Bienalėje „Baltijos tiltai“ – kitoks žvilgnis į akvarelę | kl.lt

BIENALĖJE „BALTIJOS TILTAI“ – KITOKS ŽVILGNIS Į AKVARELĘ

Šiandien prasidedanti septintoji tarptautinė akvarelės bienalė "Baltijos tiltai" griauna stereotipus apie šią dailės šaką ir tampa vieta, kur aptariamos technikos panaudojimo galimybės, ja sukurtų darbų meninė vertė, dailininkų, kolekcininkų ir bienalės žiūrovų požiūris į šios dailės šakos kūrinius.

Bienalė šiemet žymi dvi reikšmingas datas: Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybių atkūrimo šimtmetį bei 50-ąją sukaktį nuo tada, kai Rygoje surengta pirmoji Baltijos šalių akvarelės trienalė.

Apie akvarelės technikos subtilumus, šiuolaikiškėjančias jos raiškos formas ir bienalės svarbą – pokalbis su jos organizatoriumi, Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininku, dailininku – akvarelininku Eugenijumi Nalevaika.

– Šiais metais septintą kartą vykstančios tarptautinės akvarelės bienalės "Baltijos tiltai" potemė – "Iš esmės". Ja siekiama paskatinti bienalės dalyvius ir žiūrovus diskutuoti apie tai, kas yra akvarelė, apie jos kaitos procesus, apie tai, kokia ji šiandien ir koks yra pačių kūrėjų santykis su šia vizualiojo meno šaka. Potemė išties plati. Kodėl šiais metais susitelkėte į būtent tokius apmąstymus apie akvarelės meną?

– Per visą laiką, kiek yra organizuojama bienalė, analizuotos įvairios temos. Ankstesnių bienalių renginiuose koncentravomės į klasikinę akvarelę, tyrinėjome jos gelmes ir stebėjome slinktis, ieškojome jos sąsajų ar rezonanso su įvairiomis ne tik vizualiojo meno kryptimis. Tačiau diskusijos, kurią kryptį turėtume rinktis kaip pagrindinę, tarp Lietuvos ir iš kitų valstybių į bienalę suvažiuojančių menininkų, vyko visada. Jau prieš dvejus metus, besibaigiant vienos bienalės renginiams, apie būsimą bienalę pradėjome kalbėtis su kolegomis menininkais ir, besiruošdami šių metų renginiui, nusprendėme grįžti prie grynosios akvarelės, pakalbėti apie ją iš esmės.

Kaune vykstanti bienalė išsiskiria iš kitų Europoje (ir ne tik joje) vykstančių renginių, skirtų akvarelės menui, tuo, kad nemaža dalis svetur organizuojamų renginių orientuojasi į vadinamąją tradicinę, dažnai – labiau amatininkišką akvarelę, kurioje dominuoja daugeliui žiūrovų įprasti – natiurmorto, peizažo, portreto žanrai. Organizuodami "Baltijos tiltus" norime eiti kitu keliu.

Tenka tik apgailestauti dėl per daugelį metų susiformavusio stereotipo, kad akvarelė viso labo yra pagalbinė technika, tinkanti eskizuoti ar greitam rezultatui pasiekti kūrybinių išvykų (plenerų, simpoziumų) metu. Siekiame argumentuotai parodyti, kad akvarelė gali būti savarankiška ir šiuolaikiška kūrybos priemonė, kuri savo technika yra lygiavertė kitoms dailės technikoms.

– Lietuvoje akvarelė nėra labai populiari meno šaka tarp dailininkų, ypač – tarp jaunosios kartos atstovų. Kas nulemia, kad Lietuvos meno lauke, kurį kasmet papildo meno bakalauro ar magistro laipsnį įgiję jaunieji tapytojai, grafikai ir kt., atsiranda labai mažai akvarele besidominčiųjų? Susidaro įspūdis, kad akvarelės technika yra suvaldoma tik asmenybės ir kūrybinę brandą pasiekusių menininkų.

– "Baltijos tiltus" pradėjome rengti siekdami populiarinti akvarelę, ypač tarp jaunųjų menininkų, nes pastebėjome tendenciją, kad jaunimas nenoriai ją renkasi. Jauni kūrėjai siekia greito rezultato, o akvarelėje, norint pasiekti aukštą meistriškumo lygį, reikia įdėti labai daug darbo. Tai gana apgaulinga technika, nes pradiniame mokymosi, darbo su akvarele etape tobulėjimas vyksta itin sparčiai, tačiau tik iki tam tikro lygio, o norint pasiekti daugiau – reikia itin griežtos disciplinos, nuolatinio, sistemingo darbo. Ir man pačiam tenka susidurti su šia problema – jei pasitaiko ilgesnė pertrauka be akvarelės, tenka iš naujo atgaivinti turimus įgūdžius. Galbūt akvarelę galima palyginti su muzika – kaip virtuozams tenka groti gamas, taip ir akvarelininkams nuolatos reikia lieti, kad neprarastų gebėjimo pajausti vandens subtilybes: kaip jis nubėgs ant popieriaus lapo, kaip išsilies, kur sustos, ar pasikeis pigmento spalva. Dažnai po pertraukos tenka praktikuotis ir iš naujo ieškoti būdų, kaip susikalbėti su vandeniu. Daugelis akvarelę išbandžiusių profesionalių įvairių sričių menininkų pripažįsta, kad tai yra viena sudėtingiausių technikų, būtent dėl tokio jos specifiškumo.

Kaip virtuozams tenka groti gamas, taip ir akvarelininkams nuolatos reikia lieti, kad neprarastų gebėjimo pajausti vandens subtilybes.

– Ar susikalbėti su vandeniu pavyksta intuityviai, ar akvarelės technikos galima išmokti?

– Daug ko galima išmokti, tačiau kažin ar įmanoma išmokti pačios kūrybos. Jei žmogus neturi vidinės "kūrybinės gyslelės", tuomet dažniausiai jis kūriniuose perteikia tik tai, ką mato. Tačiau, jei kalbėtume apie akvarelę koceptualiai, manau, jai reikia talento ir tam tikros gyvenimo filosofijos. Dar vienas iš akvarelės specifiškumų – jai būtina labai greita orientacija ir didelis susikaupimas. Pradėjus lieti negalima daryti poilsio pertraukų, nes dažai nubėgs, nudžius ir tos vietos vėliau nebus galima pataisyti. Didžioji dalis kūrybinio proceso vyksta tol, kol popieriaus lapas yra šlapias. Žinoma, neįmanoma kaskart visiškai numatyti, kaip vanduo su pigmentu nubėgs ir kurioje vietoje jis sustos, todėl labai dažnai kūrybos metu tenka savo pirminę idėją keisti. Man akvarelė tuo ir yra patraukli – tai grojimas ne pagal natas, o improvizacija, džiazas.

– Kokius virsmus, kaitą išgyvena šiuolaikiškėjanti akvarelė?

– Kaita jaučiama akvarelininkams pasirenkant darbų formatus. Anksčiau buvo įprasta, kad akvarelę riboja popieriaus lapo dydis, kuris buvo apibrėžiamas įprastu – 100x70 cm formatu, tačiau net ir jį rinkdavosi retas menininkas. Akvarelės buvo liejamos ant perpus mažesnio formato. Dabar, atsiradus galimybei įsigyti akvarelinio popieriaus ritiniais, galima kurti didelių formatų darbus. Kitas momentas – akvarelė vis dažniau peržengia klasikinio žanro ribas: liejama ant įvairių netradicinių medžiagų – ne tik ant akvarelinio popieriaus, bet naudojama ir fanera, sintetiniai paviršiai, stiklas, drobė; naudojant akvarelę kuriami įvairūs erdviniai meniniai objektai. Šių metų bienalėje eksponuojama gana nemažai įvairių nestandartinio formato kūrinių, taip pat – ant drobės lietų akvarelių. Akvarelės naudojimo formos įvairėja ir ji jau senokai nėra tik stiklo apsaugotas įrėmintas piešinys.

– Jūsų rengiamos bienalės atskleidžia plačią šios meno šakos raiškos, koncepcijų panoramą, pristatant kūrėjus iš Baltijos valstybių bei Šiaurės šalių. Šiais metais bienalėje dalyvauja akvarelininkai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Švedijos, Lenkijos, Vokietijos, Norvegijos, Rusijos, Ukrainos, Izraelio ir kt. šalių. Kas išskiria Lietuvos akvarelės meistrų kūrybą iš bendro konteksto?

– Sudėtinga būtų išskirti tik lietuvišką akvarelę, manau, kad reikia kalbėti apie viso Baltijos šalių regiono – lietuvių, latvių, estų – akvarelininkų darbų savitumus. 1968-aisiais Rygoje pradėtos rengti Pabaltijo akvarelės trienalės buvo stipri paskata lietuvių, latvių ir estų akvarelės raidai, nes sukūrė sąlygas pamatyti vieniems kitus bendrose parodose, bendrauti, keistis patirtimi, pastebėti bei vertinti skirtumus ir panašumus. Manyčiau, kad galima kalbėti apie savotiškas lietuvių, latvių, estų akvarelės mokyklų tendencijas, kurioms susiformuoti įtakos turėjo ir tai, kad šio regiono šalių dailės akademijose buvo dėstoma akvarelės disciplina, privaloma įvairių specialybių (grafikos, dizaino, architektūros ir kt.) studentams. Kitose šalyse yra labai mažai aukštojo mokslo institucijų, kuriose būtų dėstoma akvarelė.

– Kokiais savitumais pasižymi kitų šalių akvarelininkai?

– Skandinavų akvarelė yra labai santūri, monochrominė. Kiek tenka bendrauti su dailininkais iš Skandinavijos šalių, jie pripažįsta, kad akvarelę lieti renkasi mėgėjai. Daugumoje užsienio šalių, nėra tokių organizacijų kaip, pavyzdžiui, Lietuvos dailininkų sąjunga. Jose labiau paplitusios grupės, vienijančios mėgėjus, kuriems akvarelė tėra viena iš laisvalaikio praleidimo formų. Tarp jų akvarelė labai populiari, tačiau profesionalios akvarelės ten iš tiesų yra nedaug.

– Septintoji tarptautinė akvarelės bienalė "Baltijos tiltai" – kuo ji kitokia?

– Šių metų bienalėje savo kūrinius eksponuoja nemažai jaunų menininkų, taip pat žiūrovai turi galimybę pamatyti dailininkų, kuriuos iki šiol pažinojo kaip kitų meno sričių atstovus, akvarelės kūrinius. Džiugu, kad dalyvių geografija kiekvienais metais plečiasi ir atvyksta menininkų, atstovaujančių naujoms, iki šiol bienalėje nedalyvavusioms, šalims. Šiais metais tai menininkai iš Izraelio ir Ukrainos. Rengti bienalę pradėjome norėdami sujungti šalių, esančių aplink Baltijos jūrą, menininkus, todėl pradžioje kvietėme tik šių šalių atstovus, tačiau, bienalei augant, garsas apie ją sklinda ne tik į Europos šalis. Bienalėje jau yra dalyvavę akvarelininkai, gyvenantys ir kuriantys JAV, taip pat tolimojoje ir egzotiškoje Indijoje.

Akvarelė gali būti savarankiška ir šiuolaikiška kūrybos priemonė, kuri savo technika yra lygiavertė kitoms dailės technikoms.

– Šių metų akvarelės bienalės programoje ne tik solinių, grupinių parodų atidarymai, bet ir meistriškumo pamokos, diskusija. Ko akvarelės meno šaka besidomintiems žiūrovams siūlytumėte nepraleisti?

– Bienalės paroda  Kauno paveikslų galerijoje yra pagrindinis jos akcentas, tačiau vyksta ir daugybė lydinčių parodų, kurios eksponuojamos įvairiose miesto galerijose. Šiais metais galerijoje "Balta" eksponuojama vokiečių dailininkų grupės paroda, kurios idėją su kuratoriumi Ekkehardu Neumannu pradėjome vystyti daugiau nei prieš metus, o jo pakviesti menininkai didžiąją dalį kūrinių sukūrė būtent šiai bienalei. Lietuvos ir Estijos menininkai kviečia žiūrovus į personalinių parodų atidarymus. Bienalės metu žiūrovai turi galimybę susipažinti ir su Klaipėdos akavarelininkų grupės kūryba. Rengiamos ir menininko iš Norvegijos bei dviejų dailininkių iš Švedijos meistriškumo pamokos. Orientuojamės į profesionalus, tačiau pamokose laukiame visų. Menininkas iš Norvegijos – labai įdomus kūrėjas, visiškai atsidavęs akvarelės technikai. Jis daro daugybę eksperimentų, pats gaminasi spalvų pigmentus, atlieka bandymus, stebėdamas, kaip keičiasi pigmento atspalvis, naudojant skirtingos temperatūros vandenį, akvarelės lakštus šaldant, kaitinant, netgi – laikant po žeme. Manau, ir profesionalams, ir mėgėjams naudinga dalyvauti jo meistriškumo pamokoje. Bienalė išties yra gera galimybė akvarelininkams iš įvairių šalių pasidalyti naujienomis, aktualijomis, gyvai išgirsti ir bienalės žiūrovų nuomones, todėl bus rengiama diskusija, kurią moderuos bienalės koordinatoriai, o norintys pasisakyti kūrėjai ir parodų lankytojai bus išklausyti ir išgirsti.


Kas? VII TARPTAUTINĖS AKVARELĖS BIENALĖS PAGRINDINĖS KONKURSINĖS PARODOS ATIDARYMAS.

KUR? Paveikslų galerijoje (K.Donelaičio g. 16).

KADA? SPALIO 11 D. 18 VAL. VEIKS IKI LAPKRIČIO 18 D.

GALERIJA

  • Bienalėje „Baltijos tiltai“ – kitoks žvilgnis į akvarelę
  • Bienalėje „Baltijos tiltai“ – kitoks žvilgnis į akvarelę
  • Bienalėje „Baltijos tiltai“ – kitoks žvilgnis į akvarelę
  • Bienalėje „Baltijos tiltai“ – kitoks žvilgnis į akvarelę
  • Bienalėje „Baltijos tiltai“ – kitoks žvilgnis į akvarelę
  • Bienalėje „Baltijos tiltai“ – kitoks žvilgnis į akvarelę
  • Bienalėje „Baltijos tiltai“ – kitoks žvilgnis į akvarelę
  • Bienalėje „Baltijos tiltai“ – kitoks žvilgnis į akvarelę
  • Bienalėje „Baltijos tiltai“ – kitoks žvilgnis į akvarelę
Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS