S. PALTANAVIČIUS: ĮDOMU, KĄ NETRUKUS PASAKYS BARSUKAS?

Esame žiemoje, antroje jos pusėje. Tiesa, tikrasis žiemos vidurys, pusiaužiemis, lygiai po savaitės. Tada barsukas nuspręs, kaip ten bus toliau.

O dabar džiaugiamės pirmuoju (deja, tik pirmuoju) šią žiemą šaltuku, ledu. Ir sniegeliu, kurio dar tiek nedaug, kad jis prasmenga dirvos tarpuvagiuose, ražienose. O kai kur laukai buvo ir tebėra lyg gilų rudenį. Ar pavasarį, ypač tą retą pusiaudieną, kai švysteli saulė.

Saulė daro stebuklus net ir šį metą. Kad tuo nereikėtų abejoti, pažiūrėkite į žmones: kokie staiga smagūs tampa jų veidai, kaip džiugiai žvilga akys. Prieš saulę ant šakos sutūpusios kuosos atgręžia spinduliams vieną sparną, paskui – kitą. Ir juodi žvilgantys kovai taip gaudo šilumą, ir varnos.

O naminiai žvirbliai, užuovėjoje sutūpę, ne tik purena plunksneles, bet ir pragysta. Paskui juos – didžioji zylė. Diena trunka aštuonetą valandų, tokio pokyčio neįmanoma nepastebėti. Paukščiai tą tikrai mato ir supranta.

Šaltukas pagaliau sustingdė patį žemės paviršių ir nutiesė pirmuosius ledo tiltus. Staiga pamatė, kad taip ilgai telkšojusios purvynės ir girios raistai tapo pasiekiami, ledo tiltas gali nuvesti bet kur.

Žinoma, tūkstančiai žvejų ledo laukia ne pasivaikščiojimams. Jau beveik prieš savaitę, vos pradėjus šalti, jie pradėjo savo paieškas – nuo kranto, atsargiai...

Naujo ledo vilionės užburiančios. Tačiau jos ir labai pavojingos! Kalbinti žvejai prisipažino, kad pirmąją žūklės dieną ledo storis tebuvo 3 cm.

„Negali būti!“ – nustebęs klausiau. O patikintas, kad tai tiesa, toliau stebėjausi: „Negali būti, kad jūs, tokie protingi vyrai, elgėtės taip kvailai!“ „Tu nesuprasi... – lyg teisinosi jie. – Kai žvilga ledas, apie nieką negalvoji!“

Taigi, kad negalvoji. O reikėtų – bent jau apie savo vaikus, artimuosius, šeimą. Juk pražūti įlūžus tokiam ledui visai paprasta. Eiti ant ledo rekomenduojama tik tada, kai jis pasiekia 7 cm, o dar geriau – 10 cm storį. Taigi – žinokite patys ir kitus perspėkite.

O dabar dar apie vieną lyg žiemišką, bet būdingą ir kitiems metų laikams, ypač rudeniui ir pavasariui, temą. Prieš porą dienų gatvėje prie namo rasti keturi negyvi svirbeliai. Šią žiemą labai retai stebimi paukščiai atskrido lesti paskutinių šermukšnių, pabaidyti kilo į orą ir trenkėsi į saulėje žvilgantį langą. Pulkelis tapo dar mažesnis.

Stiklinių namų, visai nebūdingų mūsų platumoms, yra daug ir jie dygsta lyg grybai. Kiekvienas toks namas – baisūs spąstai paukščiams, nesuprantantiems ir nežinantiems, kas yra stiklas. Jie niekada nesupras ir to, kodėl stikle matomas medžių, namų, debesų atspindys yra toks pavojingas.

Panašių įvykių nutinka kasdien. Kas žino, ar iš to pulkelio iki pavasario dar liks kam grįžti į šiaurę, į perėjimo vietas. Juk paukščių tyko ir paukštvanagiai, katės, orą ilgais sparnais karpančios vėjo jėgainės.

Taigi, tokie įspūdžiai ir mąstymai iš antrosios žiemos pusės. Nepamirškite, kad po savaitės – pusiaužiemis. Įdomu, ką tądien pasakys barsukas...