SEB banko užsakymu rugsėjį atlikta apklausa parodė, kad 57 proc. apklaustųjų mano, jog būstas per artimiausius dvylika mėnesių brangs, 9 proc. mano, kad būstas pigs, 26 proc. nesitiki kainos pokyčių, o likę 8 proc. neturi nuomonės šiuo klausimu. Skirtumas tarp galvojančių, kad būstas brangs ir pigs, trečią ketvirtį padidėjo iki 48 procentų. Antrą 2018 metų ketvirtį šis skirtumas buvo 37 proc., o prieš metus – 45 procentai. Reikėtų priminti, kad didžiausias santykis per pastaruosius šešerius metus, kai atliekama apklausa, užfiksuotas 2014 metų pirmą ketvirtį ir 2017 metų antrą ketvirtį, kai skirtumas buvo 50 procentų.

Vilniaus regione taip pat padaugėjo apklaustųjų, kurie mano, kad būsto kaina Lietuvoje artimiausiu metu didės. Jų dalis per ketvirtį padidėjo nuo 54 iki 66 procentų. Tiesa, laukiančių kainų smukimo buvo 8 proc. ir jų dalis liko beveik nepakitusi. Panašų optimizmą kainų atžvilgiu rodė ir Kauno regiono gyventojų atsakymai – galvojančių, kad gyvenamojo būsto kaina Lietuvoje didės, padaugėjo nuo 46 iki 53 procentų. Įdomu tai, kad kituose didžiuosiuose regionuose, tokiuose kaip Klaipėdos, Šiaulių ar Panevėžio, gyventojų nuomonė dėl būsto pokyčių per ketvirtį beveik nepasikeitė.

Priežastį, kodėl trečią ketvirtį padidėjo gyventojų, laukiančių tolesnio gyvenamojo būsto kainų augimo, dalis, paaiškinti nėra taip lengva, nes iš pirmo žvilgsnio didesnių pokyčių nekilnojamojo turto rinkoje nebuvo. Praėjusį ketvirtį butų pirkimo ir pardavimo sandorių Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje buvo sudaryta maždaug 3 proc. daugiau negu prieš metus, tad didelio aktyvumo šuolio rinkoje nebuvo. Panašu, kad gyventojai visgi mato ir girdi, kad, nepaisant nuo praėjusių metų pabaigos padidėjusio ekspertų skepticizmo dėl tolesnės būsto rinkos raidos, būsto kaina tebeauga. Žinoma, kainos didėja nevienodai. Nekilnojamojo turto agentūros „Ober-Haus“ duomenimis, Vilniuje vidutinė buto kaina rugsėjį buvo tik 2,3 proc. didesnė negu prieš metus, o jos augimą lėmė senos, o ne naujos statybos butų brangimas. Tiesa, tokiuose miestuose kaip Panevėžys ar Šiauliai vidutinė buto kaina per metus ūgtelėjo gerokai sparčiau – atitinkamai 11,4 ir 6,4 procento.

Gyventojų lūkesčiams dėl būsto kainų pokyčių teigiamą įtaką daro istoriškai geros žmonių nuotaikos dėl jų finansinės padėties, o tą rodo ne tik iki 2007 metų lygio pakilęs vartotojų pasitikėjimo indeksas, bet ir puikūs mažmeninės prekybos rezultatai. Be to, Lietuvoje ir trečią ketvirtį metinis vidutinio darbo užmokesčio po mokesčių pokytis liko beveik 10 proc., tad taip didėjant pajamoms tikėtis gyvenamojo būsto kainų korekcijos yra sudėtinga. Kita vertus, nuo spartesnio kainų augimo (bent jau Vilniuje) stabdo didelė naujų būstų pasiūla. Neparduotų naujų butų skaičius pastatytuose ir statomuose daugiabučiuose sostinėje priartėjo prie 5 tūkstančių, tačiau didelės grėsmės dėl to rinkai esant dabartinei butų paklausai nėra.

Būsto paskolų turėtojams palanku tai, kad Europos Centrinis Bankas (ECB) nekeičia retorikos dėl galimų palūkanų normų pokyčių artimiausiais metais ir pirmi centrinio banko veiksmai dėl palūkanų normų kėlimo turėtų būti priimti tik 2019 metų rudenį. Finansų rinkose ir toliau prognozuojama, kad trijų mėnesių EURIBOR palūkanų norma taps teigiama 2020 metų antrą ketvirtį. Išliekanti istoriškai maža būsto palūkanų norma euro zonoje daro nemažą įtaką būsto brangimui. ECB pripažįsta, kad kai kurių euro zonos šalių būsto rinkose matomi nedideli perkaitimo požymiai, tačiau to negalima pasakyti apie Lietuvą. Ateityje svarbu stebėti, kaip kis būsto paskolų portfelis ir ar jis nedidės daug greičiau negu gyventojų pajamos. Lietuvoje rugsėjo pabaigoje bankų suteiktų būsto paskolų portfelis buvo 8,4 proc. didesnis negu prieš metus, o augimas buvo gana panašus į gyventojų pajamų didėjimo tempą.

Šių metų pabaigoje turėtų išlikti santūriai teigiamos tendencijos gyvenamojo būsto sandorių rinkoje. Nors pasiūla gana didelė, sostinėje nekilnojamojo turto vystytojai nesiima agresyvių kainodaros keitimo veiksmų. Visgi per metus statybų sąnaudos paaugo ir dėl darbo jėgos sąnaudų didėjimo, ir dėl nuo metų pradžios įsigaliojusio reikalavimo, kad nauji statomi namai atitiktų A+ klasės energetinio naudingumo klasę. SEB bankas prognozuoja, kad 2019 metais Lietuvos ekonomika augs lėčiau negu šiemet, tad kukliau didės ir vidutinės gyventojų pajamos. Tikėtina, prastės ir gyventojų pasitikėjimas ateitimi, tad vidutinė būsto kaina šalyje didės lėčiau. Po truputį augančios vidutinės būsto paskolos palūkanų normos taip pat darys neigiamą įtaką nekilnojamojo turto rinkos aktyvumui. Todėl ir gyventojų lūkesčiai dėl būsto brangimo kitąmet turėtų būti prastesni negu buvo šių metų trečią ketvirtį.

Reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą 2018 metų rugsėjį SEB banko užsakymu atliko rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų bendrovė „Baltijos tyrimai“. Iš viso buvo apklausta 1 014 15–74 metų gyventojų 122-ose šalies vietovėse.

Rekordiškai, per dvejus metus daugiau nei perpus smukusi cukrus kaina yra tarptautinėje rinkoje vykstančių reiškinių padarinys. Verta prisiminti 2015–2016 metus, kai po vieno stipriausių Ramiojo vandenyno istorijoje El Nino srovių pasikeitimo Aziją nusiaubė sausros. Nukentėjus Indijai ir Tailandui, antrajai ir ketvirtajam pagal dydį pasaulio cukraus gamintojui, šios žaliavos gamyba labai susitraukė. Pasiūlai mažėjant, cukraus kaina pasaulyje šovė aukštyn.

Tačiau, kaip įprasta, blogus metus keičia geresni. Minėtose valstybėse cukraus gamyba atsigavo jau po metų, o šiemet ji apskritai rekordinė. Be to, prie cukraus atpigimo prisidėjo ir Europos Sąjungos sprendimas nuo 2017 metų rudens panaikinti cukraus gamybos kvotas. Pernai, prieš cukrinių runkelių sėją, šios žaliavos kaina ES buvo daugiau nei ketvirtadaliu didesnė, palyginti su dabartine, ir 2017–2018 metais (jie cukraus rinkoje skaičiuojami nuo spalio 1-osios iki rugsėjo 30-osios) cukraus gamyba Europoje ūgtelėjo 16 procentų.

Vis dėlto europiečiai dėl to nepradėjo valgyti daugiau saldumynų – tiesą sakant, Senajame žemyne cukraus vartojimas beveik nedidėja, − todėl beveik visa perteklinė produkcija buvo eksportuota. Europos Komisijai atsisakius kvotų ir nesiimant intervencijų į rinką, žaliavinio cukraus kaina Europos Sąjungoje priartėjo prie pasaulinės – smuko iki dešimtmečio dugno.

Tokia padėtis gali džiuginti vartotojus ar konditerijos įmones, pingančios pagrindinės žaliavos sąskaita galinčias kompensuoti kitų veiklos kaštų didėjimą. Tačiau cukraus gamintojams metas išties nelengvas. Didžiausios Europos cukraus gamybos įmonės „Südzucker“ ir „Nordzucker“, užimančios apie 40 proc. Senojo žemyno rinkos, įspėja: kainai nekylant, cukraus gamyba šiemet būsianti nuostolinga, ir to nepavyks išvengti net mažinant gamybos sąnaudas.

Prognozuojama, kad 2018–2019 metais cukraus gamyba pasaulyje bus keliais procentais mažesnė.

Pavojaus varpas garsiai skamba mažiesiems cukraus gamintojams, neturintiems išteklių sulaukti kylančių kainų. Jei „žiema“ rinkoje užsitęs, dalis smulkiųjų gamintojų greičiausiai žlugs. Už cukrinius runkelius ūkininkams mokėti mažiau – taip pat ne pati geriausia išeitis: tai tik dar labiau paskatins juos pradėti auginti kitas kultūras. Šie procesai vyksta ir Lietuvoje: ES atsisakius gamybos kvotų, dalis ūkininkų atsisako auginti runkelius ir renkasi labiau apsimokančias kultūras.

Panašu, kad ir dietologai, ir gamintojai jau gali kiek lengviau atsikvėpti: rugsėjį pasaulio biržose cukraus kaina pagaliau stabilizavosi ir atsiplėšė nuo vasaros pabaigoje pasiekto dugno. Kainos smukimą rugsėjį sustabdė pranešimai apie dėl sausrų sumažėjusią cukraus gamybą Brazilijoje, kuri yra didžiausia šios žaliavos gamintoja pasaulyje.

Prognozuojama, kad 2018–2019 metais cukraus gamyba pasaulyje bus keliais procentais mažesnė. Tačiau kainos tai neturėtų ypatingai paveikti, nes rinkoje vis tiek liks perteklius dėl gero, kaip tikimasi, derliaus Azijos šalyse. Tačiau ir tai gali keistis.

Meteorologai vis garsiau ima kalbėti apie El Nino sugrįžimą. Šie pokyčiai pasikartoja kas kelerius metus ir vis labiau tikėtina, kad kitąmet El Nino vėl smogs. Jei taip nutiks, sausesni orai cukranendrių auginimo regionuose Azijoje turėtų neigiamos įtakos derliui po vienerių ar dvejų metų.

Apskritai žaliavų kaina istoriškai juda cikliškai dėl rinkoje veikiančių paklausos ir pasiūlos dėsnių. Taigi žema žaliavos kaina sumažina jos pasiūlą rinkoje, o tai savo ruožtu vėl paskatina kainos kilimą. Tad nors artimiausiais mėnesiais cukraus kaina veikiausiai vis dar primins smaližiaus sapną ir bus istoriškai žema, šis periodas artėja prie pabaigos: kaina neturėtų tapti žemesnė negu rugpjūtį.

Dar vienas trukdis norint pasiekti Šiaurės šalių gerovės lygį Baltijos valstybėms gali būti ir senkantis Europos Sąjungos (ES) struktūrinės paramos šaltinis. Pastaruosius keturiolika metų didelė dalis investicijų į infrastruktūrą mus pasiekdavo būtent iš čia, tačiau paramai mažėjant, vis daugiau turėsime padaryti patys, nes ekonomikos ir gyvenimo lygio šalyje pakylėti be investicijų neįmanoma.

Galima įžvelgti kelis pagrindinius slenksčius, priklausančius ne nuo išorės aplinkybių, tokių kaip ES fondų parama, bet pačių valstybių. Tikėtina, kad šiuos slenksčius įveikus, gerovės augimo greitkeliu galėtume judėti greičiau.

Trys slenksčiai Baltijos valstybėms

Pirmasis slenkstis – tai mūsų šalių ūkio struktūra. Pavyzdžiui, Lietuvoje apie trečdalį bendrojo vidaus produkto sukuria palyginti žemą pridėtinę vertę teikiantys sektoriai, tokie kaip prekyba, transportas, apgyvendinimo ir maitinimo paslaugos. Į tyrimus ir plėtrą Lietuvoje, kaip ir likusiose dviejose Baltijos valstybėse, investuojama nenoriai: pagal tyrimams ir plėtrai tenkančią BVP dalį trigubai atsiliekame nuo Švedijos ir Suomijos, nekalbant apie tokias šalis kaip Pietų Korėja.

Pasaulio ekonomikos forumo konkurencingumo tyrimo duomenys rodo šio iššūkio šaknis. Nors mokesčių dydis, finansų rinkų išsivystymo lygis, valstybės aparato veiksmingumas įvardijami tarp labiausiai verslo plėtrai trukdančių veiksnių, aukštais verslo išmanumo bei inovatyvumo indeksais taip pat negalime pasigirti. Tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje jie toli atsilieka nuo Švedijos ir Suomijos. Tokiomis aplinkybėmis neverta stebėtis, kad mūsų šalies eksportas grindžiamas daugiausiai žemomis technologijomis kuriamomis, taigi ir palyginti mažesnės pridėtinės vertės, prekėmis bei paslaugomis.

Siekiant įveikti šį slenkstį, svarbus vaidmuo tenka tiek pačiam verslui, tiek ir valstybei. Inovacijų skatinimas, plėtrai būtinų finansinių šaltinių prieinamumo, ypač smulkiajam ir vidutiniam verslui, didinimas galėtų šalies ūkio raidai padėti perjungti aukštesnę pavarą.

Konkurencingumo variklis – kvalifikuota darbo jėga

Be abejo, aukštą pridėtinę vertę kuriančiam verslui būtini tinkamos kvalifikacijos darbuotojai. Čia priartėjame prie antrojo slenksčio: švietimo. Švedija ir Suomija tame pačiame konkurencingumo indekse užima lyderių pozicijas tiek pagal pradinio ugdymo, tiek aukštojo mokslo kokybę. Apie dešimtį abiejų šalių aukštųjų mokyklų patenka į geriausiųjų pasaulio universitetų 500-uką. Lietuvoje kol kas vienintelis Vilniaus universitetas patenka į šią pasaulio elito grupę.

Iššūkis ir tai, kad Lietuvos aukštosiose mokyklose vis dar parengiama gerokai daugiau verslo vadybos ir teisės specialistų, tačiau IT specialistų parengimu nuo Suomijos ir Švedijos gerokai atsiliekame. Pažymėtina, kad profesines ir aukštąsias mokyklas baigusių studentų santykiu taip pat esame vieni paskutinių ES.

Kartu su SEB banko ekonomistais kitose Baltijos šalyse pastebime, kad visuomenėje tebėra gajus praėjusio amžiaus palikimas, kuomet, žlungant pramonei, nemaža dalis verslių žmonių rinkosi būti prekybininkais, bet ne gamintojais. Taigi siekiant spartesnės ūkio raidos ir šalies konkurencingumo augimo, pirmiausia būtina atsigręžti į švietimą ir jo kokybę, skatinti siekti išsilavinimo, būtino aukštos pridėtinės vertės prekėms ir paslaugoms.

Paskata už Skandinavijos šalių gaminius mokėti daugiau

Trečiasis slenkstis, kurį įveikti galima šiek tiek greičiau ir paprasčiau, tai Baltijos šalių žinomumas ir įvaizdis, sukuriantis savotiškas stiklines lubas. Nors Estijos IT bendrovės ir specialistai pasaulinėje bendruomenėje yra išsikovoję pripažinimą, lygiai kaip ir Lietuvos lazerių ar biotechnologijų specialistai, statistinis pirkėjas veikiausiai bus pasiruošęs mokėti daugiau už Skandinavijos, o ne Baltijos šalių sukurtą gaminį vien todėl, kad šios Šiaurės šalys jam pirmiausiai asocijuojasi su aukštesne kokybe ir stilingu dizainu.

Verslui sunku tikėtis augti neturint tarptautinėje rinkoje pripažįstamų prekių ženklų. Nedidelėms Baltijos šalims, kur gyventojų mažėja, tai dar vienas rimtas iššūkis. Todėl šių dienų verslininkai turėti rūpintis ne vien tik prekių ar paslaugos kokybe, bet taip pat planuoti investicijas rinkodarai ir išskirtiniam gaminių dizainui, kuris neretai padeda tą pačią prekę parduoti gerokai aukštesne kaina. Kol kas Lietuvos BVP dalis, tenkanti investicijoms į intelektinę nuosavybę, trigubai atsilieka nuo Švedijos ir kone dvigubai – nuo Suomijos. Taigi norint spurtuoti, svarbu investuoti.

Skandinavijos šalių, į kurias lygiuojamės, gerovę prisivyti gali trukti dešimtmečius, juolab, kad nei tų šalių, nei Baltijos valstybių ekonomika nekyla tiesia kreive į viršų. Tačiau tai įmanoma, lygiai kaip ir prasiveržti pro stiklines lubas. Tik tam reikia nuoseklių valstybės ir verslo pastangų, gerų idėjų, o svarbiausia – ambicijų. Žinodami, kad jų nestokoja visos trys Baltijos valstybės, ateityje galime tikėtis ir geresnių prognozių.

Štai prieš du mėnesius Trišalės tarybos posėdyje buvo sutarta, kad nuo 2019 metų minimalią mėnesio algą (MMA) reikėtų didinti nuo 400 eurų iki 420 eurų. Tai sudarytų apie 47 proc. dabartinio vidutinio darbo užmokesčio (VDU). Aiškus ir konkretus žingsnis, kuris padėtų sparčiau didinti atlyginimus, mažinti šešėlinę ekonomiką bei didinti mokesčių surinkimą į biudžetą.

Tačiau vėliau prasidėjo vilkinimo procesas ir net toks neradikalus sprendimas įstrigo stiklainyje. Nuomonės išsiskyrė, nes darbdavių atstovai palaikė 420 eurų dydį, o darbuotojai – 450 eurų. Tuomet suspenduotas sprendimas buvo gausiai užlietas procedūrų ir nustatytų tvarkų, reglamentų marinatu.

Kol kas faktas yra tai, kad Trišalė taryba dėl minimalios algos nepriėmė jokio sprendimo, Vyriausybei pateikė atskirąsias nuomones, nors pagal reglamentą tai turėjo padaryti iki birželio 15 dienos. Po to Vyriausybė galėjo priimti savo sprendimą, tačiau to irgi nepadarė – grąžino klausimą svarstyti tarybai.

Interesų ir nepasitikėjimo įkaitai

Kažkodėl Trišalėje taryboje žlugęs mėginimas susitarti dėl 2019 metais taikytino minimalios mėnesio algos dydžio visiškai nenustebino. Pati Trišalė taryba kaip interesų koordinavimo institucija čia niekuo dėta – Europoje matome daug pavyzdžių, kuomet valdžios, profsąjungų ir darbdavių atstovai puikiausiai sutaria dėl principinių dalykų. Tai patvirtina daugelyje Europos Sąjungos (ES) valstybių palaipsniui augantis vidutinis darbo užmokestis, nors pagal Phillipso kreivės teoriją galima būtų tikėtis ir spartesnio jo didėjimo, kadangi nedarbo lygis yra istoriškai žemas.

Trišalė taryba primena Abiejų Tautų Respublikos Seimą, kuriame vienas toks bajoras Čičinskas gali sušukti „neleisiu!“ ir sprendimų priėmimo procesą ištinka koma.

Deja, Lietuvoje bendradarbiavimą apsunkina totalinis vienų interesų grupių nepasitikėjimas kitomis. Profsąjungos įtaria darbdavius suokalbiu su valdžia už jų nugarų, darbdaviai kaltina samdomųjų darbuotojų organizacijas ekonominės realybės nepaisymu ir pernelyg dideliu reikalavimų apetitu, valdžia nenori pyktis su verslu, bet taip pat priversta galvoti ir apie rinkimus...

Trišalė taryba primena Abiejų Tautų Respublikos Seimą, kuriame vienas toks bajoras Čičinskas gali sušukti „neleisiu!“ ir sprendimų priėmimo procesą ištinka koma. Tada reikalas perkeliamas į Vyriausybę, kuri imasi skelbti galutinį MMA verdiktą. Tačiau juk Trišalė taryba ir buvo sugalvota kaip būdas išvengti sprendimo priėmimo biurokratizavimo ir politizavimo!

Didesnė alga suplėšytų vokelius

Prieš Trišalei tarybai patiriant fiasko dėtos viltys, kad MMA susiejimas su vidutiniu darbo užmokesčiu ir „objektyvaus“ procento (nesvarbu ar 47,3 proc., ar 50 proc.) nustatymas išspręstų skirtingų požiūrių susikirtimo problemą. Beliktų tik sulaukti Statistikos departamento apskaičiuoto vidutinio darbo užmokesčio ir patvirtinti vienintelį bei teisingą MMA dydį. Nepavyko... Ginčas tiesiog persikėlė į kitą areną – ką įtraukti, o ko neįtraukti į vidutinio darbo užmokesčio rodiklį, ar skaičiuoti MMA į priekį, ar atgal, t. y. pagal ateinančiais metais prognozuojamą VDU, o gal pagal šių metų ar net pernykštį VDU. Ir taip be pabaigos!

Mano nuomone, tas MMA procentas nuo vidutinio darbo užmokesčio apskritai pernelyg mistifikuojamas. Dažnokai skundžiamės, kad Lietuvos šešėlinė ekonomika yra viena iš didžiausių visoje ES, o atlyginimai vokeliuose sudaro trečdalį ar net 40 proc. viso darbo užmokesčio fondo. Deja, šį teiginį visiškai pamirštame diskutuodami dėl MMA. Jeigu iš tikrųjų yra taip, vadinasi, tikrasis atlyginimas yra gerokai didesnis negu Statistikos departamento skelbtasis, todėl ir MMA procentas nuo VDU turėtų būti kur kas didesnis! Juk minimali mėnesio alga yra ta, kurią darbdavys privalo mokėti neišsisukinėdamas, o faktinį atlyginimą sudaro oficiali ir šešėlinė dalis.

Sakote, tokiu atveju nukentėtų tie, kurie visą algą moka ne vokeliais? Taip, bet juk dėl to šešėlinės ekonomikos egzistavimo faktas nenustoja galios? Be to, giliau patyrinėjus, veikiausiai išsiaiškintume ir tendenciją, kad mokantys darbo užmokestį „baltai“ dažniausiai moka ir didesnius negu minimalius atlyginimus, t. y. jiems MMA reguliavimas nėra problema.

Kiek realiai turėtų augti alga?

Lietuva pagal MMA yra priešpaskutinėje vietoje Europoje. Sujungusi darbdavio ir darbuotojo socialinio draudimo įmokas mus pralenkė net Rumunija. Estijoje alga siekia 500 eurų, Lenkijoje – apie 490 eurų, o kitoje kaimynėje Latvijoje – 430 eurų.

Kuriant orumo ekonomiką, kartu su kylančiomis kainomis turi kilti ir atlyginimai. Šiuo metu yra sudėtinga visiškai pažaboti kainų didėjimą, todėl darbo užmokestis ir kitos pajamos turi žygiuoti žingsniu priekyje, o ne įkandin. Juk gyvename augančios, o ne recesijos kamuojamos ekonomikos šalyje. MMA kėlimas yra viena iš pajamų didinimo priemonių. Solidžius atlyginimus gaunantys sostinės specialistai papildomų 30 eurų galbūt ir nepajustų, tačiau regionuose, kur gyvena daug mažas pajamas gaunančių žmonių, tai būtų didelė paspirtis.

„Baltai“, o ne vokelyje mokami atlyginimai galėtų paskatinti daugelį ekonomikos sektorių, ypač tuos, kurie veikia vien vidaus rinkoje. Kartu valstybės biudžetą pasiektų daugiau gyventojų pajamų mokesčio įplaukų, „Sodrą“ – draudimo įmokų. Atitinkamai atsirastų galimybė daugiau lėšų skirti pensijoms, gydytojų, mokytojų atlyginimams didinti.