Naujas tyrimas rodo, kad urvinių žmonių mityba priklausė nuo jų gyvenamosios vietos: Belgijoje jie valgydavo gauruotųjų raganosių ir avių mėsą, o Ispanijoje maitindavosi grybais, kedrų riešutais bei samanomis.

Mokslininkai išsiaiškino trijų neandertaliečių mitybos įpročius ištyrę šių senovinių žmonių iškastinių dantų apnašose aptiktus DNR pėdsakus. Jų tyrimo rezultatai paneigė plačiai paplitusį mitą, kad urviniai žmonės daugiausia maitindavosi mėsa. Mokslininkai taip pat aptiko užuominų, kad vienas sunegalavęs paauglys naudojo primityvias penicilino ir aspirino versijas skausmui malšinti.

Dantų apnašose saugoma ilga istorija apie tai, kas patekdavo į neandertaliečių burnas, ir bakterijas, gyvenusias jų žarnyne, sakė vienas iš studijos autorių Alanas Cooperis (Alanas Kuperis), Adelaidėje įsikūrusio Australijos senovinės DNR tyrimų centro direktorius.

„Tai tarsi fosilija“, – sakė jis.

Nors ankstesni tyrimai liudijo apie įvairias neandertaliečių dietas, genetinis tyrimas leido mokslininkams nustatyti, kokią mėsą ar grybus jie valgė, nurodė A.Cooperis. Prieš 42 tūkst. metų Belgijos teritorijoje gyvenęs urvinis žmogus maitinosi avių ir gauruotųjų raganosių mėsa, o toks jų meniu atskleidžia, kokia buvo neandertaliečių gyvenamoji aplinka.

Naujausias tyrimas buvo paskelbtas trečiadienį žurnale „Nature“.

„Man įdomu, kokio skonio yra raganosis, – juokavo pagrindinė studijos autorė, Adelaidės universiteto paleomikrobiologė Laura Weyrich (Lora Veirič). – Nesu didelė avienos gerbėja. Manau, pasirinkčiau raganosį.“

Kita vertus, ištyrus dviejų neandertaliečių, gyvenusių prieš 50 tūkst. metų dabartinės Ispanijos teritorijoje, liekanas, paaiškėjo, kad jie mėsos beveik nevalgė. Visgi vegetarais jų vadinti taip pat negalima, sakė A.Cooperis. Ištyrę jų kaulus mokslininkai išsiaiškino, kad šiuos žmones suvalgė kanibalai.

Du tirti individai iš Ispanijos buvo suaugusi moteris ir vyriškos lyties paauglys. Pastarasis nebuvo šios moters sūnus arba brolis, bet, kaip parodė jų DNR, jiedu galėjo turėti kokių nors kitokių giminystės ryšių, sakė L.Weyrich.

Pasak mokslininkės, jaunasis vaikinas aiškiai nesveikavo, jo burnoje buvo aptikta infekcijos požymių. Be to, ant jo kaulų išliko kitokių sužeidimų pėdsakų. Tačiau tik ant jo vieno dantų buvo aptikti dviejų medžiagų likučių. Viena šių medžiagų buvo tuopų žievė, turinti acetilsalicilo rūgšties – pagrindinės aspirino veikliosios medžiagos. Kita – pelėsiai, išskiriantys į peniciliną panašią antibiotiniu poveikiu pasižyminčią medžiagą.

Pasak A.Cooperio, atrasti šio “primityvaus penicilino” buvo itin netikėta. Kol kas per anksti teigti, kad pelėsiai buvo naudojami būtent gydymui, bet „tai verčia mane susimąstyti“, teigė jis.

Tyrimas suteikė tiesioginių įrodymų jau seniai iškeltai hipotezei, kad neandertaliečių maitinimosi ir gydomųjų medžiagų vartojimo įpročiai buvo įvairūs, sakė šiame tyrime nedalyvavęs Kolorado universiteto muziejaus darbuotoja Paola Villa (Paola Vilja). Ji sakė, kad pastaroji studija yra „labai svarbi“.

Neandertaliečiai išnyko prieš maždaug 37 tūkst. metų, o 26 tūkst. metų vėliau išnyko ir jų medžioti gauruotieji raganosiai, nurodė P.Villa.