Kauno fotografijos galerijoje eksponuojama paroda, skirta fotomenininkui Virgilijui Šontai (1952–1992) atminti. Pirmiausia ji leidžia pasinerti į savitą tarpinę būseną, kurioje regimi vaizdai mainosi su nuojauta, jog kažkas, esantis už regėjimo lauko ribų, yra didelis, sunkus, labai svarbus, tačiau drauge trapus ir perregimas.

Parodoje pristatomi menininko ciklai "Mokykla – mano namai", "Vakaro nuojauta", "Šiaurės akmenys", "Skrydis" ir kt. taip pat eksponuojamos asmeninės V.Šontos fotografijos, kuriose – įamžintos kūrėjo gyvenimo akimirkos. Greta nespalvotų vaizdų – pageltusių laikraščių iškarpos, pasakojančios apie pirmąją menininko parodą, jo žūtį.

Iškalbingi atspindžiai

Negatyvas V.Šontai buvo medžiaga, kurią savo laboratorijoje jis keisdavo: koreguodavo šviesą, pustonius, perspektyvas. Fotografavimo technikos įvaldymas leido menininkui užfiksuotą vaizdą keisti, nenutolstant nuo pirminės kompozicijos, tačiau ją subtiliai papildant. Taip sukuriami keliasluoksniai vaizdai. Žiūrovo žvilgsniui jie atsiveria iš lėto, žadina jausmus ir siekį atrasti savo tiesą

Akimis keliaujant nuo vienos fotografijos prie kitos, apima būsena, tarsi būtų žengiama riba, skiriančia regimą tiesą nuo V.Šontos kurtos tiesos, dekonstruojamos atspindžiais veidrodiniuose paviršiuose, kuriuose regimas vaizdas yra ir kadre, ir už jo ribų.

Kelios perspektyvos, atsiveriančios menininko nuotraukose išbalansuoją tikrovę, kruopščiai sudėliotą iš atskirų segmentų. Kuriamas koliažas, primenantis siurrealistų paveikslus, kuriuose perteikiamas vaizdas žiūrovą skatina dvejoti, paklaidina jį tarp realybės ir fantazijos, kur viskas, atrodo, tikra, tačiau protu dar ne iki galo suvokiama.

Centre – žmogus

V.Šontos kūriniuose dažnai fiksuojamas žmogus. Visiškai nuogas jo siluetas įamžinamas dykumos, jūros, brūzgynų fone, tarsi atveriant jį ir suartinat su gamta, pabrėžiant, kad žmogus yra visos jį supančios aplinkos dalis – nedalomos visumos elementas.

Keliose fotografijose, eksponuojamose parodoje, žmogaus figūra yra labiau nujaučiama, nei regima akivaizdžiai: kadre matyti tik kyšanti ranka, laikanti mašinos vairą; kitose fotografijose – žmogaus figūra fragmentuojama, sklindančios šviesos raižoma į atskiras dalis (tai ypač ryšku eksponuojamuose vyrų aktuose).

Nuotraukose "Skrydis" – žmogus tarsi kabo ore: gležnas, įstrigęs erdvėje, tarsi būtų nuspaustas pauzės mygtukas tol, kol menininkas apsispręs – palikti figūrą kyboti ore, ją nuleisti ant žemės ar vėl užkelti ant tramplino.

Žmogus V.Šontos nuotraukose – bendros kompozicijos detalė – labai svarbi, tačiau neužgožianti kitų elementų, o padedanti sukurti vientisą naratyvą.

Negalios ženklai

Fotografijų cikle, kurį fotografas kūrė trejus metus, "Mokykla – mano namai" – žmogus yra pagrindinis kompozicijos elementas. Šiame cikle įamžti negalią turintys vaikai, jų kasdienybė – tai, ką anuometė valdžia bandė nuslėpti.

Žvelgiant į nuotraukas, aplinka, joje esantys architektūros elementai, daiktai pasidaro visiškai nesvarbūs, tarsi apgaubti rūku, nes visas žiūrovo dėmesys sukoncentruotas į vaikų veidus, jų emocijas, kūno kalbą.

Nespalvotuose kadruose daug žvilgsnių į niekur, vienatvės, baimės, nepasitikėjimo savimi ir kitais, akivaizdu, kad vaikai jaučiasi atstumti, nereikalingi. Fotografijos tarsi suteikia galimybę žiūrovui žvelgti iš šalies, būti stebėtoju, vertintoju, tačiau kūrinių dramatiškumas neleidžia atsiriboti nuo regimo vaizdo, jis skatina išjausti akimirką, užfiksuotą kadre, būti jos dalimi, gyventi ja nors trumpą akimirką.

V.Šontos fotografijų kalba jautri, jausminga, kartu ir labai santūri. Kūriniuose nėra nieko šokiruojančio, šiurkštaus, brutalaus. Švari, išgryninta estetika, nemėgstanti daugžodžiavimo.

Kas? Paroda V.Šontai atminti.

Kur? Kauno fotografijos galerijoje.

Kada? Veikia iki sausio 24 d.

Iš kūrybinės biografijos

V.Šontos kelionė į fotomeno pasaulį prasidėjo 1970 m., kai tėvas jam padovanojo fotoaparatą "Zorkij". Šie metai ir tapo kūrybinio laikotarpio pradžia, netrukus jis tapo vienu svarbiausių jaunosios kartos atstovų 8-ojo–9-ojo dešimtmečio fotografijoje.

Per 22 metus trukusią kūrybinę veiklą, V.Šontos darbai buvo dažnai eksponuojami parodose, jie užėmė svarbią vietą Lietuvos fotografijoje. 1992 m. talentingas menininkas žuvo, deja, ir dabar jo indėlis bei kūrybiniai pasiekimai nėra deramai atskleisti.

Vienas ryškiausių V.Šontos kūrybos bruožų, atsiskleidžiančių jo darbuose – tik jam vienam būdingas šviesos pojūtis, kartais įvardijamas kaip "Šontiška šviesa".

"Santūrios ir griežtokos V.Šontos kompozicijos kartais užliejamos palaimingos neryškios šviesos, tarsi fotografas būtų išėjęs į kitą "rojišką" vidinę erdvę. Šitie vidiniai lūžiai ir atsivėrimai yra bene įdomiausi šiandieninei Lietuvos fotografijai, kurioje gausu visokių nenutrūkstančių žaidimų ir žaidimėlių, bet stokojama vidinės įtampos ir skydžių į save", – 2002-aisiais yra rašęs kino ir fotografijos kritikas Skirmantas Valiulis.

Parodoje neapsiribojama vien gerai žinomais menininko kūriniais – čia eksponuojamos ir gero draugo, kolegos Romualdo Požerskio fotografijos, kuriose užfiksuotos asmeninės V.Šontos gyvenimo akimirkos. Tai suteikia galimybę menininką tyrinėti ne tik kaip kūrėją, bet ir pabandyti pažinti jį kaip asmenybę.