Galerijoje "Meno parkas" atidaryta jaunosios kartos tapytojos Almos Veiverytės personalinė paroda "Širdys".

Širdies dėsnis, dar vadinamas Franko-Starlingo dėsniu, įrodo, kad širdis pati, t.y. be nervinių ar humoralinių veiksnių, gali reguliuoti savo susitraukimo jėgą. Tai mokslinė tiesa. Gyvenimo dėsniai patvirtina, jog širdis reguliuoja viską.

Transformatyvi širdies veikla, kai kalbama apie jausmus, kuria žmogaus vidinio pasaulio architektūrą, kuri yra nuolatinės kaitos stadijos: ji griaunama, atkuriama, keičiama ir pan. Kaitos masteliai priklauso nuo išorinių veiksnių, tačiau jausminės statinių formos projektuojamos individualiai pagal širdies užsakymą. Visi įmanomi dėsniai tampa mažareikšmiai.

A.Veiverytės parodoje – didelio formato drobės, ekspresyvūs potėpiai, aitrus, o kartais murzinas koloritas, paviršių faktūriškumas ir centralizuotos kompozicijos – plastine raiška kalba apie širdį, iš širdies, širdimi.

Ženkliškas širdies žymėjimas kiekviename paveiksle kiek suerzina. Nelieka erdvės nutylėjimui ar pauzei.

Kiekviename kūrinyje A.Veiverytės širdys keičia nuotaikas: impulsyviai kylančias, prasiveržiančias it lava, permainingas. Nuotaikos žymi transformacijų epizodus, kurie niekada neatsikartoja, nes autorės parodoje kuriamas pasakojimas nėra vientisas. Menininkė drobėse keičia emocijas, išjausdama jų grynumą. Tapytoja neieško pustonių, harmonijos, nusiraminimo. Paveiksluose patyrimai ryškūs ir dramatiški, impulsyviai sukylantys ir užtvindantys autorės vidų.

Atoslūgiu tampa publikos žvilgsniai – atsargiai einantys paveikslų link ieškoti potvynių į paviršių išplautų jausmų likučių, praeities griaučių, nusivylimo duženų. Mintyse dėliojamas liekanų koliažas niekada neužbaigiamas iki galo, nes vis randasi naujų detalių, kurių įkomponavimo pozicijas dar reikia atrasti.

Nelieka vietos neužtikrintumui, abejonei. Supančios aplinkos detalės nieko nežada, nepasakoja apie rytojų, tik sužadina nuojautą, kurstančią jausmus, o širdis ima kurti jiems formas.

Bandymas paaiškinti prasmę

Kai buvau jaunesnė, dažnai žiūrėdavau į miesto šviesas ir jos visada atrodydavo tarsi pažadas, kad kažkur yra gyvenimas, kuris manęs laukia.

Klausydamasi dainų apie meilę suprantu, kad į jas sudėta tai, ką mes visi esame patyrę ar dar patirsime. Arba kartais įsimenu žodžius, dialogo dalį, kuri ilgam lieka atmintyje. Regis nereikšminga, bet vis išlenda į paviršių.

Širdis mane valdo, tai ką jaučiu ar nejaučiu, keičia mano elgesį, ką sugebu padaryti, sukurti ir pajausti.

"Gyvenimas negali būti toks, kokio norėtum, kad būtų, jei neklausai savo širdies. Negali savęs sukurti, turi paklusti likimui". Taip man sakydavo senelis. Kad ir kaip ironiška būtų, manau, kad tie rėmai, kuriuose gyvename, turi plyšį, per kurį įvyksta virsmai, bet tai jau širdies pasirinkimas (?).

Lana del Rey 2014 m. išleido hitą "West Coast", romantišką kaip ir visos jos dainos. Eilutė iš tos dainos sako: "Down on the west coast I get this feeling like it all could happen." Tai tarsi ta pati metafora vietos, kuri realiai neegzistuoja, bet yra mumyse. Arba momentas, kai mes patikime savimi ir pasauliu ,ir kažkas įvyksta, kas mus pakeičia; dėl tokių momentų verta gyventi.

Tų metų žiemą tapiau širdžių ciklą, paskui jos ilgai stovėjo dirbtuvėje, kol pagražinau purškiamais dažais. Manau kai kurie darbai išėjo panašūs į grafičius, kiti liko subtilesni.

Alma Veiverytė

Kas? A.Veiverytės paroda "Širdys".

Kur? Galerijoje "Meno parkas".

Kada? veikia iki gruodžio 2 d.