Nelabai aišku.

– Ne visi, kurie įstoja mokytis, gali tam skirti visą laiką ir dėmesį, nes turi save dalinai ar visiškai išlaikyti; su darbdaviais nepasiginčysi.

Dar yra savęs ieškantieji. Tokiems dažnu atveju jokia paskaita nėra įdomi.

Tie, kuriems svarbios tiek žinios, tiek vertinimas, net ir dirbdami atranda būdų balansuoti šiose svarstyklėse.

Bėdelė yra tie, kuriems patiems neaišku, ką veikia auditorijose, arba tie, kurie tiesiog atėjo diplomo su geriausiais įmanomais įvertinimais.

Mano darbo dalis įvertinti ir tokių žinias bei pažangą. Skirti jiems laiko, dėmesio, būti objektyvia. Vis bandau įvairias strategijas, tikėdamasi rasti aukso vidurį. Suprasdama, kad egzamininis stresas nieko bendra neturi su galimais gerais rezultatais, šįkart išbandžiau tokį eksperimentą: pasiūliau patiems pasirinkti du klausimus iš nuo semestro pradžios žinomo sąrašo. Rašykite apie tai, ką žinote geriausiai.

Sakoma, kad kol sugebi stebėtis, tol esi jaunas. Net trečdalis suteikė man galimybę stebėtis, nes net trečdalis mano mokytinių pasirinko du identiškus klausimus ir juos aprašė su identiškomis fakto klaidomis.

Išvados būtų tokios:

– jie nusirašė nuo vieno šaltinio, bet tikrai ne nuo mano skaidrių;

– jie net nemoka pasirinkti iš sąrašo, kokiais klausimais tikrai gali pasisakyti.

Ar tai reiškia, kad ta grupė lygiai vienodai negali pasisakyti jokiais per pusmetį pristatytais klausimais? Tai kiek ir ko verta malonioji mano darbo dalis – pasiruošimas paskaitoms?

Galbūt neverta tiek gilintis? Kai prisimenu savo kadais gautus vertinimus, žiūriu į tai ramiai. Nors būta visko – ir improvizacijų iš mano pusės, ir ne visad aiškių vertinimų. Tikra laimė, kad mano tėvai nekeldavo neadekvačių bangų už gautus pažymius, kai dar mokiausi mokykloje, tikra laimė, kad pati gan anksti supratau: formalaus švietimo vertinimai nebūtinai turi esminės įtakos tolimesniuose gyvenimo vingiuose.

Abejonės – natūrali kiekvieno darbo dalis. Tai ir abejoju sau, ar mano vertinimai padeda tobulėti maniesiems studentams? Kokia turėtų būti edukacija, kuria giluminiai tikėtų, ja vertybe laikytų studentas, dėstytojas, darbdavys, tėvai?

Raimondos Agnės Medeišienės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Kiek kartų esame nuvilti lūkesčių iš asmenų, kurių gimimo metai, diplomai, moksliniai laipsniai ar statusas visuomenėje  turėtų liudyti brandą. Tačiau realybėje – tik nepagrįstos asmeninės ambicijos.

Kartais nutinka priešingai – susipažįsti su jaunu kolega, mintyse duodi jam erdvės, nes dėl savo amžiaus toks greitai reikalų nesupras, teks aiškinti ilgai ir kantriai... Bet – dirbi ir džiaugiesi, nes žmogaus branda akivaizdžiai lenkia metus, įrašytus asmens dokumente.

Tapimas suaugusiuoju reiškia perėjimą prie aukštesnių vystymosi stadijų, kai žinome apie save daugiau, gebame kontroliuoti savo elgesį, geriau valdome santykius bei mus veikiančius socialinius veiksnius. Ir tas nebūtinai susijęs su biologiniais metais.

Dr. Robertas Keganas, ilgametis Harvardo universiteto psichologas, gilinęsis į suaugusiųjų ugdymo teorijas, teigia, kad suaugusieji, kaip ir vaikai, pereina 5 skirtingus vystymosi etapus. Buvimas konkrečiame etape apibrėžia asmens ir pasaulio santykį.

Dauguma – apie 65 proc. visų suaugusiųjų, konstatuoja mokslininkas, niekada neperžengia trečiojo etapo. Jie pristinga savarankiško savęs suvokimo, jie užstringa galvojime kaip čia įtikti juos matantiems bei vertinantiems.

Ši teorija sako, kad suaugusiųjų augimas matuojamas per asmenines transformacijas.  Tik transformacijos būdu mes galime pereiti prie aukštesnių vystymosi stadijų. Dėl to išgyventos asmeninės tragedijos gali būti staigaus vystymosi šuolio priežastis. Daugelis mano, kad būti suaugusiu reiškia kuo geriau atlikti būtinas ar jam deleguotas funkcijas. Mokslininkas nesutinka ir teigia, kad suaugusiesiems nebūtina prikrauti į žinių konteinerį daugiau naujos informacijos; daug svarbiau keisti faktinę žinių konteinerio formą. Tas, be abejonės, sudėtingiau.

Prisiminkite kadais, gal net mokykloje prievartos būdu skaitytą knygą, kurią po ilgo laiko su malonumu pervertėte iš naujo. Ta pati knyga, ta pati kalba, tačiau dabar jūs ją, o ir pasaulį, suprantate kitaip. Transformacija įvyko!

Kitas svarbus virsmas – iš būvio, kur esame kontroliuojami, į būvį, kai dalykus imame kontroliuoti patys. Daugiau savo gyvenime prisiimtos atsakomybės, daugiau sąmoningo gebėjimo perimti kontrolę, matyti ir vertinti save iš šalies, daugiau pasirinkto veikimo būdo ar elgesio leidžia aiškiau matyti pasaulį, save ir žmones jame.

Nepaprasta kelionė nuo pirmojo, impulsyvaus proto etapo, kai svarbiausia tenkinti savo poreikius, interesus, troškimus, iki penktojo, save transformuojančio, proto etapo.

Kaip atpažinti tą penktąjį brandos lygmenį, kurį pasiekia vos 1 proc. suaugusiųjų?

Toks asmuo turi savarankiškumą, tapatybę ir aiškią ideologiją. Jis pajėgus veikti savarankiškai, tačiau, jei reikia, pasirenka paklusti kito autoritetui. Tai asmuo, pajėgus abejoti tiek savimi, tiek pripažintu autoritetu.  Tai asmuo, nebeįkalintas savo tapatybėje. Jis mato gyvenimo kompleksiškumą ir yra atviras kitoms galimybėmis.  Jis mato dalykus iš daugybės skirtingų perspektyvų. Gyvenimo aplinkybės nuolat keičiasi; mūsų identitetas turi keistis.

Norintys pasigilinti į visus 5 dr. R. Kegano aprašytus suaugusiųjų vystymosi etapus nesunkiai ras šaltinius.

Žvelgiant iš šios teorijos perspektyvos aiškėja, kodėl tokie būtini ir trokštami mūsų visuomenėje pokyčiai vyksta daug lėčiau nei norėtųsi.

Ar dabar, kai darbinėje, asmeninėje aplinkoje identifikuojame suaugusiuosius, esančius pakankamai žemame vystymosi etape, mums palengvėja? Vargu bau: jų veiksmai nesikeis, kol jie patys tam nedės sąmoningų pastangų, o mums skirt būti šalia. Vienok dr. R. Keganas primena, jog visi mes manome esą aukštesniame etape nei yra iš tikrųjų. Tačiau suvokdami aplinkybes bei įsivertinę, kur yra jie ir kur esame mes, galime konstruoti savo elgesį, apsaugoti savo jausmus bei emocijas nuo mus išbalansuojančių trikdžių.

Raimondos Agnės Medeišienės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Stebėdama juos bandau spėti, ko jie tikisi iš gyvenimo, iš aplinkinių, iš valstybės, iš pasaulio. Kokią ateitį jie kurs, kaip aktyviai jie patys dalyvaus toje ateityje.

Pristatau savo labai subjektyvų tyrimėlį. Gal ir nėra čia ko atsiprašinėti bei kuklintis – dauguma tyrimų yra pakankamai subjektyvūs.

Mano studentai 19–28 m., pasirinkę socialinius mokslus. Procentaliai dominuoja merginos (maždaug ~ 70 proc.), kita dalis, kaip ir galima nuspėti, vyrukai.

Muzika – absoliučiai juos vienijanti tema. Dauguma vyrukų muzikuoja laisvalaikiu, nors savo ateities su muzika nesieja.

Festivalių kultūra jiems ypač patraukli. Daugiau kaip 80 proc. jų dalyvavo ar dalyvauja šio tipo renginiuose tiek Lietuvoje, tiek artimajame užsienyje. Net „Visagino Country“, kuris, regis, orientuojasi į vyrėlesnę auditoriją, turi fanų tarp jaunų žmonių.

Filmai – kita stipri jungtis. Bent 40 proc.  jų susipažinę ir su dabartine lietuviška produkcija. Įdomu, kad jie pozityviai vertina lietuviškus filmus, skatinančius patriotinius jausmus.

Profesionalus teatras ženkliai pralaimi aukščiau minėtoms pramogoms. Tik 15 proc. mano respondentų pastoviai lankosi spektakliuose.

Politika domisi ir gali diskutuoti aktualiais klausimais vos vienas kitas. Tiksliau – vos viena kita, nes tie 5 proc. – išskirtinai merginos.

Skaitančių pasitaiko ir netgi, sakyčiau, truputį daugėja. Jei pastaruosius metus buvau susitaikiusi, jog paskaitoje aš pasakoju apie knygas, šiais mokslo metais mes jau pasikalbame apie knygas.

Saviraiška jiems svarbu. Šokių kolektyvo pasirodymas, vaidinimas miestelio kultūros namuose iškart įgyja kitą vertę, jei respondentas buvo dalyvis, ne tik žiūrovas.

Daugėja besidominčių darniu vystymusi, tačiau procentas katastrofiškai mažas lyginant su informacijos gausa ir klausimo aktualumu. Labiausiai šių idėjų jauni žmonės būna įkvėpti padalyvavę kokiame nors projekte užsienyje; grįžus dar kurį laiką užsidegimas išlieka, tačiau aplinka – sąlygos bendrabutyje bei nuostatos pačiose ugdymo institucijose – greitai nusodina įkarštį. Čia aplinkosauga – tik dėstomas dalykas, o ne nuosekliai  įgyvendinama praktika.

Kas itin pozityviai stebina – jaunimas aktyviai inicijuoja socialines akcijas ar prisideda prie jų savanoriaudami. Bent pusė studentų, su kuriais šiais mokslo metais bendrauju, skiria savo laiką vaikams, augantiems socialiai pažeidžiamose šeimose, savanoriauja gyvūnų prieglaudose. Jaunimas jau turi patirties „pramušinėti“ savo iniciatyvas savivaldybėse, seniūnijose ir žino, kaip dalykai veikia.

Tendencija, verta pasvarstymų – daugiau nei 80 proc. studentų dirba, kad  palengvintų finansinę naštą tėvams ir galėtų bent dalinai ar visiškai save išlaikyti. Taip sakant, sveika, realybe, net labai besiskirianti nuo dangiškųjų migdolų, pristatomų aukštojo mokslo įstaigose.

Buvo metas, kai susierzindavau dėl studentų atsiprašinėjimo iš paskaitų,  prašymų nukelti atsiskaitymus dėl darbų. Dabar gi reaguoju ramiau. Puikiai suprantu, kad ne visi vėlavimai, neatvykimai yra tiesiogiai susiję su darbais. Visgi manau, kad didesnioji dalis yra objektyvūs, ir manau, kad tokią realybę būtina labai rimtai priimti domėn. Nepaprasta studentui išgyventi nedirbant. Studijoms laikas ribotas. Darbdaviai nėra labdaros teikėjai. Paskaitose pateikiama informacija turi būti itin apgalvota.

Tokia tad trumpa mano studentų stebėjimų apžvalga. Tolesnėje perspektyvoje pamatysime, ką mes, turėję privilegiją būti greta, kai jie mokėsi, buvome pajėgūs perteikti.

Šio forumo tema „Lietuvos mokykla – atvira pasauliui“.

Dviejų dienų forumo programą sudarė keturios akivaizdžios tezės, akivaizdūs faktai: Idėjos migruoja; žmonės migruoja; šiuolaikiniai demografiniai procesai veikia šeimą; jausmas, kad priklausome bendruomenei, su kuria mus sieja bendra tapatybė, vertybės, yra svarbus mums visiems.

Tai buvo forumas apie migraciją. Emigraciją. Reemigraciją. Tai buvo geras diagnostinis  dviejų dienų kalbėjimasis, kaip keičiasi mokykla mokiniams migruojant ir didėjant jų įvairovei, kiek Lietuvos mokykla yra atvira įvairiems mokiniams, kaip mokykla turėtų ugdyti po visą pasaulį pasklindančius tautiečius, ar ji realiai padeda į gimtinę sugrįžtantiems bendrapiliečiams.

Kiekvieną dieną forumas sutraukė po 300 dalyvių. Jame dalyvavo apie 60 Lietuvos mokyklų vadovų, po daugiau kaip 30 mokytojų ir universitetų bei kolegijų atstovų, 40 skirtingų savivaldybių atstovų, dirbančių švietimo srityje. Pusšimtis užsienio lietuvių atvyko iš 24 šalių ir 4 kontinentų (Europa, Šiaurės ir Pietų Amerika, Australija). Jie atstovavo 58 organizacijas – tai lietuvių mokyklos, lietuvių šeštadieninės mokyklos, lietuvių vaikų klubai, stovyklos, bendrijos, centrai, šokių ir dainų ansambliai…

Forumo siekis – atskleisti temas turint minty konkretų žmogų, ne statistinį vienetą, – pasitvirtino. Renginyje – ir čia šio forumo specifika – buvo pristatomi konkretūs asmeniniai atvejai, tokios mini atvejo analizės su pozityviomis ir nelabai patirtimis, su vertingais pasiūlymais, kaip spręsti situaciją, kaip ją apibendrinti, kad būtų galima padėti kitiems.

Matant tokią spalvingą dalyvių įvairovę, galvoje sukosi klausimas  – kiek yra Lietuvų? 

Prie kavos pasikalbėjome su VšĮ „Tarptautinė Amerikos mokykla Vilniuje“ (AISV), veikiančios Vilniuje nuo 1993 m., direktore ir sutarėme, kad mes –  ji ir aš – gyvename skirtinguose Vilniuose, nes kasdien sprendžiame visiškai kitokias problemas dirbdamos toje pačioje švietimo srity tame pačiame mieste. O ką bekalbėti apie kitus miestus, miestelius ir kaimo vietoves…

Australijoje gyvenanti mūsų tautietė, dirbanti taškuose, kur vietinės kalbos nemokantis mokinukas yra kasdienybė, apstulbo, kad iš svetur sugrįžęs lietuviukas dėl nepakankamo kalbos mokėjimo mokykloje patiria rimtas įtampas, net patyčias, ir konstatavo:  „Jūs tikrai neturite rimtų rūpesčių.“

Na taip, toks mokinys neįtelpa į aprašytus Bendrųjų programų ir išsilavinimo standartus, jo mokymosi rodikliai muša bendrus mokyklos reitingus. Tačiau negi tai yra didžioji tragedija?

Emigracija palietė praktiškai kiekvieną Lietuvos šeimą. Ir čia jei ne tragedija, tai bent jau drama.

Tai kaip stiprinti jausmą, kad priklausome bendruomenei, su kuria jus sieja bendra tapatybė, vertybės?

Prezidentė kviečia rinktis Lietuvą, tačiau pripažįsta, kad valstybė turi siekti, kad sugrįžimas ir įsikūrimas turi būti draugiškesnis. Kad visos šalies institucijos, verslas ir su tuo dirbančios nevyriausybinės organizacijos privalo veikti išvien. O kaip? Tą teks patiems išsiaiškinti ir įgyvendinti. Nes klasika primena – skęstančiųjų gelbėjimasis yra pačių skęstančiųjų reikalas.

Galima, žinoma, apsimesti, kad nieko neįvyko – na, dar vienas renginys, surengtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio šviesoje. Be fanfarų prasidėjęs, nebus ir išsamiai pristatytas visų vietos medijų.

Tačiau galima įžvelgti metaforą: forumas vyko kalendorinės žiemos ir pavasario sankirtoje. Net ir išrankiausieji dalyviai renginį įvertino kaip sėkmingą. Drąsi pradžia preparuoti nepatogias temas padaryta. Dalis dalyvių susidėlios galvoje planus (nes neturintis plano paprastai susiplanuoja nesėkmę) ir imsis veiksmų. Labai padėtų neformalizuotas, nelozunginis palaikymas valstybiniu lygiu, realiais darbais įrodant, kad kiekvienas Lietuvos pilietis, kur jis bebūtų, yra svarbus. Tas, kuris išdrįso išvykti, tas, kuris išdrįso pasilikti, ir tas, kuris išdrįso grįžti. 

Algis Mickūnas, periodiškai Lietuvoje viešintis Ohajo universiteto filosofijos profesorius, sako, kad  „kiekvienas lietuvis, jei tik galėtų, gyventų vienkiemyje“. Tokie jau esame, mums gera atsiriboti, atsitverti sienomis, tvoromis ar bent aukštesnėmis gyvatvorėmis.

Mūsų „Tautiškoje giesmėje“ skambanti frazė „vienybė težydi“ vis dar yra siekiamybė, bet kas žino, gal ją dažniau kartodami imsime ir sau tą įsikalbėsime.

Nes yra momentų, kai jaučiamės „vieningi iš naujo“, – pavyzdžiui, kai sekasi mūsų sportininkams, o ypač – krepšininkams;  kai Liepos mėn. 6 d. būdami kur nors toli nuo mažyčio geografinio taškelio, Lietuva vadinamo, įsivaizduojame, kad kartu su Kudirkos aikštėje susirinkusiais bei po pasaulį išsibarsčiusiais lietuviais giedame himną; kai prisimename absoliučiai unikalų Baltijos kelią (1989 m.), kurį perpasakoti kitų kultūrų, kitas istorines peripetijas patyrusiems nėra paprasta.

Ir štai – Knygų mugė. Atmeskime mašinų parkavimo nepatogumus, objektyviai įvertinkime drastiškai – net 6 kartus lyginant su 1990 m. – sumažėjusius bendrus knygų leidimo tiražus (ačiū už skaičiukus „Laikykitės ten“ laidai).

Ir visgi – yra kuo džiaugtis. Gražios erdvės, apgalvotai dekoruotos. Kas bent kiek pasistengė, savus laikinus namus įsirengė stilingai. Patraukliai organizuota Muzikos salė. Prieš ketverius metus turėjusi 60 kvadratinių metrų plotelį šįmet puikiai suvaldė keturis kartus didesnę erdvę. Pasiteisino čia įrengtos net dvi – mažesnė ir didesnė – scenos muzikiniams meniniams eskizams, pritraukusios įvairaus amžiaus žiūrovų.

Žavi ta dalis, kai žmonės domisi, kalbasi, ne tik stabteli dėl nemokamo tušinuko, atviruko ar saldainių, – beje, tai visgi nebrangi ir patraukli reklama. Sustoja, nes nori šnektelėti su atpažįstamais veidais, matomais scenoje ar TV ekrane, su draugais, su kuriais ir šiaip gali susitikti kavos, aplankyti namuose, bet – sutikite – visai kas kita persimesti žodeliu kitu Knygų mugėje.

Asmeninė penktadienio patirtis vis dar kelia nuotaiką – smagiai atidirbusi kaip vienos organizacijos atstovė turėjau laiko pasivaikščioti ir patyrinėti aplinką.

Muzikos salės didžiojoje scenoje prasidėjo „Laikykitės ten“ laidos filmavimas. Debesis žiūrovų. Pasilikčiau, bet prisėsti nėra kur. Keliauju į knygų sales. Prie įėjimo į tenka aplenkti eilę prie bankomatų – lankytojai būriais gryninasi pinigus leidiniams pirkti. Gražu.

Žmonių sraute prasilenkiu su Liutauru Degėsiu. Esu jo tekstų gerbėja, o už jo kalbą, studentams pasakytą diplomų teikimo proga ir žinomą pavadinimu „Apatiniai išsilavinimo drabužiai“, gerbsiu jį daugybę metų į priekį, nesvarbu, ką autorius beiškrėstų.

Keliasdešimtyje kvadratinių metrų – nuostabi kultūrinė/meninė/literatūrinė esencija. Štai vienos leidyklos stendelyje per ištiestos rankos atstumą nuo manęs sėdi Tomas Venclova; jis, regis, jau greitai pristatys savo „Vilniaus vardus“. Visai netoli, už pirmo posūkio vingiuotos eilės gale – stalas, o už jo iš raštuoto megztinio, nekart matyto TV ekranuose, lengvai atpažįstamas galvos nepakeliantis profesorius Liudas Mažylis, pasirašinėjantis knygą „99 metai po įvykio“.

Šalia ir giedro veido Andrius Užkalnis. Stovi sau, nekaltai, net sakyčiau, drovokai šypsosi. Net nepanašu, kad prapliuptų nepramušamu žodžių srautu.

Už kito posūkio – Nijolė Narmontaitė, kaip visad žavingai bendrauja su auditorija ir pasakoja apie savo knygą „Aktoriai, režisieriai ir kasininkės. Ko nematė žiūrovai“.

Kuo maloniausiai nustebina leidyklų darbuotojai, galintys ir papasakoti apie leidinius, ir pasakyti savo nuomonę. Tai vienoje, tai kitoje vietoje sustojame pakalbėti apie knygas, ir nebūtinai jų atstovaujamos leidyklos leistas. Bet – tikėta ar ne – po pokalbio nusiperki knygą iš tų, su kuriomis pabendravai.

Buvo girdėti pasvarstymų, kad žmonių mažiau nei pernai. Galbūt. Bet vėlgi – tokia realybė, šįmet atėjo tiek, o kai įvertini eiles ir spūstis, nemažai neatrodo. Ir jei atėjusieji čia praleistą laiką vertina kaip kokybišką, tai jau didžiulis pliusas.

Knygų mugė – įvykis ir reiškinys, kuriuo smagu pasidžiaugti. Ir jis tikrai turi jėgos vienyti mūsų tautiečius, išsibarsčiusius po simbolinius vienkiemius.

Šalia įspūdingų pozityvių pokyčių akivaizdžios ir smegduobės. Esu įsitikinusi, kad tikintis geriausio įmanomo rezultato, geriau jau kritiškai vertinti ir diskutuoti situacijas, kurios nėra aiškios ar galėtų būti geresnės.

Neseniai paskelbtos trys idėjos Lietuvai, kurios, kaip teigia iniciatyvoje „Idėja Lietuvai“ aktyviai dalyvavusi visuomenė ir ekspertai, padės ateinančiame šimtmetyje vienyti tautą, ir tų idėjų vedama mūsų tauta ne tik išliks, bet ir suklestės.

Priminsiu visas tris idėjas, už kurias iniciatyvinė grupė prašo pasirašyti taip užtvirtinant savo pritarimą joms:

1. Įteisinti dvigubą pilietybę.

2. Mokytojo profesija iki 2025-ųjų turi tapti prestižine.

3. Padėti jaunoms šeimoms įsigyti būstus ir mažinti biurokratiją skaitmenizuojant valstybės paslaugas.

Visos jos skamba ir yra teisingos. O ar realiai įgyvendinamos?

Dvigubai pilietybei įteisinti, sako teisininkai,  gali  prireikti referendumo (kas būtų laiko ir lėšų švaistymas), o gali pakakti Seime priimto įstatymo, suteikiančio teisę dvigubą pilietybę turėti visiems lietuvių kilmės piliečiams plačiame pasaulyje. Tas įgyvendinama.

Su idėja padėti jaunoms šeimoms įsigyti būstus ir mažinti biurokratiją skaitmenizuojant valstybės paslaugas užtruksime. Teks apsibrėžti, kas yra jaunos šeimos, koks bus būstų kompensavimo ar kreditavimo mechanizmas, kur ir kaip šeimas bus norima „pririšti“ – tik mažesniuose tuštėjančiuose miestuose ir miesteliuose (o kaip tuomet su darbais?) ar iš principo Lietuvoje.

Antroji šios idėjos dalis – mažinti biurokratiją skaitmenizuojant valstybės paslaugas – jau mažiau įtikina, nes nematau realių ženklų, kad biurokratija kuriame nors paslaugų sektoriuje mažėtų.

Labiausiai utopinis yra pareiškimas mokytojo profesiją iki 2025-ųjų paversti prestižine. Kokiu būdu tas bus padaryta?

Kaip mes pamatuosime, kad profesija tapo prestižine – padidėjusiu mokytojų  skaičiumi? Pakeltu atlyginimu?

Kas per septynerius metus parengs naujos generacijos mokytojus, kai nėra aiškios strategijos, ko norima iš Lietuvos švietimo?

Būkime sąžiningi – mokytojų rengimas pasiekė dugną, ir ne todėl, kad visi dėstytojai su visais studentais yra beviltiški, o todėl, kad esama sistema nepadeda įsitvirtinti progresyviai kritinei masei, galinčiai daryti regimą poveikį.

„Man labai skaudu matyti abejingą jaunuolių požiūrį, jie dažnai mokytojo profesiją laiko antra po kalėjimo prižiūrėtojo pagal prestižą. Tai yra drama“, – cituoju žurnalo „Reitingai“ vyr. redaktorių Gintarą Sarafiną. Rimtai? Kalėjimo prižiūrėtojų prestižas nėra žemiausias – jie turi galią drausti ir bausti.

Kita citata: „Ministrės teigimu, didelės dalies mokytojų mažą darbo užmokestį lemia nepakankamas darbo krūvis“.

Tikrai? Kas bent keturias dienas per savaitę yra stovėjęs prieš klasę pagal skambučio komandą su pasiekimų planais galvose, ne visad padėti linkusia administracija, auklėjamąja klase, šūsnimis nulinės svarbos ataskaitų, pulku švietimą puikiai išmanančių ar visiškai juo nesidominčių tėvelių (net nežinau, kuri grupė yra labiau varginanti), nedrįs tokio krūvio pavadinti nepakankamu.

Kita vertus, taip, mokinių skaičius mažėja dėl demografinių ir emigracijos rodiklių, nes valstybė nemyli ir negerbia savo piliečių.

Puikių iniciatyvų – turiu minty bene devynerius metus gyvuojančią programą „Renkuosi mokyti“, visuomenėje įtakos turinčių asmenų vizitus šalies mokyklose – nepakaks. Tas „pradėk nuo savęs“ svarbu, tačiau būtinas aiškus ilgalaikis žiniomis, charizma ir išmintimi apdovanotųjų švietimo lyderių  palaikymas valstybės lygmenyje. O ši dalis skamba kaip Marso kronikos.

Norisi pabaigti pozityvia gaida. Štai – Lietuvos valstybingumo šimtmetis, tai yra proga būti mums labiau pilietiškais.

Emigracijos tema emociškai paaštrėja keliaujant per Lietuvą. Nebegali ignoruoti daugybės namų užkaltais langais.

Emigracija – ir taksi vairuotojų tema. Jie sako: „nėra dienos, kad į oro uostą neišvežčiau 3 žmonių su neatostoginiais lagaminais“.

Emigracija – ir profesinių  pokalbių tema. Gerų darbuotojų stinga, o vienas kitas vertas kandidatas pasirinks finansiškai patraukliausią pasiūlymą, ir tai garantuotai nebus darbas švietimo srityje.

Emigracija – tema universitetuose ir kolegijose, kai analizuojamos lentelės su stojančiųjų skaičiais.

Emigracija virsta džiaugsminga tema per Kalėdas, kai susitinkame ilgai nematytus draugus, pažįstamus, artimuosius, kai įvertini prabangą neskubom vakarieniauti ir kalbėtis gyvai.

Ši tema man užaštrėjo, kai savaitgalį ruošiausi lydėti artimą žmogų į oro uostą popietiniam skrydžiui. Rytą atskrieja žinutė, kviečianti į Vilniaus oro uostą atvykti mažiausiai pora valandų anksčiau dėl itin gausaus keliaujančių srauto. Atvykstame, nors spūstys Vilniaus oro uoste skambėjo kiek hiperbolizuotai.

Gerai, kad paklausėme. Išvykstančių tiek, kad vaizduotėje piešiu lėktuvus-traukinius su trimis prikabintais vagonais. Stoviniuodami girdime bene visas Lietuvos tarmes. Dominuoja vyrai. Darbininkai, po švenčių grįžtantys į pinigų kalyklas.

Nežinau, kaip dažnai jie grįžta Lietuvon. Esu beveik tikra, kad toje kitoje  šalyje jų nelaukia šeimos. Ten, kur jie leis mėnesius, bus ir vieniša, ir liūdna. Daugybė jų aplinkos žmonių skausmingai išgyvens išsiskyrimus.

Stovint toje eilėje aiškiai galėjai justi, kad šioje šalyje šiems vyrams tiesiog nebėra vietos.

Kaip nebėra vietos gydytojams ir daugybei pozityviai nusiteikusių jaunų profesionalų.  Čia laikas pacituoti metų senumo feisbuko posto ištrauką. Jo autorė – nuostabi grafinio dizaino specialistė, turinti  du bakalauro diplomus ir vieną semestrą labai paprašyta dėsčiusi studentams. Tekstas –  sausai informacinis, ne skundas, nes, autorės žodžiais, tai „nėra dalykas, iš ko aš valgau duoną, perku dovanas, einu į spektaklius, keliauju, o kai reikia, pasiūlau studentui sumokėti už jo darbo atspausdinimą... Ačiū Dievui, mokyti jaunus žmones nėra mano „darbas“.

Aš turiu 70 dieninių studentų, kuriems vedu 3 paskaitas penktadieniais. Nevertinkim valandomis to fakto, kad ariam be trumpų ar ilgų pertraukų, kas penktadienį liekam po paskaitos, o kai darom peržiūrą, tai trunkam kokias 6 valandas; skaičiuokim grynas 12 paskaitų po 1.5 val. = 18 val. Vieno penktadienio paskaitoms ruošiuosi pusdienį, bet nepasirodykim neduokdie godūs ir sakykim, kad 3 val. Studentus individualiai konsultuoju 7/24, už tai jie mane kaip „gerą“ dėstytoją nominavo konkursėlyje, kuris niekam pasaulyje nerūpi, bet kad nepasirodytų per daug, pridėkim 2 val. per savaitę.

Neskaičiuokim studentų darbų peržiūrų ir vertinimo laiko. Neskaičiuokim laiko, kuris praleidžiamas kiekvienam nebuvusiam paskaitoje iš naujo aiškinant užduotį. Neskaičiuokim laiko, kuris praleidžiamas diskutuojant kaip pagerinti savo darbą (o patobulinti turi teisę kiekvienas), o tada neskaičiuokim laiko iš naujo vertinant darbus.

Tai tas grynai formalias 22 valandas per mėnesį padalinus iš 42,45 eurų mėnesio atlyginimo išeina 2,35 eurų už valandėlę. 2,35 eurų. Rimtai. 2,35 eurų.“

Šio posto autorė jau kuris laikas Australijoje. Žadėjo grįžti.

Žavu, kai atsiveria galimybės rinktis veiklas įvairiose šalyse. Tragiška, kai negalėjimas deramai pritaikyti savų gebėjimų gimtinėje pastato žmogų į eilę skrydžiui su bilietu į vieną pusę.

Šįmet daug kartų minėsime valstybingumo šimtmetį. Proga iš arti pažiūrėti realybei į akis.

Net jei per savo gyvenimo metus esame išbandę ir būti atsakingais už savo likimą, ir atsiduoti dieviškai malonei, net jei esame tokio amžiaus, kai nelabai ką turime bendro su dantukų fėjomis, stebuklų norisi.

Todėl pakalbėkime apie angelus, nematomas esybes, esančias šalia mūsų ir visada pasirengusias mums padėti.

Kitaip nei žmonės ir visos gyvūnų rūšys Žemėje, angelai yra ne evoliucinės prigimties. Jie užgimė tobuli, iš karto galintys užsiimti tuo, kas jiems dera, ir vykdyti jiems skirtas pareigas.

Angelai,  pasiuntiniai, tarpininkai tarp dievybių ir žmonių, minimi baltų mitologijos, krikščionybės, judaizmo, islamo.

Jie neturi kūno; pavidalas su sparnais ir žemę siekiančiu rūbu sugalvotas ir vizualizuotas žmonių.

Vieni mini, jog žmogų globoja trys angelai, kiti – jog turime du nematomus palydovus, fiksuojančius mūsų gerus ir mažiau gerus darbus, treti įsitikinę, jog esame globojami vieno angelo sargo. Galbūt ne tiek konkretus skaičius svarbu; gerai yra žinoti, jog jis ar jie yra pasirengę kiekvieną mūsų apsaugoti, nukreipti teisingu keliu, padėti kažką atlikti ar padėti susivokti painioje situacijoje.

Įdomu tai, jog angelai neveikia nepaprašyti. Kol su jais nekalbama, į juos nesikreipiama, jie tiesiog būna. Tačiau paprašyti imasi veikti kaip kariai – vykdo aiškiai suformuluotą užduotį, todėl kalbantis su jais verčiau jau mintis dėstyti aiškiai. Čia jau truputį neramu, nes retas mūsų geba aiškiai formuluoti mintis. Vadinasi, pavojus prisidirbti dar labiau ganėtinai realus…

Angelai pabrėžtinai tolerantiški – jie gerbia jūsų pasirinkimą, nemoralizuoja, neprimeta savos valios. Jie kantrai, objektyviai, geriausiu jiems žinomu būdu atlieka savo misiją – tarnauja ir padeda žmogui.

Angelai turi savą hierarchiją: yra itin keletas stiprių pagrindinių angelų, turinčių vardus ir aiškiai apibrėžtas savo veiklos sferas. Žinant jų specializaciją, į juos tiesiogiai galima kreiptis su konkrečiu prašymu.

Pasidomėję galite rasti patarimų, kaip bendrauti su angelais. Sakoma, svarbu tą daryt reguliariai, gal net tomis pačiomis valandomis; dar sakoma, kad ypač paveiks prašymas, kartojamas  tuo pačiu metu devynias dienas iš eilės.

Pasaulis, kuriame jie veikia, funkcionuoja pagal kitokius dėsnius. Logiką, kuria remiantis mes grindžiame savus sprendimus ir veiksmus, geriau tiesiog pamiršti. Kitame, paraleliai esančiame pasaulyje įprastinė logika užleidžia vietą kitokiai įvykių tvarkai, kur gausu neaiškių metamorfozių, virsmų, nenuspėjamų priežasties – pasėkmės santykių, nepaaiškinamų įvykių. Kartais tas pasaulis vadinamas atvirkštiniu ir netgi teigiama, jog to pasaulio analizė įdomi šiuolaikinės fizikos teorijų atžvilgiu.

Bet nesigilinkime į fiziką – šis elegantiškas mokslas kupinas paradoksų ir prieštaravimų. Juk dvi nuostabios teorijos – reliatyvumo teorija ir kvantinė mechanika – vienu metu negali būti teisingos, nes taip, kai jos dabar suformuluotos, prieštarauja viena kitai.

Galbūt per šventinius draugų–kolegų–giminių susitikimus turėsite progos pabendrauti su perskaičiusiu neseniai lietuviškai išleistą Danielle Trussoni romaną „Angelologija“. Tai romanas, palankiai, net entuziastingai įvertintas kritikų. Jo ekranizacijos teises jau įsigijo „Columbia Pictures“. Tai romanas, neabejotinai sukelsiantis domėjimosi angelologija bangą.

Tad turėdami mintyje, jog pasaulis pilnas mums nesuprantamų dalykų, prisimindami, jog bendrame šiuolaikinio mokslo paveiksle daugybė klausimų dar neatsakytų, o mažiausia mums suprantamas objektas esame mes patys, prisiminkime angelus. Ypač tarpušventyje, kai galioja kitokios taisyklės.

Jau bent savaitė kaip prietemoje ar sutemose važiuojant pro miestų, miestelių, kaimelių kapines mirga žvakelių jūros. Gražu. Retas nesutiktų. 

Visgi prisiminus lyg ir prievolę dažnai šaltą, vėjuotą, lietingą lapkričio 1-ąją leistis į kelionę – bėgte per kapines, kuomet sunku rasti vietą pastatyti mašinai, kad tą žvakelę uždegtum, o ir temsta anksti, o ir vaikai paaugliai, pavargę nuo pačios kelionės pradžios, o paimta pavėžėti garbaus amžiaus giminaitė reiškia norą aplankyti dar Tą ir Aną, nes gi su mašina esam, retas nepritartų, kad malonumo lieka nedaug.

Padažnėja pokalbiai apie lyg ir primestas tradicijas prižiūrėti kaži kur likusius giminių kapelius, kartais jaučiamą spaudimą puoselėti juos kaip rūtų darželius. Kyla ir tolimesni pasvarstymai – kiek gi iš esmės svarbi pati palaidojimo vieta.

Kita vertus, visiškai sekuliarūs žmonės susikuria tradicijas Visų Šventųjų ar Vėlinių dieną lankyti lankyti Menininkų kalnelį Antakalnio kapinėse.

Šiomis dienomis net „kalėdiniai katalikai“ (tai yra nepraktikuojantys, tačiau iš tradicijos kelis kartus per metus nueinantys į maldos namus) vidinio poreikio vedami užsuka į bažnyčią prisiminti išėjusius brangius žmones ir pabūti tyloje.

Šios dienos tradiciniu ar mistiniu būdu suartina du paralelinius pasaulius.

Mūsų ir Jų.

Įdomu, jei galėtume dienomis, kai viskas regisi taip arti, susitikti pokalbiui su bet kuriuo jau išėjusiu, ką pasirinktume? Iš artimųjų? Draugų? Iš kadaise gyvenusių garsesnių ar mažiau garsių menininkų, išradėjų, keliautojų, nelimituojant savęs atstumais ir kalbos barjerais?

Ką pasirinktumėte jūs?

O jeigu būtų leista rinktis tik du ar tris?

Šiandien aš pasirinkčiau abi savo močiutes. Nes jos abi mylėjo mane savaip ir be jokių išlygų, nes jos išėjo viena po kitos, kai mokiausi dar pradinėje mokykloje, nes abiejų jų gyvenimai buvo labai nepaprasti, o aš visa tai sužinojau iš perpasakotų istorijų, kartais prieštaraujančių viena kitai. Norėčiau istorijas išgirsti iš jų pačių. Norėčiau padėkoti už besąlyginę meilę, kurios šviesą jaučiu iki šiol. Kasdien.

Mano kolegė sako: „Esu ištekėjusi, tik mano vyras miręs“.

Taip, Virginijos vyras jau treji metai miręs.

Jie, mylimieji ir draugeliai, kartu praleido daug gražių dienų.

Užaugino penkis puikius vaikus. Išsaugojo meilę ir pagarbą vienas kitam bei drąsiems vaikų pasirinkimams.

Kartu praėjo emociškai sekinantį penkerių metų vyro ligos laikotarpį.

Virginija tikrai ištekėjusi iki šiol. Tik jos vyras miręs.

Nedažnai tą išgirsti ir dar rečiau tas būna tokia gili tiesa.

Ši Virginijos frazė padėjo man paaiškinti sau, kodėl Vėlinės yra tokios šviesios dienos.

Nes tardamiesi su artimaisiais, kokios spalvos chrizantemas pirksime šįmet, vis dar palaikome jau besitraukiančią, iš senelių ir tėvų paveldėtą ilgametę tradiciją šaltą, vėjuotą, lietingą lapkričio dieną leistis į kelionę.

Nes bėgdami Vėlinių maratoną per kapines susitinkame gimines ar kažkuriuo mūsų gyvenimo etapu kartu buvusius žmones, kurių šiaip nesusitiktume.

Nes pravažiuojame pro seniai parduotus senelių trobesius ir vietas, kur leidome vasaras.

Nes mes turime tiek daug brangių žmonių – tėčių ir mamų, senelių ir močiučių, draugų, draugių, buvusių mylimųjų ir šiaip geidžiamų pašnekovių. Tik kai kurie jų mirę.

Tačiau šiomis dienomis, regis, tai neturi didelės reikšmės. Visi jie taip arti.