Vasarą iš Paryžiaus bėgantys prancūzai kultūrinę programą pradeda Kanų filmų festivaliu. Oranže vyksta operos, Lione, Marselyje ir Sen Deni – šiuolaikinio šokio, Avinjone – teatrų festivaliai. Arlis traukia fotografijų, Dovilis – amerikietiškų filmų festivaliais.

Lietuva turėtų pasinaudoti šia patirtimi ir tarptautinius festivalius pradėti rengti mažesniuose miestuose. Visus metus publiką džiuginantys Vilniaus kultūros renginiai galėtų užleisti vietą kitiems. Sostinė dūsta nuo gausybės ištisus metus vykstančių kultūros įvykių. Jų čia tiesiog tiršta, ir dažnai tenka sukti galvą, kurį pasirinkti. Teko girdėti apie prieš kelerius metus atliktą tyrimą, per kurį nustatyta, kad Vilniuje kultūros renginiuose nuolat lankosi 10 tūkstančių žmonių. Būtent dėl šio kultūros mėgėjų būrio ir varžosi menininkai.

Dera pripažinti, kad dažnas vilnietis Europoje geriau orientuojasi negu Lietuvoje, todėl kultūros renginys šalies pakraštyje leistų vienu šūviu nušauti du zuikius – pasisemti kultūros ir pažinti gimtąjį kraštą.

Žavi daugelį metų rengiami Pažaislio ir Thomo Manno festivaliai. Kaunas, 2022 metais tapsiantis Europos kultūros sostine, šiek tiek pakoreguos iškreiptą Lietuvos kultūros renginių žemėlapį.

Palaikytinos klaipėdiečių iniciatyvos: Gintaro Grajausko pastangos rengti tarptautinį teatro, Klaipėdos kamerinio orkestro vadovo Mindaugo Bačkio – violončelės festivalį. Tiesa, norint ne sostinėje surengti profesionalaus meno festivalį reikia titaniškų jo sumanytojų pastangų.

Lietuvoje gausu dvarų ir Dievo galybę demonstruojančių gamtos kampelių, tačiau nutaręs čia surengti festivalį bakūžėje svečių neapgyvendinsi ir patalų iš aplinkinių kaimų nepasiskolinsi. Tam reikia valdžios paramos ir infrastruktūros. Net ir pati geriausia rajono kultūros darbuotoja nepajėgi savarankiškai parengti festivalio programos ir sustyguoti renginio. Norint jausti pasaulio pulsą, interneto vaizdų nepakaks. Reikia keliauti ir pažinti. Be to, būtina turėti profesionalią komandą, kuri suvoktų, kad turi organizuoti ne Naisių ar skrybėlių pynėjų festivalį.

Valdžios deklaruojama regionų politika, deja, lieka tik popieriuje. Savivaldybių ir valstybės parama irgi tėra simboliška. Apie rajonų sprendimus skirti lėšų kultūrinei iniciatyvai paprastai žino tik sprendimų priėmėjai ir jų bičiuliai.

Kultūros renginių, vasarą vykstančių ne sostinėje, esama ir pas kaimynus. Estijos Saremos saloje vyksta operos, Raplos miestelyje – bažnytinės muzikos festivalis. Neatsilieka ir latviai – kiekvieną vasarą Siguldoje vyksta operos festivalis.

Tad ar ne laikas ir Lietuvai pagaliau vasarą išleisti kultūrą iš sostinės? Marijampolė, iš kurios kilusi Violeta Urmana, galėtų tapti Lietuvos vasaros operos miestu, Šiaulių, kur veikia Fotografijos meno muziejus, atstovai drįstų inicijuoti tarptautinę fotografijų parodą. Norėtųsi, kad Šiauliuose esančioje Chaimo Frenkelio viloje arba Joniškio sinagogoje vėl atgytų žydų muzika  ir čia  skambėtų klezmerių festivalio garsai. Profesionalios kultūros virusas laikui bėgant galbūt įveiktų vasaros kurortuose vis dar populiarų rusišką popsą. Tikras menas brandintų sąmoningą, išprususią, europietišką visuomenę.

Per tris dešimtmečius Lietuvoje išaugo dvi naujos kartos. Anuomet didžiausia vertybė buvo laisvė ir pinigai. Šiandienos žmogui labiausiai trūksta eurų, laisvo laiko ir vidinės ramybės.

Sąjūdžio iškovota laisvė suteikė nemažai privalumų, tačiau „išplovė“ vertybes. Vaikų auklėjimas šiandien gula ant senelių ir ujamų mokytojų pečių. Į užsienius dėl didesnių atlyginimų išvykusių tėvų pedagoginiai pusvalandžiai su puikiai savo teises žinančiomis atžalomis dažnai vyksta per skaipą.

Kartu su raudonosiomis vėliavomis piršta bendruomeniškumo dvasia taip įgriso, kad šiandien dažnas užsiveria vienatvėje. Sovietmečio įprotis eiti bet kuriuo paros metu guostis pas kaimynus išnyko kaip ir deficitinės prekės. Laiko nevaržomą ir nieko nekainuojančią išklausymo tarnystę, kurioje talkina savanoriai, šiandien siūlo Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“. Iš šios organizacijos į Vyriausybę atėjęs socialinės apsaugos ir darbo ministras nesugebėjo įveikti valdiškos biurokratijos hidros ir valdžios įstaigų atgręžti į nepritekliuje ir beviltiškoje situacijoje atsidūrusius žmones.

Nepaisant laisvės privalumų, kurie yra neginčijami, kai kuriose srityse visgi elgiamės kaip Lietuvai kenkiantys okupantai. Pinigų godulys daro žalą istoriniam Vilniaus kraštovaizdžiui. Per tris dešimtmečius sostinės senamiestis sugriautas labiau negu per du kartus ilgesnį sovietmečio periodą.

Įsijungus žinias dažnai tenka išgirsti, kaip valdžios žmonės kviečia mokėti visus mokesčius, tačiau nepasidomi, kaip išgyvena minimalias pajamas gaunantieji, smulkiojo verslo arba meno atstovai. Valstybei ant sprando nenorintis sėdėti rašytojas, kūrybai pasitelkęs savo protą, naudojantis savo kompiuterį ir elektrą, privalo mokesčiams atseikėti beveik pusę gauto honoraro.

Buhalterinis valstybės mąstymas lėmė tai, kad medicinos studentai per darbo mėnesį Anglijos stovykloje uždirba tiek, kiek Lietuvos gydytojas per tris mėnesius. Lietuvos senjorai stebina gebėjimu išgyventi už protu nesuvokiamą pensiją.

Darbdavių siekis įdarbinti visų galų meistrus baigiasi tuo, kad gero staliaus, baldžiaus tenka su žiburiu ieškoti. Užsienin išvykusius vietos statybininkus keičia baltarusiai ir ukrainiečiai. Įdomu, iš kurios šalies teks įsivežti, pavyzdžiui, lietuvių kalbos mokytojų?

Prieš tris dešimtmečius į politiką ėjo šviesiausi, kilnių idėjų turėję žmonės. Šiandien stebint politikos skandalų krečiamą šalį į akis krinta tai, kad politikos lauke vyrauja greito ir didelio uždarbio siekiantys žmonės. Jų išsikelti tikslai nepaiso pačių priimamų įstatymų ir deklaruojamo skaidrumo reikalavimų.

Laisvoje Lietuvoje beveik nebesiaukojama kitų labui. Prisimenant istorinę prieš trisdešimt metų išgyventą patirtį, norisi, kad ir šiandienos politikai, kaip tie Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai, klausytų savo sąžinės, paisytų valstybės interesų ir būtų garbingi.  O kiekvienas, menantis prieš tris dešimtmečius prasidėjusį istorinį virsmą suvoktų, kad laisvė yra kasdienis įsipareigojimas kurti valstybę, kur visi jaustųsi kaip namuose, neskurstų, nekentėtų ir galėtų tikėtis teisingumo.

Žiniasklaidai „nutekinti“ 2014–2016 metais vykę buvusio liberalų lyderio Eligijaus Masiulio ir prezidentės Dalios Grybauskaitės elektroniniai laiškai liudija, kad šalies vadovė derino generalinio prokuroro kandidatūrą su verslo koncernu „MG Baltic“. Dviejų politikų susirašinėjimas užgožė visas pastarojo meto šalies naujienas.

Korespondencija, net ir nežinant konteksto, atskleidžia politikos virtuvę, jos užkulisius. Šalies raidą lemiančių asmenų elektroniniuose laiškuose nei nacionaliniai valstybės interesai, nei ilgalaikės perspektyvos neminimos. Turgų primenančios postų dėlionės prisidėjo prie to, kad dauguma nežino, kas yra generalinis prokuroras ar kitos šaliai svarbios institucijos vadovas.

Politikos varžovai trina rankomis gavę progą vėzdu pamojuoti prieš neparankius kolegas. Nors turbūt retas kuris norėtų, kad jo laiškai būtų viešai išplatinti.

Pasaulio istorijoje gausu pavyzdžių, kaip deramai rašyti laiškus. Darbinių elektroninių laiškų paskelbimas prieš keletą metų iš posto išvertė britų vyriausybės spaudos tarnybos darbuotojus, vartojusius neetišką leksiką.

Vis labiau trumpėjanti ir skurdėjanti kalba apima ir aukščiausius visuomenės sluoksnius. Lengva kritikuoti, tačiau dažnas neatsakytų, kada pats paskutinį kartą rašė laišką bičiuliui ar pareigūnui.

Į viešumą patekęs politikų susirašinėjimas paskatino visuomenės, kuri per 28 metus neturėjo progos susipažinti su pirmųjų asmenų bendravimo raštu stiliaus ypatumais, diskusiją. Turbūt tai lemia jaunas šalies amžius ir netvirtos tradicijos. Laiškais garsėja Jungtinė Karalystė, kurios karalienė Elisabeth II visą gyvenimą rašo laiškus savo vyrui Philipui. Pasidėjęs baltą popieriaus lapą išdrįsti prabilti apie tai, kam neužtektų drąsos bendraujant akis į akį. Nepralenkiamu laiškų rašymo čempionu buvęs Jungtinės Karalystės premjeras Winstonas Churchillis. Atskiromis knygomis išleisti 1941–1945 metais jo rašyti laiškai JAV ir Sovietų Sąjungos vadovams Franklinui Rooseveltui bei Josifui Stalinui. Neprilygstamų literatūrinių gebėjimų turėjęs premjeras W. Churchillis laiškus rašydavo ne tik kitų šalių vadovams, bet ir žmonai Clementine. Per 57-erius santuokos metus jie vienas kitam parašė 1700 laiškų, atvirlaiškių, telegramų.

Paėmusi į rankas Josefo Pieperio knygą „Apie dorybes“, pradedu nuo buvusio Vokietijos prezidento Jonanneso Rau pratarmės. Buvęs Vokietijos vadovas teigia, kad jei sąvoka „dorybė“ iš pirmo žvilgsnio atrodo pasenusi, čia jau veikiau ne dorybių, bet mūsų pačių kaltė. Knygoje cituojamas viduramžių šventasis Tomas Akvinietis teigė, kad „jokia moralinė dorybė neįmanoma be protingumo“ ir „protingumas neįmanomas be moralinių dorybių“. Įdomu, kurio Lietuvos politiko moralė leistų jam rašyti šios knygos pratarmę?

Katalikų leidyklos išleista knyga pravarti kiekvienam. J. Pieperis vardija keturias pagrindines dorybes: protingumą, teisingumą, tvirtumą ir susivaldymą. Primindamas viduramžių teologą Tomą Akvinietį, palydovą kelyje į savarankišką mąstymą, autorius cituoja jo mintį, kad protingumas talpina veiklaus gyvenimo laimę. Tomo Akviniečio mintis apie tai, kad „teisingumas pražudomas dviem būdais: netikru protingumu ir valdžią turinčiojo smurtu“, aktuali kiekvienam, kuriam rūpi apsisaugoti nuo didžiausios nelaimės, t. y. neteisingos valdžios.

Ramunės Sakalauskaitės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Žaliuojantys šlaitai skatina gręžtis į gamtą. Henry Davidas Thoreau gyvenimo filosofijos knygoje „Voldenas, arba Gyvenimas miške“ rašė: „Tarp paukščio, sukančio savo lizdą, ir žmogaus, statančio savo namą, yra svarbaus panašumo. Kas žino, gal visi žmonės, – jei statytų namus savo pačių rankomis ir dorai bei paprastai aprūpintų save ir savo šeimą, – išvystytų poetinius sugebėjimus, kaip kad visi paukščiai dainuoja, kai yra užsiėmę panašia veikla.“

Profesorė Viktorija Daujotytė naujoje knygoje „Prigimtinės kultūros ratilai“ teigia: „Statymas iš pačių pamatų yra ir kūrybinis veiksmas, ir stiprina bendresnį kūrybiškumą. Kuo mažiau žmogus sugeba ką nors daryti savo rankomis, tuo jo kūrybiškumas mažėja“.

XXI amžiuje rankų darbo vis rečiau prireikia. Nyksta santykis su žeme. Ji nebedirbama rankų įrankiais. Vietoj kaimų kyla agrokoncernai, vietoj rankų įrankių naudojami kombainai ir traktoriai.

1991–2015 metais išnyko daugiau kaip 5 tūkst. kaimų ir vienkiemių, t. y. beveik tiek, kiek jų buvo sunaikinta 1965–1990 metais, vadinamojo brandaus socializmo laikais. Kartu su kaimais iš žmonių atminties ir gyvenimo išnyko daugybė su jais susijusių vietovardžių.

Pasaulyje nykstant teritorijoms, dingsta ir namų ribos. Nykstant kraštovaizdžiui, tuštėjant kaimams, skursta kalba. Miestiečiams nebereikia nei lankos, nei trobesio, nei kluono, nei vasarojaus ar pūdymo. Kalboje nebelieka kaimuose girdėtų patarlių: „Kumele gimus, pavalkų neišvengsi“, „Nespjauk vandenin, kad nereikėtų atsigerti“.

Prigimtinės kultūros puoselėjimu rūpinasi Prigimtinės kultūros institutas. Prigimtinė kultūra tai – tautos kodas, sudarytas iš gamtos, istorijos, daiktų, sąmonės vaizdinių, iš atminties bei kalbos. Prigimtinė kultūra apima kultūros ištakas, semiasi iš praeities bei ragina gręžtis į dabartį.

Šią savaitę Paryžiuje atidarytoje Baltijos šalių simbolistų parodoje kaip auksas sidabruose žiba Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Įkvėpimo ir kūrybos vaizdinių jis sėmėsi iš prigimtinės kultūros gelmių ir būtent tuo įdomus visoms pasaulio tautoms, ypač toms, kurios savo amžių matuoja tūkstantmečiais.

Atsigręžimas į prigimtinę kultūrą galėtų būti ta visiems suprantama, tarpusavio nesutarimus ir žiemos nešvarumus naikinanti mūsų istorinės, kultūrinės ir kalbinės bendrystės jausena.

Ir dar. Paradoksalu: kurdami valstybės ir kultūros ateities strategijas, painias it labirintai ateities vizijas, sugalvojame sudėtingiausių išvedžiojimų, nors dar tebeturime patikimus pamatus prigimtinėje kultūroje, kuri yra tvirtas kelias į ateitį. Poetas Sigitas Geda pranašingai yra įspėjęs: jeigu dabartinis amžius nebus humanitarinis, tai kito amžiaus iš viso nebus.

Tomis dienomis Nacionaliniame dramos teatre rodytas spektaklis „Žalia pievelė“. Režisieriai Jonas Tertelis ir Kristina Werner pasitelkė paprastus žmonės, kad pasakotų Ignalinos atominės elektrinės istoriją.

Oficialiai skelbiama, kad elektrinė bus uždaryta 2038-aisiais. Šiuo metu Visagine gyvena apie 20 tūkstančių keliasdešimties tautybių žmonių, pustrečio tūkstančio jų tebedirba elektrinėje.

Dokumentiniame spektaklyje dalyvaujantys atominės elektrinės darbuotojai ir Visagino gyventojai, statę elektrinę ir kūrę miestą, dalijasi savo patirtimi. Inžinierių, teisininkų, apsaugos darbuotojų, menininkų, moksleivių lūpomis atsiskleidžia plika akimi nematomas gyvenimas. Asmenine patirtimi persmelkti liudijimai tarsi skalpeliu perrėžia įvairias nepriklausomos Lietuvos gyvenimo sritis. Kaip ant delno išryškėja Ignalinos gyventojų likimus pakeitę politikų trumparegiškumo, lietuvių uždarumo, paprastų žmonių bejėgiškumo ir istorijos virsmo aspektai. Per eilinių žmonių pasakojimus ir apmąstymus atskleidžiamas viešųjų pirkimų reikalavimų absurdiškumas, politikų saldžių proginių sveikinimų koktumas.

Aktoriais tapę Ignalinos atominės elektrinės darbuotojai liudija, kad darbai vyks tol, kol bus supjaustytos turbinos, išrinktas  reaktorius, o palaidoto radioaktyvaus kuro vietoje liks tik žalia pievelė. Ne profesionalių aktorių, bet Ignalinos ir Visagino gyventojų lūpomis skamba asmeniniai išgyvenimai, patirti kuriant miestą ir stebint jo nykimą bei griovimą, tapus besikeičiančių politinių prioritetų įkaitais. Šokant pagal direktyvų nurodymus vėjais paleisti ne tik žmonių gyvenimai, bet ir milžiniški valstybės ištekliai.

Žiūrint Nacionaliniame dramos teatre gimusį dokumentinį spektaklį apninka mintys, kad gyvename ne tik direktyvų, bet ir laisvoje valstybėje pridygusių, greito praturtėjimo siekiančių, niekam neatsakingų verslų tikrovėje, kuri po savęs palieka socialinę dykrą.

Vilniaus miesto centre parduodami butai namuose, pastatytuose neturint leidimų. Kad suvoktum naujojo statinio kokybę, turi būti mažiausiai statybos bakalauru. Tarsi ant Šagrenės odos teisininkų sukurtas sutartis perskaityti – tas pats, kas  ligoniui dalyvauti maratone. Tad, norėdamas susitvarkyti reikalus, privalai turėti būrį draugų, išmanančių skirtingas sritis, arba samdyti konsultantus. Neišmanydamas niuansų gali patekti į didelę bėdą.

Jeigu plona piniginė neleis samdyti specialistų profesionalų, gali likti kvailio vietoje ir  tuščiomis kišenėmis. Vengiančiajam liūdnos baigties tenka pačiam imti studijuoti vis naujas sritis. Gal įstatymų leidėjai, žinodami apie mažėjančias gyventojų gretas, sąmoningai stumia kiekvieną sunkiai galą su galu suduriantį tautietį būti trečiojo amžiaus universiteto studentu?

Mažėjančio kritinio mąstymo erdvėje spektaklis „Žalia pievelė“ – tarsi savotiška smegenų mankšta. Per 28-erius metus beveik kiekvienam yra tekę patekti į savanaudiškų politikų ir biurokratų paspęstas pinkles. Nepriklausomoje šalyje patirti išbandymai – nematoma visus Lietuvos piliečius siejanti grandis. Atrodo, kad savo „Žalią pievelę“ galėtų sukurti daugelio namų gyventojai. Dalijantis patirtimi galima kitam patarti, kaip išvengti pinklių, o ir skatinti kritinį mąstymą, be kurio nepavyks sukurti antrojo šimtmečio valstybės.

Vizionieriumi vadinamas Izraelio istorikas Yuvalis Noah Hararis Davoso ekonomikos forume šiemet pasakė, kad informatikos, mašininio mokymo ir dirbtinio intelekto laimėjimai pasiekė tokį lygį, kad netrukus bus galima įsilaužti ne tik į kompiuterius, bet ir į žmones ir juos „nulaužti“. Tam tereikia didelių skaičiavimo pajėgumų ir biometrinių duomenų.

Taigi technologijos leidžia, pasitelkus specialų algoritmą, nustatyti proto aktyvumą, arterinį spaudimą ir kitus duomenis. Algoritmais galima nuspėti troškimus, manipuliuoti emocijomis ar priimti sprendimus žmonių vardu. Iššifravus biocheminius proto ir kūno procesų algoritmus, bus galima sukurti būtybes, pranoksiančias žmones.

Davose Izraelio mokslininkas teigė, kad istorijos virsme labai pakito darbo suvokimas. Mūsų protėviai tūkstančius metų išvis nedirbo. Todėl supratimas, kad darbas trunka nuo 8 iki 17 valandos, yra šiuolaikinis. Nerimas dėl galimo darbo praradimo tapo naujausiųjų laikų bruožu.

Pasak Y. N. Harario, šių dienų žmonės susiduria su baisesniu dalyku nei eksploatacija: jie jaučiasi nereikalingi. Kai esi išnaudojamas, žinai, kad esi svarbus, nes be tavęs nebus kam dirbti. Iš to kyla nerimas dėl nereikalingumo. Viena yra perkurti save, kai esi dvidešimtmetis, kita – kai perkopi į ketvirtą arba penktą dešimtį.

Mokslininko teigimu, ateityje dauguma naujų profesijų siesis su žmonių emocijų supratimu. Savarankiškai judantys įrenginiai turės suprasti, kaip elgiasi pėstieji. O jeigu jie pakeis ir bankininkus ar socialinius darbuotojus? Kaip reikės su jais bendrauti? Todėl būtina ginti ne profesijas, o žmones.

Izraelio mokslininko nuomone, nėra užimtumo krizės – yra darbo prasmės krizė. Y. N. Harario įsitikinimu, kalbant apie ateities rinkos užimtumą, derėtų rūpintis ne tik robotizacija, bet ir biotechnologijomis.

Šiandien, palyginti su viduramžiais, gyvename tarsi rojuje: mokame atkakliai dirbti, bet nemokame atsipalaiduoti. Išsprendus darbo prasmės krizės klausimą, pavyktų pašalinti ir laisvalaikio problemą.

Izraelio mokslininkas pataria investuoti į asmeninį gebėjimą prisitaikyti. Tokiais neramiais, chaoso kupinais laikais labiausiai norėsis emocinės ramybės, gebėjimo išgyventi nesibaigiančias permainas.

Japonijos mokyklų moksleiviai pratinami į pamokas nesinešti mobiliųjų telefonų. Mokoma bent trumpam atsiriboti nuo išmaniųjų technologijų aplinkos.

Lietuvos kaimų močiutės, prieš tris dešimtmečius  grįždamos iš bažnyčios, valandų valandas čiauškėdavo kryžkelėse. Joms nereikėjo nei jogos, nei gyvenimo mokytojų kursų. Gyvenimus tvarkė ir juos nugyveno be išmaniųjų telefonų ar interneto.

Tėvas Stanislovas mėgdavo sakyti: kai užklumpa depresija, reikia imti kastuvą ir eiti į daržą. Dirbant dingsta dvasiniai negalavimai. Ar nykstančių Lietuvos kaimų močiučių gyvenimas nebus žmonijai reikalingos teigiamos ramybės provaizdis?

Paradoksalu, tačiau, kaip rašė Baltarusijos rašytoja Svetlana Aleksijevič, mokėjome žūti už laisvę, tačiau neišmokome gyventi laisvėje. Ar dar liko tautoje bendrų interesų?

Nuo senų laikų žinoma, kad kultūros pagrindas – vertybės. Jos sieja arba skiria. Vertybes formuoja kultūra, kuri yra paveldima arba išmokstama. Deja, pastaruoju metu vis daugiau žmonių su ja nesisaisto. Kažin, ar apklausus būrį žmonių pavyktų sudaryti 10-ies vertybių sąrašą, panašų į 10 Dievo įsakymų? Koks šiandien bendras, visus Lietuvos piliečius siejančių vertybių vardiklis?

Simboliška, kad medikai, gelbėję sausio 13-osios žudynių aukas, šiemet pirmieji pradėjo į dienos šviesą traukti valstybės bėdas. Būtent gimusieji laisvoje Lietuvoje arba tiek laiko kaupusieji darbinę patirtį ėmė atvirai kalbėti apie orumą ir pagrindines savo teises. Neretai į teisėtus reikalavimus atsakoma su pašaipa ir abejingumu. Vis labiau išsikeroja jautrumo stoka.

Iš Lotynų Amerikos atvykę užsieniečiai, kuriuos apklausė komunikacijos bakalauro darbą rašiusi Mykolo Romerio universiteto studentė, pastebėjo, kad Lietuvos gyventojai yra individualistai, kuriems rūpi trumpalaikė nauda, žmonės bijo keisti tai, kas įprasta, vyrauja patriarchalinė visuomenė ir „išplautos“ vertybės.

Kaip liūdnai beskambėtų, atkūrus nepriklausomybę beveik galutinai prarastas Vilniaus kraštas. Lenkų tautybės dvyliktokai negeba lietuviškai suformuluoti klausimo, o laisvalaikius leidžia vykdami į dviejų savaičių kelionę į Lenkiją, kurią už 50 Eur. organizuoja jų tautiečiai. Lietuva ir Nida jiems nepasiekiama, it kokia Amerika mūsų senjorams.

Sausio 13-osios naktį, kaip sakė Justinas Marcinkevičius, Lietuvą apkabinusioje rankų grandinėje žmonės stovėjo prieš tankus ir automatus, tamsą ir smurtą, begėdišką melą ir šmeižtą. Šiandien daug europietiško prisitaikymo ir postmodernaus baudžiavinio mentaliteto. Lietuvą valdo susikompromitavusių arba įstatymų paraštėse atsidūrusių partijų atstovai. Nėra lyderio, kuriuo tikėtų bent pusė tautos. Kalbos apie atsakomybę ir paprastus žmones prisimenamos tik prieš rinkimus. Politikus veikti skatina ne ideologija, o asmeninė puikybė arba nepakantumas varžovams.

Jeigu nepaisoma 1991 metų sausio 13 dieną žuvusiesiems duoto pažado jų pavyzdžiu remti laisvę, teisingumą, demokratiją, visuotinius tiesos ir humanizmo principus, gal vertėtų pasinaudoti rašytojo Boriso Akunino patarimu įvesti privalomuosius egzaminus dalyvaujantiesiems rinkimuose. Jeigu, kaip teigia rašytojas, už vairo gali sėsti tik tas, kuris yra išmokęs kelių eismo taisykles, tai ir gal ir balsavimo teisę reikėtų suteikti tik tiems, kurie išmano įstatymus, turi atsakomybės jausmą ir rūpinasi valstybe? Priešingu atveju sausio 13-osios auka bus bevertė, o mes ir toliau gyvensime individualistinėje dvasinėje tamsoje, kurioje labiau įprasta šaipytis iš sąvokų „tauta“, „valstybė“, „pasiaukojimas“.

Tačiau kas yra šių laikų simbolis ar koks jis galėtų būti? Lietuvos kultūros tyrimo institutas išleido knygą „Susimąstęs Kristus: nuo religinio atvaizdo iki tautos simbolio Rūpintojėlio“. Autorė dr. Gabija Surdokaitė-Vitienė supažindina su Rūpintojėliu. Jis – vienas svarbiausių atvaizdų XX a. Lietuvoje. Liaudies meistrų išdrožtos Rūpintojėlio skulptūrėlės laikomos Lietuvos simboliu, dažniausia jos pasirenkamos norint oficialiai ar viešai reprezentuoti šalį. Vieniems lietuviams jis simbolizuoja tautos ar lietuvio charakterį, kitiems tėra liaudies meistro išdrožta skulptūrėlė, treti tvirtina, kad jis yra šeimos užtarėjas, globėjas, dar kiti – kad tai parimęs senelis, pagonių dievas. Tačiau pirmiausia, teigia autorė, tai yra religinis atvaizdas, išreiškiantis vieną iš Kristaus kančios epizodų. Tai ir tautos likimo simbolis.

XX a. 3–4 dešimtmečiais Rūpintojėlis buvo pasirenkamas reprezentuoti Lietuvos valstybę ir tapo tautos ikona. Jeigu kokiame kaime nebūdavo šios skulptūrėlės, tai laikyta trūkumu. Ją buvo galima pamatyti ir ant dažno patrioto rašomojo stalo.

Skaitant knygą apie susimąsčiusį Kristų, į akis krinta vieningos prieškario Lietuvos pastangos populiarinti vieną simbolį. 1937 m. Paryžiuje vykusioje tarptautinėje parodoje „Meno ir technikos vieta šiuolaikiniame gyvenime“ eksponuota 3 metrų aukščio medinė skulptūra.

Filosofas Stasys Šalkauskis teigė, kad lietuviškasis Smūtkelis, arba Rūpintojėlis, yra begalinio skausmo ir kentėjimo išraiška. Tiktai „Kristus čia atvaizduotas kenčiančiu ne savo kryžiaus kančia, bet savo skausmingu susirūpinimu gyvenančiais žemėje žmonėmis, jų vargais, skausmais, ydomis, nusidėjimais. Tai Išganytojas, tęsiąs savo misiją tarp žmonių, kenčiąs drauge su jais.“

Tarpukariu Rūpintojėlio samprata papildyta dar vienu aspektu – jis suvoktas kaip moralinių vertybių saugotojas. Tai tapo ypač svarbu sovietiniu ir posovietiniu laikotarpiu, kai nuo sovietų valdžios nukentėjusiems lietuviams susimąstęs Kristus buvo paguodos, stiprybės ir pasipriešinimo šaltinis. Tačiau šių paminklų gausa ir pernelyg dažnas atvaizdo kartojimas lėmė simbolio desakralizaciją ir profanaciją.

Šiuolaikiniame pasaulyje joks simbolis negali tapti visuotinai pripažįstamas. Visada atsiras norinčiųjų jį pašiepti ar juo pasinaudoti. Toks veikimas vadinamas asmeninės arba žodžio laisvės raiška. Ryškus to pavyzdys – Nukryžiuotojo naudojimas priestočio restorano reklamai.

Tačiau sunku gyventi tautai ir valstybei, neturinčiai žmones siejančių simbolių, kuriuose būtų jaučiama ir šventumo dvasia. Stokodami jų, vis labiau gyvename savo pavienius gyvenimus, nebejausdami bendresnės lemties.

Seimo narys Mantas Adomėnas siūlo keisti himno žodžius – giedoti ne „iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“, bet „iš ateities tavo sūnūs te stiprybę semia“. Parlamentaras sako, kad „yra rimtas pagrindas susirūpinti, ar mes, kaip tauta, turime ateitį“.

Tai ne pirmasis bandymas keisti tekstą, kurį moka kiekvienas Lietuvos pilietis. 1991 metų rudenį deputatai Vytautas Puplauskas, Alfonsas Svarinskas, Virgilijus Čepaitis, Romualda Hofertienė ir Antanas Miškinis siūlė himno žodžius „tegul saulė Lietuvoj tamsumas prašalina" keisti į „tegul Dievas Lietuvoj tamsumus prašalina“. Anuomet kolegų pasiūlymą kritikavęs Benas Rupeika aiškino, kad neįmanoma ir nežmoniška diskutuoti su salėje nesančiu Vincu Kudirka. Jam pritaręs Bronius Genzelis sakė, kad niekas neturi teisės taisyti teksto, nes būtų pažeistos autoriaus teisės. Vieno keitimo šalininko V. Puplausko argumentai, esą „Tautišką giesmę“ rašęs V. Kudirka negalėjo žinoti, kad ji taps himnu, Aukščiausiosios Tarybos deputatų neįtikino.

V. Kudirkos „Tautiška giesmė“ su gaidomis buvo paskelbta 1898 metų „Varpe“, o 1918 metais atkuriant Lietuvos valstybę ši giesmė buvo patvirtinta valstybės himnu.

Tautiška giesmė – daugiasluoksnė, ją skaitė ne viena karta, po truputį atverdama iš pažiūros nesudėtingo teksto prasmes. Vien ko vertas raginimas būti Šviesos ir Tiesos vaikais.

Kalbininkės profesorės Reginos Koženiauskienės teigimu, V. Kudirka jungia praeitį ir ateitį, nuolatos žadina dorovinę lietuvių sąmonę. Jis ypač aktualus pilietiškumo krizės laikotarpiu, kai tauta pradeda abejoti savo galiomis ir tampa abejinga viskam, kas aplinkui.

Nėra ateities be įsisąmonintos praeities. Ir iš ateities ne ką pasisemsi, jeigu pats jos nekursi remdamasis taip norima atmesti praeitimi ir jos patirtimi. Tačiau Seimo konservatorius pabrėžia rūpestį ateitimi, taip nubraukdamas praeitį.

Atrodytų, Kembridžo universiteto diplomą turintis žmogus turėtų suprasti, kad tautiškos giesmės idėjos nesensta, jos visuotinės, be laikinumo, pažangumo ar modernumo žymės. Nors sukurtas praeityje, tai amžinybe paženklintas dalykas, esantis ir ateityje.

Istoriko Antano Tylos nuomone, V. Kudirka yra „visų mūsų – ir praėjusių amžių, ir mūsų bendrakelionis, nes lietuvių tautinis atgimimas turėjo pradžią, bet neturi pabaigos“. Ir toks bus, kol mes, kaip tauta, gyvensime.

Poetas Faustas Kirša yra sakęs: V. Kudirkos „paliktas <...> testamentas, žinant jo gyvenimą, yra toks didelis įdėlis mūsų tautos pulsan, kad pravartu mums visiems kuo dažniau prie jo grįžti ir su juo pagalvoti“. Ar nepraverstų, vykdant švietimo reformą, šį testamentą pradėti mokyti nuo pirmųjų klasių?

Vincas Kudirka labai daug nuveikė, kad susigrąžintume valstybę. Ką Lietuvos labui nuveikė M. Adomėnas? Jono Basanavičiaus žodžiais tariant, „šios dienos įgytoje nepriklausomybėje iš didesnės dalies glūdi jojo [dr. Vinco Kudirkos] nuopelnas, kurio neturėtų užmiršti jaunoji lietuvių karta, kuri dažnai nė žodžiu, nė darbu nieko nenuveikusi, nūnai tais garsiais vardais naudojasi...“ Geriau nepasakysi.

Ranka sveikinimų neberašome ne tik artimiausiems, bet ir gerbiamiems žmonėms. Lietuvos centriniame valstybės archyve galima išvysti unikalius, vienetinius sveikinimus Prezidentui Antanui Smetonai 60-mečio proga.

1934 metais, švenčiant valstybės vadovo jubiliejų, jo valdymas buvo įleidęs šaknis, todėl gimtadienis tapo puikia proga pademonstruoti ypatingą pagarbą Tautos vadui. Jo pagerbimo renginių gausa pranoko net 1930-aisiais minėtą Vytauto Didžiojo 600 metų jubiliejų. A. Smetonos gimtadienio renginiams organizuoti ir koordinuoti buvo įsteigtas specialus komitetas. Patriotinio jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva“ sporto organizacija surengė 2 129 km estafetę per Lietuvą.

Sveikintojai rungtyniavo, kuris labiau išsiskirs. Sveikinimų tekstai prieš 83 metus rašyti dailyraščiu, kaligrafiškai. Atvirukuose gausu pieštų A. Smetonos portretų. Sveikintojai liejo akvarelę, piešė tušu, demonstravo siuvinėjimo siūlais ir metalu meną. Sveikinimai stebina leksika, atskleidžia, kaip žmonės suvokė valstybę, koks buvo rinkėjų ryšys su valdžia. Ne visi jie kurti iš reikalo, per prievartą. Akivaizdu, kad rašiusieji nuoširdžius sveikinimus vertino Prezidento nuopelnus valstybei ir lietuvybės įtvirtinimui.

Pasitelkta vaizduotė ir išmonė. Sveikintojai, tarp kurių – tautinės bendrijos, bendruomenės, mokyklos, šaulių organizacijos, Gaisrininkų ir Vaiko draugijos, konkuravo ne tik tekstais, bet ir pristatydami savo krašto simboliką. Antai Klaipėdos krašto šaulių sveikinimas parašytas jūros spalva – mėlyna, išmargintas bangomis, žuvėdromis, švyturiu ir žvejų tinklais. Karaimai nupiešė Trakų ir Biržų pilis, prezidento ir kunigaikščio Vytauto Didžiojo portretus, kituose vaizduojami ąžuolo lapai, gilės, Gedimino kalnas, Gediminaičių stulpai, Lietuvos vėliava.

Į A. Smetoną kreiptasi kaip į valstybės galvą, Tėvynės vadą, Tautos tėvą. Sveikintojai daugiausia dėkojo Prezidentui už nuopelnus kovoje dėl nepriklausomybės, gyrė jo tvirtybę ir išmintį, prašė globos. Linkėta ilgiausių metų, sveikatos, „išminties, kurią iš amžių plėšdamas lašini žmonių širdin, kad grožis ir gėrybė tarptų joj“, „ištvermės ir pajėgumo sujungti mūsų tautą vienybėn, atvaduoti Vilnių ir lietuviškąjį prūsų kraštą“. Mažeikių „Vytijos“ rinktinės vadas linkėjo, kad A. Smetonos vadovaujama lietuvių tauta „nuolatos fiziškai stiprėtų“.

Šiandien, politinio korektiškumo laikais, keistai skamba 1934 metais Prezidentui A. Smetonai rašyti  žodžiai: „Priimk Tautos vade, sulaukęs žilo plauko, mūsų nuoširdžiausius sveikinimus. Tave sekdami aukosime Lietuvai savo jėgas ir gyvybę“, „kad sėkmingai nuvestumėt mus į nūn pavergtąjį Vilnių“.

Tarp gausių linkėjimų aptinkama ir sveikintojų pasižadėjimų „sutartinom širdim priversti mūsų žemę pražydėti, kaip ji dar niekad nežydėjo“. Dažnas atvirukas užbaigtas šiandien retai vartojamu „valio“.

Šių dienų globaliame pasaulyje valstybės vadovų gimtadieniai tampa privatesnėmis šventėmis. Metinių progomis atvirukams dažniausiai išlaidauja valstybės įstaigos. Ką ateities kartos spręs apie mūsų laikus, paženklintus SMS žinutėmis arba feisbuko tyruose paskęstančiais pranešimais? Kokį pėdsaką paliksime?