Kaip Lietuvoje daroma ilgalaikė įtaka politiniams procesams? Per televiziją, laikraščius? Nebūtinai. Veikia šimtai mažų interneto portalų ir socialinių tinklų kanalų, kurie turi aiškius tikslus, temas ir savaitines užduotis. Šį kartą – apie tokią dezinformacijos rūšį bei jos poveikį visuomenei.

Žiūrėk ir klausyk. Sek paskui mus. Dirbk, kovok ir mirk už mus. Propaganda ir smegenų plovimas visais laikais buvo autoritarinio režimo ginklas. Tačiau prieš dešimtmetį kai kas pasikeitė iš esmės. Įgijo naują mastą. Markas Zukerbergas sukūrė programą, kuri padėtų susirasti merginų. „Facebook“ šūkis buvo „Judėk greitai ir laužyk daiktus. Nes jei tu nieko nelaužai, vadinasi judi nepakankamai greitai“. 

Butelį atkimšo, džinas išskrido. Bet laisvas skraidė neilgai. Feisbukas, Gūglas ir kiti Silicio slėnio dievai patys to neįtardami išklibino logocentrinės sistemos pamatus. Prasidėjo tradicinės žiniasklaidos, tradicinių partijų ir šimtmečius gyvavusios tvarkos saulėlydis. Informacijos srautai užtvindė planetą kaip drumzlinos upės.  

Šiandien papasakosime apie Lietuvoje plintančius dezinformacijos kanalus. Jų vykdytojus, koordinatorius ir taikinius. Padėsime juos atpažinti ir suvokti toli šios veiklos siekiančius tikslus.

Bet pirmiausia – apie šio plačiai paplitusio reiškinio prigimtį.

Iš ko visa tai padaryta

„Įsivaizduokime kruizinį laivą. Viršuje – elitas, triume – apačios ir žiurkės. Tie sluoksniai vienas kito nematė niekada, nesusidurdavo. Ir staiga tame laive įvedė feisbuką“, – sako visuomenės veikėjas Algis Ramanauskas.

Algis Ramanauskas.

Milijardus profilių turinčiame tinkle – šimtai tūkstančių melagingų paskyrų. Daugybė chaotiškų, bet nemaža dalis turi konkrečius tikslus. Jos veikia pagal labai efektyvius algoritmus. Pradžioje – apie matomą veiklos pusę.

„Tie apačioje turi mobiliakus. Feisbuko profilį. Du, tris, keturis. Ir staiga gyvenantieji aukščiau pamato, kad tarp mūsų šitie egzistuoja ir veikia“, – priduria Algis.

Grėsmių nacionaliniam saugumui ataskaitose minimi veikėjai – tik ledkalnio viršūnė. Mūsų turimi duomenys leidžia daryti prielaidą, kad Lietuvoje išaustas tankus dezinformacijos tinklas, kurio dalyviai veikia pagal tam tikrą logiką.

A. Ramanauskas nevynioja žodžių į vatą: „Tie bomžai susibūrė į chebras. Jie paleido ekspertai.eu, bukim vieningi, ldiena ir panašų šlamštą. Kitaip tariant, bomžai gavo tribūną, daug tribūnų“.

Tie bomžai susibūrė į chebras. Bomžai gavo tribūną, daug tribūnų.

Jų veikla neapsiriboja klastotėmis socialiniuose tinkluose. Nuolat kuriami nauji dezinformacijos portalai ir „YouTube“ kanalai. Išskirtinės šio proceso savybės – radikali ir nekonvencinė Lietuvos institucijų kritika, peržengianti bet kokias sveiko proto, konstruktyvumo ir elementaraus padorumo ribas.

Informacinių karų ekspertas Nerijus Maliukevičius įsitikinęs: „Judame link globalių viduramžių, kai turime visas technologijas ir visa kita, bet informacijos kiekis toks didelis, kad esame pavargę ją tikrinti ir sugrįžtame į mitologijas, stereotipus, tradicines baimes ir panašiai“.

Apie ką dažniausiai meluojama

Tiki jie pačiais įvairiausiais dalykais. Štai pagrindinės temos, kuriomis dirbama pastaraisiais metais. Valdžia ir kariškiai kerta Lietuvos miškus. Atiminėja iš šeimų vaikus ir atiduoda juos svetimšaliams. Verčia skiepytis nuo užkrečiamųjų ligų ir tarnauja farmacijos korporacijoms.

„Feikas yra susijęs su nutaikymu į emocijas, bandoma ne informuoti, bet paskatinti pyktį, kartais meilę. Jausmai, kuriais bandoma manipuliuoti. Baimės dėl vaikų, nematomų grėsmių, radiacijos ar panašiai. Tos teorijos yra savotiška terpė išplauti realybę“, – sako N. Maliukevičius.

Nerijus Maliukevičius.

Jam pritaria žinomas tinklaraštininkas Ričardas Savukynas: „Yra portalų, kurie šiaip vaizduoja politizuotą žiniasklaidą, tokie kaip Sputnik. Yra labai daug portaliukų, kurie  rašo apie dietas ar sveiką mitybą arba gyvūnų auginimą, dvasingumą ir meditaciją. Bet vieną kartą iš dešimties ar dvidešimties publikuojamas propagandinis straipsnis, kurio tikslas paknisti kažkam protą“.

Daugelių šių projektų pirminis požymis – pseudopatriotiniai šūkiai. „Pabudome ir kelkimės“. „Būkime vieningi“. Pavadinimai tikslingai programuoja įspūdį apie tiesą, objektyvumą, ekspertizę.

„Tai yra savotiška priedangos strategija. Reikia įgyti patikimumą auditorijoje portalo pavadinimo prasme. Tradiciškai tie min.info, portalai ekspertai su europine priesaga ir panašiai“, – mano N.Maliukevičius. 

Žiema – geras metas kalbėti apie skiepų žalą, nes tai dėkinga ir efektyviai kiršinanti visuomenę tema. Kertinis teiginys: skiepai nuo gripo yra afera,  sugalvota farmacijos korporacijų, kurios uždirba milijardus iš pažeidžiamų žmonių. Temą galima vystyti įvairiomis kryptimis ir naudotis šaltiniais tiek Rytuose, tiek Vakaruose.

Vilniaus miesto mero patarėjas Karolis Žukauskas pastebėjo, kad tai yra visomis sąmokslo teorijomis tikintys žmonės: „Jiems turbūt Žemė yra plokščia, rugsėjo 11-oji saviškių darbas, amerikiečiai nebuvo Mėnulyje nusileidę... Valdžia visa yra korumpuota, gėjai žudo vaikus ir panašiai. Dalis viršūnėlių yra protingesnės, jos tyčia tą suka, o apačios tikrai tuo naiviai tiki. Jie bet kokią žinią praryja.“

Karolis Žukauskas

K. Žukauskas per vadinamąjį Labanoro skandalą pastebėjo keistų dėsningumų. Žmonės, dalyvavę Garliavos istorijoje ir kovoję prieš žemės pardavimą užsieniečiams, staiga susitelkė ties gamtosauga.

„Keliamas nepasitikėjimas valstybe, institucijomis, kitais žmonėmis. Nuolatinis fonas. Tai feisbuko platforma kuriamos istorijos, kuriant tam tikras grupes, prireikus jas pervadinant. Arba „YouTube“ kanalai pervadinami pagal poreikius. Buvo prieš žemės pardavimą užsieniečiams, paskui persivadino miško gynėjais.

Tie patys žaidėjai persirengia ir staiga šoka į kitą traukinį ir važiuoja gelbėt vaikų. Jos atsiranda tyliai iš kažkur, bet staiga ir dingsta, kai yra nauja istorija. „Miškų skandalas nutilo, vos prasidėjo Kaune Eglės ir Gintaro vaiko istorija“, – pastebėjo K. Žukauskas.

Tie patys šaltiniai, jų platintojai ir kovotojai su neteisybe masiškai metėsi prie kitos emocingos temos, kuri nešė panašią žinią kaip kadaise Garliavos įvykių metu. Sistema nukreipta prieš žmones ir mūsų vaikus. Čia negalima niekuo pasitikėti.

„Vaikų tema nužudė miškų temą, kuri galbūt iki šiol būtų gyvavusi. Skiepai tie patys – tai viena ilgiausiai gyvuojančių temų. Prasidėjo panašiai kaip Venskienės skandalas. Toks yra Andrius Lobovas, žinomas Venckienės skandalo veikėjas, iššoka su kitomis temomis, bet tą vysto ilgiausiai“, – sako K. Žukauskas.

Minėjimų rengėjai antrųjų randa daug sunkiau, negu norinčių palyginti Lietuvą su Prūsija, iš kurios belikęs tiktai pavadinimas. Jei Prūsiją prarijusi Vokietija, tai Lietuvą ketina – kur ten ketina, jau, ir ne pamažu, o dideliais kąsniais ryja Briuselis. Kaip Briuseliui dažnai nurašomi pačių Lietuvos biurokratų sugalvoti įvairiausi apribojimai, taip Europos Sąjunga lyginama su sovietiniu tautų kalėjimu, nors reikia būti arba neprotingu, arba melagiu, kad sugebėtum nematyti esminio skirtumo. Laisvės pasirinkti.

Kitas šių jubiliejinių Sąjūdžio dienų pastebėjimas – neva negrįžtamai prapuolusios bendrystės jausmo paieškos. Klausimų, kodėl tada buvome tokie vieningi, o dabar nebe, pilni socialiniai tinklai ir daug kitos viešosios erdvės. Nors būti vieningais – kaip ir būdų tą parodyti – to norintiems šiandien kur kas daugiau, negu prieš tris dešimtis metų teikė Sąjūdis. Tuomet buvo iššūkis su sovietinio saugumo persekiojimo rizika – ateiti į kokią nors Sąjūdžio grupelę ir organizuoti susitikimus ar leisti laikraštį. Sąjūdžio stiprybė buvo ir ta, kad jo žmonės kalbėjosi su bet kuriuo užėjusiu ar paskambinusiu. Kartais tas juos išvargindavo iki išsekimo, kartais ir erzindavo, nes konstruktyvūs buvo ne visi. Bet reikėtų pasakyti tiems, kas jau pamiršo, ir tiems, kas tuomet nė nebuvo gimę – jokiose to meto įstaigose su žmonėmis išvis nesikalbėdavo, nes valdininkas buvo viršininkas, o viršininkas buvo Dievas. Sąjūdis parodė, kad tų dirbtinių dievų nėra, nes permainas, kaip ir bendrystę, kuria žmonės. Pirmiausia tie, kurie ką nors veikia, o ne gyvena laukdami dar vienos revoliucijos. Kalbu ne apie dar vieną, nežinia kelintą naująjį Sąjūdį iš nepatenkintų, kad savoje valstybėje negali pasiekti to, ko jai ir sau norėtų. Iš tų, kurie užuot naudojęsi visomis laisvės teikiamomis galimybėmis, labiausiai mėgsta vieną – piktintis beveik viskuo ir gal dar guostis.

Kalbu apie pačių žmonių iniciatyvą. Prieš tris dešimtis metų vienas Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys davė jauniems savanoriams, budėjusiems prie telefonų patarimą: „Neturit valandas klausytis siūlymų, ką už kitus turėtumėte padaryti. Jei matot, kad gera idėja – pasveikinkit ir pasakykit, kad Sąjūdis parems. Bet tegu patys imasi iniciatyvos.“

Bendrystės jausmo paieškos ir pats bendrystės stiprinimas yra tikrai gera idėja. Jei šiandien Sąjūdžio būstinėje atsiliepčiau į jų beieškančio skambutį, žinočiau, ką sakyti. „Gera idėja. Jūs tik pradėkit, gal pradžiai su kaimynais. Sąjūdis palaikys“.

Vienas jų – atimti licenciją iš transliuotojo, jeigu jis nesilaiko licencijos sąlygų ir įstatymų. Prilygintas perversmui ir pasaulio pabaigai, tačiau numatytas Lietuvos įstatymuose, jeigu transliuotojas nesilaiko taisyklių ir yra gavęs dėl to įspėjimų iš jo veiklą kontroliuojančių institucijų.

Jeigu koks nors politikas – nesvarbu, kaip vertinamas, – pasakytų, kad dėl nustatytų pažeidimų licencijos praktikuoti turi netekti gydytojas, kuris gydė žmogų uždraustais vaistais, tai greičiausiai nebūtų įvertinta kaip pasikėsinimas varžyti Hipokrato priesaiką. Kai VSD ataskaitoje minimo propagandinio požymių turinčio portalo įkūrėjas, dabar vadovaujantis Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, taip kalba apie lietuviškas televizijas, vertinimai iš visų pusių girdisi mažumėlę kitokie.

Kaip komiteto pirmininką bevertintume, Lietuvoje įstatymas draudžia viešosios informacijos rengėjui, taigi – transliuotojui, redakcijai, informavimo priemonės valdytojui ar kitam asmeniui, rengiančiam ir pateikiančiam viešąją informaciją, iškraipyti ją. Taip pat draudžia panaudoti ją savanaudiškiems tikslams. Įstatymas dar sako, kad viešoji informacija yra nesuderinama su žurnalistinėmis kampanijomis, rengiamomis pagal išankstinius nusistatymus ar tenkinant grupinius, politinius interesus. Apibūdinimai kaip tik viso to, ką galima perskaityti VSD informacijoje apie koncerno žiniasklaidą ir veikusius jos vardu – jeigu tik įtarimai pasitvirtina.

Įtarimus patvirtinti arba atmesti galima susiradus, ką „MG Baltic“ žiniasklaida skelbė tomis dienomis, kuriomis vykusių pokalbių išklotinės paskelbtos. Pavyzdžiui, pokalbis tarp koncerno pirmųjų asmenų (ar su televizijos vadove) „nedaryti velnio iš draugo“ ir nerengti reportažų apie tragišką sveikatos apsaugos finansavimą arba rodyti blogai apie galimą klientą, valstybės kontroliuojamą akcinę bendrovę, kol ta nusipirks reklamos už kone milijoną.

Viskas yra patikrinama ir lengviausiai prieinama archyvuose patiems to meto laidų rengėjams. Kol kas rengėjai tyli. O kol jie tyli, šnekos apie žiniasklaidos progą apsivalyti telieka dar nepraleista proga. Verslui su politikais lygiai taip pat.

Galima reikšti užuojautą tokiose įmonėse dirbantiems žmonėms, galima įtikinėti, kad ir bjauriausioje skylėje dirba tikri profesionalai, bet galima ir priminti, kad profesionalumas be vertybių nėra sektinas dalykas, greičiau puiki sąlyga įžūlioms manipuliacijoms. Čia – jei apie žurnalistus.

Jei apie politikus – sąžiningumu be nuovokos ir profesionalumo taip pat būna manipuliuojama, jei jų stokos politikas, visu savo naivumu užsimojęs nepalikti akmens ant akmens politinių oponentų bastionuose, kartu išrenkantis kiekvieną akmenėlį iš šiuo metu didžiausią įtaką valstybės valdymui darančių veikėjų lauko.

Kad visa tai virstų tikrove, Seimas turi priimti vyriausybės parengtas įstatymo pataisas. Premjeras teigia, kad pataisoms pritarus, mokytojų atlyginimas didės vidutiniškai 200 eurų ir ne tik užtikrins didesnį mokytojų saugumą, bet ir pagerins ugdymo kokybę.

Dėl pirmojo dalyko sunku ginčytis. Daugiau uždirbdamas mokytojas tikrai jausis saugesnis, jis turės daugiau pinigų nusipirkti knygą ir laiko ją perskaityti, nes neturės prasimanyti pinigų papildomais darbais greta pagrindinio. Bet ar tikrai etatinė apmokėjimo sistema ir tiktai ji išgelbės mokytojo profesiją ir padės paversti prestižine, kaip skelbia viena išgarsinta idėja Lietuvai? (Kad ji gera ir reikalinga greičiausiai mažai kas abejoja; kas tiksliai nustato, kad profesija yra prestižinė ir kokiais konkrečiais žingsniais to pasiekti, mažai kas yra pasakęs. Bent jau iš tų, kas priima sprendimus).

Šiomis dienomis socialiniuose tinkluose paplito matematikos uždavinio –standartizuoto testo – antraklasiams tekstas ir instrukcija, kaip vertinti sprendimus. Vaiko atsakymas, kad turėdamas 91 eurą jis gali nusipirkti 80 eurų kainuojantį smuiką – pagal testo vertinimo instrukciją – tevertas nulio taškų, nes mokinys nepaaiškino, jog 91 yra daugiau už 80.

Įrašą paskelbęs matematikas pajuokavo, kad abejoja, ar pats teisingai išspręstų tokį testą. Ir sukėlė aktyvią diskusiją – ar tokiais vertinimais vaikas skatinamas mąstyti, ar tiktai išmokti, ko iš jo reikalaujama pagal instrukcijas. Mokiniai netruko pasidalinti patirtimi, kad paskutinėse klasėse mokytojai rodo, kaip atlikti testus, kad sprendimai atitiktų tas instrukcijas, nes kitaip, jeigu atsakymas ir bus teisingas, gero įvertinimo jie negautų.

Instrukcijos ir jų kūrėjai irgi atsiėmė savo. Vieni jas rašančius biurokratus  pavadino parazitais, o vykdančiuosius mokytojus – vaikų baudėjais, kurie atsijungia savo protą.

Taip pat buvo sakančių, kad mokytojai nekalti, nes patys yra įsprausti į rėmus.

Buvo ir mokykloje dirbusi lituanistė, kuri paklausė – jeigu mokytojas be instrukcijos nesugeba įvertinti antros klasės uždavinio, tai kas tuomet dedasi su vyresniųjų klasių sudėtingais rašiniais.

Ir dar kažkas paklausė – o kas, jeigu ne mokytojai turi kelti į viešumą tokias instrukcijas ir klausti, kam jos reikalingos, kokiu būdu mokinyje padeda ugdyti žmogų, ne paklusniai vykdantį, bet besidomintį, mąstantį ir kuriantį. Ir kada mokytojai išeis į gatves – ne dėl atlyginimų, o dėl to, kad biurokratinės instrukcijos jiems tokio žmogaus auginti neleidžia.

Kaip ten bebūtų, žemė yra svetima. Aiškinimai, kad taip esą elgiasi ne tik ministras, neteisybės nepaverčia teisybe. Svetima žemė yra svetima, nesvarbu, kad pats ministras aiškina, kad gelbėjo jos savininką nuo baudų, o koks nors teisininkas – kad tokį gelbėjimą „galbūt” pateisintų ir Konstitucija.

Ne, nepateisintų. Teisinimai, kad nuosavybė, o ypač žemė, mieste ir kaime reiškia skirtingus dalykus, yra jau ne juokingi, o apgailėtini, kaip piktžolėmis apaugęs buvęs fontanas prie Seimo rūmų. Kaip ir ministro elgesys, prisidengus žemelės tvarkymu naudotis svetimo žmogaus geru.

Konstitucija taip pat aiškiai, kaip nuosavybės teisę, apibrėžia ir Seimo nario teises bei pareigas. Ji sako, kad Seimo nario įgaliojimai nutrūksta, jeigu jis neatsisako darbo, nesuderinamo su Seimo nario pareigomis.

Konstitucinis Teismas 2004 m. yra išaiškinęs, kad čia sąvoka „darbas“ apima ir bet kokią privačią veiklą, kuria siekiama pelno. Pagal jo išaiškinimą, Seimo narys ir ūkininkauti gali tik tuomet ir tiek, kiek ta veikla nėra peraugusi į verslą ar kitokią veiklą, kurią Seimo nariui draudžia Konstitucija ir yra nesuderinama su Seimo nario konstituciniu teisiniu statusu.

Bet kam čia rūpi Konstitucija, kai ministras – kuris kartu yra Seimo narys – pasiima porą dienų atostogų per Seimo sesiją ir išvažiuoja tvarkyti formaliai mamai priklausančio ūkio reikalų. Vėliau iš Seimo tribūnos sako –  nes mama jau garbaus amžiaus ir nespėja. Dar sako – dešimt metų turiu įgaliojimą tvarkyti ūkio reikalus, bet pinigų mama man nemokėjo, todėl jokios Konstitucijos aš čia nepažeidžiau.

Bronius Markauskas R. Vilimo/ BFL nuotr.

Jei visgi kam nors rūpi Konstitucija, pagal oficialiąją konstitucinę doktriną, sąvoka „darbas“, vartojama Konstitucijoje, kai kalbama, kad Seimo narys negali dirbti niekur kitur, negu kad jam leidžia dirbti Konstitucija, apima bet kokią veiklą, atstovaujant įstaigai ar įmonei, jeigu ši veikla yra susijusi su darbo atlikimu, pareigų užėmimu, tarnybos ėjimu, kitų funkcijų vykdymu, užduočių atlikimu, net vadinamųjų garbės pareigų užėmimu ir neatsižvelgiant į tai, ar už tą veiklą yra atlyginama, ar nėra.

Konstitucijos nustatyto teisinio reguliavimo tikslas yra užtikrinti Seimo nario, kaip Tautos atstovo, laisvą mandatą ir garantuoti, kad Seimo narys veiks Tautos ir Lietuvos valstybės, o ne savo asmeniniais ar grupiniais interesais, kad nesinaudos savo statusu, laisvu mandatu savo ar sau artimų asmenų arba kitų asmenų privačiai naudai gauti.

Visi Seimo nariai yra kieno nors vaikai, broliai ar seserys. Ne tik Broniaus Markausko mama turi ūkį, įmonę ar kitą verslą. Ne tik jai dėl amžiaus ar ligų gali būti ir yra sunku tvarkytis. Kad B. Markauskas, o ne mama rūpinosi reikalais, patvirtino ne tik niekuo šioje istorijoje dėta ponia Markauskienė, bet ir jos sūnus. Seimo narys Bronius Markauskas. Sakysite, tai gal Seimo narys turi apleisti mamą ir nesirūpinti senatvėje? Anaiptol. Neturi. Nes turi teisę rinktis – ar likti ūkininku ir ramiai darbuotis ūkyje, ar pykti, kad jam neleidžia ramiai tvarkyti ūkio reikalų iš Seimo.

Konstitucija kiekvienam piliečiui garantuoja teisę rinktis verslą ir darbą. Kol ji kam nors dar rūpi.

Už mažiau kaip 10 km nuo kalnakasybos inžinieriaus vardo gatvės yra Lenino prospektas. Jame esančiame pramogų ir prekybos centre praėjusį sekmadienį žuvo 64 žmonės. Pagal oficialią versiją. Nes rusai ja netiki ir sako, kad žuvusių yra daugiau. Žmonės sudegė prekybos ir pramogų centre. Tarp jų – 41 vaikas. Kai kurie prieš mirdami spėjo paskambinti tėvams ir pasakyti, kad negali išeiti iš degančios kino salės, nes visos durys užrakintos. Matyt, kad kas nors neįeitų be bilieto. Atrakinti kilus gaisrui niekas neatėjo.

Paskutinį kartą vienu kartu panašų žmonių skaičių srityje laidojo 2009 m. Tuomet daugiau kaip 90 angliakasių ir gelbėtojų žuvo per metano dujų sprogimus didžiausioje Rusijos anglies šachtoje. Gedulas visoje Rusijoje tąsyk nebuvo paskelbtas, tik Kemerovo srityje, ir tai sukėlė vietos gyventojų protestus. Beveik 100 žuvusių žmonių Rusijos vadovams nepasirodė tiek svarbūs, kad dėl jų reikėtų skelbti valstybinį gedulą.

Šią savaitę Kemerovo srities gubernatorius A. Tulejevas – tas pats, kaip ir prieš dvidešimtį metų, tas pats, kuris kartą atsiėmė savo kandidatūrą rinkimuose komunisto G. Ziuganovo naudai – paskelbė, kad jis su pavaduotojais perves į fondą žuvusiųjų gaisre šeimoms vienos dienos uždarbį. Žuvusiųjų pastate, kuriame neveikė priešgaisrinė signalizacija. Gubernatorius neatsiprašė į stichišką protesto mitingą Kemerove susirinkusių aukų artimųjų ir kitų miestiečių. Jis atsiprašė į miestą atskridusio Putino. Nė vienas iš jų nesusitiko su gedinčiais ir protestuojančiais prieš valdžios korupciją ir apsileidimą žmonėmis. V. Putinas padėjo gėlių žuvusiems tuščioje aikštėje.

Gubernatorius A. Tulejevas filmuojant kameroms išvadino susirinkusius žmones „suvežtais politikuotojais“. Bet Rusijos televizijos apie tragediją informuoja šykščiai ir ne pirmuosiuose naujienų blokuose.

Prezidentas Putinas prieš tas pačias kameras pasakė: „Kalbame apie demografinę krizę, o čia štai netekome tiekos žmonių.“ Nuskambėjo panašiai kaip 2000 m., kai jis kalbėjo apie nuskendusiame povandeniniame laive uždususius jūreivius, taip ir nesulaukusius pagalbos, nors ją Rusijai siūlė bent kelios geriausią gelbėjimo techniką turinčios valstybės. Paklaustas, kas atsitiko, Putinas tuomet atsakė: „Laivas nuskendo.“

Rusijos žmonės siunčia korumpuotai valdžiai prakeiksmus ir dalydamiesi skausmu socialiniuose tinkluose pastebi, kad didelio žmonių skaičiaus gebėjimas kartu išgyventi tragediją yra vienas iš dalykų, darančių žmonių grupę bendra jų valstybe. Jie sako, kad tuomet, kai Rusijos televizijos ir vyriausybė skiria Kemerovo tragedijai tiek dėmesio, kiek šaudymams kur nors Amerikoje, Kemerovo žmonės gali pasijusti nebe tos tautos dalimi.

Tuo metu dalis Lietuvos žmonių tuose pačiuose socialiniuose tinkluose piktinasi ne Putino režimo ir jo parankinių požiūriu į savo tautą, o tais, kas piktinasi jais. Iš tolo per cenzūruojamą televiziją dabartinę Rusiją mylėti paprasčiau, negu pačiam gyvenant šalyje, kuri pagal mirčių gaisruose skaičių yra 45-oje nuo viršaus vietoje. Iš 172. Lietuva, jei norite, 96-oje.

Kai Lietuvos laisvės bylai reikėjo palaikymo Vakaruose, juose gyvenantys išeiviai rašė laiškus ir skambindavo savo atstovams parlamentuose, kai kurie po keletą ar keliolika kartų per savaitę, ir primindavo, kad už juos balsavo ne šiaip sau, o kad būtų atstovaujami ir kad ateityje išrinktųjų ateitis irgi priklausys nuo kiekvieno balso.

Jeigu šiandien kalbu ne apie globos įstaigų reformą, dėl kurios konsultavo Viviane, kodėl remiuosi jos žodžiais? Nes tik bendruomenės arba kiekvieno požiūris ir jo spaudimas gali pakeisti dalykus. Visuose valdžios lygmenyse ir visose srityse, įskaitant privačią. Vieša reakcija į tą kavinę, kurioje padavėja pasakė neaptarnausianti kariškio, arba į tą, kurioje padavėjas suplėšė vaiko padovanotą lietuvišką trispalvę, yra ne tik pamoka tokiems verslams, kad, nereaguodami į visuomenės požiūrį, jie gali bankrutuoti per savaitę. Ta reakcija yra paskata pačiai visuomenei dažniau priminti, kad ji neturi taikstytis su tuo, kas ją žemina ir žeidžia. Ir paprasčiausias būdas tai parodyti – niekaip nepalaikyti to, kas tave žeidžia. Ne tik versle.

Ne tai, kad apie įtartiną sandėrį, nederamą elgesį ar tiesiog melą praneša žurnalistai, priverčia vieną arba kitą viešąjį asmenį pasijusti blogai, pakeisti sprendimą ar atsistatydinti. Paprastai darantys ką nors ne visuomenės, o savo naudai, labai gerai žino, ką, kodėl arba už kiek daro, ir papildomas raštelis ant gėdos lentos jiems tikrai nedaro įtakos. Jeigu kas nors atsistatydina po nederamos veiklos paviešinimo – tai tiktai dėl to, kad žino, jog netoleruotinas elgesys užtrauks nepagarbą ir padarys negalimą bet kokią dalykinę veiklą. Sakysite, įsisvajojau?

Ko gero. Nes šią savaitę daugiau kaip pusė Seimo spjovė į Konstituciją ir sudarė sąlygas, kad parlamento salėje galėtų skambėti kreipinys „gerbiamas Basty“.

Mindaugas Bastys, pasitaręs su šeima, rinkėjais ir dar galas žino kuo, po tokio Seimo balsavimo staiga pareiškė, kad atsistatydina, nors dar išvakarėse tikino, kad kaip tik dėl jų nesitraukia iš Seimo, nesvarbu, kad Konstitucinis Teismas patvirtino informaciją, kad jis sulaužė priesaiką valstybei.

Paradoksalu būtų galvoti, kad savo valstybę išdavusio žmogaus atsistatydinimas iš parlamento gali išgelbėti parlamento reputaciją. Greičiau jau M. Bastys gelbėja savo galimybes dar kartą kandidatuoti. Parlamento valdančioji dauguma tuo tarpu ėmėsi apkaltos opozicijai už tai, kas viso demokratinio pasaulio parlamentuose veikia nuo tada, kai buvo sugalvota, – politinei frakcijai balsuoti vieningai. Tačiau valdančioji frakcija tuomet turėtų suskaičiuoti, kiek kartų Seimo salėje skambėjo žodžiai „frakcijos vardu“. Per pirmąją šios kadencijos apkaltą – Kęstučio Pūko – apie vieningą frakcijos nuomonę kalbėjo pats taip retai parlamente kalbantis valdančiosios daugumos lyderis.

Bet jei apkalta, tai apkalta. Tuomet jos prašosi pats Seimo statutas. Jame parašyta, kad išsakantis nuomonę frakcijos vardu – taigi – vieningą nuomonę – gali kalbėti dviem minutėmis ilgiau, negu kalbantis tik savo.

Skaičiuojant tuos akmenis atrodo, kad Lietuvoje iš esmės viską turėtų padaryti žurnalistai. Jie turėtų sužiūrėti, kad Seime būtų parengiami reikalingi ir efektyvūs įstatymai. Jie turėtų patikrinti, ar balsuojantys už įstatymus Seimo nariai tikrai supranta, už ką balsuoja ir kaip tie įstatymai pakeis visų piliečių gyvenimą. Jie dar turi įsitikinti ir pranešti, ar viskas, ką šneka per rinkimus būsimieji politikai, yra tiesa – tai pirma, ir ar gali būti įgyvendinama – tai jau antra.

Čia jeigu kalbėtume vien apie Seimą. Dar yra daugybė kasdienio gyvenimo dalykų, kurie tikrai neturi likti be atgarsio spaudoje, radijuje ir televizijoje – tokių kaip maistas mokyklose, eilės pas gydytojus, viešuosiuose pirkimuose leidžiami visų mokesčių mokėtojų pinigai ir mažoje agrarinėje valstybėje nesibaigiančios problemos dėl žemės.

Rašydama šitas eilutes, klausausi 2002 m. Lietuvos televizijos laidoje nuskambėjusio žiūrovo klausimo tuomet Seimo vicepirmininkui Ramūnui Karbauskiui. Žiūrovas klausia, kodėl jis kalba prieš žemės pardavimą užsieniečiams tuo pat metu, kai pats su tėvu supirkinėja dirbamą žemę ir ar tai nėra viešųjų ir privačių interesų supainiojimas. Seimo narys atsako, kad nusišalinti nuo žemės pardavimą reglamentuojančių įstatymų negali, nes tuomet Kaimo reikalų komitete turėtų dirbti medikai. Beje, pats antrojoje savo Seimo kadencijoje savaitę pabuvęs Sveikatos reikalų komitete. Sąraše, ne posėdžiuose. Tuo laikotarpiu jis dažnai praleisdavo posėdžius, ir už tai būdavo svarstomas Etikos komisijoje, tačiau, kaip aiškino svarstant jo kandidatūrą į Seimo vicepirmininkus, posėdžius praleisdavo „ne ekskursijų sąskaita, o dėl darbo su rinkėjais“.

Šie ir kiti dalykai buvo ir aprašyti, ir parodyti, jie iki dabar vieši. Tačiau laikui bėgant nutinka taip, kad vieni nebeatsimena, kiti nežino, kas yra buvę, o domėtis patys nori per mažai, kaip ir paklausti: ar viskas, ką girdžiu, ypač prieš rinkimus, yra tiesa ir ar gali būti padaroma? Kas daugiausia laimės, jei bus padaryta ar padarė tai, ką žadėjo anksčiau? Ko verti paaiškinimai „nieko nesiūliau, nes kiti vis tiek atmes“?

Jeigu kiekvienas rinkimų dalyvis – ne kandidatas, o balsuotojas – to savęs paklaustų, išrinktieji turėtų daugiau prielaidų dirbti kokybiškiau, rinkėjai – mažiau priežasčių juos keikti.

Kelti tokius klausimus gali padėti ne tik žurnalistai arba pernelyg retai tą daranti opozicija. Čia nemažai galėtų nuveikti nevyriausybinės organizacijos, jos ir nuveikia. Bet galėtų dar daugiau, jeigu jų veiklai būtų geresnės sąlygos.

Lietuvoje nėra aiškių skaičių, kiek tokių šalyje veikia dabar.

Juridinių asmenų registro duomenimis, pernai Lietuvoje registruota daugiau kaip  35 000 ne pelno siekiančių subjektų. Bet šis skaičius – ir su neveikiančiomis organizacijomis, ir su tomis, kurios teikia labdarą. Porą metų senesniais duomenimis, Lietuvoje aktyviai veikė apie 13 000 organizacijų ir beveik pusės jų biudžetas buvo iki 3 000 eurų per metus.

Patys nevyriausybininkai sako, kad gyvena tarsi uždarame rate: neturėdami pinigų negali pritraukti išmanančių ir aktyvių žmonių, kurie stiprintų bendradarbiavimą su valdžios institucijomis ir kartu darytų jų veiklą efektyvesnę.

Šiandien nevyriausybinės organizacijos sprendžia, ne kaip įtraukti į bendruomenių veiklą daugiau žmonių. Jos skaičiuoja žmones, kurių neteks po to, kai Seimas nustatė, kad įmokos „Sodrai“ turės būti mokamos nuo minimalios algos ir tada, jeigu darbuotojas dirba ne visą darbo dieną. Tokių nevyriausybinėse organizacijose apstu, nes samdyti žmones visai darbo dienai jos tiesiog neturi pinigų.

Jeigu sakytumėte, kad čia iš literatūros apie autoritarizmą, leiskite patikslinti. Čia iš gyvenimo. Iš Lietuvos. Ir kalbame apie didelę grupę žemės ūkio įmonių su dar daugiau žemės ir jos akcininką, Seime – politiką ir jo daugumos lyderį.

Dar leiskite patikslinti, kad čia daug nekalbėsiu apie kolegas žurnalistus ir prodiuserius, kurie turi verslą, žmonas valstybės tarnyboje ir draugus, kurie turi įtakos. Mano galva, painioti verslą su žurnalistika visada yra rizikinga, nes nepatenkintiems dėl kritikos tai leidžia kaltinti suinteresuotumu; žurnalistas turi įrodinėti, kad dėl veiklos versle netaps šališkas žurnalistikoje, o auditorijai tenka pačiai akyliau stebėti žurnalisto darbą ir žiūrėti, kiek visi tie kaltinimai pagrįsti.

Lygiai taip pat – tik jau padedama žurnalisto – auditorija turi vertinti kiekvieno politiko darbą. Žurnalisto čia reikia labiausiai todėl, kad tik jis gali visą dieną praleisti rinkdamas, analizuodamas informaciją ir lygindamas žodžius su darbais. Daugybę informacijos kiekvienas žurnalistas gauna iš savo klientų, kitaip auditorijos – skaitytojų, klausytojų, žiūrovų. Kartais žmonės kalba nebijodami paskelbti savo vardo ir pavardės, kartais prašo nenurodyti. Per tris dešimtis metų įvairiausiose redakcijose nesu tiek kartų, kiek per pastarąsias tris savaites, girdėjusi prašymo: „Aš jums viską papasakosiu, bet, prašau, neminėkit, kas esu ir kur gyvenu.“ Ir niekad per tris dešimtis metų dar taip dažnai nesu atsakiusi: „Labai gaila. Bet aš jus suprantu.“

Dramos yra skirtingos, bet istorijos panašios. Per tas tris savaites išgirdau arba perskaičiau kelias dešimtis istorijų ir teismų bylų: „Chemija kainavo daugiau, negu gavau už derlių.“ „Žemę atidaviau už skolas, delspinigiai buvo su 18 proc. palūkanomis.“ Vėliausias: „Ne, nefilmuokit, galiu pakenkti broliui, jis tebesibylinėja.“

Ir yra taip, kad kol vieni bijo viešai pasakoti, nes bijo, kad pakenks broliui, sūnui, tėvui, visus kitus lengviau bauginti, kaip ir sakyti, kad tos skaudžios istorijos apie praskolintus ūkius – sugalvotos, o ne nuskendusios patiklių ir išvaržytų žmonių ašarose. Ne, verslas nėra labdara, skolos jame net ir nusipirkus prastos sėklos ir derliui neužderėjus šiaip sau nenurašomos, bet dedantis žmonių grąžintoju prie žemės ir dar žemės gelbėtoju, tie 18 proc. palūkanų yra smarkokai per nepadoru, kur bebūtum – versle ar jam padedančioje politikoje.

Tačiau kai kiekvienas hektaras nei alsuoja kokia nors ten duona, nei dvelkia ašarų lietumi, o atsiduoda konkrečia europinės subsidijos suma, kas yra tas padorumas ir kam kitam reikalinga ta politika. Ir kam reikalingi tie nereikalingi klausimai, kai visada gali pasiųsti į juos atsakyti ką nors iš pavaldinių.

VLKK veikia pagal jai skirtą atskirą įstatymą. Įstatymas sako, kad komisijos veiklos kryptis ir uždavinius lemia svarbūs visuomenės ir valstybės poreikiai. Pagal tą patį įstatymą, komisija remiasi kalbos mokslu ir kalbos norminimo tradicijomis ir be būtino reikalo nekaitalioja ankstesnių rekomendacijų ar prigijusių normų.

VLKK yra 17 žmonių. Dauguma pagal išsilavinimą – filologai arba pedagogai, viena muzikologė ir vienas žurnalistas. Komisijos sekretoriate dirba dar 20 žmonių. Kalbos komisija turi 7 pakomises – Žodyno, Vardyno, Vadovėlių vertinimo, Terminologijos, Kalbos technologijų, Tarties ir kirčiavimo bei Gramatikos, rašybos ir skyrybos.

Komisijos veiklai finansuoti per metus skiriama daugiau kaip 800 tūkst. eurų. Beveik tiek pat, kiek šiemet buvo skirta Lygių galimybių ir Vaiko teisių apsaugos kontrolierių tarnyboms. Pačios komisijos teigimu, kalbos tvarkytojus dar turi daugiau kaip du trečdaliai savivaldybių. Valstybės valdymo struktūros, tokios kaip ministerijos, irgi turi savo kalbos tvarkytojus – jų rengiami dokumentai, kaip ir Seime, patikrinami kalbininko.

Ši komisija – pagal įstatymą – dar vertina ir tvirtina svarbiausius norminamuosius kalbos veikalus: žodynus, žinynus, vadovus, vadovėlius ir kt.

Ne visada vertina pati. Pavyzdžiui, šiemet ji pirko geografijos ir lietuvių kalbos vadovėlių ekspertinį vertinimą ir jų recenzijas bei „Fobijų žodyno“ terminologinę ekspertizę. Už „Muzikos žodyno“ redagavimą Muzikos ir teatro akademijai sutarė sumokėti beveik 10,5 tūkst. eurų, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centrui – beveik 9 tūkst. už teminių puslapių apie lietuvių kalbos normas ir jų kaitą parengimą bei publikavimą.

Protokoliniame nutarime dėl Oninių, hercogienės, piliakalnio, riešutmedžio, cukraligės ekspertinio vertinimo nekainavusios ir be jo sugrąžintos kirčiavimo rekomendacijos aiškinamas tuo, kad VLKK atsižvelgia į realios vartosenos kirčiavimo polinkius.

Ir čia šis tas daugiau negu juokavimas, kad po kelerių metų kita komisija vėl galės susikurti prasmingos jai atrodančios veiklos iš naujo sukeisdama siūlomus kirčiavimo variantus vietomis. Norėdama ar ne, naujoji komisija jau antrame posėdyje pati patvirtino, kad lietuviškai kalbantys žmonės šio to išmoksta ir namie, ir mokyklose, ir iš visokių knygų, bet nekreipia jokio dėmesio į bet kokios komisijos jiems primetamą kirčiavimą, jei niekad nuo gimimo nėra tokio girdėję. Komisijai tik lieka konstatuoti faktą ir jį įteisinti viešajame kalbėjime – bus taip, kaip žmonės šneka. Gerai, jeigu taip būtų per amžius, o ne iki kitos kadencijos.