Jose žmonės ugdomi ne draudimais, o švietimu apie vyno skonių pasaulį. Viena garsiausių XX a. anglų rašytojų Virginia Woolf sakė: „Kalba yra vynas ant lūpų“ Kaip žodinės patyčios neverčia blogiu visos kalbos, taip bambaliniai girtuokliai neturi nieko bendro su mėgavimusi tauriu gėrimu.

Žmogaus santykis su vynu labai dažnai rodo žmogaus santykį su Vakarų civilizacijos pamatais. Iš seniausių laikų kilusi aksioma, jog vynas geriamas ne dėl pasigėrimo. Tuo labai sunku patikėti žmonėms, kurie dvasiškai gyvena rusiškos masinės kultūros lauke. Juk ten degtinė maukiama iki nukritimo ir giriamasi išgertu kiekiu. Europietiškame vyno pasaulyje nuo seniausių laikų yra priešingai – dorybė yra saikingumas, o ne plati gerklė.

Europai iki šiol būdingas požiūris į alkoholio vartojimą yra išdėstytas legendoje apie Nojų:

Per tvaną Nojus išgelbėjęs vieną vynuogės sėklą. Keliaudamas per dykumą, pasodino ją žemėje, supiltoje į paukščio kaukolę. Sėkla prasikalė, ir ją persodino į liūto kaukolę. Kai augalo šaknys ir joje nebetilpo, dar kartą persodino į asilo kaukolę. Taip Nojus pernešė vynuogę per dykumą ir paskleidė ją po žemę.

Saikingai išgėrus, žmogus darosi linksmas ir čiulba kaip paukštelis, jam išdygsta sparnai. Gerdamas toliau, jis darosi karingas kaip liūtas, prasiveržia agresija. O dar užpylus ant viršaus, gėrėjas palieka bukas kaip asilas.

Islame yra įvestas absoliutus draudimas: „šėtonas svaiginančių gėrimų ir azartinių žaidimų pagalba nori pasėti tarp jūsų nesantaiką ir neapykantą.“

Kaip matome, yra akivaizdus skirtumas tarp alkoholį tik neapykantos kurstytoju laikančio islamo ir vakarietiškos kultūros, kuri tiki žmogaus gebėjimu turėti saiko jausmą ir likti paukščio stadijoje. Lietuviški fundamentalistai, pasivadinę valstiečiais žaliaisiais, aiškiai rieda islamišku keliu.

Egipte demokratinės teisės palaipsniui ribojamos lygiagrečiai su įvairiais alkoholio draudimais. Spalvingu naktiniu gyvenimu garsėjusiame Kaire pastebima tiesioginė koreliacija,  jog kuo labiau mažėja barų, tuo labiau daugėja juodai apsimuturiavusių moterų gatvėse.

Panaši tendencija matosi Turkijoje. Kuo labiau prezidentas Erdoganas didina asmeninę galią ir smaugia demokratiją, tuo garsiau jo ruporai skelbia pasipiktinimą alkoholio vartojimu.

Lietuvoje užsimojama tarsi prieš alkoholį, kertama gero vyno gerbėjams, tačiau ramybėje paliekami tie, kurie randa rojų su pigiausio ir stipriausio alaus pūsle. Nejau valstiečiai žalieji yra partija, kuri orientuojasi į piktus ant viso pasaulio, bet laisvę į butelį mainančius girtuoklius kaip į svarbų savo elektoratą?

Tačiau net islamo kultūroje būta kūrėjų, kurie dar XI a. gynė žmogaus teisę į saikingą vyno vartojimą, drauge stodami prieš diktatorišką žmogaus suvaržymą. Pacituosiu vieną iš tais laikais rašiusio Omaro Chajamo rubajatų:

Kada tiesos keliai nuo mūsų paslėpti,

Nejaugi lig mirties ir klaidžiosim nakty?

Geriau pilnos taurės iš rankų nepaleiskim

Ir būkime linksmi – nei blaivūs, nei girti.

Yra sutarta keletas dalykų, tačiau daugelio labai svarbių klausimų sprendimas visiškai neaiškus. ES vadovaujasi tokia pozicija: „Niekas nėra suderėta, kol viskas nėra suderėta.“ Nors yra konkrečių susitarimų, – pavyzdžiui, britai sutiko mokėti bendrijai 39 mlrd. svarų skyrybų mokestį.

Tačiau iš vietos dar nepajudėjęs daug svarbesnis klausimas dėl Šiaurės Airijos ir Airijos respublikos sienos. Baiminamasi, kad įvedus pasienio kontrolę gali vėl kilti įtampa, o britai gerai prisimena, kas ten dėjosi anksčiau ir airių teroristų sprogdinimus Londone.

Yra du santykių su ES modeliai – norvegiškas ir kanadietiškas. Minkštasis „Brexit“ reikštų norvegišką variantą. Norvegija laikosi ES direktyvų, yra Europos ekonominės erdvės dalyvė, tačiau ji negali dalyvauti priimant sprendimus – o vykdyti juos privalo. Be to, norvegai moka metinį mokestį į ES biudžetą ir privalo įsileisti darbui ES piliečius. Šie du klausimai buvo aršiai keliami išstojimo šalininkų per referendumą, bet šiuo keliu jie nebūtų išspręsti.

Kietasis „Brexit“ yra Kanados modelio taikymas. Ji savo santykius su bendrija suderėjo laisvos prekybos sutartyje, kuri šiuo metu yra ratifikuojama ES nacionaliniuose parlamentuose. Tačiau ši sutartis apima tik prekes. Ji išspręstų fizinių muitinių klausimą, nes kertant sienas prekių tikrinti nereiktų. Tačiau net 80 proc. Didžiosios Britanijos BVP sudaro ne prekės, o paslaugų tiekimas. Jau paskaičiuota, kad kanadietiškas modelis per 10 metų Jungtinei karalystei kainuotų 30 mlrd. svarų daugiau nei norvegiškas.

Britai norėtų sutarti dėl tarpinio varianto, tačiau akivaizdu, kad ES derybose laikysis labai kietai. Yra aiškiai pasakyta, kad niekas Jungtinei Karalystei neleis nusirankioti vyšnių nuo torto. Pažvelgus į tai, kas sutarta, o kas – ne, matosi, jog per pirmus metus toli gražu neįsivažiuota iki pusės klausimų.

Viešojoje erdvėje vis garsiau pradeda skambėti mintis apie antrą referendumą. Logika labai paprasta: pirmame referendume balsuota dėl išstojimo apskritai, o antrasis turėtų atsakyti, ar britams priimtinos tos sąlygos, kurias suderės jų vyriausybė, ar jie sutinka su anksčiau nežinotomis pasekmėmis, kurių didelė dalis bus jiems nepalankios.

ES sutarties 50 straipsnio autorius lordas Kerras vasarį sakė Lordų rūmams, jog ES atidėtų išstojimo datą ir sustabdytų „Brexit“ procesą, jei JK skelbtų antrą referendumą. Visuomenės apklausos rodo, kad auga skaičius norinčių pasisakyti dėl suderėtų sąlygų (47 proc. nori, 34 proc. nenori). Taigi, esant proceso pusiaukelėje, dar visai neaišku, nei koks bus „Brexit“, nei jo baigtis.

Tarkime, patinka ar nepatinka Donaldas Trumpas, bet jį sveikino turbūt visos šalys, išskyrus Šiaurės Korėją. O gal ir ši pasveikino. Jei išrenkama valstybės galva kur nors Okeanijoje, ją sveikins ir kaimyninės valstybės, ir globaliai veikiančios didžiosios šalys, bet vargu ar joje sulauks šventinio laiško iš Rytų Europos, jei nėra jokių tarpusavio ryšių ir jokių bendrų interesų.

Kada sveikinimas liečia savo regiono valstybę arba globalų žaidėją, sveikinimas ir jo žodžiai yra galimybė nusakyti požiūrį į jį. Rusija paskutinį dešimtmetį pagal ekonominę galią ir įtaką yra regioninė valstybė, o pagal elgesį reiškiasi kaip tarptautinis chuliganas. Lietuvai, esančiai tame pačiame regione, ji buvo ir yra svarbi šalis.

Kaimyno elgesys

Svarba nėra savaiminis gėris. Švedai XVIII a. buvo svarbūs, tačiau niokojo Lietuvos žemes. Kuo pastaraisiais metais pasižymėjo Rusija Lietuvai? Nuolat skelbė mums varškės karus, griaudama sklandų Lietuvos pieno pramonės eksportą, o galiausiai išplėtė boikotą visai žemės ūkio produkcijai iš ES, siekdama pridaryti kuo daugiau žalos ekonomikai.

Savo agresyviais veiksmais Gruzijoje, paskui Ukrainoje pademonstravo, jog jai neegzistuoja valstybių sienos, nei tarptautinės normos, ir privertė Lietuvą staigiai didinti išlaidas gynybai. Šie pinigai iš dangaus nenukrito, juos teko atitraukti nuo socialinių programų, sveikatos apsaugos, švietimo ir kitų sričių.

Trumpai tariant, mums didelio kaimyno elgesys yra nuostolingas. Jei kas galvojate, kad išsitiesus jam po kojomis kilimėliu bus kitaip, pasižiūrėkite į Baltarusiją, kuri tupi už rusiškų dotacijų pavadėlio, prižiūrima dviejų karinių bazių, ir kurios bent kiek prakutę gyventojai važinėja savaitgaliais į Lietuvą apsipirkti ir atsikvėpti.

Sąjungininkų solidarumas

Prieš trejetą savaičių pirmą kartą nuo Antrojo pasaulinio karo Europoje buvo panaudotas cheminis ginklas. Nusikaltimo Solsberyje pėdsakai veda į Kremlių, o Rusija meta vieną po kitos skirtingas versijas, kad nukreiptų dėmesį nuo savęs. Nežiūrint „Brexito“ ir skirtingo požiūrio į Rusiją, visų ES valstybių vadovai nuo Kipro iki Estijos priėmė vieningą rezoliuciją, palaikančią Jungtinę Karalystę ir nukreiptą prieš Rusiją, kuri, pasak britų premjerės Theresos May, nuodų panaudojimu Solsberyje tęsia agresiją prieš Europą.

Dabar Th. May gali įvertinti, kur atvedė jos nuolaidžiavimas, kada, būdama JK vidaus reikalų ministre, ji nevedė Aleksandro Litvinenkos nunuodijimo bylos iki galo vardan gerų santykių Maskva. Šįkart ji nedangstė tiesos ir V. Putino nesveikino.

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas išsiuntė pasveikinimą su diplomatine subtilybe. Prancūzijos prezidento sveikinime V. Putinui po 2012 m. rinkimų buvo linkima sėkmės demokratinės visuomenės raidoje ir modernizacijoje. Šįkart tekste liko tik modernizacija, ir sėkmės joje linkima Rusijos liaudžiai, o ne V. Putinui. E. Macronas pasinaudojo proga ir paskambino Rusijos prezidentui, kad išsakytų pasmerkimą bombardavimams Damasko priemiestyje ir paskatintų bendradarbiauti dėl nunuodijimo Solsberyje. Eliziejaus rūmų pranešime spaudai apie pokalbį pasveikinimas nepaminėtas.

Nuo Vokietijos pasveikino protokolinis prezidentas Frankas Walteris Steinmeyeris, o realią valdžią turinčios kanclerės Angelos Merkel atstovas pranešė, jog ji greitu laiku pasveikins ir išdėstys skirtingus Vokietijos ir Rusijos požiūrius į tarptautinius įvykius, įskaitant Siriją ir Ukrainą. Tuo tarpu ją remiančių partijų sąjunga išplatino pareiškimą, kad Rusija pažeidinėja tarptautinę teisę.

Per paskutinį ES vadovų susitikimą pylos gavo Europos Komisijos prezidentas Jeanas Claude`as Junckeris, savo iniciatyva mandagiai pasveikinęs V. Putiną. Vadovai, atšaukdami ES ambasadorių iš Maskvos, savo rezoliucija parodė, jog tas pasveikinimas tėra klaidinga komisaro iniciatyva.

Kremlius, atlikęs iš anksto skelbtą užduotį sulaukti apie 70 proc. rinkėjų, iš kurių apie 70 proc. balsuos už V. Putiną, nekantriai laukė reakcijos iš Vašingtono. Pirmadienį Baltųjų rūmų atstovas tik tiek pakomentavo, kad administracija nėra nustebinta rinkimų rezultatais (aktyvumas 67 proc., už V. Putiną 76 proc.). Tą dieną V. Putiną sveikino tokios valstybės, kaip jo vasalai NVS, įsiskolinusios Venesuela, Kuba, Bolivija, tikėjimo broliai Serbija.

Kai trečią dieną paskambino D. Trumpas, Kremliaus tarnyba apie tai pranešė greičiau nei Baltieji rūmai. Tačiau greitai paaiškėjo, jog D. Trumpas pasveikino ne priėmus politinį sprendimą, o remdamasis tik savo asmenine nuomone, nes jam prieš pokalbį buvo patarta nesveikinti V. Putino.

Panašiu išsišokimu Lietuvoje neseniai pasižymėjo premjeras Saulius Skvernelis, ėmęs kalbėti apie aukštų kontaktų su Rusija būtinybę, nors Rusija pati yra nutraukusi tarpvyriausybinės komisijos veiklą. Jei žmogus su tokiu tarptautinių santykių supratimu bandytų vadovauti užsienio politikai kaip prezidentas, Lietuvoje neužtektų vežimų priskaldytoms malkoms vežti.

Prievarta ir klastotės kaip rinkimų instrumentai

Vienas klausimas, ar agresorius elgsis ramiau, jei bus pasveikintas, o kitas klausimas, ar Rusijoje prieš savaitę atliktas ritualas gali būti vadinamas rinkimais? Jau paskelbti skaičiavimai, kurie matematinių modelių metodais nustatė, jog suklastota netoli 11 mln. balsų už V. Putiną, o realiai jis surinko 45 mln. palaikytojų. Tai yra mažiau nei pusė visų rinkėjų, nors apklausos skelbia 86 proc. tautos palaikymą vadui.

Įdomus manipuliacinis skaičius yra 5 mln. rinkėjų, kurie pasirinko galimybę balsuoti darbe, o ne pagal gyvenamąją vietą. Atėjimui užtikrinti buvo panaudoti didžiuliai administraciniai resursai: prie urnų varė simfoninius orkestrus ir karinius dalinius, studentams grasino išmetimu iš studijų, jei nebalsuos.

Aleksejus Navalnas sugebėjo pašaukti savanoriais virš 30 000 stebėtojų. Pavyzdžiui, tose Čečėnijos rinkimų apylinkėse, kur jų buvo, užregistruota apie 33 proc. aktyvumas, o apylinkėse be stebėtojų – garsieji 99 proc.

2008 m., kai buvo renkamas laikinas pakaitalas V. Putinui, vardu Dmitrijus Medvedevas, pravarde Aifončikas, klastočių buvo rekordinis skaičius – beveik 15 mln., tačiau Vakarai suvaidino draugystę ir pritarimą. Atgal susilaukė Gruzijos užpuolimo. Šįmet V. Putinas jau peržengęs ribą, iki kurios Vakarai dar galvojo, jog galima užsimerkti.

Lietuva – iškelta galva, o Estija – susimovusi

Dalia Grybauskaitė, susilaikydama nuo sveikinimų, teisingai įvertino bendrą pasikeitusią situaciją, todėl mūsų nedidelės valstybės pozicija aiškiai girdėjosi ir buvo įvertinta visų 28 ES vadovų susitikime. Be to, Lietuva pasirodė kaip artima Didžiosios Britanijos sąjungininkė, ir Londonas tai įvertins, kada kils klausimų, pavyzdžiui, dėl emigrantų iš Lietuvos. Nors ir esantys „Brexito“ procese, britai yra šiaurinės Europos lyderiai politine ir ekonomine prasme.

Britų kariuomenė yra stipriausia kariuomenė Europoje. Estijos prezidentė labai prašovė pro šikšnelę sveikindama V. Putiną ir pamiršdama, jog būtent britų batalionas stovi Estijoje, kad atgrasintų agresiją iš Rusijos.

Lietuvos prezidentės tyla yra daug toliaregiškesnė už nenuoširdų estišką mandagumą. Ji paremta vertinimu pagal realius darbus, o ne naiviomis viltimis, kad pasveikintas agresorius atsivers į sukalbamą partnerį.

Mes už tarptautinės teisės viršenybę, todėl nepritariame Rusijos agresijai kitų valstybių atžvilgiu. Mes nepritariame rinkimų pavertimui į manipuliacijas, todėl neplojame suvaidintam rezultatui.

Valstybės idėją nešė laisvi ūkininkai ir jų vaikai

Tarpukariu susikūrė laisvų ūkininkų sluoksnis. Jų vaikai tapo studentais, kunigais ir formavo lietuvišką inteligentiją, kuri po pusės šimtmečio steigė Sąjūdį ir atvedė į 1990 m. kovo 11 d. Nepriklausomybės atkūrimo deklaraciją. Tūkstančiai partizanų pokaryje į miškus ėjo iš ūkininkų, o sovietų valdžia itin aršiai naikino „buožėmis“ pavadintą darbščių savarankiškų žmonių luomą, kuris buvo gyvybingiausia tautos atrama.

Kaip žinia, 19 a. lietuvių nacionalinis judėjimas visų pirma kilo Suvalkijoje – ten, kur baudžiava panaikinta dar 1807 m. prūsų valdžios sprendimu ir kur žmonės gyveno laisvi 50 metų ilgiau, negu didžioji Lietuvos dalis, paleista nuo baudžiavos tik po 1863 m. sukilimo. V. Kudirkos, J. Basanavičiaus, J. Jablonskio karta, kuri susivokė esą lietuviai, verti savo valstybės, jau buvo užauginta laisvais žmonėmis, ne baudžiauninkais ar kumečiais.

Skirtingai nuo Lietuvos, kur dvarininkai 1940 m. tevaldė 1,53 proc. žemės, Lenkijoje dvarų valdos buvo daug labiau išsaugotos. Vilniaus atgavimo 1939 m. laikų liudininkai pasakojo, kokį didelį skirtumą matė tada tarp drąsių, savimi pasitikinčių žemės šeimininkų Lietuvos ūkininkų ir baikščių, nuolankių Vilniaus krašto valstiečių, įpratusių klausyti pono. Dalis šio krašto problemų glūdi 20 a. pradžioje per Lenkijos okupaciją prarastoje galimybėje tapti žemės šeimininkais, pelnytis iš darbo savo ūkyje, o ne pono dvare.

Du poliai: trys hektarai ir nauji dvarponiai

Pokomunistinė žemės reforma buvo gerokai šluba, nes sąjūdiečiai ir raudonoji nomenklatūra skirtingai suprato žemės ūkio ateitį. Pirmieji regėjo Lietuvą kaip atsikūrusių smetoninių ūkių kraštą, o antrųjų nuomone, tik kolūkių grietinėlė išmanė, kaip dirbti žemę, todėl buvę sovietų valdžios ūkvedžiai turėtų tapti moderniais dvarininkais.

Pirmieji klydo, nes savarankiškai ūkininkauti buvo 20 a. pradžios kumečio svajonių viršūnė, priskirta 20 a. pabaigos kolūkiečiams. Antrieji klydo, nes Lietuvos kolūkiai veikė ne rinkos sąlygomis, todėl dalis įgūdžių, tinkamų kolūkiams valdyti, tapo beverčiai.

Nepaisant visų valdžių daugybės klaidų Lietuvoje pamažėl susikūrė nemažai tvirtų ūkių. Prieškarinė valstybės atrama ataugo lyg nupjautas gluosnis pavasarį. Savo žemę dirbantys ūkininkai jaučiasi laisvi žmonės, kurių teisė turėti savo nuomonę yra neginčytina. Ir jie nepabijos rėžti į akis nė vienai valdžiai, kuri kels pavojų savam, jų pačių kuriamam pasauliui.

Geriausias to pavyzdys yra šaunieji Žygaičių ūkininkai, nepabijoję pakelti balsą prieš valdžios savivaliavimą ir nesiskaitymą su jų nuomone. Skalūnų istorijoje yra ir tamsių atspalvių, tačiau nenuneigiama jos pamoka, kad laisvas ūkininkas yra demokratinių vertybių gynėjas, savo krašto sargas.

Sąjūdiečių laikinai, tarsi šaukštai, išdalinti trys hektarai, kuriuos brazauskininkai vėliau įteisino kaip privačią nuosavybę, sujaukė ne tik žemės grąžinimo klausimus, nes vienų teises į sklypą prie gyvenamosios vietos supjudė su kitų teise į prieškarinės nuosavybės atkūrimą toje vietoje. Vėliau daugybė tų trihektarininkų, lygiai kaip kumečiai kadaise, pakilo emigracijon, nes iš tokio ploto neišgyvensi.

Bankrutavo dauguma žemės ūkio bendrovių, į kurias buvo transformavęsi dalis kolūkių. Tačiau tarp išlikusių užaugo tikrų kapitalistinių ryklių. Jie nuolat alkani, jie nuolat dairosi, ką dar praryti, pasinaudojus spragomis įstatymuose. Pagrindinis jų grobis yra ūkininkai.

Laiko tėkmė paskandina net didžiausias atgyvenas

Patys  to nesuvokdami, žemgrobiai lyg kirminas griaužia tik atgimusį ir vėl gyvybingu tampantį Lietuvos stuburą, iš kurio atitekėjęs lietuviškas miestas. Ūkininkai vėl verčiami samdiniais. Tai kelia pavojų demokratinei valstybei ir gręžia mus atgal į gūdžius kumetynų laikus prieš 1919 m., kada buvo nuspręsta išdalinti perteklines dvarų žemes.

Šiuolaikinėje žemių medžioklėje naudojami tokie jaukai, kaip paskolos ir trąšos, į pagalbininkus pasitelkiami net svetur dirbantys giminės. Atrodytų, demokratinė valstybė turėtų ginti savo pamatus, tobulindama įstatymus ir jų priežiūrą, bet gynybą apsunkina žemgrobių čiuptuvai, grojantys ne vienu valdžios klavišu.

Šį pavojaus laiką, kai vėl pasikėsinta į laisvą ūkininką ir bukai teisinamasi, jog taip elgtis leidžia įstatymai, vertėtų prisiminti prieškarinės žemės reformos vieno iš trijų pagrindinių kūrėjų krikdemo ir prelato Mykolo Krupavičiaus žodžius, rašytus Vaižgantui: „ar estetiškiau kur ne kur turėti gražius dvarponio rūmus su kelių mylių aplinkumoj suvargusiais lietuviais, ar geriau turėti savo brolius, einančius ta linkme, kad kiekviena sodyba būtų rūmeliai?“

Žemgrobiai eina priešinga linkme. Jie skambiais šūkiais ir išvirkščiais žodžiais dangsto savo nuogą asmeninį interesą dar daugiau pralobti. Faktiškai jie iš paskutiniųjų, net prilįsdami prie valdžios vairo, bando pasukti laiko ratą šimtmečiu atgal. Matyt, tiki, kad nesame įveikę negrįžtamo lūžio taško, ir mūsų tėvynę galima paversti nuosava kolonija. Per stebuklą praturtėję, jie tiki savo antgamtine galia, kad net išmokusį skraidyti paukštį sukiš atgal į kiaušinį.

Tačiau Lietuva ne tuščiai pragyveno laiką nuo 1918 m. vasario 16 d. Ji kūrėsi ir laisvėjo, ji patyrė, kas yra sovietinis kumetynas, jai užteko jėgų atgimti. Istoriškai žiūrint, po ketvirčio amžiaus Nepriklausomybėje saujelė žemgrobių neturėtų virsti neįveikiama kliūtimi būti europietiška laisvų žmonių valstybe.

Tačiau JAV veikia brandi demokratija, pagrįsta vienas kitą kontroliuojančių svertų sistema. Šie metai patvirtino, kad vienas žmogus negali parrašyti JAV politikos pagal savo valią, net užimdamas aukščiausią postą valstybėje. Tam reikia bendro vyraujančio sutarimo, derinančio įvairias nuomones. Bet kurie buldozeriu priimami sprendimai didina įtampas šalyje ir tampa puolimo objektu, vos pasikeičia politinė situacija po rinkimų.

Taip įvyko su B. Obamos prastumta sveikatos draudimo reforma, kuri pabrangino medicinos paslaugas ir padidino valstybės įtaką sveikatos apsaugos sistemai. Per metus jau du kartus bandyta Kongreso balsavimu atšaukti Obamacare. Abu bandymai buvo nesėkmingi. Tačiau respublikonų daugumos balsais buvo panaikintas reikalavimas būtinai įsigyti sveikatos draudimą kiekvienam.

Nepavykusi draugystė su V. Putinu

Galvodamas esąs geriausias politikas, D. Trumpas aiškino, kaip jis susidraugaus su Vladimiru Putinu, ir priešpriešos neliks. Kėlė pagrįstą nerimą, jog kaina gali būti Ukrainos atidavimas Rusijos meškai ir Baltijos šalių pripažinimas pilkąja zona, kurioje Maskva elgsis kaip įsigeidusi. Realybė pasirodė esanti priešinga: Rusijos kišimąsi į JAV rinkimų procesą visos šalies politikai įvertino kaip pasikėsinimą į demokratinės santvarkos pamatus.

Šis pasipiktinimas atėmė bet kokią turgaus su Kremliumi galimybę D. Trumpui. Dar daugiau: kilęs triukšmas rezonavo su tarptautinės teisės pažeidimais užgrobiant Krymą ir kišantis į Rytų Ukrainą. Galiausiai jis virto tuo, apie ką šimtus kartų kalbėjo nužudytasis Borisas Nemcovas ir kiti opozicijos veikėjai: JAV finansų žvalgyba iki šio mėnesio pabaigos turi pateikti V. Putino klikos veikėjų sąrašą, kurie išpumpavo iš Rusijos apie trilijoną dolerių ir per dolerines sąskaitas paslėpė jį Vakaruose.

Skirtingai nuo B. Obamos laikų, Ukrainos taikos procese JAV dalyvauja tiesiogiai per specialų atstovą, o prezidentas pasirašė leidimą dėl gynybinių ginklų pardavimo Ukrainai, ko nedrįso B. Obama. Rytinis NATO sparnas, kuriame esame ir mes, stiprinamas sąjungininkų, įskaitant JAV, buvimu.

Laisvė verslui namie ir „Tomahawk“ priešams už jūrų

Per šiuos metus Šiaurės Korėja įvykdė apie 25 balistinių raketų bandymus. Dėl grasinimo JAV teritorijai Guamo salai D. Trumpas pažadėjo atsakyti „ugnimi ir įniršiu“. Neįprastas Vakarams karingumas, pasak pabėgusio į Japoniją aukšto Pchenjano kariškio, ypatingai neramina Kim Jong Uną. Matyt, jis patikėjo, jog iš D. Trumpo gali susilaukti visko, ir per Naujuosius Metus sušvelnino savo retoriką, pranešdamas apie Šiaurės Korėjos dalyvavimą žiemos olimpinėse žaidynėse Pietų Korėjoje.

Pačiose JAV pernai ekonomika augo toliau, bedarbystė sumažėjo iki rekordinių 4,2 proc. Atšaukti B. Obamos įvesti apribojimai vystyti energetikos sektorių daro JAV svarbiu žaidėju pasaulinėje naftos ir dujų rinkoje. Mažinamas verslo reguliavimas pagal principą, kad naują instituciją galima steigti tik uždarius dvi panašias. Žadėti importo muitai ir protekcionizmas nukeliavo į stalčių.

D. Trumpui pavyko įrodyti savo politinį svorį, kada abeji kongreso rūmai patvirtino didžiausią per 30 metų mokesčių reformą, kuri mažina mokesčius, bet didina valstybės biudžeto deficitą, kurį vėl turėtų mažinti palankesnių mokesčių paskatintas augantis verslas.

Į tuščią JAV Aukščiausiojo teismo teisėjo vietą buvo patvirtinta jo parinkta kandidatūra, išsaugojusi konservatyvių teisėjų daugumą „penki prieš keturis“.

Jis tęsėjo rinkiminį pažadą perkelti ambasadą į Jeruzalę, ko netesėdavo ankstesni prezidentai nuo Kongreso sprendimo 1995 m. Jis įsakė smogti Sirijoje „Tomahawkais“ –skirtingai nei B. Obama, kuris pasidavė V. Putino žaidimui ir atidavė šiam iniciatyvą Sirijoje po to, kai su cheminiu ginklu režimas peržengė paskelbtą raudoną liniją. Kariškiams Irake suteikė daug didesnę veikimo laisvę, ir šie sėkmingai tvarkėsi su Islamo valstybe, atsiradusia vakuume, kurį paliko JAV, skubotai pasitraukusios iš Irako B. Obamos nurodymu.

Baltieji rūmai – ne cirko palapinė

Nežiūrint to, per metus prezidento populiarumas JAV nuo 46 proc. krito iki 35 proc. Rinkėjai teisingai daro, nesiedami vienerių metų politiko su ekonomikos laimėjimais, nors paprastai būna priešingai.

Galbūt jų nuomonę lemia faktas, kad stiprėjant JAV kietajai galiai, jos minkštoji galia silpnėja dėl ne prezidentiškai pasaulio akyse besielgiančio prezidento. Valstybės autoritetą užtikrina ir solidus, pasitikėjimą keliantis valstybės vadovas.

Skaitančioji visuomenė jaučiasi pažeminta, turėdama klouniškomis manieromis garsėjančią valstybės galvą, todėl neregėtai išaugo kasdien D. Trumpą maišančių su žemėmis laikraščių „The New York Times“ ir „The Washington Post“ prenumerata. Dalis rinkėjų tikėjo, kad cirko numeriai skirti tik rinkimų kampanijai. Pasirodė, kad tokia yra pati esybė.

Patvirtinus didžiulę mokesčių reformą, kokios nebuvo nuo Ronaldo Reigano laikų, įtakingi respublikonai taip liaupsino D. Trumpą, kad man priminė pasiligojusio Leonido Brežnevo laikus. Narciziškam save įsimylėjusiam D. Trumpui pagyros niekada neatrodys per didelės, nes jam neduota suvokti padlaižūniško paveikslėlio komiškumo.

O jo atžvilgiu netylanti kritika D. Trumpui tik patvirtina, koks jis svarbus pasauliui. Vietoj įsiklausymo į patarimus ir perspėjimus jis atsišaudo trumpomis „Twitterio“ salvėmis: per pirmą pusmetį sugebėjo paleisti net 991 žinutę.

Jam pavyko savo veiksmais įsiūbuoti Vašingtono grietinėlės pelkę, kuri buvo tapusi kokti rinkėjams, tačiau purtydamas sistemą D. Trumpas nuolat sėja netikėjimą įrodomomis tiesomis, nes daugybė žmonių tenkinasi antraštėmis, „tweetais“ ir neskiria laiko įdėmesniam žvilgsniui. Formuojasi maišatis, kurioje nieko tikro, kurioje blogas yra ir geras, ir blogas.

Jei B. Obama žvelgė į tolimus horizontus, nesuprasdamas, kaip spręsti kasdienius iššūkius, tai D. Trumpas sėkmingai tvarkosi per ištiestą ranką, nesukdamas galvos, kas yra bent kiek toliau. Ilgoje perspektyvoje įsišaknijęs netikėjimas išmintimi gali atsisukti prieš patį jo skelbėją, kurio pirmieji metai Baltuosiuose rūmuose įrodė, jog JAV valdo ne asmenys, o institucijos.

Ramūno Bogdano komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Seniausia vietos paskirtis žinoma iš 1582 m. Motiejaus Stryjkovskio kronikos, kurioje rašoma, jog nuo puškarnios (arba patrankų liejyklos, buvusios maždaug Tilto gatvės rajone) aukštyn palei Nerį (Wilją) iki pat Lukiškių (Lukiszek) driekėsi tamsi giria, pašvęsta namų dievams, kuriuos vadinę Gywojtos ir Ziemiennikos ir ten juos maitindavę.

Todėl pirmos vietos laimėtojo pasiūlyta kalva, medžiai ir jų vardai, žemė kaip statybinė medžiaga turbūt nelauktai net pačiam autoriui jungiasi su pačia seniausia pagoniška Lukiškių prasme. Iš priekio medžiais sutvirtintas kalvos skardis primena ir partizanų bunkerį, ir pjūvį pilkapio, kuriame pagal ilgaamžį lietuvišką paprotį palaidoti žuvusieji vardan laisvės.

Su kova už laisvę Lukiškės siejamos nuo mirties nuosprendžių vykdymo 21-am 1863 m. sukilėliui. Egzekucijos vieta buvo Pamėnkalnio papėdėje, kur vėliau atsirado gatvė ir pastatai, o XX a. viduryje lietuviai klaidingai jį pervadino Taurakalniu.

Nuo ko atsispirti?

Reprezentacine aikšte Lukiškes pradėjo versti Vilnių 1920 m. užėmę lenkai. Juzefas Pilsudskis ją pavadino Laisvės aikšte. Centre buvo pastatytas obeliskas 1863 m. sukilėliams. Mirus J. Pilsudskiui, aikštė pervadinta jo vardu ir centre 1936 m. iškilo paminklas jam.

Užėję sovietai aikštę pervadino Lenino vardu ir 1952 m. jos viduryje pastatė savo stabą Leniną.

Labai sena nugalėtojų tradicija yra įtvirtinti pergalę, perdarant seną palikimą pagal savo ideologiją. Puikus to pavyzdys yra Kordobos katedra Ispanijoje, perdaryta iš mečetės, o ši savo ruožtu statyta perdarant ankstyvųjų krikščionių baziliką.

Norintys savos lietuviškos skulptūros vietoj Lenino seka šia ilgaamže tradicija. Tai yra tarsi senovėje įprastas monetų perkalimas mirus valdovui.

Antrą vietą konkurse laimėjo Arūno Sakalausko darbas „Laisvės karys“, kažkodėl vadinamas Vyčiu, lyg kiekvienas raitelis galėtų būti heraldinė figūra. „Laisvės karys“ pavadinimu atsispiria nuo J. Pilsudskio idėjos apie Laisvės aikštę. Mano žiniomis, šiam skulptoriui ne naujiena nuo ko nors atsispirti.

Kada jis dar dėstė Telšiuose, vienas iš studentų parengė diplominio darbo projektą, originaliai interpretuodamas K. Čiurlionio „Karalių pasaką“. Buvo nurodymas sukurti darbą sporto tema ir jis vaizdavo du vienas prieš kitą virš tuščios lentos palinkusius žmones, sakydamas, jog tai du šachmatininkai. Ezopine kalba jaunasis autorius rodė, kad iš karalių pasakos su lietuviška sodyba prie sovietų telikusi tuščia lenta sovietiniame rojuje.

Deja, įgyvendinti savo diplominio studentas nespėjo, nes jį staigiai paėmė dvejiems metams į tarybinę armiją. Tikėjosi darbą baigti grįžęs, tačiau gavo iš bendrakursio laišką, kad dėstytojas A. Sakalauskas idėją jau įgyvendino.

Klaipėdos skulptūrų parke atsirado A. Sakalausko kūrinys „Vadovai“, vaizduojantis dvi palinkusias virš stalo figūras. O studentas skulptorius po armijos dar papildomai baigė tapybą Dailės institutą Vilniuje ir yra tapytojas Saulius Mažylis.

Balsai Lukiškių konkurse suskaičiuoti, laimėtojas aiškus, bet jei šiandien taip sunku apsispręsti sprendimų priėmėjams, patarčiau grąžinti aikštę į 1991 m. rugpjūčio 23 d. popietę, kada kranas pakelia Lenino skulptūrą, nulūžusią per kelius. Ir tegul tą akimirką judėjimas sustingsta, kol bus apsispręsta, kas toliau. Rūdijantis krano lynas, ant kurio kabos sunki statula, grės nutrūkti ir vers galų gale imtis veiksmo.

Lietuviai supranta, kodėl iš skausmo verkia Maironio širdis, kai jis mato griūvančią Trakų pilį rusų pavergtoje Tėvynėje. Vilties poetui kunigui suteikia Dievas. Iki XXI a. dauguma tautiečių tapo šventiniais katalikais ir kasdienių vilčių išsipildymo ieško pas išsirinktą valdžią.

Teisę ją išsirinkti gavome atsikovoję Nepriklausomybę. Svarbus ritualinis įvykis išsivadavimo kelyje buvo trispalvės iškėlimas virš Gedimino bokšto. Vaizdingi ritualai pagoniškai katalikiškoje Lietuvoje labai mėgstami ir turi stiprų poveikį.

Šio kalno svarbą lietuvio sąmonei suprato ir sovietai. Esu kurį laiką dirbęs Gedimino bokšto naktiniu sargu, kad prisidurčiau prie aspiranto stipendijos. Įdarbinant buvau įspėtas, jog virš jo kabanti LTSR vėliava yra nuolat stebima iš KGB rūmų, kad niekas jos neišniekintų. Saugumiečiai žinojo, jog nepagarba sovietinei vėliavai bokšte smarkiai paklibintų sovietinės santvarkos autoritetą lietuvių sąmonėje. Jei muziejaus administracija nepastebėdavo, jog vėliava vėjyje nubrizgo, paskambindavo iš KGB ir nurodydavo skubiai pakeisti į naują.

Pažiūrėjus į Gedimino kalną dabar, atrodo, kad Lietuva yra ne valstybė, o kažkokios Dievo rykštės nusiaubtas kraštas, niekieno nebevaldomas ir subiręs dykromis, kuriose išlikusieji krapštosi kiekvienas sau. Vieną simbolį, t.y. priešo sudegintų Valdovų rūmų griuvėsius, prieš keletą šimtų metų miestelėnai išsitampė po akmenį, savo reikmėms. Tas reikmes patenkino ir gyveno toliau paslikoje merdinčioje Lietuvoje.

Antrus metus tebesitęsia valdžios šokis aplink Gedimino kalną, tačiau šiam didelio įspūdžio nedaro nei patrepsėjimai, nei pastraksėjimai. Jis toliau pamažu griūna. Kalnui reikia ne šokių ar šūkių, o greitosios pagalbos.

Prabėgo dveji metai nuo problemos pradžios, per kuriuos it karštą bulvę vienas kitam atsakomybę mėtė institucijos ir jų vadovai, o dabar sakoma, jog dar per dvejus metus kalnas bus sutvarkytas. Net ketverių metų reikia sutvarkyti objektui, kuris A) yra išskirtinės svarbos tautos sąmonei, B) yra 50 m aukščio nesiekianti kalvelė!

Vykdomajai valdžiai vadovauja premjeras Saulius Skvernelis, jau besidairantis į rūmus S. Daukanto aikštėje. Jį ten turėtų nunešti balsai rinkėjų, kuriems jis panašus į ryžtingą, dalykiškai ir greitai problemas sprendžiantį vadą. Gedimino kalno griuvimo suvaldymas byloja priešingai. Net tokios techniškai nedidelės ir ne per daug sudėtingos problemos premjeras S. Skvernelis nesugeba išspręsti greitai ir rezultatyviai, o valstybės galvai būna pasitaiko kur kas rimtesnių iššūkių. Protaujančio rinkėjo išvados S. Skverneliui turėtų nepatikti.

Kalno griūties nesuvaldymas apnuogina ne tik premjero gebėjimus neveikti. Vangi gelbėjimo operacija rodo, kaip blogai valdoma mūsų valstybė, kad net akivaizdžios apibrėžtos užduoties akivaizdoje nesuveikia joks mechanizmas, kuris tą užduotį atliktų be gumos tempimo. Kad nesame beviltiški ir sustyguoti įmanoma, liudija sėkmingai įgyvendintas SGD terminalo Klaipėdoje projektas, kuriuo asmeniškai rūpinosi prezidentė.

Dabar yra pririnktas idėjų Lietuvai aruodas. Gražu. Vertėtų pagalvoti ir apie tai, kas galėtų dalį jų įgyvendinti. Nejau tie, kurie net nedidelės kalvos nesugeba sutvarkyti? Dabartinis Gedimino kalno vaizdas aiškiau už bet ką rodo, kaip svarbu valstybei turėti gebančius dirbti žmones, o ne portfelių pilotus.

Nepasibaigusi revoliucija

Gyvenimas mane buvo suvedęs su vienu žmogumi, kuriam tas kruvinas virsmas, paveikęs milijonų gyvenimus, matėsi kaip laikinas Rusijos transformacijos epizodas. Pagal jį, Rusijos revoliucija prasidėjo 1905 m., o 1917 m. buvo reakcija į ją, kuri užsitęsusi iki dabar. Pasak jo, Prancūzijos revoliucija prasidėjo sukilimu prieš monarchiją 1789 m. ir baigėsi beveik po šimtmečio, tik po Paryžiaus komunos 1871 m. Rusijai dėl jos dydžio reikės daugiau nei šimto metų, tačiau istoriškai neišvengiama, kad tebevykstantis revoliucinis procesas baigsis Rusijos tapimu europietiška demokratine valstybe. Kitas klausimas, kokio dydžio bus toji iš esmės pasikeitusi ir istorinį etapą įveikusi Rusija.

Taip mąstęs žmogus – Viačeslavas Vsevolodovičius Ivanovas, lingvistas, antropologas, semiotikas, kurio gyvybė užgeso einant 89-uosius metus spalio 7 d. Los Andžele. Pavardė kirčiuotina IvAnovas, kaip ir Antono Čechovo dramos personažo. Jo tėvas pabrėžtinai laikėsi senojo pavardės tarimo, nes IvanOvų mada Rusijoje atsirado tik Pirmojo pasaulinio karo laikais ir įsitvirtino po 1917 m.

Prie sovietų V. Ivanovas dirbo Maskvoje, buvo apsigynęs daktaro disertaciją Vilniaus universitete 1978 m. Mat dėl jo pilietinės pozicijos ginant nuo ujimo jo vyresnįjį draugą Nobelio premijos laureatą Borisą Pasternaką, V. Ivanovo parašyta disertacija 1958 m. Maskvoje tiesiog dingo.

Lietuvos bičiulis

Kada vėlyvuoju sovietmečiu ruošiausi rašyti disertaciją apie baltų mitologiją, mano diplominio darbo vadovas mitologas Norbertas Vėlius patarė pasiprašyti V. Ivanovą būti vadovu. Tam, kad užsitikrinčiau ne tik aukščiausio lygio mokslininko pagalbą, bet ir Maskvos „stogą“ prieš vietinius raudonuosius ideologus, visur ieškančius nacionalizmo apraiškų. Tarpininkaujant kalbininkui akademikui Vytautui Mažiuliui, su kuriuo konsultuodavausi lingvistiniais prūsų mitologijos klausimais, pavyko susitarti.

Per trejus aspirantūros metus daug bendravome, nekart viešėjau Ivanovų namuose Maskvoje, kuriais tarsi geroji fėja rūpinosi jo žmona Svetlana. Vadovas plėtė mano akiratį pasakojimais, skolindavo man retas knygas iš savo didelės bibliotekos arba duodavo skaitytinų knygų sąrašus. Vėliau, jau baigus aspirantūrą, retsykiais pasikalbėdavome telefonu įvairiausiomis temomis.

Lietuva V. Ivanovas domėjosi visą gyvenimą, yra rinkęs tautosaką mūsų krašte ir lietuviškuose Baltarusijos kaimuose, daug rašė baltistikos klausimais, dalyvaudavo renginiuose Maskvoje esančiuose Jurgio Baltrušaičio namuose.

Kada vyko 1991 m. rugpjūčio pučas ir Vilniaus KGB pasistatė kulkosvaidžius ant palangių, laukdami pučistų pergalės, Maskvoje V. Ivanovas parašė projektą dėl KGB panaikinimo „Dekretas apie laisvę nuo baimės“. Tuo metu jis buvo deputatas, išrinktas pagal Mokslų Akademijos sąrašą drauge su Andrejumi Sacharovu. Už nuopelnus mokslui V. Ivanovas buvo išrinktas ne tik Rusijos Mokslų akademijos nariu. Jis buvo Didžiosios Britanijos akademijos narys, JAV mokslo ir meno akademijos narys.

Įdomiausia, kad net bendraminčiai buvo prieš akademiko dekretą, bijodami atleistų kagėbistų maišto, o pritarė tik Vadimas Bakatinas, kurį Michailas Gorbačiovas buvo paskyręs vadovauti KGB. V. Ivanovas jau tada įžvelgė grėsmę, jog išlikusi ši organizacija pasuks Rusiją pražūtingu keliu. Lietuva jos atsikratė, o Rusija gavo iš KGB dabartinį režimą.

Ilgus metus V. Ivanovas mitologijos temomis rašė drauge su vienu žymiausių pasaulio baltistų Vladimiru Nikolajevičiumi Toporovu, su kuriuo rekonstravo taip vadinamą pagrindinį indoeuropiečių mitą apie Griausmavaldžio kovą su slibinu, daug remdamiesi lituanistikos šaltiniais. Ir net paskutinis viešas V. Ivanovo kalbėjimas susijęs su Lietuva – tai buvo pranešimas, perskaitytas konferencijoje, skirtoje Algirdo Greimo 100-sioms metinėms.

Modernus stalinizmas

Paskutinius dešimtmečius V. Ivanovas dėstė Kalifornijos universitete, vasaroms grįždamas į savo vasarnamį Pamaskvyje. Laimei, šiemet pirmą kartą dėl silpnos sveikatos negrįžo, taip išvengdamas nuodingų dujų, kuriomis buvo pasikėsinta į žurnalistę bei rašytoją Juliją Latyniną ir jos šeimą, gyvenančią gretimame sublokuotame kotedže. Dabar visa Latyninų šeima emigravusi dėl saugumo.

Ir šis, ir daugelis kitų išpuolių, ir nenutrūkstanti intelektualų emigracija rodo, kad Vladimiras Putinas atvedė Rusiją į modernizuoto stalinizmo laikus. Prie Stalino neleisdavo išvažiuoti, o V. Putino režimas mąstančius išstumia lauk iš Tėvynės.

V. Ivanovo tėvas buvo rašytojas ir Stalinas taip mėgo jo ankstyvuosius apsakymus, kad mokėjo kai kurias pastraipas mintinai. Kartą diktatoriui šovė įgeidis parašyti įžangą rašytojo kūrybos rinktinei, bet Vsevolodas Ivanovas atsisakė šios paslaugos. Stalinas to nepamiršo, tad rašytojas buvo nustumtas užmarštin. Tada jis pasirinko vidinę emigraciją, pasinėrė į budizmą. Prieš mirtį sūnui ligoninėje pasakojo, jog kalbėjęsis su Buda. Jaunesnysis V. Ivanovas studijoms pasirinko ne literatūrą, o lingvistiką, nes ši buvo daug mažiau ideologizuota.

Vienas iš vyresniųjų V. Ivanovo draugų buvo Nobelio premijos laureatas fizikas Piotras Kapica, kuris nuo 1921 m. dirbo Anglijoje pas atominės fizikos kūrėją Ernestą Rutherfordą, per atostogas grįždamas į Rusiją. Grįžus jam 1934 m., bolševikai vizą anuliavo ir išvykti nebeleido. Su garsiuoju P. Kapicos sūnumi Sergejumi, demografu ir mokslo populiarintoju, vedusiu televizijos laidą „Akivaizdu, bet neįtikėtina“, draugavo iki pastarojo mirties.

Apie Dievą

V. Ivanovas yra pasakojęs, jog buvo laikas, kada P. Kapica bandymus atlikdavo savo garaže įsirengtoje laboratorijoje, ir ten jis sėkmingai patikrino kadaise Anglijoje paties Alberto Einšteino jam pasiūlytą eksperimentą dėl super energijų veikimo magnetiniuose laukuose. Tada jaunasis P. Kapica netikėjo eksperimento sėkme ir klausė reliatyvumo teorijos kūrėjo, iš kur šis žinantis, jog tai įmanoma. A. Einšteinas atsakęs, jog žino iš Dievo.

Šios istorijos esmė V. Ivanovui buvo ne Dievo paminėjimas, o patvirtinimas, jog genialaus žmogaus protas neturi ribų, kad jis yra toks pat begalinis kaip dieviškumo sąvoka.

Apie tikėjimą jis nebuvo linkęs daug kalbėti, sakydamas, jog kalba yra per daug primityvi ženklų priemonė perteikti Dievo suvokimą, kurį jis matė ne kaip antropomorfinę būtybę, o kaip Visatos generalinį planą. Palyginimui jis yra pateikęs pavyzdį, jog gestų kalba puikiai tinka konkretiems objektams ar veiksmams apibūdinti, tačiau gestais neįmanoma kalbėti abstrakčiomis sąvokomis, nagrinėti aukštosios matematikos klausimus.

Žmogiškumas

Šimtmečių ir tūkstantmečių kategorijomis mąstantis žmogus buvo dėmesingas žmogiškąja prasme ir drąsus kaip pilietis. Gaudamas medalį už nuopelnus mokslui iš prezidento V. Putino rankų, jis pasinaudojo proga ir išdrįso užsistoti tuo metu neseniai areštuotą Michailą Chodorkovskį. V. Putino reakciją vėliau apibūdino taip: „Prieš mane nebebuvo jokios kaukės, tik baisus kraugeriškas žmogus“. V. Ivanovas nesibaimindamas viename interviu išdėstė, ką galvoja apie V. Putiną: „Jo veide matau mišinį iš baimės, nedidelio proto, negabumų ir kažkokių užspaustų kompleksų, kurie jį paverčia pavojinga asmenybe“.

Mokėdamas lietuviškai, V. Ivanovas pakomentavo Anai Achmatovai jos eilėraščių vertimus į lietuvių kalbą, kuriuos atliko Tomas Venclova, ir taip ištirpdė poetės abejingumą vertėjo pastangoms.

Pati A. Achmatova Viačeslavą Vsevolodovičių vadindavo angelu, turėdama omenyje ne žmogų su sparnais, o tarpininką tarp mūsų, žmonių, ir to, ką mes vadiname aukščiausiuoju protu. Tesiilsi jis ramybėje.

Nors patys rohinjai tiki, kad jie per amžius gyveno dabartinėse žemėse, jų gausiau apsigyveno tik XIX a., kai britų kolonistams pritrūko darbo jėgos. Per Antrąjį pasaulinį karą arakanai palaikė Japoniją, o rohinjos – britus, tačiau iš jų gautus ginklus nukreipė ne tiek prieš japonus, kiek prieš arakanus, nužudydami apie 20 000 gyventojų, griaudami jų šventyklas.

Vos tik Birma iškovojo nepriklausomybę 1948 m., rohinjai sukilo ir siekė prijungti šiaurinę valstijos dalį prie Rytų Pakistano, bet pakistaniečiai nesutiko. Tik 1961 m. Birmos armija baigė triuškinti sukilėlius.

O 1962 m. Birmoje įvyko karinis perversmas, ir kariškiai nežmoniškai prispaudė rohinjus. Jie neturi judėjimo laisvės, todėl ribotos galimybės įsidarbinti, jie negali naudotis valstybinio sektoriaus paslaugomis.

1971 m. iš Rytų Pakistane besikuriančio Bangladešo į Rachinų valstiją plūstelėjo dar viena didžiulė rohinjų banga, bėganti nuo Pakistano armijos žiaurumų prieš nepriklausomybės siekiančius bengalus.

1982 m. Birmos pilietybės įstatymas leido rohinjams gauti pilietybę, jei jie moka valstybinę kalbą ir gali įrodyti, kad jų šeima gyveno Birmoje iki nepriklausomybės. Kadangi 90 proc. rohinjų yra neraštingi, šis barjeras jiems neįveikiamas.

Mianmare rohinjų klausimu įkurta tarptautinė patarėjų komisija, vadovaujama buvusio JT generalinio sekretoriaus Kofi Annano. 2017 m. rugpjūčio 24 d. jis apibendrino komisijos metų darbą ir viešai perspėjo, jog perteklinės armijos jėgos naudojimas tik pagilins rusenantį konfliktą.

Po trijų valandų iš Saudo Arabijos vadovaujamos rohinjų grupuotės „Tikėjimo judėjimas“ lyderis Ata Ullah pakvietė rohinjus su peiliais ir lazdomis pulti policijos nuovadas ir grobti ginklus. „Jei eis 200 ar 300, 50 žus, – sakė jis. – Iš Dievo malonės likę 150 galės juos išžudyti peiliais.“ Balso žinutė greitai plito per mobiliųjų telefonų aplikacijas.

Tą naktį buvo užpulta 30 nuovadų, nužudyta 12 policininkų. Armija pradėjo antiteroristinę operaciją, nukaudama 370 kovotojų. Analitikai atkreipė dėmesį, jog modernūs ginklai rodo gerą finansavimą, o išankstinį parengimą liudija tokie partizaninės kovos veiksmai, kaip kelių į suplanuoto išpuolio vietą užminavimas. Kariškius nustebino, kad puolimas buvo organizuotas net 100 kilometrų pločio frontu.

Kaip atsaką kariuomenė ėmėsi senos, dar XX a. operacijose išbandytos „keturių atkirtimų“ taktikos: apsuptoje teritorijoje atkertami maisto, pinigų, žvalgybos ir gyvosios jėgos papildymai. Liepsnoja namai. Tačiau nesprendžiama problema neišnyks.

Atvirkščiai, ji radikalizuosis, o kaip tik šitame pasaulio regione dabar rungtyniauja „Islamo valstybė“ ir „al Qaeda“, kuri iš jųdviejų patrauks į savo pusę daugiau rekrūtų. Jie gali tapti kovotojais kitose valstybėse arba paversti Rachinų valstiją naujo tarptautinio džihado židiniu. Kaip sakė pati Mianmaro lyderė savo Nobelio kalboje Osle 2012 m.: „Ten, kur ignoruojama kančia, sudygsta konflikto sėklos.“

Labai retai, bet pasitaiko, kad narcizai prisipažįsta turėję neteisingą nuomonę tam tikru klausimu. Praėjusį pirmadienį per pasaulį nuskambėjo kaip tik toks retas atvejis dėl JAV pozicijos Afganistano klausimu. Kalbėtojas pripažino anksčiau instinktyviai giliai tikėjęs pasitraukimo būtinybe. Kadangi savo nuomonę pakeitė JAV prezidentas, sprendimas apims plačiau, nei vien tą regioną, ir turės įtakos viso pasaulio tarptautinei politikai, įskaitant ir Lietuvą.

JAV prezidentas kartu yra ir vyriausiasis JAV ginkluotųjų pajėgų vadas. Tiesa, jo galios yra atsveriamos Kongreso, į kurį jis privalo kreiptis leidimo ypatingiems kariniams veiksmams. Praėjus septyniems mėnesiams Baltuosiuose rūmuose, D. Trumpas pasakė savo pirmąją kalbą kaip ginkluotųjų pajėgų vadas.

Kruopštus pasirengimas

Rugpjūčio 21-osios kreipimuisi į tautą per renginį Fort Myere Virdžinijoje buvo ilgai ruoštasi, ir galutinis sprendimas priimtas vos prieš kelias dienas per susitikimą su generolais prezidento rezidencijoje Camp Davide. O prieš mėnesį D. Trumpas pasikvietė į Baltuosius rūmus pietų keturis Afganistane tarnavusius kariškius ir detaliai klausinėjo apie jų patirtį. Kaip po prezidento kalbos sakė gynybos sekretorius generolas Jamesas Mattisas, jis esą patenkintas, su kokiu kruopštumu buvo išnagrinėtas Afganistano klausimas.

Ši tema asmeniškai liečia jūrų pėstininkų atsargos generolą Johną Kelly, kurio 28 m. sūnus leitenantas Robertas Kelly žuvo Afganistane 2010 m. Šiuo metu J. Kelly yra Baltųjų rūmų aparato vadovas. Savo kalboje D. Trumpas nekart paminėjo, jog būsimais veiksmais bus pagerbtas kiekvienas žuvęs ar sužeistas Afganistane karys, nes jų auka netaps tuščia. „Jie yra nusipelnę pergalės plano“, – sakė prezidentas.

J. Kelly nesutarimas su pagrindiniu prezidento strategu Steve`u Banonu baigėsi pastarojo pasitraukimu. Nugalėjo platesnis požiūris į JAV kaip pasaulinę lyderę, įveikęs izoliacinę poziciją. S. Banonas laikėsi nuomonės, kad niekur JAV kištis nereikia, ir jėgas verčiau skirti rūpinimuisi vidaus reikalais. Tokios nuostatos kėlė susirūpinimą tiek NATO, tiek ES, tiek Ukrainoje, nes taip būtų atrištos rankos stipresniojo teisės politikai. Dabar S. Banonas grįžo į savo portalą kritikuoti prezidentą, o D. Trumpas telkia sąjungininkus.

Įtakingas respublikonų senatorius Johnas McCainas naują strategiją pavadino „dideliu žingsniu pirmyn“, nors ir vėluojančiu. Jam antrino NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas, pasak kurio, „neveikimas kainuotų brangiau“.

D. Trumpas paminėjo, jog kreipsis į NATO sąjungininkus palaikyti naują strategiją papildomais pajėgų ir finansų didinimais. Lietuvos gynybos taryba labai laiku priėmė sprendimą siųsti karių kovai prieš „Islamo valstybę“.

Nauja doktrina

D. Trumpas išdėstė naują JAV doktriną. Daugiau nebus bandoma su JAV karine galia konstruoti demokratijas tolimuose kraštuose ir pertvarkyti valstybes pagal savo vaizdinį. „Mes neužsiimsime tautos statyba. Mes žudysime teroristus“, – paskelbė D. Trumpas. Vakuumas Afganistane leido ten subrandinti 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuolį, JAV atsitraukimas vėl kuria tenai peryklą teroristams, todėl D. Trumpas vardan taikių piliečių saugumo skelbia, jog kova vyks iki pergalės. 2017 m. balandį numesta „bombų motina“ Afganistano kalnuose įspėja, jog šįkart bus kariaujama rimtai.

Mes neužsiimsime tautos statyba. Mes žudysime teroristus.

Kuo gali išvirsti nepamatuotas atsitraukimas, rodo skubotas ir viltingas B. Obamos žingsnis išvesti visus dalinius iš Irako. Buvo sukurtas jėgos vakuumas, kurį greitai užpildė jame atsiradusi ir išaugusi „Islamo valstybė“.

Saugiam gyvenimui iš talibaniškos valstybės grasintų ne tik sprogmenimis. Pagal JT 2015 m. duomenis, Afganistanas užima 85 proc. pasaulinės heroino gamybos, kuris paskleidžiamas po visą pasaulį ir krauna turtus Talibanui. Kova prieš aguonų auginimą ir narkotikų gamybą nebuvo paminėta, tačiau, kaip pasakė prezidentas, jo kalba Fort Myere yra tik „naujos strategijos detalės“.

Parama afganams bus teikiama, tačiau jie privalo įsidėmėti, jog JAV kantrybė turi ribas. Daugiau nei aiškus įspėjimas dėl ten klestinčios korupcijos ir išvagiamos pagalbos. D. Trumpas išsakė atsargią prielaidą, kad politinis susitarimas gali būti pasiektas net išsaugant Talibano elementą būsimame taikiame Afganistane.

Kita ypatybė – operacijų kriterijus bus ne laikas, o rezultatas. Mat Barackas Obama, siųsdamas papildomus dalinius į Afganistaną, buvo apibrėžęs, kad po 18 mėnesių jie grįš. 2009 m. gruodį pradėjus atsitraukimą, pasiekti laimėjimai dingo, o atlaisvintą vietą vėl užėmė Talibanas, dabar kontroliuojantis apie 40 proc. šalies. Kadangi pagrindiniu kriterijumi dabar tampa rezultatas, nebus skelbiama, kada, kiek ir kokių dalinių bus nusiųsta į Afganistaną. Šiuos klausimus spręs kariškiai. Priešui nėra ko pranešinėti savo planų iš anksto.

Indijos korta

Didelį rūpestį JAV kėlė ir tebekelia slidi Pakistano pozicija. Jis yra nemažai nukentėjęs nuo terorizmo, tačiau prieš vienas grupuotes atvirai kariauja, o kitas – paslapčia palaiko.

Talibano vadai sėkmingai vadovauja karo veiksmams Afganistane iš Pakistano šiaurinių provincijų, ten veikia treniruočių stovyklos naujiems kovotojams, ten galima saugiai atsikvėpti po antpuolių. Net Osamos bin Ladeno sunaikinimo operacija šiauriniame Pakistane įvykdyta neinformavus Islamabado, nes buvo baiminamasi dėl informacijos nutekėjimo. Tuo tarpu JAV Islamabadui yra skyrusi virš 20 mlrd. JAV dolerių pagalbos nuo 2001 m. Savo įtaką Pakistanui per paramą ir investicijas didina ir kita Afganistano kaimynė Kinija.

Dabar D. Trumpas reikalauja iš pakistaniečių užtikrinti realią pagalbą ir naudoja didžiojo jų priešo Indijos kortą, kurią kviečia aktyviau reikštis Afganistane, primindamas jai naudą iš milijardinės prekybos su JAV. Indijos įtraukimas nemažiau suerzintų ir Kiniją, kuriai Indija yra didžiausias varžovas regione.

B. Obamai 2014 m. pabaigoje sumažinus JAV kontingentą Afganistane iki dabar ten esančių 4800 karių, į regioną bando grįžti Rusija, 2016 m. gruodį surengusi Maskvoje Afganistano taikos konferenciją su Kinija ir Pakistanu. Nei pats Afganistanas, nei JAV pakviesti nebuvo. Dabar amerikiečiai baudžiasi grįžti veiksmais ir atsivesti Indiją.

Pačiame Afganistane dabar vis dažniau pasitaiko perimti iš talibų naujutėlių Rusijos gamybos ginklų. Rusų diplomatai bet kokį užfiksuotą jų kontaktą su talibais aiškina bandymais pasodinti juos prie derybų stalo. Panašu, kad Rusija tikisi talibų rankomis apsaugoti savo sienas nuo ISIS grėsmės, o Rusijos prezidento atstovas Afganistanui Zamyras Kabulovas Turkijos naujienų agentūrai yra atvirai pripažinęs, jog Rusijos ir Talibano požiūris į JAV sutampa.

Yra pavojus, kad atsinaujinę karo veiksmai Afganistane virs JAV ir Rusijos netiesioginiu, vadinamuoju proxy karu. Jam D. Trumpas iš anksto telkiasi Indiją į sąjungininkes. Nebesistengiama tyliai išvengti konfrontacijos: JAV valstybės sekretorius Rexas Tillersonas kitą dieną po prezidento kalbos viešai apkaltino Rusiją, kad ši tiekia ginklus talibams.

D. Trumpas yra trečiasis JAV prezidentas, kuris imasi jau 16 metų trunkančio ilgiausio JAV istorijoje karo. Įjungdamas karinius, ekonominius ir politinius svertus, bet nekeldamas neįgyvendinamų tikslų, jis turi galimybę užtikrinti, kad Afganistanas ateityje nebus heroino ir islamistų rezervatas.