KAUNO RAJONO MERAS: VIDINĖ MIGRACIJA NĖRA DIDŽIAUSIAS BLOGIS

Kauno rajono savivaldybė – Lietuvoje viena iš nedaugelio, galinčių didžiuotis gyventojų skaičiaus augimu. Kas žmones vilioja apsigyventi ne dideliame mieste, bet greta jo?

Nuo šio klausimo naujienų agentūra ELTA ir pradėjo pokalbį su rajono meru Valerijumi Makūnu.

Anot mero, Kauno miestas ir Kauno rajonas yra atskiri administraciniai vienetai, bet istoriškai tai - vienas kraštas, todėl abipusė įtaka natūrali. Didelio miesto kaimynystė svarbi, tačiau lemia ne viską. Pavyzdžiui, sostinę žiedu supančiame Vilniaus rajone nėra tokių gyventojų skaičiaus augimo tendencijų kaip mūsų rajone. Pagal šiuos rodiklius galime lygintis nebent su Klaipėdos rajonu. Kitos žiedinės savivaldybės, kaip ir visa Lietuva, sparčiai traukiasi. Todėl mane labai džiugina, kad Kauno rajone kasmet gimsta maždaug tūkstantis vaikų, o gyventojų skaičius siekia apie 100 tūkstančių. Ypač auga Užliedžių, Domeikavos, Ringaudų, Akademijos, Garliavos, Raudondvario seniūnijos.

– Ar tiesa, kad daugiausiai miesto gyventojų keliasi į rajoną, ieškodami ramesnio, neslėpsim, ir pigesnio nei Kaune gyvenimo?

– Norėčiau paneigti mitą, neva į Kauno rajoną keliasi gyventi tik kauniečiai. Tai netiesa. Į Alšėnų, Raudondvario, Zapyškio, Kačerginės, kai kurias kitas seniūnijas iš Kauno atsikėlę naujakuriai sudaro mažumą. Dauguma jų - atvykėliai iš kitų regionų: Šakių, Panevėžio, Vilkaviškio, Tauragės, Radviliškio, Biržų. Beje, Kauno rajone gyvena ir buvusių vilniečių. 2015-2017 metais Kauno rajone gyvenamąją vietą deklaravo 23 tūkst. 562 asmenys, iš jų atsikėlusių iš Kauno miesto - tik 9205. Džiaugiuosi, kad beveik 2500 asmenų namo sugrįžo iš emigracijos.

Manau, vidinė migracija nėra didžiausias blogis, svarbu, kad žmonės nepalieka Lietuvos. Taip, pakaunėje - mažesni mokesčiai, pigesni žemės sklypai, daugiau erdvės, gaivesnis oras, graži gamta, turime kurortinę teritoriją. Visa tai ir vilioja jaunas šeimas kurtis mūsų krašte.

– Šalies prezidentė neseniai išreikšdama susirūpinimą dėl spartaus Lietuvos tuštėjimo, pasikvietė apie tai pasikalbėti savivaldybių merus, tad kokių priemonių žadate imtis, kad emigracija Kauno rajone būtų dar mažesnė?

Svarbiausia, kad regiono ekonomiką pagyvins investicijos, bus sukurta naujų darbo vietų.

– Merų susitikime su Lietuvos prezidente buvo kalbama apie tai, kad savivaldybėse turėtų būti kontaktiniai asmenys darbui su grįžusiais iš užsienio. Seniūnijose įsteigėme 10 darbo organizatorių etatų, kuriems ir patikėta ši funkcija: jie kaups duomenų bazę bei suteiks grįžusiems žmonėms reikalingą informaciją. Manau, kad emigrantai galėtų pasinaudoti ir smulkiojo verslo paramos fondu. Reikia galvoti ne tik apie geresnes sąlygas verslui, bet ir rūpintis žmonių gyvenimo kokybe, todėl stengiamės tvarkyti kelius, tiesiame dviračių takus, vykdome vandentvarkos projektus, siekiame išsaugoti bibliotekas, kultūros centrus, steigiame vaikų darželius.

Šiemet visiems Kauno rajono naujagimiams dovanosime 300 eurų vertės kraitelius. Iškėlėme sąlygą, kad bent vienas iš kūdikio tėvų būtų deklaravęs gyvenamąją vietą Kauno rajone. Tikiu, tai bus dar viena paskata jaunoms šeimoms kurtis mūsų krašte. Sakyčiau, pagirtina, kad gražius planus susigrąžinti emigrantus puoselėja ir verslininkas Augustinas Rakauskas. Viena „Kesko Senukai“ įmonių Voškonių kaime planuoja statyti didelę šiuolaikinę gyvenvietę, kur bus sudarytos lengvatinės sąlygos įsikurti gabiam jaunimui. Kauno rajono savivaldybė stengiasi aktyviai dalyvauti šiame projekte.

Vis dėlto esminė emigracijos stabdymo priemonė yra atlyginimų augimas. Seimas, Vyriausybė ir visi mes turime galvoti apie socialiai teisingą vidaus produkto paskirstymą, racionalią mokesčių politiką, investicijų pritraukimą. Jei žmonės jausis saugūs savo šalyje, jiems nekils noras ieškoti laimės svetur.

– „Investuok Lietuvoje duomenimis, pernai Kauno rajonas pritraukė rekordiškai daug užsienio investicijų - net 233 mln. eurų. Tai gerokai daugiau negu Vilniaus miestas (128 mln.) ir Kauno miestas (16 mln.) Ar Jūsų rajono ryškų pranašumą nulėmė Karmėlavoje besivystanti laisvoji ekonominė zona (LEZ)?

– Pernai Kauno rajone kurtis nusprendė garsios užsienio kompanijos „Hollister“, „Hella“, „Continental“. Tai džiugus faktas. Tik ne taip svarbu, kurios savivaldybės teritorijoje šios kompanijos statys savo gamyklas, nes visur ta pati Lietuva. Svarbiausia, kad regiono ekonomiką pagyvins investicijos, bus sukurta naujų darbo vietų, o valstybei mokami mokesčiai.

– Manau, sėkmė į Kauno LEZ atėjo kolektyvinių pastangų dėka. Šauniai padirbėjo Kauno LEZ valdymo bendrovės vadovai, „Investuok Lietuvoje“ komanda, Ūkio ministerija. Tuo pačiu ir Kauno rajono bei Kauno miesto savivaldybės neliko nuošalyje.

Tačiau verslas rajone kuriasi ne tik LEZ. Daugiau kaip 60 stambių logistikos ir agroverslo įmonių susitelkė Domeikavos seniūnijoje, šalia automagistralės Kaunas-Klaipėda. Čia logistikos centrą stato ir vokiečių įmonė „Hegelmann Transporte“, žadanti investuoti apie 20 mln. eurų. Sparčiai plečiasi ir šalia automagistralės A1 įsikūręs logistikos parkas, kur veikia pagrindiniai „Lidl“ sandėliai, „Limedika“, „Lietuvos paštas“, „Telgesa“, „Gotas“ bei kitos įmonės. Pernai įkurtuves šventėme Ringaudų seniūnijoje, kur įsikūrė „Analizė“ ir „Vetmarket“. Daug įmonių savo verslą plėtoja Garliavoje bei jos apylinkėse. Didelė tikimybė, kad jau po dvejų metų Pagirių kaime bus pradėtas kasti lietuviškasis marmuras - itin geros kokybės melsvasis anhidritas.

– Viešoje erdvėje grėsmingai nuskambėjo Kauno miesto savivaldybės ketinimai prisijungti kaimyninį rajoną, naikinant jo savivaldybę. Jūsų nuomone, su kuo tai gali būti susiję: su siekiu įsigyti daugiau sklypų statyboms, galimybe džiaugtis Karmėlavoje besiplėtojančia LEZ bei oro uostu ar su gyventojų skaičiaus padidėjimu, o tai reiškia - ir surenkamų mokesčių į miesto savivaldybės biudžetą išaugimu?

– Girdėjau apie tokius projektus, tačiau juos komentuoti turėtų jų rengėjai. Mano nuomone, bet kuri pertvarka privalo būti vykdoma įvertinus pasekmes ir pasitarus su žmonėmis. Pirmiausia turėtų būti išnagrinėta pažangi užsienio patirtis, atlikta išsami mokslinė studija.

– Europos savivaldos chartijoje įtvirtintas subsidiarumo principas reikalauja valdžią priartinti prie žmonių, daugiau paslaugų teikti vietoje. Ar tai įmanoma įgyvendinti sujungus dvi dideles savivaldybes? Centralizuoto valdymo pavyzdžių buvo praeityje ir, sutikite, jie buvo ne patys geriausi. Žinome daug karčios patirties, kuo baigiasi skubotos reformos, todėl pirmiausia siūlyčiau gerai apgalvoti pasekmes. Matau kitą, daug prasmingesnį kelią - kuo glaudesnį dviejų kaimyninių savivaldybių bendradarbiavimą sprendžiant gyventojų problemas. Žmonėms juk nėra svarbiausia, kur yra savivaldybių ribos. Kartais jie net nežino, kur gyvena - Kauno mieste ar Kauno rajone. Jiems aktualiausia, kokias paslaugas gauna, kaip gerėja jų gyvenimo kokybė.

Kartu su Kauno miesto savivaldybe jau esame nuveikę nemažai gražių darbų. Dviračių takų jungtys - tai tik vienas iš daugelio bendrų projektų. Kartu pavyko atgaivinti Kauno tvirtovės fortus, įkūrėme bendrą įstaigą, kuri sieks atgaivinti Kačerginės lenktynių trasą. Bene džiugiausias bendro darbo vaisius - abiejų savivaldybių pastangomis iškovotas Europos kultūros sostinės 2022 vardas. Dideli darbai laukia kuriant bendrą transporto sistemą, - žmonės nori, kad važiuojant į miestą nereikėtų dažnai persėsti į kitą autobusą ir papildomai mokėti. Šią problemą išspręstų bendras elektroninis bilietas. Manau, kad su Kauno savivaldybe turime ne konkuruoti, o tartis, kaip geriau panaudoti mokyklų, vaikų darželių potencialą. Esu įsitikinęs, tik tokiu keliu einant mus lydės sėkmė, ir labiausiai dėl to laimės abiejų savivaldybių gyventojai.

– Neabejoju, kad turite ir įsisenėjusių problemų. Kurios iš jų spręstinos pirmiausia, ir kaip?

– Problemų visada buvo ir bus. Todėl svarbu nustatyti prioritetus ir dirbti. Pernai už 5,3 mln. eurų rekonstravome Domeikavos gimnaziją, šalia jos pastatėme naują laisvalaikio salę. Dabar vienas svarbiausių uždavinių - atnaujinti likusias Kauno rajono ugdymo įstaigas, sukurti šiuolaikinį jų tinklą. Piliuonos gimnazijoje jau prasidėjo rekonstrukcijos darbai. Šiemet bus pertvarkytos ir Raudondvario ugdymo įstaigos. Kapitaliai suremontuosime Anelės ir Augustino Kriauzų mokyklą-darželį, pradinukus perkelsime į pradinę mokyklą, kurią įkurdinsime buvusiame Žemės ūkio inžinerijos instituto pastate. Suremontuosime į Raudondvario dvarą vedančią Pilies gatvę.

Pernai iš Kauno kolegijos pagaliau pavyko perimti Mastaičių baseiną. Norint jį paversti šiuolaikiniu, reikės daug investuoti. Tačiau suprantame, kad tokių paslaugų žmonėms reikia. Savivaldybė pasiryžusi šalia esančiame sklype pastatyti pradinę mokyklą ir vaikų darželį. Visi rajono vaikai turės puikių galimybių mokytis plaukti.

Garliavoje bus baigtas kurti parkas su amfiteatru, atsiras daugiau laisvalaikio zonų, šaligatvių. Karmėlavoje bei Ramučiuose irgi investavome į gatves, dabar kartu su vietos bendruomene ir verslu esame pasirengę sutvarkyti kultūros centrą, įrengti vaikų darželį, biblioteką. Permainos ateina ir į labiau nutolusias vietas. Ežerėlyje ir Vilkijoje rekonstruojami stadionai. Zapyškyje ir Kačerginėje taip pat bus plečiamos mokyklų erdvės, vyksta Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios restauravimo darbai, tvarkomas Pyplių piliakalnis.

Gyventojai nelinkę laukti, jie nori geriau gyventi jau dabar, ir tai suprantama. Deja, darbai ne visada juda taip sparčiai, kaip norėtųsi, tenka ieškoti įvairių finansavimo šaltinių, diskutuoti dėl prioritetų. Tačiau stengsimės, kad permainas pajustų kiekviena iš 25 Kauno rajono seniūnijų.

– Kokį biudžetą numatote suplanuoti šiems metams, kokioms sritims naudosite daugiausiai viešųjų finansų?

– Tenka apgailestauti, kad dėl pasikeitusios biudžeto formavimo sandaros pernai netekome maždaug 7 mln. eurų, už kuriuos galėjome pastatyti ne vieną naują darželi, papildomai išasfaltuoti gatvių.

Manau, kad paimti lėšas iš geriau dirbančių savivaldybių ir atiduoti jas vargingesnėms - ne pats geriausias sprendimas, nes tai neskatina tobulėti, pritraukti investicijų. Tačiau nesiruošiame dejuoti, - ieškosime įvairių, lankstesnių sprendimų. Suprantame, kad ES finansavimas netrukus baigsis, todėl ruošiamės dirbti pasiremdami viešojo ir privataus sektoriaus partneryste.

Ir toliau mūsų prioritetine sritimi išliks švietimas: rekonstruosime mokyklas, stadionus, steigsime vaikų darželius, tiesime dviračių takus. Didelės investicijos bus skirtos vandentvarkai, keliams.

Tikiu, kad per artimiausius metus mūsų krašto gyventojai pajus gyvenimo kokybės pokyčius, kurių jie nusipelnė.

– Dėkoju už pokalbį.