APIE MITINGĄ PRIE MAIRONIO KAPO BYLOJA TIK LIUDININKŲ ATMINTIS

Šiandieniniai kauniečiai beveik nieko nežino apie mitingą, kuris vyko prieš 30 metų lapkričio 1-ąją Kaune, prie Maironio kapo. "Kauno dienai" pavyko surasti kelis šio įvykio dalyvius.

Iššūkis perestroikai

Mitinge, kuris buvo skirtas tautos dainiaus 125-osioms gimimo metinėms paminėti, buvo deklamuojami Maironio eilėraščiai, dainuojamos poeto sukurtos dainos, giedamos religinės giesmės, smerkiamas jo kūrybos cenzūravimas. Buvo reikalaujama atkurti Lietuvos nepriklausomybę, skambėjo laisvės reikalaujantys šūkiai.

Tai buvo iššūkis lėtam Michailo Gorbačiovo perestroikos vyksmui ir vienas pirmųjų lietuvių žingsnių dvasinio išsivadavimo ir laisvės link. Minėto mitingo dalyviai vieningai tvirtino, kad saugumiečiai stropiai fotografavo minią, bet nė viename Vilniaus ar Kauno archyve nepavyko aptikti bent vienos nuotraukos ar dokumento. Todėl pasikliaukime gyvų liudininkų prisiminimais.

Laimonas Juozėnas

Babtų gyventojas

– Tuomet prie Arkikatedros bazilikos susirinko apie aštuonis tūkstančius žmonių – buvo pilnas bažnyčios šventorius, jo prieigos, Rotušės aikštė. Kur įmanoma, visur degė žvakutės – buvo šviesu. Žmonės migravo nuo Maironio kapo prie jo paminklo. Mitingas buvo nesankcionuotas – jį organizavo pogrindinėje kunigų seminarijoje studijavęs Kiauklių bažnyčios zakristijonas Robertas Grigas, Sasnavos bažnyčios zakristijonas Petras Gražulis, disidentas Romas Žemaitis ir kiti bendraminčiai. Minioje matėsi saugumiečių mediniais veidais ir su nešiojamomis radijo stotelėmis besibūriuojančių milicininkų. Saugumiečiai stengėsi fotografuoti dalyvius, bet kur ten nufotografuosi tuos tūkstančius.

Atsimenu mitinge kalbėjusio dabartinio Seimo nario P.Gražulio žodžius: "Jei Maironis dabar prisikeltų iš kapo, jis būtų drauge su mumis – juk Lietuva pavergta." Tada iš minios kažkas sušuko "Laisvę Lietuvai!" ir žmonės pradėjo skanduoti "Laisvės! Laisvės!" Po P.Gražulio raginimo kitais metais, 1988 m., Vasario 16-ąją pažymėti visoje Lietuvoje, mitinge dalyvavęs sovietinės Lietuvos KGB Kauno miesto viršininkas pulkininkas Gediminas Bagdonas puolė P.Gražulio link, matyt, norėdamas nutraukti jo kalbą, bet kagėbistą ryžtingai sustabdė miesto vykdomojo kamiteto – dabar vadinamosios savivaldybės – pirmininko pavaduotojas Zigmantas Benjaminas Kazakevičius, matyt, supratęs, kad mieste akimirksniu gali kilti riaušės.

R.Žemaitis, pasinaudodamas megafonu, kalbėjo apie tai, kaip buvo persekiojamas mokykloje dėl tikėjimo, bažnyčios lankymo. Po to P.Gražulis pakvietė prie megafono kitus norinčiuosius pasisakyti. Ir štai tuomet megafoną į rankas paėmė prieš tai apdairiai G.Bagdoną sustabdęs Z.B.Kazakevičius. Jis pareiškė, kad Lietuvoje yra tikėjimo laisvė. Tada aš, kiek leido mano plaučiai, garsiai sušukau: "Melas! Nesąmonė!", nes tą "laisvę" buvau patyręs savo kailiu, tuo metu būdamas Babtų vidurinės mokyklos vienuoliktokas. Minia, pritardama man, pradėjo garsiai šurmuliuoti. Ir tuoj pat galingai pradėjo vilnyti tūkstančių giedama giesmė "Marija, Marija", "Lietuva brangi", Lietuvos himnas. Po to garsiai sušukau "Ačiū! Ačiū!", tokiu būdu ragindamas minią padėkoti disidentams. Minia pakartojo padėką.

Vėlai vakare, apie 22 val., mitingo dalyvių ėmė smarkiai mažėti. Nebeliko ir už mano pečių stovėjusių dviejų vyrų akmeniniais veidais. Jie nei skandavo, nei plojo, nei kalbėjo. Greičiausiai tai buvo KGB karininkai. Beje, Kaune tanavę sovietų armijos kareiviai tą vakarą nebuvo išleidžiami į miestą – buvo laukiama galimo aliarmo. Dar atsimenu R.Grigo žodžius, pasakytus po mitingo disidentui Romui Žemaičiui: "Ačiū tau už tiesos liudijimą."

Petras Gražulis

Seimo narys

– Kas anuomet klausėsi Vakarų radijo stočių laidų ir jose skelbiamų pranešimų, žinojo apie mūsų kvietimą po vakarinių lapkričio 1-osios šv.Mišių Kauno arkikatedroje bazilikoje paminėti 125-ąsias Maironio gimimo metines. Tokių, išgirdusiųjų ir atsiliepusiųjų į kvietimą, buvo tūkstančiai. O ir sovietų valdžia  poeto jubiliejinio gimtadienio proga buvo išleidusi plakatą, kuriame buvo žodžiai "Graži tu, mano brangi Tėvyne".

Kauno valdžia, matyt, taip pat klausėsi užsienio radijo stočių – mitinge dalyvavęs Laimono minėtas G.Bagdonas, kuris iš pradžių ramiai reagavo į jaunimo deklamuotus Maironio ir Salomėjos Nėries nežinomus eilėraščius, tačiau labai susijaudino išgirdęs mano kvietimą 1988 m. vasario 16-ąją paminėti visoje Lietuvoje. Kagėbistas mėgino kalbą nutraukti, bet garbė Z.B.Kazakevičiui – jis sugriebė besiveržiantį manęs link G.Bagdoną. Po to Vakarų radijo stotys pasakojo apie mitingą prie Kauno arkikatedros bazilikos, apie mano raginimą pažymėti Vasario 16-ąją. Tad dėsninga, kad 1988 m. pradžioje buvau iškviestas į Kapsuko – taip vadinosi anuomet Marijampolė – teismą, kur buvau nuteistas metams kalėjimo už viešą atsisakymą eiti į sovietų kariuomenę kaip į okupacinę. Teismo metu valdžios pareigūnų buvau sumuštas ir išvestas iš teismo salės. Beje, iš Pravieniškių kalėjimo, kur rengiau bado akcijas, mane išvežė į lagerį Mordovijoje, nes Kapsuko miesto valdžia, suprantama, nenorėjo, kad prieš Vasario 16-ąją aš būčiau laisvas.

Robertas Grigas

Kauno arkikatedros bazilikos vikaras kunigas

– Tą vakarą Kaune buvo kiek kitokia nuotaika nei 1987 m. rugpjūčio 23-ąją Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Tada tik keli šimtai mitinguotojų jautėme paramą iš atokiau nuo mūsų stovėjusių vilniečių. Kaune, prie Arkikatedros bazilikos, po šv.Mišių, apie 20 val., buvo tūkstančiai žmonių, tačiau mes, organizatoriai, nebuvome tikri, kad nebūsime suimti, sumušti. Jei milicininkai būtų pradėję taip elgtis, būtų sukėlę patys sau problemų. Matyt, jie įsidėmėjo kalantinių pamoką, nes elgėsi santūriai. Aš tuo metu buvau bebaigiąs pogrindinę kunigų seminariją, tačiau nesislapstydamas dalyvavau tiek mitinge Vilniuje, prie A.Mickevičiaus paminklo, tiek Kaune, prie Arkikatedros bazilikos. Pastarasis renginys, skirtas Maironio jubiliejiniam gimatdieniui, buvo mažiau pavojingas nei Vilniuje, nes sovietų valdžia vis dėlto toleravo Maironio kūrybą. Tegul ir ne visą. Todėl valdžiai būtų buvę keblu vaikyti žmones, susirinkusius pagerbti tautos dainiaus.

Mitinge Kaune buvo kalbėta panašiai kaip ir Vilniuje, prie A.Mickevičiaus paminklo. Juk Maironis buvo vienas pagrindinių mūsų nepriklausomybės kūrėjų, raginusių kovoti už laisvą Lietuvą. Mes pacitavome mitinge anuometės valdžios nemėgtų antirusiškų poeto posmų, kurių nebuvo sovietmečiu leidžiamuose poeto eilėraščių rinktinėse. Buvo perskaitytas iki tol mažai kam žinomas Salomėjos Nėries eilėraštis. Prieš jį deklamuojant, mitingo dalyviams buvo pasakyta, kad tai greičiausiai poetės atgailos eilės dėl savo prosovietnės veiklos, noras grįžti į bažnyčią. Tą eilėraštį, kuris vadinasi "Tolimas sapnas", ji parašė 1943 m., būdama Maskvoje. Atsimenu kelis to eilėraščio posmus: "Tarp žydinčių kaštanų/ Raudona bažnytėlė./ –Juk čia jaunystė mano!/ Nejau ji grįžo vėlei?.. Manęs čia nepažįsta/ Pro gedulingą šydą,/ Bet kojos žengt nedrįsta/ Tiek daug, tiek daugel klydę. Sakykloj kalba – keista!/ Jisai! – iš Galilėjos:/ – Tebūna jai atleista,/ Nes daug jinai mylėjo!"

Ilgametis Arkikatedros bazilikos zakristijonas Robertas Koženiauskas pasakojo, kad prieš pat šv.Mišias, po kurių turėjo įvykti mitingas, kažkas iš miesto valdžios paskambino tuomečiam katedros klebonui Pranciškui Juozapavičiui ir paklausė, kodėl bažnyčia neuždaryta. Į tai klebonas atsakė, kad negalįs to padaryti, nes dar prieš šv.Mišias ji buvo pilna žmonių.

Romas Žemaitis

Mitingo dalyvis

– 1987 m. aš dar gyvenau Kybartuose, pažinojau miestelio bažnyčios kleboną Sigitą Tamkevičių, būsimą kunigą R.Grigą, kurie turėjo didelės įtakos mano pasaulėžiūrai, laisvės siekiui. Vien už tai, kad kartu su kunigu Jonu Kastyčiu Matulioniu, kitais tikinčiaisiais 1984 m. per Vėlines giedodami ėjome kapinių link, buvau drauge su kunigu išsiųstas keleriems metams į Sibiro lagerį. Stebitės? Į Sibirą siuntė ne už tai, kad giedojome, o už tai, kad suorganizavome eitynes, kas anuomet buvo griežtai uždrausta. Tačiau lageris neturėjo įtakos mano pažiūroms, disidentinei veiklai. Tad neatsitiktinai atvažiavau į Kauną paminėti 125-ųjų Maironio gimimo metinių. Mitinge sakiau, kad reikia paleisti politinius kalinius, sugrąžinti Lietuvai trispalvę, bažnyčias. Ne, manęs nesuėmė, nes turėjau eiti į kariuomenę. Tačiau netapau SSRS kareiviu – atsisakiau priimti priesaiką. Aš 21 savo gyvenimo metus atidaviau Lietuvos kariuomenei ir jau esu užsitarnavęs pensiją iki gyvos galvos.