Nesvarbu, kad premjeras Saulius Skvernelis aplinkos ministrui šiandien į smilkinį baksnoja, valstybinėse struktūrose dirbančios rūpestingos tetos ir dėdės beržo malkų skleidžiamą šilumą anksčiau ar vėliau apkraus papildomais mokesčiais. Neabejoju, kad jiems visiškai nerūpi aplinkos tarša, nerūpi ir centrinio šildymo reikalai.

Pinigai slypi detalėse: lyg tarp kitko, lyg netyčia užsiminta, kad visi deginantieji malkas turės kaminuose sumontuoti specialius prietaisus, kurie fiksuos, kiek malkų šilumą skleidė. Spėkite, kas už tuos prietaisus sumokės? Geriausiu atveju – židinių ir krosnių savininkai, blogesniu – visi mokesčių mokėtojai. Netrukus kur nors perskaitysime sėkmės istoriją apie tai, kaip niekam nežinomas valstybės tarnautojas vieną dieną nušvito supratęs, kad malkos yra blogis ir jį reikia suvaldyti, įkūrė bendrovę, prekiaujančią šio blogio dydį matuojančia įranga ir ją montuojančią. Milijonierių sąrašas pasipildys dar vienu vardu. Tokiam planui reikia kilnaus tikslo ir pažinčių tarp sprendimus priimančiųjų politikų, o paskui pinigai byra kaip iš gausybės rago. Manote, kad priverstinis dūmų detektorių montavimas miegamuosiuose išgelbės daug gyvybių? Baikit, nemanau... Bet kažkieno kišenė dėl to jau pastorėjo.

Gerai sutarti su susisiekimo ministru yra protinga, bet ignoruoti S. Skvernelį – pavojinga.

Prieš kelias savaites kilo triukšmas dėl padidėjusios taršos Klaipėdoje. Buvo surastas atpirkimo ožys – AB Klaipėdos jūrų krovinių kompanija (KLASCO). Premjeras pasikvietė ant kilimo KLASCO direktorių, klausė ir klausėsi, o paskui, anot šaltinių Vyriausybėje, galvą kraipė, kodėl tik KLASCO atstovas turėjo atvykti. Jei miestą, pasak ekspertų, labiausiai nuodija transportas, kodėl miesto valdžios atstovai nepaaiškina, kaip su tuo ketina kovoti? Kur ir su kuo meldžiasi Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos vadovas Arvydas Vaitkus, nerandantis laiko premjerui? Gerai sutarti su susisiekimo ministru yra protinga, bet ignoruoti S. Skvernelį – pavojinga. Juolab kad būtent uosto direkcijai turėtų rūpėti, kur ir kokios saugos užkardos turi kilti tarp uosto ir miesto.

Sugrįžus prie malkų ir dūmų detektorių temos, savaime peršasi mintis, kad ne KLASCO veikla, o jos teritorija masina eilinės „sėkmės istorijos“ herojus.

Ši bendrovė daugelį metų krauna analogiškas medžiagas ir nuolat investuoja į priemones, kurios padeda saugoti aplinką, tačiau netikėtai sulaukė „pilietiškų miestiečių“ akcijos, kuri virto prašymu prokurorams imtis iniciatyvos.

Kad tas prašymas siūtas baltais siūlais, akivaizdu ir prokurorams, nes miestiečių parašai buvo rinkti ant tuščių lapų. Iki šiol niekas nežino, ką pasirašė, norėčiau tikėti, kad peticiją dėl taikos visame pasaulyje.

Suku dūmų detektorių prie lubų ir vis sukirba mintis, kad KLASCO darbai nepatinka gretimą teritoriją nusipirkusiai bendrovei, kuri nori ten pastatyti daugiabučių. Kaip juos pavadinsi išskirtiniais ir milijonus uždirbsi, kai šalia kranai linguoja? Ir vis klausiu savęs, kodėl vieni žmonės mano esantys kur kas protingesni už kitus? Randu tik vieną atsakymą – gobšumas yra nepamatuojamas, o nupirkti politikus, ypač kai jų kadencija slenka į pabaigą, nėra taip jau brangu.

Kodėl metinis pranešimas skaitomas politiniam sezonui ritantis atostogų link? Kai žanras toks nekonkretus, nesunku ir tekstą interpretuoti kaip kam patogiau.

Tiems, kuriems patinka Dalia Grybauskaitė, patiks ir jos metinis pranešimas. Jei nepatinka, sakys, kad nusišnekėjo. Paskaičius, kaip jį vertina politologai ir politikai, būtent toks įspūdis ir susidaro. Vieniems šis pranešimas – geriausias per visą istoriją, kitiems – prastas, tiesiog patarėjų negrabiai sudėliota mozaika, kurioje nėra pagrindinės minties ir ašies. Tada ir pirštu prikišamai prie sukčių stulpo kalamas pilietis gali ramiai atkirsti, kad prezidentė viską sudėliojo teisingai, bet kalbėjo ne apie jį, o apie jo priešininkus. Politiniame lauke išgyvename virsmą, kai galios centras bent trumpam slenka iš S. Daukanto aikštės ir dar nežinia, kur stabtelės.

Nors Lietuva yra parlamentinė respublika, D. Grybauskaitė prezidento regalijoms sugebėjo suteikti kur kas daugiau įtakos, nei Seimą valdantieji norėjo, nori ar norėtų. Diskutuotinas klausimas, ar visada tai buvo į naudą valstybės raidai?

Kad ir kaip ten būtų, atrodo, šiandien esantieji valdžioje bandys prezidentei priminti klaidas ir norės, kad didžiausios realios įtakos sūpynėse aukštyn–žemyn judėtų premjeras su Ramūnu Karbauskiu, o visi kiti tik plotų katučių.

Jei būčiau pesimistas, sakyčiau: kuo toliau, tuo labiau judame autoritarinio valdymo keliu, kuriame visas taisykles nori nustatyti komiteto pirmininkas, dievo Patrimpo lazdele trinktelėtas girdėti tik „bausti ir drausti“. Jei būčiau optimistas, negalėčiau nematyti, jog Lietuva, kad ir kokios būtų politikų spalvos, per kelis dešimtmečius nukeliavo toli, ir niekas upės tėkmės jau nebeužtvenks.

Tačiau pažiūrėjęs, kaip iš politikos barščių bandoma išmesti Mantą Adomėną, dairausi pesimistų sąrašo. „Žalieji žmogeliukai“ sugebėjo selektyviais tyrimais sukurti savo žaidimo taisykles, o opozicija neturi nei drąsos, nei stuburo, nei kitų organų tam pasipriešinti.

Akivaizdu, kad valdantieji kuria mitą, jog iki jų visi buvo tik vagys, tad dabar draugai Skvernelis bei Karbauskis sutvarkys ir vagis, ir neobjektyvią žiniasklaidą, ir visus kitus, kurie abejoja, kad demokratija nėra daugumos diktatas. Viena tiesa, viena tvarka – kas ne su mumis, tas prieš mus.

Kodėl pagal tokią muziką patinka šokti Gabrieliui Landsbergiui, nenoriu net spėlioti. Galbūt prezidentė teisi, kad partijoms reikia savanorių, tik kas dabar norėtų savanoriauti lauke, kuriame protingesni yra nekenčiami.

Valstybės vadovės patarėjai daug prakaito išliejo rengdami metinį pranešimą, bet gal būtų užtekę vieno žodžio – „nebijokite“. Gal būtų pakakę, tačiau tokio padrąsinimo iš prezidentės lūpų niekada negirdėjome.

Nenoriu šaipytis, bet kai Seime beveik visi įstatymai priimami ypatingos skubos tvarka, kai mokesčių „reformą“ bandoma prastumti per mėnesį, o viena komisija tiria, ką veikia kita, apima keistas jausmas, kad visuomenė tiesiog veliama į šūdmalystės malūno girnas. Kalbų daug, pirmosios natos gražiai skamba, bet jei bandai apčiuopti esmę, lieka tik girnų girgždesys. Raimonda Ramelienė „Lietuvos žiniose“ konstatuoja, kad šio Seimo narių mėgstamiausias užsiėmimas – rašyti skundus, nesvarbu, kam ir kodėl. Tik kur tokios veiklos prasmė? Galbūt kaip ir komisijų – tiesiog malti...

Jei skelbiamose išvadose nerasiu kai kurių advokatų kontorų, konsultacijų ir auditorių bendrovių pavadinimų, viešųjų ryšių veikėjų pavardžių, teks konstatuoti, kad V. Bako vadovaujamas NSGK virgulėmis tarp pūlinių šviesaus kelio ieškojo ir trauklapiais juos gydyti ketino. Galbūt kai kam trauklapis ir padėtų, galbūt yra žmonių, kuriems jis patinka, ypač gavus progą konkurentus pastumdyti. Tačiau esminius sprendimus valstybėje lemia būtent konsultantų patarimai, ir ne vien iš Lietuvos. Gerai tai ar blogai, nesiimu spręsti, bet nereikėtų savęs apgaudinėti ir šaukti, kad dangus griūva stebuklingai praregėjus ir netikėtai supratus, jog ne tik politikai yra pagrindiniai visuomeninio lauko žaidėjai.

Viena vertus, reikėtų džiaugtis – juk apie politikų korupciją ir ją maitinančius, jokių normų nepaisančius verslininkus prabilta viešai. Tik netikiu, kad kyšius duodančiųjų ir juos imančiųjų mąstymo ir elgesio būdas pasikeis. Sąžinę sugalvojo blogi žmonės, kad ji graužtų gerus. Kol kas nei iš politikų, nei iš kitos pusės atstovų neteko girdėti apie graužatį.

Kita vertus, specialiai nutekintos Valstybės saugumo departamento (VSD) pažymos (jomis didžiąja dalimi rėmėsi minėtas Seimo komitetas) smarkiai kerta per valstybės pamatus. Departamentas gali rinkti informaciją apie žmones, kurie, kaip įtariama, kenkia valstybingumui, tačiau negali jos viešinti. Bijau, kad politikas, atidavęs žiniasklaidai pažymas, sąmoningai pasitarnavo užsienio žvalgybininkams. Nenustebčiau, jei netrukus politikų rūstybė atsisuktų į VSD. Ne kartą taip jau buvo.

Spėju, kad paskelbus išvadas Seimui bus pasiūlyta ką nors sugriežtinti ir vėl bus bandoma didinti takoskyrą tarp politikos ir verslo. Valstybei nieko gero tai neduos. Kelios kregždės dar nereiškia pavasario: dėl kelių korumpuotų politikų ir agresyvių grupių veiklos negalima daryti apibendrinimų. Jei politikai ir verslas rastų skaidraus dialogo taisykles, visiems būtų tik į naudą. Galbūt derėtų peržiūrėti Lobistinės veiklos įstatymą, gal užtektų politikams privaloma tvarka skelbti savo susitikimų darbotvarkes. Susitikinėti, kalbėtis, ieškoti geriausių sprendimų reikia, kitu atveju girdėsime tik drimbantį mėšlą iš tuštybės malūno girnų.

Deja, kartais nerandu šviesiosios reiškinio pusės, gal ir negebėjimas toleruoti kvailystę temdo akiratį.

Į Lietuvą atėjus prekybos tinklui „Lidl“ savo pirkimo įpročių nepakeičiau, bet kartais savaitgaliais stabtelėdavau čia įsigyti bandelių – jos tikrai šviežios ir skanios. Dabar sustosiu rečiau, jei apskritai sustosiu, nes nemėgstu, kai su bandele man brukama ir ideologija.

Į tai atkreipė dėmesį Mantas Adomėnas. Jis pastebėjo, kad „Lidl“ patalpas puošiančios Vilnius nuotraukos atspindi suklastotą sostinės vaizdą: nuo Katedros varpinės, iš Šv. Elenos rankų ir nuo Šv. Jonų varpinės ištrinti kryžiai. Matyt, to reikalauja bendrovės nustatytos tam tikros vidinės politinio korektiškumo taisyklės. Man tai neatrodo teisinga ir protinga, o skanių bandelių Vilniuje nesunku rasti daugelyje vietų, net šalia neretušuotos realybės. Nepatinka, kad kažin koks prekybos tinklas gali darkyti mano gimtojo miesto vaizdą.

M. Adomėno nuotr.

Perskaitęs apie „pagražintą” Katedrą, gūžčiojau pečiais lygiai taip pat, kaip ir išgirdęs, jog Briuselyje buvo nuspręsta nepuošti Kalėdų eglutės, nes tai esą gali įžeisti musulmonus. Dar kartą tenka sutikti su aksioma, kad žmonių kvailumo ribos – neišmatuojamos. Negaliu pakeisti „Lidl” korporatyvinių taisyklių, bet galiu šio tinklo parduotuvėse nieko nepirkti, kaip jau kurį laiką neperku dalies laikraščių, nežiūriu dalies televizijų programų ar neįsigyju prekių, kurių gamintojai reklamuojasi propagandiniuose kanaluose.

Liūdna, bet kvailumas labai dera su įžūlumu. Kai sužinau, kad draudimo paslaugos mūsų vežėjams kainuoja keliasdešimt kartų daugiau negu estams, nerandu jokio logiško paaiškinimo tokiam stebuklui. Viena ausimi esu girdėjęs, esą lietuviai padaro daugiau avarijų nei estai. Ar tikrai? Ar keliasdešimt kartų daugiau? Netikiu, todėl prieš akis matau tik įžūlias kiaulės akis primenančio statistinio draudiko žvilgsnį ir retoriškai klausiu, ką veikia Lietuvos bankas? Kiek pamenu, šiame banke darbo turi per 600 žmonių ir jam derėtų prižiūrėti draudimo rinką. Ar prižiūri? Baikit, nemanau… Lengviau teigti, jog individuali veikla yra esminis valstybės blogis, nei aiškintis su draudikais.

Myliu Ukrainą, bet kai išgirstu, kad mes geraširdiškai atvėrėme visas sienas, o ji tebetaiko įvairius žinybinius barjerus mūsų prekėms ir paslaugoms, žvilgsnį kreipiu Užsienio reikalų ministerijos link. Tačiau ten net „Brexit“ reikalais rūpinasi tik vienas žmogus, tad apie kokį Lietuvos interesų gynimą Ukrainoje galima kalbėti? Šią ministeriją taip optimizavo ir reorganizavo, kad nebeliko beveik jokių užsienio reikalų.

Kulniuoju po rekonstruotą Lukiškių aikštę Vilniuje. Dairausi į nuveiktus darbus ir svarstau, kur čia milijonai eurų investuoti. Ir šen žiūriu, ir ten, kol kyla šventvagiška mintis, kad būtų prasminga pastatyti paminklą vagiui. Galbūt ne reprezentacinėje aikštėje, galbūt kur kitur, bet vagystė tebėra kasdienio gyvenimo palydovė ir jokių markauskų neapariama norma, todėl ją įprasminti nebūtų kvaila. Sociologų, psichologų, istorikų priedermė išsiaiškinti, kaip seniai ir kaip giliai vagystė įsišaknijo „musyse“, o tuomet kviesti į darbą menininkus. Manau, verta būtų pagalvoti net apie „Vagystės“ memorialą. Vienos skulptūros būtų didesnės, joms galėtų pozuoti prie grandiozinių projektų prisidėję politikai, mažesniųjų alėjoje rikiuotųsi ministrus ar merus primenantys kūriniai. O koks nors startuolis masinei gamybai ir sodybų prieangiams pasiūlytų nedidukų vagišių prototipų, kurie ilgainiui išstumtų kičinius vokiškus ir lenkiškus nykštukus. Į savo prekių asortimentą juos netrukus įtrauktų ir „Lidl“ – būtų lengviau kryžių vagystę pateisinti.

Žinoma, įvairių žaidimų su ta parama, jos tikruoju dydžiu ir forma buvo, kaip ir „juodųjų buhalterijų“ bei buhalterių. Kriminalizavę tokį rėmimą sulaukėme standžiai suguldytų pinigų degtinės dėžutėje ir panašių istorijų. Didžiausia bėda, kad į politinio gyvenimo sceną aktyviai žengė specialiosios tarnybos. Dabar jos, paakintos savo vadovų, selektyviai atrenka, kokią informaciją ir kada atskleisti visuomenei. Tokia praktika kartu su viešųjų ryšių specialistų polėkiu yra galingas ginklas ką nors paskandinti auksiniame šaukšte arba ilgai nuodyti už taurę vyno, išgerto pietaujant su verslininkais.

Kadangi svetimus pinigus skaičiuoti negražu, pabandysiu nedrąsiai pažvelgti, kur keliauja mano ir jūsų pinigai, kuriuos sumokame kaip mokesčius ir kuriuos perskirsto politikai. Dažnai nutinka, kad paskiria juos sau.

Jau kelerius metus būtent biudžeto pinigais remiamos politinės partijos. Daugiausia rinkėjų balsų surinkę dariniai gauna ir dosniausią išmoką. Lyg ir logiška, teisinga, nes už demokratijos vaisius reikia mokėti, net jei esi visiškai apolitiškas asmuo. Kartais vaisiai saldūs, o kartais trenkia puvėsiu. Turbūt priklauso nuo požiūrio ir nuo to, kaip auginami.

Aušra Lėka „Lietuvos žiniose“ išsamiai išnagrinėjo, kaip partijos pernai rinko ir naudojo lėšas. Žurnalistė konstatuoja: „Paanalizavus, kur pinigus leidžia partijos, atrodo, kad jos yra savo vidinius poreikius tenkinančios žmonių grupelės, nors trys ketvirtadaliai tų lėšų – piliečių dotacija.“

Partijos nurodė pernai gavusios per 6,7 mln. eurų, didžioji dalis – daugiau kaip 5,1 mln. eurų – valstybės dotacija, ji siekė 76 proc. visų pajamų, 2016-aisiais – 57 procentus. Taigi bent jau procentine išraiška už partijas kasmet mokame daugiau. Ar daugiau naudos ir skaidrumo sulaukiame, abejoju.

Nevarginsiu skaičiais, kurių minėtoje analizėje yra daug ir labai iškalbingų, kad ir faktas, jog kiekvienas socialdemokratas savo partijai pernai skyrė vidutiniškai 14 eurų, konservatorius – truputį daugiau nei 4 eurus, „žaliasis valstietis“ – 1,6 euro. Todėl partijos ima paskolas iš bankų ir leidžia jas savo vidiniams poreikiams tenkinti.

Galbūt sutikčiau, kad suvažiavimai ir susirinkimai turi vykti, jiems organizuoti reikia lėšų. Tačiau pamatęs, jog beveik 48 tūkst. eurų socialdemokratams kainavo sąskrydis, pagarsėjęs viešojoje erdvėje įkaušusių jo dalyvių muštynėmis, o vakaro laukiamiausia dalimi tapo „Radistų“ pasirodymas“, raukiu antakius. Kodėl tokie baliai-festivaliai turi būti apmokami mokesčių mokėtojų pinigais? Manau, panašių dalykų rastume ir kitų partijų ataskaitose, tik gudresni jas paslepia po eilute „kitos išlaidos“ arba surengia vidinius mokymus savo partijos nariams, ima valdyti bei išlaikyti nekilnojamąjį turtą ir panašiai. Todėl dar kartą prieinu prie išvados, kad remti politines partijas iš biudžeto nėra pats geriausias ir teisingiausias sprendimas. Mano pasitikėjimas tokiu modeliu, peržvelgus partijų išlaidų ataskaitas, tik sumažėjo, nes nenoriu nė cento skirti „Radistų“ juokeliams socdemų sąskrydyje.

Vienas diskusijos dalyvių atkreipė dėmesį, jog didžiausių visuomenės bėdų sąraše yra nuostata, kad lyg privaloma tvarka reikia kritikuoti kolegas, ir nesvarbu, jei nuomonės sutampa. Esmė – ne požiūris, svarbu, kas jį išdėstė...

Taip pat buvo pažymėta, kad ši liga itin paplitusi akademiniuose sluoksniuose. Tenka su tuo sutikti, nes Vilniaus universitetas, kuriame teko studijuoti ir dirbti, buvo vienas didžiausių intrigų katilų. Deja, tos ligos simptomų nesunkiai galime rasti ir Seime, ir vyriausybėje, ir prezidentūroje, ir vos kelis darbuotojus turinčioje bendrovėje. Vis dėlto sunku pasakyti, ar tai išskirtinis lietuvių bruožas.

Nors vis patariama išminties mokytis iš žydų, prieš kelis mėnesius per kažin kurią televiziją rodytas reportažas apie kilusias aistras Vilniaus choralinėje sinagogoje sufleruoja, kad ne tautybė lemia norą kariauti smėlio dėžėje. Galbūt tiesiog nuodėminga žmogiškoji prigimtis neleidžia gyventi be intrigų ir pykčio.

Tos pačios ligos simptomų įžvelgiu neatidžiai sekdamas reakciją į mitingą prie Seimo. Kad jį inicijavęs Andrius Tapinas sulauks kritikos, keistokų kaltinimų iš valdančiosios partijos atstovų ir šios gerbėjų, buvo galima nesunkiai nuspėti. Kad jie įtariai klausinės, ar A. Tapinui už nugaros nestovi marsiečiai, kam tai naudinga, kokios visuomenės šiukšlės gali rinktis į tokį mitingą ir panašiai, taip pat nenustebino.

Kiek liūdniau buvo stebėti, kaip feisbuke prie kvietimo į mitingą žinomi Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos nariai spaudė patiktukus. O po mitingo, per kurį buvo ne vien giriami, negailėjo kritikos ir pamokymų ponui Tapinui. Esą ne taip, kaip reikia, daręs, susireikšminęs, mokęs kitus, nors pats neturįs patirties, nesuprantąs politinio gyvenimo subtilybių, populistas etc.

Prajuokino kitų socialinių tinklų nuomonės reiškėjų pasipiktinimas, kad reikėjo dar daugiau institucijų ir politikų prieš plauką pašukuoti. Suprask, mitingo organizatorių tikruosius kėslus galima išsiaiškinti dedukcijos metodu: nekritikuoja prezidentės, vadinasi, – prezidentės žmogus, nekritikuoja Skandinavijos bankų – bankininkų ausys kyšo, nieko bloga apie alų nesako – aludarių pirktas.

Dar įdomiau skaityti, kas ir kaip matė protesto priežastį: nuo Mindaugo Basčio apkaltos iki mistinio žurnalistų klano gynimo. Taigi vėl ta pati priežastis: nesvarbu, ką kalba, esmė – kas kalba.

Manau, mitingo esmė ir prasmė – priminti politikams, kad tauta nėra kvaila ir bandyti jos kantrybės ribas rizikinga. Tikiuosi, politikai tai suvoks, nors galbūt ne iškart. Valstybei tik į naudą, jei panašūs mitingai būtų rengiami ir kai kurių merų valdomose kunigaikštystėse. O visiems kritikams noriu pasiūlyti vieną receptą: pakelkit užpakalius ir pabandykit padaryti geriau, protingiau ir taikliau. Nepakeltų užpakalių sindromas – dar viena liga, alinanti mūsų visuomenę.

Laimė ar ne, po tokios valstybininkų pjūties ne tik politinių diskusijų laukas gerokai nususo, bet ir atsirado daugiau baimių neišsiskirti iš minios, imtis atsakomybės.

Valstybininkų istoriją prisiminiau išgirdęs buvusį užsienio reikalų ministrą Antaną Valionį, pristatantį LRT eteryje savo knygą. Joje skiriama dėmesio ir valstybininkų vadu laikytam Albinui Januškai. Dar neskaičiau ministro veikalo, bet, kaip supratau iš komentaro, A. Valionis geruoju mini poną Janušką, vadina jį gabiu ir įžvalgiu politiku.

Viena ausimi esu girdėjęs, kad šis turi ambicijų sugrįžti į politiką kartu su vienu iš būsimų pretendentų į Lietuvos prezidentus. Juk gebėjimų ir ambicijų avidėse ilgam neuždarysi.

Valstybininkų vardas savaime iškilo mintyse ir sužinojus, kad Valstybinių miškų urėdijai vadovaus naftos produktų krovos bendrovės ir suskystintų gamtinių dujų terminalo operatorės „Klaipėdos nafta“ finansų direktorius Marius Pulkauninkas. Kažin, kodėl taip krinta kortos, bet didesnėje valstybės įmonėje vis randi žmogų, nors ir trumpai gavusį atlyginimą „Klaipėdos naftoje“. Jei dar akyliau žvelgtume, pamatytume, kad visi jie, vienaip ar kitaip, patirties sėmėsi konsultacijų kompanijoje „Ernst and Young“. Tereikia prisiminti Roką Masiulį, Dalių Misiūną ar Mantą Bartušką.

Šmaikštūs liežuviai kartais paplaka, esą Lietuva yra valdoma ne iš Simono Daukanto ar Vinco Kudirkos aikštės, o iš Subačiaus gatvėje įsikūrusio specialistų rengimo centro. Tačiau aštrūs protai atremia, kad konsultacijų kompanijos užaugina geriausius vadybininkus, ir valstybei tik į naudą, kai jų būrelio nariai stoja prie svarbiausių įmonių vairo. Juk būtent jie turi drąsos imtis reformų. Nedrįstu ginčytis. Net pritarčiau, kad tokie vadovai šiandien, bent jau viešojoje erdvėje, jodo baltus pergalės žirgus.

Tik politinė konjunktūra yra dar mažiau ištikima nei fortūna. Atsukus jai nugarą gali netikėtai paaiškėti, kad į valstybininkų klano vietą stojo naftininkai. Tada niekam nerūpės – susidoroja jie su darbu ar ne. Nereikės giliai kapstyti, pakaks ir fakto, kad buvęs Lietuvos automobilių kelių direkcijos direktoriaus pavaduotojas Daivis Zabulionis iš pareigų atleistas neteisėtai, o direkcija jam privalo sumokėti beveik 30 tūkst. eurų kompensaciją. Nesuklysiu sakydamas, jog ne ministras, inicijavęs atleidimą, ne direkcija, bet mokesčių mokėtojai paklos tuos 30 tūkst. Deja, valdžia svaigina ir suteikia progą susireikšminti, tada klaida veja klaidą, o kombainas tik ir laukia, kada galės vietas naujiems reformatoriams parengti.

Jie sotūs ir pastaruoju metu net aprengti šiltai, idant darganoti Lietuvos orai neėstų sąnarių. Nei emigracija, nei vargana pensija, nei visuotinis pasaulio atšilimas ar gydytojų atlyginimai šunų nejaudina. Rodyk ištikimybę ir prieraišumą savo šeimininkui – gausi kur kas daugiau nei neapgraužtą kaulą.

Taigi Šuns metai mokantiesiems tarnauti ir nekelti galvos aukščiau, nei leidžia šeimininkas, neturėtų būtų blogesni už praėjusiuosius. Bet visada yra rizika, kad aukščiau sėdintieji gali nurėžti galvą šeimininkui, o tuomet sugrius sotus gyvenimas. Praėjusiais metais taip ir nutiko – iš aukštų postų lėkė socialdemokratų paunksnėje užaugę ir konservatorių nekliudyti mohikanai. Kiek naudos tai duos valstybei, dar sunku pasakyti.

Nors nomenklatūriniai lizdai ardomi, nežinia, ar jų šiluma nesusuks proto naujiesiems vadybininkams, kuriems dar reikia įrodyti savo kompetenciją. Iš darbų pažinsime. Kol kas sumaniau skaičiai kaitaliojami ekselinėse lentelėse, nei randama naujų idėjų ir vizijų. Būkime kantrūs ir leiskime dirbti, gal nebus tokios trumpalaikės žvaigždės kaip pastarieji „Vilniaus vandenų“ švarintojai.

Praėjusių metų ryškiausia linija politikos padangėje – susigulėjusios partinės sistemos sunaikinimas, kurio ženklu tapo ir mohikanų saulėlydis. Jau prieš rinkimus į Seimą socialdemokratai neatlaikė vieno kirčio po kito ir nudardėjo valdžios vertikale žemyn. Vidiniai nesutarimai, negebėjimas eiti į kompromisus suskaldė partiją, ir neatrodo, kad iš apipjaustytų šakų artimiausiu metu bent kas nors svarbaus atžels.

Gali pasirodyti, jog tai – senosios nomenklatūros valdymo pabaiga. Vis dėlto tuo abejoju, nes santykinės kairės vėliavą bandančių perimti žaliųjų valstiečių gretos itin margos: ir dėl interesų, ir dėl intelekto skirtumų, ir dėl požiūrio į pasaulį.

Nors iki Seimo rinkimų dar gana toli, po truputį dėliojasi naujos politinės piramidės kontūrai. Joje turėtų rasti vietos socialdemokratai, tik nežinia, ar aukštai bus, ypač jei atskilusieji įkurs savo partiją. Tilps ir liberalai, bet jų medelyne gražiam atžalynui augti dirva ilgam užteršta. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų padangė šiandien atrodo saulėta. Jeigu susidoros su vidiniais demonais, jų reitingai dar kils. Seime turėtų likti ir „valstiečiai“, jei tik valdžia galutinai neapsvaigins. Tačiau neabejoju – netrukus atsiras nauja Lietuvos „gelbėtojų“ komanda, kuri susirinks „protesto“ balsus. Norėčiau, kad iškilsianti naujoji jėga nebūtų itin radikali ir kad protestuojančiųjų nebūtų itin daug. Tai priklausys nuo dabartinių valdančiųjų, nuo būsimojo prezidento ir nuo visų mūsų. Žurnalistė Rita Miliūtė laidoje „Kitokie pasikalbėjimai“ visiems rinkėjams palinkėjo proto. Ir aš to norėčiau palinkėti.

Ramūno Terlecko komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Dirbau Informacijos skyriuje ir turėjau, be kitų prievolių, stebėti Tarybos posėdžius, fiksuoti, koks įstatymas priimtas, kurio projekto svarstymas atidėtas, kokias pataisas parlamentarai padarė paskutinę akimirką, ir panašiai. Šis darbas tikrai nedvelkė kūryba, nebuvo itin smagus.

Bet kiekvienoje nuobodybėje galima rasti įdomių detalių. Ilgainiui ėmiau geriau suvokti ne tik įstatymų priėmimo procedūrų subtilybes, bet ir savotiškai žavėtis, kaip politikai mokosi retorikos, kaip įvaldo procedūrines vingrybes pristabdyti ar pagreitinti procesą, kad projektas virstų kūnu. Net tada, kai įstatymai būdavo priimami daugumos buldozeriu, argumentų ir ginčų dėl propaguojamų vertybių Seimo salėje nuskambėdavo dar ne vienas ir ne du.

Praėjus beveik trisdešimčiai metų tenka stebėti, kaip per valstybines institucijas keliauja įstatymo, reglamentuojančio strateginių valstybės įmonių ir trijų privačių bendrovių veiklą, projektas. Žiūriu ir negaliu nuslėpti nusivylimo bei liūdesio – Lietuvos politikai visiškai prarado polėkį, procedūros raidė užmuša dvasią, nebereikia nei retorikos, nei argumentų, net daugumos buldozerio nereikia, kad būtų priimtas kontroversiškas įstatymas.

Pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis ragina pasirengti ketvirtosios pramonės revoliucijos iššūkiams. Vis dažniau kalbama apie dirbtinį intelektą ir spėliojama, kaip jis rytoj paveiks kasdienį gyvenimą bei visuomenę. Nereikia daug fantazuoti ir spėlioti – biurokratija yra geriausias dirbtinio intelekto pavyzdys. Beveidis, bejausmis, gyvenantis pagal savo racionalumo taisykles ir programas, kuriose kitai nuomonei vietos nebelieka. Išskirtinumas ir tikėjimas kita tiesa privalo būti sunaikinti kaip kenksmingi virusai, grasinantys sistemos stabilumui. Todėl šiandien niekas negali pasakyti, kas yra minėto įstatymo projekto autorius. Lyg ir Ūkio ministerija, nors ši užsimena, kad nenorėtų prisiimti atsakomybės. Galbūt Valstybės saugumo departamentas, tačiau niekas net jo atstovo spaudai veido neįsidėmi. Taigi projekto tėvai nežinomi, bet politikai jų bijo. Iš pat pradžių absurdu dvokęs projektas strigo Seimo Ekonomikos komitete, vėliau buvo nedrąsiai taisomas Ūkio ministerijoje, paslapčia derinamas su „Orlen Lietuvos“ lobistais, o dabar sėkmingai keliauja Seimo koridoriumi. Spėju, kad jei dėl valdžios noro kontroliuoti privatų verslą problemų turės valstybė ir sulauksime milijoninių ieškinių, nei dabartinis ūkio ministras Virginijus Sinkevičius, nei Seime projektą prižiūrintis buvęs ūkio ministras Dainius Kreivys, nei prezidentė Dalia Grybauskaitė atsakomybės neprisiims. Už jų stovi beveidis biurokratų dirbtinis intelektas, kuris tuos asmenis valdo, bet už nieką neatsako.

Telieka pacituoti filosofą ir politologą Alvydą Jokubaitį: „Dabartinė Lietuvos valstybė bijo žodžio, nes tai – dvasios bruožas. Žodžius valstybei turi suteikti politikai, tačiau jie bijo savo žodžio, nes turi atstovauti juos išrinkusių piliečių žodžiams. Tai neregėtu mastu įtvirtina technokratinį mąstymą, kuris tautinę valstybę pakerta iš pašaknių.“ Taip prieš kelias dienas Seime vykusioje konferencijoje „Ko reikia, kad išliktume dar šimtą metų?“ kalbėjo profesorius.

Kad Lietuva išliktų dar šimtą metų, reikia asmenybių, ypač politikos padangėje, žmonių, kurie galėtų prisiimt atsakomybę net už klaidingus sprendimus. Dirbtinis biurokratų intelektas Lietuvą palaidos per dešimtmetį.

Ramūno Terlecko komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Autorius teigia neabejojantis sesers Nijolės nuopelnais praeityje, rezistencinėje veikloje, tačiau žvelgdamas į pastarųjų metų jos darbus ir kalbas, kvestionuoja, ar ši moteris išties yra labiausiai Laisvės premijos vertas asmuo. Daugiausia dvejonių jam kelia disidentės laikysena Garliavos istorijos laikotarpiu ir pareiškimai, kad teisėsaugoje dominuoja „buvusių KGB agentų vaikai“.

Negaliu būti objektyvus, nes man N. Sadūnaitė visada asocijuojasi su šiluma, drąsa ir tikėjimu. Kai sovietinės okupacijos metais tėvas priverstinai leido laiką kalėjimuose ir lageriuose, sesuo Nijolė buvo vienas tų žmonių, kurie nebijojo lankytis mūsų namuose ir skleisti viltį, kad tėvas grįš gyvas, kad anksčiau ar vėliau Lietuva bus laisva. Tuo metu tai atrodė lyg stebuklinė pasaka. Tačiau, žvelgdamas į praeitį, nė akimirkai nesuabejoju, kad ne konformistai, o kovotojai judina pasaulį. Visada žavėjausi N. Sadūnaitės drąsa ir pozityvumu.

Nebuvau aktyvus Garliavos istorijos sekėjas, bet aplinkui pasėtų mirčių skaičius iki šiol kelia klausimų, kurių negaliu nurašyti tik sąmokslo teorijoms. Dėl teiginio apie teisėsaugoje dominuojančius „buvusių KGB agentų vaikus“ irgi negaliu ginčytis, nes gerai žinome, kaip Lietuvoje vyko liustracija: jos tiesiog nebuvo.

Galbūt šiandien tai jau nėra itin svarbu, tačiau nemanau, kad piliečių nenoras a priori sutikti su esančiųjų valdžioje sprendimais yra valstybės pagrindų griovimas.

Istoriniame 1987-ųjų mitinge prie Adomo Mickevičiaus paminklo N. Sadūnaitė išdrįso prabilti. Jos žodžiai tebeskamba archyviniuose kadruose, ragindami kovoti už laisvę, už laisvę būti savimi. Gal vieniems tai yra tik istorija, o kitiems – įkvepiantis pavyzdys.

Kad ir kaip būtų gaila, pastebiu, jog vis dažniau pritrūkstame drąsos eiti prieš srovę. Vis dažniau leidžiame valdininkams spręsti, kas yra teisinga, o kas – ne. Jie patys kuria draudimus, patys juos prižiūri ir baudžia, kai jų nesilaikoma.

Apskritai, visi klausimai esantiesiems valdžioje jau senokai „puošiami“ įtarimų šleifu, ar taip netarnaujama priešiškoms jėgoms. Vienu metu „negražu“ buvo klausti, ar ne per brangiai skolinamės, vėliau – ar ne per didelį suskystintų gamtinių dujų terminalo laivą-saugyklą atsiplukdėme, dabar – kodėl negalima nusipirkti vaistų be recepto?

Mokytojų, dėstytojų, gydytojų norą neleisti tyčiotis iš savęs vėl bandoma pateikti kaip veikimą prieš valstybę, lyg kažkas kitas, o ne piliečiai kuria valstybę.

Sovietmečiu kovotojai su okupantais buvo pašiepiami, nes elgėsi iracionaliai, šiandien sakytume – ir nepolitkorektiškai.

Vis dėlto galėdamas skaityti P. Gritėno abejones viename didžiausių interneto portalų, neakivaizdžiai su juo diskutuoti, esu dėkingas už tai ir seseriai N. Sadūnaitei, kuri niekada nebuvo politkorektiška ar pragmatiškai racionali.

Artėjančio valstybės šimtmečio proga prisimename žmones, kurių dėka galime švęsti gražų jubiliejų: signatarus, savanorius, partizanus, rezistentus. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad Sausio 13-ąją Laisvės premija bus apdovanotas žmogus, visą gyvenimą skyręs savo idealams siekti ir saugoti.