"Dažną naktį sapnuoju nuotraukas. Vaizdai aiškūs, ryškūs, kartais spalvoti. Pabudus norėtųsi čiupti fotoaparatą ir bėgti ieškoti sapnuoto vaizdelio. Beviltiška. Tai tas pats, kaip nupaveiksluoti geltoną gulbę, matytą sapne. Tada bandau imti teptuką... Vėl nusvyra rankos – reikia daryti kažką vieną."

Tai citata iš Kauno fotografijos galerijoje veikiančios retrospektyvinės fotografo Remigijaus Pačėsos parodos "Geltona gulbė neatplauks".

Ieškodama žodžių, kaip ją apibūdinti, vis suku ratus aplink. Žiūrint į menininko darbus – tomis susidūrimo akimirkomis – norisi tik tylėti. Žvelgiant pro praviras duris į gamtovaizdžių fragmentus, kurie susigeria į pilką ir drėgną asfaltą, o jų atspindžiai pasimato portretuojamojo akių rainelėse – norisi būti tik vienumoje. Nebegalvoti apie laiką, kuris kažką nusineš, kažką paliks, nes tą visa apimantį amžinybės alsavimą, sklindantį iš fotografijų, norisi pasilaikyti sau.

Menininko kurti kadrai susijungia į vientisą vaizdinį, kuriame laikas teka iš lėto, viena kryptimi, tačiau autoriaus kelionės tikslas lieka nežinomas. Tai puikiai iliustruoja, mano akimis, pati kalbiausia fotografija "Parėjau" – atsainiai, ant lovos baltu užtiesalu, numestas vyriškas švarkas. "Kur buvote išėjęs?" – norėtųsi paklausti autoriaus. "Pabūti vienas", – veikiausiai atsakytų.

Vienatvė laike, kuriame gyvename, – vienas iš kasdienybės patyrimų. Tai ir viena iš žmogaus laisvės formų, kurioje laikas tampa asmenine nuosavybe, sprendimai – nuo nieko nepriklausomi, atsakomybė už savo veiksmus – tik paties reikalas. O tai, ko gero, sudaro palankias sąlygas, niekieno netrukdomam, ieškoti / atrasti gyvenimo prasmę.

R.Pačėsos kasdienybė, jo fotografijose trunka ne tik "čia ir dabar" akimirką. Ji tampa amžina. Ne tik vienatvė, bet ir laikinumas yra šio amžiaus rykštė. Daug kas tampa pakeičiama dėl fakto, kad nuo nieko nesame priklausomi. Todėl amžini dalykai atrodo nepasiekiami, nes jų nė nesiekiame. O R.Pačėsa, vaikščiodamas po laikiną kasdienybę, pastebėdavo ir sulaikydavo amžinybės apsireiškimus (atspindžius, pėdsakus, šešėlius...) – tai, kas dabarties laike palieka pėdsakus, išeidamas ten, kur mūsų dar nebuvo.

Vaizdai, kuriuos fiksavo fotografas, atskirti nuo kasdienybės paviršių, tapo metaforomis, pasiduodančiomis fotografo vaizduotės konfigūracijoms. Ir po jas gali tik sukti ratus, nerasdamas sau vietos. Nes galbūt tavo gyvenimo prasmė yra kitur.

Kas? R.Pačėsos kūrybos retrospektyvinė paroda "Geltona gulbė neatplauks".

Kur? Kauno fotografijos galerijoje.

Kada? veikia iki kovo 4 d.