ŠVEDŲ MENININKAS: AŠ ŽINAU, KUR AŠ EINU

Visi turime tam tikras ribas, tačiau svarbu sekti savo gyvenimo linija, net jei kartais nežinome, dėl ko tai darome. Menas yra kalba, kuria artikuliuoju su aplinka, todėl neprivalau kiekvieną kartą išrasti kažko naujo. Mano kūriniai – mano kalba, kuri yra atpažįstama, priklausanti man. Kūryboje menininkui svarbu atskleisti savo asmenybę, nes jis pasakoja autentišką istoriją.

Kai buvau mažas, su šeima gyvenome mažame, vos 2 tūkst. gyventojų turinčiame miestelyje Švedijoje. Tačiau mano tėtis gavo darbą Stokholme, kai aš buvau dešimties, ir mes persikraustėme. Sostinėje susikūriau naują gyvenimą, bet visą laiką ilgėjausi to mažo, pasaką primenančio miestelio. Mano istorija sukūrė mane tokį, koks esu dabar. Noriu būti laisvas, o menas yra mano laisvės forma. Per ją galiu atkurti to mažo berniuko namų ilgesio jausmą. Naudodamas ženklus, simbolius iš praeities, galiu atsiminti istoriją ir ją papasakoti. Būdamas mažas turėjau nedidelę kartoninę dėžutę nuo batų, kurioje laikiau laiškus, kuriuose rašydavau apie tai, kad noriu sugrįžti į tą mažą, saugų miestelį. Dabar šią slaptų troškimų dėžutę galiu atlieti iš bronzos ir sugrąžinti svajonę tam mažam berniukui, kuriuo buvau. Tai mano prisiminimai, mano šeimos istorija.

Gyvenimas eina, mes nejaučiame, kaip senstame, tai išduoda tik mūsų gimimo dienos. Todėl 2006-aisiais pradėjau filmuoti save, sėdintį mašinoje kasdienių ar ilgesnių kelionių metu. Pasinaudojęs šia medžiaga, sukūriau keturių valandų trukmės videofilmą, kuriame chronologiškai sudėlioti kadrai, kuriuose matau, kaip keičiuosi ne tik išroriškai, bet ir vidumi. Žiūrėdamas jį, stebiu save iš kitos perspektyvos ir primenu sau mėgautis tuo, ką turiu.

Instaliacijos yra kuriamos iš anksčiau sukurtų objektų, panaudojant juos dar kartą, todėl nauji kūriniai susideda iš detalių, atėjusių iš skirtingų laikų. Manau, kad pastarąjį pusę amžiaus menininkams tai tapo labai svarbu. Nes tai patvirtinimas sau, kad kai kurie objektai yra svarbūs mano istorijai.

Kūrybiniame procese negalvoju, ar mano darbas bus gražus, mąstau apie prasmes, kurias juo sukursiu, vaizdus, kuriuos jis įgalins pamatyti.

Instaliaciją "+46708420971", eksponuojamą stiklo meno festivalio "Vitrum Balticum" parodoje "Naujos istorijos" sudaro stiklinis neoninis užrašas, bronzinė magnetofono atlieja, akmeninis objektas ir užrašais išmarginta siena. Man svarbu, kad magnetofonas, kaip objektas, atsikartoja kiekvienoje mano, nuo 2005-ųjų kuriamoje, instaliacijoje. Šis daiktas priklauso man, aš leidžiu per jį įvairiausią muziką, kurią mėgstu, kol dirbu su savo kūriniais. Rožiniais užrašais margintoje sienoje – mano telefono numeris. Jis tikras. Akmeninio objekto nugarinėje pusėje taip pat iškaltas mano telefono numeris. Kai apžvelgiu savo kūrybą, rodosi, kad tiesiog kuriu dalykus, darau tai, ką darau, tačiau, jei pažvelgiu į ją iš šalies, tarsi kuratorius, suvokiu, jog perkuriu esamus objektus, sukurdamas naujas prasmes, naujus ženklus, nes perkurti jie tampa kažkuo kitu. Savo asmeninį telefono numerį jau dešimtį metų naudoju kaip meninį elementą, kurį užrašau ant skirtingų medžiagų: akmens, sienos, pelenų ir t.t. Kai galvojame apie meną, pirmiausia susimąstome, kad tai turėtų būti kažkas labai gražaus. Tačiau man menas yra bet kokia idėja. Todėl telefono numeris tapo mano kūrinių pagrindu, pažyminčiu, jog ekspozicinis laukas yra mano erdvė. Užrašydamas jį ant grindų ar sienų, tarsi sukuriu sau saugią vietą, namus. Daugelyje galerijų kūriniai yra eksponuojami tvarkingai sustatyti erdvėje, paliekant plotą vaikščioti aplink juos, atsitraukti ar priartėti. Tačiau rašydamas savo telefono numerį vis skirtingose šalyse, miestuose esančiose galerijose, aš geriau pažįstu erdvę, kurioje pristatau savo kūrybą. Ji tampa sava. Tai dalis istorijos, įrodymas, kad čia buvau aš.

Į meną galima ateiti pasižiūrėti, nesuprasti nieko ir pasidžiaugti. Jei jūs kalbate apie politiką, ekologiją ir pan., privalote kažką pasakyti, kažką teigti, o menas yra tai, kas esame mes. Juo pasakojame istorijas. Kūriniuose žmonės gali atrasti, suprasti save ir tam nereikia žodžių. Menas nebūtinai turi turėti funkciją: kažkam padėti, išspręsti problemas ir t.t. Jis gali priversti pasijausti nepatogiai, nes menas yra laisvas.

Todėl kūrinio estetika yra antraeilis dalykas. Kūrybiniame procese negalvoju, ar mano darbas bus gražus, mąstau apie prasmes, kurias juo sukursiu, vaizdus, kuriuos jis įgalins pamatyti. Kūryboje turiu laisvę išreikšti save, improvizuoti. Tačiau ji nėra paremta eksperimentavimu. Ji remiasi praktika. Dabar aš suprantu savo ribas, medžiagos ribas ir numanau, kas iš to bus. Prie šio suvokimo mane atvedė ilgos praktikos valandos ir klaidos. Aš žinau, kur aš einu, bet kartu esu atviras naujoms patirtims.