Šokio festivalis „Aura 28“: hipnotizuojantis nežemiškas kūno grožis | kl.lt

ŠOKIO FESTIVALIS "AURA 28": HIPNOTIZUOJANTIS NEŽEMIŠKAS KŪNO GROŽIS

Tik ką praūžęs tarptautinis šokio festivalis "Aura 28" suteikė galimybę užčiuopti šios dienos pasaulinį šiuolaikinio šokio pulsą. O jo dažnis – neįtikėtinai dinamiškas, balansuojantis nuo paprasto kasdienio jaudulio iki nežemiškų žmogaus kūno virpesių, kuriančių dar nepatirtą jo grožį.

Evoliucijos sraute

"28?!" – garsiai nusistebėjo vienas artimas žmogus, žvelgdamas į autobusų stotelėje kabančią ekspresyvią festivalio afišą. Taip, festivalis žengia koja kojon kartu su nepriklausomybės metais, nors reikėtų patikslinti, kad pirmąjį kartą žiūrovai jį išvydo 1989 m., ne 1990-iaisiais. O dar anksčiau, 1980 m., šokėja, choreografė, pedagogė Birutė Letukaitė įkūrė modernaus šokio studiją, tapusią šiandien puikiai žinomu "Auros" teatru – pirmuoju profesionaliu modernaus šokio teatru Lietuvoje.

"Aura" – unikalus reiškinys ir kaip teatras, ir kaip festivalis. Tad nenuostabu, kad per šiuos metus festivalis ne tik kad nė kiek neišsisėmė, bet kasmet pasiūlo į modernų, šiuolaikinį šokį pažvelgti vis skirtingu rakursu. Ne tik vis labiau suprasti jo netradicinę kalbą, atpažinti tam tikras šokio mokyklas, bet, svarbiausia, pajusti tas reikšmes ir išvysti tą estetiką, kurių,  scenoje kalbant apie šių dienų miesto gatvėmis žengiančio žmogaus pasaulėjautą, vien klasikinis šokis, deja, nepajėgus atverti.

"Aura" – unikalus reiškinys ir kaip teatras, ir kaip festivalis.

Šiemet daug dėmesio skyręs žmogaus kūno ir jo skulptūriškumo, architektūriškumo santykiui festivalis priminė būties visavertiškumo pojūčio svarbą, neatsiejamą nuo savęs suvokimo bendrame žmonijos evoliucijos sraute.

Festivaliui atrinkti savo originalumu išsiskiriantys naujausi garsių užsienio trupių spektakliai negailestingai sprogdino stereotipus, virtusius daugelio mūsų egzistencijos trapiais pamatais, neleidžiančiais statyti aukštų ir erdvių savo gyvenimo pilių, kuriose atsivertų langai į plačiąją pasaulio panoramą. Itin kūrybiškai subtiliai, estetiškai švariai ir ekspresyviai, archetipiškai ir lemtingai laikinai.

Istorija festivalyje tapo itin svarbiu formos ir turinio elementu, leidžiančiu suprasti save būtent kaip šiuolaikinį žmogų. Kiekvienas spektaklis vis kitoniška formų žaisme ir turinio aktualumu tarytum scenoje kūrė mitą apie šiandieninį žmogų, jo beribę vidinę jėgą ir ribotumą, jo modernaus veido atspindį, nuaustą iš praeities šešėlių. Išsami kiekvieno jų refleksija neapsiribotų keliais puslapiais, tad tekste daugiau dėmesio bus skiriama tiems, kurie paliko stipriausią įspūdį.

Vertikalusis šokis

Festivalis atidarytas vienu iš naujausių, kūrybiškai brandžiu "Auros" spektakliu "Sprendimas" (choreografė B.Letukaitė), apie kurį išsamiau jau teko rašyti anksčiau ("Sprendimas būti laisvam", 2018 m. kovo 9 d. "Santaka" – red. past.). Spektaklis apnuogino pagrindinį festivalio leitmotyvą – kismą. Skulptūriškuose, ribojančiuose kostiumuose šokančių šokėjų kuriami personažai vaduojasi iš juos varžančių išorinės aplinkos ir pačių sukurtų taisyklių. Pajutę laisvės skonį jie tampa savimi savo pačių pirštais imdami rašyti savąją biografiją.

Kismo tema tą patį vakarą toliau buvo plėtojama įspūdingame italų kūrėjų trupės "Il posto" projekte "Forme uniche" (choreografė Wanda Moretti), kurį galėjo nemokamai pamatyti visi kauniečiai, nepatingėję ateiti vėlų vakarą prie M.Žilinsko galerijos, ant kurios sienos ir vyko pasirodymas. Vertikalųjį šokį kūrusios dvi šokėjos – Simona Forlani ir Isabel Rossi – prisitvirtinusios prie nuo galerijos sienos nutiestų lynų, tarsi kybančios ore, kūrė visiškai kitokią žinomos erdvės pajautą ir vertę. Skulptoriaus Umberto Boccioni kūrinio "Unikalios erdvės kontinuumo formos" (1913 m.) įkvėptame realybę laužančiame šokyje susiliejo judesys, vaizdo projekcijos ir muzika (saksofonininkas Marco Castelli).

Šios menų sintezės miesto kasdienybėje atvertas kūrybiškumo įtrūkis iš atminties išnyra kaskart einant pro galeriją. Tai jau ne pirmas "Il posto" vizitas Lietuvoje: pirmą kartą trupė vertikalųjį šokį Lietuvos šokio mylėtojams pristatė prieš aštuonerius metus vykusiame "Auros" festivalyje.

Judesio hipnozė

Naujus stiprius potyrius paliko ir Izraelyje populiaraus šiuolaikinio šokio trupių darbai, kuriems šiemet festivalyje buvo skirtas didžiausias dėmesys.

Tai visų pirma trupės "Black Velvet" pasirodymas "Architektūros ir archetipai". Šiame šokyje du juodaodžiai šokėjai Shamelis Pittsas ir Mirelle Martins atvėrė kūno, it architektūros kūrinio (ar jo pirminio pavyzdžio), grožį ir fundamentalių egzistencinių klausimų puokštę, kai atsakymų ieškoti norisi nežemiškoje dimensijoje. Tarpdisciplininio meno spektaklyje tamsūs šokėjų išlavinti kūnai kalba faktūrų ir formų kalba. Tai stipriai įtraukiantis, gilus, tamsus, bauginantis ir kartu žavintis pasirodymas, panardinantis į kolektyvinėje pasąmonėje sunkiai įprastais žodžiais apibūdinamas patirtis, iš naujo permąstant esminį klausimą, kas yra žmogus.

Festivalį uždarė toks pats hipnotizuojantis dviejų dalių šokio spektaklis "Merginos ir vaikinai", kurtas choreografo Roy Assafo. "Merginose" šoka šokėjos Yael Blumenreich, Maya Feldman, Ariel Freedman, Madison Hoke, Anat Oz, "Vaikinuose" – taip pat penki šokėjai: Avshalomas Latucha, Oz Azaria Mulay, Tomeris  Pistineris, Kelvinas Vu ir Geva Zaibertas. Abiejuose pasirodymuose skleidžiasi moterų ir vyrų vaizdavimo ir suvokimo stereotipai. Pradžioje ironiška judesio kalba atvertos klišės, tapusios norma, perauga į nerimą keliantį maištą, kurtinančio šauksmo palydėtą bendrą protestą ar grėsmingą įspėjimą. Tiek paprastus, lengvai identifikuojamus įvaizdžius, tiek metafizines prasmes įgyjančias kompozicijas šokėjai kuria vienodai meistriškai, patraukliai, netikėtai, įdomiai ir kūrybiškai laisvai.

Panašų teigiamą įspūdį paliko ir choreografų Yossi Bergo ir Odedo Grafo darbas "Šventasis pavasaris" – garsiojo baleto pagal Igorio Stravinskio muziką interpretacija. Spektaklyje šokantys keturi šokėjai Yossi Bergas, A.Latucha, Talas Adleris Arielis, O.Grafas, pasitelkdami ironiją, leidžiančią į rimtas temas, tokias kaip karas, smurtas, prievarta, auka pažvelgti kritiškai, lanksčiai, be griežto smerktino ir moralizuojančio žvilgsnio, publiką pakvietė drauge apsivalyti nuo negatyviojo prado.

Atradimai ir klystkeliai

Deja, bet stiprių Izraelio trupių fone nublanko kiti du festivalyje parodyti lietuviški kūriniai – pagal tą patį I.Stravinskio baletą pastatytas urbanistinio šokio teatro "Low Air" pasirodymas, neprilygęs užsienio šokėjų patirčiai ir įdirbiui, Bei Gilio Kererio darbas "Žala" (teatro "Aura" premjera), atskleidęs, kokią vis dėlto didžiulę reikšmę turi choreografo vaidmuo kūrybiniame procese. Kad "Auros" trupę sudaro profesionalūs ir talentingi šokėjai, buvo galima įsitikinti daugelyje ankstesnių pastatymų, tačiau šiuo atveju jų potencialas nebuvo išnaudojamas. Spektaklyje pagauna ir originalesnės akimirkos, tačiau apskritai choreografo kuriama forma per menkai mezga dialogą su žiūrovu turinio plotmėje. Judesių kuriamos būsenos pernelyg abstrakčios ir nuobodžios, šokyje trūksta novatoriško, drąsaus žvilgsnio.

Festivalyje buvo pristatytas ir vienas vaikams skirtas šiuolaikinio šokio spektaklis "Tamprutis" (choreografė Estelle Clareton (Kanada), pakvietęs apversti patiriamą kasdienybę aukštyn kojomis ir įprastą teatrą vaikams apskritai. Dar vienas festivalio renginys, kurį būtų galima priskirti atradimams – Kauno senamiestyje vykusi šokio ekskursija, kurios metu parodytos penkios šokio miniatiūros ("Mėnesiena", Rolfas Dennemannas), "Aš esu metamorfozė" (Justina Kiuršnaitė), "Lostbox" (Marie Goeminne), "Tenisas – dabar arba niekada" (Nimrodas Freedas) ir "Goofy" (Roni Chadash) ir pakvietė naujai atrasti taip gerai žinomus senamiesčio pastatus, artimiau ir gyviau susipažįstant su jų istorine metamorfoze per sąsajas su šokiu perteikiamomis emocijomis.

Į klausimą kaip reikėtų "skaityti" šiuolaikinio tarpdisciplininio šokio kalbą, atsakymas po šių metų "Auros" festivalio gimsta toks: tereikia būti savimi. Stebint šokėjų kuriamą pasaulį nebijoti savo pojūčių, savo ribotumo, nebijoti sieloje atsiveriančių peizažų, nematytų, žavinčių ir bauginančių, tebūnie nukeliančių net į pačius tamsiausius pasąmonės pakraščius.

Festivalio išvakarėse "Auros" vadovė ir festivalio meno vadovė B. Letukaitė buvo apdovanota aukščiausiu Kultūros ministerijos skiriamu apdovanojimu – garbės ženklu "Nešk savo šviesą ir tikėk". Tekstą norisi ir baigti pastaraisiais žodžiais, kaip palinkėjimu. Mums visiems. Tapusiems ir tapsiančiais savimi.

GALERIJA

  • „Black Velvet“ šokėjai
Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS