Regis, pati teatro esmė – gyvas buvimas čia ir dabar, energijų tarp žiūrovų ir aktorių kaita, gebėjimas įžiūrėti kiekvieną vaidinančiojo raukšlelę ar prakaito lašą, tačiau jei spektaklis iš tiesų įtraukia, nejučiomis pasimiršta ir išnyksta ekrano bei vaidinimo atskirtis, pasijauti tartum būtum teatro salėje, nes tai, kas vyksta scenoje, – tikra, eklektiška, gyva, įdomu, ir net online būdu aktoriai vaidina taip, tarsi salė būtų pilna žiūrovų. Tokia buvo režisieriaus Antano Obscarsko "Batsiuvių" virtualioji premjera.
Pjesės tekstas tituluojamas kaip nepastatomas teatro scenoje, o pačiam režisieriui ją įveikti užtruko pusantro mėnesio. Tad kaip A.Obscarskas su kūrybine komanda interpretavo itin ekstravagantišką XX a. tekstą, kad jis nuskambėtų įdomiai ir perskaitomai šių dienų žmogui? Pats režisierius teigia: "Kam mokyti tuos žmones? Atsibodo. Padarykim kažką tiesiog įdomaus."
Nėra aiškios tekstinės linijos bei priežasties ir pasekmės ryšio, kaip ir nėra nuoseklaus naratyvo.
Tuštumos ir prasmės
Spektaklio pavadinimas, regis, nurodo į aiškią tematiką – batsiuviai, jų gyvenimas ir amatas. Tačiau spektaklis toli gražu ne apie batų siuvėjus; tai tik priedanga atskleisti aštrias ir gilias temas: nuo politikos, metafizinio žmogaus būvio iki viską apimančio geidulio ir viską keičiančių revoliucijų.
Batsiuviai nelabai nori dirbti, o kam? Juk vis tiek kažkur Kinijoje batai bus pagaminti. Nėra darbo, batų siūti nebereikia, tad juos apima nuobodulys, o iš nuobodulio kyla revoliucijos troškimas ir siekis paimti valdžią į savo rankas. Kas įvyksta tada, kai savo vietomis apsikeičia dirbantieji ir valdantieji? Ar situacija pasaulyje tampa geresnė, o gal viskas tik dar labiau pablogėja?
Svarbią vietą "Batsiuviuose" užima geismo tema – ar tai būtų moters, ar darbo troškimas, ar kažko kito, tačiau visuomet tai neišsipildymai, o galiausiai gimsta nepasitenkinimas. Itin aštriai išreiškiamas nepasitenkinimas žmonija ir savo asmeniniu būviu, narstomos XX a. dvasinės ligos bei dar tik būsimo blogio temos. Tad pasitelkus paprastą tematiką – batsiuvius, kalbama apie tai, kas anaiptol nepaprasta. Galima surasti sąsajų su šių dienų aktualijomis: vis daugiau nuobodulio, mažiau darbo, gausu nepasitenkinimo ir vidinės stagnacijos. Kyla klausimas, o jei dabar kiltų revoliucija – kokia ji būtų?
Teksto klampumas
Aptariant spektaklį, daugiausia norisi kalbėti apie tekstą. Vis dėlto ši drama įvardijama kaip nepastatoma teatre būtent dėl klampaus, sunkiai įkandamo literatūrinio stiliaus. Ir pats režisierius tikina, kad tekstas itin sudėtingas, tačiau tikisi, jog žiūrovai į jį įsiklausys: "Žiūrovams, kurie žiūrės tiesioginę spektaklio transliaciją, o vėliau – spektaklį, linkiu įsiklausyti į Witkacy teksto grožį. Jis mane kiekvieną dieną nustebina."
Paėmęs Witkacy pjesę į rankas suvoki, kodėl režisieriui taip ilgai užtruko ją perskaityti, – tai ne dėl didelės apimties ar veikėjų gausos, ne dėl nuobodaus statiškumo, o dėl pačios pjesės nelogiškumo, aštrumo, painumo ir žodžių sudėtingumo. Pjesėje gausu naujadarų, pavyzdžiui: "kad jį šuvapurtis suterbeliotų perpendikuliariškai", arba sudėtingų išsireiškimų: "apgaulingo mūsų žarnų viduje sukirpimo kompromisinės luošės – komunistuojančios, ne visai buržuiniškos lervantinos, nevikriai slydinėjančios ant demokratiškai nuzulintų parketų". Skaitant tenka dažnai stabtelėti ir bandyti suvokti žodžių prasmę. "Batsiuviai" tikrai nėra skaitinys prieš miegą, gal dėl to Witkacy pjesė taip retai statoma teatro scenoje.
Režisierius nesivadovauja Witkacy remarkomis ir nepasirenka lengviausio kelio – statyti taip, kaip nurodyta pjesėje. Jis sukuria šiuolaikišką, savaip interpretuotą dramos variantą.
Išskirtinai reikėtų atkreipti dėmesį į dramaturgo Lauryno Adomaičio indėlį, kad šis spektaklis nuskambėtų taip, kaip nuskamba. Tekstas kupiūruotas, supaprastintas, nemaža dalis iš Witkacy pjesės išimta, pagrindiniai akcentai sudėlioti kuo aiškiau ir suprantamiau žiūrovui (nors net ir po to pjesė liko sunkiai perkandama). Taip pat įterpiami aktorių pasisakymai "į kamerą", kurie išreiškiami šiuolaikine, kasdiene kalba.
Režisierius teigia, kad tekstas tikrai nelengvai perskaitomas ir reikėjo paieškoti lengvesnės paprastesnės perskaitymo formos: "Batsiuvių" autorius pasižymėjo labai ekstravagantiška kalba. Sakydavo "aš tave myliu", bet apipindavo įvairiais posakiais, kurie tą esminę frazę paslėpdavo. Sudėtingiausia – tai darbuotis su aktoriais ir surasti tą lengvą kalbėjimo formą."
Stambiu planu
Spektaklyje paliesta tiek daug temų ir egzistuoja tokia galybė poteksčių ir intertekstų, kad kartais sunku susigaudyti ir susikaupti trims valandoms ekstravagantiškos žodinės raiškos. Šį kūrinį galima įvardyti kaip itin eklektišką, ir tai aktualu šių dienų visuomenei – juk ir dabartis nėra vienpusė ar vienbriaunė.
Aktorius galima įvardyti kaip atlikėjus: spektaklis reikalauja performatyvumo – gebėjimo šokti, dainuoti, atsiriboti nuo personažo ir būti pačiais savimi. Aktorių vaidmenys labai natūralūs, nedramatizuoti, neperspausti, nėra tradiciniam teatrui būdingos pompastikos elementų. Naudojama brechtiška vaidyba, atsiribojant nuo savo vaidmens, ir taip išsklaidoma teatrinė iliuzija, tarp fiktyvaus veikėjo ir aktoriaus atsiranda distancija. Tai padaroma pasitelkiant kamerą (kino kameros operatorė Aistė Zabotkaitė) – kartais sugrįžtama į save, kaip žmogų, ar kaip televizijos laidos dalyvį. Imituojama kino estetika ir dėl to kai kurios scenos pateikiamos stambiu planu bei akcentuojama, kur nukreipti dėmesį ir kada įsiklausyti į veikėjų dialogus ar, greičiau, monologus.
Norisi atkreipti dėmesį į Sauliaus Čiučelio (prokuroro Roberto Skurvio vaidmuo) kaip aktoriaus brandą ir pastebėti, kad jo vaidmuo itin įtikinantis, kuriamas ne per fizinę plastiką, o per psichologinius niuansus. Per psichologiją perteikiamas personažo charakteris, jo aistros ir troškimai. Pagrindinė S.Čiučelio personažo gyvenimo siekiamybė – kunigaikštienė. Jis jaučia didžiulį geismą, kaip pats teigia: "Viskas dėl to gryno geidulio." Ir tas suvaldytas geidulys puikiai atsiskleidžia per aktoriaus talentą – juk nelengva parodyti nežemišką geismą nesiplėšant scenoje, o veikiant per žodį, mimiką, tonaciją.
Kitas stiprus vaidmuo – scenos senbuvio Gyčio Ivanausko, kuris įkūnijo Sejataną Tempę, savo vaidmenyje panaudodamas aktoriui būdingą plastiškumą ir choreografinius elementus.
Pameistriai – Deividas Breivė ir Mantas Bendžius, tartum šalutiniai personažai. Net jų pačių pagrindinėse scenose per daug neatkreipiantys į save dėmesio ir neprikaustantys, kaip kad S.Čiučelio monologai.
Kunigaikštienę įkūnijusios Augustės Šimulynaitės vaidmuo taip pat giliai atmintin neįstrigo; regis, viskas atlikta taip, kaip reikia, tačiau norėjosi daugiau natūralumo ir įtikėjimo savo vaidmeniu, kaip moters, kuri vienu metu yra ir laisvabūdė, ir nepasiekiama. Tačiau vaidinti tuščiai salei – kažin ar lengva net ir patyrusiam aktoriui, o jei dar vaidinti pagal tokią kontroversišką pjesę, kurioje tarsi tyčiojamasi iš paties teatro...
Simbolių kontrastai
XX a. pjesė pritaikyta šioms dienoms, tai itin atskleidžia scenografija (Lauryna Liepaitė) ir kostiumai (Juozas Valenta) bei naudojama vaizdo kamera ir projekcijos. Šiuolaikiška batsiuvių darbo vieta, kurioje nėra jokių batų, tik įvairūs brėžiniai, nes tai labiau poilsio zona – jie čia susirinkę ne dirbti, o pramogauti, šnekėtis ir nuobodžiauti.
Scenoje dominuoja didžiulės odinės sofos, šventišką nuotaiką kuria ant stalelio padėtas tortas ir butelis stipraus gėrimo, o į šiuolaikinę populiariąją kultūrą nukreipia tokios nuorodos kaip "Coca Cola" skardinės. Aktorių apranga visai neprimena batsiuvių, ypač XX a., drabužių – ji paprasta, gal tik batams skirtas didesnis dėmesys. Scenografijos ir kostiumų kasdieniškumas – tai tarsi priešprieša klampiam ir sudėtingam tekstui, o tai padeda lengviau susitelkti ne į tai, kas rodoma, o į tai, kas sakoma.
Pjesėje atsisakyta dramos žanrui būdingų pagrindinių taisyklių: tekstas dekonstruotas, neegzistuoja įprastinis sceninis dialogas, tarp veikėjų vyrauja tarpusavio nesusišnekėjimas, dominuoja alogiškas, nerišlus dialogas. Nėra aiškios tekstinės linijos bei priežasties ir pasekmės ryšio, kaip ir nėra nuoseklaus naratyvo. Siekiama ne pripažinti beprasmybę, o įsisąmoninti ją, kad nugalėtum. Visa tai itin būdinga absurdo dramaturgijai. Remiantis dramos teoretiku Martinu Esslinu, Witkacy yra vienas absurdo dramaturgijos pradininkų.
Absurdas ir ironija – vieni pagrindinių spektaklio elementų. Dominuoja lengvumo įspūdis, kurį sukuria muzika (kompozitorius Rolandas Venckys), šokių ir dainų intarpai, aktorių atsiribojimai nuo vaidmens ir gebėjimas į spektaklį pažvelgti su humoru. Keisčiausia, kad aktorių lūpomis tariamas itin sudėtingas tekstas skamba kažkaip lengvai ir natūraliai.
Geisti ir gauti
Niūrią pjesės nuotaiką ir tematiką režisierius su kūrybine komanda pateikė per ironijos prizmę. Šiuolaikiniam teatrui būdingas technologijų panaudojimas netapo išimtimi ir šiame spektaklyje. Per kamerą sukuriamas atsiribojimo įspūdis, tartum viskas nerimta, tai tik spektaklis, o aktoriai dalyvauja televizijos realybės šou, spektaklyje nuskamba frazė: "Reitingas šaus per lubas."
Viena absurdiškiausių scenų – komiška meilės scena tarp kunigaikštienės ir prokuroro. Skurvis kone viso spektaklio metu beprotiškai geidė šios aukštuomenės moters, viskas, ko jis siekė, buvo jos kūnas, nors tai ir kainuotų gyvybę. Skurvis: "O, pagunda, nepasiekiama savo bedugniu pašėlimu! Pirmas teisėtos valdžios neteisėtumas. (Staiga užriaumoja.) Išeik iš kalėjimo, metafizine beždžione! Kas bus, tas: pasimėgausiu kartelį, nors paskui ir turėčiau iš sielvarto mirti kaip nusikaltėliai."
Tačiau atėjus savo geismo ir troškimų įgyvendinimo momentui, viskas tampa absurdiška ir itin stagnatiška, vyrauja susikaustymas, nebelieka jokio malonumo, tik nusivylimas. Kai Skurvis gauna tai, ko siekė, to jam nebereikia: kai kažko ilgai siekiama, kartais nebe objektas tampa aistros varikliu, o pats siekimo momentas. Taip nutiko ir prokurorui, susikūrusiam geidulingą kunigaikštienės iliuziją. Pagaliau ją gavęs nusivilia, ir ji nepatenkina jo įaudrintos fantazijos.
Greičiausiai po "Batsiuvių" premjeros bus tokių, kurie iki galo nesuprato spektaklio ir įvardYs jį kaip alogiškų minčių ir vaizdų kratinį, tačiau kažin, ar viską suprasti šiame bendrame NKDT ir teatro "Utopija" teatro kūrinyje išvis įmanoma; ir kažin, ar reikia. Vienas kitam prieštaraujantys vaizdiniai ir teksto tarpusavio ryšio nebuvimas, personažų nevienpusiškumas, aiškaus naratyvo ir laiko linijos stoka – visa tai spektaklyje egzistuoja ir racionalioms šių dienų žmogaus smegenims trukdo įsisavinti esmę. Tačiau gal esmė ir yra ta, kad plačiau ir atviriau mąstytume? Kad kurtume patys, o ne pasiimtume jau iki galo sukurtą gryną produktą? Kaip kad batsiuviai nekuria batų, o juos pasiima iš Kinijos? O gal pakanka to, kad nors spektaklis ir alogiškas, tačiau įdomus?
Norisi pastebėti, kad režisierius A.Obcarskas dar neturi gausaus režisuotų spektaklių bagažo, tačiau su "Batsiuviais" jau užmezgė intrigą ir įrodė, kad net patį sudėtingiausią tekstą galima pastatyti teatro scenoje suprantama kalba. O toliau norisi spėlioti, kas dar jo laukia kūrybiniame kelyje ir ką dar įdomaus jis pasiūlys teatro žiūrovui?
