LIETUVOJE PIRMĄKART VIEŠĖJĘS B. SHIRIN SŪNUS – ŠIRDIES KAUNIETIS

Kiekvienam, nors kiek besidominčiam Kauno kultūriniu gyvenimu, Bellos Shirin vardas – girdėtas. Kaune gimusi menininkė, viena iš projekto "Kaunas 2022" ambasadorių, aktyvi visuomenės veikėja didžiąją dalį gyvenimo praleido Izraelyje. Ten gimė, užaugo ir jos sūnus Gajus Goldfarbas. Izraelio futbolo asociacijoje dirbančiam vyrui teko su šalies mėgėjų lygos futbolo komanda atvykti į Lietuvą keletui regioninių rungtynių. Taip jis pirmąkart pamatė ir Kauną.

– Jūsų mama visą gyvenimą mylėjo Lietuvą, gyvendama Izraelyje ilgėjosi Kauno. Tikiu, kad ir jums apie mūsų miestą teko nemažai išgirsti. Kas labiausiai įsiminė? – paklausiau, mums jaukiai įsitaisius B.Shirin svetainėje.

Gajus: Užaugau su istorijomis apie Lietuvą: apie gyvenimą čia, žinojau, kur dirbo senelis, ką veikdavo artimieji, kur vykdavo atostogauti. Tiek Kauno, tiek ir Palangos, Klaipėdos pavadinimai man buvo girdėti.

Bella: Jis net žino, kas buvo Antanas Smetona. Jau spėjome aplankyti prezidentūrą, Gajus atpažino prezidento atvaizdą.

Gajus: Senelis daug apie jį pasakojo. Kai buvau mažas, su seneliu žaisdavome žaidimą, reikėdavo priskirti prezidentus šalims. Paklausiau jo, kas buvo Lietuvos prezidentas, jis atsakė – Smetona. Tai vyko per sovietų okupaciją, tačiau namie sovietai niekada nebūdavo minimi.

Bella: Sovietai mums buvo mirusi tema.

Gajus: Girdėjau nemažai atsiminimų, tačiau tik apie tai, kaip čia buvo gera. Mano šeima šią vietą mylėjo.

– Kaip, būdamas paauglys, įsivaizdavote Kauną?

– Anuomet miestą įsivaizdavau tarsi iš 3-iojo ar 4-ojo dešimtmečio: žmonės su skrybėlėmis, lazdelėmis, karietos, automobiliai, motociklai. Mano senelis turėjo pirmąjį motociklą Kaune. Kai draugai manęs, paauglio, klausdavo, iš kur mano tėvai, atsakydavau: "Mano mama – iš Lietuvos". Jie sakydavo, kad jokios Lietuvos nėra, yra tik Sovietų Sąjunga, o aš prieštaraudavau: ji – iš Lietuvos. Man būdavo labai svarbu pabrėžti šį faktą. Žinote, aš toks semipatriotas.

– Ar, kaip ir mamai, Kaunas jums buvo vieta, kuri traukė visą gyvenimą?

– Taip, be abejonės. Žengdamas per gyvenimą susidarai tarsi sąrašą vietų, kurias nori aplankyti, dalykų, kuriuos nori nuveikti. Prieš mamai atvykstant į Lietuvą pasižadėjau, kad būtinai aplankysiu šį kraštą. Juk privalau pamatyti vietą, kur mano šaknys. Nors gimiau ir gyvenu Izraelyje, visi man sako, kad nesielgiu kaip izraelietis, o veikiau kaip europietis – esu ramesnis, mandagesnis, atidesnis. Turbūt tai – Lietuvos įtaka.

– Užsienyje pasitaiko manančių, kad lietuviai nėra labai svetingi ir tolerantiški užsieniečiams, ypač žydams. Gal nerimavote, kai mama nusprendė persikelti čia gyventi?

– Tokių dalykų teko išgirsti, tačiau ne iš pirmų lūpų. Kai mama pasakė, kad nori čia persikraustyti, visiškai ją palaikiau, sakiau, reikia vykti ten, kur tavo širdis.

– Kokie pirmieji jūsų įspūdžiai Lietuvoje?

– Visų pirma, čia nuostabi gamta. Kai tik pamačiau žalumą, buvau sužavėtas. Lietuva – labai graži. Ji šiek tiek primena kaimą Izraelyje, o būtent jame ir svajoju gyventi, man labai patinka grynas oras, tyla, ramybė, gamta. Nors žinau, kad žiemos pas jus šaltos, labai norėčiau atvykti čia šaltuoju sezonu. Įsivaizduoju, kai aplink sniegas, turėtų būti neįtikėtinai gražu. Matau, kokie puikūs, paprasti Lietuvoje žmonės, nežiūri į tave tarsi į ateivį iš kosmoso vien dėl to, kad esi svetimšalis. Sutikome ir labai draugiškų. Štai Asta Kavaliauskaitė, salono "Jaukūs namai" savininkė, pasisiūlė surengti mums pusės dienos ekskursiją, paėmė savo automobiliu.

– Galbūt Kaunas – miestas, iš dalies suformavęs jūsų asmenybę ar bent turėjęs įtakos?

– Būdamas mažas, nė pats to nežinodamas, lietuvišką kultūrą perėmiau iš mamos, jos šeimos. Visi buvo kaip lietuviai. Litvakiškumas buvo man natūralus dalykas. Nežinau, kokią įtaką tai turėtų kažkam kitam, bet mano prigimtis europietiška – kiek daugiau filosofiška, su platesniu požiūriu į gyvenimą, ne tik koncentruojantis į pinigus ar sėkmę.

Kai draugai manęs, paauglio, klausdavo, iš kur mano tėvai, atsakydavau: "Mano mama – iš Lietuvos". Jie sakydavo, kad jokios Lietuvos nėra, yra tik Sovietų Sąjunga, o aš prieštaraudavau: ji – iš Lietuvos.

– Galbūt buvote pramokęs ir lietuvių kalbą?

– Iš vaikystės prisimenu lietuviškas frazes: "Aš tave myliu labai labai" ar "Sunku gyventi" (juokiasi). Gaila, kalbos niekada taip ir neišmokau. Nors, kita vertus, tai padaryti niekada nevėlu. Nors ir sunki, jūsų kalba labai graži, o ir lietuvė gidė sakė, kad turiu potencialo (šypsosi).

– Ką Kaune spėjote aplankyti? Kokios vietos paliko didžiausią įspūdį?

Gajus: Aplankiau senamiestį, rotušę, Kauno pilį, apžiūrėjome "Laisvės kario" skulptūrą, apžvalgos aikštelę Aleksote, tiltą, Pažaislio vienuolyną. Mačiau seną žydų ligoninę, mokyklą, kurioje mokėsi mama.

Bella: Sekmadienį vesiuosi jį į Laisvės alėją ir dirbtuves, kuriose buvo padaryta mano tėčio nuotrauka. Ji Gertrūdos gatvės ir Savanorių prospekto kampe, tai buvo pirmosios mano tėčio dirbtuvės. Kai mus pasikvietė apsilankyti, labai džiaugiausi.

Gajus: Nuostabus jausmas pamatyti vietas, apie kurias man nuo vaikystės tiek daug pasakojo. Labai daug fotografuoju, Kaunas man primena klasikinę Europą – senoji architektūra dera su modernia, patinka tiltai. Žaviuosi Kauno gamtovaizdžiu, o šiandien matytos upės vaizdas – tiesiog atima žadą.

– Kokie tolesni viešnagės planai? Gal apžiūrėsite ne tik Kauną, bet ir kitas Lietuvos vietas?

– Šeštadienį su komanda vyksime į Vilnių, gaila, bet nuvykti į pajūrį laiko greičiausiai nebeturėsime. Tačiau kitąkart, kai atvyksiu į Lietuvą privačiai, tikrai norėsiu pamatyti visą šalį. Be to, nuo spalio bus tiesioginių skrydžių tarp Kauno ir Tel Avivo, taigi atvykti bus dar patogiau.

– Kaunas 2022-aisiais bus Europos kultūros sostinė, o prie to labai prisidėjo ir jūsų mama. Galbūt sulauksime jūsų Kaune ir tais metais?

– Jeigu tik tai man leis padaryti aplinkybės – be abejonės.

– Ką apskritai manote apie lietuvių kultūrą, žmones? Kuo lietuviškas bendravimas panašus, o kuo skiriasi nuo izraelietiško?

– Skirtumai didžiuliai – tarsi juoda ir balta. Pirmiausia, lietuviai labai kantrūs žmonės, netenka išgirsti jų triukšmaujant gatvėse ar garsiai kalbant. Čia viskas vyksta labai ramiai, tyliai, mandagiai, miestas labai švarus. Nesu tikras, bet man atrodo, kad lietuviai kiek uždari žmonės, taip smarkiai nesiveržiantys bendrauti su nepažįstamais žmonėmis. Izraelyje, jei esi turistas, o dar ir žydas, tave norės apkabinti, pakvies į svečius net ir žmonės, kurie tavęs visai nepažįsta. Nors per tokį trumpą laiką sunkoka susidaryti įspūdį, tačiau kol kas neteko sutikti gatvėse žmonių, šaukiančių: "Sveikas, bičiuli, susipažinkime!" (šypsosi).

– Atvykote į Lietuvą su futbolo komanda, žaisiančia čia trejas rungtynes su Lietuvos, Estijos bei Kazachstano komandomis. Kokie vaikinų įspūdžiai?

– Jie dar jauni, tad didžiulį įspūdį jiems daro gražios Lietuvos merginos. Žinoma, pagrindinė priežastis, dėl kurios jie čia atvyko, – futbolas, tačiau, manau, kad ir nuo sporto laisvą laiką jie leidžia puikiai.

– Ar jau spėjote paragauti lietuviško maisto?

– Tiesą sakant, cepelinų ragavau, kai buvau mažas, namuose. Su mama susitarėme, kad ji vesis mane tikros lietuviškos vakarienės, labai noriu prisiminti patiekalų, ragautų vaikystėje, skonį.

– Esate dviejų dukterų tėtis. Kuo, jūsų manymu, skiriasi jaunimas čia ir Izraelyje? Kuo kitoks vaikų auklėjimas šiose dviejose šalyse?

– Lietuvių jaunimas gerokai ramesnis, tylesnis negu Izraelio. Be to, neteko matyti gatvėse jaunimo, vaikštančio didžiulėmis kompanijomis, o Izraelyje tai labai dažnas vaizdas. Taip pat nepastebėjau gatvėse daug mažų vaikų, o ten, kur gyvenu aš, jie laiką leidžia lauke, važinėja dviračiais, žaidžia. Izraelyje vaikai mokomi kovoti – už savo gyvenimą, uždarbį, armijoje – būti stipriems, turėti alkūnes ir jomis skintis per gyvenimą. Galbūt Lietuvoje situacija kiek lengvesnė. Izraelio švietime labai svarbus patriotizmas, kadangi aplinkui turime priešų. Gidė pasakojo man, jog ir jums kyla grėsmė iš Rytų, tačiau mūsų situacija kiek kitokia – kasdien yra norinčiųjų mus nužudyti. Pagrindinis dalykas Izraelyje – stiprybė, kova už savo gyvenimą. Mama pasakojo man, kad Lietuvoje dauguma jaunimo baigę mokyklą stoja į universitetus, o Izraelyje aukštasis išsilavinimas yra statuso ženklas – studijos brangios, jas savo vaikams suteikti gali tik turtingieji. Čia nėra galimybės mokytis dykai, todėl, turint galvoje ir gerą mokslų kokybę, manau, Lietuva – puiki vieta jaunimui studijuoti.

– Galbūt jau dažniau lankysitės Kaune, atsivešite ir draugų?

Gajus: Be abejonės. Vos atvykęs pasijutau čia tarsi namie ir ėmiau gailėtis, kad aplankyti Kauną pavyko tik dabar. Be to, prieš atvykdamas maniau, kad Kaunas – labiau turistų lankoma vieta, tikėjausi pamatyti minias keliautojų kaip Barselonoje, Budapešte ar kituose Europos miestuose. Juk tai tokia nuostabi vieta. Todėl tikrai rekomenduosiu ją kitiems.

Bella: Dabar turėsime gerą ambasadorių. Žinote, "Nemuno" redaktorė Erika Drungytė, pamačiusi mano įrašą apie sūnaus viešnagę ir įspūdžius Kaune, labai teisingai pastebėjo: "Turime dar vieną širdies kaunietį."