Ilgai lauktos statybos

Klaipėdos krašto bei Vakarų Lietuvos tėvai su vaikais jau netrukus galės gauti gerokai kokybiškesnes paslaugas. Miesto ir gydymo įstaigos vadovai pasidžiaugė, kad pagaliau pradėtos išskirtinio pastato, kurio auginantys vaikus klaipėdiečiai nekantriai laukė ne vienerius metus, statybos.

„Atėjo mūsų lauktas džiugus momentas: šiandien, 2020 m. spalio 22-ąją, aiškus ir prasmingas Klaipėdos vaikų konsultacinės poliklinikos statybos planas ženklinamas tradiciniu simboliu: čia įkasame kapsulę su atminimo tekstu, liudijančiu, kad vaikų gerove rūpinamės realiais darbais. Tai lyg garantinis mūsų raštas, patvirtinantis, kad klaipėdiečių ir  visos Vakarų Lietuvos šeimos su vaikais gaus gerokai kokybiškesnes gydymo paslaugas“, – vakar kalbėjo Klaipėdos vaikų ligoninės vyriausiasis gydytojas V. Žalimas.

Tai lyg garantinis mūsų raštas, patvirtinantis, kad klaipėdiečių ir visos Vakarų Lietuvos šeimos su vaikais gaus gerokai kokybiškesnes gydymo paslaugas.

Vadovas prisiminė bei gerų žodžių negailėjo savo pirmtakei ir pagrindinei šių statybų sumanytojai – „aktyviai, nuoširdžiai miesto bendruomenės narei“, buvusiai Vaikų ligoninės vadovei Klaudijai Bobianskienei.  Uostamiesčio meras ją pavadino „projekto pribuvėja“.

„Nepasikuklinsiu sakydamas, kad naujos vaikų poliklinikos statybos – svarbus įvykis ne tik mūsų miestui, bet ir visai Lietuvai. Klaipėdos vaikų ligoninė yra likusi vienintelė savarankiška tokia įstaiga šalyje. Iki statybų pradžios buvo nueitas ilgas kelias ir ne todėl, kad kažkas snaudė ar vengė įsipareigojimų. Derinant darbus, pasikeitė du ar net trys sveikatos apsaugos ministrai. Šios statybos parodo, kad vaikų sveikata rūpinamės ne gražiais žodžiais, o konkrečiais darbais, nes mūsų vaikų sveikata – didžiausias turtas“, – sakė Klaipėdos meras V.Grubliauskas, pasidžiaugęs, jog pandemija nesustabdė gerų darbų pradžios.

Prilygino proveržiui

Klaipėdos vaikų ligoninė – viena pagrindinių būsimų sveikatos priežiūros specialistų praktikos vietų daugiau nei 20 metų. Klaipėdos universiteto rektorius, mokslininkas ir visuomenės veikėjas, biomedicinos mokslų daktaras Artūras Razbadauskas pasidžiaugė, kad kitais metais studentai patirties galės semtis gerokai patrauklesnėje aplinkoje.

V. Žalimas / Vytauto Liaudanskio nuotr.

„Naujas struktūrinis objektas yra svarbus sveikatos priežiūrai Klaipėdos regione. Šis įvykis Klaipėdai svarbus ir kaip būsimam trečiojo universitetinio lygio medicinos centrui šalyje, nes struktūra turi atitikti šiuolaikinius reikalavimus. Tad kiekvienas naujas statinys – tam tikras proveržis šio tikslo link“, – sakė universiteto rektorius.

Iškilmingame renginyje taip pat dalyvavo Klaipėdos miesto mero pavaduotojas Arvydas Cesiulis, Sveikatos apsaugos skyriaus vedėja Rožė Perminienė, Klaipėdos universitetinės ligoninės vyriausiasis gydytojas habil. dr. prof. Vinsas Janušonis, rangovo atstovai Linas Fried ir Valdemaras Bataitis.

Sujungs su ligonine

Šalia pagrindinio ligoninės pastato, J.Karoso g. 12, išdygsianti poliklinika bus penkių aukštų su rūsiu. Abu pastatus sujungs stiklinė galerija. Naujos Konsultacinės poliklinikos plotas bus kur kas didesnis nei dabartinės ir sieks apie 1 500 kv. m. Beveik dvigubai padaugės ir kabinetų – nuo 15 iki 28.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

Erdviose patalpose bus įrengtas liftas, speciali patalpa mažylių vežimėliams, įrengtas pandusas, tad naujoji poliklinika bus kur kas patogesnė  neįgalius ir mažus vaikus auginantiems tėvams – taip bus išvengiama daugybės nepatogumų, su kuriais šiandien susiduria gydymo įstaigos lankytojai.

Išspręs daugelį nepatogumų

Šiuo pandemijos laikotarpiu labai svarbi ir aktuali atrodo kokybiška vėdinimo sistema, leisianti kur kas greičiau išvėdinti patalpas ir užtikrinti pacientų bei darbuotojų saugumą, didesnį konsultacijų poreikį.

Naujojoje poliklinikoje po vienu stogu bus teikiamos visos paslaugos – čia iš Taikos pr. 76, Klaipėdos miesto poliklinikos pašonės, persikels Vaikų raidos sutrikimų ankstyvosios reabilitacijos tarnyba, kur šiuo metu dirba septyni specialistai.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

Kai vienoje vietoje dirbs visi specialistai, vaikams, taip pat ir neįgaliems, bus galima suteikti daugiau ir įvairesnių kokybiškų paslaugų.

Nuo rugsėjo Klaipėdos konsultacinei poliklinikai vadovaujanti gydytoja Sigita Vainienė prisiminė, kad, pradėjus čia dirbti prieš 20 metų, jau buvo pastebimas naujo pastato poreikis.

Dabartinė poliklinika yra įkurta savivaldybei priklausančiame gyvenamajame name, kuris nėra pritaikytas gydymo įstaigos poreikiams. Tėvai ir medikai priversti vežimėlius nešti siaurais, nepatogiais laiptais į viršų, trūksta vietos vežimėliams. Prireikus vienokių ar kitokių paslaugų pagrindiniame ligoninės pastate, tėvai ir personalas priversti vaikščioti lauku bet kokiu oru, mažus vaikus tenka nurenginėti ir aprenginėti po kelis kartus.

Padaugės specialistų

Pasak Konsultacinės poliklinikos vedėjos S.Vainienės, naujajame pastate bus teikiamos gerokai kokybiškesnės antrinio ir tretinio lygio paslaugos Klaipėdos krašto vaikams, tad jau dabar formuojama kur kas didesnė specialistų komanda: norima pritraukti daugiau specialistų, kuriems bus galima pasiūlyti patrauklesnes darbo sąlygas.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

Tikimasi, kad prie kolegų norės prisijungti trūkstamų specialybių gydytojai: oftalmologas, endokrinologas, kardiologas. Neseniai komandą papildė ausų, nosies ir gerklės gydytojas.

Šiuo metu Konsultacinėje poliklinikoje dirba 85 darbuotojai.

Įkurtuvės – kitais metais

„Naujas pastatas nėra tik sienos ir langai. Tai galimybė teikti kokybiškas paslaugas, o geresnės darbo sąlygos gali tapti puikia motyvacija naujai atvykstantiems gydytojams“, – įsitikinusi poliklinikos vedėja, kaip ir daugelis, nekantriai laukianti įkurtuvių.

Naujos poliklinikos statybas planuojama baigti kitų metų antroje pusėje. Bendra projekto vertė siekia beveik 2,5 mln. eurų: dalį lėšų padengs Klaipėdos miesto savivaldybė (734 tūkst. eurų), o likę pinigai bus panaudoti iš ES struktūrinių fondų.

Orientyras – 6 arba 12 mėnesių

Nevaisingumo gydymo ekspertai akcentuoja, kad norint prisišaukti gandrus, svarbu nedelsti ir kuo anksčiau kreiptis pagalbos. Tačiau apie krykštaujančius mažylius svajojančioms poroms kartais kyla dilema, kada ieškoti pagalbos. Kai kurie suskumba registruotis konsultacijai dėl nevaisingumo vos po kelių mėnesių bandymų pastoti, kiti delsia net dešimtmečius.

Socialinėje paskyroje ir gyvai pacientus konsultuojantis akušeris ginekologas T. Lūža taip pat dažnai sulaukia klausimų, kada reikėtų kreiptis pagalbos. Pasak gydytojo, jei abu partneriai yra ne vyresni nei 30 metų ir neturi sveikatos bėdų, ramiai susilaukti vaikų gali bandyti iki metų laiko. Per metus laiko pastoti pavyksta 80 proc. moterų.

Greičiau ieškoti pagalbos rekomenduojama, jei moteris vyresnė nei 35 metų, turėjo tam tikrų ginekologinių problemų ar kitų sveikatos bėdų.

Skirtumas: T. Lūža paaiškino, kad kai moteris operuojama dėl vaisingumo, operavimo būdai šiek tiek skiriasi nuo įprastos operacijos. / „Northway“ nuotr.

„Nevaisingumas nustatomas ir pora pradedama tirti bei gydyti, jei gyvendama reguliarų lytinį gyvenimą ir nevengdama nėštumo, moteris nepastoja per 12 mėnesių. Jei moteris vyresnė nei 35 metų ar žinoma aiški nevaisingumą galinti sąlygoti priežastis (mėnesinių ciklo sutrikimai, buvę uždegimai, endometriozė, traumos, operacijos, kiaušintakių patologija), tyrimus rekomenduojama pradėti, jei moteris nepastoja per šešis mėnesius“, – papildė kolegą gydytoja Ž. Petrutienė.

Kartais prireikia operacijos

Remiantis tarptautine statistika, 20 – 30 proc. vaisingumo sutrikimo atvejų lemia moters sveikatos problemos. Apie 15 proc. moterų susiduria su nevaisingumu dėl endometriozės.

„Liga trikdo vaisingumą dėl daugelio faktorių: susidariusių sąaugų mažajame dubenyje, susiformavusių endometriozinių cistų kiaušidėse, mažinančių kiaušidžių rezervą, biologiškai aktyvių medžiagų, kurios neigiamai veikia lytines ląsteles ir embriono implantaciją“, – apie vieną dažniausių moterų nevaisingumo priežasčių pasakojo Ž. Petrutienė.

Mažinti galimybę pastoti gali ir kitos priežastys: kiaušintakių patologija (įgimti ar įgyti pažeidimai po infekcijų, endometriozės, operacijų), sąaugos pilvo ertmėje (po buvusių mažojo dubens uždegimų, operacijų), gimdos patologija (vystymosi anomalijos, buvę uždegimai, miomos).

Pasak Ž. Petrutienės, gydant šias būkles prireikia chirurginės intervencijos. Pirmenybė teikiama minimaliai invazyviems endoskopiniams metodams.

Nors moters amžius nėra pagrindinis kriterijus, kada gali prireikti chirurginės intervencijos dėl nevaisingumo gydymo, tačiau vyresnės moterys dažniau būna susidūrusios su įvairiomis sveikatos bėdomis, nors pasitaiko ir išimčių.

Renkasi tik tausojančius metodus

„Gydant nevaisingumą svarbu maksimaliai tausoti lytinių organų anatomiją ir funkciją. Žinoma, kiek tai leidžia diagnozuota patologija, todėl pirmenybė teikiama maksimaliai tausojantiems endoskopiniams diagnostiniams ir chirurginio gydymo metodams“, – pasakojo Ž. Petrutienė.

Gydytoja paaiškino kada ir kokie diagnostiniai bei gydymo metodai taikomi. Histeroskopija – gimdos ertmės apžiūra specialiu instrumentu, kuris bendrinėje nejautroje įvedamas per gimdos kaklelį. Histeroskopija atliekama, jei prieš tai atliktų ultragarsinių ar rentgeno tyrimų metu įtariama gimdos anomalija, polypai, pogleivio miomos, gimdos ertmės sąaugos. Šios procedūros metu, naudojant specialius instrumentus šalinami minėti radiniai, paimamos biopsijos.

Orientyras: pasak Ž. Petrutienės, pagrindiniai nevaisingumo gydymo principai yra paremti greita ir tikslia diagnostika. / „Northway“ nuotr.

Laparoskopija – tai diagnostikos ir gydymo metodas, padedantis apžiūrėti ir įvertinti mažojo dubens ir pilvo organus, kai per nedidelius pilvo sienos pjūvelius įvedama optinė sistema ir ploni chirurginiai instrumentai. Įvertinama gimdos, kiaušidžių būklė, sąaugos, kiaušintakių būklė ir jų praeinamumas, endometriozė bei nustatoma jos stadija.

Laparoskopijos metu šalinamos sąaugos, kiaušidžių cistos, koaguliuojami endometriozės židiniai, atliekamos kiaušintakių plastinės operacijos, šalinamos miomos.

Svarbus gydytojo profesionalumas

Pasak Ž. Petrutienės, pagrindiniai nevaisingumo gydymo principai yra paremti greita ir tikslia diagnostika. Chirurginis gydymas leidžia daugiau padaryti ir be sudėtingų apvaisinimo procedūrų.

„Endoskopinė chirurgija gera tuo, kad aptikus akivaizdžią kliūtį pastojimui, ji iškart ir pašalinama. Tokiu atveju moters pastojimo procentas gali siekti net 100. Kai kurios literatūros šaltiniais sėkmės rodiklis būna apie 80 – 90 procentų. Endoskopinė chirurgija yra mažai invazyvi, tausojanti organus bei sveikatą“, – kolegei antrino T. Lūža.

Geri rezultatai po chirurginės intervencijos priklauso ir nuo gydytojo profesionalumo, tad svarbu, kad pasirinktas operavimo būdas būtų tausojantis organus.

„Kai moteris operuojama dėl vaisingumo, operavimo būdai šiek tiek skiriasi nuo įprastos operacijos: naudojami plonesni instrumentai, labiau tausojami audiniai ir organai. Labai svarbu, kad pastojimui svarbūs organai ne tik išlaikytų savo funkcijas, bet jas būtų galima ir dar labiau pagerinti“, – aiškino gydytojas.

Po tokių tausojančių operacijų moteris gali greičiau grįžti prie kasdienės veiklos, nes pooperacinis laikotarpis būna kur kas trumpesnis nei kitais atvejais.

Gimdžiusi ar negimdžiusi?

Ar skiriasi nevaisingumo gydymas gimdžiusioms ir negimdžiusioms moterims? Pasak T. Lūžos, priklausomai nuo to, ar nevaisingumas yra pirminis ar antrinis, priklauso sėkmingo gydymo procentai. Jei moteris buvo pastojusi, nors ir nesėkmingai, toje pačioje partnerystėje – tai jau geras ženklas, kad gali pavykti pastoti natūraliai, o prireikus pagalbinio apvaisinimo, sėkmės tikimybė būna kur kas didesnė.

„Gydant nevaisingumą bei taikant chirurginius metodus tausojamos ir gimdžiusios, ir negimdžiusios moterys, nes gydymo metodai taikomi, remiantis geros medicininės praktikos rekomendacijomis ir metodikomis“, – reziumavo Ž. Petrutienė.

Nustebino pats save

– Kaip nutiko, kad sėkmingai Vilniuje dirbęs ir socialiniuose tinkluose aktyviai bendraujantis akušeris ginekologas nusprendė persikraustyti į kitą – Žemaitijos sostinę, kitame Lietuvos gale – Telšius? Tikriausiai daugelį nustebinote tokiu savo sprendimu?

– Nuo gimimo esu žemaitis, tad grįžau į Žemaitiją. Po studijų Vilniaus medicinos universitete likau ten gyventi – visada apie tai svajojau. Kurį laiką buvo minčių važiuoti dirbti į užsienį, bet pavyko įsitvirtinti sostinėje: pastaruoju metu dirbau aukšto lygio ginekologijos klinikoje, kuri rezidentūros metais atrodė kaip svajonė, ir nebesinorėjo nieko keisti.

Bet laiku atėję pasiūlymai paskatina permąstyti tam tikrus dalykus, vertybes, priimti naujus profesinius iššūkius bei galimybes.

Taip, šitas mano gyvenimo pokytis visiems buvo labai netikėtas, net man pačiam. Laukė ilgi pokalbiai su šeima. Tai nebuvo vienos dienos ar savaitės apsisprendimas. Ilgas pliusų ir minusų dėliojimas išėjo į naudą – dabar džiaugiuosi savo sprendimu.

– Kaip sekasi įsitvirtinti Telšiuose? Turbūt ten įnešėte naujų vėjų?

– Telšių ligoninės administracija labai palaiko, skatina naujoves. Norisi išmokyti operuoti jaunus kolegas, atvažiuojančius į Telšius, atskleisti jiems įvairias gydymo subtilybes, supažindinti su naujais gydymo būdais. Kolegos sako, kad esu gimęs būti mokytoju (Vilniuje yra dėstęs medicinos studentams – Aut.past.).

Geriau, kai nesi vienintelis galintis operuoti gydytojas – konkurencija ir patį skatina tobulėti. Kitas dalykas – naktį galėsiu ramiau miegoti, nes operuoti mokės ne tik skyriaus vedėjas.

– „Kaip pasisekė klaipėdietėms!“ – tokie komentarai pasirodė Jūsų socialinio tinklo paskyroje, kai pasidalinote žinia, kad nuo šiol konsultuosite ir Klaipėdoje. Kaip Jūsų planuose atsirado uostamiestis?

– Sulaukęs pasiūlymo prisijungti Klaipėdoje prie „Northway“ medicinos ekspertų komandos, apsidžiaugiau, kad turėsiu kur panaudoti savo įgūdžius nevaisingumo gydyme. Tai sritis, kuria aš itin domiuosi, o „Northway“ turi modernų, nemažai patirties turintį Vaisingumo centrą, taip pat naujas, erdvias operacines, kuriose sudarytos visos sąlygos atlikti modernias, šiuolaikiškas, mažai invazyvias, organizmą tausojančias operacijas.

Išnaudoja socialinę erdvę

– Kodėl sugalvojote susikurti gydytojo paskyrą socialiniuose tinkluose, kur dalinatės medicininėmis žiniomis, konsultuojate, patariate?

– Ginekologija nėra sritis, kur galima konsultuoti nuotoliniu būdu, bet įvertinus situaciją galima nukreipti tinkama linkme, patarti, kur ieškoti pagalbos. Norisi skleisti medicininę informaciją, kad liktų kuo mažiau vietos interpretacijoms.

Informacijos šiais laikais yra daug, bet, pastebiu, kad moterys labiau linkusios pasitikėti draugės, kaimynės ar mamos patarimais bei patirtimi. Noriu, kad moterys turėtų patikimesnės informacijos šaltinį. Pacientės turi susikūrusios daugybę mitų, kuriuos norisi laužyti. Pastebiu, kad neturėdamos su kuo pasitarti, moterys net gali sau pakenkti. Tai ypač išryškėjo per pandemiją, kai tapo sunkiau patekti pas gydytoją. 

„Northway“ nuotr.

Socialinė paskyra prisideda ir prie mano žinomumo. Mane pažįstančioms pacientėms atstumas nėra kliūtis, atvyksta konsultuotis, gydytis ir operuotis iš Vilniaus, Kauno ir kitų miestų.

– Kokie mitai populiariausi ir kaip pavyksta juos laužyti?

– Dažnai klaidingai manoma, kad dėl nevaisingumo kalta tik moteris, nors vėliau paaiškėja, kad problemų turi abi pusės. Nė vienas iš jų nėra „kaltas“, tai yra bendra poros liga. Daug mitų yra susiję su kontracepcija. Manoma, kad hormoninės spiralės sukelia įvairias ligas arba kad per pirmus lytinius santykius nesisaugojant neįmanoma pastoti.

Juokingiausia, kai socialinėje erdvėje bandai paneigti kokį mitą, o kitą dieną atėjusi pacientė klausia to paties. Tad supranti, kad ne visos moterys gyvena socialinėje erdvėje ir ne visas jas pasiekia reikalinga informacija.

Akušerija prognozėms nepasiduoda

– Kuri sritis akušerijoje-ginekologijoje Jums teikia didžiausią profesinį pasitenkinimą?

– Nuo darbo pradžios stengiuosi išlaikyti visą specialybės plotį kiek tai įmanoma, pradedant nuo ambulatorinių konsultacijų, vėžio profilaktikos, nėštumo priežiūros iki operacijų, nevaisingumo gydymo technologijų. Pirmenybę teikiu nevaisingumo gydymui, chirurginei ginekologijai. Šios sritys teikia didžiausią pasitenkinimą ir galimybę tobulėti.

Vilniuje kiek atitrūkau nuo akušerijos, nes didžiąją darbo laiko dalį atimdavo įvairios ginekologinės operacijos, nevaisingumo gydymas ir diagnostika, bet dabar teko prie jos sugrįžti, nes Telšių regioninėje ligoninėje yra bendras Akušerijos-ginekologijos skyrius, kuriame gydomos pacientės dėl ginekologinių susirgimų, nėštumo patologijos ir priimami gimdymai. Šioje srityje taip pat netrūksta naujovių, tad smagu prisiminti, tobulėti ir padėti.

– Pacientės Jums negaili gerų bei šiltų atsiliepimų ne tik už profesionalumą, bet ir bendravimą. Kaip pavyksta taip gerai su jomis sutarti?

– Neturiu recepto, kaip bendrauti, natūraliai taip gaunasi. Ne visada būna lengva. Kartais net diagnozę reikia mokėti tinkamai pasakyti. Pranešus liūdną žinią, atrodo, net pačiam empatiškai skauda.

– Kokią diagnozę pranešti sunkiausia?

– Sunkiausia pasakyti, kad nesivysto nėštumas. Pacientėms visada sakau, kol nepagimdysite, rizika visada išlieka. Akušerija – sunkiai prognozuojamas dalykas. Grėsmingi pokyčiai gali nutikti per akimirką. Arba, kai įvertinus visus tyrimus, matai, kad ir pagalbinis apvaisinimas nepadės susilaukti savo genetinių vaikų: būna išsekęs kiaušidžių rezervas arba nepavykusios kelios pagalbinio apvaisinimo procedūros. Medicina nėra visagalė. Amžius yra pagrindinis kriterijus, pastojant tiek natūraliai, tiek pagalbinio apvaisinimo pagalba.

Trombonas ir japonų kalba

– Kaip pabėgate nuo įtemptos kasdienybės? Feisbuke teko matyti nuotrauką, kur grojate su kitais muzikantais.

– Turiu nemažai užsiėmimų. Persikrausčius į Klaipėdą, mėgstame su šeima pabūti gamtoje. Vakare, po darbų kone kasdien važiuojame prie jūros. Juokaudamas sakau – jaučiuosi, kaip per atostogas. Prieš išsikraustant iš Vilniaus daugelis teiraudavosi, kaip galiu iškeisti sostinę su savo senamiesčiu, renginiais į regioną? Bet dėl darbų gausos nebūdavo kada ten lankytis. Grįžus po darbo 21 valandą, nesinori nei į senamiestį, nei į Operos ir baleto teatrą. Gal iš Klaipėdos ten net dažniau nuvažiuosiu?!

„Northway“ nuotr.

Pagrindinis mano pomėgis – groti trombonu, nors pastaruosius kelerius metus mažiau tuo užsiimu. Kai nusistovės darbo ritmas, gal ir čia nuspręsiu groti kokiame orkestre ar ansamblyje. Grojant su kitais muzikantais, pasineri į kitą pasaulį ir dingsta visos mintys apie darbą ir buitį.

– Esate gana įvairiapusė asmenybė. Minėjote, kad dar domitės robotika ir elektronika, mokotės kalbų. Kuri veikla yra mėgstamiausia?

– Robotika ir elektronika visada labai domino, bet intensyviau pradėjau domėtis per karantiną. Puiki galimybė atsijungti nuo kasdienybės.

Mėgstamiausia veikla – kalbų mokymasis. Dėl laiko stokos buvau ją apleidęs, bet dabar važiuodamas į darbą Telšiuose klausausi muzikos arba mokausi japonų kalbos. Per medaus mėnesį buvau Japonijoje, tad kartais praversdavo šios žinios. Vietiniai nustebdavo išgirdę mane kalbant japoniškai, nors ne visada pavykdavo susikalbėti dėl skirtingų dialektų.

Kodėl pasirinkau japonų kalbą? Mane traukia egzotinės kalbos. Studijų metais priklausiau organizacijai, kur padėdavome adaptuotis pagal mainų programas atvykstantiems kitų šalių studentams. Taip susiradau draugų japonų.

Norėčiau išmokti pasisveikinti ar pasakyti bent pagrindines frazes visomis pasaulio kalbomis. Smagu nustebinti užsienietį. Vienu metu gilinausi ir į arabų, kinų kalbas, bet tam reikia šių kalbų mokančių draugų arba mokytojo, tad jas atidėjau ateičiai.

Pirmoji kalba, kurios pradėjau mokytis savarankiškai, buvo ispanų. Mokyklos bibliotekoje radau rusų – ispanų kalbos žodyną, taip ir susidomėjau. Čekijoje studijavau pagal Erasmus programą, tad šiek tiek pramokau čekiškai. Gerai moku keturias kalbas: rusų, anglų, ispanų ir japonų.

– Klausantis Jūsų apie darbą bei įvairius pomėgius, natūraliai kyla klausimas, ar Jums paroje nepritrūksta laiko?

– Pritrūksta. Kasdien stengiuosi viską suderinti. Neperdegti padeda kokybiškas darbo ir miego režimas, laiko planavimo įgūdžiai. Esu labai patenkintas savo pasirinkimu, naujais iššūkiais ir galimybėmis.

Sutrikimas nepasidavė gydymui

Klaipėdos jūrininkų ligoninėje gydytojai kardiologai elektrofiziologai pirmą kartą atliko aukštajam pilotažui prilygstančią procedūrą – sudarė 3D širdies impulsų plitimo žemėlapį ir sustabdė aritmiją. Tai pirmoji tokia procedūra, atlikta Vakarų Lietuvoje.

64 metų moteris, kuriai atlikta pirmoji tokio tipo radiodažninė abliacija, ne kartą gydėsi Klaipėdos jūrininkų ligoninėje dėl širdies problemų. Prieš kelerius metus ji sėkmingai operuota – protezuotas dviburis širdies vožtuvas.

Po kurio laiko moterį pradėjo varginti nemalonūs pojūčiai, sutrikdę įprastą gyvenimą: oro trūkumas, pertraukėlių poreikis ilgesnio ėjimo ar bet kokios kitos kasdienės fizinės veiklos metu. Širdis net ramybės metu plakdavo didesniu nei 100 kartų per minutę dažniu.  Dėl nustatyto pooperacinio atipinio prieširdžių plazdėjimo pacientė ne kartą gydyta ligoninėje, tačiau širdies rit-mo sutrikimas nepasidavė medikamentiniam gydymui.

Sudaro širdies žemėlapį

„Kai kurios prieširdžių virpėjimo aritmijos yra gerokai sudėtingesnės, nes nepasiduoda medikamentiniam gydymui. Dažniausiai jas sukelia širdyje liekantys randai. Vienintelė išeitis – sudaryti  3D širdies impulsų plitimo žemėlapį. Realiu laiku matant širdies raumenyje sklindančius impulsus, galima nustatyti aritmijos kaltininką ir atlikti radiodažninę abliaciją (paprastai kalbant vadinamąjį prideginimą)“, – paaiškino Klaipėdos jūrininkų ligoninės  Širdies aritmijų ir kraujagyslių intervencinės radiologijos laboratorijos vedėjas dr. Jonas Jarašūnas.

Daugiausia laiko per šią procedūrą atima būtent širdies impulsų plitimo žemėlapio sudarymas bei aritmijos kaltininko paieška – tai dažnai užtrunka daugiau nei dvi valandas. Pati abliacija – prideginimas – atliekama vos per kelias minutes.

Vedėjas pasidžiaugė, kad iškart po abliacijos pacientei širdies aritmija nutrūko. Procedūros metu paaiškėjo, kad rūpesčių kėlė po ankstesnės širdies operacijos likęs randas.

„Aritmijų yra labai daug ir įvairių. Iš kardiogramos ar kitų tyrimų galime tik apytiksliai nustatyti, kokia aritmija vargina pacientą. Širdies žemėlapio sudarymas padeda nustatyti, kurioje širdies dalyje ir dėl kokių priežasčių kyla problemų. Nustatę priežastį, galime ją pašalinti“, – paaiškino gydytojas.

Prireikia kantrybės

Naujoji procedūra atliekama pritaikius vietinę nejautrą. J. Jarašūnas patikino, kad, pritaikius vietinę nejautrą, pacientas procedūros metu nejaučia nemalonių pojūčių. Jam reikia tik kantrybės iškęsti netrumpą laiką, kol vyksta sudėtingas darbas.

Į veną kirkšnyje  įvedami tam tikri vamzdeliai, vadinami introdiuseriais. Priklausomai nuo procedūros, pro juos įvedami du arba trys kateteriai. Iš vidaus elektrodais „iščiupinėjamas“ kiekvienas širdies kampelis, užregistruojami visi širdies viduje kylantys impulsai – taip sudaromas širdies elektrinis žemėlapis.

Peržiūrėję vaizdus, gydytojai nusprendžia kurioje širdies vietoje slypi problema. Tuomet atliekama trumpiausia, bet svarbiausia dalis – radiodažninė abliacija arba kitaip sakant prideginimas. Jei vieta parenkama tinkamai, aritmija nutrūksta. Tai gerokai efektyvesnis gydymo metodas nei elektrošokas ar vaistai, nes užkerta kelią galimam aritmijos pasikartojimui.

Atliks planine tvarka

„Pavykus sustabdyti aritmiją, užplūdo malonus pasitenkinimo jausmas. Kardiologui elektrofiziologui ši procedūra – aukštasis pilotažas“, – rezultatu džiaugėsi J. Jarašūnas, procedūrą atlikęs kartu su kolega gydytoju kardiologu, elektrofiziologu Aušriumi Poviliūnu.

Pasak vedėjo, Vakarų Lietuvos gyventojai nusipelnė gauti moderniausią bei naujausią širdies aritmijų gydymą. Iki šiol tokios procedūros buvo atliekamos tik Kaune ir  Vilniuje. Jos atliekamos nedažnai dėl savo sudėtingumo.

Nuo šiol Klaipėdos jūrininkų ligoninėje intervencines širdies aritmijų abliacijos procedūras sudarant 3D impulsų plitimo žemėlapį planuojama atlikti kas antrą savaitę planine tvarka pagal iš anksto sudarytą pacientų eilę.

Visos paslaugos – vienoje vietoje

Kardiologai elektrofiziologai gydo širdies ritmo sutrikimus, kurie būna dvejopi: kai širdis plaka per retai (bradikardijos) ir kai širdis plaka per dažnai (tachikardijos). Širdies ritmo sutrikimai, kai širdis plaka per retai, gydomi implantuojant stimuliatorius, kurie ją priverčia plakti dažniau.

Tarp širdies aritmijų, kai širdis plaka per dažnai, labiausiai paplitęs sutrikimas – prieširdžių virpėjimas, sunkiai pasiduodantis gydymui. Šią diagnozę išgirsta apie 3–4 proc. suaugusių pacientų.

Pasak J. Jarašūno, širdies aritmijos labai vargina žmones, verčia dažnai kreiptis į gydymo įstaigas, kardiologus, šeimos gydytojus, nes liga nuolat atsinaujina. Dar neseniai pačių efektyviausių priemonių joms gydyti klaipėdiečiai neturėjo.

„Prieš metus atlikta pirmoji Vakarų Lietuvoje prieširdžių virpėjimo gydymo procedūra intervenciniu būdu – plaučių venų izoliacija šalčiu – buvo didžiulis žingsnis teigiamų pokyčių link.  Pradėtos plaučių venų izoliacijos šalčiu bei neseniai atlikta sėk-minga abliacija sudarant 3D širdies impulsų plitimo žemėlapį kardiologinį gydymą Klaipėdos jūrininkų ligoninėje pakėlė į dar aukštesnį lygį. Dabar visapusišką širdies priežiūrą galime teikti vienoje vietoje“, – įstaigos galimybėmis ir darbuotojų pasiekimais džiaugėsi Klaipėdos jūrininkų ligoninės direktorius dr. Jonas Sąlyga.

Santuoka neišgelbėjo

Man 49 metai, 30 iš jų buvau alkoholikė, – savo pasakojimą pradėjo Rima (moters vardas pakeistas – aut. past.). – Kiek atsimenu, mūsų šeimoje ir giminėje gėrė visi. Alkoholis šeimoje buvo įprastas, užaugau tokioje aplinkoje ir neįsivaizdavau kitokio gyvenimo.

Nors, būdama maža, svajojau, kad ištrūksiu iš to rato. Mačiau, kaip gerai gyvena mano draugės. Gėdijausi savo šeimos. Ištekėjau labai anksti – man dar nebuvo 18 metų. Svajojau, kad ištekėjusi pabėgsiu iš namų ir laimingai gyvensiu. Taip nenutiko.

Po vestuvių pradėjo gerti mano vyras. Smurtas, muštynės, alkoholis buvo mūsų naujai sukurtos šeimos kasdienybė. Gimė pirmas vaikas, netrukus – antras. Vyras gėrė toliau. Kaip pradėjau gerti pati? Jaunystėje išgerdavau, nors man visai nepatiko tas apsvaigimo pojūtis. Gerai prisimenu vieną itin ryškų momentą: per vieną šventę išgėriau juodųjų serbentų likerio, ir mane apėmė toks geras ramybės jausmas. Atrodė, kad viskas nurimo ir nebeturiu jokių bėdų.

Kaip dabar suprantu, po to gerdama vis siekdavau vėl iš naujo patirti tą ramybės jausmą. Išgeri ir skrajoji fantazijų pasaulyje. Ieškodavau progų, kada galėčiau išgerti. Kiek save prisimenu, niekada neturėjau saiko jausmo. Visada gerdavau, kol užmigdavau. Kai vaikai buvo maži, progų išgerti nepasitaikydavo dažnai.

"Geriau tave ištiktų insultas ar infarktas, gal tai tave sustabdytų nuo gėrimo", – taip man palinkėjo vyras.

Nuopuolio pradžia – emigracijoje

Daugiau gerti pradėjau sulaukusi 30 metų, kai viena išvažiavau dirbti į užsienį. Vyras tuomet jau buvo nustojęs gerti (prie šio įpročio daugiau niekada negrįžo) ir su vaikais liko namuose.

Tais laikais uždirbdavau labai daug pinigų, tad ir gerti ėmiau daugiau ir dažniau. Pajutau laisvę ir pinigus, kurių niekada gyvenime per daug neturėjau. Jaučiausi kaip pasaulio bamba. Gėriau stipriai – nebereikėjo progų. Tuomet rūpėjo tik alkoholis ir kompanijos, nenorėjau grįžti į Lietuvą, pas vaikus.

Užsienyje dirbau apie aštuonerius metus – visą tą laiką gėriau, liga progresavo. Pati nemačiau nieko blogo, kad išgeriu. Atrodė, kad aplinkui visi taip gyvena. Teisinau save, kad nieko blogo nedarau, šeimai siunčiu pinigus.

Grįžti į Lietuvą privertė vyras, kuris pareiškė nebesusitvarkantis su paauglystės sulaukusiais vaikais. Namuose nenustojau gerti: vartojau prie vaikų, su vaikais. Mano protas buvo taip aptemęs, kad net prisijungdavau išgerti kartu su vaikų draugais. Tuomet man tai atrodė normalu. Tik, kai pradėjau gydytis, supratau, kaip tokiu savo elgesiu sužalojau vaikus.

Iš ligoninės – su šlepetėmis

Gėriau ne dienomis, o savaitėmis. Artimieji svarstė, kaip man padėti. Atsikeldavau ryte, nueidavau iki parduotuvės nusipirkti butelį. Man daugiau niekas nerūpėjo: nei vyras, nei vaikai, nei darbas. Tada namuose jau gėriau viena.

Vyras pirmą kartą man pasiūlė koduotis, nors iš pradžių spyriojausi – man patiko gerti, tačiau galiausiai sutikau. Kodas nuo gėrimo nesustabdė. Užgėriau jau tą pačią dieną. Vėliau mane ne kartą vežė koduotis, bet tai nesustabdydavo. Kaip suprantu dabar, tada visai nenorėjau atsisakyti gėrimo.

Paskui prasidėjo ligoninių etapas. Pirmą kartą patekusi į Švėkšną (Klaipėdos jūrininkų ligoninės psichiatrijos departamentas Švėkšnoje – aut. past.), sužinojau, kad alkoholizmas yra liga, nuėjau į Anoniminių alkoholikų susirinkimą. Man jų idėjos tada pasirodė nepriimtinos. Atrodė, kad serga kiti, bet ne aš pati. Prisimenu savo užsispyrimą ir nenorą priimti ligą.

Po kurio laiko vėl grįžau gydytis į Švėkšną, bet iš ten pabėgau su šlepetėmis ir pėsčiomis patraukiau namo į Klaipėdą. Paskambinusi dukrai pareikalavau parvežti mane namo. Man nerūpėjo, kad ji dirba ir galbūt negali to padaryti.

Užrakintos durys nesustabdydavo

Apie mano potraukį alkoholiui galiausiai žinojo visi, labiausiai dėl to kentėjo šeima, kuri stengdavosi man padėti. Buvo etapas, kai nebegalėdavau nustoti gerti pati – prireikdavo medikų pagalbos. Bet vos ligoninėje mane atgaivindavo, vėl grįždavau prie to paties – buvau įsitikinusi, kad aš nesergu.

Liga sparčiai progresavo: nešdavau viską iš namų parduoti arba užstatyti lombarde, sėkmingai pragerdavau užsienyje dirbančio vyro atsiųstus pinigus butui išlaikyti. Tuomet rūpėjo tik viena: kur gauti pinigų ir kaip galėčiau išgerti.

Net kai dėl gėrimo mane išmesdavo iš darbo, buvau įsitikinusi, kad kalti darbdaviai. Nuo gėrimo manęs nesustabdydavo nei atimti telefonai, asmens dokumentai ar užrakintos durys – iššokdavau pro balkoną ir eidavau gerti.

Klaipėdos priklausomybių ligų centre (dabar – Respublikinis priklausomybės ligų centro Klaipėdos filialas – aut. past.) patekau į Minesotos programą, kur gavau labai daug žinių, su mumis dirbdavo psichologai. Pabaigusi gydymo kursą, buvau įsitikinusi, kad man nereikia aplinkinių pagalbos, esu pakankamai stipri, kad pati galėčiau susitvarkyti ir nustoti gerti.

Laukė stebuklingos tabletės

Neilgai ištempiau. Kuo toliau, tuo užgėrimai būdavo ilgesni. Po metų vėl atsidūriau Priklausomybių ligų centre, nusprendžiau dar kartą pabandyti Minesotos programą. Gerai prisimenu, kaip, rašydama laišką sau, negalėjau nustoti verkti – popierius buvo šlapias nuo ašarų. Man buvo taip gaila atsisveikinti... su alkoholiu.

"Geriau tave ištiktų insultas ar infarktas, gal tai tave sustabdytų nuo gėrimo", – taip man palinkėjo vyras.

Ne kartą man bandžiusi padėti dukra taip pat nuleido rankas, sakydama, kad per mano gėrimą ir rūpinimąsi manimi negali gyventi savo gyvenimo, planuoti kūdikio.

Išėjus iš ligoninės, istorija kartojosi – buvau įsitikinusi, kad pati savo pastangomis galiu nustoti gerti. Bet ir vėl gaudavau į kaktą – niekaip nepavykdavo ištrūkti iš užburto rato.

Dabar suprantu, kad tuomet nepriėmiau niekieno pagalbos, nenorėjau nieko daryti pati ir vis kartojau, kad man niekas nepadeda. Tikėjausi, kad atsiras stebuklinga tabletė, išspręsianti visas mano bėdas.

Į Anoniminių alkoholikų susirinkimus vaikščiojau "dėl akių". Netrukus vėl pradėjau gerti. Paskutiniai metai buvau žiaurūs. Gerdama nejutau jokių jausmų. Gėriau tik tam, kad galėčiau užmigti. Ryte atsikėlusi šeštą valandą ryto, prieš eidama į darbą, svajojau, kaip grįžusi namo nusipirksiu butelį ir išgėrusi galėsiu miegoti. Kitą rytą gerdavau, kad pagerėtų pašlijusi savijauta.

Tuomet nieko nejaučiau, išskyrus kančią ir duobės pojūtį. Iš šono gal atrodė, kad turiu viską, bet manęs niekas nedžiugino. Galiausiai dėl sugadintos sveikatos negalėjau nei gerti, nei negerti.

Gyvenime esu išbandžiusi daug būdų, kaip mesti gerti. Vienas jų – vaistai. Kurį laiką lankiausi pas psichologę, kuri patarė gerti kokių nors raminamųjų lašiukų. Sugalvojau gerti valerijono tinktūrą – per dieną išgerdavau po kelis nemažus buteliukus, tik paskui apsižiūrėjau, kad tinktūra turi 80 laipsnių alkoholio. Nuo tokio kiekio apgirsdavau, bet buvau įsitikinusi, kad geriu vaistus.

Sugadino dukters vestuves

Lūžis įvyko dukters vestuvėse, kurias "sėkmingai" sugadinau. Man uždraudė gerti. Buvau blaivi, bet sukėliau tokį skandalą, kad mane išprašė iš vestuvių. Tądien neišgėriau vien todėl, kad niekur neradau alkoholio. Kitą dieną vėl "juodai" pradėjau gerti. Dabar net nebandau prisiminti, kiek savaičių tada pragėriau. Tuomet nešiojau sauskelnes – organizmas nebelaikė šlapimo.

Prisimenu dieną, kai atsipeikėjau: šalia sėdėjo mano mama. Paskambinau dukrai, kuri jau buvo nuleidusi rankas ir manęs išsižadėjusi, prašydama nuvežti į ligoninę. Galvojau, kad numirsiu.

Vėl atsidūriau penktame aukšte (Priklausomybės ligų centro Klaipėdos filiale – aut. past.), kur mane gana greitai atgaivino. Ten dirba labai šaunios seselės. Ligoninėje jaučiausi saugi: laikėmės režimo, visada šalia specialistai. Taip nutiko, kad po dviejų savaičių skyrių dėl kažkokios reformos uždarė. Mes atsidūrėme gatvėje. Sutrikau.

Liko vienintelė išeitis – iki tol ne kartą nesėkmingai bandyta Anoniminių alkoholikų 12 žingsnių programa. Joje siūlomą knygą iki tol buvau perskaičiusi beveik 10 kartų. Ir tik tada, kai ją pradėjau skaityti su globėja, viską pamačiau kitomis spalvomis.

Kai ant popieriaus lapo išliejau visus savo "nuotykius", išsigandau, supratau, kad esu alkoholikė, ir viena nesusitvarkysiu. Po pirmo žingsnio supratau, kad prieš alkoholį esu bejėgė.

Rimos blaivybė dabar tęsiasi dvejus metus, keturis mėnesius ir 15 dienų. Sunkiai įsivaizdavusi gyvenimą be alkoholio, moteris dabar džiaugiasi, kad šis pasikeitė kardinaliai. Tiesa, ji pripažįsta, kad ištaisyti 30 metų klaidas – labai sunku. Moteriai savo artimiesiems kasdien tenka įrodinėti, kad ji tikrai renkasi gyvenimą be alkoholio.

Susirgo daugiau vaikų

Lietuva patenka į vidutinio jodo stygiaus zoną, kur dažniau nustatomos skydliaukės ligos. Vyresnės kartos gyventojai, prisimenantys prieš daugiau kaip 30 metų įvykusią atominės elektrinės avariją Černobylyje, paspėliodavo, kiek įtakos tam gali turėti ši branduolinė katastrofa.

Beveik visas Lietuvoje filmuotas ir nemažai apdovanojimų susišlavęs serialas "Černobylis" jau nuo pirmos serijos sužadino profesinį gydytojos endokrinologės Vilmos Vežbavičienės smalsumą: ar lietuviai po šios branduolinės avarijos dažniau serga skydliaukės ligomis?

Mes Lietuvoje tikrai gavome radiacijos. Daugiausia jos teko Lietuvos pietų, pietvakarinei ir vakarinei dalims. Klaipėda taip pat pakliūva į šią zoną.

"Černobylio katastrofos įtaka įrodyta Ukrainoje ir Baltarusijoje, kur vaikams dažniau diagnozuojamas skydliaukės vėžys. Remiantis Jungtinių Tautų mokslinio komiteto jonizuojančiosios spinduliuotės poveikiui tirti 2011 m. pranešimu, per 1991–2005 m. laikotarpį 6 848 skydliaukės vėžio atvejai buvo registruoti Baltarusijoje, Ukrainoje ir Rusijos Federacijoje tiems asmenims, kurie 1986 m. buvo jaunesni nei 18 m. Niekas neabejoja, kad tai susiję su radioaktyvaus jodo pasklidimu po Černobylio katastrofos", – reziumavo V.Vežbavičienė.

Paveikė avarijos likviduotojus

Avarijos padarinių likviduotojams taip pat dažniau pastebimi skydliaukės sutrikimai. Tačiau ši informacija vertinama prieštaringai, nes šie žmonės medikų stebimi atidžiau ir jiems atliekami profilaktiniai tyrimai dėl galimų skydliaukės ligų.

Pasak V.Vežbavičienės, po Černobylio avarijos praėjo palyginti nedaug laiko – per 30 metų, tad šios katastrofos pasekmės gali pradėti jaustis tik po 25 metų.

"Mes Lietuvoje tikrai gavome radiacijos. Daugiausia jos teko Lietuvos pietų, pietvakarinei ir vakarinei dalims. Klaipėda taip pat pakliūva į šią zoną. Tačiau, mokslininkų teigimu, ši padidėjusi radioaktyvios spinduliuotės dozė negalėjo turėti įtakos padidėjusiam sergamumui skydliaukės vėžiu Lietuvoje. Šis didėjimas labiau siejamas su tobulesnėmis diagnostikos galimybėmis, kai gali būti aptinkami net labai nedideli dariniai", – pasakojo gydytoja.

Endokrinologė taip pat neaptiko duomenų, ar avarija galėjo padaryti didesnę įtaką tokioms ligoms kaip autoimuninis tiroiditas ar mazginė skydliaukė.

Atsisakė profilaktikos

1986 m. balandžio pabaigoje buvo gražus oras, tad daugelis žmonių laiką veikiausiai leido pajūryje. Radioaktyvus debesis dėl vėjo krypties keliavo per Lietuvą, vėliau nusileido Skandinavijoje.

Informacija apie įvykusią branduolinę avariją Ukrainoje buvo paskelbta gerokai pavėluotai – tik po 36 valandų, kai skandinavai nustatė padidėjusią radiaciją. Tad ir profilaktikos priemonės buvo pavėluotos.

Kai kuriose šalyse buvo taikyta jodo profilaktika: geriamos jodo tabletės, kad užblokuotų skydliaukę ir į ją nepatektų radioaktyvus jodas. Lietuvoje nuspręsta šios profilaktikos netaikyti dėl galimų šalutinių poveikių. Manyta, kad pas mus radiacijos gauta mažiau nei kitose šalyse, esančiose arčiau avarijos vietos.

Lenkų patirtis vėliau patvirtino, kad profilaktika ne visada pasiteisina – ten fiksuota rimtų komplikacijų po jodo preparatų vartojimo.

Gal pacientai, pamatę šį įtaigų serialą, nusprendžia pasitikrinti dėl skydliaukės ligų? Išgirdusi klausimą, gydytoja endokrinologė nusijuokė: "Ne, tokių pacientų nesulaukiau arba jie neprisipažino."

Paliečia skubiąją pagalbą

Susitikęs su Klaipėdos jūrininkų ligoninės medikais, LCC tarptautinio universiteto kviestinis lektorius, Jeilio universiteto (JAV) bendrosios medicinos ir pediatrijos katedros docentas, vidaus ligų ir pediatrijos rezidentūros vadovas, Religijotyros ir sveikatos katedros docentas med. dr. Benjaminas Doolitlis aiškino, kad perdegimo sindromas šiais laikais paliečia daugelį.

Patiriamą ilgalaikį stresą lydi emocinis išsekimas, santykių su aplinkiniais pasikeitimas, savo pasiekimų nuvertinimas.

Į paskaitą susirinkusių medikų svečias paprašė atsakyti į porą klausimų: ar dažnai jaučiasi  perdegę darbe ir ar dažnai mano, kad, kai ėmėsi  savo darbo, tapo nejautrus kitiems?

Santuoka, nesvarbu, laiminga ar ne, padeda subalansuoti darbą ir šeimą.

"Tiems kas iš septynių galimų atsakymų pasirenka atsakymą "kasdien", "kelis kartus per  savaitę" ar "kartą per savaitę", gresia perdegimo sindromas", – paaiškino B.Doolitlis.

Taip jaučiasi apie 70 proc. tyrimuose dalyvavusių medikų iš JAV. Nustatyta, kad šioje šalyje perdegimo sindromą patiria 44 proc. įvairių medicinos srities specialistų.

Dažniausiai su šia problema susiduria skubios pagalbos medikai, antroje vietoje – šeimos gydytojai. Perdegimo sindromas dažniau užklumpa ir privačiai dirbančius gydytojus.

Paaiškėjo, kad perdegimo sindromą išgyvena beveik visi akademinės medicinos atstovai – nuo studentų iki profesorių.

Grėsmė moterims ir jaunimui

Tyrimu taip pat bandyta išsiaiškinti, kaip medikams pavyksta suderinti darbą ir asmeninį gyvenimą. Paaiškėjo, kad dauguma žmonių subalansuoja šias abi sritis.

Daug sunkiau su tuo susidoroti jauniems gydytojams, kurie turi įsitvirtinti naujame darbe, pradeda mokėti paskolą už studijas ir kuria šeimas.

Perdegimo sindromas dažniau paliečia daug dirbančias moteris, kurios dar atsakingos už buities rūpesčius.

"Santuoka, nesvarbu, laiminga ar ne, padeda subalansuoti darbą ir šeimą", – įdomiu pastebėjimu pasidalijo lektorius.

Pasak B.Doolitlio, nereikia manyti, kad perdegimas paveikia tik patį žmogų, šio sindromo pasekmės gali atsiliepti ir gydymo įstaigai. Tokiais atvejais išauga klaidų tikimybė, taip pat beveik 60 procentų padidėja tikimybė, kad maždaug per dvejus metus medikas paliks darbą.

"Dabar daug kalbama apie perdegimo sindromą, medikų nuolat prašoma pildyti anketas, tačiau informacijos, kaip sau padėti, trūksta. Kyla klausimas, ar nesame perdegę nuo paties perdegimo?" – retoriškai paklausė svečias.

Pasak profesoriaus, Amerikoje įgyvendinta programa, padedanti medikams įveikti perdegimo sindromą, davė nedaug naudos. Gal todėl, kad iš pradžių manyta, kad perdegimo sindromas – kiekvieno asmeninis reikalas.

Nustatyta, kad su perdegimo sindromu susidūrusieji beveik keturis kartus dažniau suserga depresija, du kartus padaugėja minčių apie savižudybę, 25 proc. kaip išeities griebiasi alkoholio.

Profesorius atkreipė dėmesį, kad perdegimo sindromas gali atsirasti kaip atsakas į "toksišką" aplinką.

Atskleidė laimės formulę

B.Doolitlis kartu su kolegomis pabandė išsiaiškinti, kas yra laimingi gydytojai ir kaip galima sau padėti neperdegti. Tyrimui buvo pasirinkti 28 atrinkti "laimingi" šeimos gydytojai – šios srities specialistai pasirinkti dėl pernelyg didelės kaitos ir didesnio darbo krūvio.

Apibendrinus rezultatus, buvo pristatytas "laimingo gydytojo" portretas: vidutinio amžiaus, bet kokios rasės, turintis darbo patirties. Įdomu tai, kad visi jie buvo vyrai. Į klausimą, kiek dažnai jaučiasi perdegę, respondentai patikino su tuo susiduriantys vos kelis kartus per metus. Jie buvo patenkinti savo darbu ir gyvenimu.

"Laimingo gydytojo" formulę sudaro pašaukimas savo darbui, artimas kontaktas su pacientu, ryšys su aplinkiniais – draugų ir artimųjų ratas, vertybėmis paremti įsitikinimai, savarankiškumas darbo vietoje.

Kaip viena iš grėsmių gydytojo pasitenkinimui darbu įvardytas biurokratizmas. Apklausti gydytojai patvirtino, kad daug geriau jaučiasi, kai bendraudami su pacientu žiūri jam į akis, o ne "vergauja" kompiuteriui.

Kiek įtakos pinigai turi pasitenkinimui darbu? B.Doolitlis paaiškino, kad, remiantis studijomis, nepastebėtas ryšys tarp pinigų kiekio ir pasitenkinimo darbu. Tačiau jis pabrėžė, kad šie tyrimai daryti Amerikoje.

"Pinigai – svarbu, bet ne svarbiausia", – pridūrė svečias.

Ėmėsi griežtų priemonių

Nuo praėjusios savaitės vidurio Klaipėdos universitetinėje ligoninėje uždraustas pacientų lankymas visuose padaliniuose. Kaip paaiškino ligoninės vyriausiasis gydytojas Vinsas Janušonis, tokių griežtų apribojimų imtasi dėl gulinčių pacientų, kuriems įtariamas koronavirusas.

Kiekviena įstaiga pati reguliuoja pacientų lankymą, tačiau penkiose šalies ligoninėse, kur gabenami pacientai dėl galimo užsikrėtimo koronavirusu, lankymas yra uždraustas.

Vadovas neslėpė, kad sulaukiama visokių reakcijų dėl tokių apribojimų. Tačiau kol ligoninėje nėra sergančiųjų, taikomos ir išimtys, pavyzdžiui, jei artimieji nori patekti pas mirštantį ar sunkų pacientą – šį klausimą kiekvienas skyrius sprendžia individualiai.

"Kol kas apsaugos prie ligoninės nėra, bet jei turėsime sergančiųjų koronavirusu, atsiras ir ji", – įspėjo V.Janušonis.

Visi atsakymai – neigiami

Paklaustas, ar nemažėja su koranavirusu susijusių ir į ligoninę patenkančių pacientų, vadovas paaiškino, kad į šį klausimą kol kas sunku atsakyti – ligoniai užplūsta bangomis.

Pavyzdžiui, kovo 3-iąją į Klaipėdos universitetinę ligoninę kreipėsi 21 pacientas dėl galimo užsikrėtimo koronavirusu. Jie buvo paguldyti, o mėginiai dėl koronaviruso tirti Nacionalinėje visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijoje.

Visų tirtų pacientų tyrimų atsakymai buvo neigiami. Pacientai po ištyrimo ir suteikus rekomendacijas išleisti į namus.

Ketvirtadienį greitosios medicinos pagalbos į ligoninę buvo atvežta ir paguldyta serganti moteris, grįžusi iš šiaurinės Italijos dalies. Jos mėginys taip pat nuvežtas į laboratoriją Vilniuje. Kaip vėliau paaiškėjo, jis buvo neigiamas.

Ar taps pamoka?

Paskelbus ekstremalią situaciją Lietuvoje, kitos dvi uostamiesčio ligoninės taip pat ėmėsi riboti pacientų lankymą.

Klaipėdos jūrininkų ligoninėje vienu metu pacientą prašoma lankyti po vieną asmenį, nesivesti vaikų, riboti lankymo laiką ir įstaigoje praleisti kuo mažiau laiko, taip pat primenama apie būtinybę laikytis rankų higienos reikalavimų.

Panašios rekomendacijos ir Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje, kur pacientą leidžiama lankyti tam tikromis valandomis ir ne ilgiau kaip 10 minučių. Sergantiems ūmiomis viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis išvis draudžiama lankytis.

Savaitės pabaigoje Sveikatos apsaugos ministerijos nurodymu, visose savivaldybėse buvo paskelbta gripo epidemija. Per ją įprastai taip pat ribojamas pacientų lankymas.

Pastebima, kad ne visi lankytojai paiso rekomendacijų. Tokie ribojimai pacientų artimiesiems būdavo nė motais ir ankstesniais metais. Gydytojai tikisi, kad šiemet, kilus didesniam sujudimui dėl galimos koronaviruso grėsmės, žmonės labiau įsiklausys į rekomendacijas ir saugos savo bei aplinkinių sveikatą.

Pritaikė medikų reikmėms

„Nauji automobiliai padės dar geriau ir kokybiškiau teikti paslaugas klaipėdiečiams ir aplinkinių regionų pacientams“, – naujuoju pirkiniu džiaugėsi Klaipėdos greitosios medicinos stoties vyriausiasis gydytojas Rimvydas Juodviršis.

Naujuosius automobilius „Volkswagen Krafter“ ir „Volkswagen Amarok“ įstaiga įsigijo už savo uždirbtas lėšas. Pastarasis automobilis – pirmasis bei vienintelis toks Lietuvoje. Klaipėdiečių prašymu, gamintojų jis buvo patobulintas ir labiau pritaikytas greitosios medikų reikmėms. Panašius automobilius ateityje planuoja įsigyti ir Krašto apsaugos ministerija.

„Volkswagen Krafter“ – pirmasis tokio tipo automobilis uostamiesčio greitosios autoūkyje. Jis dėl platesnio kėbulo labiau pritaikytas sunkių pacientų pervežimui, kai reikia daugiau erdvės skubios pirmos pagalbos teikimui.

Šis automobilis vyks į iškvietimus, kur prognozuojamas paciento gaivinimas, taip pat būtina skubi pagalba dėl patirtos traumos, infarkto ar insulto.

Salonui – daug dėmesio

R. Juodviršis juokavo, kad naujais automobiliais ne visada visi būna patenkinti: kas nors užkliūva arba vairuotojui, arba greitosios medikams. Šįkart naujuoju pirkiniu patenkintos abi pusės. „Volkswagen Amarok“ automobilio patogumus įvertins ir pacientai – salone nesijaučia kratymo. Šia savybe iki šiol galėjo pasigirti retas greitosios automobilis, ypač važiuojant senamiesčiu, kurį dažniausiai tenka kirsti skubiai gabenant sunkų ligonį.

Dar vienas naujojo automobilio privalumų – varomi keturi ratai. Tai ypač aktualu pastaruoju metu, keičiantis greitosios pagalbos teikimo modeliui šalyje, kai klaipėdiečiams vis dažniau tenka skubėti į iškvietimus kituose regionuose, užmiestyje, kur keliai kartais būna sunkiai pravažiuojami.

Užuot suteikus skubią pagalbą, kai svarbi kiekviena minutė, tenka ieškoti, kas ištrauktų įklimpusį greitosios automobilį. Greitosios medikų darbe taip ne kartą yra nutikę net pačiame uostamiestyje.

„Įsigydami naują automobilį daug dėmesio skiriame salonui: kiek ten yra vietos, kiek galima patalpinti įrangos ir kaip kokybiškai galime ten dirbti, – darbo niuansus atskleidė vadovas. – Stengiamės, kad visuose automobiliuose būtų vienoda įranga, kad iš vieno automobilio persėdęs į kitą, medikas viską rastų tose pačiose vietose. Tad ir dabar naujųjų automobilių vidus niekuo nesiskiria nuo įsigytų anksčiau“.

Nuolat atsinaujina

Kai automobilio rida priartėja prie 500 tūkst., stengiamasi jį pakeisti, nerizikuojant, kad šis suges pakeliui vežant pacientą. Greitosios autoūkyje šiuo metu esama 13 nuolat važiuojančių automobilių, dar keturios – atsarginės. Rezerviniai automobiliai privalomi pagal sveikatos apsaugos ministro įsakymą.

Pastaruosius kelerius metus kasmet stengiamasi įsigyti po vieną ar du naujus automobilius, dažniausiai įstaiga juos nusiperka už savo lėšas. Prieš porą metų greitosios automobilį buvo skyrusį ministerija, prieš ketverius metus – Klaipėdos miesto savivaldybė.