Aktyviai veikti negalėjo

Sovietams inkorporavus Lietuvą į SSRS sudėtį, 1940 m. laikinai ėjęs JAV valstybės sekretoriaus pareigas Benjaminas Sumneris Wellesas savo vyriausybės vardu paskelbė, kad JAV administracija nepripažįsta Baltijos šalių okupacijos, ir pripažino Lietuvos diplomatinę tarnybą užsienyje, atstovybes ir konsulatus.

1941 m. buvo atšildytos Lietuvos valstybės lėšos, laikomos JAV bankuose, nes tas lėšas amerikiečių valdžia buvo įšaldžiusi, kai sovietai okupavo Lietuvą. Ilgainiui A. Smetonai pradėta mokėti iš tų atšildytų lėšų po 800 dolerių kas mėnesį jo pragyvenimui su žmona JAV. Prezidento gyvenimą, politinę veiklą JAV sunkino tai, kad jis negalėjo laikyti savęs jokios vyriausybės nariu, užsiimti aktyvia politine veikla, – su tokia sąlyga jis gavo JAV vizą.

Nepaisant to, A. Smetoną priėmė ir minėtas B. S. Wellesas, ir JAV prezidentas Franklinas D. Rooseveltas. A. Smetona kreipėsi į JAV ir Kanados gyventojus per nacionalinio transliuotojo radijo tinklą, rašė straipsnius į lietuvišką spaudą, dalyvaudavo tautininkų išeivijos renginiuose, nes kitos lietuvių išeivijos organizacijos jam priekaištavo dėl nesipriešinimo sovietų agresijai. Minėtas ir kiti nepagrįsti kaltinimai dėl naktinio 1940 m. birželio 14-osios posėdžio sprendimų gajūs iki šiol. Ypač tie, kuriuos 50 metų skleidė sovietų propaganda.

Pora: prezidentas su žmona Sofija Smetoniene 1941 m. kovo 10 d., atvykę į Niujorką. / V. J. Smetonos archyvo nuotr.

Prezidento „kaltės“

Netiesa, kad prezidentas, palikdamas Lietuvą, išgrobstė valstybės iždą, – A. Smetona paėmė iš banko tik savo sąskaitoje buvusius pinigus.

Prezidentas ir tik keli ministrai naktiniame 1940 m. birželio 14-osios posėdyje, kuriame buvo svarstomas SSRS ultimatumas Lietuvai, pasisakė už pasipriešinimą okupantams ginklu, pasisakė prieš Valstybės saugumo departamento direktoriaus Augustino Povilaičio ir vidaus reikalų ministro Kazimiero Skučo suėmimą.

Vyriausybės sprendimas buvo priešingas. Už nesipriešinimą ginklu pasisakė tuometis kariuomenės vadas Vincas Vitkauskas, pats ministras pirmininkas Antanas Merkys, jo pavaduotojas Kazys Bizauskas ir net ketintas į jo vietą skirti naujojoje Lietuvos vyriausybėje (ją sudaryti reikalauta SSRS ultimatume) Stasys Raštikis, anksčiau vadovavęs Lietuvos kariuomenei.

Nors prezidentui priekaištaujama, kad jis, būdamas ginkluotųjų pajėgų vadas, neliepė gerai parengtai Lietuvos kariuomenei priešintis sovietų invazijai, A. Smetona neturėjo teisės vienašališkai priimti tokio sprendimo – reikėjo kariuomenės vado ir ministro pirmininko sutikimo, jų parašų.

Ar galėjo prezidentas ką nors pakeisti? Pasak paties A. Smetonos, tą istorinę naktį nebuvo jokių galimybių ir laiko pakeisti ministrų kabinetą, jo pirmininką, kad būtų priimti kitokie sprendimai.

A. Smetonos politinei veiklai JAV kišo koją ir tai, kad į karą prieš Vokietiją įstojo JAV, tapdama SSRS sąjungininke.

Okupacija buvo neišvengiama

Anot istoriko Algimanto Kasparavičiaus, nors išvengti okupacijos buvo neįmanoma, bet pasipriešinimo atveju sovietinės okupacijos teisėtumo fasadas būtų sugriautas, o Lietuva nebūtų strimgalviais puolusi į SSRS glėbį. Gal net būtų galėjusi pasukti Lenkijos keliu? A. Smetona, priešingai nei Latvijos ir Estijos prezidentai, blaiviai įvertinęs susidariusią situaciją po SSRS ultimatumo priėmimo, nusprendė trauktis iš Lietuvos. Mat nenorėjo, kaip pats yra sakęs, kad sovietai priverstų jį savo rankomis subolševikinti Lietuvą.

Prezidento rankose pagal 1938 m. Konstituciją buvo sutelktos didžiulės galios. Todėl sovietai su skubiai sudaryta nauja Lietuvos vyriausybe  uoliai medžiojo A. Smetoną, kad šis pasirašytų aneksiją įteisinančius dokumentus.

A. Smetona numatė subolševikinimą – jis tikslingai paskyrė ministrą pirmininką Antaną Merkį laikinai eiti prezidento pareigas, o tai reiškė, kad šis neturi teisės paskirti naujo prezidento. Tai sovietams turėjo tapti sunkia teisine kliūtimi inkorporuojant Lietuvą į SSRS.

Deja, Maskva privertė A. Merkį pažeisti Lietuvos Konstituciją.

Likimas: Sofija Smetonienė su sūnumi Juliumi Rimgaudu Smetona dalyvauja atsisveikinimo su A. Smetona ceremonijoje Klivlande. 1944 m. sausio 13 d. / V. J. Smetonos archyvo nuotr.

Nepatogus ir JAV, ir SSRS

Anot istoriko, rašytojo ir diplomato Alfonso Eidinto, A. Smetona emigracijoje JAV laikė save Lietuvos prezidentu ir teigė, kad pokarinė Lietuva turės būti atkurta 1918 m. sukurtosios demokratinės Lietuvos pagrindais. Tačiau aktyviai veikti emigracijoje prezidentas negalėjo dėl pažado nedalyvauti politinėje veikloje.

A. Smetonos politinei veiklai JAV kišo koją ir tai, kad į karą prieš Vokietiją įstojo JAV, tapdama SSRS sąjungininke. Pasak istoriko A. Kasparavičiaus, esant tokiai situacijai, A. Smetona emigracijoje tapo nepatogia figūra abiem pusėms.

Pirmiausia, žinoma, Maskvai, kuri turėjo pagrindo baimintis, kad, karui baigiantis ar pasibaigus, amerikiečiai gali atgaivinti Lietuvos prezidento reikalą tarptautinėje arenoje arba derybose su SSRS ir taip išryškinti sovietų valdžios teisėtumo klausimą Baltijos šalyse. Juk A. Smetona formaliai galėjo atnaujinti savo veiklą. Kad to neįvyktų, sovietams buvo svarbu neutralizuoti Lietuvos prezidentą. Kas galėtų tai paneigti? Tai gal išties 1944 m. sausio 9-ąją Klivlande kilęs gaisras, nusinešęs A. Smetonos gyvybę, buvo sovietų NKVD suplanuotas?

Ne apie oficialią prezidento mirties priežastį, bet apie iki šiol gyvybingą, nors neparemtą svariais argumentais, jo žūties versiją prieš kelerius metus teko kalbėtis su šiauliečiu teisininku Stasiu Šimkevičiumi ir ne vieną knygą apie A. Smetoną ir jo šeimos narius parašiusia kauniete istorike dr. Ingrida Jakubavičiene.

Įvardijo kaltininką

A. Smetona, 1943 m. rudenį susirašinėdamas su Lietuvos diplomatais, atkreipė dėmesį į blogą namo, kuriame gyveno, šildymo sistemos būklę. Pasak A. Eidinto, nėra žinių, kad tą problemą būtų mėginta spręsti. Galbūt apie tą problemą žinojo ir prezidento žūtimi galimai suinteresuotas Kremlius?

Prieš kelerius metus S. Šimkevičius drąsiai teigė, kad A. Smetoną gaisre pražudė ilgametis Lietuvos komunistas Povilas Rotomskis. Pasak teisininko, jis prie šios išvados priėjo ilgai tyrinėjęs, lyginęs faktus. Beje, P. Rotomskio pavardę knygoje „Duetas. Antanas ir Sofija Smetonos“ mini ir dr. I. Jakubavičienė. Beje, S. Šimkevičius, savarankiškai tyrinėjęs A. Smetonos žūties priežastis, šios knygos nebuvo skaitęs.

Minėtoje dr. I. Jakubavičienės knygoje, be Sofijos Smetonienės, A. Smetonos sūnaus Juliaus oficialių liudijimų apie gaisrą, straipsnių iš to meto JAV laikraščių ir kitų šaltinių, istorikė atkreipia dėmesį į nekorektišką kairiosios lietuvių išeivijos spaudos poziciją, nurodant A. Smetonos žūties priežastį: grįžo paimti žmonos kailinių ir todėl užduso dūmuose. Iš tiesų dar nepasveikęs po gripo prezidentas nenorėjo bėgti žiemą į kiemą vienmarškinis.

Laidotuvės: prezidento A.Smetonos karstas garbingai palydimas į Klivlando šv. Jono katedrą, kurioje buvo aukojamos šv. Mišios. 1944 m. sausio 13 d. / V. J. Smetonos archyvo nuotr.

Keisti sutapimai

Knygos autorė kartu atkreipė dėmesį ir į sklidusius JAV gandus apie visur prasismelkiančių čekistų dalyvavimą sukeliant gaisrą. Tie gandai pasiekė ir Lietuvą.

Dr. I. Jakubavičienė nurodo šaltinį, kuriame pirmą kartą viešai įvardytas Smetonų namo Klivlande padegimo organizatorius P. Rotomskis. Tai Vandos Mickuvienės straipsnis 1994 m. „Lietuvos aide“. Ji rašė, kad, 1949 m. viešėdama pas Rotomskius Klaipėdoje, buvo supažindinta su svečiu iš Vilniaus P. Rotomskiu. Jai buvo pašnibždėta, kad tai „didelis komunistas“, 1946–1948 m. dirbęs sovietinės Lietuvos užsienio reikalų ministru. Kai P. Rotomskis įkaušo, matyt, norėdamas pasipuikuoti savo žygdarbiais, prasitarė, kad tai jis 1944 m. sausį „sutvarkęs“ A. Smetoną.

Pasak S. Šimkevičiaus, P. Rotomskis – Kremliaus gegučių Lietuvoje padėtų kiaušinių gegužiukas. Dar 1928 m., būdamas vietinės komunistų organizacijos narys, dešimčiai metų buvo uždarytas į kalėjimą už nelegalią veiklą, o pirmosios sovietų okupacijos metu, 1940–1941 m., buvo sovietinės Lietuvos vyriausybės atstovu prie SSRS Liaudies komisarų tarybos.

Karo metais P. Rotomskis buvo išsiųstas dirbti į SSRS konsulatą Niujorke – stiprinti pažangių užsienio lietuvių ryšių su Lietuva. 1944 m. vasarą grįžęs į Lietuvą, P. Rotomskis iškart tapo užsienio reikalų ministru. Anot S. Šimkevičiaus, Kremlius taip atsidėkojo P. Rotomskiui už jo darbą SSRS konsulate Niujorke, t. y. už teroristinį aktą Klivlande, kurio metu žuvo prezidentas A. Smetona.

Vargu ar atsitiktinumas

Istoriko A. Kasparavičiaus nuomone, S. Šimkevičiaus išvadas galima vertinti įvairiai, bet tikėtina, kad P. Rotomskis dalyvavo akcijoje prieš prezidentą. „Be kitų priežasčių ir anksčiau nurodytų sutapimų, vargu ar atsitiktinai P. Rotomskis staiga atsiduria SSRS konsulate ir praktiškai iškart po A.Smetonos mįslingos žūties išvyksta iš JAV“, – pastebėjo istorikas.

Anot S. Šimkevičiaus, ministro portfelis – ne vienintelė SSRS padėka P. Rotomskiui. „Jo nekrologe aptikau informaciją, kad grįžusį iš JAV į Lietuvą P. Rotomskį sovietų vyriausybė apdovanojo Darbo raudonosios vėliavos ir Garbės ženklo ordinais, medaliu „Už šaunų darbą Didžiajame Tėvynės kare“. Apie tuos P.Rotomskio apdovanojimus kažkodėl nutylėjo sovietinė enciklopedija“, – pastebėjo teisininkas.

S. Šimkevičiaus nuomone, šie apdovanojimai – tai dar kelios padėkos P .Rotomskiui už teroristinio akto surengimą Klivlande. „Minėtas nekrologas, išspausdintas „Tiesos“ laikraštyje, tik patvirtino mano spėjimą, kad būtent P. Rotomskis buvo gaisro Klivlande organizatorius“, – sakė S. Šimkevičius.

V. J. Smetonos archyvo nuotr.

Vairuotojo žinutė laikraštyje

S. Šimkevičiaus versiją patvirtina ir dar viena įdomi detalė iš dr. I. Jakubavičienės knygos „Duetas“. Knygoje rašoma apie 1993 m. „Lietuvos aide“ išspausdintą žinutę, kurią parašė buvęs komunistinės nomenklatūros atstovų vairuotojas. Jis rašė, kad kartą jam teko vežti P. Rotomskį su bičiuliu, kuriam pasigyrė sukėlęs gaisrą, per kurį žuvo A. Smetona.

Pasak istorikės I. Jakubavičienės, yra manančių, kad sovietų agentai (toks galėjo būti P. Rotomskis) užverbavo Smetonų tarnaitę ar vieną iš namo kaimynių sukelti gaisrą. Tačiau jokių tai patvirtinančių dokumentų iki šiol nerasta, o gal ir neieškota. Vis dėlto S. Šimkevičiaus versija gan įtikinanti. Juolab kad pasauliui žinomi NKVD darbo metodai. Be to, P. Rotomskis turėjo ir asmeninių interesų nužudyti A. Smetoną, kuriam valdant dešimt metų kalėjo už komunistinę veiklą.

„Siekdamos pašalinti netinkamą veikėją, visais laikais panašiai veikė ir dabar veikia faktiškai visų valstybių specialiosios tarnybos. Priminsiu, kad prezidento A. Smetonos pagrobimo ar pašalinimo galimybes sovietų režimas planavo dar 1940 m. birželio pabaigoje–liepą. Tada su specialia užduotimi į Rytprūsius buvo pasiųstas vienas būsimasis žymus sovietmečio Lietuvos istorikas, dirbęs sovietizuoto URM kurjeriu. Tuo metu A. Smetona dar buvo internuotas Vokietijoje (Rytprūsiuose). Tad versija, kad 1944 m. sausį jį nužudė sovietai Klivlande – gana logiška ir tikėtina. Nepavykus to padaryti 1940 m., buvo imtasi naujos akcijos 1944 m.“, – yra sakęs dr. A. Kasparavičius.

Trūksta dokumentų

Galutinai šią paslaptį galėtų išaiškinti autentiški tų metų SSRS pasiuntinybės Vašingtone ir sovietinės rezidentūros JAV dokumentai. Tiksliau, tų dokumentų išslaptinimas. Deja.

„Visos didžiosios valstybės savo slaptuosius archyvus ir kažkada užsienyje vykdytas specialiųjų tarnybų akcijas, ypač sėkmingas, labai uoliai slepia ir saugo lyg savo akies vyzdį, nes žvalgyba ir viešumas –  du praktiškai niekuomet nesusisiekiantys indai. Tad tikėtis, kad paslapties šydas nukris nuo keistos prezidento A.Smetonos žūties, yra gana naivu“, – mano dr. A. Kasparavičius.

Pasak istoriko, žaidžiant didelį ir brangiai kainuojantį žaidimą su Stalinu, kuris turėjo nulemti pasaulio po karo ateitį, nugalėtojų jame vaidmenį, amerikiečiai taip pat nenorėjo jokių staigmenų – visus kozirius stengėsi turėti savo rankose. „Tiesą sakant, jie negalėjo žinoti ir nežinojo, tarkime, ką kalbės ar kaip elgsis Lietuvos prezidentas karui pasibaigus. Taigi, A. Smetona buvo savotiška enigma – mįslė abiem pusėms“, – įsitikinęs dr. A. Kasparavičius.

Tad A. Smetonos žūties kaltininko tema kol kas turime tik miglotų trečiųjų asmenų prisiminimų ar liudijimų apie P. Rotomskio pasisakymus, įtarimą keliančių jo karjeros sutapimų. Tačiau to per maža, kad profesionalūs istorikai galėtų kažką konkrečiau teigti apie tikrąją A. Smetonos žūties priežastį.

Pagarba: Istorinėje LR Prezidentūroje A. Smetonos mirties metinių sukakčiai buvo skirtas renginys „Atminties dedamoji: nusilenkimas mirusiam“. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Į Lietuvą dar negrįžo

Prezidentas A.Smetona mirė 1944 m. sausio 9 d. 10 val. 20 min. ryte, gaisro metu apsinuodijęs anglies monoksidu. Sausio 13-ąją jo palaikai buvo palaidoti Klivlando Kalvarijos kapinėse, o vėliau perkelti į Nolvudo mauzoliejų (Klivlando Knollwood Cemetery Mausoleum).

1974 m. minint prezidento A. Smetonos mirties 30-metį, JAV atkurtos Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų draugijos narių aukomis ir pastangomis prezidento ir jo žmonos Sofijos Smetonienės palaikai buvo perkelti į Čardono mieste (Ohajo valstija) esančių Visų Sielų kapinių mauzoliejų, kur ilsisi iki šiol.

Pomidoro sindromas

Ar visi, pavyzdžiui, naršantys socialiniuose tinkluose ir kitose interneto platybėse, supranta, kas iš tiesų yra hibridinės grėsmės, ar neužkimba ant priešiškos propagandos kabliuko?

Vienas užkalbintas garbaus amžiaus vyras hibridines grėsmes palygino su genetiškai modifikuotu pomidoru. Pavyzdžiui, pomidorai, gavę žuvies geną, tampa atsparesni šalčiui, juos paprasčiau transportuoti, laikyti, tačiau vargu ar tokiu būdu modifikuoti vaisiai naudingi žmogaus organizmui. Iš pradžių toks atsakymas suglumino, tačiau ilgainiui supranti, kad vyras teisus. Tačiau kitų atsakymai buvo toli nuo tiesos.

Šia tema trumpai pasikalbėjome su atsargos plk. Sauliumi Guzevičiumi, kuris 2021 m. vadovavo Krašto apsaugos ministerijos sukurtos Atsparumo hibridinėms grėsmėms grupei, nors, tiesą sakant, pagrindinė mūsų susitikimo tema – jo įkurtų Lietuvos kariuomenės SOP 22-osios metinės.

Tarsi širšių lizde

Pasak ats. plk. S. Guzevičiaus, hibridinė grėsmė – tai šalies pažeidžiamumas, kurį savo naudai išnaudoja priešiškos šalys, kombinuotomis priemonėmis kuriančios sudėtingus ir daugiamačius išpuolius: kibernetines, informacines atakas, daro įtaką, spaudimą kultūros, energetikos, ekonomikos, teisėtvarkos, diplomatijos srityse, infrastruktūros projektuose.

Kas galėtų paneigti, kad, pvz., suaktyvėjus Baltarusijos KGB veiksmams jų šalyje, neprasidės (jei dar neprasidėjo) žaliųjų žmogeliukų invazija į Lietuvą, pasitelkiant tam tikslui „pabėgėlius“ iš Baltarusijos? O laikinai pas mus gyvenantys tolimųjų reisų iš Baltarusijos vairuotojai, įvažiuojantys į Lietuvą ir dažnai grįžtantys į savo šalį? Ar jie negali turėti specialiųjų KGB užduočių? Arba dirbtinai sukeltos imigracijos į Lietuvą bangos, rusų kilmės piliečių iš svetur vadovaujamų organizacijų steigimasis Lietuvoje, pavyzdžiui, tokių kaip suverenai, kurie nepripažįsta jokių pasų, įstatymų, pareigų? O kur dar tautų draugystės lozungais besidangstantis Algirdo Paleckio su bendraminčiais įsteigtas priešiškas Lietuvai „Tarptautinis geros kaimynystės“ forumas, jo vadovė Erika Švenčionienė, Kazimieras Jūraitis ir panašūs veikėjai, kurie įvairiais būdais, priemonėmis mėgino apeliuoti į mūsų širdis ir protus? O „litvinizmo“ idėja, grasinimai susprogdinti vieną ar kitą svarbų objektą, dažais apteplioti paminklai? Tai tikrai dar ne visi hibridinių grėsmių pavyzdžiai Lietuvoje.

Ženklai: SOP antsiuvas ant uniformos, SOP YPT antsiuvas, Vytauto Didžiojo jėgerių bataliono antsiuvas, kovinių narų tarnybos antsiuvas, Mokymo ir kovinės paramos centro antsiuvas. Redakcijos archyvo nuotr.

SOP pradininkai

Ats. plk. S. Guzevičiaus nuomone, labiausiai pažeidžiami yra mūsų piliečiai, neturintys pakankamai žinių ir neskiriantys tinkamo dėmesio kylančioms grėsmėms atpažinti. Pavojų didina ir tai, kad socialiniuose tinkluose nėra rusiškos propagandos kontrolės. Norint duoti tinkamą atkirtį propagandai, būtina labiau gilinti visų Lietuvos piliečių supratimą, kaip atpažinti tas grėsmes ir taip didinti visos šalies atsparumą joms. Suprantama, tai sunki užduotis jau vien dėl to, kad net 40 proc. mūsų piliečių tiki įvairiomis konspiracinėmis teorijomis.

Tačiau grįžkime prie pagrindinės rašinio temos – Lietuvos kariuomenės SOP „Aitvaras“ įkūrimo 22 metų sukakties. Šios pajėgos buvo įkurtos 2001 m. tuomečio krašto apsaugos ministro Lino Linkevičiaus įsakymu.

„Pavadinimą „Aitvaras“ pasiūliau, nes man labai patiko ir tiko tai, kas yra ir ką geba mūsų mitologijos Aitvaras. Jis siejamas su ugnimi, vandeniu, oru ir žeme, jos žmonėmis. Aitvaras dažniausiai vaizduojamas kaip skraidanti ugninio žalčio pavidalu būtybė, kuri baudžia už blogus darbus ir atvirkščiai. Jo net velniai bijodavę“, – aiškino S. Guzevičius.

Pasak jo, pirmieji Europoje specialiąsias pajėgas ėmė kurti vokiečiai, po jų – britai. „Tai vyko Antrojo pasaulinio karo metais. Lietuvoje minėtų pajėgų ištakos atsiranda 1944 m., po partizanų Kalniškės mūšio su reguliariąja sovietų kariuomene. Tada laisvės kovotojai suprato, kad būtina keisti kovos taktiką, persiorganizuoti į mažesnius kovinius darinius“, – priminė ats. plk. S. Guzevičius.

Netikėtas posūkis

Kas pastūmėjo jauną vaikiną 1990 m. eiti savanoriu į anuomet tik pradėtą kurti Lietuvos kariuomenę? „Prisimenu, mano mamos sesuo Atgimimo pradžioje padovanojo Juozo Lukšos knygą „Partizanai už geležinės uždangos“, kuri buvo išleista Čikagoje 1950 m. Ši apie karą po karo Lietuvoje pasakojanti knyga paliko man didžiulį įspūdį. Ją pasiūliau perskaityti ir draugams, su kuriais vėliau aptarėme tą knygą ir priėjome bendrą išvadą – galima priešintis bet kokiam priešui. Juk mūsų partizanai be atvangos kovėsi dešimtmetį. Žodžiu, J. Lukšos knyga tapo svarbiu motyvu man ir mano draugams 1990 m. balandį tapti savanoriais“, – kelio į Lietuvos kariuomenę pradžią prisiminė pašnekovas.

Netrukus jaunam, gerai sudėtam vaikinui Artūras Skučas, anuomet vadovavęs 1990 m. birželio 5-ąją paties įkurtam Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriui (ATAS), pasiūlė tapti minėto skyriaus nariu. Naujoje tarnyboje susibūrė itin kovingi, ryžtingai nusiteikę vaikinai. Nors pradžioje jie net ginklų padorių neturėjo – buvo vos keli išklerę TT ir „Makarov“ pistoletai, bet per trumpą laiką ATAS tapo puikiai parengta ir gerai ginkluota jėga, kėlusia baimę ir kagėbistams, ir kriminaliniams nusikaltėliams. Tai buvo savarankiška institucija, nes ATAS dėl A. Skučo atkaklumo nebuvo prijungtas prie tuomet veikusių postsovietinių struktūrų. Į tarnybą ATAS buvo priimta aštuoni ar dešimt vyrų, kurie tapo parlamento pirmininko asmens sargybiniais. Vaikinai neturėjo specialaus pasirengimo, tačiau jie buvo labai motyvuoti ir puikiai pasirengę fiziškai.

Kasdienybė: S. Guzevičius pratybose. Apie 1998 m. S. Guzevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Mamos indėlis

Šioje pokalbio vietoje išdrįsau paklausti ats. plk. S. Guzevičiaus jam nepatogaus, mano nuomone, klausimo.

Kaip atsitiko, kad Saulius buvo priimtas į ATAS, nors jo tėvas sovietmečiu buvo žinomas vidaus reikalų komisaras, NKVD generolas Aleksandras Gudaitis-Guzevičius, organizavęs lietuvių inteligentijos naikinimą ir didžiuosius 1941 m. trėmimus, parašęs sovietų ideologiją propaguojančią knygą „Kalvio Ignoto teisybė“?! Ar žinojo apie tai A. Skučas?

„Taip, žinojo, – ramiai ir tvirtai atsakė pašnekovas. – Kai aš gimiau, tėvui jau buvo arti 60. Po trejų metų jis mirė. Tad suprantama, kad jis negalėjo man padaryti jokios įtakos, o juolab – ideologinės. Mane augino mama ir močiutė, kurios buvo kitokių politinių pažiūrų nei mano tėvas: prieš miegą, atsimenu, mama man, vaikui, skaitydavo Vinco Pietario „Algimantą“ – pirmąjį lietuvišką istorinį romaną.

Mūsų šeimoje buvo natūralu tokias knygas skaityti, nes mamos abu tėvai buvo šauliai. Mano senelis buvo šaulių būrio vadas. Ir senelė vadovavo šaulėms. Ji man ir šaulio ženkliuką yra padovanojusi. Senelį, t.y. mamos tėtį, tarpukario gimnazijos direktorių, nužudė karo po karo metu.

Man sovietmečiu mokykloje nuostabą kėlė plonytis Lietuvos istorijos vadovėlis, nes namuose aš skaičiau Adolfo Šapokos 1936 m. parengtą pagal lietuvių istorikus storą „Lietuvos istoriją“. Beje, šią knygą lietuviai, traukdamiesi nuo okupantų į Vakarus, pasiimdavo su savimi, o likę Lietuvoje paslapčiomis ją skaitė, saugodami tautos savastį, semdamiesi vilties ir stiprybės. Ši knyga man, moksleiviui, tapo laisvės simboliu. Vėliau perskaityta J. Lukšos knyga apie partizanus sustiprino supratimą ir įsitikinimą, kad lietuviai nesutiko okupantų išskėstomis rankomis ir darė viską, kad išsaugotų laisvę.“

SOP užuomazgos

Sauliui netrūko motyvacijos rinktis kario savanorio kelią nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Jis labai džiaugėsi patekęs į ATAS. Jam teko drauge su bendražygiais iš ATAS 1991 m. saugoti, pavyzdžiui, Richardą Nixoną – pirmą JAV prezidentą, atvykusį trims dienoms į Lietuvą.

Sparčiai kaistant padėčiai šalyje, ATAS buvo suformuotas Ketvirtasis būrys (Speciali apsaugos tarnyba – SAT). Į ją pateko jauni, drąsūs, atletiški ATAS vyrai – tarp jų buvo ir S. Guzevičius. Šio būrio vadu ilgainiui buvo paskirtas vienas iš Antakalnio (Vilnius) bendražygių Saulius Tulevičius – pradėta rengtis įvairiausioms specialiosioms užduotims: stiprinti Lietuvos vadovybės ir aukšto rango svečių apsaugą, duoti atkirtį sovietų specialiųjų tarnybų provokacijoms, tvarkytis su pakėlusiais galvas kriminaliniais nusikaltėliais ir kitais šaliai kilusiais iššūkiais. Prireikus šie vyrai talkindavo Lietuvos vadovybės asmens sargybiniams, mitingų ir kitų masinių renginių metu dirbo minioje, stebėjo sovietų kariuomenės judėjimą, vykdė kitas užduotis.

Patenkintas: JAV prezidentas G. W. Bushas S. Guzevičiui dėkojo už mūsų pajėgas, sakydamas: „Džiaugiuosi, kad jūs – mūsų pusėje“. 2002 m. ruduo. S. Guzevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Mokėsi Prancūzijoje

„Nors jau turėjome kovinės patirties per susišaudymus su OMON, KGB, nusikaltėlių grupuotėmis, tačiau stokojome metodikos. Todėl pusmetį 1992 m. mokėmės Prancūzijoje, Kovos su terorizmu kursuose. Ten įgijome specialiosios žvalgybos, įkaitų vadavimo, asmenų apsaugos žinių. Mums grįžus į Lietuvą buvo nuspręsta ATAS prijungti prie Vidaus reikalų ministerijos, todėl Prancūzijoje apmokyti vyrai, deja, išsibarstė Lietuvoje kas kur – ėmė saugoti bankus, įsidarbino neilgai gyvavusioje Finansų ministerijos Apsaugos tarnyboje ir pan. Mat Prancūzijoje buvo aiškiai pasakyta – specialiosios pajėgos gali būti tik kariuomenėje“, – pasakojo pašnekovas.

Pavadinimą „Aitvaras“ pasiūliau, nes man labai patiko ir tiko tai, kas yra ir ką geba mūsų mitologijos Aitvaras. Jis siejamas su ugnimi, vandeniu, oru ir žeme, jos žmonėmis.

Tad dėsninga, kad Saulius 1995 m. perėjo į Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą (SKAT) ir jos vadui plk. ltn. Arvydui Pociui pasiūlė įkurti Kovos su terorizmu padalinį, panaudojant prancūziškąja teorinę ir lietuviškąją kovinę patirtį, įgytą Sausio agresijos, rugpjūčio pučo dienomis. SKAT vadas A. Pocius priėmė pasiūlymą, o 1996 m. šiam sumanymui oficialiai pritarė naujai išrinkto Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis ir krašto apsaugos ministras Česlovas Stankevičius, nurodę įkurti Ypatingosios paskirties tarnybą (YPT). S. Guzevičius buvo paskirtas šios tarnybos, kurtos drauge su bendražygiais, vadu.

YPT kovotojai vadino save žaliukais – iš pokario partizanų perimtu pavadinimu. 1999 m. YPT buvo atskirta nuo savanorių pajėgų ir tapo tiesiogiai pavaldi kariuomenės vadui.

Pradininkai: pirmieji SKAT YPT kariai. Antras iš kairės – būrio vadas S. Guzevičius, pirmas iš dešinės – D. Jauniškis, dabar vadovaujantis Valstybės saugumo departamentui. 1995 m. S. Guzevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Septyneri metai laukimo

„YPT nariai vykdė įvairias užduotis, saugojo atvykstančius į Lietuvą užsienio šalių krašto apsaugos ministrus ir kariuomenių vadus, padėjo policijai ieškoti pavojingų ginkluotų nusikaltėlių. Šioje tarnyboje petys petin dirbome su Dariumi Jauniškiu, su juo mokėmės Prancūzijoje, buvome ATAS komandos nariais“, – pasakojo ats. plk. S. Guzevičius.

Kaip jau minėjome, Lietuvos krašto apsaugos ministro Lino Linkevičiaus įsakymu 2001 m. pradėtos steigti Lietuvos kariuomenės SOP – įsakymas atsirado po rugsėjo 11-osios išpuolių JAV. Pajėgų kūrimo užduotis buvo patikėta majorui S. Guzevičiui. Jis buvo paskirtas pirmuoju SOP vadu. Apie SOP sukūrimą pirmas viešai 2002 m. pranešė prezidentas Valdas Adamkus, stebėjęs dideles šių pajėgų pratybas.

„Vystantis, augant, tobulėjant struktūroms ir didėjant jų finansavimui, šiek tiek keitėsi ir čia minimų pajėgų pavadinimas. Nuo 2001 m. Specialiųjų operacijų pajėgos vadinosi SOP, nuo 2004 m. – SOJ (Specialiųjų operacijų junginys), nuo 2008 m. – vėl SOP. Beje, 2002 m. jau buvome kviesti dalyvauti tarptautinėse misijose. Pavyzdžiui, man teko vadovauti SOP eskadronui „Aitvaras“ Afganistane. Anuomet jau buvome apginkluoti vakarietiškais ginklais, turėjome savo specialiai tokioms užduotims pritaikytą transportą su sunkiaisiais kulkosvaidžiais ir kt. 2003 m. JAV prezidentas George’as W. Bushas, lankydamasis Lietuvoje, dėkojo Lietuvos SOP eskadrono „Aitvaras“ kariams už dalyvavimą kare su terorizmu tarptautinėse misijose. Spausdamas man ranką Vilniaus oro uoste, JAV prezidentas pasakė: „Džiaugiuosi, kad jūs (Lietuvos SOP – aut. past.) mūsų pusėje.“

Beje, SOP pavadinimą pakeisti į SOJ 2004 m. kažkodėl sumanė anuometis krašto apsaugos viceministras Jonas Gečas. SOJ oficialiai vėl tapo SOP po ketverių metų. Šis pavadinimas oficialiai buvo įteisintas Seime krašto apsaugos ministro patarėjo teisininko Dainiaus Žalimo ir Seimo nario Sauliaus Pečeliūno pastangomis“, – sakė pašnekovas.

Pradžia: Krašto apsaugos ministro L. Linkevičiaus įsakymas dėl SOP„Aitvaras“ steigimo. 2001 m. gruodžio 17 d.

Žiupsnelis istorijos

Ats. plk. S. Guzevičiaus nuomone, didžiausia Lietuvos SOP stiprybė – jos žmonės, jų motyvacija, atrankos ir parengimo sistema. Prie Lietuvos kariuomenės SOP lopšio stovėjo pirmuosius mokymus surengęs buvęs Kanados karinės žvalgybos karininkas Kostas Rimša, vėliau – amerikiečių Slaptoji tarnyba, sauganti JAV prezidentą. Amerikiečių dėka lietuviai pajėgų kūrimosi pradžioje pakeitė, pavyzdžiui, rusiškus pistoletus į „Sig Sauer P226“, gavo dovanų specialius akinius, kurie keitė stiklų spalvą, priklausomai nuo apšvietimo stiprumo, ir t. t.

Pasak pašnekovo, SOP negali būti visavertės be transportavimo platformų (lėktuvų, sraigtasparnių, laivų) ir netiesioginės ugnies paramos (minosvaidžių, haubicų). Kai buvo kuriama YPT, tuo metu Kaune jau steigėsi Jėgerių batalionas (specialioji žvalgyba, reidai, pasalos, vietovės blokavimas, parama ugnimi), vadovaujamas plk. ltn. Sauliaus Veprausko, Klaipėdoje – kapitono leitenanto Valerijaus Krisikaičio vadovaujamas kovos plaukikų būrys, priklausęs Dragūnų batalionui (diversijos vandenyje, minų paieškos, išminavimas ir pan.) Vėliau, tobulinant ir unifikuojant bazinį karių rengimą, buvo įkurtas SOP Mokymo ir kovinės paramos centras.

Ukrainos pamokos rodo, kad SOP reikšmė yra didžiulė. Deja, „Aitvaro“ eskadronams misijose įrodžius, kad šios pajėgos yra ypač vertingas lietuviškas karinis produktas, vis atsirasdavo norinčių išdraskyti šias sunkiai ir kartu labai atsakingai kurtas kariuomenės pajėgas. Jas sunaikinti būtų per didelė prabanga mūsų valstybei, jau dabar susiduriančiai su įvairiomis grėsmėmis.

Užuomazga: SKAT vado plk. ltn. A. Pociaus įsakymas dėl SKAT Žvalgų būrio suformavimo. 1995 m.

Dedikacija gimimo 100-mečiui

Kai Atgimimo pradžioje Kaune pasirodė pirmieji mikroautobusai, pribloškė vieno jų užrašas maršruto lentelėje: „2-oji ligoninė – D. Girėno g.“. Šis įsiminęs mažytis epizodas (užrašo autorius, matyt, galvojo, kad Darius – vardas, o Girėnas – pavardė) byloja apie didelę spragą tautos istorinėje atmintyje. Tad nauja Irenos Žukauskaitės-Jacevičienės knyga tikrai padės ją užpildyti.

Ši aviatorių ambasadore tituluojamos autorės knyga yra dešimtoji aviacijos tematika, o pačios sumanytoje knygų serijoje „Lietuvos sakalai“ – aštuntoji. Iš viso – septynioliktoji Irenos knyga. Maža to, I. Žukauskaitė-Jacevičienė yra vienintelė, aprašiusi Lietuvos aviacijos istoriją dešimtyje knygų eilėmis, išleidusi enciklopedinio pobūdžio didžiulės apimties Lietuvos aviacijos metraštį – albumą, patekusį į šalies rekordų knygą.

Tad jau vien dėl išvardytų priežasčių verta atidžiau pasklaidyti ir naujausią autorės kūrinį. Jame, be kita ko, ryškus, atidus ir jautrus autorės žvilgsnis į Stepono Dariaus dukrą Nijolę Maštarienę, 1925 m. gimusią Kaune ir 1990 m. čia mirusią. Tad neatsitiktinai Irena knygos dalį, kuri skirta S. Dariaus dukrai N. Maštarienei, dedikavo jos artėjančiam gimimo 100-mečiui.

Tėvai: N. Dariūtės-Maštarienės tapytas Stepono ir Jaunutės Darių portretas. 1984 m., drobė, aliejus. / R. Penkausko reprodukcija iš knygos „Atlanto nugalėtojo dukra“

Visagalė perkusija

Ar žinote, kas bendra tarp širdies, plaučių perkusijos (tai tyrimo metodas, kai stuksenant kūno paviršiumi ties tiriamais organais įvertinami kylantys garsai) ir Kauno medicinos instituto rūsio sienoje 1963 m. aptiktų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno palaikų, kurie ten buvo slapta užmūryti 1944 m.?

Bendra tai, kad S. Dariaus dukra Nijolė, 1948 m. baigusi Kaune medicinos studijas ir septintajame XX a. dešimtmetyje dirbusi Medicinos institute dėstytoja, parengė mokomąjį filmą apie plaučių ir širdies perkusiją. Būtent taikant šį tyrimo metodą (stuksenimą) minėto instituto rūsio sienos pailgoje nišoje 1963 m. buvo aptikti joje užmūryti variniai karstai su lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno palaikais. Kaip ir kodėl jie čionai pateko slapčia, kas juos po 20 metų aptiko?

Knygos autorė atsako į minėtus klausimus, remdamasi N. Dariūtės-Maštarienės prisiminimais, kitais šaltiniais. Taigi, vėlų 1933 m. liepos 23-iosios vakarą karstai su žuvusių lakūnų palaikais buvo atgabenti iš Kauno senųjų kapinių koplyčios į anuomečio Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Medicinos fakultetą balzamuoti. Po ilgo didvyrių kūnų balzamavimo, kuriam vadovavo profesorius J. Žilinskas, lakūnai buvo paguldyti į naujus varinius karstus ir patalpinti VDU Medicinos fakulteto koplyčioje. Balzamuotus savo tėvo ir jo bendražygio kūnus devynmetė Nijolė Dariūtė pirmą kartą išvydo 1937 m. liepos 17 d., kai lakūnų kūnai minėtoje koplyčioje buvo parodyti visuomenei.

Duetas: Jaunutė Darienė-Čižinauskienė su dukra Nijole 1990 m. / G. Ramoškos nuotr. iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus archyvo

Didvyriai neturėjo ramybės

Balzamuoti didvyrių kūnai variniuose karstuose gulėjo apvilkti tamsiais kostiumais su lakūnų pošalmiais ant galvų. Tą liepos 17-ąją lakūnus aplankė apie 30 tūkst. kauniečių. Iš pradžių Nijolė su mama brangius joms palaikus lankydavo minėtoje koplyčioje, o nuo 1937 m. lapkričio 1 d. – Senosiose Kauno kapinėse (prie Vytauto prospekto) pagal V. Landsbergio-Žemkalnio projektą pastatytame mauzoliejuje.

Po trejų metų paaiškėjo, kad karstus su lakūnų balzamuotais kūnais iš mauzoliejaus reikia grąžinti į VDU Medicinos fakulteto koplyčią. Mat mauzoliejaus sąlygos tapo netinkamos mumijoms laikyti. Karstai buvo grąžinti atgal 1940 m. gruodžio 17 d.

Pasak N. Dariūtės-Maštarienės prisiminimų, artėjant antrajai sovietų okupacijai ir vokiečiams traukiantis iš Kauno, lakūnas Tomas Zauka, Lietuvos aeroklubo Dariaus ir Girėno komiteto pirmininkas, nutarė lakūnų palaikus paslėpti, nes nebuvo tikras, ar rusų ir vokiečių kariaunos neišniekins lakūnų kūnų.

T. Zaukai talkino grupė VDU Medicinos fakulteto darbuotojų, kurie 1944 m. kovo 18 d. naktį slapta nuo budėjusio prie fakulteto durų vokiečių kareivio nunešė varinius karstus su balzamuotais lakūnų kūnais į Medicinos fakulteto rūsį ir ten užmūrijo juos, sudėtus vienas ant kito siauroje sienos nišoje, priešais lifto šachtą, prie katilinės.

Slėpusieji prisiekė niekam, net ir lakūnų giminėms, apie tai neprasitarti. Todėl užmūryti toje nišoje lakūnai variniuose karstuose gulėjo 20 metų. Beje, T. Zauka po neišaiškinto užpuolimo 1970 m. mirė nuo sužalojimų. Kaip buvo surasti lakūnų palaikai?

Z. Ladavičienės nuotr.

Pieštukas, siūlas ir vinis

1962 m. Vilniaus dailės instituto studentas Vytautas Mačiuika, kurio tėvui teko skraidyti drauge su S. Dariumi, pranešė Nijolei savo diplominiam darbui pasirinkęs iškalti S. Dariaus ir S. Girėno antkapinį paminklą (jis dabar stovi Aukštųjų Šančių Karių kapinėse). Tai paakino S. Dariaus dukrą ieškoti tėvo ir jo bendražygio palaikų, kad jie būtų palaidoti ir kad būtų galima ant jų kapo pastatyti paminklą.

Beje, tai, kad lakūnų kūnai užmūryti Medicinos instituto rūsyje, buvo vieša paslaptis. Tik nedaugelis galėjo parodyti apytikrę vietą. Pati N. Dariūtė-Maštarienė yra teigusi, kad apie slaptavietę išgirdo studijuodama Medicinos institute, o pradėjusi ten dirbti 1950 m. išsiaiškino ir liudytojus – apie tai rašė Gražina Sviderskytė knygoje „Lituanica. Nematoma pusė“.

Nijolė nežinojo tikslios lakūnų palaikų užmūrijimo vietos Medicinos instituto rūsyje. Išlaukusi, anot jos, tinkamo momento, 1963 m. spalio 6 d. ji pasitelkė į pagalbą Kauno medicinos instituto doc. Juozą Raubą, kurio tėvas dalyvavo užmūrijant S. Dariaus ir S. Girėno palaikus.

Savo prisiminimuose N. Dariūtė rašė: „Aš ir J. Rauba (priminsime, kad J. Raubai apytikrę palaikų užmūrijimo vietą parodė jo mama Virginija, kurios nesaistė jokios priesaikos dėl šios vietos paslapties), pasišviesdami žvake, atidžiai apžiūrėjome rūsyje visas sienas. Būdami medikai ir gerai išmanydami stuksenimo metodą, ėmėme stuksenti visas sienas aplink katilinę. Netoli jos, priešais liftą, bestuksenant ryškiai pakitus garsui, nustatėme, kad už sienos turėtų būti didoka ertmė. Siena buvo visiškai lygi, nudažyta ir niekuo nesiskyrė nuo gretimų sienų. Jos viršuje, palubėje, buvo normalaus dydžio ventiliacijos anga. Pasilypėjusi ant kėdės, […] pro ventiliacijos angos groteles įkišau pieštuką, su prie galo pritvirtintu ilgu siūlu ir prie jo pririšta nedidele vinimi. Viniai krintant žemyn, pasigirdo skambus garsas, tarsi ji būtų atsitrenkusi į metalą. Supratome, kad ten ir yra paslėpti karstai.“

Įamžino: N. Dariūtės-Maštarienės sukurtos S. Dariaus ir S. Girėno galvos iš plastilino. 1989 m. / G. Majorovo reprodukcija iš knygos „Atlanto nugalėtojo dukra“

Potvynio žala

Kai 1964 m. rugpjūčio 10 d. minėta rūsio siena pagaliau buvo praardyta, aptiktuose karstuose gulėję didvyrių kūnai buvo sugadinti juos apsėmusio 1946 m. potvynio vandens. Pasirodo, viršutinis karstas su S. Girėno palaikais per potvynį pakilo, o pastarajam slūgstant, nusileido, sudaužydamas apatinio varinio karsto stiklą, pro kurį vanduo pateko ant S. Dariaus kūno.

Štai todėl palaikai buvo apirę taip, kad jų nebuvo galima balzamuoti pakartotinai. Pastarosios ekspertizės metu buvo dar kartą konstatuota, kad lakūnų kūnuose jokių kulkų žymių, kurių buvo ieškota ir pirmos ekspertizės metu, nerasta.

Dėl N. Dariūtės-Maštarienės atkaklumo 1964 m. Kauno miesto ir šalies vadovybė su Antanu Sniečkumi priešakyje visgi leido palaidoti S. Dariaus ir S. Girėno palaikus Aukštųjų Šančių karių kapinėse, tačiau valdžia tai darė paskubomis, stengdamasi paslėpti įvykį nuo visuomenės.

Lakūnų palaikai kuklioje kapavietėje gulėjo ketverius metus. 1968 m. jie vėl buvo perlaidoti, nes architektai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, anot G. Sviderskytės, pilkapį su granito plokšte ir bareljefu suprojektavo tolėliau nuo buvusios lakūnų kapavietės.

Priminsime, kad N. Dariūtė-Maštarienė labai džiaugėsi Kauno medicinos instituto rūsyje 1989 m. įrengtu memorialiniu S. Dariaus ir S. Girėno muziejumi, kur buvo eksponuojama praardyta siena su ten stovinčiais lakūnų variniais karstais. Deja, 2002 m. muziejus drauge su pagarba tautos didvyrių atminimui netikėtai pradingo…

Kaip sakė Vytauto Didžiojo karo muziejaus (VDKM) direktoriaus pavaduotoja, vyriausioji fondų saugotoja Janina Karosevičiūtė, variniai S. Dariaus ir S. Girėno karstai į VDKM pateko 2005 m. kovą anuomečio kultūros ministro įsakymu. Šiuo metu karstai perduoti parodai, veikiančiai Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose.

Prisiminkime ir dar vieną išnykusį objektą, susijusį su S. Dariumi ir S. Girėnu – Senosiose miesto kapinėse sovietų 1959 m. (kitur rašoma – 1962 m.) sulygintą su žeme lakūnų laikiną mauzoliejų. Tiesa, 1996 m. jis buvo atkastas, tačiau 2004 m. vėl buvo užpiltas smėliu, siekiant konservuoti tą istorinį statinį.

Iškeldino: taip iki 2002 m. atrodė įėjimas į LSMU Medicinos fakulteto rūsyje veikusį nedidelį, bet itin vertingą muziejų, kuriame buvo galima pamatyti sienoje praardytą nišą ir joje aptiktus varinius karstus, dabar saugomus Vytauto Didžiojo karo muziejuje. / E. Katino nuotr. iš „Kauno dienos“ archyvo

Nijolės pomėgiai, kūryba

Pasak knygoje pateiktų Nijolės sūnaus Skirmanto prisiminimų, ji labai mėgo grybauti su savo vaikais, skutinėti peiliuku voveraites, zuikučius ir kitokius gyvūnėlius Velykoms svogūnų lukštuose virtuose kiaušiniuose.

N. Dariūtei patiko slidinėti žiemą Panemunėje, šaudyti namuose į taikinius iš vaikų orinio šautuvėlio. Šį pomėgį, matyt, paveldėjo iš savo mamos – S. Dariaus žmonos Jaunutės, kuri buvo Tado Ivanausko vadovauto šaudymo būrelio narė. Piešti, tapyti ir lipdyti Nijolė pradėjo, kai susirgo tromboflebitu ir atsidūrė Romainių ligoninėje.

Mažai kas sovietmečiu žinojo, kad N. Dariūtė per gan neilgą savo gyvenimą nutapė apie 150 įvairios tematikos paveikslų, bet dauguma jų – istorinių asmenybių portretai. Žinoma, ji nutapė savo tėvo ir S. Girėno portretus. Beje, šio lakūno portretas buvo paskutinis jos kūrybinis darbas – kai Nijolė mirė, S. Girėno portreto dažai dar nebuvo išdžiūvę.

Pasak I. Žukauskaitės-Jacevičienės, Nijolė neapsiribojo vien tapyba. 1987 m. parašė knygą „Darius ir Girėnas“ – vieną pirmųjų išsamių monografijų, skirtų legendiniams lakūnams. Knygos vertę padidino joje pateiktas S. Dariaus dienoraštis, rašytas 1932–1933 m. Beje, būtent dukra iššifravo vietomis beveik neįskaitomus dienoraščio puslapius.

N. Dariūtė-Maštarienė parengė ir išleido 306 fotografijų albumą „Darius ir Girėnas“. Tai bene pirmasis tokios didelės apimties albumas minėta tema. Maža to, Nijolė drauge su Algirdu Gamziuku ir Gyčiu Ramoška parengė dokumentų rinkinį apie S. Darių ir S. Girėną.

Kaip žinoma, išliko tik dvi balzamuotų Dariaus ir Girėno kūnų nuotraukos. Vienoje jų lakūnai nufotografuoti iš karstų kojūgalių, kitoje – iš šono. Pastarojoje gerai matyti jų veidai iš profilio. N. Dariūtė, prisiminusi įžymių žmonių iš vaško sukurtas skulptūras (jas matė viename Floridos muziejuje), nutarė atkurti molyje natūralaus dydžio S. Dariaus ir S. Girėno galvas, veidus, kurių bruožai liktų ateinančioms kartoms. Šios lakūnų galvų bronzinės kopijos dabar saugomos VDKM.

Tai tik reikšmingiausi, anot knygos autorės, N. Dariūtės-Maštarienės kūrybos darbai, kuriuos ji spėjo nuveikti per gana neilgą savo gyvenimą – S. Dariaus dukra mirė 1990 m. rudenį Kaune, o buvo palaidota Kretingos rajono Jokūbavo kapinėse. Nijolė buvo ištekėjusi už gydytojo Adolfo Maštaro, su kuriuo užaugino sūnų Skirmantą ir dukrą Giedrę. Kaune, Aleksote, gyvena N. Dariūtės-Maštarienės sesuo Audronė Čižinauskaitė-Guigienė. Mat, žuvus S. Dariui, jo žmona ištekėjo antrą kartą ir pagimdė dar vieną dukrą.

Mokslininkas ir tremtinys

Kaunietis Povilas Varanauskas – mokslininkas, technikos mokslų daktaras, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) narys, Kovo 11-osios akto signataras – prie LPKTS lopšio atsidūrė neatsitiktinai. Jį, trijų mėnesių kūdikį, su mama mokytoja sovietai ištrėmė 1941 m. birželio 14-ąją į Tomsko sritį Sibire, o nuo šeimos atskirtą tėvą – į Krasnojarsko srities Rešiotų lagerį. Šeima į Lietuvą grįžo 1957 m.

„Tad suprantama, kad M. Gorbačiovo pradėtos perestroikos pradžioje mano aplinkoje buvo ne tik tiksliųjų mokslų atstovų (aš tuo metu vadovavau Kauno politechnikos instituto Mokslinių tyrimų sektoriaus Mokslinei laboratorijai), bet ir politinių kalinių ir tremtinių.

LPS grupėje susipažinau su daugeliu aktyvių žmonių. Man ypač artimos buvo Birutės Nedzinskienės, Audriaus Butkevičiaus, Algirdo Belžako ir kitų iniciatyvių asmenybių mintys, sumanymai. Nedvejodamas tapau jų bendražygiu. Juolab kad imponavo A. Butkevičiaus idėja įkurti tremtinių klubą“, – prisiminė pašnekovas.

Sugrįžo: Kėdainių kariniame oro uoste karstus su tremtinių palaikais, ekspedicijos dalyvius pasitiko apie 15 tūkst. žmonių. 1998 m. liepos 28 d. / R. Požerskio nuotr.

Budri KGB akis

Siekdami įkurti minėtą klubą, aktyviausieji nutarė 1988 m. liepos 29 d. Architektų namuose Vilniaus gatvėje išrinkti iniciatyvinę grupę. Čia jau buvo radę prieglobstį Kauno sąjūdininkai.

„Kai atėjome į numatytą renginį Architektų namuose, jų durys buvo užrakintos – pasistengė Kauno miesto komunistų partijos komiteto pirmasis sekretorius Romualdas Rimaitis. Tada patraukėme į aikštę prie Kauno pilies. Atsimenu, B. Nedzinskienė paklausė manęs, ar aš nebijau netekti užimamų pareigų, jei mano kandidatūrai būtų pritarta. Pasakiau, kad nebijau. Į minėtą grupę dar buvo pasiūlytas Juozas Enčeris. Tad ją sudarė B. Nedzinskienė, J. Enčeris, A. Butkevičius ir kt.

Kalbėdamas prie Kauno pilies apie represijų prieš Lietuvos gyventojus organizatorius ir vykdytojus, raginau kaltinti ne vien Staliną, bet ir Antaną Sniečkų. Tai labai papiktino miesto vykdomojo komiteto (taip anksčiau buvo vadinama savivaldybė) atstovą, stebėjusį mūsų renginį. Jis pareikalavo nutraukti nesankcionuotą mitingą, kurį stebėjo ir KGB Kauno skyriaus vadas Gediminas Bagdonas, su visa savo kariauna atėjęs pasiklausyti, apie ką kalba tremtiniai“, – pasakojo P. Varanauskas.

Išrinko klubo tarybą

Anot P. Varanausko, R. Rimaičio vadovaujamoje komunistų partijos institucijoje Kaune anuomet kiekvieną pirmadienį miesto įmonių, mokyklų, įvairių įstaigų vadovams buvo teikiama informacija apie padėtį mieste.

Kai 1988 m. liepos 30-ąją Architektų namuose buvo įkurtas „Tremtinio“ klubas, daug kartų ėjau į redakciją su visokiomis žiniomis, straipsniais.

„24-osios vidurinės mokyklos direktorius Raimondas Rainys, grįžęs iš tokio posėdžio, pasakė savo pavaldiniams, kad Kaune yra daug neformalių sambūrių, tačiau tremtinių – pats baisiausias. Vėliau jis, pasisakydamas prieš Sąjūdį, žadėjo nušauti Vytautą Landsbergį ir „išsišiepusią“ Kazimierą Prunskienę. Gal žadėjo tai padaryti todėl, kad buvo medžiotojas?“ – ironiškai šyptelėjo P. Varanauskas.

Tolsnius įvykius po nutraukto renginio aikštėje prie Kauno pilies priminė kitas pašnekovas – A. Belžakas, buvęs 1941 m. birželio 14-osios tremtinys, kurio tėvas, atskirtas nuo šeimos, po metų mirė Revučyje – septintajame Kraslago lageryje. Pasak A. Belžako, iš aikštės prie Kauno pilies tremtiniai grįžo į Architektų namus. Durys jau buvo atrakintos. Tad suėję vidun nutarė išrinkti „Tremtinio“ klubo, įkurto prie LPS, tarybą.

Kaip rašė A. Butkevičius pirmajame laikraščio „Tremtinys“ numeryje, „Tremtinio“ klubas buvo įkurtas 1988 m. liepos 30-ąją. „Klubo tarybos pirmininku tapo A. Butkevičius, nariais: Juozas Enčeris, Liudas Bumbulis, Mečislovas Laurinkus, Rimvydas Mikalauskas, Jurgis Gasiūnas, A. Belžakas, Romualdas Staugaitis, B. Nedzinskienė, Vincas Patackas, P. Varanauskas, Jaroslavas Banevičius ir kt.“, – vardijo A. Belžakas.

Pradžia: grįžę nuo Kauno pilies į Architektų namus išrinko „Tremtinio“ klubo tarybą. Dešinėje stovi pirmininku išrinktas A. Butkevičius, centre – B. Nedzinskienė. 1988 m. liepos 29 d. / A. Belžako nuotr.

Liko pėdsakas

Klubo taryba, pasak A. Belžako, rinkdavosi į posėdžius viename Nemuno gatvės name, kurį pasiūlė vienas iš tremtinių, bet netrukus pradėta posėdžiauti Kęstučio g. 27 numeriu pažymėtame pastate, kur buvo įsikūrę Kauno politechnikos instituto VIII rūmai, 301 auditorijoje. Posėdžiai prasidėdavo 18 val. Kaip prisimena P. Varanauskas ir A. Belžakas, į tarybos posėdžius ateidavo ir A. Butkevičiaus mama.

Tolesnius įvykius prisiminė P. Varanauskas: „Tuo metu man kaimynai pranešė, kad prie daugiabučio namo, kuriame gyvenu iki šiol, vis stoviniuoja juoda „Volga“. Kaimynai net nurodė jos valstybinius numerius. Tai sužinojęs, parašiau laišką KGB Kauno padalinio vadovui G. Bagdonui klausdamas, kiek man pavojinga ta „Volga“. Žinoma, nurodžiau automobilio valstybinius numerius. Netrukus gavau atsakymą, kad mieste toks automobilis neregistruotas. Po kurio laiko viename miesto komunistų partijos ir LPS vadovų susirinkime G. Bagdonas man patarė dėl tos „Volgos“ kreiptis į kitas miesto valdžios institucijas. Tačiau juk visi žinojo, kad to meto Kauno valdžia – komunistų partijos ir vykdomasis komitetai, KGB ir milicija – dirbo išvien.“

Pirmasis suvažiavimas

Steigiamasis „Tremtinio“ klubo suvažiavimas, anot P. Varanausko, įvyko 1988 m. rugpjūčio 26 d. Kaune, minėtuose KPI rūmuose Kęstučio gatvėje. 1988 m. rudenį klubas savo veiklą iš pastato Kęstučio g. 27 perkėlė į K. Donelaičio g. 70B namą.

Pasak P. Varanausko, 1988 m. spalio 29-ąją klubui pavyko sušaukti pirmąjį tremtinių forumą, kurį daugelis dabar vadina pirmuoju suvažiavimu, įvykusiu istorinėje Kauno sporto halėje. Tuo metu klubas jau buvo spėjęs tapti respublikinis – įvairiuose Lietuvos rajonuose kūrėsi klubo skyriai.

„Kauno sporto halė nebuvo regėjusi tokios žmonių jūros, – prisiminė P. Varanauskas. – Aš kalbėjau apie nenubaustą už siaubingas žudynes Rainiuose enkavėdistą, žudynių iniciatorių ir organizatorių Petrą Raslaną, apie nereabilituotą 92 metų buvusį paskutinį tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį ir kt.“

Pagaliau: karstai su Igarkos tremtinių palaikais kraunami į sunkvežimį ir išvežami į oro uostą. Šiai pirmajai ekspedicijai į vadovavo Vytautas Putna. 1998 m. liepa. / V. Dekšnio nuotr. iš Aldonos Krinickienės archyvo.

T. Mačiulienės drąsa

P. Varanauskas pabrėžė „Kauno dienos“ ir buvusios jos vyriausiosios redaktorės Teklės Mačiulinės drąsą to meto agresyvioje politinėje aplinkoje.

„Kai 1988 m. liepos 30-ąją Architektų namuose buvo įkurtas „Tremtinio“ klubas, daug kartų ėjau į redakciją su visokiomis žiniomis, straipsniais. Visada buvau nuoširdžiai priimamas, o informacija spausdinama laikraštyje. Laikraštis buvo drąsus – spausdino stalinizmo nusikaltimus demaskuojančius straipsnius, tremtinių ir politinių kalinių prisiminimus ir pan.“ – tvirtino P. Varanauskas, beje, pats 1989–1990 m. vadovavęs savaitraščiui „Tremtinys“.

Priminsime, kad T. Mačiulienė prie „Kauno tiesos“ vairo stojo 1987 m. Tai, ką spausdino šis laikraštis, polemizavęs su anuometės valdžios atstovais įvairiais klausimais, nedrįso pateikti savo skaitytojams net „Gimtasis kraštas“. Dar daugiau drąsos redaktorė įgijo, kai grįžo iš Maskvos, kur redaktorių seminare pats Michailas Gorbačiovas paragino atsisakyti žiniasklaidoje paradinės gyvenimo pusės vaizdavimo. Tad Kauno partinių veikėjų nepasitenkinimą jų veiksmus kritikuojančiais straipsniais redaktorė atremdavo sakydama, kad taip dirbti liepęs pats M. Gorbačiovas.

1990 m. vasario 16-ąją „Kauno tiesos“ redakcija paskelbė, kad nuo šios dienos tai nebe LKP Kauno miesto komiteto ir liaudies deputatų tarybos, o nepriklausomas miesto laikraštis. Miesto valdžia buvo išvesta iš pusiausvyros. „Kauno tiesa“ 1992 m. birželio 17-ąją tapo „Kauno diena“.

Aktyvumo priežastys

Kauno rajone gyvenantis Donatas Grybauskas, senokai peržengęs gyvenimo 90-metį, savo prisiminimus apie LPKTS ir Kauno skyriaus įkūrimą pradėjo iš toli – nuo 1948 m., kai jis tapo partizanu, kai žuvo jo brolis ir bendražygiai, išduoti Antano Misiūno iš Laukiškių kaimo.

Laimingas atsitiktinumas išgelbėjo Donatą nuo žūties. Tačiau ne nuo tremties. Mat jį, savo noru slapčia išvykusį į tremtį pas savo tėvus ir brolius, suėmė Sibire už partizanavimą Lietuvoje, pargabeno atgal, žiauriai tardė saugumo rūmuose ir išsiuntė dešimčiai metų kalėti į Mordovijos mažamečių lagerį. Iš ten į Lietuvą jis grįžo 1957 m. Sulaukęs LPS įkūrimo, tapo aktyviu jo ir tremtinių judėjimo nariu.

„Vienas iš pirmųjų svarbių klubo „Tremtinys“ veiklos rezultatų – tremtinių palaikų pervežimas iš tremties vietų Sibire į Lietuvą. 120 palaikų pervežimą iš Igarkos organizavome drauge su Vytautu Putna ir A. Butkevičiumi. Šiai ekspedicijai į Igarką vadovavo V. Putna. Palaikai karstuose buvo atgabenti kariniu transporto lėktuvu į Kėdainių karinį aerodromą 1989 m. liepos 28-ąją. Atsimenu, buvo pavakarys. Skambant Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčios varpams – šv. Mišias laikė jaunas kunigas Vytautas Grigaravičius – aerodromo link judėjo daugiatūkstantinė minia su gedulo kaspinais perrištomis trispalvėmis, bažnytinėmis vėliavomis, žvakėmis ir gėlėmis. Aerodromo vadai įsileido minią – tai anuomet atrodė kaip stebuklas“, – prisiminė Donatas ir apgailestavo, kad sovietų nusikaltimai iki šiol nesulaukė tokio griežto Europos ir pasaulio pasmerkimo kaip nacizmas.

Pirmeivis: D. Grybauskas 1990 m. vasarą tapo pirmuoju „Tremtinio“ klubo Kauno skyriaus pirmininku. / V. Skučaitės nuotr.

Kaitos kaleidoskopas

1989 m. spalio 13-ąją antrajame suvažiavime „Tremtinio“ klubas tapo Lietuvos tremtinių sąjunga (LTS), o jos prezidentu išrinktas Balys Gajauskas. 1990 m. gegužės 19 d. LTS valdybos ir skyrių pirmininkų konferencijoje buvo patenkintas LTS tarybos pirmininko A. Butkevičiaus prašymas atleisti jį iš tų pareigų dėl jo tiesioginio darbo Aukščiausiojoje Taryboje ir Lietuvos krašto apsaugos departamente. Į jo vietą taryboje buvo išrinktas Antanas Lukša.

1990 m. spalio 13 d. sąjungos pavadinimas pakeistas į 76 tūkst. narių vienijančią organizaciją LPKTS. Naująjį pavadinimą klubui, priėmusiam į savo gretas politinius kalinius, pasiūlė A. Lukša, vėliau stojęs prie LPKTS vairo. LPKTS ilgamečiu vadovu buvo ir Povilas Jakučionis. Dabar pirmininkauja Gvidas Rutkauskas.

Pasak D. Grybausko, Tremtinių sąjungos Kauno skyrius buvo įkurtas 1990 m. liepą. Spalio 3-iąją skyriaus nariai išrinko tarybą, kuri pirmininku pasirinko Donatą. Dabar skyriui vadovauja Vladas Sungaila.

Vienas iš pirmųjų svarbių klubo „Tremtinys“ veiklos rezultatų – tremtinių palaikų pervežimas iš tremties vietų Sibire į Lietuvą.

Klubo savaitraštis

Pirmasis keturių puslapių biuletinio tipo leidinys „Tremtinys“ (jo leidybą inicijavo ir organizavo A. Lukša, vėliau daugybę metų vadovavęs LPKTS) – dabartinio savaitraščio pirmtakas – savo skaitytojus pasiekė 1988 m. spalio 28 d. Tai buvo keturi A4 formato biuletenio puslapiai, kuriuose tekstai buvo atspausdinti spausdinimo mašinėle ir padauginti, greičiausiai, anuomet populiariu ERA dauginimo aparatu. Biuletenio pirmasis redaktorius buvo Jaroslovas Banevičius, dailininkas – Jonas Lukšė. Dabartinio savaitraščio pirmtakas buvo platinamas „Tremtinio“ klubo būstinėje – K. Donelaičio g. 70B. Taip pat šis leidinys patekdavo ir į įvairius Lietuvos rajonus, kur tremtiniai būrėsi į „Tremtinio“ klubo filialus.

Priminsime, kad pirmajame „Tremtinio“ numeryje A. Butkevičius tremtinių ir politkalinių vardu reikalavo stalinizmą paskelbti nusikaltimu žmonijai ir lietuvių tautai, o stalinizmo vykdytojus teisti kaip karinius nusikaltėlius, siūlė prieškario ir pokario kovas Lietuvoje vadinti rezistencija. A. Bukevičius informavo skaitytojus apie pradėtą kaupti medžiagą būsimam stalinizmo nusikaltimų muziejui, rašė apie būsimą ekspediciją į tremties vietas kapams tvarkyti, paminklams statyti, atsiminimams apie lietuvius tremtinius rinkti, jų palaikams parvežti.

Laikraštyje buvo pranešta apie Lietuvos Aukščiausios Tarybos Prezidiumo įsaką „Dėl asmenų, iškeldintų 1941–1952 m., reabilitavimo“, apie „Tremtinio“ klubo filialus Igarkoje, Vorkutoje, apie Rusijos šviesuolių įkurtą, o dabar Vladimiro Putino sunaikintą „Memorialą“.

Simbolis: karstų su palaikais sutikimo momentas. 1998 m. liepos 28 d. / R. Požerskio nuotr.

Istorinė atmintis

Pasak dabartinės savaitraščio redaktorės Audronės Kaminskienės, šiuo metu „Tremtinio“ tiražas yra 950 egz. Nuo 1988 m. spalio 28 d. išleista daugiau kaip 1 540 numerių. „Skaudu, kad prenumeratorių gretos retėja ne tik dėl vis mažėjančio tremtinių, politinių kalinių, partizanų skaičiaus, bet ir dėl pašto darbo pertvarkos“, – apgailestavo A. Kaminskienė.

Priminsime, kad 1991 m. A. Lukšos iniciatyva LPKTS pradėjo leisti istorinį žurnalą „Laisvės kovų archyvas“. Jam vadovauti buvo pakviesta IX forte dirbusi Dalia Kuodytė, vėliau tapusi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadove, Seimo nare. Jai rengiant žurnalą talkino Birutė Oksaitė, vėliau dirbusi „Kauno dienoje“, ir kt.

LPKTS būstinėje jos 35-mečio proga šiomis dienomis duris atvėrė interaktyvi muziejinė ekspozicija Laisvės kovų istorijai atminti.

Knyga lyg testas

Tekėti už turtingo bajoro ar už išsilavinusio, bet nepasiturinčio inteligento, siekti aukštojo mokslo ar pasitenkinti gimnazijos baigimu, dalyvauti politikoje ar nekišti nosies į vyrų okupuotą sritį? Į šiuos ir panašius klausimus naujoje istorikės humanitarinių mokslų daktarės Ingridos Jakubavičienės knygoje tarsi atsako garsiosios tarpukario seserys Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė.

Šioji I. Jakubavičienės knyga nėra jos monografijos „Seserys Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė“ antras leidimas. Šį kartą garsiosios seserys tapo raktu, atrakinančiu mums duris į tarpukario lietuvių modernėjančią visuomenę, ryškią kaitą požiūrio į kilmę, religiją, išsilavinimą, šeimą, moterų emancipaciją, darbą, laisvalaikį, visuomeninį darbą, politinį ir pilietinį aktyvumą, nacionalizmą. Ši knyga – testas skaitytojui. Ko jumyse daugiau – modernizmo ar tradicionalizmo?

Tad kokie buvo tie modernūs seserų Sofijos ir Jadvygos Chodakauskaičių, augusių gana lenkiškoje Panevėžio srities bajorų šeimoje, pasirinkimai?

Išskirtinė: J. Tūbelienė Kaune buvo laikoma mados ikona. 1932 m. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Pasuko lietuvybės link

Pasak knygos autorės, nereikia manyti, kad Lietuva modernėti pradėjo tik tapusi nepriklausoma. Juk XIX a. pabaigoje dalis bajorų pradėjo linkti prie lietuviško tautinio sąjūdžio. Tuo keliu pasuko ir bajorų Chodakauskų šeima, kurioje vaikai su tėvu kalbėjo lenkiškai, o su mama – vokiškai, tačiau ilgainiui įvyko lūžis – tam įtakos, matyt, turėjo artima giminystė su Gabrielės Petkevičaitės-Bitės – ji buvo Chodakausko sesers dukra – tėvais, draugystė su Jono Jablonskio šeima, Povilu Višinskiu, Pranu Mašiotu, kitais lietuvių švietėjais, susijusiais su tautiniu atgimimu.

J. Chodakauskaitė tapo pirmąja Lietuvos moterimi diplomate. Tai išties buvo modernybės paženklintas jos, moters, veiklos baras.

Chodakauskai paprašė J. Jablonskio atsiųsti jiems į Gavenonių dvarą gabesnį Mintaujos gimnazijos mokinį, kuris mokytų keturis šeimos vaikus lietuvių kalbos. Taip dešimtmetė Sofija 1895 m. vasarą susipažino su savo būsimu vyru, 21-ų Antanu Smetona, kurį rekomendavo J. Jablonskis. Tad iš neturtingos ūkininkų šeimos kilęs A. Smetona ilgainiui tapo bajoraitės Sofijos vyru – tai išties buvo modernybės padiktuotas žingsnis. Mat išsilavinimas modernėjančios visuomenės šeimose įgijo didesnės svarbos nei turtai.

Pasak knygos autorės, Sofijos vedybos su A. Smetona iliustruoja vidinį anuometės visuomenės laisvėjimą, jau nekalbant apie išorinę Vakarų pasaulio modernizmo įtaką aprangos, laikysenos, interjero ir kt. madai. Tačiau bene didžiausiu postūmiu visuomenei modernėti tapo tautinis sąjūdis, kuriame, ypač prie valstybės statybos pamatų, aktyviai dalyvavo abi seserys Chodakauskaitės.

Mokslai: S. Chodakauskaitė – Mintaujos (dabar Jelgava, Latvija) mergaičių gimnazijos gimnazistė. Apie 1902 m. Klivlando lietuvių kultūros dokumentavimo centro nuotr.

Mokėjo derėtis

Po vestuvių devyniolikmetė Sofija su trisdešimtmečiu A. Smetona, dirbusiu Žemės banke, persikėlė gyventi į Vilnių. Tai buvo drąsus, modernus tiems laikams jaunos poros sprendimas. 1905 m. S. Smetonienė pagimdė Mariją Danutę, o 1906 m. – Birutę. Deja, ši dukrelė mirė sulaukusi vos trejų metų. Kadangi abiejų mergaičių sveikata kūdikystėje buvo silpna, Sofijai teko patirti daug skaudžių išgyvenimų. 1913 m. Smetonos sulaukė sūnaus Juliaus Rimgaudo. Susidūrusi su motiniškais rūpesčiais, Sofija galėjo suprasti ir kitų šeimų patiriamą vargą ir skausmą – ji tapo aktyvia visuomenininke, daug dėmesio skyrė ligonių, našlaičių, motinų ir vaikų, skurstančių žmonių problemoms.

Kai Pirmojo pasaulinio karo pradžioje vokiečiai užėmė Vilnių, Smetonos nepasitraukė su pabėgėlių srautu į Rusiją – liko mieste ir abu aktyviai dirbo Lietuvių draugijoje nukentėjusiesiems nuo karo šelpti. Gerai mokėdama vokiškai, S. Smetonienė iš okupacinės valdžios gaudavo dešimtis leidimų tautiečiams grįžti į šalį. Beje, pačių Smetonų namuose prieglobstį rado per 50 lietuvių, grįžusių iš Rusijos.

Atvyko: kaunietės Daiva Chodakauskaitė (kairėje) ir Sigutė Smetonaitė Istorinėje Prezidentūroje Kaune, pristatant naujausią I. Jakubavičienės knygą. V. Skučaitės nuotr.

Kortos ir diplomatija

Sofija sugebėdavo Pirmojo pasaulinio karo metais gauti okupacinės vokiečių valdžios leidimų atvežti maisto varguoliams – ji vienui viena arkliais kinkytu vežimu iš Alytaus ir Daugų gabeno į Vilnių įvairių produktų, o baigiantis karui dalijo vokiečių kariuomenės sandėliuose aptiktas maisto atsargas ir drabužius likimo nuskriaustiems.

Panašiai elgėsi ne viena moteris daug modernesniame Vakarų pasaulyje, tačiau anuomet Rusijos imperijos pakraštyje tokia S. Smetonienės veikla, jos gebėjimas organizuoti, derėtis ir gauti kėlė ne tik nuostabą, bet net ir apkalbų. Tačiau būsima prezidentienė to nepaisė – darė tai, kas tuo metu buvo reikalinga besikuriančiai valstybei. 1919 m. pabaigoje S. Smetonienė kartu su kitomis Lietuvos Vyriausybės narių žmonomis eidavo į Karo ligoninę lankyti sužeistų nepriklausomybės kovose karių, atnešdavo jiems maisto, vaistų.

Nors nėra nė vieno tiesioginio dokumento, bylojančio apie S. Smetonienės aktyvią veiklą politikoje, kai kurių to meto veikėjų prisiminimuose iškyla keli jos tokio neviešo veikimo fragmentai. Pavyzdžiui, Lietuvos Tarybos nario kunigo Vlado Mirono prisiminimai liudija 1917 m. vasarą vykusį plaukiojimą valtele kartu su S. Smetoniene ir okupacinės vokiečių valdžios atstovu Liudvigu Cimerle. Šios išvykos metu būsima prezidentienė stengėsi išgauti pritarimą, sušaukti lietuvių konferenciją Vilniuje.

Knygos autorės nuomone, Sofijai klaidingai prikišama priklausomybė nuo kortų. Mat prezidentienė gerai žinojo, kad lošdama kortomis su įvairių šalių diplomatais, ruošdama jiems vadinamas arbatėles, gali gauti prezidentui svarbios informacijos. Tai patvirtina vienas lenkų žvalgybos 1928 m. informacinis pranešimas – jį aptiko VDU istorikas prof. Jonas Vaičenonis. Pateiktoje informacijoje apie svarbiausius Lietuvos valstybės veikėjus, net du trečdaliai informacijos buvo skirta A. Smetonos žmonai.

Susitikimas: A. Smetona kartu su artimaisiais vieši Amerikos lietuvių išeivijos veikėjo Juozo Bačiūno vasarvietėje Tabor Farmoje 1941 m. gegužę. Iš kairės: A. Valušis, M. Tūbelytė, J. Bačiūnas, A. Smetona, S. Smetonienė ir J. Tūbelienė. Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros archyvo nuotr.

Pirmoji diplomatė

Sofijos sesuo Jadvyga studijavo Sankt Peterburgo Aukštuosiuose (Bestuževo) moterų kursuose istoriją ir buvo pakviesta juose dėstyti. Tad Jadvyga tapo pirmąja moterimi, kuri dėstė Rusijos aukštojoje mokykloje. Būsimoji Lietuvos ministro pirmininko žmona dirbo lietuvių leidžiamame laikraštyje, mokytojavo lietuvių gimnazijoje, dalyvavo lietuvių veikloje, 1917 m. Sankt Peterburge buvo išrinkta į Lietuvių tautos tarybą. Po 1917 m. bolševikų revoliucijos grįžusi į Lietuvą – užsienio pasas jai išduotas su Rusijos Laikinosios vyriausybės teisingumo ministro Aleksandro Kerenskio parašu – Jadvyga apsigyveno pas Smetonas.

Išsilavinusiai, daug kalbų mokančiai J. Chodakauskaitei teko vykdyti būsimai Lietuvos valstybei svarbias užduotis, kurias jai patikėdavo A. Smetona. Jadvyga buvo pasirinkta slaptiems pavedimams vykdyti dar ir todėl, kad Lietuvos Tarybos narius (tai buvo vien vyrai) sekė vokiečių šnipai. J. Chodakauskaitė jiems nebuvo pažįstama ir juolab nekėlė įtarimų, nes buvo moteris. Tad A. Voldemaro vadovaujamoje Užsienio reikalų ministerijoje dirbusi J. Chodakauskaitė greitai buvo pasiųsta į Šveicarijos sostinę Berną įkurti pirmąjį Lietuvos informacijos biurą. Taip užsienio šalis pasiekdavo žinios iš Lietuvos per didžiausios to meto telegramų agentūras, kurios perspausdindavo J. Chodakauskaitės pateiktus pranešimus. Tam įtakos turėjo Jadvygos pažintys, užsienio kalbų mokėjimas, jos charizma. Tad nieko nuostabaus – J. Chodakauskaitė tapo pirmąja Lietuvos moterimi diplomate. Tai išties buvo modernybės paženklintas jos, moters, veiklos baras.

Tuo pačiu metu Jadvyga padėjo Sofijai, kurią su vaikais vyras išsiuntė iš nepriklausomybės kovose skendinčios Lietuvos į užsienį. Jadvyga pasirūpino, kad sesuo apsigyventų Berne, žinotų politikos naujienas, elgtųsi ir rengtųsi pagal diplomatinį protokolą kaip dera prezidentienei (1919 m. balandį A.Smetona buvo išrinktas prezidentu) viešumoje. Jadvygai, moderniai, išsilavinusiai ir gražiai merginai, teko ypač svarbus vaidmuo ir Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo istorijoje.

Renginys: Lietuvos didžiosiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų draugijos garbės pirmininkė S. Smetonienė Prezidentūroje priima organizacijos nares. 1935 m. L. Kubiliūtės-Brazdilienės archyvo nuotr.

Išvertė Aktą

Štai 1918 m. Vilniuje dirbęs vokiečių žurnalistas tikrai puoselėjo romantiškus jausmus jaunai, žaviai ir emancipuotai spaudos darbuotojai J. Chodakauskaitei. Jos paprašytas sutiko perduoti vokiečių laikraščiams Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, kuris buvo išspausdintas pačių vokiečių konfiskuotame „Lietuvos aide“. Žurnalistas išvežė į Vokietiją kelis išlikusius šio laikraščio egzempliorius su Jadvygos išverstu į vokiečių kalbą Nepriklausomybės Akto tekstu. Taip Europa ir visas pasaulis sužinojo apie paskelbtą Lietuvos nepriklausomybę.

Prezidentienė gerai žinojo, kad lošdama kortomis su įvairių šalių diplomatais, ruošdama jiems vadinamas arbatėles, gali gauti prezidentui svarbios informacijos.

J. Chodakauskaitė dalyvavo ir kituose svarbiuose politiniuose reikaluose. Kai laviruojanti politikos vandenyse Lietuvos Taryba nusprendė pakviesti karaliumi į Lietuvos sostą Viurtembergo hercogą Wilhelmą von Urachą, šis sutiko ir pasirašė būtiną dokumentą. Tačiau kilo klausimas, kaip tą slaptą dokumentą atgabenti į Lietuvą? Šiam klausimui spręsti buvo pasitelkta tuo metu Berlyne buvusi ir leidimą grįžti į Lietuvą turėjusi J. Chodakauskaitė. Tai ji savo aukštaauliuose batuose pervežė per sieną tą istorinį dokumentą su karališkuoju parašu.

Širdies reikalai

„Kadangi šios knygos, neturinčios mokslinės monografijos statuso, nevaržė recenzentai, aš galėjau pasižvalgyti po čia minimų iškilių moterų širdies labirintus. Ne, jokių skandalingų seserų ryšių su kitais vyrais man neteko aptikti, bet laisvas Vakarų vėjas kedeno šių moterų ir jų gerbėjų jausmus“, – šypsodamasi kalbėjo I. Jakubavičienė.

Jadvyga, turėjusi didžiulį pasisekimą tarp vyrų, niekada nepametė galvos, mokėjo išlaikyti deramą atstumą. Štai, pavyzdžiui, tuomet, kai ji studijavo Sankt Peterburge, jai didelę simpatiją reiškė anuomet ten dėstytoju dirbęs Augustinas Voldemaras, tačiau Jadvyga neparodė didelio palankumo atkakliam gerbėjui.

Kai J. Chodakauskaitė grįžo po studijų Rusijoje į Vilnių, dirbdama spaudoje, kaip jau žinome, susipažino su ja susižavėjusiu vokiečių žurnalistu. Tačiau tuo pat metu Jadvyga draugavo ir su bene jauniausiu Lietuvos Tarybos nariu Petru Klimu. Vis dėlto jų keliai išsiskyrė – J. Chodakauskaitė, matyt, nepanoro susieti savo gyvenimo su impulsyvumu ir kategoriškumu garsėjusiu Nepriklausomybės Akto signataru. Įdomu tai, kad P. Klimas vedė artimą Jadvygos draugę. Tačiau tai nesutrukdė vėliau Jadvygos ir Juozo Tūbelio šeimai artimai draugauti su Klimais. Panašūs santykiai susiklostė ir su diplomatu Broniumi Kaziu Balučiu.

Jos išrinktuoju 1920 m. tapo Smetonų namuose Vilniuje pažintas Juozas Tūbelis. Įdomu tai, kad tuomet, kai J. Tūbelienei įgriso arogantiško Voldemaro meilikavimai, ji padarė tai, ko nepavyko pačiam prezidentui – 1929 m. rudenį A. Voldemaras buvo pašalintas iš ministro pirmininko posto, o jo vietą užėmė darbštusis Jadvygos vyras. Jis buvo tiek paniręs į valstybės reikalus – tapo ilgiausiai ir efektyviai dirbusiu ministru pirmininku, kad žmonai beveik neskirdavo dėmesio. Tad nieko nuostabaus, kad Jadvyga priimdavo, nors ir laikydama atstumą, jai rodomą kitų vyrų dėmesį. Tarp tų vyrų buvo ir Kaune dirbęs Didžiosios Britanijos reikalų patikėtinis seras Tomas Prestonas. Paskutinis žinomas karštas J. Tūbelienės gerbėjas buvo JAV ambasadorius Villiamas Bulittas, su kuriuo ji susipažino 1936 m. Kaune, kai jis čia lankėsi kaip JAV ambasadorius Maskvoje. Būtent jis padėjo Jadvygai ir jos dukrai gauti JAV pilietybę, kai jos 1940 m. (J. Tūbelis jau buvo miręs) emigravo iš Lietuvos.

Mada: A. Smetona su moderniai apsirengusia žmona (specialus jodinėjimo kostiumas ir ilgaauliai batai), karininkų lydimi, jodinėja Kauno apylinkėse. XX a. 4-asis dešimtmetis. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Jausmų labirintuose

S. Smetonienė, mėgusi kiną ir teatrą, domėjosi ir sportu. Ji, pavyzdžiui, 1931 m. išmetė žaidėjoms kamuolį pirmosiose rankinio varžybose Lietuvoje, o 1937 m. tapo ir geriausio lietuviško sklandytuvo „Biržietis“ krikštamote. Tad moderni, aktyvi moteris siekė ne tik gražiai atrodyti. Be to, ji buvo labai temperamentinga, mėgo bendrauti. Tačiau A. Smetona, kaip ir J. Tūbelis, buvo nuo ryto iki vakaro paniręs į valstybės reikalus. Tad Sofijai teko pačiai ieškoti bendravimo.

Kai 1919 m. A. Smetona išsiuntė žmoną su dukra į užsienį, ten Sofija susipažino su Fribūre filosofiją studijavusiu buvusiu kunigu Izidoriumi Tamošaičiu. Jis buvo vienas iš studentų, kuriems ji nuomojo kambarius savo bute, kad galėtų laisviau finansiškai gyventi. Aukštas, gražiai sudėtas, protingas I. Tamošaitis, padėjęs Sofijai užsienyje spręsti įvairius gyvenimiškus klausimus, ilgainiui tapo pageidaujamas Lietuvoje, prezidentūroje, asmeniu, kuriam Sofija jautė romantiškus jausmus. Anuometis JAV konsulas Lietuvoje Robertas Heingartneris (1926–1928 m.) savo dienoraštyje rašė, kad S. Smetonienės organizuojamose arbatėlėse dažnai sutikdavo I. Tamošaitį, kuris buvo pristatomas kaip artimas Smetonų šeimos bičiulis, turėjęs jai didžiulės įtakos, patarinėjęs prezidentui, dėstęs VDU ir dirbęs tautininkų žurnalo „Vairas“ redaktoriumi.

Romantiški jausmai S. Smetonienę aplankė ir brandžiame amžiuje, kai į prezidento vasaros rezidenciją Užulėnyje jo apsaugai buvo atsiųstas jaunas leitenantas Povilas Skardžius su 32 kareiviais. Sofija anuomet buvo dukart vyresnė už Povilą – nedrąsų, bet kartu sumanų, linksmą karininką. Netrukus tarp jų užsimezgė abipusė simpatija, kuri nenutrūko net išeivijoje, kai našle likusiai S. Smetonienei trūko bendravimo. Ta bendrystė su P. Skardžiumi buvo grįsta Sofijos globėjiškais jausmais, kurie tęsėsi iki jos gyvenimo pabaigos. Tą ryšį labai vertino ir pats P. Skardžius, išsaugojęs visus jam rašytus prezidentienės, kurią vadino Mamuku, laiškus.

Būtent modernėjantis gyvenimas Lietuvoje leido Sofijai bendrauti su jaunu kareiviu (jam tik vėliau buvo suteiktas leitenanto laipsnis), nors  anuomet tai būtų laikoma labai prastu tonu.

Seserys Sofija ir Jadvyga – tikros čia aprašomo laiko lyderės, diktavusios aktyvaus dalyvavimo visuomeninėje veikloje, šeimoje, bendravimo, drabužių ir elgesio madas.

Mėginimas išsaugoti

Tas ankstyvas rugpjūčio 19-osios rytas nelabai nustebino Lietuvos gyventojus – dauguma įsijungusių televizorius išvydo ekranuose „Gulbių ežerą“. „Greičiausiai, vėl kuris iš SSRS kompartijos centro komiteto senolių numirė“, – pagalvojo ne vienas apie įprastą tokiais atvejais vaizdą televizoriaus ekrane. Tačiau šį kartą buvo kitaip.

Įterpti į „Gulbių ežerą“ trumpi pranešimai bylojo apie neva susirgusį atostogaujantį M. Gorbačiovą ir sudarytą Valstybinį ypatingosios padėties SSRS komitetą (vadinamasis GKČP, rusiško pavadinimo Gosudarstvennyj komitet črezvyčajnogo položenija trumpinys), kuris perima valdžią visoje šalyje. Tame komitete buvo M. Gorbačiovo pavaduotojas, gynybos, KGB, VRM vadai. Iš viso – aštuoni asmenys. Komitetas įsakė įvesti visoje SSRS karinę padėtį, išformuoti valdžios ir karines struktūras, uždrausti įvairias organizacijas, neatitinkančias SSRS įstatymų. Tai buvo komunistinės viršūnėlės bandymas nuversti M. Gorbačiovą ir išsaugoti SSRS nuo žlugimo. Tačiau pučas tik pagreitino imperijos galutinį žlugimą ir iškėlė naują jos lyderį – SSRS Aukščiausios Tarybos prezidiumo narį Borisą Jelciną, kuris, užlipęs ant tanko Maskvoje, jį palaikančios tūkstantinės minios akivaizdoje ryžtingai pasmerkė GKČP užmačias – perversmą, ragino visuomenę nepaklusti komitetui.

Neklusniesiems: karceriams buvo skirtas lagerio pastatas. (Valerijono Senvaičio archyvo nuotr.)

Rugpjūčio 22-ąją pučo lyderiai mėgino Kryme susitikti su M.  Gorbačiovu, tačiau šis atsisakė ir vakare sugrįžo į Maskvą, kur paskelbė, kad „visiškai kontroliuoja padėtį“, ir nurodė kariams grįžti į savo kareivines.

Tos dienos rytą vienas kareivis išmetė pro langą raštelį su įrašu: „Mes už Lietuvą, už Jelciną.“ Nežinomas kareivis atspėjo brendusią atomazgą…

Kalbėjo aikštėje

Kaip savo knygoje „Gyvenimo akimirkos“ rašo buvusi Kauno miesto tarybos pirmosios kadencijos deputatė teisininkė Virginija Ina Bedarfienė, Lietuva buvo suinteresuota, kad valdžią SSRS perimtų B. Jelcino šalininkai. Kai Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis paskambino Kauno miesto tarybos pirmininkui Gintarui Pukui ir pranešė apie Sankt Peterburge rengiamą mitingą B. Jelcinui palaikyti, kartu paragino ten išsiųsti kelis deputatus. Į Sankt Peterburgą buvo išsiųsta V. I. Bedarfienė su Valdemaru Gembecku.

Mitingą Žiemos rūmų aikštėje organizavo Sankt Peterburgo meras Anatolijus Sobčiakas ir Galina Starovoitova (ji 1998 m. buvo nužudyta). Renginyje trumpai dalyvavo B. Jelcinas, buvo pakviesti buvusių SSRS respublikų delegatai. „Mitingo esmė – Rusijos demokratijos kelias. Tą kelią tuo metu visi matė su B. Jelcinu. Jo palaikymas mums buvo svarbus. Todėl, kai mitingo organizatoriai išreiškė pageidavimą, kad Lietuvos vardu kalbėtų moteris, atsakomybė teko man. Kaip ir visi, lipau į sunkvežimį, stovėjusį Žiemos rūmų aikštėje. Laikydama rankoje trispalvę, daugiatūkstantinei miniai kalbėjau apie Lietuvos, po 50 metų atsikračiusios priespaudos, džiugesį, apie netektis stalininių represijų metais, apie 1991 m. sausio agresiją ir dar daug apie ką. Kalbėjau rusiškai – juk esu Sibiro tremtinė – visi suprato, sulaukiau ovacijų“, – prisiminė V. I. Bedarfienė.

Kas vyko Kaune?

Pirmajam Kauno miesto tarybos pirmininkui G. Pukui, išrinktam 1990 m. balandžio 5 d., teko didžiulė atsakomybė vadovauti Kaunui ir sausio agresijos, ir rugpjūčio pučo dienomis.

„Prasidėjus pučui, deputatai susirinko į išplėstinį posėdį. Kitos dienos išplėstinio tarybos prezidiumo posėdžio metu man paskambino SSRS Gingkluotųjų pajėgų Kauno karinės įgulos vadas pulkininkas V. F. Chackevičius ir paprašė susitikti. Drauge su manimi į susitikimą su kariškiais pasiryžo vykti tarybos prezidiumo narys Eugenijus Šukys. Tačiau kai V. F. Chadkevičius paskambino dar kartą ir pasiteiravo, kada atvyksime, pasakiau, kad atvyksime, jei sovietų kariškiai apleis užimtus pastatus. Buvo užimta Kauno radijo ir televizijos redakcija, radijo ir televizijos kompleksas Vaižganto gatvėje, Sitkūnų radijo stotis ir kt. Be to, kareiviai patruliavo prie Kauno tiltų ir kitose vietose. V. F. Chackevičius tai išgirdęs pasakė: „Pasiaiškinsiu ir vėl paskambinsiu.“ Ir ką manote? Paskambino ir pranešė, kad dalis pastatų jau laisvi. Tai išgirdę trise – mus su Eugenijumi vežė vairuotojas Volodia – išvažiavome į susitikimą su kariškiais. Vidinėje švarko kišenėje turėjau mažą diktofoną būsimam pokalbiui įrašyti“, – prisiminė G. Pukas.

Protestavo: demonstrantai žygiuoja K. Donelaičio gatve. Pirmoje eilėje ketvirtas iš dešinės – Vytautas Šustauskas.

Susitikimui vadovavo ne V. F. Chackevičius, o SSRS oro desantinių pajėgų vyriausiojo vado pavaduotojas lietuvis generolas leitenantas Osvaldas Pikauskas. Susitikimas vyko Lietuvos tada dar nepalikusios sovietų įgulos komendantūroje, veikusioje Gedimino gatvėje. G. Pukas su E. Šukiu pareiškė, kad savo veikloje vadovaujasi tik Lietuvos valdžios teisės aktais, nurodymais ir nevykdys jokių pučo komiteto nutarimų. Deputatai priminė kariškiams įsipareigojimą nesiimti jokių prievartos veiksmų. Kariškiai teigė nenorintys jokių incidentų mieste, prašė jų neprovokuoti. Su kariškiais buvo sutarta pranešti vieni kitiems, jei kur nors mieste kiltų incidentų tarp kariškių ir civilių.

Drastiškas sumanymas

Grįžę į savivaldybės pastatą, deputatai rado prie jos minią mitinguotojų, kuriuos sukvietė patriotinės jėgos. Nors kareiviai buvo apsupę savivaldybę, tačiau jėgos nenaudojo. Nuo stogo situaciją filmavo dabartinis Seimo narys Kazys Starkevičius. Jokių kivirčų su kariais nebuvo. Susirinkusieji buvo paraginti grįžti į darbovietes, šių vadovai buvo informuoti, kaip veikti įvairiose situacijose. Gyventojams tai buvo aiškinama spaudoje. Juk savivaldybės atstovai jau turėjo patirties sausio agresijos dienomis – savo veiklą pučo dienomis grindė būtent per anuos kruvinus įvykius priimtomis nuostatomis.

Įdomu tai, kad rugpjūčio 23-iąją, kai pučas jau baigė išsikvėpti, į G. Puko kabinetą atvyko Aukščiausios Tarybos (AT) nariai Audrius Butkevičius ir Kazimieras Uoka. Pastarojo vadovaujama Darbininkų sąjunga ketino užmūryti buvusio sovietinio Saugumo pastato Kaune duris. Tai padaryti buvo suplanuota pasibaigus mitingui prie sovietinio tanko K. Baršausko gatvėje – jo dalyviai ketino ateiti prie Saugumo pastato, kur prie centrinių durų jų lauks cemento skiedinys ir plytos.

„Mano supratimu, buvo per drąsu taip elgtis su dar dirbusiais pastate saugumiečiais. Pasiūliau AT deputatams kitą kelią – pasakyti kagėbistams, kad AT deputatai turi valstybės įgaliojimą perimti pastatą. Kauno KGB vadovo Gedimino Bagdono būstinėje jau nebuvo. Radome jo pavaduotoją Kęstutį Puidoką ir kažkokį viršininką rusiška pavarde. Po ilgų derybų buvo pasiektas ir pasirašytas su jais susitarimas. Tad su K. Uoka ir A. Butkevičiumi nuskubėjome prie tanko pranešti mitingo dalyviams, kad kagėbistai Kaune kapituliavo. Abu AT deputatai tada išskubėjo su šia žinia į Vilnių, o aš grįžau į Saugumo pastatą, kur manęs laukė staigmena“, – teigė G. Pukas.

Pavyko atsiimti pastatą

Pasirašę susitarimą, saugumiečiai pasiskambino į VRM pasitikslinti informacijos ir sužinojo, kad nebuvo jokio įsakymo perduoti pastatą savivaldybei. Tada G. Pukui teko ryžtis K. Puidoko akivaizdoje skambinti į VRM dėl pastato perėmimo. Gerai, kad atsiliepė supratingas ministro Marijono Masiukonio pavaduotojas, kuris tinkamai įvertino situaciją pagal tvirtą ir kartu atsargią G. Puko kalbą. Jis paprašė G. Puko perduoti telefono ragelį K. Puidokui ir pasakė jam, kad tas ministro pavaduotojas, su kuriuo jis kalbėjęs, nieko nežinojęs apie nutarimą grąžinti KGB pastatą savivaldybei, nes tai nebuvo jo veiklos sritis.

Taip buvo gautas leidimas antspauduoti visas KGB būstinės duris. „Tam darbui atlikti reikėjo liudininkų. Išėjęs pro duris į gatvę, sutikau prie Saugumo pastato durų Lietuvos radijo ir televizijos Kauno programų direkcijos direktorių žurnalistą Raimondą Šeštakauską. Paprašytas padėti, jis sutiko. Visos durys buvo užantspauduotos Kauno miesto tarybos ir KGB Kauno skyriaus antspaudais, Susitarimo punktai buvo įvykdyti“, – prisiminė G. Pukas.

Žurnalistai susivienijo

Kaip ir sausio agresijos dienomis, per pučą Kaune vietoj kelių laikraščių vėl išėjo vienas – „Laisvasis Kaunas“. Redaktoriai – Teklė Mačiulienė ir Kazys Požėra. Kauno televiziją ir radiją buvo užėmusi okupacinė armija. Žinių šaltinis buvo „Laisvės“ radijas rusų kalba. Informacija iš Kauno jo gyventojams sklido per dabar jau pamirštus radijo taškus butuose, įmonėse, iš savivaldybėje įrengtos radijo studijos. Informacija apie kariškių judėjimus buvo gaunama per taksi, greitosios medicinos pagalbos automobilių, zujusių po miestą, vairuotojus, kuriuos K. Starkevičius vadino „žinių perdavimo linijomis“. Talkino savivaldybei ir Kauno politechnikos instituto (dabar – KTU) studentai, „Švaros“ ir „Kauno vandenų“ žmonės.

Pasak anuomet „Kauno tiesai“ vadovavusios T. Mačiulienės, į redakciją atvykęs sovietinės karinės įgulos Kaune atstovas prašė nepulti spaudoje kareivių ir kariuomenės. Kariškiai nenorėjo konflikto. Pasak K. Starkevičiaus, Kaune dislokuoti sovietinės įgulos kariškiai užtikrino, kad savivaldybė nebus šturmuojama, jei įsakytų tai daryti Lietuvos komunistų vadeiva Mykolas Burokevičius, bet jei įsakymas ateitų iš Maskvos... To „jei“, kaip žinome, nebuvo, ir 1991 m. rugpjūčio 22–23 d. Lietuvos komunistų partija, vadovaujama M. Burokevičiaus, buvo uždrausta, o pats vadas su sėbrais teisiami.

Beje, kariškiai iš Kauno radijo ir televizijos redakcijos išsikraustė rugpjūčio 21 d. Tos dienos rytą vienas kareivis išmetė pro langą raštelį su įrašu: „Mes už Lietuvą, už Jelciną.“ Nežinomas kareivis atspėjo brendusią atomazgą…

Jei būtų laimėję

Vargu ar yra daug žinojusių, ką buvo suplanavęs GKČP daryti su jam neįtikusiais, pasipriešinusiais asmenimis. 1999 m. rugpjūtį vienoje kelionėje į Komijos Respubliką, kuri SSRS metais garsėjo kaip viena didžiausių tremties ir kalinimo vietų, buvęs Kauno apskrities sekretorius Valerijonas Senvaitis sužinojo, kad pučistai buvo atnaujinę buvusius politinių kalinių lagerius ir Lietuvos laisvės kūrėjams, ir gynėjams.

Savanoris: V. Senvaitis karceryje, kuris buvo paruoštas priimti nusikaltusiuosius pučistams. (Valerijono Senvaičio archyvo nuotr.)

„Žurnalisto Raimundo Ylos iniciatyva ir per jo pažintis nuvykau į Komiją šios respublikos 65-ųjų metinių proga. Mane sutiko vienas iš vyriausybės ministrų, kurio pavardė buvo Sosninas. Paprašytas nuvežė mane į vieną jau pradėtą griauti lagerį, kuris nuo Komijos sostinės Syktyvkaro nutolęs į šiaurę maždaug pusšimtį kilometrų.

Buvau nustebintas to, ką pamačiau, – lagerio tvora buvo aiškiai atnaujinta, vainikuota panašia į dabartinę mūsų valstybės sienos apsaugos sistemai priklausančią pjaunančią vielą koncertiną. Tačiau už gana naujos lagerio tvoros buvo galima pastebėti ardomus barakus. Pasidomėjau, kas čia vyksta. Ministras paaiškino, kad lageris buvo atnaujintas dar prieš pučą. Kokiu tikslu? Ministras paaiškino: „Čia viskas buvo paruošta tokiems kaip jūs, lietuviai, jei pučas būtų pavykęs!“ Laimei, nepavyko. Deja, tai buvo tik trumpalaikė Rusijos žmonių pergalė prieš valdžią, kuri šiomis dienomis tikrai nemini pučo sukakties. Mat B. Jelcino statytinis V. Putinas visokiais nežmoniškais būdais siekia atkurti SSRS, kuri oficialiai nustojo egzistavusi 1991 m. gruodžio 25 d., kai atsistatydino SSRS prezidentas M. Gorbačiovas.

Sumanūs: kauniečiai džiaugsmingai palydėjo Radijo ir televizijos redakciją paliekančius kareivius.

Įdomesni įvykiai

Kai pučas pralaimėjo, Lietuvą užgriuvo tarptautinio pripažinimo lavina.

Tuoj po pučo Latvija ir Estija paskelbė apie savo šalių nepriklausomybę.

V. Putinas yra apdovanojęs vieną iš pučistų generolų – Sergejų Surovikiną, kuris 1991 m. vadovavo Tamanės divizijos šarvuotų pėstininkų kolonai, pražudžiusiai Maskvoje per pučą tris žmones. Tolimesni šio generolo kariniai žygdarbiai Sirijoje ir Ukrainoje žinomi visam pasauliui.

Į pirmąją pučo dieną Maskvos gatvėse pasirodžiusių tankų vamzdžius maskviečiai kišo gėles.

GKČP nariai Pskovo fabrike buvo užsakę užsakė 25 tūkst. porų antrankių, kurie turėjo būti atsiųsti į Maskvą, ir 30 tūkst. arešto formų. Maskvos Lefortovo kalėjimas buvo atlaisvintas naujiems kaliniams.

Mitingo esmė – Rusijos demokratijos kelias. Tą kelią tuo metu visi matė su B. Jelcinu. Jo palaikymas mums buvo svarbus.

1991 m. rugpjūčio 19 d. 9 val. ryto B. Jelcinas, vadovavęs didžiausiai SSRS respublikai, t. y. Rusijos Sovietų Federacinei Socialistinei Respublikai (RSFSR), atvyko į jos būstinę Maskvoje (vadinamuosius Baltuosius rūmus), kur su bendraminčiais išleido deklaraciją, konstatuojančią reakcinį antikonstitucinį perversmą. Deklaracija nurodė kariuomenei neprisidėti prie perversmo, taip pat kvietė į streiką, kuris reikalautų suteikti teisę kalbėti M. Gorbačiovui. Deklaracija buvo platinama Maskvoje mėtant skrajutes.

Rugpjūčio 21-ąją, žlungant kariniam pučui Maskvoje, apie pusę vienuoliktos vakaro Aukščiausiosios Tarybos rūmų prieigose Lietuvos savanoriai susirėmė su sovietų armijos specialiosios paskirties dalinio kariais, kurie automobiliu įsiveržė į karių saugomą teritoriją. Pasipriešinimo metu buvo nušautas Alytaus rinktinės savanoris Artūras Sakalauskas.

Rugpjūčio 24 d. M. Gorbačiovas atsistatydino iš SSRS komunistų partijos generalinio sekretoriaus pareigų. Prasidėjo SSRS politinės sistemos reforma, kuri iki metų pabaigos pakeitė komunistines valdžios struktūras naujomis. Nepriklausomybę paskelbė dar aštuonios SSRS sąjunginės respublikos. Tarp jų – Ukraina su Baltarusija.

Naujai sukurta SSRS Valstybės Taryba rugsėjo 6-ąją pripažino Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybę.

Įžūlus Mažylio išpuolis

Kai tyliai praveriu Kauno arkikatedros bazilikos raštinės duris, pro jas žaibišku greičiu išlekia baltas čihuahua veislės šunelis ir nedvejodamas puola šventoriumi už pavadėlio vedamą didoką šunį! Atsitokėjęs nuo įžūlaus mažo šuniuko elgesio, užpultasis šuo įspėja akiplėšą – grybšteli jo lūpą. Tik tada mažutėlis atšoka nuo dičkio keturkojo praeivio ir paleidžia savo dūdas...

Iš raštinės skubiai išėjusi klebono šeimininkė Elena atsiprašo užpulto šuns šeimininko už tikrai akiplėšišką mažojo čihuahua, kuris išties vardu Mažylis, elgesį. Paėmusi ant rankų neklusnųjį augintinį, perduoda jį raštinės tarpduryje pasirodžiusiam šeimininkui – arkikatedros bazilikos klebonui monsinjorui V. Grigaravičiui.

„Šeimininkė visada vedžioja Mažylį už pavadėlio, nes juk visi šunų mylėtojai žino, kokie neklaužados yra čihuahua veislės šuneliai, – ramiai paaiškina monsinjoras, kurio rankose Mažylis greitai nurimsta ir net lyžteli šeimininko ausį. – Gerai, kad šį kartą neklaužadai nieko baisaus neatsitiko. Manau, kad Mažyliui šis jo išpuolis prieš daug didesnį šunį taps gera pamoka. Juk šitaip elgtis nedera ne tik bažnyčios šventoriuje, bet ir Senamiesčio gatvėse, kur jį jau pažįsta daugelis gyventojų ir kur jis sulaukia daug praeivių dėmesio. Greičiausiai todėl šeimininkė Elena vadina jį Senamiesčio pažiba.“

Našlaičio likimas

„Tarp kitko – pirmasis šuo į mano gyvenimą atkeliavo iš Žagarės bažnyčios šventoriaus, o ir mano gyvenimas su Dievo namais susietas nuo pat kūdikystės, – nustebina pašnekovas. – Kai mane, dviejų savaičių kūdikį, mama atidavė Jonavoje globoti valstybei, aš buvau išvežtas į mažuosius našlaičius globojančią įstaigą Kaune, Žemaičių gatvėje. Iš ten, būdamas septynerių, patekau į Marijampolės vaikų internatą Alyvų gatvėje. Tiek Kaune, tiek Marijampolėje tos vaikų globos įstaigos veikė buvusiuose vienuolynuose, kurie sovietmečiu buvo atimti iš vienuolių, o vienuolės iškraustytos iš joms priklausiusių namų.“

Viena Marijampolės rajono gyventojų šeima pasiėmė dvylikametį Vytuką iš valdiškos vaikų globos įstaigos ir augino jį iki pilnametystės. Kadangi šeima buvo giliai tikinti, kiekvieną sekmadienį drauge su paaugliu Vytautu dalyvaudavo šv. Mišiose.

Priėmęs Pirmąją Komuniją ir Sutvirtinimo sakramentą, Vytautas nejučia pasuko savo pašaukimo link. Sulaukęs pilnametystės, pradėjo savarankiško gyvenimo kelią – dirbo zakristijonu, vargonininku. Beje, mokytis groti vargonais jam pasiūlė Kaune, Vytauto bažnyčioje, grojusi vienuolė benediktinė Birutė – Leonija. Gabus jaunuolis, greit pramokęs vargonuoti, vargoninkavo Pilviškiuose, Vepriuose, o Kazlų Rūdoje dirbo zakristijonu.

Tobula: kas gali būti saldžiau už pokaičio miegą ant šeimininko kelių? / V. Grigaravičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Ir šunys – Dievo kūriniai

„Kai dabar atsigręžiu į savo nueitą gyvenimo kelią, aiškiai matau Dievo ranką, tvirtai mane vedusią per gyvenimą buvusiuose vienuolynuose, per pažintis su vienuolėmis ir vienuoliais kunigystės link. Tad būdamas 25-erių ir vargoninkaudamas Vepriuose, padaviau prašymą priimti mokytis į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Konkursas buvo didelis, o atranka – labai griežta, organizuota KGB. Būtent kagėbistai sprendė, kas gali mokytis šioje institucijoje“, – prisimena tuomečius laikus monsinjoras V. Grigaravičius.

Kiekvienam iš stojančiųjų buvo siūloma bendradarbiauti su KGB. „Aš kategoriškai atsisakiau, todėl jau buvau susitaikęs su mintimi, kad nebūsiu priimtas. Tačiau įvyko stebuklas – gavau Kunigų seminarijos rektoriaus kunigo prof. dr. Viktoro Butkaus vardu pasirašytą telegramą, pranešančią, kad esu priimtas į seminariją. Netrukus gavau ir antrą telegramą – sveikinimą gimtadienio proga – abi telegramas saugau iki šiol. Beje, tai, kad man pavyko įstoti mokytis, manau, kaltas laikmetis – juk 1987 m. vyko perestroika ir KGB, matyt, vertino stojančiųjų biografijas atlaidžiau. Gal jiems padarė įspūdį tai, kad esu užaugęs vaikų namuose…“ – samprotauja kunigas.

Baigęs studijas Kunigų seminarijoje, kun. V. Grigaravičius buvo paskirtas dirbti Kristaus Prisikėlimo parapijos vikaru, po kelių mėnesių – Kauno arkikatedros bazilikos vikaru. Netrukus paskirtas į Žagarę klebonauti. Štai ten pirmą kartą tapo iškart dviejų vidutinio dydžio pudelių, kažkieno paliktų bažnyčios šventoriuje, šeimininku.

„Negalėjau jų nepriglausti – juk tai Dievo kūriniai, tik neturintys sielos“, – paaiškina pašnekovas.

Pozuotojas: reta ramybės akimirka. / Virginijos Skučaitės nuotr.

Akistata su vaikyste

„Kai 2001-aisiais mane paskyrė Kristaus Prisikėlimo bažnyčios Kaune klebonu, į šį miestą atkakau drauge su čihuahua veislės šuneliu Žirniuku, su kuriuo pragyvenome drauge aštuoniolika metų. Gal jis būtų ir devyniolikos metų sulaukęs, tačiau dėl mano neapdairumo ir savo senatvės nusivertė nuo laiptų ir nuo patirtų galvos traumų nugaišo. Žodžiu, senų šunelių šeimininkai turi saugoti tokius savo augintinius nuo bet kokios galimybės nusiristi laiptais“, – įsitikinęs monsinjoras.

Na, o kitą čihuahua veislės trumpaplaukį šunelį Mažylį kunigas įsigijo praėjus penkeriems metams po Žirniuko netekties.

Rytais, kai atsisėdu lovoje ir pakasęs šuniukui pilvuką pasakau, kad dabar metas poteriauti, Mažylis supratingai prigula ir kantriai laukia rytinio ritualo.

„Vis ketindavau eiti į šunų prieglaudą ir pasiimti kokį nedidelį šunelį, bet pritrūkdavo laiko. Juk rugpjūčio 1 d. bus metai, kai tapau Kauno arkikatedros bazilikos klebonu. Suprantama, šioje šventovėje mano užimtumas ne mažesnis nei Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje. Tad apsidžiaugiau kolegos pasiūlymu išsirinkti vieną iš dviejų, juodo ir balto, mažų šunelių. Pasirinkau baltą ir pavadinau Mažyliu“, – aiškina klebonas.

Įdomu tai, kad tuomet, kai monsinjoras V. Grigaravičius pradėjo dirbti Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje, pranciškonės vienuolės pakvietė jį į vienuolyną aukoti šv. Mišių.

„Vos įžengęs pro vienuolyno duris, pasakiau: „Viešpatie, negi man vaidenasi?! Tie patys laiptai, turėklai…“ Kai įžengiau į erdvią vienuolyno Žemaičių gatvėje patalpą, prisiminiau čia buvusią vaikų namų valgyklą ir rytinę manų košę su mėlynėmis, kurios nudažydavo košę tokia nemalonia spalva, kad vien pažvelgus į košę mane supykindavo. Taigi, gyvenimo ratas apsisuko ir supratau įžengęs į savo skurdžios vaikystės namus, sovietmečiu įsteigtus buvusiame pranciškonių vienuolyne. Kai sovietmečiu palikau tą vaikų globos įstaigą, man buvo septyneri“, – prisimena pašnekovas.

Įspūdinga: monsinjoro V. Grigaravičiaus kunigystės įvertinimų kolekcija. / Virginijos Skučaitės nuotr.

Rytinis ritualas

Anot monsinjoro V. Grigaravičiaus, Mažylis pasižymi beveik visomis čihuahua veislės atstovams būdingomis savybėmis: drąsus, išdidus, myli šeimininką. Gaila, kad šunelio šeimininkas mato jį tik rytais ir vakarais. Mat kelias laisvas valandas per savaitę monsinjoras skiria fiziniams pratimams „Žalgirio“ arenos sporto klube.

„Nemanykite, kad dėl raumenų auginimo lankau treniruotes – prieš penkerius metus turėjau problemų dėl stuburo. Po kelerių metų darbo su asmeniniu treneriu tų problemų atsikračiau. Dabar sportuoju savo malonumui ir dėl sveikatos“, – tvirtina rugpjūčio 4-ąją 60-metį švęsiantis kunigas, kuriam jaunatviško stoto pavydėti gali daugelis.

„Atėjus laikui miegoti, Žirniukas įsikrausto į mano lovą, – neslepia pašnekovas. – Kadangi čihuahua veislės šuneliai mėgsta šilumą,  Mažylis miega palindęs po antklode. Rytais, kai atsisėdu lovoje ir pakasęs šuniukui pilvuką pasakau, kad dabar metas poteriauti, Mažylis supratingai prigula ir kantriai laukia rytinio ritualo: kada išeisiu iš vonios kambario, kada jam bus paduoti sausi pusryčiai ir kada šeimininkė išeis su juo pasivaikščioti Senamiesčio gatvelėmis, kuriose jis elgiasi kaip įžymybė.“

V. Grigaravičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Grąžina švelnumo stoką

Mažylis ne toks meilus, kaip Žirniukas, – prie šeimininko priglunda tik trumpam, lyžteli jo rankas ir būtinai – ausį, o tada jau skuodžia savo reikalais.

„Jaučiu, kad šunelis mane myli, tačiau jis, kaip ir dera kilmingos veislės atstovui, išlaiko atstumą. Tegul. Jo valia. Nors kartais jo valiai ir pasipriešiname drauge su šeimininke. Turiu galvoje žiemos metą, kai nenorintį dėvėti jokios aprangos Mažylį aprengiame šiltu paltuku. Mat šios veislės šuniukai labai jautrūs šalčiui. Nors jis paskiepytas, kaip sakoma, nuo bado, maro, ugnies ir karo, tačiau nuo peršalimo reikia saugoti patiems“, – įsitikinęs monsinjoras V. Grigaravičius, beje, neturintis nieko bendra su žinomu buvusiu bendravardžiu ir bendrapavardžiu policijos komisaru.

Atsisveikindamas kunigas prasitaria vis dėlto matęs savo mamą. Deja, pirmasis sūnaus susitikimas su mama įvyko… prie jos karsto. Tačiau kunigas pasidžiaugė sužinojęs turįs net keturias tikras seseris. Ne visos jos gyvena Lietuvoje, tačiau visus juos sieja ir kraujo ryšys, ir atradimo džiaugsmas.

Pasakodamas monsinjoras laikė ant jo kelių užšokusį Mažylį, kuris lyžtelėjo šeimininko ranką ir ausį. Tarsi mėgindamas grąžinti jam bent dalį švelnumo, kurio kunigas taip stokojo vaikystėje...

Propagandos galia

Prieš kelerius metus savo rašinyje apie 1941 m. skerdynes Pravieniškėse buvau pateikusi archyvines nuotraukas ir likusių gyvų liudininkų prisiminimus. Keli straipsnio komentatoriai suabejojo aprašytu raudonarmiečių žiaurumu, pavadinę tai propagandine sensacija, rusofobija, Rusijos demonizavimu, sėjama neapykanta putinistams.

Skaudu, bet tokie ir panašūs komentarai byloja, kad raudonieji okupantai po savęs paliko Lietuvoje nemaža šiukšlių, iki šiol degančių neapykanta laisvai Lietuvai.

Tad grįžkime dar kartą į Pravieniškes, prisiminkime čia 1941 m. birželio 26 d. raudonarmiečių įvykdytas žudynes, kurios išsiskyrė masiškumu, – buvo žudomi ne tik kaliniai (tarp jų nebuvo įkalintųjų už kontrevoliucinę veiklą), bet ir jų prižiūrėtojai su šeimomis, ir kolonijos tarnautojai.

Vertingas radinys

Kaip savo knygoje „Raudonasis teroras“ rašo krašto apsaugos ministras, istorikas  Arvydas Anušauskas, prasidėjus karui, Pravieniškėse kalėjo beveik 450 žmonių. Tarp jų buvo 80 internuotų lenkų ir kelios dešimtys už įvairius nusikaltimus nuteistų raudonarmiečių, už smulkius nusikaltimus įkalintų žmonių iš įvairių Lietuvos vietų, ūkininkų, nepristačiusių pyliavų, pasisakiusių prieš sovietų valdžią ir pan. Visi minėto lagerio prižiūrėtojai ir sargybiniai buvo lietuviai.

Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje tarp netvarkytų foliantų buvo aptikti Danutės Labanauskienės publikuoti žudynių Pravieniškių lageryje gyvų liudininkų prisiminimai. Dėl vietos stokos atpasakosime tik vieno žudynių liudininko, buvusio aštuoniolikmečio kauniečio Juozo Barkausko, teisto už smulkią vagystę, prisiminimus. Šio buvusio jauno kalinio prisiminimus susirinkusiems į renginį, skirtą žudynių metinėms paminėti, pateikė Rumšiškių kultūros centro Pravieniškių kultūrinių veiklų koordinatorė Aušra Radzevičienė.

Krito kaip lapai

Kaip žinoma, vokiečiai įžengė į Lietuvą 1941 m. birželio 22 d. Tai buvo sekmadienis. Pirmadienį, anot J. Barkausko, Pravieniškių kolonijos viršininkas įsakė kalinius laikyti uždarytus kamerose, išleisti tik kartą per dieną į kiemą. Prižiūrėtojai persirengė civiliais drabužiais, nuleido raudoną vėliavą, panaikino penkiakampių žvaigždžių formos klombas kieme. Čia kalinti raudonarmiečiai buvo apginkluoti ir išvežti iš lagerio pačioje karo pradžioje.

Birželio 26-ąją pasigirdo smarkus šaudymas aplinkiniuose miškuose, o  apie 15 val. prie kolonijos atriedėjo rusų šarvuotis, daugybė kareivių apsupo lagerį, išvarė kalinius į kiemą ir liepė susispiesti prie barako. Buvo atvaryti ir kaliniai, dirbę kolonijos dirbtuvėse anapus trijų eilių spygliuotos lagerio tvoros.

Raudonarmiečiams paklausus, ar daugiau nėra pasislėpusiųjų, kalinys Mickus, matyt, pabūgęs sušaudymo, nurodė, kad rūsyje yra prižiūrėtojų žmonos. Jos buvo atvarytos ir tuoj pat sušaudytos kartu su prižiūrėtojais, prieš tai liepus išvarytiems prie barako kaliniams nusigręžti į sieną. Tada vienas iš raudonarmiečių užlipo ant šarvuočio ir pasakė, kad visi kaliniai yra liaudies priešai, juos reikia sunaikinti.

Tą birželio popietę lageryje buvo išžudyta ne mažiau kaip 230 žmonių.

Leitenanto kerštas

Po kryžminės kulkosvaidžių ugnies kaliniai krito kaip lapai ant žemės. Ne visi žuvo iškart – sužeistieji dejavo. Tada į lavonų krūvas buvo mėtomos granatos. Jei dar kas sudejuodavo, tuos pribaigdavo durtuvais. Tiesa, tik tuos, kurie buvo lengviau sužeisti – sunkiai sužeistuosius palikdavo kankintis.

Smarkiai sužeistas J. Barkauskas kentėjo, tyliai gulėdamas po lavonais. Tokių buvo ir daugiau. Kai raudonarmiečiai pasitraukė ir viskas nurimo, sužeistieji, išlindę iš po lavonų, susirinko barakuose persirišti žaizdų, praleisti naktį. Sveikesnieji išbėgo miškan.

Tą birželio popietę lageryje buvo išžudyta ne mažiau kaip 230 žmonių. Kauno komendantūros karininko Mato Valeikos raporte nurodoma, kad birželio 29 d. vienoje duobėje buvo palaidota 182 aukos – kitus nužudytuosius išsivežė palaidoti jų artmieji. Rugpjūčio viduryje speciali komisija tyrė žudynių ir aukų užkasimo vietą. Kartu su komisija atvyko ir dalis aukų artimųjų. Aukos buvo iškastos, atpažintos ir laidojamos į atskirus kapus pušinėlyje, apie 200 m nuo barakų, prie kelio.

Išlikusių gyvų kalinių parodymai byloja, kad sušaudymo iniciatorius buvo leitenantas V. Kiseliovas, čia kalintas iki karo pradžios. Matyt, todėl taip žiauriai keršijo: buvo sušaudyti ne tik kaliniai, bet ir jų prižiūrėtojai su žmonomis ir vaikais. Istorikas daro prielaidą, kad V. Kiseliovas į Pravieniškių lagerį atvyko su 11-osios sovietų armijos penktąja divizija, nes tuo metu ji traukėsi iš šių vietovių.

Bendraminčiai: prie memorialo žudynių aukoms atminti susitiko V. Markevičius (antras iš dešinės) ir Sąjūdžio vaizdo metraštininkas L. V. Glinskis, kuriuos sieja tos pačios vertybės, požiūris į savo šalies istoriją. V. Skučaitės nuotr.

Nužudė ir gimdyvę

Prieš šešiolika metų „Kauno dienos“ kalbinta Kretingoje gyvenusi Jadvyga Jasevičienė sakė, kad jos mama Elena prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui ištekėjo antrą kartą ir tapo Budriene. Jau būdama devintą mėnesį nėščia, ji išvažiavo su dviem dukrelėmis ir antruoju vyru gyventi į Pravieniškes, kur jis dirbo kalėjime buhalteriu. Elena paliko pas savo motiną Tauragėje dvi dukrytes, kurias ketino atsivežti, kai įsikurs naujoje vietoje. Būtent todėl dvi mergaitės liko gyvos, 1941 m. birželio 26 d. visa Kazio Budrio šeima buvo sušaudyta Pravieniškėse. Tiesa, per tikrą stebuklą išliko gyva Budrių trimetė Janytė, buvusi prie nužudytos nėščios motinos. Janytės vyresnioji trylikametė sesutė žuvo – kareivis perrėžė durklu jos pilvelį.

„Trimetę Janytę išgelbėjo vokiečiai – jie atnešė mergytę į mano senelių namus Pravieniškėse, iš kur ją gal po mėnesio pasiėmė močiutė, atvažiavusi iš Tauragės su Janytės sese Jadvyga“, – prieš šešiolika metų pasakojo Pravieniškių gyventoja Danutė Kepežinskienė (mirė 2016). Beje, „Kauno dienos“ tyrimo išvadoje šios dvi moterys, Elenos Budrienės dukra Jadvyga Jasevičienė ir Janytės gelbėtojų dukra D. Kepežinskienė, buvo susitikusios po daugybės metų Pravieniškėse.

Faktas:  E. Budrienė, turėjusi netrukus gimdyti, buvo be gailesčio nužudyta. 1941 06 26. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Anot D. Kepežinskienės, pravieniškiai matė visus žvėriškų žudynių pėdsakus, kai iš Kauno vokiečių atvaryti žydai turėjo užkasti aukas. Vaikams nebuvo leista to matyti. Tik vėliau ant didžiulio neatsiimtų aukų kapo vaikai pamatė rūtomis išrašytus žodžius: „Lietuva, Tėvyne mūsų“. Į broliškos kapavietės smėlį buvo įkalta 213 medinių kryžių, o dar apie 80 žudynių aukų palaidota Rumšiškėse. Kur ta broliška kapavietė, D. Kepežinskienė prieš šešiolika metų jau negalėjo parodyti, nes ši vieta yra patekusi į išplėstos kalėjimo teritorijos zoną.

Kur aukų kapavietė?

J. Jaseviečienė teigė, kad tuomet, kai ji su močiute 1941 m. vasarą atvažiavo į Pravieniškes pasiimti Janytės, kartu lankėsi ir vienoje kalėjimo administracijos patalpoje. Ten dar matėsi E. Budrienės žudynių ženklai. Jadvyga su močiute aplankė ir bendrą nužudytųjų kapavietę, buvusią netoli 1991 m. birželio 26 d. atidengtos paminklinės kompozicijos (tautodailininkas Algirdas Šalkauskas, architektas Zenonas Sakalauskas), skirtos žudynių aukoms atminti.

Laidojimas: į iškastą milžinišką duobę nešamos žudynių aukos. 1941 06 29. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

„Mano močiutė buvo aukšta moteris, tai ir žingsniai jos buvo platūs. Ji išmatavo žingsniais didžiulę kapavietę. Ji buvo 24 žingsnių ilgio ir keturių pločio“, – teigė Jadvyga. Anot jos, tą vietą ji įsiminė: ji buvo tarp dviejų pastatų, žiūrint iš broliškos kapavietės, buvusios už lagerio pietinės tvoros, taško. Vadinasi, dar dabar būtų galima pagal senus šios kruvinos teritorijos planavimo brėžinius nustatyti tų dviejų pastatų vietą. Beje, tęstiniame leidinyje „Lietuvių archyvas. Bolševizmo metai“ 1942 m. rašoma, kad, prieš sovietams okupuojant Lietuvą, Pravieniškėse veikusio Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo skyriuje – priverčiamųjų darbų stovykloje buvo septyniolika įvairaus dydžio ir paskirties pastatų.

Viltinga žinia

Dabartinis Pravieniškių gyventojas Adolfas Vozgirdas, 50 metų čia dirbęs bokštinio krano mašinistu, smarkiai nustebino – sakė žinąs, kur ta broliška aukų kapavietė: „Ją man dar sovietmečiu parodė mano 1922 m. gimęs uošvis. Jis jau miręs. Tų kruvinų įvykių metu uošvis buvo 19 metų ir dirbo prie geležinkelio. Uošvis sakė man, kad ant aukų palaikų sovietmečiu buvo pastatyta medienos džiovykla. Ji tebestovi ir dabar.“

A. Vozgirdo žodžių negalėjo nei paneigti, nei patvirtinti 1991 m. Pravieniškių kolonijai Nr. 2 vadovavęs Igoris Zareckis, dabar gyvenantis Rumšiškėse. Medienos džiovykla, greičiausiai, buvo pastatyta dar gerokai prieš jam ateinant į kolonijos vadovo postą. Beje, būtent I. Zareckio iniciatyva jo įstaiga finansiškai prisidėjo prie visuomenės ir Sąjūdžio iniciatyvos pastatyti netoli aukų kapavietės jiems skirtą memorialą.

1941: vienas iš kraupių vaizdų po birželio 26-osios žudynių. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Byla nebaigta

Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotoja Janina Karosevičiūtė 2019 m. yra pastebėjusi, kad 1942 m. Vilniuje ir Kaune buvo surengtos tapybos kūrinių ir nuotraukų parodos „Raudonasis teroras Lietuvoje“. Vokiečiams rūpėjo viešai parodyti visuomenei karo priešininkų nusikaltimus. Pravieniškių skerdynėms skirtoje parodos dalyje buvo nužudytos E. Budrienės nuotrauka – tai byloja išlikęs parodos katalogas. Visa ši ekspozicija sovietmečiu dingo be pėdsakų, bet E.Budrienės nuotrauka 1970 m. pateko į JAV išleistą knygą „Know your enemy – communism“ („Pažink savo priešą – komunizmą“).

Kaip sakė 2007 m. kalbinta D. Kepežinskienė, atrodo, kad žudynės Pravieniškėse buvo suplanuotos. Mat sovietų rankose buvusi kolonijos vadovybė žudynių išvakarėse įsakė tarnautojų šeimos nariams kitą dieną prisistatyti su maistu. Tai nieko nenustebino – visi žinojo, kad kaliniai badauja. Tikroji priežastis buvo stulbinamai žiauri – sumanyta išžudyti kalinius, kalėjimo prižiūrėtojus, tarnautojus ir jų šeimų narius. Beje, čia žuvo ir kunigo Alfonso Bulotos artimieji.

Užstatė: J. Jasevičienė, sovietmečiu atvažiavusi į Pravieniškes, neberado aukų kapavietės – toje vietoje jau stovėjo kažkokie pastatai 2007 m. birželis. T. Raginos nuotr.

Anuometinio vyriausiojo Lietuvos saugumiečio Piotro Gladkovo ataskaitose nėra jokių duomenų apie skerdynes Pravieniškėse. Tik 1988 m. paraginus Persitvarkymo Sąjūdžiui ir po rašinių spaudoje buvo sudaryta Vyriausybinė komisija 1941 m. įvykių Pravieniškėse aplinkybėms tirti. Deja, kaltininkai iki šiol nenustatyti.

Tikroji priežastis buvo stulbinamai žiauri – sumanyta išžudyti kalinius, kalėjimo prižiūrėtojus, tarnautojus ir jų šeimų narius.

Siekė įamžinti

J. Jasevičienė maždaug prieš dešimtmetį kreipėsi į Kalėjimų departamentą, Teisingumo ministeriją, prašydama Pravieniškių pataisos namuose įkurti bent ekspoziciją, skirtą čia 1941 m. birželio 26 d. įvykusiai tragedijai atminti. Deja, viskas baigėsi tik mandagiais laiškais ir pažadais. Žuvusių kalėjimo darbuotojų (pavyzdžiui, Jadvygos patėvis buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, dirbęs 1941 m. kalėjime buhalteriu) atminimas nerūpi šiuolaikiniams Pravieniškių pataisos namams, o Teisingumo ministerija, į kurią kreipėsi J. Jasevičienė, prašydama aukų atminimą įamžinti bent raudonųjų bukų alėja, nerado tam lėšų, o gal ir noro... Tad moteris pati 2016 m. pasodino vieną raudonlapį buką.

Neišliko: į taip iškastą tranšėją buvo laidojamos skerdynių aukos. Ši vieta dabar nežinoma. 1941 06 29. LGGRTC nuotr. iš Vytauto Markevičiaus archyvo

Pasak aktyvaus visuomenininko rumšiškiečio Vytauto Markevičiaus, stulbina įvairių Lietuvos institucijų abejingumas šiai Pravieniškių tragedijai, jos tyrimui ir įamžinimui. „Tik mūsų pačių jėgomis ir iniciatyva kasmet prisimenamas šis baisus karo nusikaltimas, kuriam senaties negali būti“, – įsitikinęs  V. Markevičius ir jo bendraminčiai: A. Radzevičienė, Pravieniškių seniūnas Kęstutis Marcinkevičius (pasirūpino informacinės lentos apie žudynes pastatymu 2021 m.), folkloro ansamblio vadovė E. Žiūkiene ir kiti aktyvesni pravieniškiai.

Kaišiadorių rajono savivaldybė 2016 m. kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą (LGGRTC), prašydama nustatyti tikslią Pravieniškių pataisos darbų kolonijos teritorijoje raudonarmiečių įvykdytų žudynių vietą, tačiau, atlikus tyrimą, tikslaus atsakymo dėl žudynių ir aukų užkasimo vietų nerasta.

Čia dauguma jų liko masinėse kapavietėse. Kraupius vadinamojo laidojimo vaizdus liudija tai matę.

„Rusijos caras trėmė už poliarinio rato, prie ledjūrio, sukilusius prieš monarchiją, o Stalinas minėtą vietą prie Laptevų jūros laikė tinkamiausia Baltijos šalių tremtiniams: moterims, vaikams ir seneliams. Ta vieta – amžinas, daugiau kaip 0,5 km gylio įšalas Trofimovsko, Tit Arų, Stolbų salose, Bykovo, Mastacho iškyšuliuose, Janos upės pakrantėse. Gyvenimą tame lediniame pragare savo piešiniuose pavaizdavo buvęs tremtinys Gintautas Martynaitis, aprašė Dalia Grinkevičiūtė, Ričardas Vaicekauskas, Arvydas Vilkaitis, Olga Merkienė, Eugenijus Barniškis, broliai Staugaičiai ir kt., – pasakojo Laptevų jūros tremtinių brolijos „Lapteviečiai“ 1992 m. įkūrėjas ir vadovas Jonas Markauskas, gimęs Trofimovsko saloje. – Išlaipinti prie Trofimovsko tremtiniai iškart suprato, kad čionai, į ledo kamerą, jie atgabenti pražūčiai. Tai liudija 1941 m. tremtinio R. Vaicekausko užrašyti ir išleisti prisiminimai apie klaikią būtį ir buitį prie Laptevų jūros. Anot jo dukros Ritos Vipartienės, jos tėtukas sakydavo – jei po jo mirties liks tik kelios poros naujų batų, paltų, kostiumų, tai niekam to nereikės. Todėl jis paliko būsimoms kartoms prisiminimų apie tremtį prie ledjūrio knygų, kuriose užfiksavo dramatišką Lietuvos tremtinių likimą amžinojo įšalo žemėje. Be to, R. Vaicekauskas sukūrė ir pagamino Lietuvos bažnyčioms 26 sietynus, devyniolika šventųjų skulptūrėlių.“

Pateikiame skaitytojams kelis R. Vaicekausko atminties liudijimus apie rafinuotai stalinistų nukankintų tremtinių iš Lietuvos „laidotuves“, kitas pribloškiamas nežmoniško elgesio su mirusiuoju patirtis. Novelėje „Pirmyn!“ autorius, be kita ko, pasakoja ir liudija, kaip jis, būdamas šešiolikmetis, savo akimis matė tas pasibaisėtinas „laidotuves“. Skaitytojui, greičiausiai, bus sunku patikėti, kad tai, ką aprašė R. Vaicekauskas – ne klaikus sapnas.

Sugrįžimas:  J. Markauskas Lenos žiotyse, Trofimovsko saloje. Kairėje matyti bangų paplauto salos kranto kraštas su atplyšusia velėna. Būtent ji buvo naudota kapų imitacijai R. Vaicekausko aprašytame stalininiame tremtinių „laidojime“. 1989 m.

Ištrauka iš novelės

(...) Grupė kalinių, lydima sargybos, išėjo į Trofimovską vežti lavonų. Mudu su Vaclovu Vaitulioniu, Lietuvos policininku iš Nedzingės, likome kūrenti laužų, kad lavonų vežėjai neklaidžiodami galėtų grįžti. (...) Grįžę ir pasišildę prie laužų, atsigėrę arbatos, kaliniai buvo vėl išvaryti antrą kartą vežti tą baisų krovinį. (...)

Supratęs, kad įšale iškirsti masiniams kapams duobę bus sunku, (Artemjevas) nutarė lavonus skandinti. Mudu su Vaclovu Vaitulioniu dviejų metrų storio lede iškirtome erdvią eketę. Tuojau pat prisistatė Artemjevas ir, atsivedęs du žaliūkus, liepė į eketę mesti lavonus. Žaliūkai, pagriebę sušalusį lavoną, metė jį į eketę. O, siaube! Lavonas plūduriavo ir neskendo. (...)

Išlaipinti prie Trofimovsko tremtiniai iškart suprato, kad čionai, į ledo kamerą, jie atgabenti pražūčiai.

Dar pasikamavęs Artemjevas liepė lavoną traukti lauk. Pagulėjęs ant ledo lavonas ėmė blizgėti it laku nuteptas, mat pasidengė plonyte ledo plutele. Mums buvo liepta eketę pailginti taip, kad jos vienas nuožulnus galas liestų ledo paviršių, o antrasis – eketės apačią po vandeniu. Kitaip tariant, padaryti nuožulnų kelią... į amžinybę. (...)

Nereikės įšale kirsti duobės! Betgi, kaip reikės įrodyti (viršininkams) palaidojus žmones? Juk turi būti matomos masinių kapų vietos. Išeitis ir čia buvo rasta. Apšmirinėjęs salą ir gretimas kitas, Artemjevas rado bangų paplautą krantą, ant kurio vos laikėsi velėna. Tuojau pat visi kaliniai su rogelėmis ir kirtikliais atsidūrė prie paplauto kranto. Be didelio vargo laužėme velėnas ir, jas pakrovę į rogeles, tempėme į mūsų „bazę“. Velėnomis užvertėme geroką tundros plotą. Ant velėnų bėrėme iš pakrantės atvežtą sausą smėlį, jį apliedami vandeniu. Išėjo puiki masinių kapų imitacija. (...)

Moksleivis: 11-metis J.Markauskas Jakutske. 1957 m. žiema. J. Markausko archyvo nuotr.

Viskas buvo galutinai paruošta lavonams skandinti. Brigada sutemus vežė sušalusius lavonus, o prašvitus jau kiti kaliniai juos bruko po ledu. (...) Kiekvieną rytą rasdavome atvežtų naujų lavonų. Jų buvo nemažai. Mirties konvejeris buvo pajėgus per dieną sudoroti nors pusę Trofimovsko. Tik spėk vežti. O vežė rimtai. Lavonus vertė netoli eketės ir, susikaupus jų krūvai, tiktai po Artemjevo patikrinimo buvo galima po ledu „šauti žmūriką*“... (...)

Nenutuokdama apie apgaulę, Trofimovsko administracija buvo patenkinta laidojimo tempais, nes buvo aišku, kad greitai nieko neliks ir nebus pavojaus epidemijai kilti. Savo pramogai, gal laikui paįvairinti, o gal koviniam pasiruošimui Artemjevas sugalvojo kažką panašaus į viduramžių riterių turnyrą. Protakos lede, netoli eketės su palapine, pažymėjęs vietas, liepė iškirsti keliolika negilių duobučių (maždaug iki kelių). Priėjęs prie atvežtų lavonų ir pirštu parodęs keletą jų, liepė juos įstatyti į iškirstas duobutes.

Mes viską stebėjome nesuprasdami, kas gi čia darosi. Kodėl lavonai pastatyti? Žingsniais išmatavęs nuotolį, Artemjevas ledo sniege nubrėžė liniją. Išrikiavęs prie linijos ginkluotus sargybinius ir nurodęs kiekvienam konkretų lavoną, liepė jam mostelėjus šauti. Šūviai! Vieni pataikė, kiti – ne. Pataikė irgi skirtingai. Pratimą vėl pakartojo. Nepatenkintas šauliais, Artemjevas riktelėjo: „Žiūrėkite, kaip turi šaudyti tikras čekistas! Žiūrėkite! Aš tam „žmūrikui“ tuojau pat išmušiu dešinę akį, o paskui – kairę. Žiūrėkite, aš nepasiruošęs šausiu!“

Tai taręs, Artemjevas, pakėlęs šautuvą, iškart iššovė. Patraukęs šautuvo spyną, šovė antrą kartą. Abu kartus kulkos pataikė, išmušdamos akių vietose skyles. Gėrėdamasis savo pasiekimu, Artemjevas, netverdamas juoku, riktelėjo: „Dabar „žmūrikas“ aklas, ir aš jį nušausiu!“ Driokstelėjo šūvis. Šį sykį sprogstamąja kulka. Galva ištiško. (...)

Koks pasityčiojimas iš žmogaus! Net mirusio! Juk žmogus ne savu noru mirė nuo bado ar epidemijos. Mirusį žmogų sušaudė, paskui paskandino! Ar teko ką nors panašaus girdėti? Nei hunai, nei totorių ordos, nei fašistai to nedarė. Inkvizicijos laužai neprilygo šioms patyčioms! Tas viskas vyko ne sapne, ne pasakose, o SSRS, Jakutijoje, Užpoliarėje, prie Trofimovsko esančioje bevardėje saloje. Kada? 1943 m. pavasarį!

Lavonų buvo atvežta įvairių, net baltųjų lapių apgraužtų. Tai buvo ne tik suaugę vyrai ir moterys, bet ir vaikai. (...) Krūvoje gulėjo mirusi mergaitė, gal kokių penkerių metų, rankyte prispaudusi prie krūtinės skudurinę lėlytę...

Knygoje „Lietuviai prie Laptevų jūros“ 174 p. Dalia Grinkevičiūtė užsimena, kad kaliniai laidojo mirusiuosius. Niekas, net pats direktorius, į salą, kurioje tai vyko, negalėjo patekti, nes ją kiaurą parą saugojo ginkluota sargyba. Trofimovsko gyventojai, jeigu ir žinojo, kad kaliniai laidoja mirusius, tai net ir šiurpiausiame sapne negalėjo susapnuoti, kaip visa tai vyksta.

Iš Ričardo Vaicekausko prisiminimų „Pirmyn!“. Leidinys „Lietuviai Arktyje“, 2010 m.

Įvertintas: G. Martynaičio (nuotraukoje) piešinius pirmasis paviešino J. Markauskas. Jis pasiūlė Lietuvos nacionaliniam muziejui juos restauruoti ir konservuoti. Piešiniai ten saugomi ir dabar. Nuotr. iš G. Martynaičio piešinių albumo „Ledo vaikystės prisiminimai“. 2011 m.

Palinkėjimas tautiečiams

R. Vaicekauskas santūriai, labai tiksliai aprašė ir kitas pribloškiančias nežmoniškumu patirtis tremtyje prie ledjūro, Trofimovsko saloje. Štai 1944 m. ar 1945 m. jis buvo išsiųstas kartu su kitu lietuviu šunų kinkiniu į Arangastacho salą, esančią už 150 km nuo jo tremties vietos.

Čia Ričardas su draugu turėjo priimti izoterminę baržą, skirtą žuvims sūdyti, šaldyti ir transportuoti. Bevažiuodami pamatė tolumoje stovint kažką panašaus į stulpą. Priartėję išvydo ne stulpą, o mirtinai sušalusį žmogų. Jis buvo pastatytas taip, kad ranka rodytų kryptį į tą salą, kurios link važiavo R. Vaicekauskas su draugu. Abu tremtiniai išlipo iš rogių, o priėję artyn prie rodykle tapusio žmogaus atpažino saviškį Česlovą Pakštį. Pasirodo, kad jis sušalo, kai iš Stolbų lagerio kaliniai buvo varomi į Tiksį. Tuomet iš 40 kalinių gyvi liko tik septyni. Būtent tada sušalo ir Č. Pakštys, nugriuvęs ištiesta ranka. Kažkas jį, mirusį, pastatė ant kojų ledo karalystėje kaip rodyklę.

85-ojo gimtadienio proga lankydama savo tėvelį ligoninėje, dukra Rita Vaicekauskaitė-Vipartienė, be kita ko, paklausė: „Tėtuk, ko palinkėtum Lietuvos žmonėms?“. „Išminties, sąžiningumo ir meilės Lietuvai“, – trumpai atsakė R. Vaicekauskas, kuriam buvo likusios gyventi vos kelios dienos. Be savo tiesiog neįkainojamų prisiminimų knygų apie tremtinių gyvenimą lediniame pragare, šis nuostabus žmogus, grįžęs į Lietuvą, sukūrė bažnyčioms devyniolika šventųjų skulptūrėlių ir 26 sietynus.

Pamoka: motinos stengėsi, kad jų vaikai tremtyje nepamirštų lietuvių kalbos – apšvietimui uždegdavo į žuvų taukus pamirkytą skudurėlį ir mokydavo juos rašyti, skaityti.

Šešerių nusikaltėlis

Gintautas Martynaitis į Trofimovsko salą pateko su mama ir broliu, pats būdamas šešerių metukų. Šeimos galva, kaip anuomet įprasta, buvo atskirtas nuo šeimos ir išsiųstas mirti į Rešiotų lagerį. Tik sulaukęs garbaus amžiaus, G. Martynaitis savo artimiesiems nupiešė vaikystėje matytus tremties lediniame pragare vaizdus.

G. Martynaičiui pavyko labai nuoširdžiai ir kartu tiksliai pavaizduoti trėmimo dieną, vagonus su tremiamais žmonėmis, ginkluotus sargybinius, šimtus žmonių, išlaipintus Lenos upės žiotyse, pragarišką darbą lediniame vandenyje traukiant rąstus, gaudant žuvis, statant neįprastus būstus saloje, gyvenimą juose, atsisveikinimą su mirusiaisiais, jų krovimą į rietuves prie barakų, spiginant siaubingam šalčiui, „laidojimą“ ir kt.

Gintautas paliko 29 piešinius ir Lenos žiočių schemą su gyvenvietėmis. Anot Vilniaus dailės akademijos profesoriaus Arvydo Šaltenio, G. Martynaičio piešiniai – mūsų tautos tremtinių kančios, aukos, vilties ir tikėjimo liudytojai.

G. Martynaičio piešiniai pirmą kartą (1996 m.) buvo išleisti albume „Ledo vaikystės prisiminimai“.

Laidotuvės: 1942–1943 m. žiemą nuo bado mirė nemaža dalis tremtinių. Lavonvežių brigados mirusiuosius be karstų (valdžia lentų tam neskyrė) krovė į bendrą krūvą.

Tautos naikinimas

1941-ųjų birželio 14–18 d. sovietai pradėjo masinius Lietuvos gyventojų trėmimus – į Sibirą iškeliavo septyniolika tremtinių ešelonų.

Daugiausia žmonių buvo ištremta į Altajaus kraštą. Buvo tremiama ir į Novosibirsko sritį, Kazachstaną ir Komijos ASSR (autonominė respublika).

Apskritai per pirmąją sovietų okupaciją 1940–1941 m. iš Lietuvos buvo ištremta, įkalinta arba sušaudyta apie 35 tūkst. žmonių – milžiniškas skaičius pagal mūsų nedidelę šalį.

1948 m. Jungtinių Tautų priimta konvencija genocidu pripažįsta sąmoningus veiksmus, siekiančius visai arba iš dalies sunaikinti tautines grupes. Sovietiniai trėmimai kaip tik ir buvo dalies lietuvių tautos sąmoningas žudymas, sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kurios vedė į visišką ar dalinį tremtinių sunaikinimą.

Kaip rašė knygos „Lietuviai Arktyje“ įžangoje Vytautas Landsbergis, tik 1998 m. Lietuvos Seimas priėmė įstatymą, teisiškai apibūdinusį sovietinius trėmimus – okupuojančios valstybės vykdomi masiniai gyventojų trėmimai iš okupuotos šalies į savąją (okupantės) – vienas sunkiausių karo nusikaltimų. Tačiau tik dabar, Rusijai užpuolus Ukrainą ir pradėjus žvėriškai ten elgtis, pasaulis pagaliau atsipeikėjo ir rengiasi teisti nusikaltėlius. Tačiau komunizmo, stalinizmo nusikaltimai dar nepralaužė pasaulio neišmanymo ar nenoro apie tai žinoti.

Brolija „Lapteviečiai“, nepaisydama pasaulio abejingumo, išleido daugiau kaip 20 įvairių leidinių keliomis kalbomis apie kraupias tremtinių patirtis prie Laptevų jūros, įrengė Tautos tremties ir pasipriešinimo sektorių Lietuvos liaudies buities muziejuje, kur stovi tremtinių jurta, autentiškas tremties vagonas; pastatė stelą Vilniuje, prie Genocido aukų muziejaus (ją V. Putino administracija uždraudė statyti Jakutsko miesto aikštėje); tremties prie Laptevų jūros vietose drauge su kitais ekspedicijų dalyviais statė kryžius ir paminklus Lietuvos tremtiniams; tarptautiniam Vilniaus kongresui Komunizmo nusikaltimams įvertinti parengė ir išleido dokumentinę knygą „Lietuviai Arktyje“, atliko daugybę kitų darbų.

Lapteviečiai kasmet rengia Gedulo ir vilties dienos minėjimus. Šiemet lapteviečiai  birželio 17 d. 12 val. kviečia į tradicinį tremtinių susitikimą Lietuvos liaudies buities muziejuje, prie žeminukės – jurtos.

*žargoniškai „žmūrikas“ – prisimerkęs žmogus. Šiuo atveju – mirusysis.

Istorijos pėdsakas

Galingas Vilniaus choralinės sinagogos kantoriaus Shmuelio Yatomo giedojimas, skirtas našlaičiams žydų vaikams, žuvusiems per holokaustą, sklido iš Kauno senamiestyje, Smalininkų ir J. Gruodžio gatvių sankirtoje, dunksančio senovinio pastato kiemo.

Šiame pastate 1905–1941 m. veikė Žydų našlaičių namai (dabar – Kauno 1-oji muzikos mokykla), kuriuose berniukai gyveno, mokėsi, tobulėjo dvasiškai. Namai vadinti Kauno vyriausiojo rabino Icchako Elchanano Spektoriaus vardu – jo palaikai ilsisi Aleksoto žydų kapinėse. Ant pastato šiomis dienomis atidengta našlaičių atminimui skirta lenta, kurią inicijavo ir jos gamybą finansavo Izraelio litvakų Benayahu ir Blumentalių šeimos, dalyvavusios iškilmingame renginyje Kaune.

Anot prof. dr. Jehudos Benayahu, būtent šiuose našlaičių namuose mokytojavo jo tėvas, baigęs Kauno universitetą ir pats buvęs našlaitis. Blumentalių šeimos atstovė Shirly teigė, kad jos šimtametis senelis, bene vienintelis likęs gyvas minėtų namų auklėtinis, ant stalo iki šiol laiko savo nuotrauką, kurioje jis tarpukariu nufotografuotas prie minėtų namų durų, dabar pagarbiai atidengtų ir saugomų muzikos mokykloje.

Dėmesys: dabartinė Muzikos mokykla atidengė buvusias Žydų našlaičių prieglaudos duris ir jas pagarbiai apsaugojo. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Litvakai dėkojo Kauno miesto savivaldybei, Kultūros paveldo skyriui, 1-ajai muzikos mokyklai, žydų bendruomenei už išsaugotus žydų istorijos ir kultūros pėdsakus. Dėkojo ir esamam, ir buvusiems Izraelio ambasadoriams Lietuvoje už išlaikomą ryšį tarp šių šalių, nes tai buvo viena iš sąlygų minėtai lentai atsirasti.

Tačiau litvakai, atrodo, nežinojo, kad 1941 m. Žydų našlaičių namų veikla nenutrūko, – čia vokiečių okupacijos metais veikusioje našlaičių prieglaudoje nuo nacių buvo išgelbėtas ne vienas žydų tautybės vaikas.

Įamžinta: atminimo lenta saugo istorinę ir kultūrinę žydų tautos atmintį. Justinos Lasauskaitės.

Adata šieno kupetoje

„Tai buvo Kaune 1942 m. vasarą, – 1999 m. gruodį „Kauno dienai“ pasakojo iš Kanados į Kauną sugrįžusi Stefanija Grybauskaitė-Andriūnienė-Egan. – Aš vokiečių okupacijos metais dirbau Našlaičių prieglaudos Gaisrinės gatvėje vedėja. Vieną rytą kelios darbuotojos atvedė į mano kabinetą ketverių ar puspenktų metų žydų tautybės mergaitę, kuri buvo palikta ant prieglaudos laiptų. Mergaitė vilkėjo gražią mėlyną suknelę, o rankoje laikė nosinę. Nutarėme gelbėti žydaitę – liepiau nuskusti gražius jos plaukus ir sudeginti suknelę – ji turėjo atrodyti kaip kiti plikagalviai našlaičiai.“

Ponia Stefanija pasakojo, kad mergaitės paliktoje ant stalo nosinėje rado auksinę apyrankę. Šis radinys, įspaustas mergaitei jos tėvų į rankutę, matyt, buvo padėka tiems, kurie išgelbės vaiką. Stefanija parsivedė mergaitę namo, tačiau ilgainiui pajuto, kaip tai pavojinga vokiečių okupacijos metais, ir grąžino našlaitę į Vaikų prieglaudą. Tačiau 1944 m. vasarą vedėja, netekusi vyro ir dukters, paliko darbovietę – pasitraukė į Vakarus, kur jai visą gyvenimą nedavė ramybės ta apyrankė ir paliktos mergaitės likimas. Štai todėl ponia Stefanija, kai 1999 m. grįžo į Kauną, paprašė „Kauno tiesos“ (taip 1999 m. vadinosi „Kauno diena“) žurnalistų surasti tą jos prieglaudoje porą metų slėptą žydaitę, kad galėtų ją, į septintą dešimtį įkopusią moterį, pamatyti ir jai grąžinti jos tėvų apyrankę.

„Pasitraukdama 1944 m. iš Lietuvos, aš neėmiau su savimi jokių brangenybių, bet tos apyrankės nepalikau – ji man priminė niekam neduotą, bet vis dėlto neištesėtą pažadą globoti mergaitę“, – teigė 1999 m. redakcijoje ponia Stefanija. Laikraštyje buvo aprašyta jos papasakota istorija. Kitą dieną įvyko stebuklas.

Sukrečiantis susitikimas

Rytą, kai išėjo laikraštis su minėtu straipsniu, į redakciją paskambinusi III klinikinės ligoninės (dabar Kauno ligoninė) Ankstyvosios reabilitacijos ir fizinės medicinos skyriaus socialinė darbuotoja Vitalija Leonavičienė susijaudinusi pasakė: „Atvažiuokite! Pas mus, atrodo, guli ta, kurios ieškote.“

Pasirodo, jau 40 dienų po labai sunkaus insulto šioje ligoninėje gulinti Janina Vitienė, kai jai buvo skaitomas laikraštyje išspausdintas straipsnis, apsipylė ašaromis ir kaire ranka ženklais pradėjo rodyti (jos dešinė kūno pusė buvo nejudanti), kad rašoma būtent apie ją. Netrukus jai teko patirti dar didesnį dvasinį sukrėtimą – Janinos aplankyti atėjo buvusi jos globėja ponia S. Andriūnienė ir kelios 1942–1944 m. prieglaudoje gyvenusios mergaitės. Jos buvo jau solidaus amžiaus. Susitikimas ligoninėje po beveik 60 metų buvo jaudinantis… Janina atpažino tą, kurios lova Našlaičių prieglaudoje stovėjo šalia josios. Janina ištiesė sveikąją ranką moteriai ir apsipylusi ašaromis ištarė „Sta…“. Staselė – toks anuomet buvo mergaitės, vėliau tapusios Čirūniene, vardas.

Vieną rytą kelios darbuotojos atvedė į mano kabinetą ketverių ar puspenktų metų žydų tautybės mergaitę, kuri buvo palikta ant prieglaudos laiptų.

Iš keturių ponios Stefanijos atsineštų apyrankių Janina nedvejodama nurodė tikrąją. Tuomet ir buvo ištartas žodis „stebuklas“. Jis turėjo tęsinį – medikai patys kreipėsi į teritorinę ligonių kasą, kad būtų pratęstas Janinos gydymas. Pakui gerumo estafetę perėmė Kauno žydų bendruomenės narė Fruma Kučinskienė, kuri, beje, kartu su Janina buvo slepiama minėtuose Našlaičių namuose vokiečių okupacijos metais. Ji pasirūpino, kad vienas Vokietijos labdaros fondas apmokėtų Janinos papildomos priežiūros ligoninėje laiką ir Janinos slaugą namuose, pasibaigus pratęstam jos gydymui ligoninėje. Maža to, lėšų Janinos slaugai skyrė ir ponia Stefanija.

Liudininkės: Fruma su Rosian Bagriansky-Zerner (kairėje) prie paminklo, žyminčio Kauno geto vartus. 2005 m. F. Kučinskienės archyvo nuotr.

Apyrankės likimas

Kaip prisimena Fruma Kučinskienė, į Našlaičių prieglaudą ji pateko pačioje 1944 m. pradžioje po ilgų jos slapstymų lietuvių šeimose. Prieglaudoje ji sutiko mažiausiai dar keturias žydų tautybės mergaites lietuviškais vardais ir pavardėmis. Fruma anuomet pateko į Našlaičių prieglaudą kaip Danutė Vitkauskaitė – tokį gimimo liudijimą jai parūpino vienas katalikų kunigas.

Tarp slepiamų prieglaudoje žydų mergaičių buvo ir Janytė – taip Janiną vadino mergaitės. F. Kučinskienei nepavyko, kai Janina gulėjo ligoninėje, buvo slaugoma namuose, sužinoti tikrojo jos vardo, nes ligonė negalėjo kalbėti. Tačiau pavyko surasti Janinos gimimo liudijimą ir sužinoti, kad mergaitę vėliau įvaikino Svirskių šeima iš Raudondvario. Sakoma, kad šeimos galva buvo Raudondvario dvaro ūkvedys. Janinos gimimo liudijime buvo įrašyta, kad Janina Svirskytė, Mykolo duktė, gimė 1936 m. gruodžio 1 d. Kaune. F. Kučinskienei nepavyko nieko daugiau sužinoti iš nekalbančios Janinos, kuri, beje, jau yra iškeliavusi amžinybėn.

„Mes, kelios žydų tautybės moterys, dalyvavome Janinos laidotuvėse, nes ji su anksčiau jos mirusiu vyru neturėjo vaikų ir, matyt, artimųjų. Labai gaila, kad Janiną prižiūrėjusios kaimynės dukra nepanoro atiduoti Janinos istorinės apyrankės Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejui“, – apgailestavo F. Kučinskienė.

Išvyka: Fruma (viršutinėje eilėje stovi iš krašto prie barzdoto vyro) su likimo broliais ir sesėmis Kulautuvoje pas Lidiją Golubovienę, priglaudusią namuose vokiečių okupacijos metais ne vieną žydų tautybės vaiką. 1944 m. prasidėjus antrajai Lietuvos okupacijai. F. Kučinskienės archyvo nuotr.

Vietoj epilogo

Tai, kad Janina 1942–1944 m. gyveno Našlaičių prieglaudoje, 1999 m.  Lietuvos buvusių geto ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungai raštu patvirtino Elena Korsakovaitė, kuri 1940–1945 m. pati gyveno minėtoje prieglaudoje. Janinos buvimą prieglaudoje patvirtino ir pati ponia Stefanija ir Rosian Bagriansky-Zerner iš JAV. Tad F. Kučinskienė pasirūpino, kad 2000 m. rugsėjį Janinos gelbėtojai Stefanijai Andriūnienei-Egan Lietuvos Respublikos Prezidento rūmuose būtų įteiktas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius.

Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus 1992–2022 m. įvertino ir pagerbė daugiau nei 1,5 tūkst. Lietuvos piliečių už žydų gelbėjimą Antrojo pasaulinio karo metais.