Pasidžiaugė ilgamete tradicija

Pasitinkant gražiausias metų šventes, Klaipėdos jūrininkų ligoninėje jau 23 kartą menininkus ir ligoninės medikus subūrė Advento popietė "Ant gerumo sparnų". Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus menininkai padovanojo specialiai šiai akcijai sukurtus savo darbus.

"Ligoninė šiemet minėjo 25-metį, o akcija joje vyksta jau 23-čią kartą. Laiko patikrinta draugystę mes labai branginame ir seniai neabejojame, kad kiekvienas meno kūrinys, puošiantis ligoninės aplinką, prisideda prie gydymo proceso",– sakė Klaipėdos jūrininkų ligoninės direktorius dr. Jonas Sąlyga.

Gydymo įstaigos vadovas, pasitinkant gražiausias metų šventes, palinkėjo susitelkimo, santarvės, sveikatos dailininkams ir patiems medikams.

Gal ką nors ir nuteikia šventiškai tos blyksinčios lemputės, tačiau ar pastebėjote, kad kuo labiau lekiame, tuo labiau nespėjame?

Palinkėjo ieškoti tikrumo

Ligoninės kapelionas, Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos rektorius dr. Saulius Stumbra atkreipė dėmesį, kad šiais laikais, kai aplinkui daug įvairių dirgiklių ir švenčių laukimo butaforijos, lengva pasiklysti ir nepajausti tikrojo švenčių džiaugsmo.

"Gal ką nors ir nuteikia šventiškai tos blyksinčios lemputės, tačiau ar pastebėjote, kad kuo labiau lekiame, tuo labiau nespėjame? Kuo daugiau dirgiklių aplinkui, tuo labiau trūksta džiaugsmo", – kalbėjo dvasininkas, palinkėjęs gyvenime ieškoti tikrumo ir nepamesti jo šiandieniniame blizgučių pasaulyje.

Gruodžio 29 dieną Šv. Mergelės Marijos Taikos karalienės bažnyčioje kapelionas aukos Šv. Mišias už Klaipėdos jūrininkų ligoninės bendruomenę.

Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkė Neringa Poškutė-Jukumienė pasidžiaugė taip ilgai gyvuojančia tradicija. Neatsitiktinai ši popietė rengiama tokiu metu: kūryba savo susikaupimu artima didžiųjų metų švenčių dvasiai.

Antrindama kapelioniui, N. Poškutė-Jukumienė pristatė menininkų kūrybą – išjaustą, tikrą bei nenusagstytą girliandomis.

Įsteigė nominaciją

Šiemet ligoninė, norėdama atsidėkoti menininkams už ilgametę draugystę, įsteigė naują "Gerumo sparnų" nominaciją. Pirmoji – nuoširdumo – nominacija įteikta keramikei Daivai Ložytei.

Menininkė, išgirdusi apie apdovanojimą, reagavo itin emocingai ir net nubraukė džiaugsmo ašarą.

Gerumo akcijos sumanytoja dailininkė Sofija Kanaverskytė juokavo, kad savo dovanotais darbais tuoj prisivys skaičių, kiek yra tekę gulėti šioje ligoninėje. Menininkė įsitikinusi, kad dovanojami darbai yra svarbūs – jie prisideda prie medikų ir pacientų dvasinio ugdymo.

Per 23 metus Klaipėdos krašto menininkai ligoninei padovanojo per 600 darbų, išleisti du meno albumai. Klaipėdos jūrininkų ligoninė juokais vadinama labiausiai lankoma meno galerija mieste.

Tri­me­tis pra­kal­bo

Prieš ke­tu­ris mė­ne­sius įsteig­to cent­ro pa­slau­gas iš­ban­dė ne vie­na ma­ma, čia at­ve­du­si sa­vo vie­no­kių ar ki­to­kių el­ge­sio, rai­dos su­tri­ki­mų tu­rin­tį ma­žy­lį. Vi­sos jos džiau­gė­si aki­vaiz­džiais sa­vo vai­kų pa­sie­ki­mais per ga­na trum­pą lai­ką ir vi­lia­si, jog to­kia pa­slau­ga bus tei­kia­ma ir ki­tais me­tais.

„Ma­no vai­kas pa­si­kei­tė 100 pro­c. Iki tol tu­rė­jo­me bė­dų dėl sū­naus kal­bos, akių kon­tak­to. Jau po po­ros mė­ne­sių spe­cia­lis­tų dar­bas bu­vo aki­vaiz­dus – ber­niu­kas pra­dė­jo kal­bė­ti, sa­ky­ti pa­grin­di­nius žo­džius“, – pa­sa­ko­jo tri­me­čio sū­naus, tu­rin­čio miš­rų rai­dos su­tri­ki­mą, ma­ma Eg­lė.

Mo­te­ris pa­sa­ko­jo, kad at­va­žia­vus į dar­že­lį ber­niu­kas pa­si­lei­džia bėg­te gru­pės link. Vai­ko sa­vi­jau­ta iš­duo­da, kad jis ten pui­kiai jau­čia­si.

Eg­lė džiau­gė­si, kad Die­nos užim­tu­mo cent­ro siū­lo­mos pa­slau­gos nau­din­gos ne tik sū­nui, bet ir dir­ban­tiems tė­vams. Kas­dien ve­žio­ti vai­ką pas skir­tin­gus spe­cia­lis­tus dir­ban­čiam žmo­gui ka­žin ar bū­tų įma­no­ma, o Die­nos užim­tu­mo cent­re vai­kas pa­si­lie­ka vi­sai die­nai, kur pa­si­rū­pi­na­ma jo die­nos re­ži­mu, užim­tu­mu, mai­ti­ni­mu ir vi­so­ke­rio­pu la­vi­ni­mu.

„Vai­ko ne­rei­kia nie­kur ve­žio­ti, tam­py­ti po skir­tin­gus ka­bi­ne­tus – vis­kas vie­no­je vie­to­je. Ry­te at­ve­ži ir va­ka­re po dar­bo pa­sii­mi, – itin di­de­lį pa­to­gu­mą ak­cen­ta­vo Eg­lė. – Net jei rei­kė­tų mo­kė­ti pi­ni­gus, vis tiek mie­lai ten pa­lik­čiau sa­vo vai­ką. Pui­kios pa­slau­gos!“

Tė­vų pa­ste­bė­tus po­ky­čius įver­ti­no ir ber­niu­ko gy­dy­to­jai – per pus­me­tį tri­me­čio pa­žan­ga ta­po aki­vaiz­di.

Iš­mo­ko su­kaup­ti dė­me­sį

Kol kal­ba­mės su tri­me­čio Gvi­do ma­ma Gin­ta­re, ber­niu­kas vis įsi­ter­pia į mū­sų po­kal­bį. Ma­ma pri­pa­žįs­ta, kad sū­nus la­bai bend­rau­jan­tis, ta­čiau dėl už­si­spy­ru­sio cha­rak­te­rio ne­sku­ba pra­bil­ti kaip dau­ge­lis jo bend­raam­žių.

„Kol kas jis kal­ba skie­me­ni­mis. No­ri­si, kad tų žo­džių ir kal­bos bū­tų kuo dau­giau. Da­bar dau­giau­sia pa­sa­ko 10 žo­džių“, – ne­ri­mau­ja Gin­ta­rė.

Prieš ke­lis mė­ne­sius ber­niu­kui pra­dė­jus lan­ky­ti Die­nos užim­tu­mo cent­rą, po­ky­čiai ga­na grei­tai ta­po pa­ste­bi­mi – iki tol itin ak­ty­vus ir iš­si­blaš­kęs Gvi­das da­bar vis la­biau su­ge­ba iš­lai­ky­ti dė­me­sį ir su­si­kon­cent­ruo­ti į vie­ną veik­lą.

Ber­niu­ko žo­dy­ne at­si­ra­do dau­giau nau­jų žo­džių. Jis vis la­biau no­ri bend­rau­ti, įsi­trau­kia į žai­di­mus, nors iki tol bū­da­vo sun­ku pri­šne­kin­ti už­siim­ti ko­kia nors veik­la, pa­vyz­džiui, dė­lio­ti kor­te­les. Gin­ta­rė džiau­gia­si pa­siū­ly­ta pa­slau­ga ir ti­ki­na, kad sū­naus vežiojimas to­liau nuo na­mų tik­rai at­si­pir­ko ir su kau­pu pa­tei­si­no vi­sus lū­kes­čius.

Nors tė­vams la­bai ma­ga su­ži­no­ti, ko nau­jo per die­ną iš­moks­ta jų ma­ža­kal­bis sū­nus, ta­čiau iš Gvi­do reak­ci­jos ir el­ge­sio Gin­ta­rė pa­ste­bi, kad nau­jo­jo­je vie­to­je jam pa­tin­ka ir ten iš­moks­ta kur kas dau­giau nau­jų da­ly­kų nei vals­ty­bi­nia­me dar­že­ly­je.

Pa­mir­šo vie­nat­vę

Ka­ro­li­na pri­si­mi­nė, jog, už­pil­džiu­si an­ke­tą, kur nu­ro­dė sa­vo pa­gei­da­vi­mus ir lū­kes­čius, bu­vo ge­ro­kai nu­ste­bin­ta, kad vi­si jie per ga­na trum­pą lai­ką bu­vo įgy­ven­din­ti. Vie­nas jų – ber­niu­kas ne­val­gy­da­vo sriu­bos nei dar­že­ly­je, nei na­muo­se. Vos pa­ma­tęs sriu­bos lėkš­tę, nu­stum­da­vo ją į šo­ną.

Ber­niu­kas dar­že­ly­je veng­da­vo bend­raam­žių drau­gi­jos, daug mie­liau žais­da­vo vie­nas. Ma­ma spė­jo, kad to­kį pa­si­rin­ki­mą gal lė­mė ne­riš­li sū­naus kal­ba. Jau po po­ros sa­vai­čių Die­nos užim­tu­mo cent­re Da­nie­lius kal­bė­jo sa­ki­niais, pra­dė­jo pa­sa­ko­ti sa­vo įspū­džius, nors anks­čiau ši­to ne­bū­da­vo. Vai­kas taip pat ta­po ra­mes­nis, no­riai bend­rau­ja, iš­lai­ko akių kon­tak­tą.

Ma­ma džiau­gia­si, kad sū­nus grįž­ta na­mo iš­mo­kęs daug nau­jų da­ly­kų, la­biau bend­rau­ja, ne­be­bi­jo ir ma­žų kū­di­kių. Anks­čiau ke­tur­me­tis veng­da­vo ne­mo­kan­čių kal­bė­ti ir vaikš­čio­ti ma­žy­lių drau­gi­jos, da­bar juos pa­ma­tęs ima­si glo­bė­jo vaid­mens, šne­ki­na, nu­ra­mi­na.

„Ber­niu­kas gi­mė svei­kas, bet po tė­vų sky­ry­bų, pa­tir­tos įtam­pos, at­si­ra­do el­ge­sio, kal­bos su­tri­ki­mų, pa­si­da­rė ne­ra­mus. At­ro­dė, kad nuo stre­so ir jo rai­da su­sto­jo“, – pri­si­mi­nė ma­ma, pa­si­džiau­gu­si, kad po už­siė­mi­mų Die­nos užim­tu­mo cent­re ber­niu­kas kar­di­na­liai pa­si­kei­tė.

Pa­sak Ka­ro­li­nos, dar iki tol sū­nus apie pus­me­tį lan­kė įvai­rių spe­cia­lis­tų kon­sul­ta­ci­jas, ji pa­ti daug sa­va­ran­kiš­kai dir­bo su juo na­muo­se, ta­čiau to­kių aki­vaiz­džių po­ky­čių ne­si­ma­tė, o štai po Die­nos užim­tu­mo cent­ro si­tua­ci­ja jau po ke­lių sa­vai­čių kei­tė­si į ge­rą.

Po­ky­čiai – aki­vaiz­dūs

Jo­lan­ta taip pat vie­na iš ma­mų, ke­lis kar­tus per mė­ne­sį sa­vo sū­nų nuvežanti į Die­nos užim­tu­mo cent­rą Gi­ru­liuo­se. Ji pa­ste­bi, kad lo­go­pe­do, er­go­te­ra­peu­to, ki­ne­zi­te­ra­peu­to, psi­cho­lo­go ir ki­tų spe­cia­lis­tų pa­stan­gos duo­da vai­sių – tri­me­tis pra­dė­jo dau­giau kal­bė­ti, žais­ti, bend­rau­ti, ta­po emo­ciš­kai sta­bi­les­nis.

Ki­ta ma­ma Mar­ga­ri­ta pri­si­mi­nė, kad prieš pus­me­tį jos au­tiz­mo su­tri­ki­mą tu­rin­tis 2,5 me­tų sū­nus nie­ko ne­pri­si­leis­da­vo. Kar­tais net ar­ti­mie­siems bū­da­vo keb­lu su juo su­si­kal­bė­ti – ber­niu­kas tie­siog sto­vė­da­vo ir verk­da­vo, ne vi­sa­da su­pras­da­vo, ką jam sa­ko tė­vai.

„Sū­nus ta­po ra­mes­nis, la­biau klau­so, ge­riau su­pran­ta ir pa­da­ro, ko mes pra­šo­me. Din­go is­te­ri­jos. Jis vis daž­niau do­mi­si ko­kia nors veik­la, pie­šia, lip­do“, – apie ber­niu­ko elgesio po­ky­čius pa­sa­ko­jo Mar­ga­ri­ta.

Tė­vai pa­ste­bi, kad greitai tre­čio­jo gim­ta­die­nio su­lauk­sian­tis sū­nus cent­re jau­čia­si kur kas ge­riau nei vals­ty­bi­nia­me dar­že­ly­je, kur taip pat dir­ba ne­ma­žai spe­cia­lis­tų. Ber­niu­kas la­bai no­riai va­žiuo­ja į cent­rą, kur vi­sus ap­ka­bi­na, my­li – net sun­ku pa­ti­kė­ti, kad dar vi­sai ne­se­niai veng­da­vo bet ko­kio kon­tak­to su ki­tais žmo­nė­mis.

„Tai di­džiu­lė pa­gal­ba šei­moms. Ves­čiau vai­ką ten kas­dien, jei tik bū­tų ga­li­my­bė. Sma­gu ma­ty­ti, kaip vai­kas šyp­so­si ir džiau­gia­si“, – ge­rų žo­džių cent­ro dar­buo­to­jams ne­gai­lė­jo Mar­ga­ri­ta.

Jau­na mo­te­ris pa­lin­kė­jo, kad šis pa­slau­gų cent­ras „užaug­tų“ iki dar­že­lio ar sa­na­to­ri­jos, nes įvai­rių su­tri­ki­mų tu­rin­čių vai­kų Lie­tu­vo­je spar­čiai dau­gė­ja, o tė­vai ne vi­sa­da su­lau­kia pa­gal­bos, ei­lė­se pas spe­cia­lis­tus taip pat ten­ka ge­ro­kai pa­lauk­ti, kar­tais net iki ke­lių mė­ne­sių.

At­si­ra­do iš po­rei­kio

Kal­ba­mės su Klai­pė­dos su­tri­ku­sio vys­ty­mo­si kū­di­kių na­mų di­rek­to­re Auš­ra Ni­ko­la­je­vie­ne:

– Ko­dėl nu­spren­dė­te įkur­ti Komp­lek­si­nių pa­slau­gų vai­kų die­nos užim­tu­mo cent­rą?

– Įkur­ti komp­lek­si­nių pa­slau­gų vai­kų die­nos užim­tu­mo cent­rą nu­spren­dė­me neat­si­tik­ti­nai. Įs­tai­go­je yra anks­ty­vo­sios rea­bi­li­ta­ci­jos sky­rius, ku­ria­me tei­kia­mos vai­kų rai­dos su­tri­ki­mų anks­ty­vo­sios rea­bi­li­ta­ci­jos pa­slau­gos vai­kams nuo gi­mi­mo iki 7 me­tų, tu­rin­tiems psi­cho­lo­gi­nės, mo­to­ri­nės ir so­cia­li­nės rai­dos su­tri­ki­mų ar jų ri­zi­kos veiks­nių, bei šių vai­kų tė­vams.

Pas­lau­gos tei­ki­mas reg­la­men­tuo­tas, to­dėl tė­ve­liai la­bai daž­nai už­bai­gę pa­slau­gų kur­są už­duo­da spe­cia­lis­tams klau­si­mus: o kas to­liau, ką da­bar tu­ri­me da­ry­ti, kas mums ga­li pa­dė­ti?

Ne kar­tą ir į ma­ne krei­pė­si tė­ve­liai, ku­rių vai­ku­čiams nu­sta­ty­ti miš­rūs spe­ci­fi­niai ir (ar) įvai­ria­pu­siai rai­dos su­tri­ki­mai: „Mes bai­gė­me anks­ty­vo­sios rea­bi­li­ta­ci­jos pa­slau­gų kur­są, ką mums da­ry­ti to­liau?“ At­sa­ky­mo ne­tu­rė­jau, nors pui­kiai juos su­pra­tau, kad pa­gal­ba vai­kui bū­ti­na šian­dien.

Ren­giant įstai­gos per­tvar­kos pla­ną, ana­li­za­vo­me moks­li­nius ty­ri­mus, įsi­klau­sė­me į tė­vų iš­sa­ko­mus lū­kes­čius. Atk­rei­pė­me dė­me­sį į tai, kad vai­kų, ku­riems nu­sta­ty­ti miš­rūs spe­ci­fi­niai ir (ar) įvai­ria­pu­siai rai­dos su­tri­ki­mai, skai­čius anks­ty­va­me am­žiu­je nuo­lat au­ga, o gau­na­mas komp­lek­si­nių pa­slau­gų spekt­ras iš­lie­ka ne­pa­kan­ka­mas.

Tu­rė­da­mi ne­men­ką pa­ty­ri­mą, tei­kiant pa­gal­bą su­tri­ku­sios rai­dos vai­kams, ne­te­ku­siems tė­vų glo­bos, tu­rė­jo­me vil­tį su­teik­ti komp­lek­si­nę pa­gal­bą ir šei­moms, ku­rios au­gi­na su­tri­ku­sios rai­dos vai­kus. Pat­vir­ti­nus Klai­pė­dos mies­to sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bai įstai­gos per­tvar­kos pla­ną nuo šių me­tų lie­pos 1 die­nos pra­dė­tos teik­ti Komp­lek­si­nių pa­slau­gų vai­kų die­nos užim­tu­mo cent­ro pa­slau­gos. Nors pa­slau­ga tei­kia­ma tik ke­li mė­ne­siai, pa­ste­bė­ti re­zul­ta­tai džiu­gi­na.

– Ko­kios pa­slau­gas cent­re tei­kia­mos ir kam jos skir­tos?

– Komp­lek­si­nių pa­slau­gų vai­kų die­nos užim­tu­mo cent­ras tei­kia svei­ka­tos prie­žiū­ros, užim­tu­mo ir so­cia­li­nes pa­slau­gas 3–6 me­tų vai­kams, ku­riems nu­sta­ty­ti miš­rūs spe­ci­fi­niai ir (ar) įvai­ria­pu­siai rai­dos su­tri­ki­mai: au­tiz­mo, As­per­ge­rio sind­ro­mas, hi­pe­rak­ty­vus el­ge­sys, su­si­jęs su pro­ti­niu at­si­li­ki­mu ir kt.

Dir­ba svei­ka­tos prie­žiū­ros spe­cia­lis­tų ko­man­da, ku­rią su­da­ro gy­dy­to­jas, me­di­ci­nos psi­cho­lo­gas, lo­go­te­ra­peu­tas, ki­ne­zi­te­ra­peu­tas, er­go­te­ra­peu­tas, spec. pe­da­go­gas, so­cia­li­nis dar­buo­to­jas, bend­ro­sios pra­kti­kos slau­gy­to­jas, in­di­vi­dua­lios prie­žiū­ros per­so­na­las.

Tei­kiant pa­gal­bą ko­man­dos dė­me­sys su­telk­tas į struk­tū­ruo­to mo­ky­mo ir te­ra­pi­nio ug­dy­mo svar­bą, sie­kiant po­zi­ty­vios vai­kų vys­ty­mo­si di­na­mi­kos, for­muo­jant vai­ko kas­die­nius ir bend­ruo­me­ni­nius įgū­džius, di­di­nant in­teg­ra­ci­ją į vi­suo­me­nę ir švie­ti­mo sis­te­mą. Spe­cia­lis­tams la­bai svar­bu ma­ty­ti vai­ko in­di­vi­dua­ly­bę, su­pras­ti jo neįp­ras­tą el­ge­sį ir ieš­ko­ti spren­di­mų, kaip jam pa­dė­ti.

Tei­kiant pa­slau­gą tai­ko­mi in­di­vi­dua­lūs ir gru­pi­niai už­siė­mi­mai. Die­nos me­tu vai­kui su­tei­kia­mi pen­ki in­di­vi­dua­lūs už­siė­mi­mai ir vienas du gru­pi­niai.

Kiek­vie­nas mū­sų spe­cia­lis­tų ko­man­dos na­rys ga­li pa­pa­sa­ko­ti bent jau ke­le­tą įsi­min­ti­nų at­ve­jų, kai me­tu vai­kas neat­pa­žįs­ta­mai pa­si­kei­čia į ge­rą­ją pu­sę. Pa­ge­rė­ja jo ver­ba­li­nės ir ne­ver­ba­li­nės ko­mu­ni­ka­ci­jos įgū­džiai, at­si­ran­da tiks­lin­ga so­cia­li­nė in­te­rak­ci­ja, pa­ge­rė­ja fi­zi­nė vai­ko būk­lė. To­kie pa­sie­ki­mai pa­ge­ri­na vai­ko gy­ve­ni­mo ko­ky­bę, su­ma­ži­na ne­ga­lios at­si­ra­di­mo ri­zi­ką, pa­leng­vi­na ir tė­vų ar vai­ko glo­bė­jų kas­die­ny­bę.

– Kiek vai­kų ir tė­vų jau pa­si­nau­do­jo šio­mis pa­slau­go­mis? Ar už pa­slau­gas rei­kia mo­kė­ti?

– Šiuo me­tu pa­slau­ga tei­kia­ma 37 vai­kams. Ei­lė­je lau­kia 7 vai­kai.

Die­nos užim­tu­mo cent­ro veik­lą fi­nan­suo­ja Klai­pė­dos mies­to sa­vi­val­dy­bė. Pas­lau­gos tei­kia­mos ne­mo­ka­mai Klai­pė­dos mies­te gy­ve­na­mą­ją vie­tą dek­la­ra­vu­siems gy­ven­to­jams. Pri­va­lo­mas gy­dy­to­jo siun­ti­mas, ku­ria­me tu­rė­tų bū­ti nu­ro­dy­ti mi­nė­ti vai­ko rai­dos su­tri­ki­mai.

– Vi­sos šne­kin­tos ma­mos la­bai džiau­gia­si cent­ro veik­la, o ko­kių at­si­lie­pi­mų jūs gir­dė­jo­te apie tei­kia­mą pa­slau­gą?

– Įvy­kus po­ky­čių vai­ko el­ge­sy­je, su­lau­kia­me nuo­šir­džių at­si­lie­pi­mų iš vai­kų ar­ti­mų­jų. Vie­nas sva­riau­sių, kad, taisantis vai­ko svei­ka­tai, pa­ge­rė­ja vai­ko ir šei­mos gy­ve­ni­mo ko­ky­bė. Nes jų vai­ku­čiai ge­riau iš­lai­ko dė­me­sį, akių kon­tak­tą, leng­viau už­mie­ga, pra­dė­jo tar­ti žo­džius ar net sa­ki­nius, su­ma­žė­jo ar vi­siš­kai iš­ny­ko įky­ru­mai, bai­mės, ag­re­si­ja, ga­li sa­va­ran­kiš­kai pa­val­gy­ti, ga­li­ma išei­ti į vi­suo­me­nę. Mums tai yra di­de­lė pa­ska­ta tęs­ti pra­dė­tus dar­bus ir ge­rin­ti pa­slau­gos priei­na­mu­mą vai­kui ir šei­mai Klai­pė­dos mies­te.

– Pas­ta­ruo­ju me­tu daug dė­me­sio ski­ria­te ne tik Kū­di­kių na­mų glo­bo­ti­niams, bet ir šei­mo­se au­gan­tiems spe­cia­lių po­rei­kių vai­kams ir jų tė­vams. Ko­dėl?

– Pas­ta­rai­siais me­tais la­bai daug kal­ba­ma, ra­šo­ma apie tai, su ko­kiais sun­ku­mais su­si­du­ria šei­mos, au­gi­nan­čios vai­kus, ku­riems nu­sta­ty­ti miš­rūs spe­ci­fi­niai ir (ar) įvai­ria­pu­siai rai­dos su­tri­ki­mai. Ne­li­ko­me šiai si­tua­ci­jai abe­jin­gi ir mes.

Pra­dė­jus įgy­ven­din­ti pe­rė­ji­mą nuo ins­ti­tu­ci­nės glo­bos prie bend­ruo­me­nei ir šei­mai tei­kia­mų pa­slau­gų pa­laips­niui įstai­go­je ma­ži­no­me ins­ti­tu­ci­nės glo­bos vie­tų, pa­ren­gė­me per­tvar­kos pla­ną, ku­ria­me iš­plė­to­jo­me komp­lek­si­nių pa­slau­gų pa­ke­tą vai­kui ir šei­mai.

Svar­biau­sia tai, kad su­lau­kė­me dė­me­sio ir pa­lai­ky­mo iš Klai­pė­dos mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos, Klai­pė­dos mies­to Svei­ka­tos ir so­cia­li­nių rei­ka­lų ko­mi­te­to na­rių ir Klai­pė­dos mies­to ta­ry­bos na­rių.

Kryp­tin­gas ko­man­dos dar­bas, sa­va­lai­kis pro­ble­mų nu­sta­ty­mas, pa­rink­tos prie­mo­nės, bend­ra­dar­biau­jant spe­cia­lis­tams su šei­ma, pa­dės ne vie­nam vai­kui su­ma­žin­ti ne­ga­lią, leng­viau bend­rau­ti ir pri­si­tai­ky­ti nau­jo­je ap­lin­ko­je, bū­ti sa­varan­kiš­kes­niam, įveik­ti so­cia­li­nę at­skir­tį. Už su­teik­tas ga­li­my­bes kur­ti ir veik­ti, bet tur­būt svar­biau­sią dalyką – pa­ge­rin­tą šei­mų ir jo­se au­gan­čių vai­kų gy­ve­ni­mą, la­bai dė­ko­ja­me Klai­pė­dos mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jai, Klai­pė­dos mies­to Svei­ka­tos ir so­cia­li­nių rei­ka­lų ko­mi­te­tui ir Klai­pė­dos mies­to ta­ry­bos na­riams. Jū­sų su­pra­tin­gu­mas ir in­dė­lis į vai­kų svei­ka­tos ge­ri­ni­mą at­lieps šei­moms ir vi­suo­me­nei.

La­bai dė­ko­ju spe­cia­lis­tų ko­man­dai, ku­rie vie­nin­gai, kryp­tin­gai dir­ba dėl vai­ko svei­ka­tos ir šei­mų lū­kes­čių iš­si­pil­dy­mo.

Įsi­min­ti­niau­sios spe­cia­lis­tų is­to­ri­jos

Er­go­te­ra­peu­tas Mar­ty­nas: „Man la­biau­siai įsi­mi­nė įvy­kis, su­si­jęs su 3 me­tų ber­niu­ku. Ma­ma at­ve­du­si vai­ką nuo­gąs­ta­vo, kad vai­kas ne­mo­ka lai­ky­ti ran­ko­je šaukš­to, sa­va­ran­kiš­kai ne­val­go ir ne­ge­ria iš puo­de­lio. Tai ro­do, kad at­si­lie­ka vai­ko smul­kio­sios mo­to­ri­kos ir sa­va­ran­kiš­ku­mo įgū­džių rai­da.

Su­si­da­ręs veiks­mų pla­ną nuo­sek­liai dir­bau su vai­ku. Pa­čio­je pra­džio­je mo­kė­mės paim­ti pa­ga­liu­ką į ran­ką ir tai bu­vo tiek man, tiek vai­kui ne­leng­vas iš­šū­kis, ka­dan­gi vai­kas la­bai prie­ši­no­si, rei­kė­jo ras­ti komp­ro­mi­są ir ska­ti­na­mą­sias prie­mo­nes, ku­rios mo­ty­vuo­tų vai­ką ir kar­tu pa­siek­tu­me bend­rą tiks­lą –  vaikas sa­va­ran­kiš­kai val­gy­tų.

Pra­bė­gus mė­ne­siui nuo­sek­laus ir tiks­lin­go dar­bo, vai­kas pra­dė­jo lai­ky­ti šaukš­tą ir koor­di­nuo­tai at­li­ko ju­de­sį, ku­ris rei­ka­la­vo ran­kos ir bur­nos kon­cent­ra­ci­jos.

Da­bar mes jau val­go­me ir vi­si džiaugs­min­gai sė­da­me prie sta­lo ži­no­da­mi, kad šis pro­ce­sas ne­be­ke­lia ne­ma­lo­nių emo­ci­jų nė vie­nam iš da­ly­vių.“

Lo­go­pe­dė Eve­li­na: „Ma­ma į cent­rą krei­pė­si dėl to, kad jos 3,5 me­tų vai­kas vi­siš­kai ne­kal­ba, emo­ci­jos – ryš­kios, daž­nai mu­ša sa­ve ir ki­tus. Pa­si­ta­rę su spe­cia­lis­tų ko­man­da ir vai­ko tė­vais, nu­ta­rė­me, kad tai ga­li kil­ti dėl vai­ko ne­ge­bė­ji­mo reikš­ti sa­vo emo­ci­jas – kal­bos trū­ku­mo. Su­da­rius kal­bos ug­dy­mo pro­gra­mą su­pa­žin­di­nau su ja tė­ve­lius, pa­si­ta­rė­me dėl kryp­tin­go šei­mos ir spe­cia­lis­tų in­dė­lio tam, kad vai­kas grei­čiau pra­dė­tų kal­bė­ti ir pa­ge­rė­tų jo emo­ci­nė būk­lė. Pra­džio­je iš­mo­ko­me at­si­sės­ti prie sta­lo, kon­cent­ruo­tis į už­duo­tis ir kryp­tin­gai at­lik­ti veik­las. Tai už­tru­ko pu­sę mė­ne­sio, ta­čiau at­si­ra­dus dar­bo struk­tū­rai, vai­kas ta­po ra­mes­nis, ge­riau kon­cent­ra­vo­si ap­lin­ko­je.

Pra­dė­jus tai­ky­ti PECS ir ges­tus lo­go­pe­di­nių pra­ty­bų me­tu vai­kas pra­dė­jo echo­la­liš­kai at­kar­to­ti žo­džius, su­vok­ti jų reikš­mę. Pra­bė­gus 20 už­siė­mi­mų ma­ma ­da­ly­va­vo vai­ko pa­žan­gos ap­ta­ri­me ir pa­si­džiau­gė, kad da­bar jai dar­že­ly­je ne­be­rei­kia bi­jo­ti ry­tais at­ves­ti sa­vo vai­ko, nes jis ne­be­si­mu­ša ir ne­be­ža­lo­ja sa­vęs. Jiems ne­be­re­ko­men­duo­ja išei­ti į spe­cia­li­zuo­tą ug­dy­mo įstai­gą, nes vai­kas jau įgar­si­na sa­vo no­rus, pa­sa­ko trum­pus žo­de­lius, da­ly­vau­ja bend­ro­je veik­lo­je ir ge­ba sa­va­ran­kiš­kai at­lik­ti in­di­vi­dua­lias už­duo­tis, nes su­vo­kia inst­ruk­ci­jas ir jų lai­ko­si. La­bai džiau­giuo­si, kad to­kie po­ky­čiai pa­dė­jo pa­ge­rin­ti ne tik vai­ko bet ir vi­sos jo šei­mos na­rių emo­ci­nę bū­se­ną ir pa­ska­ti­no vai­ko so­cia­li­nę in­te­rak­ci­ją“.

Psi­cho­lo­gė Ma­ri­ja: „Man įsi­mi­nė at­ve­jis, kai ma­ma at­ve­dė 5 me­tų vai­ką į cent­rą dėl rai­dos su­tri­ki­mų, ta­čiau pa­si­kal­bė­jus su ja, su­pra­tau, kad pa­grin­di­nė pro­ble­ma, ku­rią ji la­bai ak­cen­ta­vo – vai­kas bijojo tua­le­to.

Ma­ma vi­sus spe­cia­lis­tus įspė­da­vo, kad vai­kas bi­jo tua­le­tų, to­dėl net ne­ga­li įei­ti į tą pa­tal­pą, sa­va­ran­kiš­kai neat­si­sė­da ir yra lin­kęs tuš­ti­nis lo­vo­je.

Dėl šio at­ve­jo ta­rė­mės vi­sa spe­cia­lis­tų ko­man­da ir su­da­rė­me veiks­mų pla­ną, ku­ria­me bu­vo nuo­sek­lus ir struk­tū­ruo­tas už­duo­čių są­ra­šas, ku­rį įvyk­dę pa­siek­si­me tiks­lą – at­si­sė­si­me ant unitazo sa­va­ran­kiš­kai. Tik­rai net ne­sva­jo­jo­me, kad vai­kas iš­moks per 40 kar­tų pa­ts tuš­ti­n-tis, mū­sų pa­grin­di­nis tiks­las bu­vo – sa­va­ran­kiš­kas at­si­sė­di­mas ant tua­le­to kriauklės.

La­bai di­džiuo­juo­si ga­lė­da­ma pa­sa­ky­ti, kad po 17 už­siė­mi­mų ir sun­kaus vai­ko ir spe­cia­lis­tų ko­man­dos dar­bo, vai­kas sa­va­ran­kiš­kai sė­dė­jo ant puo­du­ko ir į jį nu­si­šla­pi­no. Po 20 už­siė­mi­mų vai­kas iš­mo­ko at­si­sės­ti ant unitazo, bet vis dar šla­pi­na­si tik į puo­du­ką. La­bai ti­ki­mės, kad per mū­sų 40 už­siė­mi­mą vai­kas drą­siai at­si­sės ant unitazo ir be bai­mės ga­lės tuš­ti­ntis“.

Ki­ne­zi­te­ra­peu­tė Gied­rė: „Ma­ma at­ve­dė į cent­rą vai­ką, ku­riam bu­vo be­veik 3 me­tai. Ma­ma nuo­gąs­ta­vo, kad vai­kas pa­ts ne­vaikš­to, ne­li­pa laip­tais, ne­sė­di vie­nas prie sta­lo, ne­kal­ba ir yra la­bai la­bi­lių emo­ci­jų. Sup­ra­to­me, kad rei­kės vi­sos ko­man­dos pa­stan­gų tam, kad vai­kas iš­mok­tų sa­va­ran­kiš­ku­mo ir pra­dė­tų vaikš­čio­ti nuei­da­mas bent ke­lis met­rus ne­si­lai­ky­da­mas už ran­kos.

Su­da­rė­me nuo­sek­lių inst­ruk­ci­jų pla­ną, ku­rio tu­rėjo lai­ky­tis vi­si spe­cia­lis­tai ir pe­da­go­gai, dir­ban­tys su vai­ku, ieš­ko­jo­me bū­dų, kaip mo­ty­vuo­ti vai­ką sa­va­ran­kiš­kam vaikš­čio­ji­mui. Su­ta­rė­me, kad šių tai­syk­lių lai­ky­sis ir tė­vai na­muo­se, sie­kiant pa­grei­tin­ti sa­va­ran­kiš­ko vaikš­čio­ji­mo įgū­džių įsi­sa­vi­ni­mą – pro­gre­są. Da­bar ga­li­me pa­si­džiau­gti, kad po sun­kaus tė­vų ir spe­cia­lis­tų dar­bo, nuo­la­ti­nio bend­ra­dar­bia­vi­mo se­kant vai­ko pa­žan­gu­mo pro­gre­są skir­tin­go­se ap­lin­ko­se vai­kas iš­mo­ko sa­va­ran­kiš­kai nuei­ti iš vie­no už­siė­mi­mo į ki­tą, už­lip­ti ir nu­lip­ti laip­tais ug­dy­mo įstai­go­je.

Vai­ko tė­vai džiau­gia­si, kad ne­be­rei­kia vai­ko ne­šio­ti ant ran­kų ir jiems ne­bebaisu išei­ti su vai­ku į kie­mą, nes jo emo­ci­jos – pro­gno­zuo­ja­mos, su­val­do­mos su suau­gu­sio­jo pa­gal­ba“.