Konservatoriai, praradę savo bastioną Kauną, seniai puoselėja ambicijas užimti Vilnių. Tai yra natūralus politinis siekis. Sostinėje dabar telkiasi dauguma konservatorių rinkėjų, be to, didžiausio šalies miesto ir vieno iš svarbiausių ekonomikos variklių kontrolė – reikšmingas svertas nacionalinėje politikoje.

Pagrindinis kliuvinys – Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Ir jam jau teko atlaikyti puolimą: viskas prasidėjo nuo Liberalų sąjūdžio skandalo, o vėliau persikėlė į Vilniaus miesto tarybą. Tikėtina, kad panašių akcijų prieš R.Šimašių bus ir daugiau, nes konservatoriai politines technologijas yra įvaldę puikiai.

Bet kuo čia dėtas M.Majauskas? Jis buvo konservatorių kandidatu į Vilniaus merus per praėjusius rinkimus. Nieko doro nepešė, bet tada iš jo nebuvo tikimasi daug. Iš anksto buvo aišku, kad dėl sostinės mero krėslo rungsis buvęs meras Artūras Zuokas ir R.Šimašius. Šiandien padėtis – kitokia; jeigu konservatoriai nori Vilniaus, o jie jo nori, nes kitur nėra populiarūs, partija negali sau leisti į kandidatus skirti santykinai silpno kandidato.

Didžioji intriga yra tai, ar M.Majauskas pripažino, kad yra silpnas, ir ar jis nusilenkė partijos valiai? Galbūt ne? Todėl konservatorių politiniai technologai nutarė, kad teks patraukti šį ambicingą politiką iš kelio ir užleisti kelią, pavyzdžiui, Ingridai Šimonytei, turinčiai realių galimybių nurungti R.Šimašių.

Kritikai, žinoma, sakys, kad patys konservatoriai nukentėjo nuo šio #metoo. Tiesa. Bet, kaip sakoma, svarbiau yra laimėti karą, o ne mūšį. Be to, laiko atgauti populiarumą konservatoriams dar yra sočiai.

Šią teoriją patvirtins (arba paneigs) tolesni konservatorių veiksmai: jei jie užims kategorišką poziciją M.Majausko atžvilgiu, sieks nuo jo atsiriboti, bus aišku, kad politikas tebuvo paaukotas pėstininkas. Jeigu ne, tai tebus sąmokslo teorija.

Nors prekybos karai tarp JAV ir Europos – ne naujiena, pastaruoju metu tiek Vašingtonas, tiek Briuselis svaidosi labai rimtais įspėjimais. ES grasina, kad jeigu Amerika muitais gins savo gamintojus ir rinką, tai ji esą atsakys tuo pačiu. Maža to, Briuselis, atrodo, planuoja bausti tas valstijas, kurios palaikė D.Trumpą rinkimuose.

Beje, tai ne pirmas kartas, kai ES ir JAV interesai susikerta. Pavyzdžiui, dėl Irano europiečiai laikosi nuosaikios pozicijos, jie nelinkę palaikyti režimo kaitos politikos. Amerikiečių tonas – griežtesnis. Tai galima paaiškinti žvelgiant per ekonominę prizmę: Europos gamintojai, persisotinus Rytų Europos rinkai, siekia prieigos prie naujų rinkų, tokių kaip Irano. Be kita ko, gamybai plėtoti reikia energetinių išteklių. JAV būtų linkusios Irane matyti gerokai palankesnį sau režimą, idealiausiu atveju – marionetinį. Maždaug tokį, koks buvo Irane iki Islamo revoliucijos. Tai ne tik leistų Vašingtonui įtvirtinti įtaką išteklių turtingame Vidurio Rytų regione, taigi ir globalioje erdvėje, bet ir riboti Kinijos ekonominį bei technologinį augimą. (Iranas – vienas iš pagrindinių energetinių išteklių tiekėjų Kinijai). Beje, analogiška situacija yra ir su Rusija: tol, kol Maskva aprūpina ES dujomis ir nafta, tol ji patirs Vašingtono spaudimą.

Nesiplėtojant, kaip ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą, taip ir dabar didžiosios pasaulio galios varžosi dėl įtakos Trečiojo pasaulio šalyse. Žinoma, ši jų kova nesibaigs tiesioginiu kariniu susidūrimu, nes atominę bombą turinčios šalys nekariauja tarpusavyje. Vis dėlto periferijoje – Vidurio Azijoje, Vidurio Rytuose, Afrikoje ir Lotynų Amerikoje – neramumų bus daug.

Rusijos ekonomika nedemonstruoja didelio augimo, pragyvenimo lygis, išskyrus galbūt Maskvą ir Sankt Peterburgą, negerėja, be to, didžiausia pasaulio valstybė ir toliau išlieka viena didžiausių energetinių išteklių eksportuotojų pasaulyje. Daug dėmesio Rusijos viešojoje erdvėje skiriama įvairiems geopolitiniams klausimams gvildenti: nuo Sirijos, Rytų Ukrainos iki santykių su Vakarais. Retai iš esmės diskutuojama apie ekonominę perspektyvą. Pavyzdžiui, kaip diversifikuoti ekonomiką, atsisakant ydingos priklausomybės nuo naftos ir dujų eksporto, kaip ir kokias technologijas bei gamybą reikėtų vystyti, kuo Rusija gali būti patraukli užsienio investuotojams ir t. t.

Pasaulio ekonominėje sistemoje Rusija ir toliau atlieka viso labo išteklių tiekėjos vaidmenį ir, atrodo, didelių ambicijų ką nors keisti neturi.

Tačiau keistis reikės – Rusija yra per didelė, per įvairi, kad dabartinis status quo tenkintų. Jau dabar nemažai didžiųjų miestų gyventojų nebepalaiko režimo, o ateityje valdžios šalininkų gali sumažėti ir periferijoje. Sirijos, Krymo, Rytų Ukrainos nebepakaks elektoratui konsoliduoti.

V.Putinas turėjo galimybę pasitraukti, kai perleido valdžią Dmitrijui Medvedevui, tačiau jis to nepadarė – tapo antruoju Leonidu Brežnevu. O stovintis vanduo prarūgsta. Žinoma, jei politinis elitas turi ryžto vykdyti reikšmingas reformas, tokiu atveju stabilumas politikoje – būtinas. Bet ar V.Putinas ir jo aplinka tokių planų turi? Retrospektyviai žiūrint, galima tuo suabejoti.

Problema yra ir tai, kad Rusijoje nėra susiklostęs sklandus valdžios perdavimo mechanizmas, tad kyla klausimas, kaip bus po V.Putino? Ar Rusija nepanirs į chaosą?

Tai gali būti taktinis ėjimas – Šiaurės Korėja tiesiog siekia sušvelninti jai taikomas tarptautines sankcijas, ir tam yra būtinas dialogas su tarptautine bendrija. Pietų Korėjos parama būtų labai reikšminga. Kadangi Moon Jae-inas – diplomatines priemones akcentuojantis Pietų Korėjos lyderis, Pchenjanas atsisakė karingos retorikos. Gali būti ir taip, kad Kim Jong Unas, kaip aiškina kai kurie analitikai, gali siekti įvaryti pleištą tarp Seulo, Tokijo ir Vašingtono. Nors šis aljansas atrodo nepajudinamas, Pietų Korėjoje ir Japonijoje girdėti daug protesto balsų, ypač prieš tolesnę konflikto Korėjoje eskalaciją.

Kalbant apie strateginius tikslus, galbūt Šiaurės Korėjos lyderis planuoja santykių atšilimą, nes jo planuose yra Korėjų susivienijimas?

Žvelgiant iš ekonominės perspektyvos, Pchenjanas galėtų pasiūlyti Seului pigią ir disciplinuotą darbo jėgą, o Pietų Korėja – technologijas. Tai būtų abipusiškai naudingas sandoris. Tačiau Pietų Korėjos kapitalo įsigalėjimas Šiaurėje tiesiogiai grasintų Kimų dinastijos valdžiai. Ar Kim Jong Unas ir už jo stovinti nomenklatūra pasirengę ją atiduoti? Be to, kyla klausimas, ar susivienijimo planas susilauktų tarptautinės paramos? JAV vargiai yra suinteresuotos konflikto deeskalacija Korėjos pusiasalyje – tai įrodo ne tik karinga Vašingtono retorika, bet ir nuolatinis karinių raumenų demonstravimas. O ir Kinija šiuo metu laikosi itin atsargios tarptautinės politikos, tad ją, ko gero, taip pat tenkina status qou Korėjos pusiasalyje.

Laikas parodys, ką reiškia ši olimpinė diplomatija: ar siekiama trumpalaikių (taktinių), ar ilgalaikių (strateginių) tikslų.

Keista, kaip partijos, atsisakiusios valdžios ir praktiškai nebematomos viešojoje erdvėje, populiarumas gali augti! Nors iš tiesų nieko čia keisto: vadinamosios visuomenės apklausos seniai tapo indoktrinacijos instrumentu. Pavyzdžiui, šnekant apie prezidento rinkimus, visuomenei nuolat pristatomi tik tie patys tris kandidatai: bankininkas Gitanas Nausėda, premjeras Saulius Skvernelis ir Kauno meras Visvaldas Matijošaitis. Ar daugiau potencialių kandidatų nėra?

Susidaro įspūdis, kad sąmoningai formuojama nuomonė, jog tik šie trys politikai gali rungtis dėl S.Daukanto rūmų šeimininko posto.

Grįžtant prie G.Palucko socialdemokratų, pasitraukę iš koalicijos su "valstiečiais" ir paskelbę savąjį manifestą, jie daugiau nieko nenuveikė. Mažų mažiausiai turėjome matyti aktyvų socialdemokratų darbą su profsąjungomis, kitų kairiųjų idėjų siūlymą ir įgyvendinimą. Nieko nėra. Maža to, partijos viduje neseniai kilo konfliktas dėl galbūt neteisėtai panaudotų partijos lėšų, be to, paaiškėjo, kad partijos lyderio G.Palucko brolis Danas Paluckas 2002 m. buvo baustas Italijoje ir to neprisipažino Vyriausiajai rinkimų komisijai. Vėliau dar sekė išvedžiojimai, esą D.Paluckas nežinojo apie baustumą, o tai jau priminė absurdo teatrą.

Nėra jokių objektyvių kriterijų, kurie leistų galvoti, kad G.Palucko vadovaujamų socialdemokratų populiarumas auga. Maža to, ši partija net neturi ambicijų būti valdžioje ir tai puikiai įrodo sprendimas trauktis iš koalicijos su "valstiečiais". Nereikia būtų politologu, kad suvoktum, jog, be "valstiečių", G.Paluckas daugiau neturi su kuo formuoti koalicijos. Nebent tikėti, kad konservatoriai ir liberalai pritars kairuoliškam G.Palucko manifestui... Tačiau skamba daugiau nei juokingai.

Tad išvada paprasta: G.Palucko socialdemokratai tėra politinė torpeda, nutaikyta į "valstiečius".

Nuo 1918 iki 1920 m. Lietuvoje vyko Nepriklausomybės kovos – tuomečio ministro pirmininko Mykolo Sleževičiaus ir kitų valstybininkų pastangomis iš savanorių sudaryta Lietuvos kariuomenė sugebėjo apginti nepriklausomybę. Neabejotinai, tai yra viena iš didžiausių Lietuvos kariuomenės pergalių, prilygstanti pergalėms Žalgirio ar Salaspilio mūšiuose. 1923 m. Lietuva įgyvendino kitą reikšmingą karinę operaciją – prijungė prie Lietuvos Klaipėdos kraštą. Ernesto Galvanausko vadovaujama Vyriausybė suvokė, kad tik kontroliuodama šį uostamiestį, valstybė gali būti ekonomiškai nepriklausoma ir stipri. Pagaliau, įgyvendinant Mykolo Krupavičiaus 1922 m. žemės reformą, kurios pagrindinis tikslas buvo išdalyti dvarams priklausiusią žemę bežemiams ir mažažemiams valstiečiams, šalyje pradėjo formuotis, o vėliau nuosekliai stiprėjo žemės ūkio sektorius – vienas svarbiausių tarpukario Lietuvos ekonomikos ramsčių.

1926 m. gruodį parlamentinę demokratiją pakeitė diktatūra – autoritarinis tautininkų režimas. Valstybė atitolo nuo žmonių, visi svarbiausi sprendimai buvo priimami siaurame nerinktų žmonių rate. Kitaip nei 1918–1920 m., kai Lietuvą gynė savanoriai, 1939–1940 m. Antano Smetonos režimas nebepasitikėjo net savo karininkais – nepriėmė sprendimo priešintis agresijai. Neturėjo tautininkai ir kitų politinių jėgų paramos: opozicija laukė režimo griūties, o tuo pasinaudojo išorės jėgos. Autoritarizmo laikotarpiu nukentėjo ir Lietuvos ūkis: nuo 1926 m. paspartėjo lietuvių emigracija į užsienį – nevykdant šalies industrializacijos, nediversifikuota agrarinė ekonomika vertė žmones ieškoti darbo užsienyje. Dėl oligopolijų įsigalėjimo 1935 m. vyko ūkininkų streikai Suvalkijoje ir Dzūkijoje, kuriuos A.Smetonos režimas brutaliai nuslopino. 1939 m. Lietuva atidavė nacistinei Vokietijai ir sunkiai iškovotą Klaipėdos kraštą.

Ne visi tarpukariu buvo didvyriai. Kuo daugiau demokratijos, tuo yra geriau.

Skaičiuojant galima atsižvelgti į du ekonominius rodiklius: 1. Valstybės bendrojo vidaus produkto (BVP) augimą; 2. BVP dalį, tenkančią vienam gyventojui. Tada, remiantis šiais duomenimis, palyginti Lietuvą su, pavyzdžiui, Danija – Vakarų Europos valstybe, kurią, mūsų ekonomistų teigimu, "išlaikydami esamą pagreitį" pasivysime po kiek daugiau nei dešimtmečio.

Lietuvos BVP pernai ūgtelėjo 3,9 proc., Danijos – apie 2 proc.; Lietuvoje BVP vienam gyventojui siekė maždaug 15 tūkst., skaičiuojant JAV doleriais, Danijoje – apie 50 tūkst. JAV dolerių. Uždavinio sąlyga tokia: kiek laiko (metų) prireiks Lietuvai (darant prielaidą, kad Lietuvos ekonomika kils tokiu tempu, kaip ir 2017 m., tad viršys Danijos ekonomikos augimą), kad, pagal BVP dalį, tenkančią vienam gyventojui, mes pasivytume danus?

Atlikus nesudėtingą matematinį skaičiavimą, kurį galėtų pakartoti kiekvienas dienraščio skaitytojas, gauname, kad Lietuva, žvelgiant į BVP dalį vienam gyventojui, Danijos lygį pasieks ne po kiek daugiau nei dešimtmečio, o tik po kelių. Ir tai, kaip teisingai pastebėjo minėti ekonomistai, tik tuo atveju, jeigu Lietuvos ekonomika augs panašiu tempu kaip 2017 m., t.y. sparčiau už Danijos. Akivaizdu, kad jei Lietuvos BVP kils lėčiau už Danijos, mes tik tolsime nuo tos šalies. (Beje, panašūs rezultatai gaunami palyginus ir kitas Vakarų Europos šalis su Lietuva.)

Deja, nei lietuvių ekonomistai, nei atsakingos valstybės institucijos neprognozuoja, kad Lietuvos ekonomika šiemet ar kitąmet augs sparčiau nei pernai. Ką jau kalbėti apie 2020 m., kai pamažu ims mažėti ES pinigų srautas.

Tad išvada būtų tokia: optimistiškos kalbos – gerai, tačiau vienintelis mokslinis argumentas – matematika.

Tragiška istorija

1076 m. istoriniuose šaltinuose pirmąsyk paminėtas Minskas kadaise priklausė ir Lietuvai. Besiplečiančios į Rytus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) dalimi miestas tapo dar XIII a.

XVI a. viduryje Minskas virto reikšmingu ekonominiu, kultūriniu ir religiniu jau Abiejų Tautų Respublikos (ATR) centru, o po antrojo ATR padalijimo (1793 m.) atiteko Rusijos imperijai. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, kaip ir kiti didieji Rusijos imperijos miestai, Minskas sparčiai augo, tačiau jo neaplenkė Pirmasis pasaulinis karas. Po karo, 1918 m. kovo 25 d., Minskas tapo nepriklausomybę paskelbusios Baltarusijos sostine, o 1919 m. – Baltarusijos Sovietų Socialistinės Respublikos (SSR) sostine.

Minskas itin smarkiai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais. 1941 m. prasidėjus nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, miestas tapo vienu svarbiausių vokiečių taikinių. Nacių okupacijos metais – Ostlando Reichkomisariato administraciniu centru. Tuo metu buvo vykdomos brutalios represijos – žudomi vietos gyventojai, buvo įkurtas vienas didžiausių žydų getų. Jame okupacijos metais gyveno apie 100 tūkst. žydų. Didelė dalis jų vėliau buvo nužudyti.

1942 m. Minskas tapo vienu svarbiausių partizaninio pasipriešinimo prieš nacistinę Vokietiją centrų. Už tai 1974 m. miestas gavo Miesto didvyrio titulą.

1944 m. Raudonajai armijai išvadavus Minską, padėtis mieste buvo labai sunki: net 80 proc. miesto buvo sulyginta su žeme – vokiečiai sunaikino daug infrastruktūros, gamyklų, administracinių pastatų ir t.t., o gyventojų skaičius sumažėjo nuo prieš karą buvusių 300 tūkst. iki 50 tūkst.

Stalinistinis paveldas

Didžiuliai sugriovimai lėmė, kad po karo nuspręsta Minsko neberekonstruoti, kaip tai buvo daroma Varšuvoje, o perstatyti.

Baltarusiai didžiuojasi Minsko architektūriniu paveldu – norėtų įtraukti Nepriklausomybės prospektą į UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą.

Būtent stalinistinis architektūros stilius dominuoja Minsko širdimi vadinamame Nepriklausomybės prospekte. Daugelis pastatų – puikiai išsilaikę. Matyt, kruopščiai prižiūrimi. Išties sunku rasti pastatą, kurio fasadas būtų sutrūnijęs, purvinas, ištepliotas, kurio langų rėmai būtų skirtingų spalvų, o autentiškos paradinės durys pakeistos kokiomis nors pigiomis plastikinėmis. Ir taip yra ne tik turistų lankomose vietose, o visoje centrinėje miesto dalyje.

Baltarusiai didžiuojasi Minsko architektūriniu paveldu – norėtų įtraukti Nepriklausomybės prospektą į UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą.

Beje, šis 15 km ir 300 m ilgio prospektas – viena ilgiausių gatvių Europoje. Prasideda jis prie Nepriklausomybės aikštės, kuri anksčiau vadinosi Lenino aikšte. Joje stovi bolševikų lyderio Vladimiro Lenino paminklas. Už jo – Vyriausybės ir parlamento rūmai, tiesa, statyti dar prieš Antrąjį pasaulinį karą ir atlaikę visas negandas. Greta rūmų – 1905–1910 m. turtingų baltarusių Vainilovičių šeimos užsakymu pastatyta vadinamoji Raudonoji bažnyčia (Šv.Simono ir šv.Elenos bažnyčia).

Nepriklausomybės aikštė – taip pat viena didžiausių Europoje. Po ja įsikūręs didelis prekybos centras. Ten galima ir kavos išgerti, ir pavalgyti, ir po parduotuves pasižvalgyti. Iki aikštės patogiausia atvykti metro. Stotis, kurioje reikėtų išlipti, vadinasi "Lenino aikštė" ("Plošča Lienina"). Jos centre – monumentas, kurio viršuje pavaizduotas kūjis ir pjautuvas. Sunku jo nepastebėti.

Viešasis transportas

Minsko metro sistema, kurios statyba prasidėjo 1984 m., verta atskiro pasakojimo. Nesiplečiant reikėtų pasakyti, kad šiuo metu veikia dvi metro linijos: raudonoji ("Autazavodskaja") ir mėlynoji ("Maskovskaja"). Bendras metro ilgis – 37,3 km, stočių skaičius – 29. Raudonoji metro linija driekiasi iš šiaurės vakarų į pietryčius, mėlynoji – iš šiaurės rytų į pietvakarius. Remiantis statistika, per dieną metro perveža beveik milijoną minskiečių. Tuo ir plika akimi gali įsitikinti: piko metu metro traukiniai, nors važiuoja kas 2–3 min., yra pilni žmonių.

Faktiškai kiekvienas šio didžiulio miesto, kuriame gyvena beveik 2 mln. gyventojų, mikrorajonas yra pasiekiamas metro, o jeigu metro stotis yra tolėliau, galima vykti autobusu, troleibusu ir tramvajumi. Centrinėje geležinkelio stotyje galima persėsti į priemiestinius ar regioninius traukinius, kurie nuveš į priemiesčius.

Minsko viešojo transporto sistema – puikiai išplėtota, moderni, greita, nenusileidžia Vakarų Europos didmiesčiams.

Nestebina, kad daugelis minskiečių mielau renkasi kelionę viešuoju transportu, o ne nuosavu automobiliu. Nors, tiesą sakant, transporto spūsčių yra, nepaisant to, kad gatvės Minske – itin plačios.

Viešojo transporto bilietų kainos nesikandžioja – už vieną kelionę bet kuria transporto priemone teks pakloti 60 Baltarusijos rublio centų, taigi maždaug 25 euro centus.

Beje, daugelis prekių ir paslaugų Minske – maždaug perpus pigesnės nei Lietuvoje. Tad, net ir neturint didelio biudžeto, skaičiuoti kiekvieno cento nereikia. Užtai reikėtų šiek tiek pasimokyti rusų kalbos, nes ne visur gali būti suprastas ir ne viską suprasi pats.

Kadangi Minskas plečiasi, metro linijos ilgėja. Naujausias stotis – "Malinavka" – atvėrė duris 2014 m. Planuojama, kad ateityje tiek mėlynoji, tiek ir raudonoji linija bus plečiamos. Be to, statoma ir trečioji (žalioji) metro linija, kuri per miesto centrą turėtų driektis iš pietų į šiaurės rytus.

Šiuo metu veikiančios Minsko metro linijos susikerta šalia Spalio aikštės, ties metro stotimis "Kastryčnickaja" (arba Spalio) ir "Kupalavskaja". Beje, "Kastryčnickaja" stotyje 2011 m. nugriaudėjo sprogimas, kurio metu žuvo penkiolika žmonių, dar beveik 200 buvo sužeisti. Apie šią tragediją primena atminimo lenta žuvusiesiems ties įėjimu į stotį.

Architektūros šedevrai

Tarp įdomiausių Nepriklausomybės prospekte esančių objektų – Valstybės saugumo komiteto (KGB) rūmai. Šio gelsvo neoklasikinio stiliaus pastato su įspūdingu bokštu ant stogo nesipainiosi su jokiu kitu: ties pagrindiniu įėjimu – didžiulės durys, ant jų – KGB simbolis. Sakoma, geriau prie šio pastato nesifotografuoti, nebent labai norisi patekti į vidų. Kita vertus, tai veikiau yra dar vienas mitas, kurių apie Baltarusiją prikurta labai daug.

Iš kitos prospekto pusės į KGB rūmus žvelgia Feliksas Dzeržinskis – žinomas revoliucionierius, SSRS Komunistų partijos veikėjas ir pirmojo Ypatingosios komisijos (ČK – KGB pirmtakės) pirmininkas.

Eidami prospektu dar toliau atsidursite Spalio aikštėje, kurioje stovi 2001 m. duris atvėrę Respublikos rūmai. Juose vyksta įvairūs koncertai, susitikimai, forumai ir kiti reginiai. Pastato idėja, kaip teigiama, kilo Baltarusijos SSR Komunistų partijos pirmajam sekretoriui Piotrui Mašerovui. Rūmų statyba prasidėjo 1985 m., bet dėl SSRS žlugimo buvo įšaldyta. 1995 m. dabartinio šalies prezidento Aliaksandro Lukašenkos nurodymu statyba buvo atnaujinta ir 1997 m. baigta. Po kelių metų rūmai buvo atverti visuomenei.

Prezidento A.Lukašenkos darbo vieta – kitapus prospekto, už parko. Visai greta prezidentūros – seniausias Baltarusijoje Janko Kupalos (žymaus baltarusių poeto ir rašytojo – aut. past.) nacionalinis akademinis teatras, atvėręs duris dar 1920 m. Į kitą pusę nuo Spalio aikštės – Minsko senamiestis. Tiesa, jis nedidelis, lyginant su Vilniaus, bet puikiai sutvarkytas.

Pagaliau Nepriklausomybės prospektas atveda mus į Pergalės aikštę (Plošča Pieramohi), kurios centre stūkso 38 m aukščio obeliskas, skirtas pagerbti karius ir partizanus, išvadavusius Baltarusiją nuo nacių. Greta monumento dega amžinoji ugnis, saugomos specialios kapsulės su žeme iš SSRS miestų didvyrių.

Už 200 m nuo šio monumento – neįprastas Minsko betono džiunglėms medinis žalios spalvos namelis. Jame 1898 m. įvyko pirmasis Rusijos socialdemokratų darbo partijos kongresas, o dabar veikia muziejus.

Žygiuojant tolyn Nepriklausomybės prospektu, galima nusigauti iki Nacionalinės bibliotekos. Tiesa, kelias tolimas, tad verčiau naudotis viešuoju transportu.

Įdomios formos bibliotekos pastatas, primenantis deimantą, – vienas iš šių dienų Baltarusijos simbolių. Neturėdamas lankytojo pažymėjimo į pačią biblioteką nepateksi, tačiau galima pakilti į pastato viršūnėje esančią apžvalgos aikštelę, iš kurios atsiveria įspūdinga Minsko panorama, išgerti kavos viršutiniame aukšte esančioje kavinėje, kur pasijusi kaip Vilniaus televizijos bokšte. Kainos nėra didelės – pavyzdžiui, už pakilimą liftu į apžvalgos aikštelę teks pakloti 3 Baltarusijos rublius (1,2 euro), o už puodelį juodos kavos – 4 rublius (1,6 euro).

Nuobodžiauti neteks

Kultūros, sporto, laisvalaikio ir kitų viešų objektų Baltarusijos sostinėje labai daug. Tarp įspūdingiausių – Nacionalinis (didysis) operos ir baleto teatras, istorinis "Dinamo" stadionas, tiesa, šiuo metu rekonstruojamas, Vilniaus sporto rūmus primenantys Baltarusijos sporto rūmai ir visai netoli jų esantis Didžiojo Tėvynės karo muziejus.

Kultūros, sporto, laisvalaikio ir kitų viešų objektų Baltarusijos sostinėje labai daug.

Šis muziejus – vienas iš didžiausių pasaulyje karo muziejų, be to, pirmasis, skirtas XX a. karo žiaurumams atminti. Iš tolo matomo pastato stogą dengia stiklinis kupolas, panašus į Vokietijos reichstago. Po kupolu yra Pergalės salė, kurios sienose iškalti visų prieš nacistinę Vokietiją kovojusių karinių dalinių pavadinimai. Salėje paprastai vyksta įvairūs valstybiniai renginiai, priėmimai, minėjimai. Joje yra apsilankę Rusijos ir Kinijos prezidentai.

Įdomu tai, kad virš kupolo plevėsuoja Sovietų Sąjungos vėliava, o tai yra gana retas dalykas net ir posovietinėse valstybėse. Kita vertus, būdamas Minske supranti, kad sovietmetis – reikšminga Baltarusijos istorijos dalis, ir jie nelinkę jo demonizuoti ar juolab neigti.

Muziejuje galima išvysti ne tik tankų, lėktuvų ar kitos karinės technikos, dalyvavusios Antrojo pasaulinio karo kovose, bet ir daug kitų ekspozicijų – pavyzdžiui, Holokausto Baltarusijoje arba sovietinių partizanų ekspozicijas. Bilieto kaina – 8 Baltarusijos rubliai (3,2 euro). Tiesa, jeigu norėsite fotografuoti, teks papildomai pakloti dar 2 rublius (0,8 euro).

Atnaujintas šis muziejus duris atvėrė 2014 m. liepos 2 d., Baltarusijos nepriklausomybės dienos, kuri minima liepos 3 d., išvakarėse.

Jeigu turite daugiau laiko, galite apsilankyti ir kituose muziejuose. Vienas jų yra įsikūręs greta 1946 m. įsteigtos Minsko traktorių gamyklos, didžiausios pramonės įmonės mieste, kurioje gaminami ir mums visiems gerai žinomi traktoriai "Belarus".

Švaru ir saugu

Tie, kurie sako, kad Minskas – vienas švariausių Europos miestų, nemeluoja. Žinoma, žiemą, kai sninga ir reikia barstyti gatves bei šaligatvius, sunku palaikyti idealią tvarką, tačiau nei šiukšlių, nei sulaužytų suoliukų ar kokios kitos netvarkos mieste, tikėtina, neišvysite.

Automobilių, kurių Minske tikrai netrūksta, nepaisant puikiai funkcionuojančio viešojo transporto, niekas nepalieka nei ant šaligatvių, nei gatvių pakraščiuose. Jautiesi gana saugus ir kirsdamas plačius prospektus – daugelis vairuotojų iš tolo pamato ir praleidžia pėsčiuosius. Kitaip sakant, vienas malonumas žingsniuoti plačiais Minsko prospektais, kurie ir platūs, ir nuvalyti, ir neužgrūsti automobiliais. Kita vertus, miestas – labai didelis ir neretai atrodo, kad pasivaikščiojimas niekuomet nesibaigs.

Be to, daug kur horizonte dominuoja sovietinių ir jau naujai pastatytų daugiabučių kvartalai. Nepaisant to, daugelio jų fasadai – prižiūrimi, o kiemai – sutvarkyti, neprigrūsti automobilių. Naktį kiekvieno iš daugiabučių namų pastogė dar ir apšviečiama, kas sukuria jaukumo jausmą.

Apskritai Minskas – itin šviesus miestas. Tuo galima įsitikinti pažvelgus į miestą nuo Nacionalinės bibliotekos stogo. Sužibus gatvių žiburiams, daugiabučių, verslo centrų ar prekybos centrų apšvietimui, pasijunti kaip tikrame Vakarų Europos didmiestyje.

Emigracija iš Lietuvos mažėja, bet tai nėra šalies ekonomikos augimo ar bendrai valstybės ekonominio išsivystymo padarinys. Tiesiog natūraliai mažėja žmogiškieji ištekliai – nuo 1990 m. Lietuva ne tik neteko jau beveik 1 mln. gyventojų, bet ir vaikų po nepriklausomybės šalyje gimsta gerokai mažiau. Negali emigrantų upė amžinai būti srauni. Nieko stebėtino, kad ateityje matysime gerokai mažesnius emigracijos rodiklius, nei matėme pernai, kai iš Lietuvos išvažiavo daugiau nei 50 tūkst. žmonių.

Vertėtų rūpintis net ne emigracija, o likusiaisiais Lietuvoje. Konkrečiau, kiek šalies gyventojų yra senjorai, kiek moksleiviai ar studentai, kiek dirba valstybiniame sektoriuje ir t.t. Kitaip tariant, koks Lietuvoje yra santykis tarp žmonių, kuriuos reikia išlaikyti, ir tų, kurie išlaiko.

Kalbų, kad po dešimtmečio ar kelių Lietuvoje gyvens daugiau nei 3 mln., jau girdėjome. Apie tai, regis, kadaise užsiminęs buvęs premjeras Algirdas Butkevičius. Vis dėlto yra tam tikri ekonominiai dėsniai, su kuriais, nekeičiant ekonominės struktūros, nepakovosi. Pusiau periferijos statusą turinčios (iki galo neišsivysčiusios) valstybės, tokios kaip Lietuva, buvo, yra ir, tikėtina, bus žmogiškųjų bei kitų išteklių tiekėjos išsivysčiusioms (branduolio) valstybėms. Kadangi branduolio valstybės kuria ir gamina aukštos pridėtinės vertės produkciją (pavyzdžiui, aukštųjų technologijų), o ši produkcija yra brangi, tai ir jų gyventojai uždirba daug. Pusiau periferijos statusas reiškia, kad valstybė daugiausia pagamina ir parduoda pigią pramoninę bei žemės ūkio produkciją ar žaliavas, o iš branduolio importuoja aukštųjų technologijų pramoninę produkciją. Šis netolygumas nulemia ne tik žemus atlyginimus ir dideles kainas (pusiau periferijoje), bet ir natūralią gyventojų emigraciją į branduolio šalis.

Keturis tarybos narius (šešerių metų kadencijai) skiria prezidentas, keturis narius (ketveriems metams) skiria Seimas. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad du tarybos nariai skiriami iš opozicinių frakcijų pasiūlytų kandidatų. Dar keturis tarybos narius, kaip savo atstovus (po vieną), dvejiems metams deleguoja Lietuvos mokslo taryba, Lietuvos švietimo taryba, Lietuvos meno kūrėjų asociacija ir Lietuvos vyskupų konferencija. Kaip matyti, labai svarų žodį dėl LRT tarybos (sudėties) Lietuvoje turi būtent Respublikos prezidentas.

Sutapimas ar ne, bet Gitanas Nausėda, viešojoje erdvėje dažnai minimas kaip vienas galimų kandidatų pakeisti Dalią Grybauskaitę S.Daukanto rūmuose, pastaruoju metu itin dažnai svečiuojasi LRT. Kviesti ekspertus savaime nėra blogai, vis dėlto nesinorėtų, kad visuomeninis transliuotojas būtų išnaudojamas vieno iš (galimų) kandidatų rinkimų kampanijoje. LRT privalo laikytis nešališkumo ir objektyvumo principų! Per artėjančius prezidento rinkimus žmonės privalo pasirinkti tinkamai. Naujasis šalies lyderis ne tik turi būti veiklus, sąžiningas ar tvirtas priimdamas sprendimus, bet ir turėti aiškią Lietuvos viziją: kas ir kokia yra mūsų šalis, koks pasaulis ją supa, ko ji tame pasaulyje siekia ar sieks. Šiandienos ekonominė ir socialinė padėtis Lietuvoje reikalauja atsakingo požiūrio į valstybę, jos ateitį, taigi ir į tai, kas vadovaus šaliai kitus keletą metų. Jeigu pasirinksime neatsakingai, pasiduosime reklamos įtakai, tik bejėgiškai stebėsime, kaip tauta išsivaikšto.

Visuomeninio transliuotojo vaidmuo, rinkėjams renkantis prezidentą, yra itin svarbus. Principinga ir objektyvi LRT pozicija būtina. Negalima vadovautis tik siaurais asmeniniais interesais. Reikia atsižvelgti į valstybės interesus, jos ateitį.